Byla 1A-216-449/2019
Dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. sausio 18 d. nuosprendžio, kuriuo

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aloyzo Kruopio, Justo Namavičiaus, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei, dalyvaujant prokurorui Šarūnui Astrauskui, gynėjams advokatams Romualdui Mikliušui, Aidui Mažeikai, nuteistajam V. V.,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. ir nuteistojo M. M. gynėjo apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. sausio 18 d. nuosprendžio, kuriuo

3V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas:

4-

5pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams,

6-

7pagal BK 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams,

8-

9pagal BK 159 straipsnį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

10Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė V. V. paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

11M. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:

12-

13pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams,

14-

15pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, taikant BK 91 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams

16Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinus bausmių dalinio sudėjimo būdu, subendrinta bausmė M. M. paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 9 (devyniems) mėnesiams.

17Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, prie šios bausmės pridėjus dalį Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės, galutinė subendrinta bausmė M. M. paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 3 (trims) mėnesiams.

18Vadovaujantis BK 82 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 5 punktu, 83 straipsniu, 87 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 92 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, paskiriant M. M. auklėjamojo poveikio priemones: 1) nemokamus auklėjamojo pobūdžio darbus, įpareigojant jį per 1 metus po nuosprendžio įsiteisėjimo atlikti 80 (aštuoniasdešimt) valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose ar organizacijose; 2) elgesio apribojimą 12 mėnesių, įpareigojant po nuosprendžio įsiteisėjimo 12 mėnesių: a) būti namuose nuo 22 iki 6 val.; b) mokytis, įsidarbinti arba užsiregistruoti darbo biržoje (užimtumo tarnyboje); 3) viso bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu uždrausti vartoti alkoholinius gėrimus bei psichotropines ar narkotines medžiagas (BK 87 str. 4 d.).

19Iš nuteistųjų V. V. ir M. M. solidariai priteista 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam L. M..

20Teisėjų kolegija

Nustatė

21I. Bylos esmė

221. Panevėžio apygardos teismo 2019 m. sausio 18 d. nuosprendžiu V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už savavaldžiavimą, vaiko įtraukimą į nusikalstamą veiką, o M. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už plėšimą, taip pat jie pripažinti kaltais ir nuteisti už didelės vertės turto prievartavimą.

231.1. V. V. pripažintas kaltu ir pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė tariamą savo teisę (padarė savavaldžiavimą), panaudodamas prieš nukentėjusįjį E. S. psichinę ir fizinę prievartą, padarydamas didelės žalos jo teisėms ir teisėtiems interesams, o būtent:

241.1.1. 2017 m. birželio 28 dieną, apie 9 val., ( - ), UAB „O“ biuro patalpoje, siekdamas išgauti įmonei priklausančio autoserviso patalpose paliktą mobilų telefoną, pareikalavo užrakinti biuro patalpą, po ko smogė nukentėjusiajam E. S. teleskopine lazda į ranką ir tuo sukėlė jam fizinį skausmą, po ko su juo susigrūmė ir grumtynių metu grasindamas su savimi turimu daiktu, panašiu į šaunamąjį ginklą, ir jį nukreipęs į nukentėjusįjį, reikalavo gražinti mobilųjį telefoną.

251.2. M. M. pripažintas kaltu ir pagal BK 180 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2017 m. rugpjūčio 6 d., apie 6 val., ( - ), klube „L“ rankomis pastūmė bei įspyrė į koją nukentėjusiajam T. L., tuo sukeldamas jam kojos skausmą, po to, T. L. bandant išvengti užpuolimo ir išėjus iš klubo patalpų į lauką, nusekė jam iš paskos ir šalia klubo patalpų priėjęs prie T. L. reikalavo duoti pinigų, o T. L. atsakius, kad pinigų neturi, M. M. iš T. L. kelnių kišenės ištraukė nukentėjusiajam priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Apple Iphone 7 32GB“ su SIM kortele „Omnitel“, bendros 550 Eur vertės, nuo rankos nusegė rankinį laikrodį „VOSTOK“, 460 Eur vertės, ir juos pagrobė, padarydamas T. L. 1 010 Eur dydžio turtinę žalą.

261.3. V. V. pripažintas kaltu ir pagal BK 181 straipsnio 3 dalį bei BK 159 straipsnį, o M. M. pripažintas kaltu ir pagal BK 181 straipsnio 3 dalį. Jie nuteisti už tai, kad V. V. įtraukus į nusikalstamą veiką nepilnametį M. M., gim. 2000 m., jie, veikdami bendrininkų grupe kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą, atvirai, V. V. naudojant psichinę prievartą ir fizinį smurtą, pasireiškusį grasinimu peršauti kojas ir antrankių uždėjimu nukentėjusiajam L. M., o asmeniui, kurio atžvilgiu tyrimas išskirtas, grasinant daiktu, panašiu į šaunamąjį ginklą, prievartavo didelės vertės turtą ir pagrobė svetimą turtą – automobilį tokiomis aplinkybėmis:

271.3.1. 2017 m. spalio 3 d., apie 6 val. ryto, V. V., pasiūlęs M. M. ir asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą, vykti kartu su juo, atvykę į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią V. Kudirkos g. 24, Utena, laukė, kol ateis nukentėjusysis L. M., o šiam atėjus prie savo automobilio ir į jį įsėdus, V. V. kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu priėjo prie automobilyje sėdėjusio L. M., atidarė vairuotojo dureles, nukentėjusiajam L. M. į veidą nukreipė daiktą, panašų į šaunamąjį ginklą, po ko pasakęs „tylėk, nerėk, kitaip peršausiu“, atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis ir liepė vykdyti jo reikalavimus ištiesti rankas, po ko jas surakino antrankiais, bei persėsti į priekinę keleivio vietą, ką nukentėjusysis L. M. įvykdė.

281.3.2. Po to, V. V. sėdo už L. M. automobilio „Mercedes Benz E320“, valstybinis Nr. ( - ) vairo, o M. M. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, atsisėdus ant šio automobilio galinės sėdynės, ir jiems saugant, kad nukentėjusysis nepabėgtų, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui laikant daiktą, panašų į šaunamąjį ginklą, įremtą nukentėjusiajam L. M. į sprandą, iš V. Kudirkos g. 24, Utenoje namo kiemo link ( - ), Utenos r. važiuojančiame automobilyje, visi kartu baugino nukentėjusį L. M. sakydami, kad „prie L. M. namų galima šaudyti“, „pavežiosime tave bagažinėje“, „pagyvensi pas mane namuose“, „tau padarysiu šimtą biuletenių“, „išpjausiu visą tavo šeimą“. Po to, neturėdami teisėto pagrindo, grasindami prieš L. M. panaudoti fizinį smurtą, t. y. jį sumušti, atvirai reikalavo jiems perduoti 10 000 Eur, o automobiliui sustojus, nukentėjusiajam L. M. rankomis du kartus smogė į kaklą ir kartą smogė į pakaušį, tuo nukentėjusiajam padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, bei kartu pagrobė svetimą L. M. priklausantį turtą – automobilį „Mercedes Benz E320“, valstybinis Nr. ( - ), kurio vertė 5 500 Eur.

291.3.3. Šioje dalyje V. V. ir M. M. buvo pareikšti kaltinimai ir pagal BK 180 straipsnio 3 dalį (dėl L. M. automobilio pagrobimo), tačiau teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytais motyvais šią veiką iš kaltinimo pašalino kaip perteklinę.

30II. Apeliacinių skundų argumentai

312. Nuteistasis V. V. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti, jam inkriminuotas nusikalstamas veikas perkvalifikuoti į BK 294 straipsnio 2 dalį arba paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

322.1. V. V. nurodo, kad kaltę pripažino iš dalies, jis pripažino kaltinimo dalį, susijusią su savavaldžiavimu UAB „O“ biure, taip pat iš dalies pripažino ir aplinkybes, susijusias su L. M. automobilio paėmimu, tačiau nesutinka su šių nusikalstamų veikų kvalifikavimu.

332.1.1. V. V. teisme parodė, kad į UAB „O“ nuvyko išsiaiškinti dėl jam priklausančios turto dalies ir jos įteisinimo. Nors UAB „O“ akcininku jis nebuvo, šioje įmonėje nedirbo, tačiau įmonei jis buvo perdavęs naudotis serviso įranga, dėl kurios ir kilo ginčas su E. S.. Jo tikslas buvo susitarti, kad jį įformintų UAB „O“ akcininku, nes tą buvo pažadėję įmonės akcininkai, kai paėmė naudotis jo turtu. Tokias aplinkybes patvirtino ir liudytojai. Jis buvo užpultas E. S., todėl panaudodamas biure buvusias priemones nuo jo gynėsi. Jis neturėjo lazdos, o, juo labiau, ginklo. Pripažįsta, kad buvo emocijų, nes jautėsi apgautas.

342.1.2. Dėl kitos nusikalstamos veikos V. V. teisme paaiškino, kad pas jį atvažiavo sūnėnas M. M., pasisakė, jog kažkas iš jo reikalauja pinigų, su kažkuo apsižodžiavo, todėl jam „uždėjo baudą“, jis turi susimokėti 1 000 Eur. M. M. jis pasakė niekam nieko nemokėti. Po maždaug mėnesio vėl M. M. pasisakė, kad jam grasina, parodė SMS žinutes socialiniame tinklalapyje. Tuo metu pas jį buvo S., kuris turėjo žaislinį pistoletą ir antrankius, kuriuos kaip dovaną vežė vaikui. S. pasiėmė ginklą ir pasakė, kad juo pagąsdins. Žinojo, kad L. M. darbas prasideda 7 val., todėl nuvažiavo prie jo namų. L. M. paklausė, kas vyksta, tačiau jis atsakė, kad skuba ir neturi laiko. Jis liepė L. M. lipti į automobilį. Tai nebuvo įžūlus grasinimas, jis tik pasakė jam sėsti į keleivio sėdynę, nes pats pavairuos automobilį ir tuo pačiu pakalbės. Iš pradžių su L. M. kalbėjosi tik jis, o po to priėjo S. ir M. M.. Visi susėdo į automobilį ir išvažiavo. L. M. sakė niekur nevažiuos. Šiame įvykyje M. M. jokių veiksmų neatliko. M. M. pasakė, kad, nors jam „uždėjo baudą“ T., M. ir L., tačiau būtent L. M. buvo jį pakvietęs susitikti, todėl pas jį ir važiavo išsiaiškinti. Automobilyje jis kalbėjosi su L. M., kuris rėkė, šokinėjo, todėl paėmęs jį už apykaklės papurtė ir po to paklausė, ar apsiramino. Kai L. M. pasakė, kad jo rankos surakintos, tada ir pamatė, kad iš tikrųjų. Automobilyje liepė M. M. viską papasakoti. M. M. pasakius apie „baudas“, L. M. pasakė, jog M. M. yra apsivogęs. Jis L. M. paaiškino, kad reikia grąžinti 1 000 Eur, kuriuos M. M. sumokėjo L. Jokių kitų grasinimų ar reikalavimų nebuvo. L. M. sutiko šiuos pinigus grąžinti, sakė, kad visus pinigus turės po 2 savaičių. Jis kaip užstatą paėmė L. M. automobilį, kuriuo išvažiavo į Vokietiją, nes bijojo, kad kas nors pavogs. Atsižvelgiant į tai, dėl turto prievartavimo iš L. M. ir vaiko įtraukimo į nusikalstamą veiką jis kaltu neprisipažįsta. M. M. neįtraukė į nusikaltimą, o jį vežėsi kartu, nes norėjo, kad prie L. M. paaiškintų, kaip viskas vyko. Jis norėjo taikiai išspręsti šią situaciją, tačiau nesitikėjo, kad L. M. kreipsis į policiją.

352.2. Jo nuomone, teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 159 straipsnį ir BK 181 straipsnio 3 dalį, nes jo veiksmai neatitinka šių nusikalstamų veikų sudėties požymių. Nuteistojo V. V. nuomone, jo veiksmai negalėjo būti kvalifikuojami pagal BK 159 ir 181 straipsnius.

362.2.1. Skunde nurodoma, kad jo veiksmuose nėra BK 159 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, nes M. M. į nusikaltimą neįtraukė, jo neįtikinėjo, neprašė ir negrasino dalyvauti nusikaltime. Tarp jo ir M. M. nebuvo susitarimo atlikti kokius nors nusikalstamus veiksmus. M. M. į automobilį įsėdo ir kartu važiavo tik tam, kad paaiškintų visas aplinkybes, susijusias su konfliktu su nukentėjusiuoju. M. M. šio įvykio metu jokių veiksmų neatliko, net nekalbėjo. Tai patvirtino ir pats nukentėjusysis L. M.. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo V. V. nuomone, akivaizdu, kad M. M. jokių nusikalstamų veiksmų neatliko, o jis, V. V., jo į nusikalstamą veiką neįtraukė. Skunde pažymima, kad teismas nenurodė privalomų šio nusikaltimo (BK 159 straipsnio) sudėties požymių ir tai patvirtinančių įrodymų.

372.2.2. Skunde nurodoma, kad pripažindamas jį kaltu pagal BK 181 straipsnio 3 dalį teismas nuosprendį iš esmės grindė tik nukentėjusiojo L. M. parodymais, jog iš pokalbio automobilyje jis aiškiai ir nedviprasmiškai suprato, kad iš jo V. V. reikalauja piniginės 10 000 Eur dydžio kompensacijos už sūnėnui padarytą „skriaudą“. Tokių nukentėjusiojo parodymų, pasak V. V., nepatvirtina jokie kiti įrodymai, o, priešingai, tokius parodymus paneigia jo ir M. M. parodymai. Nuteistojo V. V. nuomone, jo veiksmuose nebuvo BK 181 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių arba jo veiksmai galėjo būti kvalifikuojami tik pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.

382.2.3. Skunde dėstoma teismų praktika dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 294 straipsnyje ir BK 180 bei 181 straipsniuose, atribojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2005, 2K-464/2007, 2K-778/2007, 2K-167/2008, 2K- 65/2009, 2K-432/2009, 2K-122/2010, 2K-562/2011, 2K-114/2014, 2K-504-139/2015, Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-141-518/2018). Nuteistojo V. V. nuomone, pirmosios instancijos teismas ignoravo šią teismų praktiką, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Be to, teismas neteisingai įvertino ir aplinkybes dėl BK 180 straipsnyje ir BK 181 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų atribojimo ir neatsižvelgė į teismų praktiką. Skunde dėstoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 200-2014. Šioje nutartyje nurodyta, kad atribojant turto prievartavimą nuo plėšimo, būtina atsižvelgti ir į nusikaltimo dalyko požymius, naudojamos prievartos pobūdį, taip pat laiką, kada kaltininkas, panaudojęs fizinį smurtą, ketina užvaldyti turtą, taip pat į tai, kada kaltininkas ketina įvykdyti grasinimus panaudoti fizinį smurtą (tuoj pat ar ateityje). Ir plėšimas, ir turto prievartavimas gali būti padaromi panaudojant fizinį smurtą ar grasinant panaudoti fizinį smurtą siekiant užvaldyti svetimą turtą. Antai turto prievartavimo dalykas apima ne tik svetimą turtą, tačiau ir bet kokią turtinę naudą, kurios sau ar kitam asmeniui siekė kaltininkas, versdamas nukentėjusįjį atlikti ar susilaikyti nuo turtinio pobūdžio veiksmų atlikimo. Plėšimo atveju dažniausiai kėsinamasi pagrobti konkrečiai neapibrėžtą turtą, pvz., kaltininkas, naudodamas prievartą, iš nukentėjusiojo pagrobia tuo metu jo turimus pinigus ar kitą turtą jo nekonkretizuodamas. Turto prievartavimo atveju, skirtingai nuo plėšimo, kaltininkas, naudodamas prievartą, dažniausiai verčia nukentėjusįjį perduoti konkrečiai apibrėžtą turtą, pvz., nurodytą pinigų sumą ar konkretų daiktą. Tokiu atveju kaltininkas, pateikęs prievarta pagrįstą reikalavimą, iš karto pats turto nepaima, o siekia, kad nukentėjusysis patenkintų tokį jo reikalavimą ir perduotų jam turtą. Plėšimo atveju kaltininkas, panaudojęs prievartą, dažniausiai pats paima svetimą turtą, nors galimos ir tokios situacijos, kai kaltininko veiksmai reikalaujant iš nukentėjusiojo perduoti jam turtą ir šio turto perdavimas kaltininkui irgi atitiks plėšimo sudėtį. Tokiais atvejais, sprendžiant, ar kaltininko veiksmai pagal BK turi būti kvalifikuojami kaip plėšimas ar turto prievartavimas, reikia atsižvelgti ir į tai kada, panaudojus prievartą, buvo reikalaujama perduoti turtą. Veika paprastai gali būti pripažinta plėšimu tik tuo atveju, kai fizinis smurtas ar grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą ir turto pagrobimas vykdomi vienu metu. Tai reiškia, kad esant plėšimui kaltininkas, naudodamas fizinį smurtą (ar grasindamas jį pavartoti), verčia nukentėjusįjį turtą perduoti tuoj pat, o ne ateityje. Jeigu prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį naudojant minėtą prievartą verčiama turtą perduoti ateityje, tai tokia kaltininko veika paprastai kvalifikuojama kaip turto prievartavimas. Tai gali būti susiję ir su nukentėjusiojo vertimu atlikti tam tikrus veiksmus, kuriuos atlikus reikalaujama gautą turtą perduoti kaltininkui (pvz., paimti iš banko sąskaitos pinigus ir juos perduoti kaltininkui, nupirkti ir atiduoti kaltininkui tam tikras prekes ir pan.). Plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat panaudoti fizinį smurtą naudoja tam, kad užkirstų kelią galimam ar esamam asmens (asmenų) pasipriešinimui, trukdančiam pagrobti turtą ir taip palengvintų turto pagrobimą. Turto prievartavimo atveju tokia prievarta paprastai naudojama tam, kad priverstų asmenį perduoti turtą, nors tam tikrais atvejais ji gali būti panaudota kartu ir siekiant pašalinti galimą ar esamą asmens (asmenų) pasipriešinimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad naudojamos prievartos per plėšimą ir turto prievartavimą pobūdis skiriasi ir tuo aspektu, kad per plėšimą, skirtingai nei per turto prievartavimą, fizinį smurtą grasinama pavartoti tuoj pat, o ne ateityje. Be to, esant turto prievartavimui, skirtingai nuo plėšimo, grasinama prieš nukentėjusį ar kitą asmenį ne tik tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, bet ir sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, taip pat gali būti naudojama ir dar kitokia psichinė prievarta. Taip pat pažymėtina, kad kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir kaltininkas tai suvokia.

392.3. Nuteistasis V. V. nurodo, kad teismas jam paskyrė ir per griežtą bausmę.

402.3.1. Skunde nurodoma, kad atsižvelgęs į tai, jog jis, V. V., nėra teistas, neturi galiojančių nuobaudų, dirba, nukentėjusiajam buvo grąžintas automobilis ir iš dalies pripažįsta kaltę, teismas už visus nusikaltimus jam paskyrė realias laisvės atėmimo bausmes, nors BK 294 straipsnio 2 dalies ir BK 159 straipsnio sankcijose numatytos ir kitos bausmės rūšys. Nuosprendyje teismas nenurodė motyvų, dėl ko jam pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir BK 159 straipsnį paskyrė griežčiausios rūšies bausmes, nors jis neturi neišnykusio teistumo ir galiojančių administracinių nuobaudų.

412.3.2. Nuteistasis V. V. nurodo, kad sužinojęs, jog yra ieškomas policijos, jis iš karto grįžo iš Vokietijos į Lietuvą ir atvyko į apklausą, kurioje nurodė visas bylos aplinkybes. Be to, savo iniciatyva ir padedant gynėjui jis grąžino automobilį nukentėjusiajam L. M., t. y. pašalino padarytą žalą. Nors pagal BK 59 straipsnio nuostatas ir teismų praktiką, pasak nuteistojo, šios aplinkybės yra pripažįstamos kaltininko atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmi, tačiau teismas tai ignoravo ir paskyrė per griežtą bausmę.

422.3.3. Skunde dėstomos BK 41 straipsnio, BK 54 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-580/2014 bei nurodoma, kad atsižvelgiant į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, į jo asmenybę ir šeimos padėtį, jam, V. V., turi būti paskirta bausmė, nesusijusi su realiu laisvės atėmimu.

432.4. Be to, skunde nurodoma ir tai, kad teismas pažeidė nuosprendžio surašymo taisykles. Kai byla buvo perduota teismui, jis buvo kaltinamas ir pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, tačiau nuosprendyje teismas konstatavo, kad BK 180 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką apima BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikaltimas, todėl iš kaltinimo buvo pašalinta BK 180 straipsnio 3 dalis. V. V. nuomone, teismas turėjo jį pagal BK 180 straipsnio 3 dalį išteisinti. Pagal įstatymo reikalavimą ir suformuotą teismų praktiką iš kaltinimo galima pašalinti tik tam tikras aplinkybes, bet ne inkriminuotą nusikaltimą. Tokiu būdu, pasak nuteistojo, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 307 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

443. Nuteistojo M. M. gynėjas apeliaciniame skunde prašo M. M. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 180 straipsnio 1 dalies į BK 178 straipsnio 2 dalį, o pagal BK 181 straipsnio 3 dalį jį išteisinti. Be to, nuteistojo gynėjas prašo M. M. sumažinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką ir sutrumpinti jos atidėjimo vykdymo terminą.

453.1. Skunde dėstomi nesutikimo argumentai dėl M. M. nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

463.1.1. Skunde išdėstyti nuteistojo M. M. ir nukentėjusiojo T. L. parodymai, duoti teisme ir ikiteisminio tyrimo metu. Nuteistojo M. M. gynėjo nuomone, teismas nepakankamai atsižvelgė į tai, kad iš nukentėjusiojo T. L. parodymų matosi, jog nuo to laiko, kai prieš jį buvo panaudotas smurtas iki kurio atimtas telefonas bei laikrodis, praėjo maždaug valanda laiko. Tiek iš nukentėjusiojo T. L., tiek iš M. M. parodymų apeliantas daro išvadą, kad smurto panaudojimas, jei toks ir buvo, įvyko gerokai anksčiau, nei M. M. kilo mintis pasisavinti nukentėjusiojo daiktus, šie įvykiai yra nesusiję, jų neapėmė vieninga tyčia. Todėl M. M. veiksmai, pasisavinant nukentėjusiojo T. L. turtą, turėjo būti kvalifikuojami pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

473.2. Skunde dėstomi nesutikimo argumentai ir dėl M. M. nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį.

483.2.1. Skunde išdėstyti nukentėjusiojo L. M. ir M. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, taip pat ir nuteistojo V. V. parodymai, duoti teisme. Apelianto nuomone, iš nukentėjusiojo L. M. parodymų matosi, kad jį baugino ne visi bendrininkai kartu, o tik V. V.. Nukentėjusysis tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad M. M. jokių grasinimų neišsakė, priešingai, jis visą laiką tylėjo. Be to, byloje nėra jokių duomenų ir apie tai, kad M. M. automobilyje būtų L. M. saugojęs. Iš nuteistųjų parodymų, kurie neprieštarauja nukentėjusiojo parodymams, apeliantas daro išvadą, kad M. M. automobilyje buvo tik tam, kad patvirtintų pinigų reikalavimo iš jo faktą.

493.2.2. Nuteistojo M. M. gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad M. M. ne tik neišsakė grasinimų ir reikalavimų nukentėjusiajam, bet jis ir negirdėjo, jog tai būtų išsakęs ir V. V.. Pažymima, kad nors nukentėjusysis, kaip fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padaryta žala, ir atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą dėl melagingų parodymų davimo, tačiau paprastai yra visada suinteresuotas bylos baigtimi, nes buvo vienaip ar kitaip asmeniškai neigiamai paveiktas padarytos nusikalstamos veikos, taip pat nukentėjusysis dažniausiai siekia patirtos žalos kompensavimo, baudžiamajame procese pareikšdamas civilinį ieškinį, todėl, pasak apelianto, L. M. parodymai turėjo būti vertinami atidžiau. Kita vertus, visi apklausti asmenys patvirtino, kad kalbama buvo pakeltais tonais, kalba buvo padrika, todėl nukentėjusysis gali sąžiningai klysti dėl jo atžvilgiu išsakytų žodžių arba, dėl tų pačių priežasčių, M. M. galėjo tam tikrų žodžių ir neišgirsti.

503.2.3. Skunde nurodoma ir tai, kad pagal BK 26 straipsnio 1 dalį bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Tai reiškia, kad bendrininkai neatsako už vykdytojo ekscesą. Vykdytojo ekscesu laikytini tokie veiksmai, kurie nebuvo bendrininkų susitarimo dalyku. Nuteistojo gynėjas nurodo, kad tai, jog M. M. nesitarė su V. V. daryti kokį nors nusikaltimą, akivaizdžiai įrodo ta aplinkybė, kad po įvykusio nusikaltimo jis nukentėjusiajam pasakė „aš nenorėjau, kad taip nutiktų“. Apeliantas pažymi, kad būti nusikaltimo vietoje ir jį matyti nereiškia jame dalyvauti. M. M. buvo nusikaltimo vietoje, jį matė, tačiau neatliko jokių veiksmų, o iš jo pasisakymo nukentėjusiajam, gynėjo nuomone, galima daryti išvadą, kad jis net nepritarė kitų asmenų veiksmams.

513.3. Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas M. M. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį išteisintų, nuteistojo gynėjo nuomone, tai būtų pagrindas sumažinti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką ir sutrumpinti bausmės atidėjimo vykdymo terminą.

524. Teismo posėdyje nuteistasis V. V. ir jo gynėjas prašo nuteistojo V. V. apeliacinį skundą patenkinti. Nuteistojo M. M. gynėjas prašo patenkinti jo apeliacinį skundą. Prokuroras prašo nuteistojo V. V. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies ir V. V. pagal BK 159 straipsnį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti, nuteistojo M. M. gynėjo apeliacinį skundą prašo atmesti.

53III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

545. Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria iš kaltinimų V. V. ir M. M. pašalinta nusikalstama veika, numatyta BK 180 straipsnio 3 dalyje, naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas nuosprendis. V. V. ir M. M. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį išteisinami, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas). Kita skundžiamo nuosprendžio dalis nekeičiama, o kiti apeliacinių skundų argumentai atmetami.

55Dėl V. V. nuteisimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį

566. V. V. nuteistas už tai, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis savavaldžiavo panaudodamas psichinę ir fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį E. S. ir padarydamas didelę žalą jo teisėms ir teisėtiems interesams. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. V. savo kaltės dėl šios nusikalstamos veikos neginčija ir šią nuosprendžio dalį keisti neprašo. Apeliantas tik nurodo, kad jis pats buvo užpultas E. S., todėl panaudodamas biure buvusias priemones nuo jo gynėsi, jis neturėjo lazdos, o, juo labiau, ginklo, pripažįsta, kad elgėsi emocingai, nes jautėsi apgautas. Tokius apeliacinio skundo argumentus paneigia kiti teisiamajame posėdyje išnagrinėti bylos įrodymai – paties nukentėjusiojo E. S. parodymai, liudytojų D. D., Ž. N., M. L. parodymai, kiti bylos įrodymai. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo ir įvertino įrodymus ir šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nustatė teisingai. Kadangi savo kaltės pagal BK 294 straipsnio 2 dalį V. V. neginčija ir keisti šios nuosprendžio dalies neprašo, teisėjų kolegija dėl šios skundžiamo nuosprendžio dalies plačiau irgi nepasisako.

57Dėl M. M. nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį

587. Skundžiamu nuosprendžiu M. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už tai, kad teismo nustatytomis ir nuosprendyje aprašytomis aplinkybėmis pagrobė T. L. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną ir rankinį laikrodį. Apeliaciniame M. M. gynėjo skunde prašoma jo veiksmus prieš T. L. kvalifikuoti ne kaip plėšimą (BK 180 straipsnio 1 dalis), o kaip vagystę pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, motyvuojant tuo, kad M. M. smurto prieš T. L. nenaudojo.

598. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad M. M. ikiteisminio tyrimo metu neigė savo kaltę dėl T. L. plėšimo, o teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltu prisipažino iš dalies. M. M. pripažino savo kaltę dėl T. L. telefono ir laikrodžio pasisavinimo, tačiau neigė vartojęs smurtą prieš nukentėjusįjį. Iš jo parodymų teisiamajame posėdyje matyti, kad leidžiant laiką klube kilo žodinis konfliktas su T. L., pastarasis traukė piniginę, rodė, kad neturi pinigų, jam iškrito telefonas, todėl jis (M. M.) telefoną paėmė ir įsidėjo į kišenę. Taip pat, T. L. nusisukus, jam nuo rankos nuėmė laikrodį, telefoną paėmė draugas, o laikrodį pasiliko sau. M. M. tvirtinimu, prieš T. L. jis smurto nenaudojo, nespyrė.

609. Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę pasipriešinti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. Teisėjų kolegijos vertinimu, M. M. kaltę įvykdžius nukentėjusiojo T. L. turto plėšimą patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai: nukentėjusiojo T. L. parodymai, liudytojo R. L. parodymai, savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo ir apžiūros protokolai. Iš nuoseklių ir neprieštaringų nukentėjusiojo parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje matyti, kad įvykio naktį išeinant iš laisvalaikio klubo, dar viduje M. M. jam įspyrė į koją, o išėjęs buvo apsuptas grupės M. M. draugų ir pažįstamų, kurie klausė, ar jis turi pinigų, o jam parodžius tuščią piniginę, užlaužė jam ranką, nusegė nuo jos laikrodį, o iš kišenės ištraukė telefoną. Kadangi buvo stipriai apsvaigęs, negalėjo apsiginti. Spyris į koją buvo skausmingas, kelias dienas negalėjo vairuoti mašinos, ant šlaunies buvo didelė mėlynė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nuosekliais nukentėjusiojo parodymais apie įvykio metu prieš jį panaudotą smurtą. Tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir liudytoju teisiamajame posėdyje apklausto R. L. parodymai apie tai, kad jo pusbrolis T. L. papasakojo apie įvykį bare, kurio metu iš jo buvo atimtas telefonas ir laikrodis, todėl kartu važiavo į barą žiūrėti vaizdo kamerų įrašo, T. L. skundėsi, kad jam skauda koją, ėjo šlubuodamas. Šiais liudytojo parodymais abejoti teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo, jie sutampa su T. L. nurodytomis aplinkybėmis, tarp jų ir dėl smurto panaudojimo. R. L. bendravo su T. L. iš karto kitą dieną po įvykio, kartu vyko į įvykio vietą, todėl galėjo matyti, kad T. L. šlubavo. Nors nagrinėjamu atveju nukentėjusysis nesikreipė į medikus ir nenustatyta, kokie sveikatos sutrikdymai jam padaryti, tačiau fizinio smurto panaudojimas pagrobiant turtą suprantamas kaip bet koks fizinis – smurtinis poveikis nukentėjusiojo kūnui, nepriklausomai, kokie sveikatos sutrikdymai buvo padaryti. Veika kvalifikuojama kaip plėšimas ir tuo atveju, jei dėl fizinio smurto poveikio nukentėjusiajam teisiškai reikšmingų sveikatos sutrikdymų nebuvo padaryta, bet smurtiniai veiksmai sukėlė fizinį skausmą. Tokiu būdu, priešingai negu tvirtinama M. M. gynėjo apeliaciniame skunde, šioje byloje nustatyta, kad T. L. turtas buvo užvaldytas M. M. prieš tai panaudojus prieš jį fizinį smurtą.

6110. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma – reikia aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu. M. M. gynėjo skunde daroma byloje nustatytų aplinkybių neatitinkanti išvada, kad smurto panaudojimas prieš L. L., jeigu ir buvo, tai gerokai anksčiau, nei M. M. kilo mintis pasisavinti T. L. daiktus, todėl šių veiksmų neapėmė vieninga tyčia. Bylos įrodymų visuma nustatyta, jog laisvalaikio klube M. M. pastūmė T. L., įspyrė jam į koją, o pastarajam bandant išvengti užpuolimo ir išėjus į lauką, M. M. reikalavo iš T. L. pinigų, o galiausiai iš nukentėjusiojo kišenės ištraukė mobiliojo ryšio telefoną ir nusegė nuo rankos rankinį laikrodį. Plėšimo atveju, pagrobiant svetimą turtą, prievartos priemonės gali būti panaudotos ne tik turto užvaldymo metu ar siekiant jį išlaikyti, bet ir prieš atimant turtą. Priešingai negu tvirtinama M. M. gynėjo apeliaciniame skunde, jokie bylos įrodymai nepatvirtina buvus ženklų laiko atotrūkį tarp smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį ir jam priklausančio turto užvaldymo. Taip pat bylos įrodymai nepatvirtina, kad smurtas prieš nukentėjusįjį T. L. buvo panaudotas ne siekiant jo turto, bet kaip tarpusavio ginčo pasekmė, o M. M. savanaudiškos paskatos atsirado jau po ginčo ir buvo realizuotos pagrobiant T. L. turtą – telefoną ir laikrodį.

6211. Pripažįstant asmenį kaltu dėl plėšimo nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius – būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas. Kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių – psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės, kad po M. M. spyrio T. L. išėjus iš klubo į lauką, pastarasis buvo nusektas M. M., kuris iš nukentėjusiojo ėmė reikalauti pinigų, patvirtina, kad visų nuteistojo veiksmų tyčia buvo vieninga – panaudojus fizinį smurtą atimti nukentėjusiajam galimybę pasipriešinti ir užvaldyti jo turtą. Plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat jį panaudoti naudoja tam, kad įveiktų, pašalintų ar neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą. Nukentėjusiojo turto užvaldymo aplinkybes, t. y. laikrodžio nusegimas nuo rankos, telefono ištraukimas iš kišenės taip pat patvirtina, kad tokie veiksmai buvo atlikti tik įveikus pasipriešinti galimybės neturėjusį T. L.. Neįtikima nuteistojo M. M. versija, kad laikrodį T. L. nuo rankos nuėmė šiam nematant, ir paėmė telefoną šiam iškritus iš kišenės. Bylos įrodymų visuma patvirtina M. M. veikus tiesiogine tyčia, t. y. jis suprato, kad T. L. turtas yra svetimas, tačiau norėjo jį pasisavinti neteisėtomis priemonėmis – panaudojus prieš jį fizinį smurtą.

6312. Esant išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. M. pagrįstai pripažintas kaltu dėl T. L. turto plėšimo, jo nusikalstama veika pagal BK 180 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai.

64Dėl V. V. ir M. M. nuteisimo BK 181 straipsnio 3 dalį

6513. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. V. ir M. M. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 181 straipsnio 3 dalį už tai, kad veikdami bendrininkų grupe kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą, atvirai, naudodami psichinę prievartą ir fizinį smurtą, prievartavo didelės vertės L. M. priklausantį turtą.

6614. M. M. gynėjo apeliaciniame skunde nesutinkama su M. M. nuteisimu pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, tvirtinama, kad M. M. neįvykdė L. M. turto prievartavimo, nesitarė su V. V. tai daryti, todėl neatsako už V. V., kaip vykdytojo ekscesą. Pažymima, kad iš nukentėjusiojo L. M. parodymų matyti, kad jį baugino tik V. V., o M. M. visą laiką tylėjo, byloje nėra jokių duomenų, kad M. M. automobilyje L. M. saugojo. Apeliaciniame skunde V. V. nurodo, kad iš dalies pripažįsta aplinkybes, susijusias su L. M. automobilio paėmimu, tačiau nesutinka su šios nusikalstamos veikos kvalifikavimu kaip turto prievartavimu, prašo jo veiksmus kvalifikuoti kaip savavaldžiavimą.

6715. M. M. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu savo kaltės dėl L. M. turto prievartavimo nepripažino visiškai, nors neneigė kartu su V. V. ir kitu asmeniu buvęs nusikaltimo vietoje, tačiau tvirtina jokių veiksmų prieš L. M. neatlikęs. Teisiamajame posėdyje M. M. savo kaltės dėl L. M. turto prievartavimo nepripažino visiškai, iš jo parodymų teisiamajame posėdyje matyti, kad po T. L. apiplėšimo, nukentėjusiajam reikalaujant grąžinti pinigus už pagrobtą telefoną ir jau atlyginus dalį sumos, jis (M. M.) nuvyko pas savo dėdę (V. V.) pakalbėti, kad nereikėtų mokėti daugiau pinigų ir pasakė, kad jį reketuoja L. M. su draugais, parodė grasinančias žinutes, nesakė, kad pats pagrobė T. L. daiktus. V. V. pasakė, kad nuvažiuos pakalbėti su L. M. apie tą reketavimą, ir jis kartu su V. V. bei rusakalbiu asmeniu nuvažiavo iki L. M. namų, jam (M. M.) dėdė pasakė, kad kai reikės, pašauks. L. M. priėjus prie automobilio ir jį atrakinus, V. V. įsėdo į automobilį, jis (M. M.) ir rusakalbis asmuo – taip pat, automobilyje vykusių pokalbių neatsimena, tik matė, kaip L. M. pradėjo muistytis, garsiai kalbėti, sakyti, kad jis (M. M.) yra „apsivogęs“. Taigi M. M., nors neneigė kartu su V. V. ir kitu asmeniu buvęs nusikaltimo vietoje, tačiau teigia jokių veiksmų prieš L. M. neatlikęs. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad iš nuteistųjų ir nukentėjusiojo parodymų matyti, kad M. M. automobilyje buvo tik tam, kad patvirtintų pinigų reikalavimo iš jo faktą.

6816. V. V. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu neigė savo kaltę dėl L. M. turto prievartavimo, tačiau patvirtino, kad kaip M. M. dėdė jis važiavo aiškintis su L. M.. Iš jo parodymų matyti, kad M. M. jam pasakė, kad kažkas jį reketuoja, su kažkuo apsižodžiavo, todėl jis turi susimokėti 1000 Eur. Praėjus mėnesiui, M. M. vėl pasakė, kad jam grasina, parodė žinutes socialiniame tinkle, tuo metu pas jį buvo kitas asmuo – „S.“ (dėl kurio ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas), kuris turėjo žaislinį pistoleto ir antrankių komplektą. Ryte vėl atvažiavus M. M., „S.“ pasiėmė turėtą ginklą, pasakė, kad juo pagąsdins ir visi nuvažiavo iki L. M. namų, žinojo, kad jam darbas prasideda 7 valandą. L. M. išėjus į kiemą, liepė jam šokti į mašiną, jis (V. V.) sėdo už automobilio vairo, o L. M. liepė sėsti į keleivio sėdynę, nors šis priešinosi, niekur nenorėjo važiuoti, automobilyje aiškinosi dėl M. M. sumokėtų pinigų, L. M. tvirtino, kad M. M. kažką yra pavogęs. Nukentėjusiajam neramiai elgiantis jis (V. V.) suėmė ir papurtė jį už apykaklės, pamatė, kad šio rankos surakintos. Nuteistasis ir savo apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis iš L. M. reikalavo tik grąžinti jo sūnėnui M. M. pastarojo T. L. sumokėtus pinigus, jokių kitų reikalavimų ar grasinimų nebuvo, L. M. automobilį paėmė kaip užstatą. Apelianto teigimu, jo veiksmuose nebuvo BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių.

6917. BK 181 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas prievartavo didelės vertės turtą arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba prievartavo turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Turto prievartavimo objektyvieji požymiai – tai neteisėtas vertimas suteikti turtinę naudą kaltininkui ar kitam asmeniui, panaudojant psichinę prievartą. Vertimas suteikti turtinę naudą gali pasireikšti atviru reikalavimu arba kitokiu nukentėjusiojo supažindinimo būdu (raštu, veiksmu ir pan.) su turtinės pretenzijos turiniu ir su prievartiniu pobūdžiu (pvz., užuominomis leidžiant suprasti apie būtinumą mokėti duoklę). Būtinasis veikos požymis – psichinės prievartos panaudojimas, kuris, pagal teismų praktiką, gali pasireikšti įvairiais grasinimais prieš nukentėjusį ar kitą asmenį: 1) panaudoti fizinį smurtą; 2) sunaikinti ar sugadinti jo turtą; 3) paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskleidimas nepageidautinas; 4) kitokios psichinės prievartos panaudojimu. Psichinė prievarta – tai bauginimo procesas, siekiant sukelti aukai baimę ir palaužti jos valią. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodamas psichinę prievartą (grasindamas), ir nori taip veikti. Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas, ar ne. Būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-163/2012, 2K-433-507/2016, 2K-308-976/2018). Tuo tarpu BK 181 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato atsakomybę už kvalifikuotą turto prievartavimą. Pagal BK 181 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas prievartaudamas turtą panaudojo fizinį smurtą, atėmė asmeniui laisvę, sunaikino ar sugadino jo turtą arba kitokiu būdu padarė jam didelės turtinės žalos. Pagal BK 181 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas prievartavo didelės vertės turtą arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba prievartavo turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje. V. V. ir M. M. šioje byloje pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 181 straipsnio 3 dalį kaip tik dėl to, kad ne tik grasindami panaudoti, bet ir panaudodami fizinį smurtą prievartavo didelės vertės svetimą turtą.

7018. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai negu teigiama M. M. gynėjo ir V. V. apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino M. M. ir V. V. kaltais dėl L. M. turto prievartavimo ir nuteisė juos pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, teisingai nustatęs šios nusikalstamos veikos kvalifikuojančius požymius – psichinės prievartos ir fizinio smurto panaudojimą. Bylos įrodymais: nuosekliais nukentėjusiojo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, specialisto išvada Nr. 149/2017(08) dėl L. M. padarytų sužalojimų, nustatyta, kad įvykio dienos rytą L. M. įsėdus į savo automobilį, prie jo priėjo V. V. kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, atidarė vairuotojo dureles ir iškart panaudojo psichinę prievartą, nukentėjusiajam L. M. į veidą nukreipdamas daiktą, panašų į šaunamąjį ginklą, sakydamas „tylėk, nerėk, kitaip peršausiu“, atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis ir liepė vykdyti jo reikalavimus ištiesti rankas, surakino antrankiais, bei liepė L. M. persėsti į priekinę keleivio vietą. V. V. sėdus už L. M. automobilio „Mercedes Benz E320“, valstybinis Nr. ( - ) vairo, o M. M. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, atsisėdus ant šio automobilio galinės sėdynės, toliau buvo naudojama psichinė prievarta, jiems saugant, kad nukentėjusysis nepabėgtų, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmuo laikant daiktą, panašų į šaunamąjį ginklą, įremtą nukentėjusiajam L. M. į pakaušį, visi baugino nukentėjusįjį kalbėdami, kad „prie L. M. namų galima šaudyti“, „pavežiosime tave bagažinėje“, „pagyvensi pas mane namuose“, „tau padarysiu šimtą biuletenių“, „išpjausiu visą tavo šeimą“. Važiuojant M. M. nieko nesakė, tik paėmė L. M. telefoną, šis nematė ir nesuprato, ką M. M. darė su telefonu, neturėjo galimybės pasipriešinti, nes buvo surakintos rankos. Po to grasindami L. M. reikalavo jiems perduoti 10000 (dešimt tūkstančių) Eur, o automobiliui sustojus, prieš nukentėjusįjį panaudojo fizinį smurtą – du kartus L. M. rankomis smogė į kaklą ir vieną kartą smogė į pakaušį. Psichinės prievartos ir fizinio smurto panaudojimo pasekoje buvo užvaldytas L. M. priklausantis turtas – automobilis „Mercedes Benz E320“, valstybinis Nr. ( - ) (5500 Eur vertės). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis parodė, kad priešingai, negu aiškino V. V., automobilio jis neatidavė savo noru, kad jis neturėjo galimybės pasipriešinti. Taigi tiek psichinės prievartos naudojimas – bauginimas buvo efektyvus, tiek fizinio smurto panaudojimas lėmė L. M. priklausančio automobilio užvaldymą.

7119. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. V. teigia, kad jis buvo įsitikinęs, jog iš L. M. reikalauja tikros kito nuteistojo – savo sūnėno M. M. – teisės į pinigų grąžinimą įvykdymo. Turto prievartavimo esmė – neteisėtas vertimas suteikti turtinę naudą kaltininkui ar kitam asmeniui, panaudojant psichinę prievartą. Vertimo neteisėtumas reiškia kaltininko keliamų turtinių pretenzijų teisinį nepagrįstumą. Tik tais atvejais, kai kaltininkas prievarta įgyvendina jam ar kitam asmeniui priklausančią turtinę teisę (tikrą ar tariamą), veika nekvalifikuojama kaip turto prievartavimas, tačiau gali sudaryti savavaldžiavimo požymius. Pagal teismų praktiką teismas apie kaltininko tyčios turinį sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, t. y. ne tik į kaltininko parodymus, bet ir į nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų (jei tokie padaryti) kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-13-976/2018, 2K-308-976/2018). Nuoseklioje teismų praktikoje, paneigiant turto prievartavimą ir veiką kvalifikuojant kaip savavaldžiavimą (BK 294 straipsnis), nurodoma, kad būtina nustatyti, jog kaltininkas, reikšdamas prievartines turtines pretenzijas, iš tikrųjų turėjo teisinį pagrindą (realios teisės įgyvendinimas) arba sąžiningai klydo, manydamas, kad toks pagrindas egzistuoja (tariamos teisės įgyvendinimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 187-697/2018). Tačiau kartu pripažįstama ir tai, kad neleistinos tokios situacijos, kai nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagrindas būtų vien tik kaltininko subjektyvus gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2014, 2K-504-139/2015, 2K-308-976/2018).

7220. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teisiamajame posėdyje nukentėjusysis L. M. nuosekliai tvirtino, kad prieš įvykį kontaktavo su M. M. dėl iš jo draugo T. L. pagrobtų laikrodžio ir telefono. Pažymėtina, kad būtent už šio T. L. turto pagrobimą M. M. tuo pačiu skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir dėl to teisėjų kolegija šiame nuosprendyje jau pasisakė. Iš nukentėjusiojo L. M. parodymų matyti, kad T. L. prašė pasikalbėti su jį apvogusiu M. M., todėl susitiko su pastaruoju ir pasakė, kad atiduotų daiktus, buvo kaip tarpininkas. Šias aplinkybes patvirtina ir paties nuteistojo M. M. parodymai apie tai, kad pagrobė iš T. L. laikrodį ir mobiliojo ryšio telefoną, laikrodį pasiliko sau, o telefoną paėmė draugas. Vėliau, T. L. reikalaujant grąžinti laikrodį ir 1000 Eur už telefoną, grąžino laikrodį ir sumokėjo 250 Eur už telefoną. Nenorėdamas mokėti likusių pinigų, dėdei (V. V.) pasakė, kad jį reketuoja, tačiau nesakė, kad pats yra pavogęs. Byloje nustatytos T. L. laikrodžio ir telefono pagrobimo aplinkybės, pirmosios instancijos teisme apžiūrėtas ir įvertintas byloje esantis 2017 m. lapkričio 10 d. daiktų apžiūros protokolas, kuriame užfiksuotas tarp nukentėjusiojo T. L. ir M. M. socialiniame tinkle vykęs susirašinėjimas dėl pagrobto laikrodžio ir telefono (t. 3, b.l. 59-70) paneigia buvus kokiam nors teisiniam pagrindui V. V. ir M. M. reikšti prievartines turtines pretenzijas L. M., kuris tarpininkavo T. L. bandant susigrąžinti pagrobtus daiktus (laikrodį bei telefono vertę atitinkančią pinigų sumą). Nors kaip seka iš nuteistųjų M. M. ir V. V. parodymų, pastarasis iš pradžių nežinojo, kad M. M. yra kažką pavogęs ir skolingas, tačiau ir tai sužinojęs, toliau reiškė prievartines turtines pretenzijas L. M. ir galiausiai užvaldė pastarojo automobilį. Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo daryti išvadą, kad V. V. sąžiningai klydo, manydamas, kad toks pagrindas egzistuoja. Iš nukentėjusiojo L. M. parodymų matyti, kad iš V. V. kalbų automobilyje jis aiškiai ir nedviprasmiškai suprato, kad pastarasis reikalauja iš jo 10000 Eur dydžio piniginio atlygio už sūnėnui M. M. padarytą „skriaudą“. Nukentėjusiojo tarpininkavimas T. L. bandant susigrąžinti ir M. M. pagrobtą turtą negali būti vertinami kaip nagrinėjamo įvykio metu buvęs teisėtas pagrindas ar nuteistųjų tikra ar tariama teisė reikalauti iš L. M. 10 000 Eur. Nuteistųjų reikalavimas, jog nukentėjusysis grąžintų M. M. perduotus pinigus, neturėjo teisėto pagrindo, ir nuteistasis V. V. tai suvokė. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadą, jog nuteistasis V. V. turėjo teisinį pagrindą reikšti turtines pretenzijas (už savo sūnėną) L. M., t. y. įgyvendino kito asmens (nuteistojo) tikrą ar tariamą teisę. Kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad nusikalstamą veiką V. V. padarė veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad savo veiksmais neteisėtai reikalauja pinigų iš L. M. ir užvaldo jo turtą (automobilį), panaudodamas psichinį ir fizinį smurtą ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

7321. Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad V. V. kartu su kitu nuteistuoju M. M. ir su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, reikalaudamas atlikti turtinio pobūdžio veiksmus M. M. naudai, darydamas L. M. psichologinį poveikį, naudodamas prieš jį fizinį smurtą, prievartavo jam priklausantį turtą. Priešingai negu teigiama V. V. apeliaciniame skunde, jo kaltę patvirtina bylos įrodymų visuma: ne tik nuoseklūs nukentėjusiojo L. M. parodymai, bet ir specialisto išvada dėl L. M. padarytų sužalojimų, iš dalies – pačių nuteistųjų V. V. ir M. M. parodymai. Nors V. V. savo parodymais bando sušvelninti savo teisinę padėtį, tačiau iš esmės įvykio aplinkybių neneigia, o nukentėjusiojo L. M. nuosekliais ir neprieštaringai parodymais abejoti teismas neturėjo jokio pagrindo. Tokiu būdu V. V. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką – turto prievartavimą, susijusį su psichinės prievartos ir fizinio smurto panaudojimu. Be to, nukentėjusysis buvo verčiamas sumokėti 10000 Eur, nusikalstamos veikos padarymo metu ši suma viršijo 250 MGL dydį, todėl teismas pagrįstai nustatė, kad buvo prievartaujamas didelės vertės turtas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikalstamos veikos, nurodytos BK 181 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymiai V. V. veikoje yra nustatyti ir kvalifikuojant nusikalstamą veiką baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

7422. Kaip jau minėta, M. M. gynėjo apeliaciniame skunde prašoma išteisinti M. M. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, nurodant, kad nors M. M. kartu su V. V. ir kitu asmeniu buvo nusikaltimo vietoje, tačiau tik tam, kad patvirtintų pinigų reikalavimo iš jo faktą ir jokių veiksmų prieš L. M. neatliko.

7523. Skundžiamu nuosprendžiu iš kaltinimo M. M. ir V. V. pašalinus L. M. turto prievartavimą kvalifikuojantį požymį – nusikaltimo padarymą veikiant organizuota grupe, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nusikaltimo pobūdis, padarymo aplinkybės, kaltinamųjų veiksmai bendrai ir kiekvieno iš jų atskirai leidžia pagrįstai jų veiksmus vertinti kaip padarytus veikiant bendrininkų grupe, nors nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nuorodos į BK 24 straipsnį ir nedarė.

7624. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagal teismų praktiką, pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, kuriai padaryti sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų (kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas) ir subjektyviųjų (tyčia ir susitarimas padaryti nusikalstamą veiką) požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas, todėl pagal teismų praktiką kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-7-70-895/2018 ir kt.). Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t.t.), be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas.

7725. Iš pačių nuteistųjų M. M. ir V. V. parodymų matyti, kad M. M. antrą kartą pasakius V. V., kad L. M. iš jo (M. M.) reikalauja pinigų, pas L. M. jie vyko (kartu su asmeniu, dėl kurio tyrimas atskirtas) bendru sutarimu, ne iš karto, o suplanavę prie L. M. namų vykti kitos dienos rytą ir laukti prie jam priklausančio automobilio. Taip pat buvo suplanuota L. M. gąsdinti, panaudojant tam turėtus pistoletą ir antrankius. Pagal teismų praktiką, konstatuojant susitarimo buvimą, nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bylos įrodymai patvirtina, kad M. M. vyko kartu su V. V. ir asmeniu, dėl kurio tyrimas atskirtas, suprasdamas, kad visi vyksta su tikslu netikėtai, gąsdinant, reikšti turtines pretenzijas L. M., t. y. veikia bendru sutarimu su V. V. ir asmeniu, dėl kurio tyrimas atskirtas. L. M. turto prievartavimas buvo įvykdytas sujungus kelių asmenų, tarp jų M. M., pastangas. M. M., V. V. naudojant prieš L. M. psichinę prievartą ir fizinį smurtą ir reikalaujant perduoti jiems 10000 (dešimt tūkstančių) Eur, suvokė dalyvaujantis nusikalstamoje veikoje. Būdamas kartu automobilyje, į kurį buvo įsodintas nukentėjusysis, suprato kartu su kitais bendrininkais sudarantis kiekybinę persvarą prieš nukentėjusįjį, savo dalyvavimu sudarantis sąlygas kitų bendrininkų nusikalstamam veikimui, ir to norėjo. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis). Taigi bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Taigi nors pats M. M. psichinio ar fizinio smurto prieš L. M. nenaudojo, tačiau pritarė jo panaudojimui arba, jei ir nepritarė (vėliau sakydamas, kad „nenorėjau, jog taip atsitiktų“), bet matydamas (suvokdamas), kad veika vykdoma panaudojant smurtą, toliau kartu dalyvavo nusikalstamuose veiksmuose prieš L. M.. Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2012, 2K-295/2012,2K-254/2013). Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nėra pagrindo nustatyti vieno vykdytojo – V. V. eksceso (bendrininkų susitarimo ribų peržengimo) ir M. M. išteisinti, kaip nepadarius L. M. turto prievartavimo. Galima sutikti su tuo, kad M. M. vaidmuo turto prievartavime buvo ne toks aktyvus kaip V. V., tačiau jį pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino šios nusikalstamos veikos bendravykdytoju ir M. M. veiką irgi teisingai kvalifikavo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį.

7826. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisiamajame posėdyje iširtus įrodymus įvertino nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį tiek V. V., tiek M. M. dėl L. M. turto prievartavimo.

79Dėl V. V. nuteisimo pagal BK 159 straipsnį

8027. Skundžiamu nuosprendžiu V. V. pripažintas kaltu ir pagal BK 159 straipsnį nuteistas už tai, kad įtraukė į nusikalstamą veiką vaiką, t. y. nepilnametį M. M. įtraukė į L. M. turto prievartavimą. Apeliaciniame skunde V. V. nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 159 straipsnį, tvirtina, kad jo veiksmai neatitinka šios nusikalstamos veikos sudėties požymių.

8128. Pagal BK 159 straipsnį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas įtikinėdamas, prašydamas, papirkdamas, grasindamas, apgaule ar kitokiu būdu įtraukė vaiką į nusikalstamą veiką. Tai veikla, nukreipta į nesusiformavusią vaiko psichiką, galinti padaryti jai kenksmingą poveikį, todėl nusikaltimo objektas yra vaiko saugumas nuo neigiamos socialinės aplinkos įtakos. Nukentėjusiuoju pripažįstamas asmuo, neturintis aštuoniolikos metų; tiek mažametis, tiek ir nepilnametis. Objektyviai vaiko įtraukimas į nusikalstamą veiką pasireiškia bet kokiais aktyviais veiksmais, kuriais siekiama, kad vaikas sutiktų dalyvauti darant nusikalstamą veiką, ir vaiko dalyvavimas nusikalstamoje veikoje. Pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 159 straipsnį svarbu nustatyti priežastinį ryšį tarp vaiko skatinimo – veikos ir įtraukimo – rezultato. Vaiko įtraukimo į nusikalstamą veiką sudėtis – materialioji, jos objektyvioji pusė pasireiškia veiksmais (įtikinėjimu, prašymu, apgaule, grasinimais ir kt.). BK 159 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad veikia aštuoniolikos metų neturintį žmogų – vaiką, nori pakeisti jo elgesį, kad šis pradėtų nusikalstamai elgtis.

8229. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teisingai konstatuota, kad nukentėjusiojo L. M. turto prievartavimo metu M. M. buvo nepilnametis (t. y. vaikas BK 159 straipsnio dispozicijos prasme) ir V. V., būdamas jo dėdė, tai žinojo. To neneigia ir pats V. V.. Taip pat bylos įrodymų pagrindu teisingai nurodyta, kad V. V. davė M. M. nurodymus kartu važiuoti prie L. M. namų, sėsti į L. M. automobilį, vėliau kviesti M. M. degalų užpylimui. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog tokie V. V. veiksmai atitinka objektyviąją BK 159 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos pusę. Tai, kad M. M. teisiamas jau ne pirmą kartą, baustas administracine tvarka (t. 5, b. l. 183-197) nepaneigia, kad V. V. veiksmais buvo pažeistas BK 159 straipsnyje numatytas nusikaltimo objektas – nepilnamečio (vaiko) saugumas nuo neigiamos socialinės aplinkos įtakos. Taip pat teisėjų kolegija daro išvadą, kad V. V. veiksmuose buvo ir BK 159 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektyvioji pusė – t. y. žinodamas, kad jo sūnėnas M. M. nepilnametis, pasiūlė jam vykti kartu ir nusikalstamai elgtis prieš L. M., tokiu būdu inicijuojant ir M. M. nusikalstamą elgesį. Skundžiamame nuosprendyje BK 159 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos aplinkybės, kaip ir kaltinamajame akte, aprašytos ne atskirai, o kartu su L. M. turto prievartavimo aplinkybėmis. Tačiau ir nuosprendžio nustatomojoje dalyje, ir po to jo motyvuojamoje dalyje teismas išdėstė visas aplinkybes, patvirtinančias visus vaiko įtraukimo į nusikalstamą veiką sudėties požymius. Esant išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino V. V. kaltu dėl nepilnamečio įtraukimo į nusikaltimo darymą pagal BK 159 straipsnį. Dėl nuosprendžio dalies, kuria iš kaltinimų V. V. ir M. M. pašalinta nusikalstama veika, numatyta BK 180 straipsnio 3 dalyje

8330. Abu apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, nes pašalindamas iš kaltinimų nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 3 dalyje (dėl L. M. automobilio pagrobimo), šio sprendimo neišdėstęs nuosprendžio rezoliucinėje dalyje ir nepriėmęs šioje dalyje išteisinamojo nuosprendžio, teismas iš tikrųjų pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą. Apie tai nurodoma nuteistojo V. V. apeliaciniame skunde. Apeliantas nurodo, kad pašalindamas iš kaltinimo BK 180 straipsnio 3 dalį, teismas grubiai pažeidė BPK 307 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes iš kaltinimo galima pašalinti tik tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes, bet ne patį nusikaltimą. Tokie apelianto argumentai yra pagrįsti.

8431. Byloje nustatyta, kad V. V. ir M. M. abu buvo kaltinami dar ir pagal BK 180 straipsnio 3 dalį. Kaltinamajame akte šios jų nusikalstamos veikos buvo aprašytos ne atskirai, o kartu su L. M. turto prievartavimu. Bendrai aprašant šias nusikalstamas veikas kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad V. V. ir M. M. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 25 straipsnio 3 dalyje ir BK 180 straipsnio 3 dalyje, BK 181 straipsnio 3 dalyje. Kaltinimuose buvo nurodyta, kad prievartaudami L. M. turtą, kaltinamieji dar ir plėšimo būdu pagrobė jo automobilį.

8532. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje (nuosprendžio 12 lapas) teismas nurodė, kad kvalifikuoto turto prievartavimo nusikalstama veika laikytina baigta, nes neteisėtas reikalavimas dėl pinigų sumokėjimo buvo ne tik aiškiai išreikštas, bet ir įvykdytas užvaldant L. M. 6000 Eur vertės automobilį. Dėl tų pačių veiksmų kaltinamiesiems yra pareikštas kaltinimas plėšimu dalyvaujant organizuotoje grupėje. Nuosprendyje nurodoma, kad dėl organizuotos grupės nebuvimo teismas jau pasisakė, o kadangi inkriminuotas didelės vertės turto prievartavimas apima ir automobilio pagrobimą, teismas šią veiką, kaip perteklinę iš kaltinimo šalina.

8633. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas, „pašalindamas“ iš kaltinimų nusikalstamą veiką, pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo V. V. apeliacinio skundo argumentais apie tai, kad pati nusikalstama veika, kvalifikuota pagal atskirą baudžiamąjį įstatymą, iš kaltinimo negali būti pašalinta, o teismas turėjo šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį. Pagal galiojančią teismų praktiką iš kaltinimo, tai motyvuojant tik nuosprendžio aprašomojoje dalyje, gali būti pašalinti tik atskiri tęstinių nusikalstamų veikų epizodai, taip pat pašalinamos atskiros kaltinime nurodytos, tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtinusios aplinkybės, kai tų aplinkybių pašalinimas nekeičia kaltinimų esmės ir dėl to nesikeičia nusikalstamos veikos kvalifikavimas. Tačiau tiek BPK nuostatoms, tiek galiojančiai teismų praktikai prieštarauja skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytas sprendimas iš kaltinimų pašalinti veiką, kuri kaltinime buvo nurodyta kaip atskira nusikalstama veika, kvalifikuota pagal konkretų baudžiamąjį įstatymą, ir dėl kurios byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

8734. Nustatyta, kad 2018 m. balandžio 4 d. teismo nutartimi (t. 7, b.l. 7-11) ši byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, V. V. ir M. M. kaltinant dar ir pagal BK 180 straipsnio 3 dalį. Išnagrinėjęs bylą teisiamajame posėdyje, teismas galėjo priimti apkaltinamąjį arba išteisinamąjį nuosprendį, be to, galėjo bylą nutraukti nuosprendžiu (BPK 303 straipsnio 1 dalis), taip pat nutraukti bylą teismo nutartimi nustačius BPK 3 straipsnio 1 dalies 2-7 punktuose numatytas aplinkybes (BPK 254 straipsnio 4 dalis). Tačiau bet kuriuo atveju atitinkamas teismo sprendimas dėl atskiro kaltinimo turėjo būti ne tik motyvuotas, bet ir išdėstytas nuosprendžio ar nutarties rezoliucinėje dalyje. BPK 307 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai kelių nusikalstamų veikų padarymu kaltinamas kaltinamasis dėl vienų veikų padarymo pripažįstamas kaltu, o dėl kitų – ne, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti tiksliai nurodoma, dėl kurių veikų padarymo jis nuteisiamas, dėl kurių – išteisinamas.

8835. Skundžiamame nuosprendyje teismas šių reikalavimų nesilaikė, pagal BK 180 straipsnio 3 dalį kaltinamųjų ir nenuteisė, ir neišteisino, o nuosprendžio rezoliucinėje dalyje dėl šio kaltinimo neišdėstė apskritai jokio sprendimo. Iš šio nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytų motyvų matosi, kad nusikalstamą veiką, nurodytą BK 180 straipsnio 3 dalyje, iš kaltinimų abiems kaltinamiesiems teismas nutarė pašalinti padaręs išvadą, kad L. M. automobilio pagrobimą jau apėmė kitos nusikalstamos veikos, t.y. turto prievartavimo dispozicija. Teisėjų kolegija šiame nuosprendyje apie tai, ar V. V. ir M. M. turėjo būti nuteisti dar ir pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, nepasisako, nes dėl to nepaduotas prokuroro arba nukentėjusiojo apeliacinis skundas ir tai pažeistų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas (BPK 320 straipsnio 4 dalis). Tačiau net ir sutinkant su teismo išvada, kad kaltinamųjų nusikalstamas veikas šiuo atveju pakako kvalifikuoti tik pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, o tų veikų kvalifikavimas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį buvo perteklinis, teismas šią nusikalstamą veiką turėjo ne šalinti iš kaltinimo, o šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį. Ši klaida ištaisoma apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu. Nors apie išteisinamojo nuosprendžio pagal BK 180 straipsnio 3 dalį priėmimą nurodoma tik V. V. apeliaciniame skunde, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 5 dalies nuostatomis, tuo pačiu pagrindu švelninamas nuosprendis ir kitam nuteistajam M. M..

89Dėl bausmių

9036. Atmetamas alternatyvus nuteistojo V. V. apeliacinio skundo prašymas paskirti jambausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. V. V. padaryta sunkiausia nusikalstama veika, numatyta BK 181 straipsnio 3 dalyje, yra priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), už ją sankcijoje numatytas tik laisvės atėmimas nuo trejų iki dešimties metų. Kita V. V. įvykdyta nusikalstama veiką – BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytas savavaldžiavimas yra apysunkis nusikaltimas (BK 11 straipsnio 4 dalis), už kurį sankcijoje numatytas areštas arba laisvės atėmimas iki penkerių metų. V. V. padarytas BK 159 straipsnyje numatytas nusikaltimas – nesunkus (BK 11 straipsnio 3 dalis), už jį sankcijoje numatyta bauda arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Skirti nuteistajam ne sankcijoje numatytą bausmę, o švelnesnės, bet sankcijoje nenumatytos rūšies bausmę teismas gali tik taikant BK 62 straipsnio arba BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Skirti V. V. švelnesnę negu laisvės atėmimas bausmę taikant BK 62 straipsnį nėra pagrindo, nes tam nėra BK 62 straipsnio 1 arba 2 dalyse numatytų būtinų sąlygų. Tuo tarpu skirti nuteistajam V. V. švelnesnę bausmę negu laisvės atėmimas taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį taip pat nėra pagrindo, nes byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių sankcijoje numatytos bausmės, šiuo atveju – laisvės atėmimo bausmės, paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

9137. Nors nuteistojo V. V. apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje egzistuoja BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose numatytos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, pirmosios instancijos teismas jų nenustatė pagrįstai. Tai, kad, sužinojęs, jog yra ieškomas policijos pareigūnų, V. V. grįžo į Lietuvos Respubliką ir atvykęs į apklausą pateikė savo įvykių versiją, neatitinka teismų praktikoje formuojamos taisyklės, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-334-699/2017, 2K-345-511/2018, 2K-51-648/2019). Taigi, pirmosios instancijos teismas, nenustatydamas V. V. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė. Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas V. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagrįstai nepripažino ir to, kad jis savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismai, vadovaudamiesi BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nustato atsakomybę lengvinančią aplinkybę tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211/2014, 2K-272-976/2017). Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad sužinojęs, jog pradėtas tyrimas dėl pagrobto L. M. automobilio, V. V. jį grąžino, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad jis savo noru atlygino visą padarytą žalą.

9238. Skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, teismas laikėsi šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalies nurodytas aplinkybes. Skiriant bausmes V. V. buvo atsižvelgta į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad L. M. turto prievartavimą jis įvykdė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taip pat buvo įvertinta jo asmenybė – tai, kad bylos duomenimis, jo ankstesni teistumai išnykę, nors baustas administracine tvarka už kelių eismo taisyklių pažeidimus, tačiau galiojančių administracinių nuobaudų neturi, dirba, psichikos sveikatos centre ir narkologinėje įskaitoje neįrašytas (t. 5, b. l. 131-139, 161). Priešingai, negu tvirtina V. V. gynėjas, byloje yra duomenys apie V. V. padarytas nusikalstamas veikas Norvegijos, Belgijos ir Jungtinėje Karalystėse bei Vokietijos Federacinėje Respublikoje (t. 5, b. l. 141-160, 163-170). Vadovaujantis BK 97 straipsnio 9 dalies 4 punkto nuostatomis, nesant byloje pakankamai tikslios informacijos apie V. V. neišnykusius teistumus užsienio valstybėse, teismas neturėjo pagrindo pripažinti V. V. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė kaip recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Kita vertus, pagal byloje esančius registro ir jo archyvo duomenų išrašus matyti, kad V. V. ne vieną kartą buvo patrauktas atsakomybėn užsienio valstybėse, kas neigiamai charakterizuoja jo asmenybę. Taip pat pagrįstai buvo atsižvelgta ir į tai, kad, bylos duomenimis, V. V. 2002, 2010 ir 2012 metais buvo taikytos prevencinės poveikio priemonės, o 2010 m. skirti teismo įpareigojimai (t. 5, b.l. 130).

9339. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju, įvertinus V. V. padarytos sunkiausios nusikalstamos veikos smurtinį pobūdį, jo asmenybę, ir kitas bausmės paskyrimui reikšmingas aplinkybes, skundžiamu teismo nuosprendžiu jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės už atskirus nusikaltimus ir galutinė laisvės atėmimo bausmė nei rūšimi, nei dydžiu, nėra aiškiai per griežtos, neprieštarauja BK 41 straipsnyje įtvirtintiems bausmės tikslams ir teisingumo principui. Juo labiau, kad įvertinus visas bausmės paskyrimui reikšmingas aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, už atskiras veikas V. V. buvo paskirtos bausmės, mažesnės už sankcijose numatytus vidurkius. Galutinė subendrinta bausmė – artima bausmės, numatytos už sunkiausią jo įvykdytą nusikaltimą, minimaliam dydžiui. Tai, kad V. V. teistumas Lietuvos Respublikoje yra išnykęs, taip pat tai, kad jis teistas už nusikalstamas veikas užsienio valstybėse, kaip minėta, negali būti pagrindu laikyti jį recidyvistu. Kita vertus, kolegijos nuomone, šie bylos duomenys neigiamai apibūdina kaltininko asmenybę, leidžia daryti išvadą apie didesnį jo pavojingumą ir apie tai, kad V. V. padarytos nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės. Būtent šių aplinkybių visuma leidžia padaryti išvadą ir apie tai, kad teismas V. V. pagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmes ne tik pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, bet ir už kitas, lengvesnes, nusikalstamas veikas, kai sankcijos numato ir švelnesnių rūšių bausmes. Teisėjų kolegijos nuomone V. V. paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos ir jas švelninti pagrindo nėra.

9440. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje taip pat nėra galimybės nuteistajam V. V. skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, taikant BK 75 straipsnio nuostatas ir atidedant paskirtos bausmės vykdymą. BK 75 straipsnio 1 dalyje (nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi 2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismų praktikoje, sprendžiant klausimą, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios su padaryta veika ir su nuteistojo asmenybe. Priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas turi ne tik vadovautis formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir įvertinti visas bylos aplinkybes, sudarančias pagrindą manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-62-696/2016, 2K-272-976/2017). Atsižvelgiant į V. V. padarytos nusikalstamos veikos prieš L. M. smurtinį pobūdį, taip pat į bylos duomenis apie tai, kad ir užsienio valstybėje jis buvo teistas laisvės atėmimu už sveikatos sutrikdymą, jo asmenybę, nėra pagrindo manyti, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai, bus pasiekti nuteistajam V. V. atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

9541. Nuteistojo M. M. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jeigu M. M. būtų išteisintas dėl sunkaus nusikaltimo padarymo, tai būtų pagrindas sumažinti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę bei sutrumpinti jos atidėjimo terminą. Nenustačius byloje pagrindo išteisinti M. M. už sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 3 dalyje, padarymą, nėra pagrindo ir mažinti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį ar jos atidėjimo terminą, kaip to prašoma M. M. gynėjo apeliaciniame skunde. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas M. M. bausmes už atskiras nusikalstamas veikas pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BK XI skyriaus, reglamentuojančio nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, nuostatomis, atsižvelgė į BK 41 straipsnyje įtvirtintus bausmės tikslus, nepažeidė teisingumo principo. Teismas, tinkamai įvertino ne tik M. M. amžių, padarytų nusikaltimų pavojingumą, bet ir BK 91 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės skyrimui nepilnamečiui reikšmingas aplinkybes: gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą; jo elgesį po nusikaltimo padarymo. Atsižvelgta į tai, kad M. M. padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos sunkių ir apysunkių nusikaltimų kategorijoms (BK 11 straipsnio 4 ir 5 dalys). Sunkų nusikaltimą – L. M. turto prievartavimą jis padarė po ankstesnio nuosprendžio už disponavimą narkotinėmis medžiagomis priėmimo. Pagrįstai M. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe buvo pripažinta tai, kad L. M. turto prievartavimą jis padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinęs visas bausmės paskyrimui nepilnamečiui reikšmingas aplinkybes bei tai, kad sunkų nusikaltimą jis padarė neigiamai įtakotas giminaičio V. V., pirmosios instancijos teismas jam pagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant, bei skiriant auklėjamojo poveikio priemones. Atsižvelgiant į visas aptartas aplinkybes, teisėjų kolegijos manymu, tiek už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės, tiek galutinė subendrinta bausmė ar jos atidėjimo terminas negali būti vertinami kaip aiškiai per griežtas M. M. nubaudimas. Juo labiau, kad bendrinant bausmes M. M., nebuvo taikytos BK 64 straipsnio nuostatos, nors vieną iš nusikalstamų veikų M. M. padarė jau po ankstesnio nuosprendžio priėmimo. Nesant prokuroro apeliacinio skundo šioje dalyje, apeliacinės instancijos teismas negali sunkinti nuteistojo padėties, todėl pirmosios instancijos teismo M. M. paskirtoms bausmėms taikytą subendrinimo pagrindą apeliacinės instancijos teismas palieka nepakeistą.

96Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

97Panevėžio apygardos teismo 2019 m. sausio 18 d. nuosprendžio dalį, kuria iš kaltinimų V. V. ir M. M. pašalinta nusikalstama veika, numatyta BK 180 straipsnio 3 dalyje, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

98V. V. ir M. M. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

99Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas:... 4. -... 5. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio... 6. -... 7. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams,... 8. -... 9. pagal BK 159 straipsnį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.... 10. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi ir 5 dalies 1 punktu,... 11. M. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:... 12. -... 13. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams,... 14. -... 15. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, taikant BK 91 straipsnio 3 dalį, laisvės... 16. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtas bausmes... 17. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, prie šios bausmės pridėjus dalį... 18. Vadovaujantis BK 82 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 5 punktu, 83 straipsniu, 87... 19. Iš nuteistųjų V. V. ir M. M. solidariai priteista 2 000 Eur neturtinės... 20. Teisėjų kolegija... 21. I. Bylos esmė... 22. 1. Panevėžio apygardos teismo 2019 m. sausio 18 d. nuosprendžiu V. V.... 23. 1.1. V. V. pripažintas kaltu ir pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nuteistas už... 24. 1.1.1. 2017 m. birželio 28 dieną, apie 9 val., ( - ), UAB „O“ biuro... 25. 1.2. M. M. pripažintas kaltu ir pagal BK 180 straipsnio 1 dalį nuteistas už... 26. 1.3. V. V. pripažintas kaltu ir pagal BK 181 straipsnio 3 dalį bei BK 159... 27. 1.3.1. 2017 m. spalio 3 d., apie 6 val. ryto, V. V., pasiūlęs M. M. ir... 28. 1.3.2. Po to, V. V. sėdo už L. M. automobilio „Mercedes Benz E320“,... 29. 1.3.3. Šioje dalyje V. V. ir M. M. buvo pareikšti kaltinimai ir pagal BK 180... 30. II. Apeliacinių skundų argumentai... 31. 2. Nuteistasis V. V. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo... 32. 2.1. V. V. nurodo, kad kaltę pripažino iš dalies, jis pripažino kaltinimo... 33. 2.1.1. V. V. teisme parodė, kad į UAB „O“ nuvyko išsiaiškinti dėl jam... 34. 2.1.2. Dėl kitos nusikalstamos veikos V. V. teisme paaiškino, kad pas jį... 35. 2.2. Jo nuomone, teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 159... 36. 2.2.1. Skunde nurodoma, kad jo veiksmuose nėra BK 159 straipsnyje numatytos... 37. 2.2.2. Skunde nurodoma, kad pripažindamas jį kaltu pagal BK 181 straipsnio 3... 38. 2.2.3. Skunde dėstoma teismų praktika dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK... 39. 2.3. Nuteistasis V. V. nurodo, kad teismas jam paskyrė ir per griežtą... 40. 2.3.1. Skunde nurodoma, kad atsižvelgęs į tai, jog jis, V. V., nėra... 41. 2.3.2. Nuteistasis V. V. nurodo, kad sužinojęs, jog yra ieškomas policijos,... 42. 2.3.3. Skunde dėstomos BK 41 straipsnio, BK 54 straipsnio 2 ir 3 dalių... 43. 2.4. Be to, skunde nurodoma ir tai, kad teismas pažeidė nuosprendžio... 44. 3. Nuteistojo M. M. gynėjas apeliaciniame skunde prašo M. M. nusikalstamą... 45. 3.1. Skunde dėstomi nesutikimo argumentai dėl M. M. nuteisimo pagal BK 180... 46. 3.1.1. Skunde išdėstyti nuteistojo M. M. ir nukentėjusiojo T. L. parodymai,... 47. 3.2. Skunde dėstomi nesutikimo argumentai ir dėl M. M. nuteisimo pagal BK 181... 48. 3.2.1. Skunde išdėstyti nukentėjusiojo L. M. ir M. M. parodymai, duoti... 49. 3.2.2. Nuteistojo M. M. gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad M. M. ne tik... 50. 3.2.3. Skunde nurodoma ir tai, kad pagal BK 26 straipsnio 1 dalį bendrininkai... 51. 3.3. Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas M. M. pagal BK 181... 52. 4. Teismo posėdyje nuteistasis V. V. ir jo gynėjas prašo nuteistojo V. V.... 53. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados... 54. 5. Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Pirmosios instancijos teismo... 55. Dėl V. V. nuteisimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį... 56. 6. V. V. nuteistas už tai, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis... 57. Dėl M. M. nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį... 58. 7. Skundžiamu nuosprendžiu M. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 180... 59. 8. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad M. M. ikiteisminio tyrimo metu... 60. 9. Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą... 61. 10. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nustatant nusikalstamo... 62. 11. Pripažįstant asmenį kaltu dėl plėšimo nepakanka nustatyti vien tik... 63. 12. Esant išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo... 64. Dėl V. V. ir M. M. nuteisimo BK 181 straipsnio 3 dalį... 65. 13. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. V. ir M. M. pripažinti... 66. 14. M. M. gynėjo apeliaciniame skunde nesutinkama su M. M. nuteisimu pagal BK... 67. 15. M. M. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu savo kaltės dėl... 68. 16. V. V. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu neigė savo kaltę... 69. 17. BK 181 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas... 70. 18. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai negu teigiama M. M. gynėjo ir... 71. 19. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. V. teigia, kad jis buvo įsitikinęs,... 72. 20. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teisiamajame posėdyje nukentėjusysis L.... 73. 21. Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad V. V. kartu su kitu... 74. 22. Kaip jau minėta, M. M. gynėjo apeliaciniame skunde prašoma išteisinti... 75. 23. Skundžiamu nuosprendžiu iš kaltinimo M. M. ir V. V. pašalinus L. M.... 76. 24. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės... 77. 25. Iš pačių nuteistųjų M. M. ir V. V. parodymų matyti, kad M. M. antrą... 78. 26. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir... 79. Dėl V. V. nuteisimo pagal BK 159 straipsnį... 80. 27. Skundžiamu nuosprendžiu V. V. pripažintas kaltu ir pagal BK 159... 81. 28. Pagal BK 159 straipsnį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas... 82. 29. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teisingai konstatuota, kad... 83. 30. Abu apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, nes pašalindamas iš... 84. 31. Byloje nustatyta, kad V. V. ir M. M. abu buvo kaltinami dar ir pagal BK 180... 85. 32. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje (nuosprendžio 12 lapas)... 86. 33. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas, „pašalindamas“ iš kaltinimų... 87. 34. Nustatyta, kad 2018 m. balandžio 4 d. teismo nutartimi (t. 7, b.l. 7-11)... 88. 35. Skundžiamame nuosprendyje teismas šių reikalavimų nesilaikė, pagal BK... 89. Dėl bausmių... 90. 36. Atmetamas alternatyvus nuteistojo V. V. apeliacinio skundo prašymas... 91. 37. Nors nuteistojo V. V. apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje egzistuoja... 92. 38. Skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją,... 93. 39. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju, įvertinus V. V. padarytos... 94. 40. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje taip pat nėra galimybės... 95. 41. Nuteistojo M. M. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jeigu M. M.... 96. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1... 97. Panevėžio apygardos teismo 2019 m. sausio 18 d. nuosprendžio dalį, kuria... 98. V. V. ir M. M. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį išteisinti, nes nepadaryta... 99. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti....