Byla e2A-768-658/2018
Dėl skolos priteisimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Rudzinsko,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. B. individualios įmonės apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2418-736/2017 pagal ieškovės Drivers Manager, LTD ieškinį atsakovei D. B. individualiai įmonei dėl skolos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4Ginčo esmė

5Ginčas byloje kilęs dėl skolos už suteiktas vairuotojo paslaugas pervežant krovinį tarptautiniu maršrutu. Ieškovė Drivers Manager, LTD ieškiniu teismo prašė iš atsakovės D. B. IĮ priteisti ieškovei 1 100 Eur skolą, 179,48 Eur už kurą ir transporto priemonės plovimą, 4 400 Eur baudą, 9,5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2016 m. gruodžio 19 d. atsakovė D. B. IĮ sudarė vairuotojo paslaugų sutartį su ieškove Drivers Manager, LTD. Atsakovė perdavė nuosavybės teise jai priklausančią transporto priemonę, kuri turėjo būti vairuojama ieškovės vairuotojo. 2016 m. gruodžio 20 d. ieškovės vairuotojas išvyko nustatytu maršrutu, kelionė truko 11 dienų. Ieškovė už suteiktą vairuotojo paslaugą atsakovei 2016 m. gruodžio 30 d. išrašė sąskaitą–faktūrą 1 100 Eur sumai, kadangi, pagal pasirašytą sutartį šalys sutarė dėl 100 Eur už vieną dieną atlygio. Ieškovė kelionės metu taip pat patyrė papildomų išlaidų, kurias sudarė 149,48 Eur už dyzelinį kurą ir 30 Eur už transporto priemonės plovimą. Atsakovė turėjo pareigą atsiskaityti 2016 m. gruodžio 31 d., tačiau iki šiol nėra atsiskaičiusi. Kėdainių rajono apylinkės teismas 2017 m. gegužės 4 d. sprendimu už akių ieškovės ieškinį tenkino visiškai: priteisė iš atsakovės D. B. IĮ 1 100 Eur skolą, 179,48 Eur už kurą ir transporto priemonės plovimą, 4 400 Eur baudą, 9,5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. vasario 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 278 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovei Drivers Manager, LTD. Atsakovė 2017 m. birželio 28 d. pateikė pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriame prašė panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė yra ieškovei sumokėjusi 781,31 Eur, o reikalavimas dėl prašomos priteisti 4 400 Eur baudos nepagrįstas, kadangi ieškovė tinkamai nepridavė transporto priemonių, nepateikė kelionės (reiso) ataskaitos, nepasirašė transporto priemonių priėmimo–perdavimo akto. Pažymėjo, kad ieškovės vairuotojas apgadino atsakovės transporto priemonę, todėl atsakovė sustabdė likusios skolos mokėjimą, kol bus nustatytas nuostolių dydis. Dėl to atsakovė ieškovei pateikė pretenziją. Be to, teismas nepagrįstai priteisė 9,5 procentų palūkanas, nes ieškinio pateikimo metu fiksuota palūkanų norma buvo 0 procentų, todėl ieškovė galėjo prašyti tik 8 procentų palūkanų. Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovės pareiškimą, kuriuo prašė pareiškimo netenkinti. Nurodė, kad 200 Eur buvo skirti papildomoms išlaidoms, susijusioms su automobilio pristatymu, o paslaugų sutartyje nėra nurodyta, kad ši suma bus įskaitomą į ieškovės atlygį. Šalys nesitarė, kad krovinio gavėjas ieškovei sumokės 586,31 Eur (500 svarų) avansą. Be to, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad 500 svarų buvo sumokėti ieškovės vairuotojui. Atsakovė taip pat nereiškė jokių pretenzijų dėl išrašytos 1 100 Eur sąskaitos. Ieškovė nurodė, kad atsakovės pateikta remonto sąmata yra atlikta tik praėjus 6 mėnesiams po transporto priemonės atsakovei perdavimo, todėl nurodomi defektai galėjo būti padaryti jau po to, kai ieškovės vairuotojas atidavė atsakovei transporto priemonę. Defektai taip pat galėjo atsirasti iki sutarties pasirašymo, nes atsakovės transporto priemonė yra 17 metų senumo. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad būtų sumokėjusi kokias nors baudas ar kitas rinkliavas, patirtas dėl ieškovės vairuotojo kaltės. Pažymėjo, kad pati atsakovė, o ne ieškovė vengė pasirašyti transporto priemonių priėmimo–perdavimo aktą. Kėdainių rajono apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi sprendimą už akių panaikino ir atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės.

6Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Kėdainių rajono apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė iš atsakovės D. B. IĮ 1 100 Eur skolą, 179,48 Eur už kurą ir transporto priemonės plovimą, 4 400 Eur baudą, 9,5 procento dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. vasario 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 713,55 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovei Drivers Manager, LTD, bei 5,16 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybei. Teismas sprendimą grindė šiais argumentais: Byloje nėra ginčo, kad ieškovė atsakovei suteikė 11 dienų trukmės vairuotojo paslaugą už 1 100,00 Eur. Byloje esančios sąskaitos patvirtina, kad ieškovė taip pat patyrė 149,48 Eur išlaidų už dyzelinį kurą bei 30 Eur už transporto priemonės plovimą. Iš pinigų priėmimo kvito matyti, kad 2016 m. gruodžio 20 d. D. B. sumokėjo ieškovei 200 Eur. Teismas laikė, kad šie pinigai skirti būtinoms kelionės išlaidoms pagal sutarties 3.5 punktą. Teismas taip pat sprendė, kad atsakovės pateikti K&A Shops Limited 2017 m. sausio 22 d. ir 2017 m. lapkričio 10 d. raštai nepatvirtina, kad 500 svarų (586,31 Eur) perdavimo ieškovės atstovui. Šių pinigų perdavimo fakto nepatvirtina ne tik tokiems tikslams naudojami apskaitos dokumentai, bet ir koks nors kitoks įforminimas, kuriame būtų pinigų gavėjo parašas ar kitokie duomenys. Teismas reikalavimą dėl 149,48 Eur išlaidų už dyzelinį kurą ir 30 Eur už transporto priemonės plovimą priteisimo laikė pagrįstu, kadangi jį patvirtina pateikti mokėjimo dokumentai. Teismas pažymėjo, kad atsakovė pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo šias išlaidas taip pat pripažino pagrįstomis, tačiau bylos nagrinėjimo metu be jokio pagrindo poziciją pakeitė. Teismas nustatė, kad D. B., grąžinant jam transporto priemonę, neturėjo priėmimo–perdavimo akto ir pasirašyti jo neprašė, pretenzijų dėl būklės nereiškė, tačiau jis ir su juo buvęs vairuotojas transporto priemonę apžiūrėjo. Be to, šalys tarėsi dėl susitikimo dėl atsiskaitymo už paslaugas, o D. B. prašė V. G. užpildyti 2017 m. sausio 3 d. išsiųstą kelionės lapą. Susirašinėjime užuominų apie transporto priemonės priėmimo–perdavimo aktą ir apie transporto priemonės apgadinimą nėra. Teismas sprendė, kad kalbos apie transporto priemonės apgadinimą prasidėjo jau bylai esant teisme, praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui, todėl neaišku, kas, kada ir kur ją apgadino. Sutartyje nėra numatyta pareiga pildyti kelionės lapą, o jo D. B. nedavė V. G. išvykstant vykdyti užduotį. Be to, po kelionės šio kelionės lapo tinkamai užpildyti neįmanoma. Teismas sprendė, kad atsakovė neieškojo kito vežėjo tartis dėl kitokių pervežimo ir atsiskaitymo sąlygų, savanoriškai sutiko su sutartyje nurodytu baudos dydžiu, tačiau tinkamai ir laiku neįvykdė prievolės, todėl privalo sumokėti nustatytą baudą.

8Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9Apeliaciniu skundu atsakovė D. B. IĮ prašo Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį dalyje dėl 788,23 Eur skolos, 4 400 Eur baudinių netesybų, 9,5 procento dydžio metinių palūkanų priteisimo ir atleisti apeliantę nuo 311,77 Eur likučio už pervežimo paslaugą apmokėjimo ieškovei arba bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Teismas klaidingai vertino 200 Eur sumos paskirtį. Prieš sudarant Paslaugų sutartį ieškovė su apeliante tarėsi dėl avanso už pervežimo paslaugą, bet ne dėl kokių nors papildomų išlaidų. Be to, pagal Paslaugų sutarties 3.5 punkte aptariamo avanso suma nėra įvardinta, todėl tokia Paslaugų sutarties sąlyga, kaip neturinti tokiai sąlygai keliamo esminio elemento – konkrečios avansinės sumos, yra nereikšminga. Prieš ieškovei pradedant vykdyti pervežimą, apeliantė jai perdavė kreditinę kortelę, kuri skirta pervežimo metu patiriamoms išlaidomas apmokėti. Kredito kortelė viso pervežimo paslaugos atlikimo metu buvo papildoma ir lėšų turėjo pilnai pakakti pagrįstoms papildomoms išlaidoms vykdant pervežimą. Ieškovė apeliantei niekada nenurodė, kad kortelėje nepakanka lėšų. Kortelės kredito suma 2016 m. gruodžio 20 d. iš esmės laikytina avansine suma, iš kurios 640 Eur suma būtent apeliantės buvo išleista už kelių, keltų ar parkingo išlaidas, todėl 200 Eur avansinis mokėjimas negali būti įskaitytas kaip avansinis mokėjimas už papildomas išlaidas. Teismas nepasisakė dėl bankinių išrašų, kuriuose atsispindėjo kreditinės kortelės suma prieš perduodant šią ieškovei bei vėliau – pačio pervežimo metu. Taip pat teismas nevertino sąskaitų faktūrų už kelto paslaugas, kurias, kaip papildomas kelionės išlaidas, apeliantė apmokėjo. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog 500 svarų perdavimo fakto ieškovei nepatvirtina į bylą pateikti du K&A Shops Limited 2017 m. sausio 22 d. ir 2017 m. lapkričio 10 d. raštai. Teismas neatsižvelgė bei nevertino apeliantės į bylą pateiktos 2016 m. gruodžio 20 d. Krovinio vežimo sutarties su krovinio gavėju K&A Shops Limited, kurios pagrindu (2.5 punktas) krovinio gavėjas K&A Shops Limited 2016 m. gruodžio 23 d. ieškovei sumokėjo 588,23 Eur avansą. Taip pat teismas nevertino į bylą pateikto 2017 m. gegužės 25 d. pinigų perdavimo kvito, iš kurio matyti, jog apeliantė iš krovinio gavėjo K&A Shops Limited gavo 588,23 Eur mažesnį atlyginimą, nei tarėsi sutartimi. Teismas taip pat nepagrįstai netenkino apeliantės prašymo iškviesti liudininką K. P., K&A Shops Limited savininką, kuris būtų patvirtinęs 500 svarų (588,23 Eur) perdavimo ieškovei faktą. Tokiu būdu nebuvo užtikrintos visos apeliantės procesinės teisės ir dėl to nebuvo išsiaiškintos esminės bylos aplinkybės. Transporto priemonės perdavimo metu 2016 m. gruodžio 30 d. jau buvo sutemę, todėl tinkamai transporto priemonės apžiūrėti nebuvo įmanoma. Be to, abi ginčo šalys skubėjo, apeliantė pasitikėjo ieškove, todėl iškarto nereikalavo perduoti visų dokumentų kartu su transporto priemone. Apeliantė transporto priemonę atidžiai apžiūrėjo 2017 m. sausio 3 d. ir nustatė, kad po ieškovės krovinio pervežimo paslaugos suteikimo krovininio automobilio priekaba yra apgadinta. Apeliantė iš karto atliko keletą nuotraukų, kuriose matyti apgadinimai, o fotofiksacija atlikta žiemos metu. Pažymi, jog apeliantė dar iki bylos iškėlimo teisme ieškovei teikė pretenziją dėl transporto priemonės apgadinimų. Apeliantė iš ieškovės reikalavo ne detalios kelionės istorijos, bet kelionėje patirtų išlaidų pagrindžiančių dokumentų, nes juos apeliantei galėjo perduoti tik ieškovė. Ieškovė yra privatus juridinis asmuo, todėl vadovaujantis susiklosčiusia praktika, būtent ieškovė privalėjo turėti kelionės lapą ir šį pildyti krovinio vežimo metu. Ieškovė savo minimalius nuostolius suvokia kaip darbuotojo negautas pajamas, tačiau toks aiškinimas, bandant pateisinti Paslaugų sutartyje ieškovės iniciatyva nustatytas akivaizdžiai per dideles baudines netesybas, kurios už dieną prilygsta 100 procentų atlyginimui už paslaugos atlikimą, yra nelogiškas, neatitinkantis „minimalių nuostolių“ sąvokos, tarp verslininkų susiklosčiusios praktikos, sąžiningumo principo. Be to, nors apeliantė dėl Paslaugų sutartyje ieškovės numatyto dydžio baudinių netesybų derėjosi, tačiau apeliantei tuo metu neturint samdomo vairuotojo bei siekiant įvykdyti skubų užsakymą, apeliantės derybų pozicija objektyviai nebuvo stipri ir su tokia nepagrįsta susitarimo sąlyga apeliantė iš esmės sutiko tik formaliai. Ieškovė neprofesionaliai atlikusi paslaugą ir tinkamai neperdavusi visų dokumentų negali būti laikoma nukentėjusia šalimi, bei prašydama priteisti 4 400 Eur netesybų, kai realiai jokiu nuostolių dėl dalies sumos už paslaugą neapmokėjimo nepatyrė ir neįrodė, kad galėjo patirti, nepagrįstai praturtėtų apeliantės sąskaita. Be to, teismas nepagrįstai ieškovei priteisė 9,5 procento dydžio metines palūkanas, kadangi šiuo atveju nėra pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatyme. Ieškovė Drivers Manager, LTD atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai: 200 Eur pinigų priėmimo kvito mokėjimo paskirtyje nurodyta – avansas pagal sutartį Nr. 2016/12/19V1, o sutartyje nurodytas avansinis mokėjimas ne už paslaugą, o už papildomas išlaidas (3.5 punktas). Apeliantė įvykdė savo sutartinį įsipareigojimą ir po sutarties pasirašymo, prieš išvykstat į reisą, ieškovei sumokėjo avansą, kuris skirtas papildomoms paslaugos teikimo išlaidoms. Be to, apeliantė galėjo koreguoti sutartį, nes ir jos vadovas 2017 m. gruodžio 7 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad su juo buvo derinamos sutarties sąlygos ir kad jis pats darė sutarties pataisymus. Tarp šalių nebuvo pasirašytas kreditinės kortelės priėmimo perdavimo aktas, kuriame būtų užfiksuota, kokia kortelė ir su kokiu likučiu buvo perduota vairuotojui. Ieškovei nebuvo žinomas kredito likutis ir jo neužteko atsiskaitant už papildomas paslaugas, susijusias su pervežimo reisu. Iš atsakovės pateikto sąskaitos išrašo matyti, kad likutis 2016 m. gruodžio 20 d. buvo 123,72 Eur ir kortelėje vyko nuolatinis pinigų judėjimas, o ne jos papildymas. Be to, šia apeliantės sąskaita (prie jos išduotomis kortelėmis) naudojosi ne vienas asmuo. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovė informavo ieškovę apie 500 svarų avanso gavimą už paslaugos atlikimą iš krovinio gavėjo krovinio pristatymo vietoje. Nei ieškovė, nei jos vairuotojas nebuvo supažindinti su apeliantės 2016 m. gruodžio 20 d. pasirašyta Krovinio vežimo sutartimi. Vairuotojo paslaugų sutartis taip pat nenumatė jokio 500 svarų avanso. Byloje nėra rašytinių įrodymų, kad kokie nors pinigai būtų perduoti ieškovės vairuotojui. Be to, su ieškovės išrašyta 1 100 Eur sąskaita atsakovė sutiko ir jos neginčijo, o elektroniniame susirašinėjime nėra jokių pastabų dėl išrašytos sąskaitos faktūros sumos. Ieškovės nuomone, teismas pagrįstai atsisakė liudytoju apklausti K&A Shops Limited savininką K. P., nes byloje yra rašytiniai įrodymai, patvirtinantys ginčo aplinkybes, todėl liudytojų parodymai negali jų paneigti. Be to, liudytojas yra šališkas, nes apeliantė su K&A Shops Limited palaiko gerus verslo santykius, todėl duodamas parodymus nurodys apeliantei reikalingas ir naudingas aplinkybes. Taip pat šis liudytojas pasirašė apeliantės į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, todėl naujų aplinkybių nebūtų nurodęs. Byloje nėra pateiktas priešpriešinis reikalavimas dėl transporto priemonės apgadinimo. Ieškovė transporto priemonę perdavė tvarkingą. Transporto priemonės perdavimas vyko automobilių aikštelėje, kuri buvo apšviesta, todėl ją apžiūrėti apeliantė turėjo visas galimybes. Jokių pretenzijų perdavus transporto priemonę apeliantė nepareiškė. Po faktinio transporto priemonės perdavimo praėjo kelios dienos, todėl apgadinimai galėjo atsirasti dėl kitų asmenų veiksmų. Be to, apie tai, jog tik atvažiavus nėra galimybės apžiūrėti transporto priemonės ir kad ji bus apžiūrima vėliau, apeliantė ieškovės neinformavo ir pati viena nustatinėjo apgadinimus. Pažymi, kad iš byloje esančių apeliantės pateiktų fotonuotraukų nėra aišku, kuri transporto priemonė fotografuota. Be to, apeliantės vadovas, grąžinant jam transporto priemonę, neprašė pasirašyti priėmimo–perdavimo akto ir pretenzijų dėl būklės nereiškė. Jokios užuominos apie transporto priemonės priėmimo–perdavimo aktą ir jos apgadinimą nėra ir D. B. ir V. G. susirašinėjime. Apeliantės į bylą pateikta Darbų sąmata BDS 17062001 sudaryta 2017 m. birželio 20 d., kai tuo tarpu transporto priemonė buvo grąžinta prieš pusę metų (2016 m. gruodžio 30 d.). Ieškovė neatsisakė pateikti patirtų papildomų išlaidų įrodymų, o tik atsisakė užpildyti kelionės lapą, nes jis buvo atsiųstas 2017 m. sausio 3 d. jau po įvykdytos paslaugos. Apeliantė, prašydama peržiūrėti priimtą sprendimą už akių, sutiko su tuo, jog yra skolinga ieškovei 493,17 Eur sumą, tačiau nagrinėjant bylą iš esmės, šią poziciją pakeitė, nenurodžiusi jokių motyvų. Šis pripažinimas tai pat patvirtina, kad apeliantei nereikėjo jokių papildomų dokumentų, susijusių su kelionėje patirtomis papildomomis išlaidomis. Šalis siejo sutartiniai prievoliniai teisiniai santykiai ir jokio darbuotojo ir darbdavio statuso nebuvo. Pažymi, kad pati apeliantė apeliaciniame skunde nurodė, kad dėl baudinių netesybų dydžio sąlygos derėjosi ir su ja sutiko. Abi šalys turėjo visas galimybes keisti sutarties punktus ir sąlygas prieš ją pasirašant. Ieškovės nuomone, pasirašytą sutartį, dėl kurios abi šalys derėjosi, privalo būti vykdoma pilna apimtimi.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą toliau nagrinėja apeliaciniu skundu apibrėžtose ribose.

13Dėl ginčo esmės ir įrodymų vertinimo Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad šalys 2016 m. gruodžio 19 d. sudarė Vairuotojo paslaugų sutartį Nr. 2016/12/19/V1 (toliau – Sutartis), kuria susitarė, kad Užsakovė (atsakovė) perduos jai nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę paslaugos Teikėjai (ieškovei), kurios vairuotojas perduotą transporto priemonę su kroviniu nuveš į Jungtinę Karalystę ir su kitu kroviniu parveš atgal į Lietuvą (Sutarties 1.1 punktas). Sutartyje buvo sutarta, kad atsakovė ieškovei moka 100 Eur už kiekvieną darbo dieną (Sutarties 3.3 punktas). Kadangi kelionė truko 11 dienų, iš viso atsakovė ieškovei už suteiktą paslaugą turėjo sumokėti 1 100 Eur. Taigi, tarp šalių susiklostė atlygintinų paslaugų teikimo teisiniai santykiai, t. y. ieškovė, kaip paslaugos teikėja, įsipareigojo pagal atsakovės užsakymą suteikti vairuotojo paslaugas, o atsakovė, kaip paslaugos gavėja, įsipareigojo už suteiktas paslaugas sumokėti (CK 6.716 straipsnio 1 dalis). Atsakovė neneigė fakto, jog ieškovė jai suteikė vairuotojo paslaugas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė suteikė atsakovei vairuotojo paslaugą, t. y. ieškovės vairuotojas su atsakovės transporto priemone nuvežė į paskirties šalį krovinį ir į Lietuvą pargabeno kitą krovinį, o atsakovė už ieškovės suteiktą paslaugą tinkamai neatsiskaitė, pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovės reikalavimą dėl skolos priteisimo. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovė visiškai nesumokėjo ieškovei už suteiktą paslaugą, nes bylos aplinkybės patvirtina, kad ieškovės vairuotojas iš atsakovės yra gavęs 200 Eur avansą prieš išvykdamas ir 500 svarų nuvykęs į paskirties vietą. Taip pat apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai atsisakė liudytoju apklausti K&A Shops Limited savininką K. P., kuris būtų patvirtinęs 500 svarų (588,23 Eur) perdavimo ieškovei faktą. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011 ir kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis Nr. 3K-3-340/2011 ir kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Tačiau šiuo požiūriu vertinant yra galimos abejonės, nes įstatymas ir teisė, o taip pat teismų praktika nereikalauja absoliutaus teismo įsitikinimo – kai abejonių visiškai nelieka. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Ši išvada ne kartą pabrėžta ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013). Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino apeliantės prašymo iškviesti liudininką K. P.. Teismas prašymą atmetė įvertinęs ieškovės atstovų nuomonę, taip pat aplinkybes, kad byla teisme gauta 2017 m. vasario mėnesį, be to atsakovą atstovauja teisininkas ir jis turėjo žinoti apie bylos nagrinėjimo ekonomiškumo principą bei įrodinėjimo pareigą. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad prašymas apklausti liudytoją teisme buvo gautas tik 2017 m. gruodžio 7 d., t. y. tą pačią dieną, kai buvo paskirtas teismo posėdis, ir kai šalys prieš tai įvykusiame 2017 m. lapkričio 15 d. teismo posėdyje jau buvo davusios paaiškinimus. Be to, prašyto apklausti liudytojo, kaip K&A Shops Limited vadovo, rašytiniai paaiškinimai jau buvo pateikti į bylą, todėl mažai tikėtina, kad šis asmuo būtų nurodęs naujas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti apeliantės prašymą dėl liudytojo apklausos, kadangi tai būtų užvilkinę bylos nagrinėjimą, nes liudytojas gyvena ne Lietuvoje ir būtų reikėję prie jo derinti teismo posėdžio datą, be to, prašymas dėl liudytojo apklausos galėjo būti pateiktas anksčiau. Taip pat kolegija dėl įrodinėjimo priemonių, įrodant 500 svarų (ne)perdavimą, plačiau pasisakys ir tolimesnėje nutartyje (28 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apskųsto teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176–178, 185 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas įvertino ieškovės ir atsakovės pateiktus įrodymus bei paaiškinimus. Vis dėlto, kadangi ieškovė ir atsakovė skirtingai interpretuoja byloje esančius įrodymus, o pirmosios instancijos teismo sprendimas yra glaustas, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinio skundo argumentus, pakartotinai įvertina byloje esančius įrodymus, atskleidžia jų turinį ir dėl to pasisako žemiau dėstomuose motyvuose.

14Dėl 200 Eur avanso paskirties Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino 200 Eur sumos paskirtį. Apeliantės teigimu 200 Eur buvo avansas už pervežimo paslaugą. Ieškovė su tuo nesutinka nurodydama, kad 200 Eur yra avansas už papildomas išlaidas pagal sudarytos Paslaugų sutarties 3.5 punktą. CK 6.189 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Esant ginčui dėl sutarties sąlygų turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat reikia vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2004; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2013; 2018 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-248/2018). Pagal 2016 m. gruodžio 20 d. pinigų priėmimo kvitą Serija DM Nr. 0001 atsakovė ieškovei sumokėjo 200 Eur. Kvito mokėjimo paskirtyje nurodyta, kad avansas sumokamas pagal sutartį Nr. 2016/12/19/V1 (e. bylos 1 T., b. l. 18, 105). Šalys Sutartyje susitarė, kad papildomas išlaidas susijusias su automobilio pristatymu (kelių, keltų, parkingo mokesčiai), Užsakovas (atsakovė) sumoka paslaugos Teikėjui (ieškovei) ir apmoka avansu (Sutarties 3.5 punktas). Kaip matyti iš Sutarties, joje yra numatytas avansas tik už papildomas išlaidas ir nėra nurodyta, kad atsakovė turėjo sumokėti avansą už suteikiamas paslaugas. Taip pat Sutartyje nėra nurodyta, kad vairuotojui sumokėtina 200 Eur (ar kita suma) įskaitomi į ieškovės atlygį už suteiktas paslaugas. Iš šalių 2016 m. gruodžio 19 d. elektroninio susirašinėjimo matyti tik tai, kad šalys derėjosi dėl 250 Eur avanso už paslaugos suteikimą, tačiau tai nepatvirtina, kad ieškovei sumokėtas avansas buvo būtent už suteiktas vairuotojo paslaugas. Byloje nėra duomenų, kad apeliantė būtų sutikusi sumokėti avansą už ieškovės paslaugas. Priešingai, šalys tokios nuostatos į jų sudarytą Sutartį neįtraukė. Pažymėtina, kad apeliantės vadovas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad su ieškove derėjosi dėl sutarties sąlygų, pats koregavo sutartį, sutarties sąlygos šalių buvo aptartos (2017 m. lapkričio 15 d. teismo posėdžio garso įrašo 2:01:36–2:02:07, 2:37:31–2:38:15 val.). Taigi, apeliantė pasirašydama Sutartį aiškiai suprato jos sąlygas ir su jomis sutiko. Todėl Sutarties 3.5 punktą aiškinant remiantis sisteminiu ir lingvistiniu metodu, atsižvelgiant į aktyvų pačios apeliantės vadovo dalyvavimą individualizuojant sudarytos sutarties sąlygas bei į nutarties 19 p. nurodytą teisminę praktiką – apeliantės argumentai laikomi nepagrįstais, nes kitos išvados, nei kad padarė pirmosios instancijos teismas, iš esmės padaryti negalima. Taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei teisminę praktiką dėl įrodymų vertinimo (nutarties 14 p.), teisėjų kolegija sprendžia, kad labiau tikėtina, jog 200 Eur avansas buvo sumokėtas Sutarties 3.5 punkte nurodytoms papildomoms paslaugoms apmokėti, o ne už vairuotojo paslaugas.

15Dėl kreditinės kortelės suteikimo ir papildomų išlaidų Apeliantė teigia, kad ieškovei buvo išduota kredito kortelė ir joje buvusių pinigų turėjo pakakti papildomoms išlaidoms vykdant pervežimą, o tai įrodo banko sąskaitos išrašai. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantės teiginiais. Byloje nėra ginčo, kad ieškovei atsakovė perdavė kredito kortelę. Vis dėlto, šios kreditinės kortelės priėmimo–perdavimo aktas, kuriame būtų užfiksuota, kokia kortelė ir su kokiu pinigų likučiu buvo perduota vairuotojui, nebuvo pasirašytas. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir atsakovės vadovas (2017 m. lapkričio 15 d. teismo posėdžio garso įrašo 2:40:02–2:40:42 val.). Dėl to sutiktina su ieškove, kad jai negalėjo būti žinomas kredito kortelės sąskaitos likutis. Iš atsakovės pateikto banko sąskaitos išrašo (e. bylos 2 T., b. l. 31, 33, 36) matyti, kad kortelės likutis 2016 m. gruodžio 20 d. buvo 123,72 Eur ir joje visos kelionės metu vyko nuolatinis pinigų judėjimas: 2016 m. gruodžio 20 d. iki perduodant kortelę vairuotojui nuo sąskaitos buvo nuskaityta ir nuimta grynais 53,07 Eur, todėl vairuotojui perdavus kortelę joje turėjo būti tik 70,65 Eur (išrašo 1–6 eilutės). Tą pačią dieną į sąskaitą buvo įnešta 600 Eur (išrašo 7 eilutė), tačiau iš karto 540 Eur (išrašo 8–9 eilutės) buvo pervesta Tvinex OU už kelto paslaugas (2016 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitos faktūros Serija ARV Nr. 13276 7 punktas; e. bylos 2 T., b. l. 34–35) ir 100 Eur (išrašo 10–11 eilutės) S. J. kelionės išlaidoms, bei atliktas 8 Eur mokėjimas tarp atsakovės sąskaitų. Taigi, dar pirmą sutarties vykdymo diena (2016 m. gruodžio 20 d.) kreditinės kortelės sąskaitoje buvo tik 22,19 Eur. Kitomis dienomis (iki 2016 m. gruodžio 30 d.) vyko panašus pinigų judėjimas: 2016 m. gruodžio 21 d. įnešta 100 Eur ir 500 Eur (išrašo 12, 19 eilutės), o 55 Eur ir 180 Eur pervesti S. J. kelionės išlaidoms (išrašo 17–18, 21–22 eilutės); 2016 m. gruodžio 22 d. įnešta 90 Eur (išrašo 28 eilutė), o 100 Eur avansas (išrašo 30–31 eilutės) pervestas Tvinex OU už kelto paslaugas, bei tą pačią dieną vairuotojas iš kortelės sumokėjo 65,03 Eur rinkliavą Vokietijoje (išrašo 32 eilutė); 2016 m. gruodžio 23 d. įnešta 1 400 Eur (išrašo 33 eilutė) ir iš karto 500 Eur bei 600 Eur (išrašo 34–37 eilutės) pervesti pačiai apeliantei ir M. B.; 2016 m. gruodžio 27 d. – 2016 m. gruodžio 29 d. nuo sąskaitos buvo nurašytos smulkios pinigų sumos (iš viso 61,13 Eur) galimai patirtos ieškovės vairuotojo kelionės metu (išrašo 38–40 eilutės); 2016 m. gruodžio 30 d. nuo sąskaitos nurašyta 112,06 Eur rinkliava sumokėta Vokietijoje (išrašo 41 eilutės), taip pat įnešta 50 Eur (išrašo 42 eilutė) ir iš karto sumokėta 29,38 Eur (išrašo 43 eilutė) už AB TEO LT paslaugas. Atlikus apeliantės pateiktos sąskaitos analizę matyti, kad šia sąskaita naudojosi daugiau nei vienas asmuo, t. y. ne tik ieškovės vairuotojas, kuriam buvo perduota kreditinė kortelė, bet ir pati apeliantė. Taip pat teisėjų kolegija nustatė, kad nors apeliantė papildydavo sąskaitą, tačiau didžiąją dalį šių pinigų ji pati ir išleisdavo (pervesdavo kitiems asmenims, atsiskaitinėdavo už paslaugas ir kt.), todėl labiau tikėtina, kad ieškovės vairuotojui neužteko kortelėje esančių pinigų papildomoms kelionėje patiriamoms išlaidoms. Be to, nors apeliantė nurodo, kad ji sumokėjo 640 Eur už kelių, keltų ar parkingo išlaidas, tačiau kaip matyti iš jos pačios pateiktos 2016 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitos faktūros Serija ARV Nr. 13276 iš viso šios kelionės metu vien tik už kelto paslaugas turėjo būti sumokėta 881,92 Eur (7–9 punktai; e. bylos 2 T., b. l. 34–35). Byloje nėra duomenų ar apeliantė buvo kiek nors sumokėjusi kelių ir stovėjimo mokesčių. Visos šios aplinkybės patvirtina ne tik, kad vairuotojui perduotoje kreditinėje kortelėje galėjo neužtekti esančių pinigų, bet papildomai ir tai, kad 200 Eur avansas (dėl kurio jau pasisakyta nutarties 21 p.) buvo skirtas papildomoms su kelione susijusioms išlaidoms, o ne už vairuotojo paslaugas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai ieškovei iš apeliantės priteisė papildomas kelionėje patirtas ir ieškovės iš savo pinigų sumokėtas išlaidas. Iš į bylą pateiktų PVM sąskaitų faktūrų ir kvitų (e. bylos 1 T., b. l. 14–15) matyti, kad ieškovė 2016 m. gruodžio 20 d. sumokėjo 30 Eur už transporto priemonės plovimą, o 2016 m. gruodžio 30 d. sumokėjo 149,48 Eur už kurą. Kadangi iš 23 punkte atliktos sąskaitos analizės matyti, kad vairuotojui perduotoje kortelėje neužteko pinigų tokioms paslaugoms apmokėti, laikytini pagrįstais ieškovės teiginiai, kad šias pinigų sumas vairuotojas sumokėjo iš savo lėšų. Kadangi ieškovės prašomos priteisti papildomos 179,48 Eur išlaidos už kurą ir transporto priemonės plovimą yra pagrįstos pateiktais įrodymais, o atsakovė jų būtinumo nepaneigė, todėl šios išlaidos yra priteistos pagrįstai.

16Dėl 500 svarų (588,23 Eur) avanso Apeliantė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovei priteisė 588,23 Eur, kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina, jog vairuotojui krovinio gavėjas perdavė 500 svarų (588,23 Eur). Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais. Pažymėtina, kad apeliantė, teigdama, jog ieškovės vairuotojui K&A Shops Limited atstovas perdavė 500 svarų, pati ir turėjo pareigą įrodyti šias aplinkybes (CPK 178 straipsnis). Vis dėlto, byloje esantys įrodymai nepatvirtina apeliantės nurodomų argumentų dėl 500 svarų perdavimo vairuotojui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantės į bylą pateikti K&A Shops Limited 2017 m. sausio 22 d. ir 2017 m. lapkričio 10 d. raštai (e. bylos 1 T., b. l. 88, 170) nepatvirtina 500 svarų perdavimo ieškovės vairuotojui. Šie raštai yra tik rašytiniai įmonės paaiškinimai, kurie nėra pagrįsti jokiais kitais įrodymais. Tuo tarpu sprendžiant dėl pinigų perdavimo, įrodinėjimo našta civiliniame procese paskirstoma taip – kad juos perdavęs asmuo turi pateikti pakankamai įrodymų, kad teismas galėtų padaryti bent jau tikėtiną išvadą, jog jie buvo perduoti kitam asmeniu (CPK 12, 178 straipsniai). Šiuo atveju apeliantė įrodinėja, kad pinigus ieškovės vairuotojui perdavė kitas juridinis asmuo (šio asmens darbuotojas). Tai dar sugriežtina įrodinėjimo naštą, nes juridinis asmuo, atliekantis atsiskaitymus grynaisiais pinigais, turi laikytis ir teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos vedimą. Tačiau teismui nebuvo pateikta jokių buhalterinės apskaitos dokumentų apie 500 svarų išmokėjimą ieškovės vairuotojui. Arba bent jau atsižvelgiant į vidutiniškai apdairaus ir rūpestingo asmens standartus – nors vairuotojo pakvitavimą, kad pinigai jam perduoti. Nebuvo pateikta ir netiesioginių įrodymų (pvz., kvito, orderio ar pan.), patvirtinančių, pasak atsakovės, vykusio atsiskaitymo su vairuotoju dieną, pinigų išėmimo iš bendrovės kasos (sąskaitos ar kortelės) ir perdavimo šios bendrovės atsakingam asmeniui, kuris galėtų jau juos vėliau perduoti vairuotojui, faktą. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, neįrodyta, kad tokie pinigai (500 svarų) apskritai buvo perduoti, kas savo ruožtu reiškia, jog atsakovė procese neįrodė, kad šia apimtimi atsiskaitė su ieškove. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantės argumentu, kad 500 svarų perdavimą patvirtina tarp atsakovės ir K&A Shops Limited sudaryta 2016 m gruodžio 20 d. Krovinio vežimo sutartis (e. bylos 1 T., b. l. 155–157). Nors šios sutarties 2.5 punkte nurodyta, kad užsakovas sumoka 500 svarų avansu vairuotojui atlikus užsakymą, tačiau tai taip pat nepatvirtina, kad ieškovės vairuotojui šie pinigai buvo perduoti. Byloje nėra duomenų, kad su šia sutartimi apskritai ieškovė buvo supažindinta. Pažymėtina, kad nors Krovinio vežimo sutartis buvo pasirašyta tik 2016 m gruodžio 20 d., tačiau atsakovė, kreipdamasi į ieškovę dėl vairuotojo paslaugų suteikimo ir pasirašydama 2016 m. gruodžio 19 d. Vairuotojo paslaugų sutartį jau žinojo, kam krovinys bus pristatytas. Atsakovės atstovas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad jau ilgai bendradarbiauja su K&A Shops Limited ir jai paprašius ieškojo vairuotojo, kuris galėjų pervežti krovinį (2017 m. lapkričio 15 d. teismo posėdžio garso įrašo 2:00:50–2:01:22 val.). Dėl to tikėtina, jog atsakovei, iš tarp jos ir K&A Shops Limited susiklosčiusių krovinių pervežimo santykių, galėjo būti žinoma praktika apie avanso perdavimą vairuotojui pristačius krovinį užsakovei. Atkreiptinas dėmesys, kad juridiniams asmenims taikomi aukštesni rūpestingumo, atidumo, organizuotumo standartai, todėl atsakovė turėjo suprasti jos sudarytos Vairuotojo paslaugų sutarties sąlygas ir jų reikšmę vykdant įsipareigojimus, t. y. atsakovei turėjo būti žinoma, kad į tarp šalių sudarytą Sutartį neįtraukus sąlygos apie 500 svarų avanso perdavimą vairuotojui pristačius krovinį užsakovei, turėjo būti imtasi kitų priemonių užtikrinant, kad šie pinigai bus perduoti vairuotojui. Vis dėlto, byloje nėra jokių įrodymų, kad vairuotojui buvo perduoti 500 svarų ar, kad apskritai vairuotojas buvo informuotas apie tokio dydžio avanso gavimą už paslaugos atlikimą iš krovinio gavėjo krovinio pristatymo vietoje. Be to, aplinkybė, kad pagal 2017 m. gegužės 25 d. pinigų priėmimo kvitą (e. bylos 1 T., b. l. 171) K&A Shops Limited atsakovei sumokėjo 1 761,77 Eur, taip pat nepatvirtina galimo 500 svarų perdavimo vairuotojui. Iš šio pinigų priėmimo kvito tik matyti, kad K&A Shops Limited sumokėjo dalį pinigų sumos, nurodytos jos ir atsakovės pasirašytoje Krovinio vežimo sutartyje. Atsižvelgiant į bylos medžiagą ir nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė neįrodė, jog ieškovės vairuotojui buvo perduoti 500 svarų (588,23 Eur), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią sumą ieškovei priteisė iš atsakovės.

17Dėl transporto priemonės apgadinimo Apeliaciniame skunde teigiama, kad ieškovės paslaugų suteikimo metu buvo apgadinta apeliantei nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė. Visų pirma pažymėtina, kad šioje byloje nebuvo reiškiamas priešpriešinis reikalavimas dėl žalos padarytos apgadinant transporto priemonę priteisimo. Pats apeliantės vadovas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad pretenzijų dėl transporto priemonės apgadinimo ieškovei nereiškia ir tik norėjo paaiškinti, kad jos turtui taip pat buvo padaryta žala (2017 m. lapkričio 15 d. teismo posėdžio garso įrašo 2:23:17–2:24:03 val.). Antra, analizuodama skundo argumentus, teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog dėl ieškovės kaltės buvo apgadinta apeliantei priklausanti transporto priemonė. Pati apeliantė nurodo, kad nors transporto priemonė buvo perduota 2016 m. gruodžio 30 d., tačiau ji apžiūrėta buvo tik 2017 m. sausio 3 d. ir tik tada nustatyti apgadinimai. Be to, transporto priemonės apžiūros metu ieškovė nedalyvavo, o apeliantė pati viena nustatinėjo apgadinimus. Taip pat apeliantės į bylą pateiktos nuotraukos nepatvirtina, kad jose matomi apgadinimai buvo padaryti būtent ieškovės, kadangi nėra aišku kada šios nuotraukos buvo padarytos. Vien apeliantės teiginys, kad nuotraukose matyti sniegas, nepatvirtina, kad šios nuotraukos darytos būtent 2017 m. sausio 3 d. Apeliantės vadovas pirmosios instancijos teisme buvo nurodęs, kad su ta pačia transporto priemone kitas vairuotojas išvažiavo jau apie 2017 m. sausio 10 d. (2017 m. lapkričio 15 d. teismo posėdžio garso įrašo 2:46:14–2:46:28 val.), todėl yra tikėtina, kad apeliantės nurodomi apgadinimai galėjo atsirasti vėliau, o pateiktos nuotraukos taip pat galėjo būti padarytos iš reiso sugrįžus kitam vairuotojui. Taip pat pažymėtina, kad apeliantės pateikta darbų sąmata yra atlikta tik 2017 m. birželio 20 d., t. y. praėjus beveik 6 mėnesiams nuo transporto priemonės perdavimo apeliantei ir jau civilinę bylą nagrinėjant teisme (e. bylos 1 T., b. l. 87). Be to, apeliantė nenurodė jokių svarbių aplinkybių, kodėl negalėjo transporto priemonės apžiūrėti tą pačią 2016 m. gruodžio 30 d., kai ji jai buvo grąžinta. Apeliantės nurodomos aplinkybės, kad tuo metu buvo švenčių išvakarės ir abi šalys skubėjo, nepaneigia apeliantės pareigos rūpintis jai priklausančiu turtu ir tinkamai jį priimti. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė ieškovei pretenziją dėl transporto priemonės apgadinimo pareiškė tik 2017 m. vasario 1 d. (e. bylos 1 T., b. l. 94–97), t. y. po to, kai ieškovė jau ne vieną kartą kreipėsi į apeliantę dėl nesumokėtos skolos už suteiktas vairuotojo paslaugas. Iki tol apeliantė jokių reikalavimų ieškovei nereiškė. Tai patvirtina ir šalių elektroninis susirašinėjimas, iš kurio matyti, kad apeliantė tik prašė ieškovės užpildyti kelionės lapą ir pateikti ataskaitą (e. bylos 1 T., b. l. 153–154; 2 T., b. l. 9–10). Be to, po pretenzijos pateikimo apeliantė daugiau jokių veiksmų, susijusių su transporto priemonės apgadinimo mąsto nustatymu ir žalos iš ieškovės gavimo, iki 2017 m. birželio 20 d. (kai buvo parengta Darbų sąmata) neatliko. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad labiau tikėtina, jog transporto priemonės apgadinimai atsirado po to, kai ji buvo grąžinta apeliantei, ir tai, savo ruožtu, nesudaro pagrindo nemokėti ieškovei už suteiktą paslaugą.

18Dėl skolos mokėjimo sustabdymo Apeliantė taip pat teigia, kad ieškovė atsakovei transporto priemonę perdavė be priėmimo–perdavimo akto, o apeliantė skolos mokėjimą sustabdė todėl, kad ieškovė jai nepateikė kelionės išlaidas patvirtinančių dokumentų. Visų pirma pažymėtina, kad nors transporto priemonės priėmimo–perdavimo aktas ieškovei atlikus sulygtas paslaugas ir grąžinant atsakovei transporto priemonę nebuvo pasirašytas, tačiau abi šalys sutinka, kad ieškovė transporto priemonę apeliantei perdavė. Apeliantės vadovas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad ieškovei grąžinant transporto priemonę vadovas nebuvo su savimi pasiėmęs priėmimo–perdavimo akto, todėl šis aktas ir nebuvo pasirašytas, tačiau patvirtino, kad transporto priemonė jam buvo grąžinta (2017 m. lapkričio 15 d. teismo posėdžio garso įrašo 2:21:41–2:22:02, 2:40:42–2:41:36 val.). Todėl nors ir nėra pasirašyto Sutarties 3.3 punkte nurodyto priėmimo–perdavimo akto, tačiau ieškovei pilnai suteikus paslaugą ir apeliantei su tuo sutinkant bei neginčijant, kad transporto priemonė jai buvo grąžinta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė įgijo teisę į apmokėjimą už jos suteiktas paslaugas. Juo labiau, kad rūpintis akto surašymu ir tinkamu dokumentų suforminimu transporto priemonės perdavimo dieną buvo ir apeliantės pareiga, kurios ji pati tinkamai nevykdė. Antra, aplinkybė, kad ieškovė nepateikė apeliantei kelionės metu patirtų papildomų išlaidų pagrindimo, nepaneigia šalių pripažintos aplinkybės, kad šalių pasirašyta Sutartimi sulygtos vairuotojo paslaugos apeliantei buvo suteiktos (CPK 187 straipsnis). Be to, apeliantė neginčijo, kad liko skolinga ieškovei, tačiau nesutiko dėl skolos dydžio. Remiantis tuo, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė nagrinėjamoje byloje neįrodė, jog pagrįstai sustabdė skolos mokėjimą ieškovei.

19Dėl baudos dydžio Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovei priteisė Sutartyje nustatytas baudines netesybas, kadangi jos yra per didelės ir apeliantė su tokiu dydžiu sutiko tik formaliai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma, bei įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Šioje teisės normoje įtvirtintas sutarties privalomumo ir vykdytinumo principas, kuriuo vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis), priešingu atveju atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė už netinkamą prievolės įvykdymą – asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 256 straipsnio 2 dalis). Prievolė laikoma įvykdyta netinkamai, jei įvykdoma tik iš dalies, jei praleidžiamas įvykdymo terminas, pažeidžiamos kitos sutartos jos vykdymo sąlygos, bendradarbiavimo pareiga, imperatyviosios teisės normos ar bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai. CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu netesybos yra aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Taigi, teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad aplinkybė, ar netesybos yra neprotingai didelės, turi būti vertinama atsižvelgiant į kiekvienos individualios bylos aplinkybes. Priklausomai nuo faktinės situacijos, tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; kt.). Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys. Tai, kad netesybų suma viršija nuostolių sumą, nebūtinai reiškia, kad netesybos automatiškai privalo būti sumažintos. Nustatant, ar netesybos, palyginti su nuostoliais, nėra pernelyg didelės, atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2013). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys Sutarties 3.3 punkte susitarė, jog atsakovė laiku nesumokėjusi už suteiktas paslaugas, moka atlyginimo dydžio baudą (100 Eur) už kiekvieną uždelstą dieną. Ieškovė procesiniuose dokumentuose ir jos atstovas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad dėl šios sąlygos buvo deramasi ir atsakovė su Sutartyje nustatytu baudos dydžiu sutiko (2017 m. lapkričio 15 d. teismo posėdžio garso įrašo 1:19:58–1:21:03 val.). Apeliantė taip pat apeliaciniame skunde ir pirmosios instancijos teisme sutiko, kad buvo deramasi dėl Sutarties sąlygų, tarp jų ir baudos, bei apeliantė su nustatytu dydžiu sutiko (2017 m. lapkričio 15 d. teismo posėdžio garso įrašo 2:37:31–2:38:15, 2:46:31–2:47:47 val.). Kadangi pati apeliantė patvirtino, kad tarp šalių sudarytos Sutarties sąlygos jai buvo aiškios ir nustatytos šalių derybų būdu, todėl laikyti nepagrįstais apeliantės teiginiai, kad ji neturėjo galimybių nustatyti kitokio baudinių netesybų dydžio. Taip pat laikytini nepagrįstais apeliantės teiginiai, kad ieškovė nuostolius suvokia kaip darbuotojo negautas pajamas esant santykiams, susiklostantiems tarp darbuotojo ir darbdavio. Ieškovė visuose procesiniuose dokumentuose teigė, kad šalis siejo sutartiniai prievoliniai teisiniai santykiai ir jokio darbuotojo ir darbdavio statuso nebuvo. Be to, ieškovės atstovas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad tik pati idėja dėl baudos gimė draugui papasakojus apie atleidimą iš darbo ir neatsiskaitymą, tačiau vadovas niekada ieškovės ir atsakovės Sutartyje nustatytos baudos nesiejo su darbiniais santykiais (2017 m. lapkričio 15 d. teismo posėdžio garso įrašo 1:23:27–1:24:50 val.). Pažymėtina, kad nors apeliantė teigia, kad Sutartyje nustatytas baudos dydis yra per didelis, tačiau šiems teiginiams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, nors pagal CPK 178 straipsnio reikalavimus šalys privalo įrodyti savo nurodomas aplinkybes. Vien deklaratyviai nurodomi teiginiai, kad baudos dydis yra per didelis, nesudaro pagrindo jų mažinti (CPK 185 straipsnis). Nagrinėjamu atveju baudos dydis buvo sulygtas abiejų lygiavertėse pozicijose buvusių šalių (juridinių asmenų), todėl apeliantė galėjo numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius bei laisva valia pasirinkti sutarties sąlygas. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo mažinti pirmosios instancijos teismo priteistos baudos dydžio, nes priešingu atveju būtų paneigta šalių valia dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ir nebūtų užtikrinti ieškovės teisėti interesai.

20Dėl procesinių metinių palūkanų Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovei priteisė 9,5 procento dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kadangi šiuo atveju nėra pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatyme. Teismas su šiuo atsakovės argumentu sutinka iš dalies. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atkreiptinas dėmesys, kad remiantis kasacinio teismo praktika, jeigu šalys nėra susitarusios dėl kitokios palūkanų už pavėluotus mokėjimus normos, teismas, nustatęs, jog ginčo šalių sandoris atitinka Mokėjimų įstatymo nurodytus komercinių sandorių požymius, kai kreditorius to reikalauja, turėtų taikyti šio įstatymo nustatytas palūkanas, tarp jų ir nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2010). Kai laiku neįvykdoma prievolė atlikti mokėjimus pagal komercines sutartis ir tokių sutarčių šalys yra ūkio subjektai – priteistinų palūkanų dydis nustatomas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymu (1 straipsnio 1–2 dalys). Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta Vairuotojo paslaugų sutartis atitinka Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme nurodytus komercinių sandorių požymius, tiek ieškovė, tiek apeliantė yra ūkio subjektai, sudarę komercinį paslaugų sandorį. Minėto įstatymo 2 straipsnio 5 dalis numato, kad už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą skolininkas privalo mokėti palūkanas, kurios nustatomos 8 procentiniais punktais padidinus vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikomą fiksuotąją palūkanų normą. Nurodyta palūkanų norma nustatoma pagal tų metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas. Pirmąjį metų pusmetį taikoma tų metų sausio 1 dieną galiojusi palūkanų norma, antrąjį metų pusmetį taikoma tų metų liepos 1 dieną galiojusi palūkanų norma (3 straipsnio 2 dalis). Byla iškelta 2017 m. vasario mėnesį, todėl pareiga atsakovei mokėti ieškovei procesines palūkanas atsirado 2017 m. pirmąjį pusmetį. Remiantis Europos centrinio banko internetiniame tinklalapyje skelbiamais oficialiais duomenimis, 2017 m. sausio 1 d. galiojo fiksuotoji 0 procentų palūkanų norma (internetinė nuoroda: http://www.ecb.europa.eu/mopo/implement/omo/html/20160137.en.html). Todėl atsakovės mokėtinų procesinių palūkanų dydžiui apskaičiuoti taikytina 8 procentų, o ne 9,5 procentų palūkanų norma. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl procesinių palūkanų priteisimo keistina, priteistinas metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2017 m. vasario 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo sumažinant nuo 9,5 procentų iki 8 procentų.

21Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų Teisėjų kolegija, vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė procesinių palūkanų dydį, todėl šioje dalyje sprendimas keistinas sumažinant iš atsakovės priteistinų procesinių metinių palūkanų dydį (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Likusioje sprendimo dalyje pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės, kurio šioje dalyje naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Iš bylos medžiagos nustatyta, jog atsakovė, paduodama apeliacinį skundą, patyrė 880,67 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas už apeliacinio skundo padavimą, iš kurių prašo priteisti 500 Eur (e. bylos 2 T., b. l. 90–94). Kadangi sprendimas yra pakeistas tik dėl procesinių metinių palūkanų dydžio, o tai yra procesinis reikalavimas, nuo kurio žyminis mokestis neskaičiuojamas, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad žyminio mokesčio priteisimas apeliantei būtų nepagrįstas, ir šioje dalyje apeliantei bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti kolegija įvertina, kad atsakovės apeliacinį skundą patenkinus tik dėl procesinių palūkanų (tam tarpe įvertinus ir tai, kad ir pirmosios instancijos teisme advokatas taip pat akcentavo, kad ieškovė neteisingai skaičiuoja palūkanas ir tai įrodinėjo), teisingumo ir protingumo principus atitiktų dalies patirtų bylinėjimosi išlaidų, skirtų advokato pagalbai apmokėjimas, o 100 eurų suma būtų pakankama įvertinus jo darbą tiek apeliacinės, tiek pirmosios instancijos teisme šiuo aspektu. Tuo tarpu nustatyta, kad ieškovė Drivers Manager, LTD apeliacinės instancijos teisme patyrė 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu (e. bylos 2 T., b. l. 87–89). Ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų ribų (Rekomendacijų 5, 8.11 punktai, maksimali suma 884,83 Eur), yra pagrįstos pateiktais įrodymais, todėl atmetus apeliacinį skundą, priteistinos iš apeliantės atsakovės D. B. IĮ (CPK 93, 98 straipsniai). Šalių patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra vienarūšės, todėl įskaitytinos, dėl to ieškovei iš apeliantės priteistina 200 eurų. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu valstybei iš šalių nepriteistinos, kaip sudarančios mažesnį nei numatyta Teisingumo ministro kartu su Finansų ministru dydį (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

22Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais,

Nutarė

23Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų (buv. Kėdainių raj. apylinkės teismo) 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo dalį dėl procesinių palūkanų priteisimo pakeisti, priteistinas metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. vasario 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo sumažinant nuo 9,5 procentų iki 8 (aštuonių) procentų.

24Kitoje dalyje 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

25Priteisti iš atsakovės D. B. individualios įmonės (juridinio asmens kodas ( - )) ieškovei Drivers Manager, LTD (juridinio asmens kodas ( - )) 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.

26Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4. Ginčo esmė... 5. Ginčas byloje kilęs dėl skolos už suteiktas vairuotojo paslaugas pervežant... 6. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Kėdainių rajono apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu... 8. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 9. Apeliaciniu skundu atsakovė D. B. IĮ prašo Kėdainių rajono apylinkės... 10. Teisėjų kolegija... 11. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 12. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas... 13. Dėl ginčo esmės ir įrodymų vertinimo Iš byloje esančios medžiagos... 14. Dėl 200 Eur avanso paskirties Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad... 15. Dėl kreditinės kortelės suteikimo ir papildomų išlaidų Apeliantė... 16. Dėl 500 svarų (588,23 Eur) avanso Apeliantė taip pat teigia, kad pirmosios... 17. Dėl transporto priemonės apgadinimo Apeliaciniame skunde teigiama, kad... 18. Dėl skolos mokėjimo sustabdymo Apeliantė taip pat teigia, kad ieškovė... 19. Dėl baudos dydžio Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos... 20. Dėl procesinių metinių palūkanų Apeliantė teigia, kad pirmosios... 21. Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų Teisėjų kolegija,... 22. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 23. Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų (buv. Kėdainių raj. apylinkės... 24. Kitoje dalyje 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 25. Priteisti iš atsakovės D. B. individualios įmonės (juridinio asmens kodas (... 26. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos....