Byla 2A-1158-260/2016
Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, su darbo santykiais susijusių išmokų ir neturinės žalos atlyginimo priteisimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-580-945/2016 pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovei K. J. D. progimnazijai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, su darbo santykiais susijusių išmokų ir neturinės žalos atlyginimo priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4Ginčo esmė

5Ieškovas R. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė pripažinti neteisėtu atsakovės direktorės 2015 m. liepos 2 d. įsakymą Nr. ( - ), kuriuo nuspręsta nemokėti ieškovui darbo užmokesčio už 2015 m. birželio 22 d., 2015 m. rugpjūčio 24 d. įsakymą Nr. ( - ), kuriuo ieškovas atleistas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytu pagrindu – už neatvykimą į darbą 2015 m. birželio 22 d., pripažinti darbo sutartį nutraukta DK 129 straipsnio pagrindu teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną, priteisti ieškovui iš atsakovės 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, 1500 Eur neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodė, jog ginčijamais įsakymais ieškovui už tą patį pažeidimą paskirtos dvi drausminės nuobaudos. Darbo užmokesčio sumažinimas, kaip drausminės nuobaudos rūšis, numatyta vidaus tvarkos taisyklių 8.2.4 punkte. Įsakymas dėl ieškovo atleidimo iš darbo priimtas nesulaukus darbo ginčų komisijos sprendimo dėl 2015 m. liepos 2 d. įsakymo teisėtumo, t. y. galiojant už tą patį pažeidimą paskirtai drausminei nuobaudai. Kad ieškovas nepadarė pravaikštos, patvirtina jo teiktas prašymas dėl aprūpinimo darbo ir saugos priemonėmis, kuris atsakovės direktorei įteiktas būtent 2015 m. birželio 22 d.. Buvimo darbe faktą patvirtina ir 2015 m. birželio 23 d. įteiktas rašytinis pranešimas, jog dirbdamas 2015 m. birželio 22 d. ieškovas pastebėjo pravertą šulinį, neturėjo priemonių pavojui pašalinti. Su 2015 m. liepos 2 d. įsakymu ieškovas supažindintas tik 2015 m. rugpjūčio 24 d. 8 val. 40 min., paaiškinimą pateikęs tos pačios dienos 15 val. 40 min. Ieškovas dar tą pačią dieną buvo atleistas iš darbo. Kiemsargiu ieškovas įdarbintas 2012 m. rugpjūčio 13 d. Darbdavys nevykdė Kiemsargio saugos ir sveikatos instrukcijoje nustatytos pareigos aprūpinti ieškovą darbo priemonėmis, darbo rūbais. 2015 m. birželio 25 d. įvyko nelaimingas atsitikimas darbe, kurio metu rinkdamas šiukšles be darbinių pirštinių ieškovas susižalojo ranką. Ieškovo nedarbingumo laiku 2015 m. birželio 29 d. jam dar įteiktas reikalavimas pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą 2015 m. birželio 25 d.. Atsakovės direktorės piktnaudžiavimo, ieškovo terorizavimo faktą patvirtina ir aplinkybė, jog ieškovas 2015 m. balandžio 28 d. pateikė prašymą išleisti jį kasmetinių atostogų nuo 2015 m. liepos 15 d. iki 2015 m. rugpjūčio 3 d.. Šio klausimo sprendimas buvo neteisėtai vilkinamas, rezoliucija dėl atostogų suteikimo priimta tik 2015 m. liepos 14 d. Išmoka už kasmetines atostogas išmokėta tik 2015 m. liepos 22 d. Net ir paskutinę darbo dieną atsakovės direktorė, siekdama pažeminti ieškovą aplinkinių akivaizdoje, išdavė jam darbines pirštines ir liepė rinkti šiukšles, neduodama šiam darbui reikalingų šluotos, semtuvo, šiukšlių maišo, pasibaigus darbo dienai surašė aktą, kad darbas atliktas netinkamai. Nurodytas aplinkybes ieškovas nurodė vertinantis tiek kaip pagrindą pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu ieškovo į darbą negrąžinti, tiek ir kaip pagrindą priteisti ieškovui neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovė K. J. D. progimnazija prašė ieškovo R. B. ieškinį atmesti. Nurodė, jog darbo sutartis su ieškovu sudaryta 2012 m. rugpjūčio 13 d.. 2015 m. sausio 29 d. įsakymu patvirtintas kiemsargio pareigybės aprašymas. 2015 m. vasario 2 d. įsakymais ieškovo darbo laiko trukmė sumažinta nuo 60 val. per savaitę iki 40 val., patvirtintas valomų plotų aprašas. Ieškovas supažindintas su Vidaus tvarkos taisyklėmis. 2015 m. birželio 22 d. ieškovas nebuvo darbe nuo 8 val. iki 17 val., dėl ko buvo surašytas aktas, kurį pasirašė trys darbuotojos, visą dieną ieškojusios ieškovo, tačiau jo darbe nemačiusios. Ieškovas nepasirodė ir specialioje patalpoje, kurioje laikomas jo inventorius. Darbe ieškovas iki 11 val. nepasirodė ir sekančią dieną. Dėl šios aplinkybės taip pat surašytas aktas. Tik po specialaus iškvietimo ieškovui atvykus į darbą, iš jo pareikalauta pateikti pasiaiškinimą. 2015 m. birželio 23 d. 16 val. 5 min. (po darbo valandų) ieškovas pateikė pranešimą apie pravertą šulinį, tuo tarpu pasiaiškinimą rašyti atsisakė. Pakartotinis reikalavimas pateikti pasiaiškinimą 2015 m. birželio 29 d. įteiktas įstaigoje dirbančiai ieškovo sutuoktinei. Nedarbingumo laikotarpiu prašymas buvo teiktas siekiant tinkamai užpildyti darbo laiko apskaitos žiniaraštį. Nepateikus paaiškinimo, buvo priimtas ginčijamas 2015 m. liepos 2 d. įsakymas, kuris ieškovo sutuoktinei įteiktas tą pačią dieną, o ieškovui - 2015 m. rugpjūčio 24 d., kadangi nuo 2015 m. birželio 25 d. iki 2015 m. rugpjūčio 21 d. ieškovas sirgo arba buvo kasmetinėse atostogose, žiniaraštyje 2015 m. birželio 22 d. užfiksuota pravaikšta. Kartu darbdavys ginčijamame įsakyme nurodė pasiliekantis teisę įsakymą atšaukti, jeigu grįžęs po ligos ieškovas pateiks rašytinį paaiškinimą. Ieškovui 2015 m. rugpjūčio 24 d. atvykus į darbą iš jo pakartotinai pareikalauta pateikti pasiaiškinimą. Paaiškinime ieškovas tenurodė buvęs darbe, šienavęs, prižiūrėjęs teritoriją, rinkęs šiukšles, nenurodė nei aplinkybės apie rastą pravirą šulinį, nei fakto, kad buvo teikiamas prašymas dėl priemonių suteikimo. Kad ieškovas nebuvo darbe, buvo išsiaiškinta peržiūrėjus vaizdo įrašus, ieškovo nematė ir visą dieną budėjusi J. P., iš kurios darbo vietos matosi įėjimas į specialią patalpą, kurioje ieškovas laikė įrankius. Ieškovo 2015 m. birželio 22 d. buvo pradėta ieškoti po to, kai direktoriaus pavaduotojas ūkiui V. V., atvykęs teikti prašymą dėl atostogų suteikimo, pastebėjo, kad teritorija apleista ir nesutvarkyta. Ieškovo 2015 m. birželio 11 d. prašymas dėl aprūpinimo priemonėmis buvo pateiktas ne 2015 m. birželio 22 d., o viena diena vėliau. Pastarąją aplinkybę patvirtina tiek faktas, jog niekas ieškovo darbe nematė, tiek prašymo surašymo data, tiek ir įstaigoje nusistovėjusi tvarka, pagal kurią ne visi dokumentai būna užregistruojami jų pateikimo dieną. Nurodytais veiksmais ieškovas pažeidė įstaigos vidinių dokumentų reikalavimus, už ką jam 2015 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu paskirta drausminė nuobauda - atleidimas iš darbo. Ieškovo nurodomą aplinkybę, jog jam nebuvo išduodamos darbo priemonės, paneigia į bylą pateiktas V. V. paaiškinimas. Nepagrįstas ir ieškovo argumentas, jog 2015 m. rugpjūčio 24 d. jis buvo priverstas dirbti neturėdamas tam reikalingų priemonių. Ieškovas, pateikęs darbdaviui raštą, kad nedirbs, kol priemonės nebus suteiktos, faktiškai nedirbo. Kad 2015 m. birželio 22 d. kreipimusi dėl praviro šulinio tebuvo siekiama pateisinti ieškovo gynybinę poziciją, patvirtina faktas, kad prašymas buvo pateiktas ne tą pačią dieną, o tik pasibaigus kitos darbo dienos darbo laikui, nors apie kylančias grėsmes ieškovas privalėjo informuoti nedelsdamas. Nepagrįstas ir ieškovo argumentas, jog darbdavys pažeidė atostogų suteikimo tvarką. Klausimas dėl atostogų suteikimo buvo išspręstas 2015 m. balandžio 28 d. įsakymu, į kurį įtrauktos ieškovo 2015 m. balandžio 20 d. ir balandžio 24 d. prašymuose nurodytos atostogos, 2015 m. liepos mėnesio sprendimai tebuvo priimami dėl to, ar ieškovas naudosis atostogomis, ar turės nedarbingumo pažymėjimą. 2015 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu suteiktos dėl ligos nepanaudotos atostogos.

6Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Kauno apylinkės teismas 2016 m. vasario 9 d. sprendimu ieškovo R. B. ieškinį tenkino iš dalies, pripažino neteisėtu atsakovės K. J. D. progimnazijos direktorės 2015 m. rugpjūčio 24 d. įsakymą Nr. ( - ) ir ieškovo R. B. atleidimą iš darbo 2015 m. rugpjūčio 25 d. DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu; ieškovo į darbą negrąžino, sprendė, kad tarp ieškovo ir atsakovės sudaryta sutartis nutraukiama teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisė ieškovui iš atsakovės 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką - 975 Eur, 650 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojant nuo 2015 m. rugpjūčio 26 d. iki teismo sprendimo priėmimo (2016 m. vasario 9 d.) ir po 15,48 Eur už kiekvieną darbo dieną, skaičiuojant nuo kitos dienos po teismo sprendimo priėmimo (2016 m. vasario 10 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, 363 Eur atstovavimo išlaidų; nustatė, jog sprendimo dalis dėl 325 Eur vieno mėnesio vidutiniam darbo užmokesčiui lygios sumos priteisimo vykdytina skubiai; priteisė valstybei iš atsakovės 90 Eur žyminio mokesčio, 2,39 Eur teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kitoje dalyje teismas ieškinį atmetė. Teismas, pasisakydamas dėl teisėtumo 2015 m. liepos 2 d. įsakymo, kuriuo ieškovui užfiksuota pravaikšta, nurodė, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, jog ieškovas 2015 m. birželio 22 d. vykdė darbo funkcijas. Vien rašytinio prašymo darbdaviui pateikimas pats savaime gali būti reikšmingas sprendžiant klausimą, ar pagrįstai ieškovui pritaikyta drausminė atsakomybė už nebuvimą darbe visą darbo dieną, tačiau neleidžia spręsti, jog darbdavys be pagrindo 2015 m. liepos 2 d. įsakymu užfiksavęs, kad darbuotojas darbo laiku nevykdė darbo funkcijų ir negavęs jokių duomenų iš ieškovo apie tai, kur jis tuo metu buvo, nurodytą dieną darbo laiko apskaitoje užfiksavo kaip pravaikštą ir už tą laiką nesumokėjo ieškovui darbo užmokesčio. Teismas, pasisakydamas dėl teisėtumo 2015 m. rugpjūčio 24 d. įsakymo, kuriuo ieškovui buvo paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, nurodė, kad iš byloje esančių įrodymų ir šalių paaiškinimų nustatyta, jog būtent darbdavys savo veiksmais sukūrė pagrindą ieškovui tikėtis, jog darbo laiko rėžimo nesilaikymas nebus vertinamas kaip pažeidimas, ir, juo labiau, kaip šiurkštus pažeidimas. Akcentavo, kad atsakovė nepateikė į bylą įrodymų, kuriais būtų nuginčyta ieškovo nurodyta aplinkybė, jog jis būtent 2015 m. birželio 22 d. įteikė 2015 m. birželio 11 d. prašymą, kas net teismo sprendimu ir konstatavus, kad byloje nėra duomenų apie tą dieną ieškovo vykdytas darbo funkcijas, kartu patvirtina, jog spręsti, kad ieškovas nebuvo atvykęs į darbo vietą visą dieną, nėra pagrindo. Teismas laikė reikšminga ir tą aplinkybę, jog paskirta drausminė nuobauda aiškiai neatitinka pažeidimo pobūdžio, kadangi, toleruodamas darbuotojo nebuvimą darbe grafike numatytomis valandomis darbdavys neįvardijo jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, kad darbuotojo nebuvimas darbe konkrečiomis valandomis 2015 m. birželio 22 d. buvo toks reikšmingas ir sukūrė darbdaviui tokias neigiamas pasekmes, kurios pateisintų griežčiausios nuobaudos parinkimą. Todėl sprendė, jog buvo parinkta neadekvati drausminė nuobauda. Vertindamas drausminės nuobaudos skyrimo procedūras teismas akcentavo, kad ieškovas nuo 2015 m. birželio 26 d. iki 2015 m. rugpjūčio 21 d. nebuvo darbe dėl ligos ar kasmetinių atostogų, todėl laikė, jog DK 241 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas terminas nebuvo praleistas, procedūrinių reikalavimų skiriant nuobaudą buvo laikomasi. Teismas, pasisakydamas dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu pasekmių, nurodė, kad pripažinus ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu galimybės pakeisti darbo sutarties nutraukimo pagrindą į numatytąjį DK 129 straipsnyje, kuris yra siejamas su darbdavio valia ir specialiais įstatyme įtvirtintais reikalavimais, įstatymas teismui nesuteikia. Kartu akcentavo, jog ieškovo poziciją dėl tarp jo ir atsakovės susiklosčiusių santykių vertina kaip nesutikimą, kad darbo santykiai būtų atkurti. Todėl sprendė, jog darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti jam vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, nurodė, jog taikyti šią sankciją už visą laikotarpį nėra pagrindo, kadangi ieškovas iš darbo buvo atleistas 2015 m. rugpjūčio 25 d., todėl už laikotarpį iki 2016 m. vasario 9 d. jam priklausytų 1 795,28 Eur, o atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimas užsitęsė, atsakovė yra biudžetinė įstaiga, ne pelno siekianti organizacija, kurios atžvilgiu taikoma finansinė sankcija sukurs itin neigiamas pasekmes bei teismo sprendimu konstatuotą išvadą, jog ieškovas nesilaikė darbo laiko režimo, priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį iki teismo sprendimo priėmimo sumą sumažino iki bendros dviejų mėnesių ieškovo vidutinio darbo užmokesčio sumos – 650 Eur. Teismas, pasisakydamas dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nurodė, jog pripažįstant ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu ir pritaikant darbdavio atžvilgiu su tuo susijusią finansinę sankciją buvo pakankamai apgintos ieškovo teisės, todėl sprendė jog nėra pagrindo spręsti klausimo dėl papildomos žalos priteisimo ieškovo atžvilgiu.

8Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9Apeliaciniu skundu ieškovas R. B. prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimo dalį, kuria ieškinio reikalavimų dalis buvo atmesta, panaikinti ir priimti toje dalyje naują sprendimą: panaikinti atsakovo K. J. D. progimnazijos direktorės 2015 m. liepos 2 d. įsakymą Nr. ( - ); ieškovo R. B. naudai iš atsakovo K. J. D. progimnazijos priteisti nepriteistą dalį vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2015 m. rugpjūčio 25 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, t. y. 1145,28 Eur; ieškovo R. B. naudai iš atsakovo K. J. D. progimnazijos priteisti neturtinę žalą – 1500 Eur ir bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl 2015 m. liepos 2 d. įsakymo teisėtumo, padarė neteisingą, bylos duomenims prieštaraujančią išvadą. Teismas nepagrįstai nurodė, kad darbuotojas darbo laiku nevykdė darbo funkcijų, tačiau ginčas byloje dėl to net nebuvo kilęs. Ieškovui nuobauda, kad jis nevykdė ar netinkamai vykdė darbo funkcijas nėra skirta. Teismas visiškai ignoravo faktą, kad skundžiamu įsakymu ieškovui drausminė nuobauda paskirta jo laikino nedarbingumo metu ir nepareikalavus raštu paaiškinti dėl padaryto darbo drausmės pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo, jog ieškovas atsisakė teikti paaiškinimus, nors, vadovaujantis DK 240 straipsniu, buvo pažeista pati baudos skyrimo tvarka, darbdavys raštu nepareikalavo pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo, o ieškovas tokios pareigos neturėjo. Atsakovei 2015 m. rugpjūčio 24 d. raštu pareikalavus pasiaiškinti ieškovas tą pačią dieną pateikė raštišką paaiškinimą, todėl teismo nurodoma aplinkybė, jog ieškovas net per sutuoktinę neteikė paaiškinimo yra absoliučiai neteisėta, kadangi tokios paaiškinimo tvarkos nenumato jokios teisės normos. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir nevertino aplinkybių, jog progimnazijos direktorė nežinia kokiu tikslu, bet akivaizdžiai siekdama, kad ieškovas išeitų iš darbo, nepagrįstais pareiškimais ir reikalavimais jį nuolat terorizavo, žemino kitų darbuotojų akivaizdoje, siekė sudaryti nepakeliamą darbo atmosferą, kurios įtampos jis neatlaikytų. Pirmosios instancijos teismas sprendimu sukuria kolizinę padėtį. Jis aiškiai įvertina, kad darbdavys neturėjo teisės už pravaikštą skirti drausminę nuobaudą darbo užmokesčio sumažinimą, tačiau nepanaikina tokio atsakovės įsakymo, kuriuo skirta nuobauda – darbo užmokesčio sumažinimas. Teismas nurodo, kad darbdavys turi teisę nemokėti darbuotojui už pravaikštos laiką, tačiau konstatuoja, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad 2015 m. birželio 22 d. ieškovas buvo darbe. Sprendimą motyvuoja tuo, jog byloje nėra duomenų, kad ieškovas atliko darbo funkcijas, tačiau sprendime kartu nurodo, kad nėra duomenų, jog ieškovas būtų neįvykdęs kokių nors funkcijų ir dėl to darbdavys jam būtų reiškęs pretenzijas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas 2015 m. liepos 2 d. įsakymo teisėtumą tuo aspektu, jog ieškovui buvo užfiksuota pravaikšta, dėmesį atkreipė tik į kelias reikšmingas aplinkybes, tačiau ne į įrodymų visumą. Teismas savo sprendime nustatytomis aplinkybėmis turėjo vadovautis ne tik spręsdamas dėl teisėtumo 2015 m. rugpjūčio 24 d. įsakymo, kurį pripažino negaliojančiu, bet taip pat ir spręsdamas dėl 2015 m. liepos 2 d. įsakymo teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas neįvertino 2015 m. vasario 2 d. atsakovo direktorės priimto įsakymo Nr. ( - ), kurio pagrindu buvo perskirstyti laiko valomi plotai bei sumažintas ieškovo darbo krūvis (vietoje 1,5 etato ieškovui paliktas 1 etatas). Ieškovui priskirta prižiūrėti 1200 m² gatvių ir šaligatvių bei 600 m² vejos. Tą pačią dieną atsakovės direktorė vienašališkai darbo sutartyje padarė įrašą apie darbo krūvio ieškovui sumažinimą. Nors ieškovas ir prašė, kad darbdavys nurodytų kurias teritorijos dalis jis turi prižiūrėti po 2015 m. vasario 2 d. įsakymo, tačiau iki darbuotojo atleidimo darbdavys nenurodė teritorijos dalies, priskirtos ieškovui. Dėl to ir toliau ieškovas dirbo tokiu pačiu darbo režimu kaip iki įsakymo priėmimo. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime teismas akcentuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra duomenų dėl to, jog ieškovas atliko darbo funkcijas, tačiau kaip matyti ieškovui buvo skirta pravaikšta ir liepta pasiaiškinti ne dėl to, ar jis atliko darbo funkcijas, o apskritai buvo prašoma jo pasiaiškinti, kodėl jo nebuvo darbe nuo 8 iki 17 val. Nebuvo aiškinamasi, ar darbo funkcijos buvo atliekamos, ar ne. Todėl teismas negalėjo konstatuoti, jog ieškovas į darbą nebuvo atvykęs. Teismas, nagrinėdamas 2015 m. liepos 2 d. įsakymo teisėtumo klausimą, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, netinkamai aiškino faktines aplinkybes, dėl ko priėmė neteisėtą ir todėl naikintiną sprendimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai sumažino ieškovui teisėtai priklausančią išmoką už priverstinę pravaikštą, nurodydamas, jog ieškovas nesilaikė darbo režimo. Toks teismo argumentas prieštarauja jo paties skundžiamame sprendime padarytai išvadai, kurioje jis nurodo, jog toks darbo režimas buvo nusistovėjęs ir nebuvo pakeistas. Teismas neturėjo pagrindo spręsti, jog jos išmokos už priverstinę pravaikštą išieškojimas iš atsakovės taptų jai neproporcinga našta. Vien ta aplinkybė, jog atsakovės teisinis statusas – biudžetinė įstaiga, nesudaro jokio pagrindo sumažinti ieškovui priklausančią sumą už priverstinę pravaikštą. Skundžiamu sprendimu už priverstinės pravaikštos laiką teismas priteisė ieškovui vos 1/3 minimalaus darbo užmokesčio per mėnesį ir toks sprendimas nelaikytinas nei proporcingu nei protingu, nes tokio dydžio kompensacijų už priverstinės pravaikštos laiką teisės normos nenumato ir toks sprendimas prieštarauja DK 195 straipsnio nuostatoms, nustatančioms, kad negali darbuotojui už priverstinės pravaikštos laiką mokama mažiau, nei minimalus darbo užmokestis. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą priteisti jam neturtinę žalą, kadangi ši žala atsirado dėl darbdavio neteisėtų veiksmų. Atsakovė K. J. D. progimnazija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti ieškovo R. B. apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai, nešališkai ir objektyviai nustatė visas reikšmingas nagrinėjamai bylai faktines aplinkybes, jas įvertino, tinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas taikytinas ginčo atveju, o procesinių teisės normų nepažeidė, bei nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose. Atsakovės nuomone, sprendimo naikinti nei apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais, nei kitokiais kitais pagrindais negalima, tam nėra faktinio pagrindo. Atsakovė nesutiko su apelianto apeliaciniame skunde išdėstytu prašymu dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, prašo atsižvelgti į tai, kad visos bylos aplinkybės buvo įrodinėjamos rašytiniais įrodymais, pasirengimas bylos nagrinėjimui vyko paruošiamųjų dokumentų būdu, šalys buvo atstovaujamos profesionalių teisininkų, pateikusios išsamius rašytinius paaiškinimus.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Apeliacinis skundas atmestinas.

13Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 str., 322 str.).

14Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl materialiosios darbo teisės normų aiškinimo ir taikymo, reglamentuojančių darbuotojų drausminės atsakomybės sąlygas ir pagrindus. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.). 11. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas R. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti neteisėtu atsakovės K. J. D. progimnazijos direktorės L. V. 2015 m. liepos 2 d. įsakymą, kuriuo nuspręsta nemokėti ieškovui darbo užmokesčio už 2015 m. birželio 22 d., 2015 m. rugpjūčio 24 d. įsakymą Nr. ( - ), kuriuo ieškovas atleistas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu už neatvykimą į darbą 2015 m. birželio 22 d., pripažinti darbo sutartį nutraukta DK 129 straipsnio pagrindu teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną, priteisti ieškovui iš atsakovės 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, 1500 Eur neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodė, jog ieškovas pravaikštos nepadarė, o už tą patį pažeidimą ginčijamais įsakymais atsakovė nepagrįstai ir neteisėtai paskyrė jam dvi drausmines nuobaudas, be to, visą laiką nepagarbiai elgėsi su ieškovu, žemino jį aplinkinių akivaizdoje dėl ko jis prašė jo į darbą negrąžinti ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, nurodė, jog 2015 m. birželio 22 d. ieškovas darbe nuo 8 val. iki 17 val. nebuvo, šią aplinkybę patvirtino tą dieną įrašytas vaizdo įrašas darbovietėje, dėl ko buvo surašytas aktas. Ieškovas visą laiką vengė ir delsė pateikti pasiaiškinimą dėl kokių priežasčių nebuvo atvykęs į darbą 2015 m. birželio 22 d. nuo 8 val. iki 17 val., įrodinėjo, jog darbe buvo, tačiau ne nurodytomis valandomis, o prieš ir po jų. Atsakovė laikė, jog ieškovas savo veiksmais pažeidė įstaigos vidinių dokumentų reikalavimus, už ką 2015 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu jam buvo paskirta drausminė nuobaudą – atleidimas iš darbo. Taip pat nurodė, jog jokio nepagarbaus elgesio ieškovo atžvilgiu atsakovė niekada nerodė, jo prašymas dėl atostogų suteikimo buvo išspręstas dar 2015 m. balandžio 28 d., todėl jo dėstomas aplinkybes vertintino kaip gynybinę poziciją, nurodytą siekiant pateisinti jo nebuvimą darbe. Kauno apylinkės teismas skundžiamu sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, pripažino neteisėtu atsakovės Kauno J. D. progimnazijos direktorės 2015 m. rugpjūčio 24 d. įsakymą Nr. P-88 ir ieškovo R. B. atleidimą iš darbo 2015 m. rugpjūčio 25 d. DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, ieškovo į darbą negrąžino, nusprendė ieškovo su atsakove sudarytą 2012 m. rugpjūčio 13 d. darbo sutartį laikyti nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, priteisė ieškovui iš atsakovės 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką – 975 Eur, 650 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojant nuo 2015 m. rugpjūčio 26 d. iki teismo sprendimo priėmimo (2016 m. vasario 9 d.) ir po 15,48 Eur už kiekvieną darbo dieną, skaičiuojant nuo kitos dienos po teismo sprendimo priėmimo (2016 m. vasario 10 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, 363 Eur atstovavimo išlaidų, kitoje dalyje ieškovo ieškinį atmetė. Teismas netenkino ieškovo reikalavimo panaikinti atsakovės direktorės 2015 m. liepos 2 d. įsakymą Nr. P-71, kuriuo jam buvo paskirta pravaikšta už neatvykimą į darbą 2015 m. birželio 22 d. be pateisinamos priežasties, ieškovo naudai iš atsakovės nepriteisė nepriteistos dalies vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2015 m. rugpjūčio 25 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nepriteisė ieškovui iš atsakovės 1500 Eur neturtinės žalos bei jo patirtų bylinėjimosi išlaidų.

  1. Apeliaciniu skundu ieškovas R. B. prašo panaikinti atsakovės direktorės 2015 m. liepos 2 d. įsakymą Nr. P-71, kadangi pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs ir neištyręs byloje esančių rašytinių įrodymų padarė nepagrįstą išvadą, jog byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad 2015 m. birželio 22 d. ieškovas vykdė darbo funkcijas, todėl šį ieškovo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo faktą, kad skundžiamu įsakymu ieškovui drausminė nuobauda paskirta nepareikalavus raštu pasiaiškinti dėl padaryto darbo drausmės pažeidimo ir nuobauda paskirta jo laikino nedarbingumo metu. Faktą, kad pravaikštos nebuvo ir ieškovas 2015 m. birželio 22 d. buvo darbe patvirtina rašytinis įrodymas – jo rašytinis prašymas dėl aprūpinimo darbo ir saugos priemonėmis, kuris buvo įteiktas direktorei būtent 2015 m. birželio 22 d., ant kurio yra gavimo žyma su data. Taip pat prašo jo naudai iš atsakovės priteisti nepriteistą dalį vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2015 m. rugpjūčio 25 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, t. y. 1145,28 Eur. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir prieštaraudamas savo skundžiamame sprendime padarytoms išvadoms sumažino iki bendros dviejų mėnesių ieškovo vidutinio darbo užmokesčio sumos ieškovui priteisiamą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Teismas klaidingai nurodė, jog ieškovas nesilaikė darbo režimo, kadangi pats teismas skundžiamame sprendime aiškiai nurodė, jog toks darbo režimas buvo nusistovėjęs ir nebuvo pakeistas. Laiko, jog ieškovas yra diskriminuojamas dėl jo darbdavio statuso, kadangi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ieškovui priteisimo, jį nepagrįstai, savo iniciatyva atsižvelgdamas į atsakovės teisinį statusą - biudžetinė įstaiga, ne pelno siekianti organizacija – sumažino. Taip pat prašo ieškovo naudai iš atsakovės priteisti neturtinę žalą. Nurodo, jog teismas skundžiamu sprendimu atmesdamas šį ieškovo reikalavimą visiškai nepagrįstai nurodė, jog ieškovo teisės buvo apgintos pripažįstant jo atleidimą iš darbo neteisėtu ir pritaikant darbdaviui su tuo susijusią finansinę sankciją, tačiau visiškai neatsižvelgė ir nevertino tos aplinkybės, jog dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ieškovo atžvilgiu, jis patyrė moralinę žalą, kurią atsakovė privalo atlyginti. Teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad ieškovas buvo verčiamas dirbti nesuteikus tam darbo priemonių, dėl ko patyrė traumą, susižeidė.
  2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo R. B. apeliacinį skundą, su paminėtais ieškovo argumentais nesutinka, sprendžia, jog apeliacinis skundas yra nepagrįstas.
  3. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai ( Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvuotame sprendime tinkamai įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.
  4. Apeliantas, su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės nesutinka tik dėl to, jog teismas, nagrinėdamas bylą netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, pažeidė CPK 176 - 185 straipsnių nuostatas.
  5. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-316/2010). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad padarytas CPK 176 ar 185 straipsnių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).
  6. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, šalių ir liudytojų parodymus ir įrodinėjimo taisyklių nepažeidė. Ieškovo paaiškinimai yra vienas iš įrodymų (CPK 186 str.). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad 2015 m. vasario 2 d. įsakymu nustačius, jog ieškovas dirbs keturiasdešimt valandų per savaitę, vidaus tvarkos taisyklių 4.3 ir 4.5 punktuose esant nustatytai įstaigoje 40 valandų 5 darbo dienų savaitei ir jog nepedagoginiai darbuotojai dirba nuo 8 val. iki 12 val. 10 min. ir nuo 12 val. 55 min. iki 17 val. (penktadieniais – nuo 8 val. iki 15 val.), ieškovui ir atsakovei pripažinus, kad joks rašytinis susitarimas dėl individualaus ieškovo darbo grafiko nebuvo pasiektas, pagrįstai sprendė, jog ieškovui nepateikus įrodymų, kad 2015 m. birželio 22 d. (pirmadienį) buvo darbe nuo 8 val. iki 12 val. 10 min. ir nuo 12 val. 55 min iki 17 val., vertintina, jog ieškovas neįvykdė jam tenkančios pareigos nustatytu darbo laiku būti darbe. Todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti, jog ieškinio reikalavimas dėl 2015 m. liepos 2 d. įsakymo panaikinimo yra pagrįstas, ir jį, kaip nepagrįstą, atmetė. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje esančia medžiaga, pripažįsta, jog ieškovo 2015 m. birželio 22 d. darbdaviui pateiktas prašymas, kuriuo jis grindžia savo buvimą darbe ir pareigų atlikimą, pats savaime neįrodo jo buvimo darbe vidaus darbo taisyklėse nustatytu laiku. Todėl ieškovui neįrodžius, jog darbovietėje buvo darbo metu ir teigiant, jog tą dieną jis darbe buvo prieš ir po darbo valandų, sprendžiama, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo naikinti 2015 m. liepos 2 d. įsakymo bei įpareigoti darbdavį už šią dieną išmokėti ieškovui darbo užmokestį.
  7. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovei konstatavus darbo drausmės pažeidimo sudėtį ir pateikus įrodymus, jog ieškovas darbo funkcijų vidaus tvarkos taisyklėse nustatytu darbo laiku neatliko, o pirmosios instancijos teismui įvertinus byloje surinktų įrodymų visetą, nulėmusį fakto apie darbuotojo darbo drausmės pažeidimo padarymo patvirtinimą, nėra pagrindo išvadai, kad galėjo būti nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių, įtvirtintų CPK 178, 185 straipsniuose.
  8. Apeliantas, su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės nesutinka ir dėl to, jog teismas nepagrįstai sumažino jam priklausančią išmoką už priverstinę pravaikštą, klaidingai nurodė, jog ieškovas nesilaikė darbo režimo.
  9. Sprendžiant konkrečiai priteistinos kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laiką, dydžio, teisėjų kolegija vadovaujasi aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje konstatuota, jog kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką – viena iš įstatymo nustatytų garantijų darbuotojui, kurios paskirtis yra socialinė, t. y. kompensuoti darbuotojui dėl neteisėto atleidimo iš darbo atsiradusius turtinius praradimus, užtikrinti dėl neteisėtų darbdavio veiksmų negautų pragyvenimui būtinų lėšų kompensavimą. Dėl to kompensacija negali būti neadekvati, o jos dydis negali paneigti socialinės funkcijos kompensuoti tai, kas buvo prarasta. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad kompensacijos dydis turėtų būti proporcingas nukentėjusios šalies (darbuotojo) patirtiems netekimams ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2011; kt.). Pagal kasacinio teismo praktiką, vertinant kompensacijos dydį proporcingumo aspektu atsižvelgtina į šalis siejusių darbo santykių trukmę, atleisto darbuotojo įsidarbinimą kitur ir darbo užmokesčio gavimą ryšium su tuo, šalių elgesio įtaką teismo proceso trukmei, darbdavio atleidžiant iš darbo jau išmokėtas kompensacinio pobūdžio išmokas, į tai, ar priteista kompensacija nelems darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2010; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2010, 2012 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012; kt.). Nustatęs, kad prašomos priteisti kompensacijos dydis prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas ar sukelia sunkių neigiamų padarinių, teismas kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį gali mažinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2012; kt.).
  10. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios bylos aplinkybes ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada, jog priteisiant ieškovui už laikotarpį visą paskaičiuotą dydį, jis būtų neadekvatus teisės pažeidimui, sukeltų atsakovei pernelyg sunkius padarinius. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl konkretaus vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydžio įvertintino šias bylos aplinkybės: 1) teismo posėdžiai kelis kartus buvo atidėti dėl būtinybės išreikalauti papildomus įrodymus, dėl ko užsitęsė bylos nagrinėjimas; 2) atsakovė yra biudžetinė įstaiga, ne pelno siekianti organizacija, kurios atžvilgiu taikoma finansinė sankcija sukurs itin neigiamas pasekmes; 3) sprendimu konstatuotą išvadą, jog ieškovas nesilaikė darbo režimo, tik jam pritaikyta drausminė nuobauda įvertinta kaip neadekvati, pažeidžianti teisėtų lūkesčių principą.
  11. Pagal DK 300 straipsnio 4 dalį, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Kompensacijos už priverstinę pravaikštą paskirtis – kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas. Kompensacijos dydis turėtų būti proporcingas nukentėjusios šalies (darbuotojo) patirtiems netekimams. Nagrinėjamoje byloje, įvertinus priteistas sumas tiek pagal turtinius reikalavimus, tiek pagal neturtinius, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovui yra atlyginta už praradimus, todėl jo apeliacinis skundas atmetamas (CPK 185 straipsnis).
  12. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė apelianto reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo.
  13. DK 250 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą, jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu. Darbo santykiuose neturtinė žala darbuotojui gali būti padaryta įvairiais darbdavio neteisėtais veiksmais, pvz., kai darbuotojas neteisėtai atleidžiamas iš darbo, neteisėtai perkeliamas į kitą darbą, jam neteisingai paskiriama drausminė nuobauda, paskleista informacija apie darbuotoją, nesusijusi su jo darbo savybėmis, ir pan.; tai gali būti tiek asmens fizinis skausmas, tiek dvasiniai išgyvenimai (tiek lydintys fizinį skausmą, tiek savarankiški), nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2006). Vien neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2008). Teisės pažeidimo pripažinimo faktas atskirais atvejais yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinė žala priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2008).
  14. Įvertinusi bylos procesinių dokumentų turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad spręsdamas dėl apelianto reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pirmosios instancijos teismas nurodytų įstatymo ir teismų praktikos nuostatų nepažeidė. Byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė apelianto reputacijos pablogėjimo, bendravimo galimybių sumažėjimo, galimybių įsidarbinti sumažėjimo, sveikatos pablogėjimo ar kt. patirtos neturtinės žalos reikšmingumą patvirtinančių aplinkybių, todėl sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai apelianto teisių pažeidimo pripažinimą laikė pakankamu jo teisių gynimo būdu.
  15. Dėl kitų ieškovo R. B. apeliacinio skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neveikia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentais apeliantas iš esmės išreiškia nesutikimą su teismo sprendimu, iš esmės pakartodamas savo poziciją dėl ginčo aplinkybių, o teisės aktų ir teismų praktikos nurodymas, neįrodinėjant aplinkybių sutapimo su šios bylos aplinkybėmis, nėra faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai, galintys paneigti sprendimo išvadų teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 306 straipsnio1 dalies 4 punktas).
  16. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenų visuma ir teismo skundžiamame procesiniame sprendime išdėstyti motyvai bei jų pagrindu padarytos išvados leidžia konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  17. Apeliacinį skundą atmetus ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos (CPK 98 str.).

15Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

16apeliacinį skundą atmesti.

17Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.