Byla 3K-3-429-313/2015
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (pranešėja), Egidijaus Laužiko ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų L. N. ir M. N. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Minvesta“ ieškinį atsakovams L. N., M. N., D. T., V. I. (V. I.) dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje keliamas klausimas dėl žalos, padarytos juridinio asmens vadovų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, kai įmonei iškelta bankroto byla.

6Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. balandžio 15 d. nutartimi UAB „Minvesta“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirtas UAB Klaipėdos administratorių biuras; Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. nutartimi UAB „Minvesta“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

7Ieškovas BUAB „Minvesta“ bankroto administratorius kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų L. N., M. N., D. T. ir V. I. 5 874 961 Lt (1 701 506,31 Eur) nuostolių. Jis nurodė, kad atsakovai, skirtingais laikotarpiais vadovavę bendrovei, nesudarė apskaitos dokumentų, kurie leistų nustatyti kiekvieno jų vadovavimo laikotarpiu buvusio įmonėje turto vertę, neperdavė įmonės bankroto administratoriui turto ir lėšų, taip pat dokumentų, kurie pagrįstų bendrovės turėtų ir nuo 2009 m. pradžios iki bankroto bylos iškėlimo gautų lėšų panaudojimą bendrovėje, jos turto realizavimą ir iš to gautų lėšų panaudojimą. Dėl tokių neteisėtų bendrų atsakovų veiksmų (neveikimo), pažeidžiančių Buhalterinės apskaitos įstatymo, Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ), CK 2.87 straipsnio nuostatas, įmonės kreditoriams padaryta 5 874 961,00 Lt (1 701 506,31 Eur) žala.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

9Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. balandžio 14 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio, priteisė iš atsakovo V. I. 3 578 431,62 Lt (1 036 385,43 Eur) žalos atlyginimo, o ieškinį atsakovams L. N., M. N. ir D. T. atmetė; atitinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Teismas, įvertinęs bylos įrodymus bei atsižvelgęs į tai, kad nauji UAB „Minvesta“ akcininkai ir vadovai buvusiems įmonės vadovams ir akcininkams nereiškė pretenzijų dėl neperduotų materialinių vertybių, padarė išvadą, jog atsakovai L. N., M. N. ir D. T. nėra atsakingi už tai, kad bankrutavusios įmonės dokumentai ir turtas neperduoti bankroto administratoriui. Teismas sprendė, kad visi dokumentai buvo tinkamai perduoti paskutiniam įmonės vadovui V. I., būtent jis savo veiksmais (neveikimu) pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 21 dalį, 12 straipsnio 1 dalį, 21 straipsnį, CK 2.87 straipsnyje nustatytas pareigas, ABĮ 19 straipsnio 8 dalį, t. y. atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių BUAB „Minvesta“ buvo padaryta žala, todėl privalo atsakyti pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Spręsdamas žalos dydžio klausimą, teismas nustatė, kad pagal vėliausią BUAB „Minvesta“ 2010 m. rugsėjo 15 d. balansą įmonės faktinį turtą sudarė 3 578 431,62 Lt

10(1 036 385,43 Eur) debetinės skolos. Teismo vertinimu, ši suma, kurios bankrutavusi įmonė nebegali susigrąžinti, ir pripažintina įmonei padaryta žala.

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. spalio 29 d. nutartimi tenkino ieškovo apeliacinį skundą, pakeitė Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą, tenkino dalį ieškinio ir BUAB „Minvesta“ naudai priteisė solidariai iš atsakovų L. N., M. N., D. T., V. I. 3 578 431,62 Lt (1 036 385,43 Eur) žalos atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmetė; atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Kolegija nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos įrodymus kaip visumą, dėl to neteisingai nustatė teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes ir sprendė dėl civilinės atsakomybės atsakovams už įmonei padarytą žalą taikymo.

12Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į ABĮ įtvirtintą vadovo pareigą veikti laikantis teisės normų reikalavimų, Buhalterinės apskaitos įstatyme nustatytą pareigą visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius pagrįsti apskaitos dokumentais, nurodė, kad įmonės vadovas yra įpareigotas imtis visų įmanomų priemonių, jog jai priklausantis turtas būtų įtrauktas į apskaitą, realiai išsaugotas ir perduotas bankroto administratoriui. Įmonės vadovui nevykdant šių reikalavimų ar juos vykdant nerūpestingai, aplaidžiai, šie veiksmai (neveikimas) laikomi neteisėtais, lemiančiais civilinės atsakomybės taikymą. Apeliacinės instancijos teismas nepritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakomybė taikytina tik paskutiniam vadovui. Analizuodamas bylos dokumentų turinį, apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal paskutinį – 2008 finansinių metų – įmonės balansą turto vertė 2008 m. gruodžio 31 d. buvo 5 874 961 Lt (1 701 506,31 Eur), per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 559 013 Lt (161 901,35 Eur); 2008 m. pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis, įmonės veikla buvo pelninga, pardavimo pajamų ir savikainos rodikliai viršijo 6,5 mln. Lt (1,88 mln. Eur), tačiau atsakovė L. N. nurodė, kad dėl 2008 m. ekonomikos krizės bendrovė turėjo finansinių sunkumų, atsirado skolų, todėl akcininkai nusprendė parduoti įmonės akcijas: 2010 m. kovo 23 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi bendrovės akcininkai L. N. (kartu ir tuometė įmonės vadovė) ir E. N. perleido įmonės, kurios įstatinis kapitalas sutarties sudarymo dieną sudarė 2 259 500 Lt (654 396,43 Eur), akcijas atsakovui M. N. už 22 595 Lt (6 543,96 Eur). Apdairus, rūpestingas, sąžiningas verslininkas (įmonės vadovas ir dalyvis), žinodamas apie įmonės sunkią turtinę padėtį, skolas kreditoriams, perleisdamas įmonės akcijas ir valdymą, be to, norėdamas gelbėti įmonę, neabejotinai turėjo pasidomėti, kokiam asmeniui šį turtą perleidžia, kaip įmonė bus valdoma, sprendžiamas atsiskaitymo su kreditoriais klausimas. Kolegijos nuomone, atsakovės L. N., kaip įmonės vadovės (ir buvusios akcininkės), veiksmai nepagrindžia jos sąžiningumo ir veiksmų teisėtumo, paneigia deklaruotą siekį išsaugoti įmonės veiklą ir taip išspręsti atsiskaitymo su kreditoriais klausimą. Kolegija pažymėjo, kad akcijas nusipirkęs M. N. nuo 2004 m. dalyvavo net 68 įvairių įmonių veikloje kaip jų vadovas ir (ar) akcininkas arba likviduotojas, turėjo ir turi asmeninių skolų ar administracinių nuobaudų, išieškotinų teismo tvarka, todėl suabejojo šio asmens finansine galimybe atsiskaityti už perleidžiamas jam akcijas ir realiu atsiskaitymu, interesu investuoti į šią įmonę (siekė tik išsiieškoti debetines skolas). Apeliacinės instancijos teismas manė, kad atsakovės L. N. interesą akcijas perleisti būtent tokia veikla užsiimančiam asmeniui (M. N.) lėmė siekis išvengti atsakomybės įmonės kreditoriams. Teisiškai reikšmingomis apeliacinės instancijos teismas pripažino ir aplinkybes, kurios patvirtina visų atsakovų bendrus veiksmus paslėpti tikruosius savo ketinimus. Atsakovė L. N., iki 2010 m. rugsėjo 15 d. būdama direktore ir asmeniškai atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, neteikė 2009 m. įmonės balanso Juridinių asmenų registrui. Šios įstatyme įmonės vadovui nustatytos pareigos nevykdė ir kiti atsakovai. Įmonės akcijos ir jos valdymas per trumpą laiką formaliai perleisti asmenims, kurie nesuinteresuoti tęsti realią įmonės veiklą, dar daugiau, už atlygį ar dėl kitų priežasčių sutiko būti statytiniais ir padėjo įgyvendinti nesąžiningą schemą, kurios tikslas – kreditorių pinigus perkelti sau ar kitaip pažeisti jų interesus, piktnaudžiaujant juridinio asmens savarankiška ir ribota atsakomybe. M. N., D. T. ir V. I. sąsajas tokio pobūdžio veikloje patvirtina Juridinių asmenų registre, Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO užfiksuotų duomenų visuma. Kolegija pažymėjo, kad ieškovo įmonės pavadinimas pakeistas, nesusiejant šio fakto su konkrečia nauda įmonei, ją perorganizuojant likus vos savaitei iki įmonės perleidimo kitam asmeniui, taip tikintis pasunkinti galimybę kreditoriams įgyvendinti savo teises ir apginti savo interesus (pareikšti reikalavimus, inicijuoti bankroto procesą ir pan.); be to, buvo delsiama pateikti informaciją Juridinių asmenų registrui apie UAB „Lemesta“ vadovus, akcininkus (L. N., E. N.); BUAB „Minvesta“ ūkinę finansinę veiklą pagrindžiantys dokumentai perduodami iš vienos buhalterinę apskaitą tvarkančios įmonės kitai, neatskleidžiant tokių veiksmų racionalumo, ir galiausiai šie dokumentai neišsaugoti, ar, labiau tikėtina, slepiami. Šią išvadą kolegijai leido daryti duomenys, kad atsakovai teikė tik atskirus dokumentus ir (ar) fragmentinę informaciją, siekdami faktinę situaciją pakreipti sau palankia linkme. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pirmenybę įrodinėjant suteikė vien atsakovų į bylą pateiktiems jų valdytos įmonės dokumentų perdavimo–priėmimo aktams, nes šie dokumentai neturi didesnės įrodomosios galios ir turi būti vertinami kartu su kitomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jas patvirtinančiais įrodymais, be to, tai, kad ieškovo įmonės buhalterinę apskaitą tvarkė tokia veikla užsiimančios įmonės, nepašalina atsakovų, kaip buvusių įmonės vadovų, atsakomybės už tinkamą apskaitos organizavimą – iš pateiktų į bylą dokumentų perdavimo–priėmimo aktų turinio negalima identifikuoti galimai kartu perleidžiamo įmonės turto ir įsipareigojimų. Kolegija atkreipė dėmesį ir į tai, kad kiti bylos duomenys leidžia pagrįstai abejoti atsakovų pateiktų dokumentų perdavimo–priėmimo aktų objektyvumu ir patikimumu. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatavo, kad visi atsakovai bendrais nesąžiningais veiksmais (neveikimu), pažeidžiančiais esminius Buhalterinės apskaitos įstatyme, ABĮ, CK 2.87 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus juridinio asmens valdymo organams dėl įmonės veiklos organizavimo ir jai vadovavimo, prisidėjo prie situacijos, kad BUAB „Minvesta“ neturi galimybės atsiskaityti su savo kreditoriais, neįmanoma nustatyti įmonės turto, nes neišsaugoti ir bankroto administratoriui neperduoti visi privalomi įmonės veiklos apskaitos dokumentai. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pripažino solidariąją visų atsakovų atsakomybę dėl padarytos įmonei žalos.

13Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl priteistino žalos dydžio. Pirmosios instancijos teismas, sumažindamas priteistiną atlygintinos žalos dydį, pagrįstai vadovavosi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. lapkričio 8 d. patikrinimo akte nustatyta aplinkybe, kad įmonės turtą pagal vėliausius patikrinti pateiktus duomenis sudarė 3 578 431,62 Lt debetines skola, ir atsižvelgė į tai, jog bankroto administratorius nedisponuoja informacija apie sutarčių, sudarytų su debitoriais, sąlygas ir negali imtis veiksmų finansinei situacijai pagerinti, todėl šią sumą pripažino įmonei padaryta žala. Šiame dokumente nustatytos faktinės aplinkybės, nesant byloje kitų jas paneigiančių duomenų ar įrodymų, pagrįstai įvertintos kaip objektyviai pagrindžiančios tenkintinų reikalavimų apimtį.

14III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

15Kasaciniu skundu atsakovė L. N. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 29 d. nutartį ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

161. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė CK 6.6 straipsnio 3 dalies, 6.279 straipsnio 1 dalies nuostatas, nukrypo nuo teismų praktikos šiuo klausimu. Atsakomybė už kelių asmenų bendrai padarytą žalą (CK 6.279 straipsnio 1 dalis) taikoma tik nustačius, kad buvo bendri atsakovų veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2010; 2010 m. gegužės 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2010; kt.). Nagrinėjamu atveju nebuvo bendrų veiksmų – atsakovai bendrovės akcininkais (vadovais) buvo skirtingais laikotarpiais, taigi teoriškai galima tik dalinė kiekvieno jų atsakomybė. Remdamasi kasacinio teismo praktika, kasatorė teigia, kad, taikant deliktinę atsakomybę, netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jiems padidėti; tais atvejais kai, vieno atsakovo veiksmai buvo tiesioginė žalos atsiradimo priežastis, o kito – tik netiesiogiai turėjo įtakos žalai atsirasti, atsakovų atsakomybė bus dalinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013). Taigi sprendžiant dėl atsakomybės taikymo, būtina nustatyti atsakovų neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos priežastinį ryšį. Kasatorė pažymi ir tai, kad pagal pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą turi ne visi bet kuriuo laikotarpiu įmonei vadovavę ar jos akcininkais buvę asmenys, o tik paskutiniai bendrovės valdymo organai. Nagrinėjamu atveju paskutinis įmonės direktorius buvo V. I., jam ir teko pareiga perduoti visą su BUAB „Minvesta“ susijusią informaciją, dokumentus ir turtą. Jei tokios informacijos, dokumentų ar turto jo žinioje nebuvo, jis turėjo pareigą reikalauti iš ankstesnio vadovo juos perduoti. Kasatorė visus savo žinioje buvusius bendrovės dokumentus perdavė M. N., pretenzijų dėl tariamai neperduotų dokumentų nesulaukė nei iš jo, nei iš kitų vadovų ar bankroto administratoriaus. Dėl to ji mano, kad nėra būtinosios jos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos – neteisėtų veiksmų, jau labiau „bendrų nesąžiningų veiksmų“. Apibendrindama šias aplinkybes, kasatorė sprendžia, kad nėra įrodymų, kurie patvirtintų jos neteisėtus veiksmus, taip pat tariamą nesąžiningą bendrą visų atsakovų veikimą, todėl apeliacinis teismas, spręsdamas dėl visų atsakovų solidariosios atsakomybės taikymo, klaidingai vertino įrodymus, netinkamai aiškino CK 6.66 straipsnio 3 dalies nuostatas.

172. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas ją atsakinga dėl BUAB „Minvesta“ patirtos žalos, neteisingai aiškino ir taikė civilinės atsakomybės taikymo sąlygas reglamentuojančias teisės normas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Šiuo atveju teismas, paneigdamas objektyvius rašytinius įrodymus ir remdamasis prielaidomis, konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą labiau tikėti, jog visi atsakovai bendrais nesąžiningais veiksmais (neveikimu) prisidėjo prie žalos atsiradimo. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo kasatorės neapdairumą, nerūpestingumą, nesąžiningumą perleidžiant akcijas atsakovui M. N. Kasatorė, perleisdama jai priklausiusias akcijas, neatliko neteisėtų veiksmų, nes nėra teisės normų, ribojančių jų civilinę apyvartą (CK 1.101 straipsnio 3 dalis). Be to, akcininkai neturi turtinių įsipareigojimų bendrovei, išskyrus įsipareigojimą nustatyta tvarka apmokėti visas pasirašytas akcijas emisijos kaina (ABĮ 14 straipsnio 2 dalis), o pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį – subsidiariai gali atsakyti pagal juridinio asmens prievoles, jei juridinis asmuo negali jų įvykdyti ir tokią situaciją lemia būtent nesąžiningi dalyvių veiksmai. Taigi, net konstatavus dalyvių kokių nors veiksmų nesąžiningumą bendrąja prasme, tai per se nelemia jų atsakomybės, nes ji gali kilti tik jei šie veiksmai priežastiniu ryšiu susiję su juridinio asmens negalėjimu įvykdyti savo prievoles. Kasatorės akcijų perleidimas ir žala ieškovui priežastiniu ryšiu nesusijusi, todėl negalima konstatuoti ir kasatorės nesąžiningumo ar jos veiksmų neteisėtumo.

18Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į atsakovo M. N. veiklą ir finansines galimybes, tačiau iki bendrovės akcijų pardavimo šio atsakovo kasatorė nepažinojo, perleidusi akcijas, su juo palaikė išimtinai dalykinius santykius; tai, kad jis dalyvavo daugiau kaip 60 kitų įmonių veikloje, kasatorei tapo žinoma tik iš apeliacinės instancijos teismo nutarties. Kasatorė patvirtina, kad pagal minimą akcijų pirkimo–pardavimo sutartį buvo atsiskaityta, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kelia abejones; be to, atsakovo M. N. veikla savaime neįrodo jo veiksmų neteisėtumo ar nesąžiningumo – vertybinių popierių įsigijimas, vadovavimas įmonei yra įstatymų nedraudžiama veikla, o didelis įmonių, kurių veikloje dalyvavo ar kurioms jis vadovavo, kiekis susijęs su specifiniu laikotarpiu – pasauline finansų krize. Sudarant akcijų pirkimo–pardavimo sandorį, atsakovas M. N. nebuvo patrauktas atsakomybėn dėl neteisėtų veikų, todėl perleisdama jam savo akcijas, kasatorė elgėsi teisėtai. Kasatorė pažymi ir tai, kad M. N. siekis bandyti susigrąžinti bendrovei priklausančias lėšas ir taip atkurti gerą turtinę jos padėtį laikytinas racionaliu, sąžiningu ir naudingu bendrovei. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas aplinkybę, kad įmonės veiklą M. N. bandė išsaugoti tik dėdamas pastangas išsiieškoti skolas iš įmonės debitorių, ignoravo tai, jog ši aplinkybė patvirtina, kad dokumentai, susiję su bendrovės skolininkais, jų įsipareigojimais ir atsiskaitymo sąlygomis, kasatorės buvo realiai perduoti atsakovui M. N. (priešingu atveju jis nebūtų galėjęs išsiieškoti skolų iš bendrovės skolininkų). Kasatorė nesutinka ir su teismo argumentais, kad ji realiai perkėlė bendrovės veiklą į kitą bendrovę (UAB „Lemesta“). Privatūs juridiniai asmenys gali užsiimti bet kokia teisėta ūkine komercine veikla, išskyrus atvejus, kai įstatymų nustatytais atvejais tam tikros rūšies veiklos jie gali imtis tik gavę įstatymų nustatyta tvarka išduotą licenciją (CK 2.74 straipsnio 1 dalis, 2.75 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad dviejų bendrovių apskaitos dokumentuose dalis šių bendrovių vykdomos veiklos aprašymo sutampa, savaime nepatvirtina tokios veiklos neteisėtumo, kasatorės nesąžiningumo. Be to, UAB „Irventa“ dokumentuose nurodoma automobilių pardavimo, prekybos automobilių detalėmis ir kitais reikmenimis veikla buvo vykdoma tik iki kasatorei tampant UAB „Irventa“ vadove, o jos vadovavimo laikotarpiu bendrovė vertėsi tik pramoninių dažų didmenine prekyba, tarpininkaudama Europos Sąjungos dažų gamintojams ir dažų pirkėjams iš trečiųjų šalių. Dėl to prielaidos apie tariamai perkeltą ieškovo veiklą į UAB „Lemesta“ yra nepagrįstos. Be to, UAB „Lemesta“ įsteigta kasatorės šeimos narių dar 2006 m. kaip statybų bendrovė, tačiau prasidėjus krizei nebevykdė aktyvios statybų veiklos. Taigi apeliacinės instancijos teismo prielaidos, kad UAB „Lemesta“ sukurta tik 2010 m., siekiant perkelti visą UAB „Irventa“ veiklą, prieštarauja objektyviems įrodymams.

19Apeliacinis teismas, siekdamas pagrįsti išvadą dėl tariamo visų atsakovų nesąžiningumo, įvardijo aplinkybes, niekaip nesusijusias su kasatore: likus savaitei iki įmonės perleidimo atsakovui D. T. pakeistas bendrovės pavadinimas, BUAB „Minvesta“ ūkinę finansinę veiklą pagrindžiantys dokumentai buvo perduodami iš vienos buhalterinę apskaitą tvarkančios įmonės kitai ir pan. Kasatorė visus savo žinioje esančius UAB „Irventa“ dokumentus perdavė naujajam bendrovės akcininkui M. N. (2010 m. balandžio 5 d. dokumentų perdavimo–priėmimo aktas), kreipėsi į jos vadovavimo laikotarpiu buhalterinę apskaitą tvarkiusią įmonę, siekdama gauti kitus aplinkybę, kad iš jos UAB „Irventa“ direktoriaus pareigas perėmusiam M. N. buvo perduoti visi bendrovės apskaitos dokumentai, patvirtinančius įrodymus, ji teismui pateikė ir 2010 m. rugsėjo 28 d. dokumentų perdavimo–priėmimo aktą, pasirašytą M. N. ir UAB „Integre“. Kasatorė nekomentuoja M. N., D. T. ar V. I. veiksmų, susijusių su bendrovės pavadinimo, buveinės adreso ar vadovų pakeitimu, nes ji nebuvo apie tai informuota. Be to, informacija, susijusi su UAB „Lemesta“ akcininkais ar vadovais, bet kokia kita su ja susijusi informacija neturi ryšio su šioje byloje nustatinėjamomis aplinkybėmis ar ginčo dalyku, juo labiau neįrodo kasatorės L. N. nesąžiningumo. Visos nurodytos aplinkybės patvirtina, kad apeliacinis teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.246 straipsnio 1 dalies nuostatas – nenurodė, kokius konkrečiai neteisėtus veiksmus, dėl kurių galėjo kilti žala, atliko kasatorė.

203. Kasatorė mano, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias šalių rungimosi principą ir įrodinėjimo pareigą, taip pat šalių lygiateisiškumo principą, nukrypo nuo teismų praktikos. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nenurodydamas konkrečios teismų praktikos, be teisinio pagrindo pasirėmė būtinybe teismui būti aktyviam byloje, inicijuotoje pagal bankroto administratoriaus ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK įtvirtintus rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principus, savo iniciatyva surinko papildomus duomenis (kurie net nesusiję su nagrinėjama byla) ir konstatavo tam tikras aplinkybes. Bankroto administratorius teismo nurodytomis aplinkybėmis nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nesirėmė, jų neįrodinėjo, atitinkamai kasatorė dėl jų nepasisakė, jai nebuvo suteikta galimybė į tokius argumentus atsikirsti. Taigi, šiuo atveju suabsoliutintas teismo vaidmuo ir bankroto administratorius nepagrįstai atleistas nuo įrodinėjimo pareigos.

21Be to, nagrinėjamoje byloje buvo prašoma priteisti solidariai iš atsakovų žalą, kurią bendrovė patyrė dėl to, kad skirtingais laikotarpiais vadovavę atsakovai nesudarė apskaitos dokumentų, neperdavė šių dokumentų ir turto įmonės bankroto administratoriui. Taigi pagal ginčo nagrinėjimo dalyką teismas turėjo nustatyti, ar visi atsakovai, skirtingais laikotarpiais vadovavę bendrovei, turėjo pareigą įmonės bankroto administratoriui perduoti įmonės apskaitos dokumentus ir turtą, ar šią pareigą įvykdė, jei neįvykdė, kokia dėl to patirta žala. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos ir vertintos aplinkybės (kasatorė perleido jai priklausančias akcijas, M. N. dalyvavo įvairių įmonių veikloje ir pan.) nesusijusios su klausimais, spręstinais šioje byloje, t. y. nėra šių rodymų sąsajumo su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku. Tokie įrodymai nei paneigia, nei patvirtina bylai reikšmingas aplinkybes, todėl neturėjo būti pridėti prie bylos (CPK 314 straipsnis).

22Atsiliepime į atsakovės L. N. kasacinį skundą ieškovas prašo atmesti atsakovės kasacinį skundą, o skundžiamą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 29 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

231. Ieškovas pažymi, kad paprastai solidarioji atsakomybė deliktiniams santykiams taikoma, kai yra bent viena iš šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai dėl padarinių; 2) asmenis sieja bendri veiksmai dėl neteisėtų veiksmų, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; kt.). Nagrinėjamu atveju yra 1 ir 2 punktuose nurodytos sąlygos, tačiau nebuvo įmanoma nustatyti, kiek kiekvienas atsakovas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo. Atsakovai, perimdami vadovo pareigas, neįvertino, neapskaitė, nepatikrino bendrovės turto, neišsaugojo ir bankroto administratoriui neperdavė visų privalomų įmonės veiklos apskaitos dokumentų. Dėl šių priežasčių bendrovė neteko turto, patyrė žalos ir neturi galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Atsakovai šiais bendrais nesąžiningais veiksmais sąmoningai leidę atsirasti žalai, privalo ją atlyginti solidariai. Aplinkybė, kad jie bendrovės akcininkais (vadovais) buvo skirtingu laiku, nešalina jų atsakomybės solidarumo.

242. Ieškovas nurodo, kad iškėlus įmonei bankroto bylą įmonės valdymo organai gali įvykdyti Įmonių bankroto įstatyme (toliau – ir ĮBĮ) nustatytą pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą tik tuo atveju, jeigu ankstesni bendrovės valdymo organai tinkamai įvykdė jiems teisės aktais pavestas prievoles. Galimybė taikyti buvusiems įmonės vadovams atsakomybę už žalą, padarytą neperdavus įmonės dokumentų ir turto bankroto administratoriui, konstatuota kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2013; 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2013). Šiuo atveju BUAB „Minvesta“ žalą lėmė ir kasatorės neteisėti veiksmai: jai neperdavus bendrovės turto naujiesiems bendrovės vadovams, šie negalėjo perduoti ir neperdavė jo BUAB „Minvesta“ bankroto administratoriui; ji, būdama vadove, nesilaikė jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų (Buhalterinės apskaitos, Įmonių finansinės atskaitomybės, Akcinių bendrovių įstatymų, CK 2.87 straipsnio nuostatų). Byloje esančių įrodymų visuma leido teismui spręsti, kad visi atsakovai bendrais nesąžiningais veiksmais (neveikimu) prisidėjo prie žalos atsiradimo. Ši išvada padaryta remiantis byloje esančių įrodymų pagrindu.

253. Ieškovas teigia, kad byloje nepateikta įrodymų, kad pardavus bendrovės akcijas atsakovui M. N. už 100 kartų mažesnę kainą nei nominali jų vertė, už jas buvo atsiskaityta. Kai turtas perleidžiamas už aiškiai mažesnę kainą nei jo rinkos vertė, tai toks sandoris prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams, įstatams, pažeidžia kreditorių interesus, pasunkinant galimybę visiškai atsiskaityti su visais kreditoriais. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai suabejojo M. N. finansinėmis galimybėmis realiai atsiskaityti už perleidžiamas akcijas. Be to, vadovu jis išbuvo mažiau kaip 1,5 mėnesio. Ši aplinkybė įrodo jo nesuinteresuotumą plėtoti bendrovės veiklą. Nepakanka byloje įrodymų, kad šis atsakovas būtų atlikęs kokius nors priverstinio skolų išieškojimo veiksmus. Kasatorė nepagrindė, kad bendrovė dėl pasaulinės krizės buvo susidūrusi su mokumo problemomis. Iš paskutinio, 2009 m. balandžio 30 d. parengto 2008 finansinių metų įmonės balanso matyti, kad įmonės veikla pelninga, pardavimo pajamų ir savikainos rodikliai viršijo 6,5 mln. Lt. Todėl neaišku, kaip per dvejus metus iki akcijų pardavimo bendrovės turtas sumažėjo ir susidarė 3 578 431,62 Lt debetinės skolos debitorinių skolų. Atsakovams nepateikus duomenų apie bendrovės veiklą, neįmanoma nustatyti, kokios priežastys lėmė tokį didžiulį bendrovės turto sumažėjimą.

264. Ieškovas mano, kad informacija susijusi su UAB „Lemesta“ turėjo ryšį su šioje byloje nustatinėjamomis aplinkybėmis. Darydamas išvadas apie UAB „Lemesta“ ir BUAB „Minvesta“ veiklą, teismas rėmėsi viešai prieinamais ir skelbiamais objektyviais Juridinių asmenų registro duomenimis. Ieškovas pažymi ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas neturi įtakos E. N. materialiosioms teisėms ir pareigoms, taip pat šis asmuo neturėjo suinteresuotumo bylos baigtimi, todėl nebuvo pagrindo spręsti dėl jo dalyvavimo šioje byloje.

275. Ieškovas nurodo, kad nusipirkęs iš kasatorės akcijas M. N. perėmė įmonės dokumentus 2010 m. balandžio 5 d. aktu, kuriame nurodyta, kokie dokumentai naujajam akcininkui perduodami. Pagal ABĮ 18 straipsnio 1 dalį, M. N., tapęs bendrovės akcininku, pateikęs rašytinį įsipareigojimą neatskleisti komercinės (gamybinės) paslapties, konfidencialios informacijos, turėjo teisę tik susipažinti su bendrovės dokumentais. Kasatorė neturėjo teisės M. N., kaip bendrovės akcininkui, kuris bendrovės vadovu paskirtas tik po 5 mėn., perduoti visų bendrovės dokumentų. Nesant M. N. rašytinio įsipareigojimo neatskleisti komercinės (gamybinės) paslapties, konfidencialios informacijos, jis galėjo susipažinti tik su ribotu sąrašu dokumentų. Ieškovas mano, kad kasatorės teiginiai, jog ji perdavė dokumentus atsakovui M. N., prieštarauja šio paaiškinimams, kuriais nurodoma, kad šiuo aktu jam tik buvo „leista susipažinti“, taigi dokumentai jam nebuvo perduoti. Kitų įrodymų, galinčių patvirtinti dokumentų perdavimo faktą, nepateikta. Negavęs bendrovės dokumentų iš kasatorės, M. N. negalėjo jų perduoti D. T., atitinkamai šis negalėjo jų perduoti ir kitiems atsakovams. Byloje neįrodyta, kad kasatorė kreipėsi į buhalterinės apskaitos paslaugas teikusią įmonę ir pateikė iš jos gautus dokumentus. Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje pateikti perdavimo–priėmimo aktai pernelyg abstraktūs, kad iš jų būtų galima nustatyti, kokie tiksliai dokumentai vienų vadovų perduoti kitiems ir buhalterines paslaugas teikusioms įmonėms; iš jų turinio negalima identifikuoti galimai kartu perleidžiamo įmonės turto ir įsipareigojimų.

286. Ieškovas pažymi, kad kasatorės kasacinis skundas grindžiamas vien faktinėmis aplinkybėmis ir paaiškinimais, kurie nebuvo pateikti nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismui, atitinkamai šių teismų nenagrinėti. Kasaciniu skundu keliami fakto klausimai, t. y. ar faktiškai dokumentai buvo perduoti buvusių bendrovės akcininkų ir vadovų naujiems, kokią veiklą vykdė UAB „Lemesta“, kas buvo jos akcininkai ir vadovai ir kokią įtaką tai turėjo kasatorės nesąžiningumui konstatuoti ir pan. Tokie klausimai nepatenka į kasacinio teismo kompetenciją.

297. Ieškovas mano, kad iš kasatorės kasacinio skundo neaišku, nuo kokios konkrečiai teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, nukrypo apeliacinės instancijos teismas. Kasaciniame skunde remiamasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktika bylose, kurių faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos.

308. Nagrinėjamoje byloje teismas buvo aktyvus tiek, kiek jam priklauso būti aktyviam. Bankroto administratorius pateikė visus savo turimus įrodymus dėl bendrovei padarytos žalos ir atsakovų neteisėtų veiksmų taip, kaip jam leido galimybės. Ieškovo nuomone, šiuo atveju negalima atsisakyti remtis byloje esančiais įrodymais, patvirtinančiais atsakovų nesąžiningumą, ir jų ignoruoti vien dėl to, kad juos surinko ne šalys, o teismas, vykdydamas aktyvaus teismo pareigą.

31Kasaciniu skundu atsakovas M. N. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 29 d. nutartį ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

321. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė atsakovų L. N., M. N., D. T. neteisėtų veiksmų, kurie būtų pažeidę Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio, 12 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio, ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto, ABĮ 37 straipsnio 7, 8, 12 dalies, CK 2.87 straipsnio nuostatas dėl juridinio asmens valdymo organų pareigų vykdant ir organizuojant įmonės veiklą; nepateikė išsamaus faktinių aplinkybių tyrimo dėl kiekvieno jų pažeidimo pobūdžio; nesiaiškino, ar bankroto administratorius ėmėsi veiksmų dingusiems dokumentams atkurti; taip pat nesiaiškino aplinkybių ir priežasčių, dėl kurių kasatorius M. N., vykdydamas bendrovės vadovo pareigas, nepateikė metinės finansinės atskaitomybės; dėl kokių priežasčių pakeistas ieškovo pavadinimas, registravimo adresas.

332. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino Valstybinio socialinio fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. lapkričio 8 d. aktą Nr. Ž-821. Valstybinio socialinio fondo valdybos Vilniaus skyrius turėjo pakankamai duomenų, dokumentų ir kreipėsi į antstolį dėl ieškovo skolos Valstybinio socialinio fondo valdybai išieškojimo iš ieškovo debitorių sąrašo, o Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba iš buhalterinių paslaugų įmonės „Integre“ paėmė ieškovo buhalterinės apskaitos duomenis. Kasatorius mano, kad jis, kaip vadovas, veikė įmonės ir jos akcininkų naudai. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas atsakovams solidariąją atsakomybę, neįrodė kasatoriaus M. N. konkrečios neteisėtos veikos, kaltės ir nenustatė jos ryšio su patirta žala. Teismas nustatė padarytą žalą, taigi, nesant dokumentų, nurodančių įmonės finansinę padėtį, įsipareigojimus, nebūtų galima nustatyti ir padarytos žalos. Dėl to nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad dėl prarastų ar sunaikintų buhalterinės apskaitos dokumentų negalima nustatyti ieškovo turto masės. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai padarė prielaidą dėl atsakovų dokumentų neperdavimo ir nepriėmimo faktų, įtardamas piktavališku susitarimu minėtus dokumentus sunaikinti ar paslėpti, nes perduodant dokumentus dalyvavo ne tik atsakovai, bet ir buhalterinės apskaitos paslaugas teikusios įmonės. Dėl šių įmonių suinteresuotumo teismas nepasisakė. Byloje esančios aplinkybės paneigia, kad atsakovai L. N., M. N. ir D. T. prisidėjo prie buhalterinių dokumentų praradimo. Kasatorius pažymi ir tai, kad jo vadovavimo laikotarpiu jis neturėjo objektyvių galimybių parengti ir patvirtinti bendrovės metinės finansinės atskaitomybės, nes nesutapo šių dokumentų rengimo ir pateikimo momentas. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, neturėdamas įstatymo pagrindo, kėlė atsakovams reikalavimus, nustatytus įmonės pirkimo–pardavimo atveju: pareigą inventorizuoti ir perimti visą įmonės turtą, sudaryti įmonės finansinę atskaitomybę ir ją patvirtinti, revizuoti įmonės finansinės ir buhalterinės apskaitos dokumentus bei registrus. Atsakovai įsigijo asmeninėn nuosavybėn bendrovės akcijas, o ne įmonę, o buvusi bendrovės akcininke L. N. ir pardavusi akcijas, toliau ėjo vadovo pareigas iki 2010 m. rugsėjo 15 d. Taigi, kasatorius neturėjo pareigos perimti savo žinion bendrovės (fizinio) turto ir dokumentų.

343. Pagal suformuotą teismų praktiką įmonės vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, bet tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu atliekant savo pareigas. Paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindas įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2013 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2013). Nagrinėjamu atveju nenustatyta realių veiksmų, kuriais atsakovas būtų veikęs tyčia ar ypač neatsargiai, turėdamas tikslą sukelti žalą bendrovei ar jo kreditoriams. Įmonės vadovo dalyvavimas versle visada yra susijęs su rizika, jog priimami sprendimai gali būti ne tik naudingi, bet ir nuostolingi. Siekiant apsaugoti įmonės valdymo organų narius nuo žalos atlyginimo ieškinių, taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė, pagal kurią preziumuojamas šių asmenų veikimas bona fide geriausiais bendrovės interesais. Dėl to žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, bet jis turi pagrįsti įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-124/2014; teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014). Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo į šią praktiką atsižvelgti.

35Atsiliepime į atsakovo M. N. kasacinį skundą ieškovas prašo atmesti šį kasacinį skundą, o skundžiamą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 29 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

361. Nesutikdamas su kasatoriaus argumentais ieškovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog bendrovės BUAB „Minvesta“ turtas prarastas visų atsakovų bendrai padarytais veiksmais (neveikimu): atsakovai neįvertino, neapskaitė, po vadovo pareigų perėmimo nepatikrino bendrovės turto, ignoravo bendrovės turto bei jų apskaitos dokumentų perdavimo–priėmimo procedūrą, neišsaugojo ir bankroto administratoriui neperdavė visų privalomų įmonės veiklos apskaitos dokumentų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti bendrovės turto masę, realizuotiną siekiant atsiskaityti pagal bendrovės prievoles, įmonės veiklos rezultatus ir bankroto priežastis. Šiais bendrais nesąžiningais veiksmais atsakovai sąmoningai leido žalai atsirasti, todėl privalo ją atlyginti. Šiuo atveju žalą lėmė ir atsakovo M. N. neteisėti veiksmai, nes jis taip pat nesilaikė teisės aktų nustatytų reikalavimų. Be to, kasatorius įsigijo akcijas už nepagrįstai mažą kainą, už jas neatsiskaitė. Byloje esantys įrodymai patvirtina tiek atsakovo M. N. nesuinteresuotumą bendrovės veiklos plėtojimu, tiek jo neteisėtus veiksmus.

372. Kasatorius M. N. kartu su kasaciniu skundu pateikė naujus įrodymus (UAB „Istrija“ 2014 m. gruodžio 23 d. paaiškinimą ir UAB „Integre“ 2014 m. gruodžio 29 d. elektroninį laišką), kurie nebuvo pateikti anksčiau. Tačiau kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Dėl šių priežasčių pateiktus naujus įrodymus atsisakytina priimti.

383. Ieškovo nuomone, kasatorius nepagrįstai nurodo, kad Valstybinio socialinio fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. lapkričio 8 d. akto duomenys paneigia negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Vien tik šiuo aktu, kuriame nurodytos bendrovės debetinės skolos, neturint šią skolą patvirtinančių dokumentų (sutarčių, sąskaitų, aktų ir pan.), neįmanoma likviduoti šios skolos. Kadangi tokie dokumentai nebuvo pateikti, tai bankroto administratorius objektyviai negalėjo išsireikalauti šių sumų iš BUAB „Minvesta“ skolininkų.

394. Ieškovas teigia, kad kasatorius iškreipia jam, kaip vadovui, tekusias pareigas. Bendrovės vadovas atsako už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir bendrovės metinio pranešimo parengimą, nenustatant šios pareigos vykdymui jokio naikinamojo termino. Įmonių finansinės atskaitomybės parengimą ir pateikimą reglamentuoja. Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 27 straipsnyje nustatyta atsakomybė įmonės vadovui už šiame įstatyme nustatytų pareigų, susijusių su įmonės finansinių ataskaitų, metinio pranešimo parengimu ir pateikimu Juridinių asmenų registrui, nevykdymą ar netinkamą vykdymą.

40Atsakovas D. T. pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovo M. N. kasacinio skundo ir prašo jį tenkinti.

41Teisėjų kolegija

konstatuoja:

42IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

43Dėl įrodinėjimo proceso

44Kasatorė L. N. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK įtvirtintus rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principus, savo iniciatyva surinko papildomus duomenis, kurie, kasatorės požiūriu, nesusiję su nagrinėjama byla, ir konstatavo aplinkybes, kurių pagrindu priėmė kasatorei nepalankias išvadas dėl tariamo jos veiksmų neteisėtumo. Teismo nurodytomis aplinkybėmis BUAB „Minvesta“ nesirėmė nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde, jų neįrodinėjo, atitinkamai kasatorė nepasisakė dėl tokių aplinkybių, jai nebuvo suteikta galimybė į tokius argumentus atsikirsti. Kasatorė kelia aktualų teisės klausimą dėl įrodymų rinkimo ir vertinimo teisėtumo, ar civilinėje byloje, bankrutuojančiai įmonei pareiškus reikalavimą dėl žalos atlyginimo, teismas, savo iniciatyva rinkdamas įrodymus ir nesuteikdamas galimybės atsakovams pateikti savo atsikirtimų, nepažeidė rungimosi ir lygiateisiškumo principo. Teisėjų kolegija šį kasatorės argumentą pripažįsta pagrįstu ir vertina, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai rinko ir vertino įrodymus, pažeisdamas rungimosi ir lygiateisiškumo principus.

45Bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė įtvirtinta CPK 12 ir 178 straipsniuose – kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Tačiau galimos situacijos, kai teismas turi teisę ne tik pasiūlyti šalims pateikti reikalingus įrodymus, bet ir, esant tokiam poreikiui, ex officio rinkti įrodymus, siekdamas nustatyti reikšmingas bylai faktines aplinkybes (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Tokiems atvejams priskirtini CPK ir kitų įstatymų nustatyti atvejai, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Bankroto proceso atveju tokios įmonės teisių gynimas yra susijęs su viešuoju interesu.

46Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad bankroto instituto esmė, tikslai ir paskirtis lemia tai, jog bankroto procesas neabejotinai susijęs su viešuoju interesu. Šio proceso teisėtumo kontrolė yra pavesta teismui. Viešojo intereso buvimas įpareigoja bankroto bylą nagrinėjantį teismą būti aktyvų ir, sprendžiant konkrečius bankroto proceso metu kilusius klausimus, įvertinti reikšmingas jiems išspręsti aplinkybes. Nesant byloje pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes; tai apima ir teisę rinkti įrodymus (CPK 179 straipsnis, Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta UAB „Belmedas“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-476/2011; 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta AB banko Snoras bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-106/2014). Atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką dėl viešojo intereso buvimo bankroto procese, sutiktina, kad kai ginčas byloje susijęs tiek su pačios bendrovės, tiek su jos kreditorių interesais, tuomet teismas gali būti aktyvus ir rinkti įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta UAB „Termosta“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-22/2010). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 18 d. nutartis, priimta BAB „Vievio paukštynas“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-56/2015; 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta UAB ,, Vaiba“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-369/2009; 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta IĮ „Šakių agrocentras“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-160/2011; 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta UAB ,,Baltijos žuvys“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-630/2012). Taigi teismas, tokio pobūdžio bylose turėdamas teisę ex officio rinkti įrodymus, yra saistomas šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų bei įrodymų sąsajumo taisyklių. Teismo teisė savo iniciatyva rinkti įrodymus gali būti tinkamai įgyvendinta tik kai bankrutuojančios įmonės administratorius iš esmės įvykdo pareikštų reikalavimų pagrįstumo įrodinėjimo pareigą, bendra tvarka jam nustatytą CPK 178 straipsnyje. Pastebėtina, kad nagrinėjamoje byloje bankroto administratorius tinkamai nepagrindė savo įrodinėjamų aplinkybių, pavyzdžiui, teiginiui, kad negalima nustatyti BUAB „Minvesta“ debitorių, prieštarauja valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. lapkričio 8 d. patikrinimo akte pateiktas debitorių sąrašas, tačiau administratorius nepateikė jokių įrodymų, kad visų jų atžvilgiu skolų išieškojimai negalimi dėl to, jog prarasti bendrovės dokumentai. Bankroto administratoriui nepateikus papildomų įrodymų dėl išieškojimo iš šių kreditorių negalimumo, nepagrįsta ir teismo išvada dėl žalos dydžio, lygaus visiems debitorių reikalavimams. Šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principai civiliniame procese suponuoja, kad šalims turi būti suteikta galimybė susipažinti su visais bylos įrodymais ir atsikirsti į juos, ypač į tuos, kuriuos teismas renka ex officio. Šiame kontekste paminėtini nagrinėjamai bylai aktualūs Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) suformuluoti bendrieji principai dėl rungimosi principo garantijų procese. Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta teisingo bylos nagrinėjimo koncepcija nustato teisę į rungtynišką procesą, reiškiančią, kad šalys privalo turėti galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą (žr. Nideröst-Huber v. Switzerland, 18 February 1997, Reports 1997-I, p. 108, § 24, K. S. v. Finland, no. 29346/95, § 21, 31 May 2001, Duraliyski v. Bulgaria, no. 45519/06, 3 March 2014, § 30 ir kt.) Be to, EŽTT yra pripažinęs, kad patys teisėjai privalo gerbti proceso rungimosi principą, ypač kai jie atmeta skundą ar nusprendžia dėl reikalavimo teismo iniciatyva iškelto klausimo pagrindu (žr. Prikyan and Angelova, no. 44624/98, 16 February 2006, § 42; Clinique des Acacias and Others v. France, nos. 65399/01, 65406/01, 65405/01 et 65407/01, § 38, 13 October 2005; Skondrianos v. Greece, nos. 63000/00, 74291/01 and 74292/01, § 29-30, 18 December 2003 ir kt.). Rungimosi principo įgyvendinimas turi užtikrinti, kad asmenys, reiškiantys reikalavimus teisme, pasitikėtų tinkamu teisingumo sistemos funkcionavimu. Šis pasitikėjimas, be kitų dalykų, yra grindžiamas įsitikinimu, kad ginčo šalis bus išklausyta dėl visų bylos elementų. Kitaip tariant, ginčo šalys gali pagrįstai tikėtis, kad joms bus suteikta teisė pateikti paaiškinimus ar priešingus įrodymus ne tik priešingos ginčo šalies pateiktiems, bet ir teismo savo iniciatyva surinktiems įrodymams. (žr., mutatis mutandis, Krčm?? and Others v. Czech Republic, no. 35376/97, § 43, 3 March 2000).

47Teismas, rinkdamas įrodymus, turi vadovautis įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Baltspeda International“ v. S. M., bylos Nr. 3K-3-290/2014).

48Vertinant, ar konkretūs įrodymai susiję su byla, svarbu nustatyti, koks yra pareikšto faktinio reikalavimo teisinis pagrindas. Įstatymų nustatytais atvejais teismas nėra saistomas dispozityvumo principo ir nustatydamas teisinį pagrindą turi teisę nesilaikyti šalių pareikštų reikalavimų – pavyzdžiui, tokia teisė teismui suteikta tyčinio bankroto atveju (ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalis). Abiem atvejais, ir tada, kai teismas savo iniciatyva renka įrodymus neperžengdamas šalių pareikšto reikalavimo ribų arba pagal įstatymų jam suteiktą kompetenciją pats perkvalifikuoja pareikštą reikalavimą, šalių rungimosi principas lemia, kad įrodymai būtų renkami tik neviršijant šalims žinomo reikalavimo ribų.

49Nagrinėjamoje byloje bankroto administratorius prašė priteisti solidariai iš atsakovų L. N., M. N., D. T. ir V. I. 5 874 961 Lt (1 701 506,31 Eur) žalos, kurią bendrovė patyrė dėl to, kad atsakovai, skirtingais laikotarpiais vadovavę bendrovei, nesudarė apskaitos dokumentų, kurie leistų nustatyti kiekvieno jų vadovavimo laikotarpiu buvusio įmonėje turto vertę, neperdavė įmonės bankroto administratoriui turto bei lėšų, taip pat dokumentų, kurie pagrįstų bendrovės turėtų ir nuo 2009 m. pradžios iki bankroto bylos iškėlimo 2011 m. balandžio 15 d. gautų lėšų panaudojimą bendrovės veikloje ir jos naudai, bendrovės turėto turto realizavimą ir iš to gautų lėšų panaudojimą. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, savo iniciatyva rinko įrodymus, nesusijusius su ieškinio dalyku – deliktine vadovų atsakomybe už dokumentų ir turto neperdavimą (pvz., buvo surinkti įrodymai, kad kasatorė L. N. perleido jai priklausančias bendrovės akcijas; kasatorius M. N. nuo 2004 m. dalyvavo įvairių įmonių veikloje kaip jų vadovas ir (ar) akcininkas arba likviduotojas; L. N. tapus UAB „Lemesta“ vadove, pasikeitė šios bendrovės pagrindinė veikla; E. N. (kuris nedalyvauja šioje byloje) sudarė reikalavimo perleidimo sutartį su bendrove; 2010 m. lapkričio 2 d. buvo pakeistas ieškovės pavadinimas). Faktiškai teismas rinko įrodymus, kurie galėtų pagrįsti tyčinio bankroto faktą (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis), taip pat deliktinę akcininko ir vadovo atsakomybę platesniais pagrindais, nei dokumentų ir turto neperdavimas (pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalis, 2.87 straipsnio 7 dalis). Tačiau ir tais atvejais, jei teismas pasiūlytų ieškovui patikslinti ieškinio dalyką ir ieškovui nurodžius bendresnį vadovų deliktinės atsakomybės teisinį pagrindą (CK 2.87 straipsnio 7 dalis) už fiduciarinių pareigų bendrovei pažeidimą, tiek teismui ex officio taikant tyčinio bankroto institutą (ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalis), šalims turi būti suteikta galimybė pateikti įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius civilinės atsakomybės pagal konkretų teisinį pagrindą sąlygų buvimą.

50Dėl šių pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme šalių pateiktus įrodymus, bet ir teismo iniciatyva surinktus teismui prieinamuose registruose, Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančius duomenis ir konstatavęs daugybę su kasatoriais susijusių aplinkybių, kurios nebuvo minimos šalių procesiniuose dokumentuose, bei jų pagrindu padaręs išvadas apie kasatorės L. N. nesąžiningumą bei jos veiksmų neteisėtumą, prieš tai nesuteikęs teisės jai pasisakyti dėl nurodytų aplinkybių ir į jas atsikirsti, pažeidė rungimosi ir proceso šalių lygiateisiškumo principus.

51Dėl neteisėtų atsakovų veiksmų

52Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl vadovų atsakomybės sąlygų, kai negalima nustatyti bankrutuojančios bendrovės finansinės padėties dėl to, kad dėl vadovų kaltės prarasti bankrutuojančios bendrovės dokumentai ir nepateikta privalomoji finansinės atskaitomybės ataskaita. Kasatoriai kasaciniuose skunduose teigia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nenustatė jų neteisėtų veiksmų.

53Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą turi ne visi bet kuriuo laikotarpiu įmonei vadovavę ar jos akcininkais buvę asmenys, o tik paskutiniai bendrovės valdymo organai (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktas, 7 dalies 2 punktas). Tačiau įstatyme nustatytos pareigos tik bylos iškėlimo metu vadovavusiam asmeniui perduoti dokumentus ir turtą bankroto administratoriui įtvirtinimas savaime neatima teisės bendrovei reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo ir ankstesniems bendrovės vadovams, jei jie savo vadovavimo laikotarpiu neteikė privalomosios finansinės atskaitomybės ir (arba) tinkamai neperdavė dokumentų naujam įmonės vadovui ne dėl įmonės kaltės. Skirtingais laikotarpiais vadovavusiems bendrovės vadovams gali atsirasti civilinė atsakomybė už tinkamą įmonės dokumentų ir turto neperdavimą bendraisiais pagrindais, ne tik pagal minėtas ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punkto ir 7 dalies 2 punkto nuostatas. Ši pareiga kildintina iš CK 2.87 straipsnio 1 dalies, taip pat iš specialiųjų Akcinių bendrovių ir Buhalterinės apskaitos įstatymų nuostatų. ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2 ir 6 punktuose nustatyta bendrovės vadovo atsakomybė už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir bendrovės metinio pranešimo parengimą bei bendrovės dokumentų ir duomenų pateikimą Juridinių asmenų registro tvarkytojui. Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 27 straipsnyje nustatyta, kad įmonės vadovas, nevykdantis pareigų, susijusių su įmonės finansinių ataskaitų, metinio pranešimo parengimu ir pateikimu Juridinių asmenų registrui, arba netinkamai jas vykdantis, privalo atlyginti visą padarytą žalą įmonei ir (arba) kitiems asmenims. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnį ūkio subjektai turi tvarkyti apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta įmonės vadovo atsakomybė už įmonės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą pagal įstatyme nustatytus reikalavimus. Tais atvejais, kai žala padaryta per konkretaus vadovo įgaliojimų laikotarpį jam pažeidus minėtas imperatyviąsias įstatymų nuostatas, atsakomybė kyla savarankiškais pagrindais, kitaip nei specifinė dokumentų bankroto administratoriui neperdavusio vadovo atsakomybė pagal ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktą ir 7 dalies 2 punktą.

54Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kasatoriai L. N., M. N., atsakovai D. T. ir V. I. pažeidė esminius Buhalterinės apskaitos įstatyme, ABĮ, CK 2.87 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus juridinio asmens valdymo organams dėl įmonės veiklos organizavimo ir vadovavimo ir prisidėjo prie situacijos, kad BUAB „Minvesta“ neturi galimybės atsiskaityti su savo kreditoriais, neįmanoma nustatyti įmonės turto, nes neišsaugoti ir bankroto administratoriui neperduoti visi privalomi įmonės veiklos apskaitos dokumentai, pagal kuriuos būtų galima nustatyti bendrovės turto masę, realizuotiną siekiant atsiskaityti pagal bendrovės prievoles, įmonės veiklos rezultatus ir bankroto priežastis. Taigi, apeliacinės instancijos teismas tinkamai kildino kasatorių ir kitų atsakovų pareigas ne iš ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punkto ir 7 dalies 2 punkto, bet iš bendrųjų vadovų pareigas reglamentuojančių normų (CK 2.87 straipsnio 1 dalies, ABĮ 37 straipsnio 7, 8, 12 dalių, Buhalterinės apskaitos įstatymo 4, 12, 21 straipsnių). Bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį. Šių pareigų kasatoriai, kaip ir kiti atsakovai, nevykdė – nepateikė 2009 metų finansinių ataskaitų rinkinio ir neužtikrino privalomos įmonės dokumentų apsaugos, o dokumentų perdavimo aplinkybės nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad dokumentai perduoti tinkamai.

55Kasaciniame skunde kasatorė L. N. pagrįstai pažymi, kad akcijų pirkimui–pardavimui netaikomos įmonės pirkimo – pardavimo taisyklės, tačiau nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės yra kitokios: kasatoriai (atsakovai) buvo ne tik bendrovės akcininkai, bet ir direktoriai, t. y. asmenys, atsakingi už bendrovės turto apskaitymą ir išsaugojimą. Atsistatydindami iš pareigų, kiekvienas jų turėjo užtikrinti skaidrų bendrovės turto ir dokumentų perdavimą. Kadangi už

562009 m. nebuvo pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai Registrų centrui, taip pat nebuvo parengtas įmonės turto balansas turto bei dokumentų perdavimo momentui, tai nėra objektyvios galimybės nustatyti bendrovės faktinio turto vadovų pasikeitimo momentu dydžio, o kadangi tai lėmė neteisėti kasatorių veiksmai, tai jiems pereina pareiga paneigti kaltės prezumpciją, įrodant, koks turtas faktiškai buvo perduotas.

57Teisėjų kolegija sutinka su atsiliepime į kasacinį skundą ieškovės išdėstytu argumentu, kad kasatorės L. N. 2010 m. balandžio 5 d. su naujuoju akcininku sudarytas dokumentų perdavimo aktas negali būti laikomas tinkamu turto ir dokumentų perdavimu dėl sekančių priežasčių.

58Civilinės atsakomybės nesukelia tik tinkamas prievolės įvykdymas – jei vadovas deleguoja savo įstatyme nustatytas pareigas tretiesiems asmenims be teisinio pagrindo, jis neatleidžiamas nuo pareigos atlyginti žalą bendrovei dėl šių pareigų pažeidimo. Kasatorė L. N., 2010 m. balandžio 5 d. būdama bendrovės vadove, negalėjo deleguoti savo kaip vadovės įstatyme nustatytų pareigų dėl bendrovės turto ir dokumentų išsaugojimo kasatoriui M. N. (jis bendrovės vadovu paskirtas tik po penkių mėnesių), perduoti visų bendrovės dokumentų. Kasatorė turi įrodyti, kad ji perdavė dokumentus ir turtą būtent atsistatydinimo iš pareigų momentu. Be to, kasatorės teiginiai, kad ji 2010 m. balandžio 5 d. dokumentų perdavimo–priėmimo aktu perdavė jame nurodytus dokumentus kasatoriui M. N., prieštarauja paties kasatoriaus M. N. paaiškinimams, jog šiuo aktu jam tik buvo „leista susipažinti“. Kitų įrodymų, galinčių patvirtinti dokumentų perdavimo faktą, byloje nebuvo pateikta. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, dokumentų perdavimas 2010 m. balandžio 5 d., t. y. likus penkiems mėnesiams iki L. N. atšaukimo iš direktorės pareigų, nelaikytinas tinkamu, nes iki 2010 m. rugsėjo 15 d. kasatorė išliko įmonės vadove ir jai tebegaliojo pareiga tinkamai apskaityti ir išsaugoti bendrovės turtą.

59Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė šias aplinkybes, reikšmingas neteisėtiems kasatorės veiksmams nustatyti – akcijų perleidimo sutarties dieną kasatorė M. N. davė 139 įmonės dokumentų segtuvus susipažinti su įmonės dokumentais, 2010 m. rugsėjo 15 dieną buvo parengtas UAB „Minvesta“ balansas (minimas Valstybinio socialinio fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. lapkričio 8 d. akte Nr. Ž-821). UAB „Minvesta“ pagrindiniai skolininkai išvardyti Valstybinio socialinio fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. lapkričio 8 d. akte, kuris buvo atliktas jau po L. N. atsistatydinimo, vadovaujant M. N., todėl tikėtina, kad bent dalis dokumentų (kurių pagrindu ir buvo atliktas minėtas patikrinimas) buvo perduota. Byloje yra duomenų, kad UAB „Integre“ tvarkė bendrovės buhalteriją iki 2010 m. rugsėjo 15 d. (nuo kada, duomenų nėra, nėra ir pačios sutarties dėl buhalterinių paslaugų teikimo). Nutraukus šią sutartį, visi dokumentai perduoti 2010 m. rugsėjo 28 d. kasatoriui M. N., t. y. perduotos įvairios sąskaitos, bandomieji balansai, ataskaitos, pirkimo–pardavimo sutartys, banko ataskaitos, avansinės ataskaitos, atlyginimų žiniaraščiai, balansai, darbo sutartys (konkrečiai nenurodyta kokios, nenurodytas konkretus segtuvų skaičius, bet pagal numeraciją perduota apie 19 segtuvų). Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad šių įrodymų nepakanka konstatuoti, jog nėra kasatorės L. N. kaltės dėl CK 2.87 straipsnio 1 dalies, ABĮ 37 straipsnio 7, 8, 12 dalių ir Buhalterinės apskaitos įstatymo 4, 12, 21 straipsnių pažeidimo. Teismo vertinimu, byloje pateiktų dokumentų priėmimo–perdavimo aktų turinys neleidžia nustatyti, kokie konkrečiai dokumentai buvo perduoti. Dėl paminėtų teismo nustatytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatorė nenuginčijo kaltės prezumpcijos dėl jos veiksmų neteisėtumo vien remdamasi jos ir kasatoriaus M. N. sudaryto bendrovės dokumentų priėmimo–perdavimo akto buvimo faktu.

60Dėl solidariosios atsakomybės

61Kasatorė kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog visų atsakovų – L. N., M. N.. D. T. ir V. I. – atsakomybė dėl bendrovei padarytos turtinės žalos yra solidarioji, nes neva jie bendrais nesąžiningais veiksmais (neveikimu) prisidėjo prie situacijos, kad BUAB „Minvesta“ negali atsiskaityti su kreditoriais, neįmanoma nustatyti įmonės turto, nes nėra išsaugoti ir bankroto administratoriui perduoti visi privalomi įmonės apskaitos dokumentai. Kasatorė remiasi CK 6.6 straipsnio 3 dalimi ir teismo praktika bylose dėl kelių skirtingais laikotarpiais veikusių bendrovės vadovų dalinės atsakomybės taikymo. Su šiais kasatorės argumentais teisėjų kolegija sutinka tik iš dalies.

62CK 6.6 straipsnio 3 dalyje nustatyta bendroji taisyklė solidariajai skolininkų pareigai preziumuoti – jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Nagrinėjamoje byloje aktuali tik solidarioji atsakomybė žalos atlyginimo kontekste, teisėjų kolegija pasisako tik dėl šio solidariosios atsakomybės prezumpcijos atvejo.

63Atsakomybė už kelių asmenų bendrai padarytą žalą reglamentuojama CK 6.279 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Kasatoriai teigia, kad tam, jog būtų galima taikyti šią normą, būtina nustatyti, kad buvo bendri visų atsakovų veiksmai. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su tokiu argumentu, nes kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad bendru žalos padarymu laikomi tokie atvejai, kai žala yra kelių asmenų veiksmų padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. D. D., bylos Nr. 3K-3-196/2010; 2010 m. gegužės 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Ž. v. A. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-205/2010; kt.).

64CK įtvirtinta, kad atsakomybė yra solidari, jei visa arba konkreti žalos dalis yra priskirtina dviem ar daugiau asmenų, t. y. ne vien tuo atveju, kai nustatomas subjektyvus bendrininkavimas (bendri atsakovų veiksmai, sukėlę žalą), bet ir tada, kai nesusiję kelių asmenų veiksmai sukelia bendrą žalą, t. y. objektyvaus bendrininkavimo atveju (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. P. v. D. D. ir kt., bylos Nr. 3K-7-144/2014). Žala šiame kontekste aiškintina kaip materialaus ar nematerialaus pobūdžio pakenkimas teisės saugomam interesui, o nedaloma žala yra tada, kai negalima išskirti skirtingų interesų pažeidimo arba pažeidus tą patį interesą negalima nustatyti, kuri žalos dalis priskirtina konkrečiam atsakovui.

65Nagrinėjamoje byloje dėl atsakovų netinkamo buhalterinės apskaitos organizavimo įmonėje negalima nustatyti, kuri žalos kreditoriams dalis priskirtina kiekvienam iš jų, todėl įsigalioja bendra deliktinės prievolės solidarumo prezumpcija. Taigi, deliktinė atsakomybė gali būti solidari tiek objektyvaus, tiek subjektyvaus bendrininkavimo atveju, kai: a) asmuo sąmoningai dalyvauja, kursto arba skatina kitus atlikti neteisėtus veiksmus, sukėlusius žalą nukentėjusiajam; b) vieno žmogaus nepriklausomas elgesys arba veiksmas sukelia žalą nukentėjusiajam ir kartu ta pati žala priskirtina kitam asmeniui; c) asmuo yra atsakingas už žalą, patirtą dėl jo įgalioto atstovo arba trečiojo asmens, pasitelkto prievolei įvykdyti, veiksmų, kai šis asmuo taip pat atsako už žalą. Apeliacinės instancijos teismas atsakovų solidariąją atsakomybę kildino iš bendrų jų veiksmų, t. y. subjektyvaus bendrininkavimo, tačiau, kaip minėta, įrodymai, pagrindžiantys atsakovų bendrus veiksmus, apeliacinės instancijos teismo surinkti pažeidžiant šalių įrodinėjimo pareigą ir teismo įrodymų rinkimo ex officio taisykles, todėl atsakovų bendri veiksmai, taip pat ir jų atsakomybės rūšis bei pagrindas, turi būti nustatinėjami iš naujo. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamoje byloje prievolės solidarumo prezumpcijai kilti gali pakakti ir savarankiškų, nesuderintų atsakovų veiksmų, tačiau sukėlusių bendrą žalą (objektyvaus bendrininkavimo). Jeigu teismas nustatytų, kad atsakovai atliko savarankiškus neteisėtus veiksmus – kiekvienas atskirai neteikė finansinės atskaitomybės ataskaitų, netinkamai organizavo dokumentų saugojimą, tinkamai neperdavė dokumentų, šie veiksmai galėtų būti kvalifikuojami kaip sukėlę bendrą žalą – įmonės turto ir dokumentų praradimą, kai negalima nustatyti, kuri dokumentų dalis, o jais remiantis – ir koks konkretus turtas, buvo prarasti konkretaus atsakovo.

66Atkreiptinas dėmesys, kad solidariosios atsakomybės taisyklė deliktinės atsakomybės kontekste taikoma tik tuo atveju, jei nėra protingo pagrindo priskirti jos atskiras dalis konkretiems asmenims. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad būtent atsakovai turi pareigą įrodyti, jog žala nėra bendra. Jei kasatoriai įrodys, kad toks pagrindas yra (kad jų veiksmai lemia tik dalį žalos arba nesusiję su žalos atsiradimu), atsakomybė bus dalinė arba išvis nebus taikoma.

67Dėl kasatorės L. N. argumento, kad kasacinio teismo praktikoje yra įtvirtinta dalinė deliktinė atsakomybė skirtingais laikotarpiais vadovavusiems bendrovės valdymo organams, pažymėtina, jog tuo atveju, kai žalos dalis, priskirtina konkrečiam vadovavimo laikotarpiui, gali būti aiškiai išskirta iš bendros žalos masės, nes ieškovas disponuoja žinioms ne tik apie atsakovo vadovavimo laikotarpį, bet ir konkrečius finansinius įmonės duomenis jam atsistatydinus, tuomet nėra pagrindo taikyti solidarumo prezumpciją. Dėl to minėtoms situacijoms kasacinis teismas yra įtvirtinęs dalinę vadovų atsakomybės taisyklę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje ieškovų R. L. ir kt. v. Z. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-156/2005; 2011 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. B. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-189/2011; kt.). Šioje byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės yra iš esmės skirtingos, nei minėti dalinės atsakomybės atvejai, nes dėl visų vadovų atskirų ar (ir) bendrų veiksmų teismas nenustatė konkrečios žalos dalies, priskirtinos kiekvienam atsakovui, todėl taikytina solidariosios atsakomybės prezumpcija, tačiau kiekvienas iš jų gali įrodyti, kad jo atsakomybė yra dalinė visų kitų atžvilgiu.

68Dėl priežastinio ryšio

69Kasatoriai pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė priežastinį ryšį tarp atsakovų veiksmų ir žalos, nesilaikė suformuotos kasacinio teismo praktikos.

70Pagal deliktinės atsakomybės taikymo taisykles, priežastinį ryšį tarp neteisėtus veiksmus atlikusio asmens veiksmų ir žalos turi įrodyti ieškovas. Ši ieškovo pareiga kyla ir iš CPK 178 straipsnio normos, kurioje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga, nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. ir kt. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-208/2007; 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. UAB ,,GeoTec-Baltija“, bylos Nr. 3K-3-20/2009; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. M. v. R. J., bylos Nr. 3K-3-546/2011). Nagrinėjamoje byloje ieškovas teigia, kad dėl UAB „Minvesta“ patirtų nuostolių yra atsakingi buvę įmonės vadovai – atsakovai. Kasatorių požiūriu, ieškovas neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovų (išskyrus V. I.) veiksmų ir žalos bendrovei. Teisėjų kolegija sutinka su kasatorės L. N. argumentu, kad pagal bendrąją taisyklę tarp jos veiksmų (finansinių ataskaitų nepateikimo, nesavalaikio dokumentų perdavimo) ir kilusios žalos (negalėjimo nustatyti įmonės debitorinių reikalavimų ir išreikalauti turtą) teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys galėtų būti nustatytas tik tuo atveju, jei įmonės nuostoliai galėtų būti laikomi jos veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 straipsnis). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad solidariosios deliktinės atsakomybės alternatyviųjų priežasčių atveju priežastinis žalą padariusiųjų asmenų veiksmų ir žalos ryšys preziumuojamas. Ši taisyklė nustatyta CK 6.279 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią, jeigu žala galėjo atsirasti dėl kelių asmenų skirtingų veiksmų ir šie asmenys yra atsakingi už žalos atlyginimą, tačiau nustatoma, kad iš tikrųjų žala atsirado tik dėl vieno iš tų asmenų veiksmų, tai visi asmenys atsako kartu, išskyrus atvejus, kai kiti asmenys įrodo, jog žala negalėjo būti įvykio (veiksmų), už kurį jie yra atsakingi, rezultatas. Situacijose, kai neaišku, kurio iš kelių žalą padariusių asmenų veiksmai sukėlė žalą, CK 6.279 straipsnio 4 dalyje pirmenybė teikiama nukentėjusiojo interesams, įtvirtinant visų atsakovų veiksmų ir žalos priežastinio ryšio prezumpciją. Atsakovų interesai savo ruožtu apsaugomi paliekant jiems galimybę įrodyti, kad kito asmens veiksmai buvo vienintelė žalos atsiradimo priežastis.

71Apibendrinant galima teigti, kad, teismui konstatavus neteisėtus atsakovų veiksmus, kurių kiekvienas galėjo būti savarankiška žalos atsiradimo priežastis, priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys preziumuojamas, o atsakovams tenka įrodinėjimo pareiga paneigti šią prezumpciją. Pažymėtina, kad priežastinio ryšio prezumpcija galioja tik alternatyvių priežasčių atveju, t. y. tik tuo atveju, jei negalima nustatyti, kurio iš atsakovų veiksmai buvo vienintelė žalos atsiradimo priežastis. Kad įsigaliotų priežastinio ryšio prezumpcija alternatyviųjų priežasčių atveju, turi būti nustatytos šios aplinkybės: 1) du ar daugiau asmenų savo neteisėtais veiksmais sukėlė riziką, kuri teisiškai gali būti priskirta jiems, ir ji, tikėtina, lėmė žalos atsiradimą; 2) žala galėjo atsirasti dėl kiekvieno iš jų veiksmų; 3) dėl kurio konkrečiai veiksmų žala atsirado, negalima nustatyti. Kiekvienas patencialiai žalą padariusių asmenų gali išvengti atsakomybės, įrodydamas, kad žala atsirado dėl kito asmens veiksmų. Ši taisyklė taikoma siaurai, kai ne dėl ieškovo kaltės objektyviai neįmanoma įrodyti buvus teisiškai reikšmingą priežastinį ryšį tarp konkretaus atsakovo veiksmų ir žalos atsiradimo. Ši prezumpcija negalima, jei neaišku, ar atsakovas iš viso atliko neteisėtus veiksmus.

72Kasatorė L. N. kasaciniame skunde nurodo, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog CK 6.6 straipsnio 3 dalies ir 6.279 straipsnio 1 dalies normos gali būti taikomos, t. y. atsakomybė yra solidari, kai ne vienam asmeniui yra priskirtina visa žala arba aiški jos dalis, o priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir atsiradusios žalos pobūdis yra vienodas. Šioje byloje pateiktas išaiškinimas tik patvirtina minėtą kasacinio teismo suformuotą taisyklę, atkreipiant dėmesį į specialiąją CK 6.279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą taisyklę dėl priežastinio ryšio prezumpcijos alternatyviųjų priežasčių atveju. Jei atsakovai įrodys, kad dėl jų veiksmų kilo tik dalis žalos, bus taikoma kasacinio teismo praktikoje pripažinta taisyklė, kad kai vieno asmens veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis, o kito veiksmai tik leido žalai padidėti, atsakomybė yra dalinė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ieškovų R. L. ir kt. v. Z. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-156/2005; 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Toirenta“ v. G. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-624/2013).

73Kasatorius M. N. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino Valstybinio socialinio fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. lapkričio 8 d. aktą, kuris įrodo patikrinimo metu buvusius visus įmonės finansinius dokumentus, nes Valstybinio socialinio fondo valdybos Vilniaus skyrius turėjo pakankamai duomenų, dokumentų ir kreipėsi į antstolį dėl ieškovo skolos Valstybinio socialinio fondo valdybai išieškojimo iš ieškovo debitorių, o Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba iš buhalterinių paslaugų įmonės „Integre“ paėmė ieškovo buhalterinės apskaitos duomenis. Šios kasatoriaus nurodomos aplinkybės yra reikšmingos ir vertintinos teismui nagrinėjant bylą iš naujo bei atkreipiant dėmesį į CK 6.279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą priežastinio ryšio prezumpciją dėl solidariosios atsakomybės alternatyviųjų priežasčių atveju. Šiuo atveju atsakovams tenka pareiga įrodyti, kad ne jų veiksmai sukėlė žalą BUAB „Minvesta“.

74Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą, šalių rungtyniškumo principą reglamentuojančias proceso teisės normas, tai galėjo lemti netinkamą materialiosios teisės normų aiškinimą ir taikymą, todėl panaikina apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą ir bylą perduoda šiam teismui nagrinėti iš naujo.

75Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

76Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 20,03 Eur tokių išlaidų. Kasaciniam teismui nusprendus bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

77Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

78Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 29 d. nutartį ir bylą perduoti šiam teismui nagrinėti iš naujo.

79Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje keliamas klausimas dėl žalos, padarytos juridinio asmens vadovų... 6. Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. balandžio 15 d. nutartimi UAB... 7. Ieškovas BUAB „Minvesta“ bankroto administratorius kreipėsi į teismą,... 8. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 9. Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. balandžio 14 d. sprendimu tenkino dalį... 10. (1 036 385,43 Eur) debetinės skolos. Teismo vertinimu, ši suma, kurios... 11. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014... 12. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į ABĮ įtvirtintą vadovo... 13. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl... 14. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 15. Kasaciniu skundu atsakovė L. N. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo... 16. 1. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino... 17. 2. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas ją... 18. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į atsakovo M. N.... 19. Apeliacinis teismas, siekdamas pagrįsti išvadą dėl tariamo visų atsakovų... 20. 3. Kasatorė mano, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso... 21. Be to, nagrinėjamoje byloje buvo prašoma priteisti solidariai iš atsakovų... 22. Atsiliepime į atsakovės L. N. kasacinį skundą ieškovas prašo atmesti... 23. 1. Ieškovas pažymi, kad paprastai solidarioji atsakomybė deliktiniams... 24. 2. Ieškovas nurodo, kad iškėlus įmonei bankroto bylą įmonės valdymo... 25. 3. Ieškovas teigia, kad byloje nepateikta įrodymų, kad pardavus bendrovės... 26. 4. Ieškovas mano, kad informacija susijusi su UAB „Lemesta“ turėjo ryšį... 27. 5. Ieškovas nurodo, kad nusipirkęs iš kasatorės akcijas M. N. perėmė... 28. 6. Ieškovas pažymi, kad kasatorės kasacinis skundas grindžiamas vien... 29. 7. Ieškovas mano, kad iš kasatorės kasacinio skundo neaišku, nuo kokios... 30. 8. Nagrinėjamoje byloje teismas buvo aktyvus tiek, kiek jam priklauso būti... 31. Kasaciniu skundu atsakovas M. N. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo... 32. 1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė atsakovų... 33. 2. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino... 34. 3. Pagal suformuotą teismų praktiką įmonės vadovas atsako ne dėl bet... 35. Atsiliepime į atsakovo M. N. kasacinį skundą ieškovas prašo atmesti šį... 36. 1. Nesutikdamas su kasatoriaus argumentais ieškovas nurodo, kad apeliacinės... 37. 2. Kasatorius M. N. kartu su kasaciniu skundu pateikė naujus įrodymus (UAB... 38. 3. Ieškovo nuomone, kasatorius nepagrįstai nurodo, kad Valstybinio socialinio... 39. 4. Ieškovas teigia, kad kasatorius iškreipia jam, kaip vadovui, tekusias... 40. Atsakovas D. T. pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovo M. N.... 41. Teisėjų kolegija... 42. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 43. Dėl įrodinėjimo proceso... 44. Kasatorė L. N. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK... 45. Bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė įtvirtinta CPK 12 ir 178... 46. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad bankroto... 47. Teismas, rinkdamas įrodymus, turi vadovautis įrodymų sąsajumo taisykle.... 48. Vertinant, ar konkretūs įrodymai susiję su byla, svarbu nustatyti, koks yra... 49. Nagrinėjamoje byloje bankroto administratorius prašė priteisti solidariai... 50. Dėl šių pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad... 51. Dėl neteisėtų atsakovų veiksmų... 52. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl vadovų atsakomybės sąlygų,... 53. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad pareigą perduoti... 54. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kasatoriai L. N., M. N.,... 55. Kasaciniame skunde kasatorė L. N. pagrįstai pažymi, kad akcijų... 56. 2009 m. nebuvo pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai Registrų... 57. Teisėjų kolegija sutinka su atsiliepime į kasacinį skundą ieškovės... 58. Civilinės atsakomybės nesukelia tik tinkamas prievolės įvykdymas – jei... 59. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė šias aplinkybes, reikšmingas... 60. Dėl solidariosios atsakomybės... 61. Kasatorė kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas... 62. CK 6.6 straipsnio 3 dalyje nustatyta bendroji taisyklė solidariajai... 63. Atsakomybė už kelių asmenų bendrai padarytą žalą reglamentuojama CK... 64. CK įtvirtinta, kad atsakomybė yra solidari, jei visa arba konkreti žalos... 65. Nagrinėjamoje byloje dėl atsakovų netinkamo buhalterinės apskaitos... 66. Atkreiptinas dėmesys, kad solidariosios atsakomybės taisyklė deliktinės... 67. Dėl kasatorės L. N. argumento, kad kasacinio teismo praktikoje yra... 68. Dėl priežastinio ryšio... 69. Kasatoriai pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė... 70. Pagal deliktinės atsakomybės taikymo taisykles, priežastinį ryšį tarp... 71. Apibendrinant galima teigti, kad, teismui konstatavus neteisėtus atsakovų... 72. Kasatorė L. N. kasaciniame skunde nurodo, kad teismų praktikoje išaiškinta,... 73. Kasatorius M. N. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai... 74. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 75. Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo ... 76. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. pažymą apie... 77. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 78. Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų... 79. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...