Byla 2A-604-464/2016

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos grupė“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-681-524/2015 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltijos grupė“ ieškinį atsakovams I. M. (I. M.) ir AB Roneco Oy dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Torlina“, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Nonfera“, uždaroji akcinė bendrovė „Antrinės žaliavos“, bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Resota“, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Ehvazas“.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė BUAB „Baltijos grupė“ pareiškė ieškinį, kurį patikslinusi (t. 4, b. l. 2–10) prašė pripažinti niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento 2013-07-01 suderinimo ir užskaitos aktą, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovės AB Roneco Oy; priteisti iš atsakovų I. M. ir AB Roneco Oy solidariai 3 189 747,24 Eur (11 013 559,27 Lt) žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad ieškovė sumokėjo už atsakovę AB Roneco Oy, 3 189 747,24 Eur, tačiau neatgavo nei šių lėšų, nei pagal pasirašytas su atsakove AB Roneco Oy sutartis pirkto metalo laužo. Buvęs BUAB „Baltijos grupė“ direktorius, atsakovas I. M., apmokėjo išankstinius užsakymus už atsakovės AB Roneco Oy iš kitų įmonių perkamą ir ieškovei parduodamą metalo laužą nereikalaudamas jokio skolos grąžinimo užtikrinimo. Toks nerūpestingas veikimas padarė įmonei žalą. Klaipėdos apygardos teismas 2013-06-07 nutartimi ieškovei BUAB „Baltijos grupė“ iškėlė bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2013-08-21. Abiejų atsakovų 2013-07-01 pasirašytu suderinimo ir užskaitos aktu šalys įskaitė tarpusavyje mokėtinas sumas, konstatavusios, kad viena kitai neturi tarpusavio priešpriešinių mokėjimų. Tačiau šis aktas negalioja dėl tokių aplinkybių: 1) jis pasirašytas vėlesne, nei pačiame akte nurodoma, data, t.y. ne anksčiau nei 2013-12-02, 2) šio akto pasirašymo metu atsakovas I. M. jau nebuvo BUAB „Baltijos grupė“ direktorius, 3) net jeigu aktas būtų pripažintas sudarytas jame nurodoma 2013-07-01 data, jis negalioja, nes yra sudarytas iškėlus bankroto bylą ieškovei ir galiojant teismo pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms; minėto akto sudarymo metu BUAB „Baltijos grupė“ priklausanti reikalavimo teisė į atsakovę AB Roneco Oy pateko į BUAB „Baltijos grupė“ areštuoto kitose bylose turto masę.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Klaipėdos apygardos teismas 2015-12-21 sprendimu (t. 7, b. l. 13–22) ieškinį atmetė; sprendimui įsiteisėjus panaikino laikinąsias apsaugos priemones ir priteisė iš BUAB ,,Baltijos grupė“ administruoti skirtų lėšų I. M. 1 480,25 Eur išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti, o AB Roneco Oy - 2 900 Eur bylinėjimosi išlaidų.

7Teismas nurodė, kad ieškinio reikalavimai atsakovei AB Roneco Oy dėl piniginių lėšų grąžinimo galėtų būti reiškiami įrodinėjant Roneco Oy skolą ieškovei, tačiau šioje byloje perkvalifikuoti ginčo dėl žalos atlyginimo į skolos grąžinimo reikalavimą negalima, antraip būtų pažeistos sutartinio teismingumo taisyklės. Sutartyse numatyta, kad iš jų atsiradę sutartiniai ginčai dėl atsakovės AB Roneco Oy skolų yra teismingi Hagos teismui (Nyderlandai). Įvertinęs atsakovei AB Roneco Oy pareikštus reikalavimus žalos atlyginimo instituto taikymo kontekste teismas sprendė, kad ieškovė neįrodžiusi kokių įsipareigojimų pagal sutartis AB Roneco Oy neįvykdė ar įvykdė netinkamai. Todėl nėra ir pagrindo konstatuoti, jog ši atsakovė padarė ieškovei žalos.

8Pasisakydamas dėl atsakovo I. M. civilinės atsakomybės sąlygų, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje yra keliamas klausimas dėl jo, kaip įmonės vadovo, atsakomybės už AB Roneco Oy skolos ieškovei slėpimą ir su tuo susijusių neteisingų duomenų bankroto administratoriui perdavimą. Teismo vertinimu, byloje nebuvo įrodyta, kad iki bankroto bylos iškėlimo atsakovė AB Roneco Oy būtų buvusi įtraukta į ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentus už 2008-11-20 – 2010-07-27 laikotarpį kaip debitorė ir kad vėliau atsakovas būtų šią debitorę pašalinęs iš įmonės apskaitos. Be to, AB Roneco Oy nebuvo įsipareigojusi nieko pati tiekti ieškovei, ji veikė tik kaip tarpininkė. Ir nors ieškovė, būdama metalo pirkėja, pati ir susimokėdavo kitoms įmonėms už perkamą metalą, tokie veiksmai atitiko jos, kaip pirkėjos, pareigas bei su atsakove AB Roneco Oy sudarytų sutarčių sąlygas. Kilęs ginčas dėl to, ar AB Roneco Oy yra skolinga ieškovei, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Žala atsakovo I. M. veiksmais būtų padaryta tik tokiu atveju, jeigu AB Roneco Oy būtų skolinga ieškovei ir šios skolos nebūtų galima dėl jo veiksmų išsiieškoti.

9Teismas atsakovų pasirašyto 2013-07-01 suderinimo ir užskaitos akto nevertino kaip priešpriešinių reikalavimų įskaitymo dokumento, kadangi jame buvo užfiksuoti tik BUAB ,,Baltijos grupė“ ir atsakovės AB Roneco Oy nuliniai reikalavimai viena kitai. Ieškovė neįrodė, kokią sumą faktiškai reikia laikyti įskaityta, t. y. kokio dydžio bendrovės AB Roneco Oy skola ieškovei buvo juo įskaityta. Todėl akte nurodomų nulinių skolų ir reikalavimų panaikinimas nesukeltų teisinių pasekmių. Žalos atlyginimo kontekste tai reiškia, kad ir šis ieškovės reikalavimas teisiškai nepagrįstas.

10III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

11Ieškovė BUAB „Baltijos grupė“ apeliaciniame skunde (t. 7, b. l. 25–36) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015-12-21 sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas ieškinio iš esmės nenagrinėjo, nors nusprendė ieškinį atmesti. Tuo atveju, jeigu teismas ieškinį vis tik išnagrinėjo iš esmės, tai nenurodė jokių šio ieškinio atmetimo motyvų, kas užkirto kelią ieškovei į apeliaciją. Teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti apeliantės prašytus duomenis iš auditorės, apklausti liudytoja buvusią apeliantės vyriausiąją buhalterę L. M. Patikslinto ieškinio pateikimo teismui metu atsakovė AB Roneco Oy nebuvo įvykdžiusi teismo įpareigojimų, nurodytų 2015-02-06 teismo nutartyje dėl informacijos pateikimo.
  2. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad atsakovės AB Roneco Oy valiniai veiksmai iš esmės neatitiko sudarytų pirkimo–pardavimo sutarčių. Todėl sutartyse numatyta ginčų nagrinėjimo tvarka negali užkirsti kelio išnagrinėti šį ginčą, įvertinant ir aplinkybę, kad pati atsakovė AB Roneco Oy byloje pripažino bei įrodinėjo pardavėjui būdingų veiksmų neatlikusi. Iki ieškinio pareiškimo teisme atsakovai su ieškove nebendradarbiavo ir nesiekė išaiškinti bylai reikšmingų aplinkybių. Atsakovė nepateikė nei sutartinio, nei įstatyminio lėšų įgijimo nuo 2010-07-27 iki 2013-06-19 pagrindo (AB Roneco Oy pateiktos pirkimo–pardavimo sutartys apima laikotarpį tik iki 2010-07-27).
  3. Byloje nėra duomenų, jog BUAB „Baltijos grupė“ pagal pirkimo–pardavimo sutartis įgytas iš atsakovės AB Roneco Oy metalo laužas vėliau buvo perparduodamas kitiems verslo subjektams. Pirkimo–pardavimo sutartyse nebuvo numatyti jokie komisiniai mokėjimai atsakovei AB Roneco Oy. Taigi atsakovė neįrodė, kad ji tinkamai ir laiku yra įvykdžiusi įsipareigojimus pagal metalo laužo pirkimo–pardavimo sutartis, kad sutartyje nurodytus metalo laužo kiekius pardavė (faktiškai perdavė) ieškovei. 2013-06-30 buhalterinės pažymos Nr.3/1 pagrindu atsakovės AB Roneco Oy 3 189 747,24 Eur (11 013 559,27 Lt) skola ieškovei buvo perkelta naujiems skolininkams OOO Transprogress ir Inter-Globe Shipping Ltd. Šią atsakovės skolą pagrindžia ir ieškovės didžiosios knygos bei finansinių ataskaitų rinkinių duomenys. Pirmosios instancijos teismas visiškai neišnagrinėjo aplinkybės, kad atsakovas I. M., ieškovės vardu atlikdamas ginčo apmokėjimus, atliko veiksmus su areštuotu turtu. Byloje liko visiškai neatskleista atsakovų valia, kokio tikslo jie siekė pasirašydami suderinimo ir užskaitos aktą. Teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad ieškovės reikalavimai buvo grindžiami OOO Transprogress ir Inter-Globe Shipping Ltd sandoriu. Šis sandoris niekaip nepagrindžia aplinkybės, kad ieškovės skolininkas yra OOO Transprogress, dokumentai yra niekiniai ir neturintys teisinės galios. Įmonės skolininkė pagal teisinę galią turinčius įmonės apskaitos dokumentus yra būtent AB Roneco Oy. Bankroto bylą nagrinėjančiame teisme Inter-Global Shipping Ltd buvo pareiškusi finansinį reikalavimą, kuris 2014-04-10 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi buvo atmestas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.
  4. Atsakovas I. M., pervesdamas ženklias pinigų sumas AB Roneco Oy, ir nepareikalaudamas jokio skolos grąžinimo užtikrinimo, taip pat ilgą laiką iki pat bankroto bylos iškėlimo nesiėmęs jokių veiksmų skolai susigrąžinti, veikė nerūpestingai ir aplaidžiai, todėl solidariai yra atsakingas pagal pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo.

12Atsakovė AB Roneco Oy atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 7, b. l. 49–57) prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

  1. Teismas atskleidė bylos esmę ir konkrečiose sprendimo pastraipose nurodė motyvus, pagrindžiančius sprendimą atmesti ieškinio reikalavimus atsakovei AB Roneco Oy.
  2. Nagrinėjama byla neatitinka visų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-30 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2014 nurodytų kriterijų, pagal kuriuos nustatoma, kad ginčas teismingas bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Visose sutartyse, su kuriomis savo reikalavimą sieja ieškovė, yra numatytas ginčo nagrinėjimas Hagos teisme Nyderlanduose. Todėl būtent šiame teisme ir turėjo būti pareikštas reikalavimas atsakovei AB Roneco Oy.
  3. Byloje nėra nė vieno įrodymo, kad visa reikalaujama priteisti iš atsakovės kaip žalos atlyginimas pinigų suma buvo atsakovei sumokėta ir dėl to jai dabar atsirastų pareiga šias lėšas bankrutuojančiai įmonei grąžinti. Metalo laužas, kurį ieškovės naudai įgydavo atsakovė AB Roneco Oy, ieškovei buvo parduodamas pagal sąskaitas, o ši su metalo laužo pardavėjais atsiskaitydavo tiesiogiai, atsakovei AB Roneco Oy pervesdama tik komisinius. Ieškovė metalo laužą perparduodavo į kitas šalis, vadinasi, iš jo pardavimo turėjo gauti atitinkamų piniginių įplaukų. Būtent tokį ieškovės ir atsakovės AB Roneco Oy susiklosčiusį bendradarbiavimą patvirtina ir Klaipėdos apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2010-05-26 pažyma Nr. A5-42. Susitarimas dėl komisinių buvo, šis faktas atsispindi ieškovės raštuose, sąskaitose, taip pat šis susitarimas, pastebėjus, kad jis nebuvo tinkamai įformintas, perkeltas ir į 2010-07-27 sutartį Nr. BG-100727/1-1. Visi ieškovės argumentai, susiję su jos finansinėje atskaitomybėje pateikta informacija, yra neaktualūs atsakovės AB Roneco Oy atžvilgiu, kuri negali priimti atsakomybės už informacijos teisingumą. Valstybinė mokesčių inspekcija jokių pažeidimų nei ieškovės, nei atsakovės AB Roneco Oy finansinėje atskaitomybėje nenustatė.
  4. Teismas pagrįstai atmetė reikalavimą pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 2013-07-01 suderinimo ir užskaitos aktą, nes jo pripažinimas negaliojančiu nesukuria jokių teisinių pasekmių. Apie bankroto bylos iškėlimą ieškovės įmonei atsakovė AB Roneco Oy sužinojo tik iš 2013-11-29 elektroninio laiško.
  5. Atsakovė AB Roneco Oy negali paaiškinti aplinkybės, kodėl ieškovė, darydama mokėjimo pavedimus 2013 m., nurodydavo, jog moka už atsakovę AB Roneco Oy. Byloje nėra nė vieno įrodymo, kad ši būtų atlikusi kokius nors pavedimus atsakovei AB Roneco Oy po 2010 metų.

13Atsakovas I. M. atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 7, b. l. 59–64) prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

  1. Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėjant tokias bylas.
  2. Ieškovė konkrečiai nesuformulavo savo ieškinio teisinio pagrindo. Visos ginčui svarbios aplinkybės buvo įrodytos prejudiciniais faktais: 2014-01-31 Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, 2011-09-26 Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu, ne vienu nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą, Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo aktais ir kt. Įsiskolinimo (žalos) dydžiui pagrįsti ieškovė nepateikė jokių pirminių ar kitų dokumentų iš savo buhalterinės apskaitos. Pažymi, kad ieškovė veikė ir kaip krovinio ekspeditorius, ir kaip pirkėjas, o išankstinius mokėjimus vykdydavo tik krovinio tiekėjui. Atsakovė AB Roneco Oy veikdavo kaip tarpininkė ir gaudavo vien komisinius.
  3. Teismui konstatavus, jog atsakovui I. M. kyla civilinė atsakomybė, taikytina ieškinio senatis, nes apie šią situaciją ar spėjamą žalą įmonės kreditoriams, kaip nurodoma ieškinyje, buvo žinoma jau nuo 2009-10-13, kai buvo pateikti ieškiniai dėl skolos priteisimo ir taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

14Trečiasis asmuo BUAB „Resota“ atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 7, b. l. 41–42) prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

  1. Šioje byloje ieškovė nereiškė reikalavimo dėl nurodyto dydžio skolos priteisimo iš atsakovės AB Roneco Oy, o nesant tokio materialaus reikalavimo, jis ir nebuvo nagrinėjamas.
  2. Ieškovė turėjo įrodinėti ne deliktinę, o sutartinę civilinę atsakomybę, nes reikalavimus kildino iš pirkimo–pardavimo sutarčių, taigi pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą, juolab toks ginčas būtų teismingas Hagos teismui.
  3. Bet kuriuo atveju nustatyta, jog ieškovės atstovė nepateikė ir nesirėmė apskaitos dokumentų, susijusių su atsakovės AB Roneco Oy mokėjimais, visuma. Be to, ieškovė neginčija pirkimo–pardavimo sandorių ar atsiskaitymų pagal juos.
  4. Nesant įrodyto skolos fakto, reikalavimas kitam atsakovui pareikštas taip pat nepagrįstai.
  5. Teismas pagrįstai konstatavo, jog 2013-07-01 suderinimo ir užskaitos aktu jokios skolos nėra įskaitomos, todėl jo panaikinimas nesukurs jokių teisinių pasekmių.

15IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16Apeliacinis skundas atmestinas.

17Byloje kilo ginčas dėl BUAB „Baltijos grupė“ atliktų mokėjimų tretiesiems asmenims, kuriuose buvo nurodyta, jog jie atliekami už atsakovę AB Roneco Oy, teisėtumo bei pagrįstumo ir šiais mokėjimais padarytos žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių susitarimus bei jų vykdymo faktinį mechanizmą, padarė išvadą, kad sąlygų vieno iš atsakovų (t. y. antrosios sutarties šalies) sutartinei, o kito (buvusio vadovo) atsakovo – solidariai deliktinei atsakomybei taikyti nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Tokių pirmosios instancijos teismo išvadų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia ir kitokio į bylą pateiktų įrodymų visumos įvertinimo ar kitokio šio ginčo išnagrinėjimo rezultato nelemia.

18Dėl ginčo teismingumo

19Apeliantė BUAB „Baltijos grupė“ savo apeliaciniame skunde nurodo tokius argumentus, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinio atsakovei AB Roneco Oy iš esmės nenagrinėjo, šią atsakovę ir ieškovę siejusių faktinių santykių nenustatinėjo, pateiktų atsiskaitymo dokumentų nevertino ir jokių ieškinio atmetimo motyvų nenurodė, nepagrįstai atsisakydamas nagrinėti atsakovei AB Roneco Oy pareikštus reikalavimus dėl galimybės pasinaudoti sutartiniu teismingumu Hagos teisme, Nyderlanduose, nors skundžiamu sprendimu vis tik ieškinys buvo atmestas. Atsakovai atsiliepimuose į apeliacinius skundus taip pat kelia abejones, ar Lietuvos Respublikos teismai turi jurisdikciją nagrinėti tokio pobūdžio ginčą. Tokie apeliacinio skundo argumentai bei atsikirtimai į juos pirmiausiai ir aptartini.

20Nors apeliantė pakankamai prieštaringai interpretuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, tačiau iš šio sprendimo turinio akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio, pareikšto atsakovei AB Roneco Oy, nagrinėti neatsisakė, priešingai, jį išnagrinėjo iš esmės pagal pačios apeliantės pasirinktą konkretų pažeistų teisių gynybos būdą (CPK 13 str., CK 1.138 str.). Teismas atribojo ginčo dalyką ir padarė išvadą, kad atsakovės AB Roneco Oy civilinės atsakomybės sąlygos byloje nebuvo įrodytos, todėl ji neturi pareigos kompensuoti apeliantės įvardijamus nuostolius. Taip pat teismas nurodė, jog apeliantė, siekdama apginti galimai pažeistas teises kitu gynybos būdu (prašydama įvykdyti piniginę prievolę natūra, priteisti skolą ar pan.), turi galimybę kreiptis į teismą Hagoje, Nyderlanduose, kuris pagal šalių susitarimą yra kompetentingas nagrinėti tokio pobūdžio ginčą. Teismas užsienio (tarptautinį) elementą turinčioje byloje privalo išspręsti jurisdikcijos klausimą ex officio (CPK 782 str.). Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja nacionalinė teisė, dvišalės ir daugiašalės sutartys. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad jei yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos vidaus teisėje (CPK 780 str.), todėl bylą nagrinėjančiam teismui atsiranda pareiga nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2011).

21Taigi, atsižvelgiant tiek į pirmiau aptartą teismo pareigą, tiek į pačių ginčo šalių pozicijas dėl bylos teismingumo, procesinis klausimas, ar pirmosios instancijos teismas turėjo jurisdikciją spręsti dėl atsakovės AB Roneco Oy sutartinės atsakomybės taikymo, yra aktualus, juolab kad nuo atsakymo į šį klausimą priklauso ir vertinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai išnagrinėjo šią bylą iš esmės, atmesdamas atsakovei pareikštą ieškinį ir taip galimai apribodamas galimybę inicijuoti analogišką teisminį procesą teisme, dėl kurio kompetencijos šalys susitarė. Nagrinėjamoje byloje esantys dokumentai leidžia įsitikinti, kad apeliantė ir atsakovė AB Roneco Oy, kurios buveinė yra Suomijoje, turėjo ilgalaikių teisinių santykių pagal laikotarpiu nuo 2008-11-20 iki 2010-07-27 sudarytas pirkimo–pardavimo sutartis (t. 2, b. l. 16–54), kitokių jų sutartinių santykių nenustatyta. Apeliantę ir atsakovę siejusių sutarčių 6 punkte buvo įtvirtintas toks šalių susitarimas dėl teismingumo: „Bet koks kilęs ginčas ar tarpusavio nesutarimas sprendžiamas derybų būdu. Neišsprendus tiesioginėmis šalių derybomis, perduodamas Teismui Hagoje, Nyderlanduose galutinai išspręsti ginčą“. Vadinasi, šalių sudarytas prorogacinis susitarimas suponuoja išimties iš Lietuvos nacionalinės ir Europos Sąjungos teisės pagrindinio principo - ginčo nagrinėjimas pagal atsakovo gyvenamąją vietą ar buveinę – taikymą, t. y. šalys sulygo dėl Hagos teismo jurisdikcijos spręsti visus judviejų ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, įskaitant ginčus dėl sutarčių vykdymo ir / ar nuostolių dėl sutarties vykdymo / nevykdymo / netinkamo vykdymo kompensavimo. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamam atvejui taikytinos teismingumo taisyklės, nustatytos 2000-12-22 Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Reglamentas Nr. 44/2001 arba Reglamentas). Pažymėtina, kad nors šis reglamentas buvo panaikintas 2012-12-12 Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (priėmus naują šio teisės akto redakciją) (toliau – Reglamentas Nr. 1215/2012), tačiau Reglamentas Nr. 1215/2012 yra taikomas tiems teismo procesams, kurie yra pradėti 2015-01-10 ar vėliau, taip pat autentiškiems dokumentams, kurie oficialiai sudaromi arba įregistruojami, ir teisminėms taikos sutartims, kurios patvirtinamos arba sudaromos 2015-01-10 arba vėliau (66 str.). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjama byla iškelta iki Reglamento Nr. 1215/2012 įsigaliojimo, teismingumas įvertintinas būtent pagal Reglamento Nr. 44/2001 nuostatas.

22Reglamento 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog tuo atveju, jeigu šalys, kurių vienos arba daugiau nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti dėl konkrečių teisinių santykių, minėtas teismas arba minėti teismai turi jurisdikciją. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nebuvo susitarusios kitaip. Nagrinėjamos bylos šalių sudarytas proprogacinis susitarimas tenkina Reglamento keliamus formos reikalavimus, o pats ginčas nepatenka nei į Reglamento 1 straipsnio 2 dalies b punkte, nei į 22 straipsnyje numatytus kitus išimtinės jurisdikcijos atvejus, todėl toks šalių susitarimas laikytinas galiojančiu ir šalis įpareigojančiu.

23Kita vertus, Reglamento 24 straipsnyje yra numatyta ir dar viena, „nebylaus susitarimo“ dėl jurisdikcijos taisyklė, reiškianti, jog be jurisdikcijos, kylančios iš kitų šio Reglamento nuostatų, jurisdikciją taip pat turi valstybės narės teismas, į kurį atvyksta atsakovas. Ši taisyklė netaikoma tik dviem atvejais: jeigu atsakovas atvyksta į teismą dėl jurisdikcijos užginčijimo; jeigu pagal 22 straipsnį kitas teismas turi išimtinę jurisdikciją. Pirmiau teisėjų kolegija jau konstatavo Reglamento 22 straipsnyje numatytos išimtinės jurisdikcijos nebuvimą, taigi ši aplinkybė nekliudo „nebylaus susitarimo“ taisyklės taikymui. Teismų doktrinoje atsakovo atvykimas į teismą gali būti laikomas nebyliu sutikimu su teismo, kuriame pareikštas ieškinys, jurisdikcija, atitinkamai, ir susitarimu dėl jo jurisdikcijos (Teisingumo Teismo 2010-05-20 sprendimo byloje ČPP Vienna Insurance Group, C-111/09, 21 punktas; 2014-02-27 sprendimo byloje Cartier parfums-lunettes ir Axa Corporate Solutions assurances, C-1/13, 34 punktas; 2016-03-17 sprendimo byloje Taser International, C-175/15, 21 punktas). Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, jog iš Briuselio konvencijos 18 straipsnio, t. y. nuostatos, kuri iš esmės identiška Reglamento 24 straipsniui, tikslo išplaukia, kad, jeigu tai nebuvo padaryta prieš pateikiant atsikirtimus dėl bylos esmės, jurisdikcija bet kuriuo atveju negali būti ginčijama (nustatoma) po to, kai pateikiamos pastabos, kurios pagal nacionalinę proceso teisę laikytinos pirmaisiais teismui, į kurį kreiptasi, skirtais gynybos argumentais (Teisingumo Teismo 1981-06-24 sprendimo byloje Elefanten Schuh, 150/80, 16 punktas; 2013-06-13 sprendimo byloje Goldbet Sportwetten, C‑144/12, 37 punktas). Ieškovas ir teismas, į kurį kreiptasi, iš pirmųjų atsakovo pateiktų gynybos argumentų turi aiškiai suprasti, kad jais siekiama užginčyti jurisdikciją (žr. minėto sprendimo Elefanten Schuh 14 ir 15 punktus). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat yra pasisakyta, jog tuo atveju, kai pateikdamas atsiliepimą į ieškinį atsakovas neginčijo teismo, kuriame pareikštas ieškinys, jurisdikcijos ir atvyko į teismą, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį (t. y. kai atitinkami procesiniai veiksmai byloje atliekami paties atsakovo arba jo įgalioto teisinio atstovo), Lietuvos Respublikos teismai turi jurisdikciją pagal Lugano konvencijos 24 straipsnį, kuriame įtvirtinta analogiška nuostata Reglamento 24 straipsniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-07-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377-684/2016).

24Nagrinėjamoje byloje abu atsakovai tiek atsiliepimuose į ieškinį (t. 1, b. l. 192–193, t. 2, b. l. 13–15), tiek atsiliepimuose į patikslintą ieškinį (t. 4, b. l. 154–156, 157–161), pateikė argumentus, sietinus su bylos esme (civilinės atsakomybės taikymo jiems sąlygų nebuvimu), tačiau jokių prieštaravimų dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos spręsti šį ginčą nepareiškė. Pirmą kartą prieštaravimus dėl jurisdikcijos atsakovė AB Roneco Oy pareiškė tik prasidėjus bylos nagrinėjimui iš esmės, jos 2015-11-23 procesiniame dokumente, pavadintame „paaiškinimais iš esmės“ (t. 5, b. l. 84–89), jokių objektyvių priežasčių, dėl ko tokio prašymo nebuvo galima pateikti anksčiau, nenurodė. Pažymėtina, kad sutartinio teismingumo sąlyga buvo akivaizdi iš atsakovės AB Roneco Oy su atsiliepimu į ieškinį teismui pateiktų pirkimo–pardavimo sutarčių. Tokiu atveju teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad atsakovams atvykus į teismą ir Reglamento 24 straipsnio kontekste laiku neužginčijus bylą nagrinėjančio teismo jurisdikcijos, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodo šalys jų procesiniuose dokumentuose ir ar sprendė pats teismas, buvo kompetentingas išspręsti visus abiejų atsakovų atžvilgiu pareikštus reikalavimus, nepriklausomai nuo faktinio ieškinio pagrindo teisinės kvalifikacijos – ar buvo reikalaujama skolos, kildinamos iš sutartinių santykių, priteisimo, ar nuostolių, atsiradusių iš tų pačių sutartinių santykių arba juos pažeidžiant / viršijant susitarimus, kompensacijos, ar nepagrįstai (be sutarties) įgytų piniginių lėšų grąžinimo (CK 6.237 str., 242 str., 6.245 str. 3 d. ir 4 d., 6. 256 str.).

25Dėl aptartų motyvų iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies šalintini argumentai, kad kažkuri dalis apeliantės ir atsakovės AB Roneco Oy ginčo dėl tų pačių sutartinių santykių netinkamo vykdymo yra teisminga Hagos teismui ir kad apeliantė dar gali pasinaudoti teise inicijuoti tokį ginčą. Toks pirmosios instancijos teismo aiškinimas, kolegijos vertinimu, paneigia bendrąjį tapataus teisminio ginčo draudimo principą.

26Dėl įrodinėjimo naštos ir teismo sprendimo motyvavimo

27Kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog suinteresuotas asmuo, pareikšdamas ieškinyje reikalavimą (nurodydamas ieškinio dalyką), kartu pasirenka savo pažeistos teisės gynimo būdą. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimą kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt. Teismas negali keisti ieškinyje nurodytų gynimo būdų ar peržengti byloje pareikštų reikalavimų, nes privalo užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą (CPK 13 str., 17 str., 265 str. 2 d.), išskyrus atvejus, kai yra siekiama apginti viešąjį interesą, todėl tinkamai pasirinkti gynybos būdą ieškovui yra itin reikšminga ir svarbu, nuo to priklauso jam teikiamos teisminės gynybos efektyvumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012).

28Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Bendrieji kreditorių teisių gynimo būdai yra šie: teisė reikalauti įvykdyti prievolę natūra, sustabdyti priešpriešinį vykdymą, reikalauti nuostolių, netesybų ir palūkanų, reikalauti pakeisti sutartį ar ją nutraukti, įskaitant ir sutarties nutraukimą nustačius papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2012). Reikalavimas priteisti įvykdyti pareigą natūra ir reikalavimas išieškoti iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar neturtinę žalą (nuostolius) yra savarankiški civilinių teisių gynybos būdai (CK 1.138 str. 4 p. ir 6 p.). Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, priteisimas įvykdyti pareigą natūra yra atskiras civilinių teisių gynybos būdas ir nelaikomas civiline atsakomybe, tačiau šie abu būdai gali būti taikomi kartu, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CK 6.245 str. 2 d.- 4 d., 6.258 str. 2 d.). Civilinė atsakomybė yra savarankiška, nauja prievolė, kylanti dėl sutarties ar įstatymo pažeidimo bei negali būti sutapatinama su pagrindine prievole atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo jų susilaikyti, pavyzdžiui, grąžinti paskolintas lėšas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-01-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2009; 2011-05-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2011; 2014-05-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2014).

29Apeliantė tvirtina, kad motyvų dėl civilinės atsakomybės atsakovams netaikymo nebuvimas skundžiamame teismo sprendime užkirto jai kelią realizuoti teisę į apeliaciją. Tokiu atveju būtina išanalizuoti apeliantės teiktų į bylą procesinių dokumentų turinį bei reikalavimus, jos pasirinktą poziciją dėl taikytinų gynybos būdų, kas, nepažeidžiant pirmiau aptartų ribojimų bei proceso šalių lygiateisiškumo, ir lėmė šios bylos nagrinėjimo ribas, t. y. konkrečių faktinių aplinkybių identifikavimą bei vertinimą. Patikslintame ieškinyje (t. 4, b. l. 2–10) apeliantė prašė priteisti jai iš atsakovų solidariai 3 189 747,24 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Savo reikalavimą ji įvardijo kaip solidariai atsakovams reiškiamą reikalavimą priteisti žalos atlyginimą, kuri apeliantės buvo įrodinėjama fragmentiškai pateiktais į bylą šalių sutartinius santykius ar jų galimą vykdymą pagrindžiančiais dokumentais. Kaip matyti iš 2015-11-23 teismo posėdžio eigos, byloje dalyvaujantys asmenys ir pats teismas bandė tikslinti reikalavimų pobūdį, prašydami apeliantės sukonkretinti jos pareikštų reikalavimų faktinį ir teisinį pagrindus. Apeliantės atstovė patikslino, jog reikalavimus grindžia tuo, jog iš atsakovės AB Roneco Oy negavo nei piniginių lėšų už metalo laužą, nei paties metalo laužo, taip pat aplinkybe, jog dalis mokėjimų atlikti jau pasibaigus pirkimo–pardavimo sutarčių terminui (2015-11-23 teismo posėdžio garso įrašo dalis nuo 00:43:40 iki 00:44:53 val.; teismų informacinė sistema LITEKO). Iš tokių raštu bei žodžiu pirmosios instancijos teisme nurodytų reikalavimo pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių ir nebuvo galima vienareikšmiškai nuspręsti, ar apeliantė savo reikalavimus kildino iš žalos padarymo bendrais atsakovų neteisėtais veiksmais, ar iš nepagrįsto vienos atsakovės praturtėjimo / be pagrindo įgyto turto institutais.

30Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, apeliantė iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo atsakovės AB Roneco Oy atžvilgiu pareikštą reikalavimą teisiškai kvalifikuoti kaip reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Apeliantės teigimu, atsakovės AB Roneco Oy valiniai veiksmai neatitiko sudarytų metalo laužo pirkimo–pardavimo sutarčių nuostatų, nes ji pardavėjui būdingų veiksmų neatliko, tačiau mokėjimus iš įmonės (atsakovų teigimu - komisinį atlyginimą už apeliantės naudai jos pačios sąskaita perkamą metalo laužą) vis tik gavo. Iš tokių skundo argumentų bei apeliantės rengtų procesinių dokumentų lingvistinių formuluočių teisėjų kolegija daro labiau tikėtiną išvadą, kad apeliantė siekia atsakovės AB Roneco Oy sutartinės atsakomybės taikymo ir nuostolių (žalos) dėl netinkamai šios atsakovės vykdytų ar nevykdytų sutarčių atlyginimo (CK 6.256 str.), antrojo atsakovo solidarią atsakomybę grįsdama įmonės vadovui pagal įstatymą tenkančių pareigų netinkamu vykdymu (CK 2.87 str. 7 d.).

31Pirmosios instancijos teismas, taip pat kvalifikavęs ieškinį kaip nuostolių atlyginimo reikalavimą, skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje kiekvienos civilinės atsakomybės sąlygos atskirai neanalizavo, apibendrintai pasisakydamas, jog apeliantė neįrodė tokio pareikšto reikalavimo atveju privalomų sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų visumos: neteisėtų atsakovų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio. Vien veiksmų neteisėtumas, galimai pasireiškęs sudarytų sutarčių vykdymu ne pagal jose nurodytas sąlygas, nepagrindžia žalos padarymo. Kasacinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad nei įmonės vadovų, nei kitų asmenų veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja, todėl asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, turi įrodyti tiek apskritai žalos faktą, tiek ir jos dydį, taip pat priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012; 2014-05-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014). Todėl teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog įrodinėjimo našta leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti konkrečių sutartinių įsipareigojimų neįvykdymą ar netinkamą vykdymą, neteisėtų veiksmų atlikimą, priežastiniu ryšiu susijusių su apeliantės deklaruojamų nuostolių atsiradimu, o įmonės vadovo atveju – taip pat ir didelę jo kaltę dėl verslo sprendimų, teko reikalavimą pareiškusiam asmeniui - apeliantei. (CPK 12 str. 178 str.). Tokių aplinkybių apeliantė ieškinyje nedetalizavo, kokių konkrečių sutartinių įsipareigojimų atsakovė neįvykdė ar įvykdė netinkamai ir kurias sutarties sąlygas ji pažeidė, neįvardijo, todėl išsamesnis kiekvienos iš civilinės atsakomybės sąlygų aptarimas pagal apeliantės suformuluotus reikalavimus bei į bylą pateiktus įrodymus objektyviai nebuvo galimas. Tokiu atveju skundo argumentai dėl nepakankamo teismo sprendimo motyvavimo ar, juo labiau, apeliantės procesinių teisių į apeliaciją apribojimo atmestini.

32Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tokią aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas apeliantės reikalavimus atmetė ne dėl netinkamai pasirinkto pažeistų teisių gynybos būdo, o dėl to, jog apeliantė neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo. Byloje esantys įrodymai neleido susiformuoti kitokiai pirmosios instancijos teismo pozicijai dėl ginčo dalyko. Teisėjų kolegija, sutikdama ir su šiais pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, pažymi, jog analizuojamoje situacijoje į klausimą, ar Roneco Oy neteisėtai įgijo kurias nors apeliantei priklausančias pinigines lėšas ir ar padarė jai nuostolių, būtų galima atsakyti tik išsamiai ištyrus apeliantės įgyto bei kitiems asmenims perparduoto metalo laužo ir atsiskaitymo už jį mechanizmą. Tai buvo galima padaryti tik apeliantei pateikus visus ginčo objekto įgijimo ir apmokėjimo už jį, įskaitytinai ir gauto pačios apeliantės iš Europos šalių metalo gamyklų, dokumentus, o tokie duomenys į bylą nebuvo pateikti. Šiame kontekste taip pat pritartina pirmosios instancijos teismo argumentams, jog bylose, kuriose viena iš šalių yra bankrutuojanti įmonė, egzistuojantis viešasis interesas neeliminuoja šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų bei įrodymų sąsajumo taisyklių. Teismo teisė savo iniciatyva rinkti įrodymus gali būti tinkamai įgyvendinta tik tada, kai bankrutuojančios įmonės administratorius iš esmės įvykdo pareikštų reikalavimų pagrįstumo įrodinėjimo pareigą, bendra tvarka jam nustatytą CPK 12 ir 178 straipsniuose.

33Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ieškinį pagal tokį faktinį pagrindą, koks buvo suformuluotas patikslintame ieškinyje, atsižvelgdamas į jame suformuluotus reikalavimus bei teikiamus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas apeliantei siūlė teikti įrodymus, administratorė buvo iškviesta į teismo posėdį, taigi bendradarbiavimo su šalimis pareigas teismas taip pat įgyvendino (CPK 8 str., 179 str.).

34Dėl įrodymų vertinimo, nustatant atsakovų civilinės atsakomybės taikymo sąlygas

35Apeliantės teigimu, komisiniai mokėjimai atsakovei AB Roneco Oy nebuvo numatyti pirkimo–pardavimo sutartyse, atsakovės AB Roneco Oy valiniai veiksmai neatitiko sudarytų pirkimo–pardavimo sutarčių, o pati ši atsakovė įrodinėjo, jog pardavėjui būdingų veiksmų neatliko. Su tokia apeliantės pozicija teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Kaip galima spręsti iš šių apeliantės skundo argumentų, ji kvestionuoja ginčo mokėjimais tretiesiems asmenims pervestų lėšų teisinį pagrindą, manydama, jog faktiškai tarp šalių susiklostę santykiai neatitiko pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygų. Tačiau, priešingai nei nurodo apeliantė, paskutinėje iš šalių sudarytų sutarčių – 2010-07-27 sutarties Nr. BG-100727/1-1 (t. 2, b. l. 52–54) 4.3 punktas numatė, jog komisinis mokestis pardavėjui – 0,75 Eur už toną. Atsakovai paaiškino ir tokio faktiškai jų įgyvendinamo susitarimo dėl atlygio už atsakovės paslaugas forminimo raštu poreikį bei aplinkybes. Iš atsakovės AB Roneco Oy pateiktų sąskaitų matyti, jog sąskaitose komisinių mokestis taip pat buvo aiškiai įvardytas ir nurodyta jų suma (t. 3, b. l. 124–183).

36Pagal atsakovo I. M. į bylą pateiktą BUAB „Baltijos grupė“ ūkinės veiklos organizavimo schemą BUAB „Baltijos grupė“, kaip ekspeditorius ir pirkėjas, išankstinius mokėjimus vykdydavo krovinio tiekėjui, atsakovei AB Roneco Oy veikiant kaip tarpininkei, o ne metalo laužo tiekėjai, kuri gaudavo tik komisinius už suteiktas paslaugas, įgytas metalo laužas vėliau buvo perparduodamas kitiems verslo subjektams užsienyje (t. 2, b. l. 174). Teikdamas paaiškinimus 2015-11-23 teismo posėdyje, atsakovas I. M. patvirtino, jog atsakovė AB Roneco Oy gaudavo tik komisinius ir jokių kitų mokėjimų BUAB „Baltijos grupė“ pastarajai nėra atlikusi (2015-11-23 teismo posėdžio garso įrašo dalis nuo 02:52:00 iki 00:52:30 val.), ką patvirtina ir atsakovės AB Roneco Oy į bylą pateikta komisinių mokėjimų suvestinė lentelė (t. 3, b. l. 124–125) bei sąskaitos (t. 3, b. l. 126–183). Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, jog atsakovė AB Roneco Oy būtų netinkamai atlikusi pagal pirkimo–pardavimo sutartis prisiimtas pareigas, dėl ko jai kiltų civilinė atsakomybė (CPK 178 str.). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie ginčo mokėjimų pagrindą, pagrįstai atsižvelgė ir į Klaipėdos apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2010-05-26 pažymą (t. 2, b. l. 169).

37Tokį šalių bendradarbiavimo bei atsiskaitymo už apeliantės naudai atliktas paslaugas mechanizmą patvirtina ir į bylą pateikta Lietuvos apeliacinio teismo 2014-01-31 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-14/2014 (t. 5, b. l. 140–202), kuri, nors ir priimta dėl kitu laikotarpiu vykdytos BUAB „Baltijos grupė“ ūkinės komercinės veiklos, tačiau reikšminga ir nagrinėjamam atvejui. Šioje nutartyje užfiksuoti išteisintojo I. M. parodymai, kad iš pradžių įmonė metalo laužą pirko iš Lietuvos įmonių, tačiau tai darė FOB sąlygomis, t. y. ne Lietuvos teritorijoje. Vėliau, atsiradus Suomijos įmonei ,,( - )“ (vėliau pakeitusiai pavadinimą į ( - ) – teismo past.), tokiomis pačiomis FOB sąlygomis metalą ėmė pirkti pastaroji ir DES sąlygomis parduodavo bendrovei ,,( - )“, o ši – užsienio valstybėms. Tokiu būdu buvo pasidalinama verslo rizika. UAB ,,( - )“ tokią prekybą deklaravo kaip ,,trikampę“. Šioje nutartyje nurodyta, jog bylą išnagrinėjęs teismas atsižvelgė į specialistės paaiškinimus, paremtus Suomijos mokesčių administratoriaus atsakymu į paklausimą, jog Suomijos kompanija už tarpininkavimo paslaugą gaudavo tik tarpininko mokestį, komisinius. Nutartyje konstatuota, jog bendrovės įgytas metalo laužas pagrįstai apskaitytas jos buhalterinėje apskaitoje ir realizuotas užsienio partneriams, gautos pajamos pateko į BUAB „( - )“ banko sąskaitas ir taip pat apskaitytos buhalterinėje apskaitoje. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo I. M. teisme duotus paaiškinimus, tai, kad jie nuoseklūs ir sutampantys su minėtoje baudžiamojoje byloje nustatytomis BUAB „Baltijos grupė“ ūkinės veiklos organizavimo aplinkybėmis, teisinių prielaidų abejoti tokių paaiškinimų, kaip įrodinėjimo priemonės, patikimumu neturi.

38Apeliantės teiginiai, kad atsakovė nepateikė nei sutartinio, nei įstatyminio apeliantės lėšų įgijimo nuo 2010-07-27 iki 2013-06-19 pagrindo, patys savaime taip pat neleidžia paneigti pirmosios instancijos teismo nustatytų bei tinkamai įvertintų faktinių aplinkybių. Kaip matyti iš paskutinės, sudarytos 2010-07-27 apeliantės ir atsakovės pirkimo–pardavimo sutarties, ji galiojo iki 2010-12-31 (sutarties 7.1 p.). Kaip teisingai pastebėjo apeliantė, dalis ginčo mokėjimų buvo atlikti ir po to, tačiau duomenų, jog šie mokėjimai buvo atlikti neteisėtai, taip pat nėra. Pažymėtina, jog atsakovas I. M. patvirtino ir neginčijo tos aplinkybės, jog bendradarbiavimas su atsakove AB Roneco Oy vyko iki 2010 metų, o vėliau atliktus tretiesiems asmenims mokėjimus grindė pareiga įvykdyti anksčiau sudarytų sutarčių pagrindu atsiradusias įmonės prievoles. Atsakovas I. M. paaiškino BUAB „Baltijos grupė“ su atsakove bei trečiaisiais asmenimis siejusių sutartinių santykių esmę, tai, jog su trečiaisiais asmenimis buvo sudarytos ekspedijavimo sutartys. Bankroto administratorius į bylą neteikė duomenų, jog šios sutartys jam nebuvo perduotos (CPK 178 str.). Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi labiau tikėtino pagrindo spręsti apie galimus atsakovų neteisėtus veiksmus, atliekant mokėjimus po 2010-12-31.

39Apeliantė savo apeliaciniame skunde didžiąja dalimi remiasi tuo, jog atsakovė AB Roneco Oy neįrodė, kad pagal pirkimo–pardavimo sutartis metalo laužą perdavė apeliantei, taip pat kad apeliantės įgytas metalo laužas vėliau buvo perparduodamas kitiems verslo subjektams. Tačiau šie argumentai grindžiami klaidingu įrodinėjimo naštos paskirstymu. Jau buvo nurodyta, kad būtent apeliantei nagrinėjamoje byloje teko pareiga įrodyti atsakovų neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp kilusios neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos. Viena vertus, toks įrodinėjimo naštos paskirstymas grindžiamas bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 str.). Kita vertus, pateikti dokumentų priėmimo–perdavimo aktai įrodo, jog apeliantės dokumentaciją šiuo atveju kontroliavo bankroto administratorė, todėl ji šiuo atveju turėjo didesnes galimybes įrodyti, jog atsakovai atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Apeliantei nesukonkretinus, kokias pareigas pagal sutartis atsakovai galbūt pažeidė, iš atsakovų nėra pagrįsta ir teisinga reikalauti įrodyti tinkamai įvykdžius absoliučiai visas iš sutarčių ar / ir jų pagrindu vėliau atsiradusias prievoles. Tokia aplinkybė, kad apeliantės turimuose išvestiniuose buhalterinės apskaitos dokumentuose, pavyzdžiui, balansuose, didžiojoje knygoje esantys duomenys sukėlė jai tam tikrų abejonių, nesant tokias abejones tikėtinai galinčių pagrįsti kitų duomenų, neįrodo atsakovų neteisėtų veiksmų fakto. Apeliantės finansinių ataskaitų rinkinio duomenimis, į gautinų sumų eilutę buvo įtraukta už prekes sumokėtas avansas, nurodant, jog prekės nebebus tiekiamos, nepatvirtina nei iš kokių prekių tiekimo ši suma susidarė, nei kad ji kaip nors susijusi su galimais atsakovės AB Roneco Oy įsipareigojimais apeliantei. Nei 2013-08-21 BUAB „Baltijos grupė“ debitorių sąraše (t. 5, b. l. 97), nei 2013-08-21 abejotinų skolų iššifravime (t. 5, b. l. 98), pateiktuose atsakovo I. M., atsakovė Roneco Oy nėra įtraukta. Bankroto administratorė patvirtino šiuos sąrašus gavusi (t. 6, b. l. 71, 73). Atsakovas I. M. 2015-11-23 teismo posėdžio metu paaiškino, jog BUAB „Baltijos grupė“ 2013-08-21 balanse (t. 1, b. l. 138–139) kaip kitos gautinos sumos greičiausiai buvo nurodyta abejotinų skolų sąrašo suma, ir joks atsakovės AB Roneco Oy įsipareigojimas įmonės balanse nebuvo atvaizduotas.

40Apeliantė nurodo ir tokius skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neišnagrinėjo aplinkybės, susijusios su atsakovo I. M. apeliantės vardu atliekamais mokėjimais iš apeliantei priklausančio areštuoto turto (piniginių lėšų). Šį savo teiginį apeliantė pirmosios instancijos teisme (t. 6, b. l. 65–70) ir apeliaciniame skunde iš esmės grindė dviejose civilinėse bylose taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis: 1) Vilniaus apygardos teismo 2009-10-13 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-7071-623/2009 pagal UAB Nordea Finance Lithuania prašymą (t. 4, b. l. 43–45); 2) Klaipėdos apygardos teismo 2009-12-01 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2669-479/2009 (Nr. 2-1018-479/2010) pagal AB DnB Nord banko prašymą (t. 4, b. l. 54–55). Teisėjų kolegija ir su šiais apeliacinio skundo argumentais sutikti negali. Kaip matyti iš pačios apeliantės pateiktų įrodymų, taip pat teismui prieinamų Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 str. 3 d.), abiem atvejais teismo nutartimis buvo taikytas viso apeliantės turto areštas, pavedant antstoliui surasti ir aprašyti konkretų turtą, neviršijant tose bylose pareikštų reikalavimų sumos. Minėtomis teismų nutartimis civilinėse bylose Nr. 2-7071-623/2009 ir 2-2669-479/2009 taikytas turto areštas buvo apribotas bylose pareikštų reikalavimų suma, kurios negalėjo viršyti. Kaip matyti iš apeliantės pateikto 2011-05-23 išieškotojo prašymo atnaujinti vykdomąją bylą (t. 4, b. l. 48–49), teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-7071-623/2009 įvykdęs antstolis priėmė patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo visiškai įvykdžius vykdomąjį dokumentą. Apeliantei nepateikus jokių duomenų, kurie pagrįstų, jog ginčo mokėjimai atlikti būtent tuo metu, kuomet galiojo viso apeliantės turto areštas (t. y. iki antstoliui surandant ir aprašant turtą, kurio pakaktų pareikštiems reikalavimams užtikrinti), taip pat jokių įrodymų apie neteisėtus atsakovo I. M. veiksmus (nuslepiant nuo antstolio duomenis apie užsienyje esančias banko sąskaitas ir pan.), o teismui iš jam prieinamų Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO ir Turto areštų aktų registro duomenų (CPK 179 str. 3 d.) taip pat tokių aplinkybių nenustačius, nėra ir faktinių prielaidų spręsti, kad ginčo mokėjimai atlikti su areštuotu turtu ar dėl šios priežasties atsakovui I. M. taikyti civilinės atsakomybės institutą. Būtina pažymėti ir tai, jog apeliantė patikslintame ieškinyje aplinkybėmis apie turto areštą rėmėsi grįsdama savo reikalavimus dėl 2013-07-01 suderinimo ir užskaitos akto nuginčijimo, bet ne įrodinėdama atsakovo I. M. neteisėtus veiksmus, disponuojant areštuotu turtu, ir aplinkybės, dėl kieno veiksmų nebuvo areštuota sąskaita, iš kurios atlikti ginčo mokėjimai, taip pat neįrodinėjo. Todėl apeliacinės instancijos teisme tokių aplinkybių įrodinėjimas jau yra apribotas (CPK 306 str. 2 d., 312 str., 314 str.). Apeliantės nurodomoje kasacinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013 buvo nagrinėta iš esmės skirtinga faktinė situacija, kuomet ginčijamas sandoris sudarytas po laikino turto arešto nustatymo, bet iki šio turto arešto akto pakeitimo, areštuojant konkretų skolininko turtą. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju apeliantė nepateikė įrodymų, jog banko sąskaitoje esančiomis lėšomis buvo disponuojama galiojant viso turto areštui (pirmieji ginčo mokėjimai atlikti 2010 m.). Todėl nurodytoje byloje pateikti išaiškinimai dėl iš esmės skirtingų nagrinėjamos ir nurodytos kasacinės bylos faktinių aplinkybių šiuo atveju nėra aktualūs.

41Kitos apeliantės nurodomos aplinkybės dėl atsakovo I. M. atsakomybės taikymo, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, yra išvestinės, sietinos su atsakovės AB Roneco Oy skolos nustatinėjimo aplinkybėmis. Jokių kitų atsakovo I. M. savarankiškų veiksmų, kuriais būtų buvusi sukelta žala, apeliantė nenurodė ir neįrodinėjo. Nenustačius atsakovės AB Roneco Oy civilinės atsakomybės sąlygų, šiuo aspektu nėra pagrindo spręsti ir apie atsakovo I. M. neteisėtus veiksmus.

42Dėl reikalavimų, susijusių su 2013-07-01 suderinimo ir užskaitos aktu

43Apeliantė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo atsisakyta tenkinti jos reikalavimą pripažinti negaliojančiu 2013-07-01 suderinimo ir užskaitos aktą, užfiksuojantį BUAB ,,Baltijos grupė“ ir atsakovės AB Roneco Oy nulinį priešpriešinių reikalavimų balansą. Apeliantė 2013-07-01 suderinimo ir užskaitos aktą vertino kaip sandorį ir jį ginčijo CK 1.80 ir 6.66 straipsnių pagrindais. Bet kokio sandorių nuginčijimo reikalavimo vertinimas pirmiausia reikalauja atsakyti į klausimą, ar ginčijamas veiksmas gali būti laikomas sandoriu. Vadovaujantis CK 1.63 straipsnio 1 dalimi, sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Įvertinus ginčijamo 2013-07-01 suderinimo ir užskaitos akto turinį, nepaisant jo pavadinimo, apeliacinis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ginčijamas aktas jokių teisinių padarinių nesukėlė, nes jame abi šalys deklaravo nulines skolas ir reikalavimus, t. y. joks priešpriešinių reikalavimų įskaitymas faktiškai neįvyko.

44Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės skundo argumentais, jog byloje liko visiškai neatskleista atsakovų valia, kokio gi tikslo jie siekė pasirašydami šį suderinimo ir užskaitos aktą. Kaip matyti iš 2015-11-23 teismo posėdžio garso įrašo, pirmosios instancijos teismas aiškinosi, kokiu tikslu buvo sudarytas minimas aktas. Atsakovas I. M. nurodė, jog tai buvo įprasta praktika bendrovės buhalterinėje apskaitoje baigiantis metams arba įvykdžius paslaugas, kas, beje, nurodoma ir atsakovo I. M. atsiliepime į patikslintą ieškinį (t. 4, b. l. 155).

45Dėl apeliantės akcentuojamo šio dokumento sudarymo momento pažymėtina, jog tuo atveju, jeigu teismas padaro išvadą, kad įrodymas yra suklastotas, jis nepripažįsta jo įrodymu ir reikiamais atvejais apie suklastojimo faktą praneša prokurorui (CPK 184 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymėta, kad įrodymo patikimumas gali būti įvertinamas ir nenustačius jo suklastojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog 2013-07-01 suderinimo ir užskaitos aktas laikytinas įrodymu, kuriuo įrodinėjamos aplinkybės galėjo būti paneigiamos civilinio proceso kodekso numatytomis priemonėmis (teikiant priešingas aplinkybes patvirtinančius įrodymus ir pan.), ir kuriam nuginčyti savarankiškas ieškinio reikalavimas neturėjo būti reiškiamas. Bylą nagrinėjęs teismas, esant pagrindo manyti, kad pateiktas 2013-07-01 suderinimo ir užskaitos aktas neatitinka patikimumo kriterijaus ar yra suklastotas, turėjo teisę juo nesivadovauti net ir šio dokumento atskirai neginčijant. Taigi su akto pasirašymu susiję argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neteikia pagrindo spręsti dėl teismo sprendimo šioje ginčo dalyje neteisėtumo ar poreikio priimti kitokį sprendimą.

46Dėl kitų skundo argumentų

47Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliantės nurodomais kitais galimais proceso teisės normų pažeidimais, teismui atsisakius išreikalauti apeliantės prašytus duomenis iš auditorės ar apklausti liudytoja buvusią apeliantės vyriausiąją buhalterę. Šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai (CPK 42 str. 5 d.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantė šiuos procesinius prašymus pateikė 2015-11-30, paskutinio teismo posėdžio dieną (t. 6, b. l. 65–70). Įvertinus tai, jog tokie prašymai neabejotinai galėjo būti pareikšti gerokai anksčiau, vien pavėluotas jų pateikimas suteikė pakankamą pagrindą pirmosios instancijos teismui atsisakyti tenkinti šiuos prašymus kaip galinčius užvilkinti bylos nagrinėjimą. Kita vertus, 2015-11-30 prašyme apeliantės nurodytos aplinkybės teisėjų kolegijai taip pat neleidžia įsitikinti, jog prašomi išreikalauti duomenys ar prašomos apklausti liudytojos parodymai galėtų būti reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti (CPK 177 str. 1 d.). Prašymas liudytoja apklausti vyriausiąją buhalterę L. M. buvo motyvuojamas vien tokia aplinkybe, jog ji, kaip vyriausioji buhalterė, elektroniniu paštu atsiuntė bankroto administratoriui abejotinų skolų iššifravimą. Prašymas išreikalauti iš auditorių įmonės rašytinius įrodymus (iš esmės visą turimą su BUAB „Baltijos grupė“ susijusią dokumentaciją) taip pat nebuvo pakankamai motyvuotas, neleidžiantis įsitikinti, kokią reikšmę bylos išnagrinėjimui turi tokie duomenys, kaip audito sutartys. Pažymėtina, kad byloje yra duomenys, kad visa įmonės dokumentacija, apeliantei iškėlus bankroto bylą, buvo perduota bankroto administratorei (t. 2, b. l. 178–185).

48Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, jog atsakovė AB Roneco Oy nebuvo įvykdžiusi teismo įpareigojimų, nurodytų 2015-02-06 teismo nutartyje dėl informacijos pateikimo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas 2015-02-06 nutartimi (t. 2, b. l. 160–161) įpareigojo atsakovę AB Roneco Oy pateikti jos turimus faktinius duomenis, liudijančius su apeliante sudarytų pirkimo–pardavimo sutarčių vykdymą, sutartinius dokumentus (įstatyminį pagrindą), kurių pagrindu 2014-12-15 pažymoje nurodytas pinigines sumas atsakovė AB Roneco Oy nurodo gavusi iš BUAB ,,Baltijos grupė“; detalius rašytinius duomenis, iš kurių būtų matyti, kokių pirminių apskaitos duomenų pagrindu 2013-07-01 buvo pasirašytas suderinimo ir užskaitymo aktas su BUAB ,,Baltijos grupė“. Atsakovė AB Roneco Oy turėtus duomenis, pagrindžiančius gautą komisinį atlygį ir patvirtinančius jo dydį (sąskaitas, mokėjimų suvestinę ir elektroninius laiškus), pateikė (t. 3, b. l. 2–74; 124–183). Bylos nagrinėjimo metu atsakovai papildomai paaiškino, jog konosamentai, krovinio manifestai, kilmės sertifikatai, pristatymo sertifikatai ir važtaraščiai visada lydi krovinį, gabenamą iš vienos vietos į kitą, pažymėję ir tai, kad bankroto administratorei buvo perduota visa įmonės turima dokumentacija, kurios perdavimą patvirtina bylos įrodymai - priėmimo-perdavimo aktai (t. 2, b. l. 178–185). Be to, ir pati apeliantė 2015-11-23 teismo posėdžio metu buvo pripažinusi faktą, kad atsakovė AB Roneco Oy pateikė visus dokumentus, kuriuos turėjo, ir jog daugiau tikriausiai jų neturi (2015-11-23 teismo posėdžio garso įrašo dalis nuo 00:51:00 iki 00:51:30 val.; teismų informacinė sistema LITEKO). Tokiu atveju priešinga apeliantės pozicija, suformuota apeliacinės instancijos teismui, nėra pagrįsta, juolab kad nebuvo net įrodinėjama, jog buvo perduota ne visa įmonės dokumentacija arba tarp perduotų dokumentų pasigesta ginčui išspręsti aktualių duomenų.

49Teisėjų kolegijos vertinimu, bankroto administratorės pozicija byloje iš esmės buvo grindžiama jos klaidingu įsitikinimu, jog atsakovams tenka pareiga įrodinėti, jog jokių neteisėtų veiksmų jie nėra atlikę. Todėl, įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija proceso teisės normų pažeidimo, lemiančio pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimą ar pakeitimą, neįžvelgia. Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi.

50Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

51Netenkinus apeliacinio skundo, atsakovai turi teisę į jų apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

52Atsakovė AB Roneco Oy 2016-09-12 pateikė prašymą priteisti jai 1 026 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patirtas advokato išlaidas. Prašymas pagrįstas prašomų priteisti išlaidų dydį patvirtinančiais dokumentais. Tačiau prašoma priteisti suma viršija Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ (redakcija, galiojusi nuo 2015-03-20; toliau – ir Rekomendacijos) patvirtintą maksimalų priteistiną užmokesčio už atsiliepimą į apeliacinį skundą dydį, kuris atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimo metu sudarė 955,63 Eur (Rekomendacijų 8.11 p.). Todėl atsakovei AB Roneco Oy iš ieškovės priteistina 955,63 Eur (CPK 98 str.). Tiek įmonės turto gausinimas bankroto proceso metu, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, reiškia reikalavimus skolininkams, tiek įmonės turto išsaugojimas, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, ginasi nuo jai pareikštų kreditorių reikalavimų, yra tiesiogiai susiję su įmonės bankroto proceso administravimu, o iš šios veiklos atsiradusios išlaidos priskirtinos prie įmonės bankroto administravimo išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-28 nutartis c. b. Nr. 3K-3-381/2013, 2015-11-25 nutartis c. b. Nr. 3K-3-618-686/2015). Todėl nagrinėjamu atveju atsakovės AB Roneco Oy turėtos bylinėjimosi išlaidos mokėtinos iš apeliantės bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų.

53Atsakovo I. M. 2016-09-22 teismui pateiktas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra pateiktas pavėluotai, jau po bylos išnagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme pabaigos, 2016-09-13 nutartimi atidėjus procesinio sprendimą priėmimą ir paskelbimą. CPK 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog advokato išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Atsakovė 2016-09-22 gautame prašyme nenurodė jokių priežasčių, kodėl toks prašymas nebuvo pateiktas anksčiau. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, šis atsakovės prašymas netenkintinas.

54Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio

551 dalies 1 punktu,

Nutarė

56Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

57Priteisti iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos grupė“ (įmonės kodas 140604027) atsakovei AB Roneco Oy (įmonės kodas 2027589-6; buveinės adresas: Hagalundsvagen 6, FIN-21600 Pargas, Suomija) 955,63 Eur (devynis šimtus penkiasdešimt penkis eurus šešiasdešimt tris euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

58Nustatyti, kad priteista suma mokėtina iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos grupė“ (įmonės kodas 140604027) bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė BUAB „Baltijos grupė“ pareiškė ieškinį, kurį patikslinusi... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Klaipėdos apygardos teismas 2015-12-21 sprendimu (t. 7, b. l. 13–22)... 7. Teismas nurodė, kad ieškinio reikalavimai atsakovei AB Roneco Oy dėl... 8. Pasisakydamas dėl atsakovo I. M. civilinės atsakomybės sąlygų, teismas... 9. Teismas atsakovų pasirašyto 2013-07-01 suderinimo ir užskaitos akto... 10. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 11. Ieškovė BUAB „Baltijos grupė“ apeliaciniame skunde (t. 7, b. l. 25–36)... 12. Atsakovė AB Roneco Oy atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 7, b. l. 49–57)... 13. Atsakovas I. M. atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 7, b. l. 59–64) prašo... 14. Trečiasis asmuo BUAB „Resota“ atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 7, b.... 15. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 16. Apeliacinis skundas atmestinas.... 17. Byloje kilo ginčas dėl BUAB „Baltijos grupė“ atliktų mokėjimų... 18. Dėl ginčo teismingumo... 19. Apeliantė BUAB „Baltijos grupė“ savo apeliaciniame skunde nurodo tokius... 20. Nors apeliantė pakankamai prieštaringai interpretuoja pirmosios instancijos... 21. Taigi, atsižvelgiant tiek į pirmiau aptartą teismo pareigą, tiek į pačių... 22. Reglamento 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog tuo atveju, jeigu šalys,... 23. Kita vertus, Reglamento 24 straipsnyje yra numatyta ir dar viena, „nebylaus... 24. Nagrinėjamoje byloje abu atsakovai tiek atsiliepimuose į ieškinį (t. 1, b.... 25. Dėl aptartų motyvų iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies... 26. Dėl įrodinėjimo naštos ir teismo sprendimo motyvavimo... 27. Kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog suinteresuotas asmuo,... 28. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita... 29. Apeliantė tvirtina, kad motyvų dėl civilinės atsakomybės atsakovams... 30. Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, apeliantė iš esmės neginčija... 31. Pirmosios instancijos teismas, taip pat kvalifikavęs ieškinį kaip nuostolių... 32. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tokią aplinkybę, kad pirmosios... 33. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo... 34. Dėl įrodymų vertinimo, nustatant atsakovų civilinės atsakomybės taikymo... 35. Apeliantės teigimu, komisiniai mokėjimai atsakovei AB Roneco Oy nebuvo... 36. Pagal atsakovo I. M. į bylą pateiktą BUAB „Baltijos grupė“ ūkinės... 37. Tokį šalių bendradarbiavimo bei atsiskaitymo už apeliantės naudai atliktas... 38. Apeliantės teiginiai, kad atsakovė nepateikė nei sutartinio, nei... 39. Apeliantė savo apeliaciniame skunde didžiąja dalimi remiasi tuo, jog... 40. Apeliantė nurodo ir tokius skundo argumentus, kad pirmosios instancijos... 41. Kitos apeliantės nurodomos aplinkybės dėl atsakovo I. M. atsakomybės... 42. Dėl reikalavimų, susijusių su 2013-07-01 suderinimo ir užskaitos aktu... 43. Apeliantė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo... 44. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės skundo argumentais, jog byloje liko... 45. Dėl apeliantės akcentuojamo šio dokumento sudarymo momento pažymėtina, jog... 46. Dėl kitų skundo argumentų... 47. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliantės nurodomais... 48. Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, jog atsakovė AB Roneco Oy... 49. Teisėjų kolegijos vertinimu, bankroto administratorės pozicija byloje iš... 50. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo... 51. Netenkinus apeliacinio skundo, atsakovai turi teisę į jų apeliacinėje... 52. Atsakovė AB Roneco Oy 2016-09-12 pateikė prašymą priteisti jai 1 026 Eur... 53. Atsakovo I. M. 2016-09-22 teismui pateiktas prašymas dėl bylinėjimosi... 54. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 55. 1 dalies 1 punktu,... 56. Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti... 57. Priteisti iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos... 58. Nustatyti, kad priteista suma mokėtina iš bankrutavusios uždarosios akcinės...