Byla B2-684-555/2018
Dėl kreditorės akcinės bendrovės „Luminor Bank“ finansinio reikalavimo patvirtinimo uždarosios akcinės bendrovės „Vicus“ bankroto byloje

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas,

2sekretoriaujant Linai Rumbutytei-Bonatienei,

3dalyvaujant kreditorės akcinės bendrovės „Luminor Bank“ atstovei advokatei E. B.,

4bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vicus“ atstovei advokato padėjėjai L. V.,

5viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą dėl kreditorės akcinės bendrovės „Luminor Bank“ finansinio reikalavimo patvirtinimo uždarosios akcinės bendrovės „Vicus“ bankroto byloje,

Nustatė

6I. Ginčo esmė

7

  1. Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartimi UAB „Vicus“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas J. V., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartis palikta nepakeista, nutartis įsiteisėjo 2016 m. liepos 29 d. 2016 m. rugpjūčio 29 d. kreditorė AB „Nordea Bank“ (teisių perėmėja AB „Luminor Bank“) pareiškė finansinį reikalavimą UAB „Vicus“ bankroto byloje, kuriuo prašė įtraukti ją į UAB „Vicus“ kreditorių sąrašą ir patvirtinti 2 327 398,56 Eur finansinį reikalavimą.
  2. Kauno apygardos teismas 2016 m. gruodžio 5 d. nutartimi patvirtino bankrutuojančios UAB „Vicus“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, tame tarpe ir kreditorės AB „Nordea Bank“ 2 327 398,56 Eur finansinį reikalavimą.
  3. Kauno apygardos teisme gautas kreditoriaus V. Z. atskirasis skundas (prieštaravimai), kuriuo jis prašė panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį dalyje, kurioje buvo patvirtintas kreditorės AB „Nordea Bank“ 2 327 398,56 Eur finansinis reikalavimas ir perduoti bylą dėl šios kreditorės finansinio reikalavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pateiktuose prieštaravimuose nurodė, kad UAB „Vicus“, sudarydama laidavimo ir hipotekos sandorius, kuriais yra grindžiamas kreditorės AB „Nordea Bank“ finansinis reikalavimas, turėjo didžiulius finansinius įsipareigojimus AB „SEB lizingas“, AB DNB, UAB „VKK Investicija“, J. ir R. S.. Kreditorė AB „Nordea Bank“, sudarydama su UAB „Vicus“ laidavimo ir hipotekos sandorius, žinojo apie UAB „Vicus“ prastą finansinę bei ekonominę būklę, kurios prognozės neleido tikėtis, kad UAB „Vicus“ sugebės įvykdyti įsipareigojimus, todėl buvo nesilaikyta Finansų įstaigų įstatyme įtvirtintos pareigos, prieš priimant sprendimą skolinti, įsitikinti, kad kliento (šiuo atveju UAB „Vicus) finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Tokiu būdu, pati kreditorė pažeidė Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 3 punkto reikalavimus ir prisiėmė riziką dėl tinkamos prievolės įvykdymo, o sudaryti laidavimo ir hipotekos sandoriai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis). Prieštaravimuose taip pat nurodoma, jog kreditorė, pateikdama prašymą dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo, nedetalizavo prašomos patvirtinti sumos apskaičiavimo, todėl teigė, kad sutartyje nustatytos 971 576,00 Eur netesybos yra per didelės ir jos turėtų būti sumažintos.
  4. Kauno apygardos teismas 2017 m. sausio 12 d. nutartimi kreditoriaus V. Z. atskirąjį skundą tenkino ir Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas kreditorės AB „Nordea Bank“ 2 327 398,56 Eur finansinis reikalavimas panaikino, klausimą dėl ginčytino kreditorės AB „Nordea Bank“ 2 327 398,56 Eur finansinio reikalavimo pagrįstumo išskyrė į atskirą bylą, paskyrė žodinį teismo posėdį ir nustatė terminą atsiliepimams pateikti.
  5. Atsiliepimu į kreditoriaus V. Z. pateiktus prieštaravimus dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo, kreditorė AB „Nordea bank“ prašo patvirtinti jos turtimą 2 327 398,56 Eur finansinį reikalavimą UAB „Vicus“ bankroto byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad finansinis reikalavimas yra kildinamas iš 2008 m. gegužės 12 d. sudarytos laidavimo sutarties Nr. ( - ), 2008 m. gegužės 13 d. sutartinės hipotekos lakšto Nr. ( - ) su jo vėlesniais pakeitimais; 2008 m. gegužės 12 d. sudarytos laidavimo sutarties Nr. ( - ) ir 2006 m. rugsėjo 19 d. hipotekos lakšto Nr. ( - ) su jo vėlesniais pakeitimais. Tuo tarpu kreditoriaus V. Z. argumentai dėl imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančių šių sandorų yra niekuo nepagrįsti, ginčo sandorių prieštaravimas imperatyvioms įstatymo nuostatoms yra paneigtas įsiteisėjusiais teismų sprendimais: Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1587-413/2014 atmestas UAB „Vicus“ ieškinys dėl laidavimo sutarčių negaliojimo prieštaraujant imperatyvioms normoms (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-30-196/2016); Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1887-555/2015 atmestas UAB „Vicus“ ieškinys dėl Hipotekos lakšto Nr. ( - ) negaliojimo prieštaraujant imperatyvioms normoms (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A- 369-196/2016); Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-775-555/2016 nutraukta byla pagal UAB „Vicus“ ieškinį dėl Hipotekos lakšto Nr. ( - ) negaliojimo prieštaraujant imperatyvioms normoms. Šie teismų priimti sprendimai yra įsiteisėję ir turi res judicata galią. Kreditorius taip pat nepagrįstai nurodo, kad bankas nevertino UAB „Vicus“ prisiimtų įsipareigojimų kitiems kreditoriams dydžio ir tokiu būdu pažeidė Finansų įstatymo 31straipsnio 3 dalies 2 dalį, kadangi šiuo atveju UAB „Vicus“ nėra laikytina finansų įstaigos kliente – bankas neteikė šiai bendrovei finansinės paslaugos, UAB „Vicus“ yra tik užtikrinimo priemones pateikęs asmuo. Finansų įstaigų įstatymo normos neturi įrodomosios reikšmės hipotekos ir laidavimo sandorių galiojimo vertinimui, nes banko veiklos viešosios teisės aspektu vertinimas nėra ir negali būti tapatinamas su sandorių galiojimu. Be to, kreditorius V. Z. nepagrįstai aiškina, jog 971 576,00 Eur suma yra vien tik palūkanos už vėlavimus, kurias jis nepagrįstai sutapatina su netesybomis. Į nurodytą sumą įeina ir priteistos bylinėjimosi išlaidos, dėl kurių V. Z. išvis jokių motyvų nenurodo. Reikalavime nurodytos nesumokėtos palūkanos (10 460,88 Eur+11 148,61 Eur+11 699,35 Eur) už kredito naudojimą nėra jokios netesybos, tai yra mokestis už naudojimąsi pinigais (mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos), taip pat reikalavime nurodytos nesumokėtos įsipareigojimų nevykdymo palūkanos (mokėtinos už vėlavimus) nėra netesybos ir šios palūkanos nėra per didelės: kredito sutartyse buvo susitarta dėl kompensacinę funkciją atliekančių palūkanų, bet ne dėl netesybų taikymo vėluojant atlikti mokėjimus, be to, teismai įsiteisėjusiais sprendimais yra pasisakę dėl tariamai per didelių kredito sutartyse numatytų 16 procentų metinių palūkanų bei konstatavę, jog jos yra laikytinos kompensacinėmis palūkanomis ir atitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus, tai yra minimalūs banko nuostoliai, kurių jis neprivalo įrodinėti.
  6. Atsiliepimu į kreditoriaus V. Z. pateiktus prieštaravimus dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo, bankrutuojančios UAB „Vicus“ bankroto administratorius prašo patvirtinti kreditorės AB „Nordea Bank“ 2 327 398,56 Eur finansinį reikalavimą. Nurodo, kad Kauno apygardos teismui 2013 m. balandžio 10 d. nutartimi iškėlus UAB „Vicus“ restruktūrizavimo bylą, joje taip pat buvo iškilęs ginčas dėl kreditorės AB „Nordea Bank“ finansinio reikalavimo, kuris Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartimi buvo patvirtintas, o nutartis įsiteisėjo 2014 m. vasario 18 d. Be to, tuo metu restruktūrizuojama UAB „Vicus“ ginčijo teisme sandorius, kuriais šiuo metu yra grindžiamas kreditorės finansinis reikalavimas, tačiau įsiteisėjusiais teismų sprendimais UAB „Vicus“ reikalavimai dėl 2008 m. gegužės 5 d. laidavimo sutarties Nr. LKK ( - ), 2008 m. gegužės 12 d. laidavimo sutarties Nr. ( - ) bei hipotekos sandorio, įregistruoto hipotekos lakštu Nr. ( - ) pripažinimo negaliojančiais buvo atmesti, o ginčas dėl hipotekos sandorio, įregistruoto hipotekos lakštu Nr. ( - ), pripažinimo negaliojančiu buvo nutrauktas. Taigi, priimti teismų sprendimai dėl nurodytų sandorių nuginčijimo yra įsiteisėję ir turi res judicata galią šioje byloje dėl kreditorės AB „Nordea Bank“ finansinio reikalavimo tvirtinimo: tiek nagrinėjant tuo metu restruktūrizuojamos UAB „Vicus“ ieškinį dėl laidavimo sutarčių, hipotekos sandorių pripažinimo negaliojančiais, tiek nagrinėjant kreditoriaus V. Z. prieštaravimus, byloje dalyvauvo tie patys asmenys, nurodytas tas pats dalykas (laidavimo sutarčių ir hipotekos sandorių pripažinimas negaliojančiais), grindžiama tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis bei tuo pačiu teisiniu pagrindu.
  7. Kreditorius V. Z. į UAB „Vicus“ bankroto bylą pateikė ieškinį actio Pauliana pagrindu, kuriuo prašo pripažinti negaliojančiais šiuos UAB „Vicus“ ir AB „Nordea Bank“ sudarytus sandorius: laidavimo sutartį Nr. ( - ), hipotekos sandorį, įregistruotą sutartinės hipotekos lakštu Nr. ( - ), laidavimo sutartį Nr. ( - ) ir hipotekos sandorį, įregistruotą hipotekos lakštu Nr. ( - ). Ieškinyje atkartoja prieštaravimuose dėl kreditorės AB „Nordea Bank“ finansinio reikalavimo tvirtinimo UAB „Vicus“ bankroto byloje argumentus, jog UAB ,,Vicus“ sudarydama ginčo laidavimo ir įmonės nekilnojamojo turto įkeitimo – hipotekos sandorius, turėjo didžiulius finansinius įsiskolinimus ir įsipareigojimus. Kreditoriaus vertinimu, UAB ,,Vicus“ finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės neleido tikėtis, kad UAB ,,Vicus“ sugebės įvykdyti įsipareigojimus, tuo tarpu bankas ginčo sandorių sudarymo metu nesilaikė Finansų įstaigų įstatyme įtvirtintos pareigos prieš priimant sprendimą skolinti įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, jog klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Kreditorius V. Z. pareikštu ieškiniu papildomai įrodinėja, kad sudaryti ginčijami sandoriai prieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CK 1.5 straipsnis), o taip pat ir viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis).
  8. Atsiliepimu į kreditoriaus V. Z. ieškinį, kreditorė AB „Nordea Bank“ prašo ieškinį atmesti, ieškinį dalyje dėl actio Pauliana taikyti vienerių metų senaties terminą, skirti kreditoriui V. Z. baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad CK 1.5 straipsnyje, 6.38 straipsnyje ir 6.200 straipsnyje numatyti principai patys savaime nėra joks sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindas. Kreditorės vertinimu, ieškovo ieškinys yra tapatus lyginant su civilinėse bylose Nr. 2-1587-413/2014, 2-1887-555/2015 ir 2-775-555/2016 išnagrinėtais UAB „Vicus“ reikalavimais ir įrodinėtomis aplinkybėmis. Šiose bylose UAB „Vicus“ ginčijo užtikrinimo sandorius analogiškais motyvais, kuriuos šiame ieškinyje nurodo V. Z.. Pakartotinis V. Z. teiginių nagrinėjimas yra negalimas, kadangi įsiteisėję teismų sprendimai turi res judicata ir prejudicine galia, be to, V. Z. visose bylose dalyvavo trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankišku reikalavimu, todėl ir visi teismų sprendimai, kreditorės vertinimu, jam yra privalomi. Taip pat kreditorė mano, kad reikalavimas pripažinti ginčijamus sandorius actio Pauliana pagrindu negaliojančiais yra pareikštas praleidus įstatymo nustatytą imperatyvų terminą.
  9. Atsiliepimu į kreditoriaus V. Z. ieškinį, bankrutuojančios UAB „Vicus“ bankroto administratorius prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodo, kad kreditorius neįrodė ir net neįrodinėjo nei vienos iš actio Pauliana sąlygų, o ieškinyje nurodytos aplinkybės taip pat nepatvirtina esančių actio Pauliana sąlygų. Kreditorius neįrodė turėjęs neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į UAB „Vicus“ ginčijamų sandorių sudarymo metu. Ginčijami sandoriai sudaryti 2007-2008 metais, kai tuo tarpu V. Z. reikalavimo teisė į UAB „Vicus“ atsirado tik 2016 m. liepos mėn. (bankroto byloje patvirtintas V. Z. finansinis reikalavimas). Ieškinyje taip pat nėra nurodyta ir kokiu būdu yra pažeidžiami jo, kaip kreditoriaus, interesai. Ieškiniu nėra įrodinėjama nei viena sąlyga, kuriai esant būtų galima pripažinti, jog ginčijami sandoriai pažeidžia jo teises. Tuo tarpu kiti kreditoriai dėl ginčijamų sandorių niekada nereiškė jokių pretenzijų. Yra praleistas vienerių metų senaties terminas actio Pauliana ieškiniui pareikšti. Kitos V. Z. nurodytos aplinkybės, kuriomis yra remiamasi ginčijant sandorius yra nevertintinos, kadangi UAB „Vicus“ su analogišku ieškiniu jau yra ginčijęs šiuos sandorius. Taigi, įsiteisėjusiais teismų sprendimais jau yra pasisakyta dėl ginčijamų sandorių galiojimo, todėl priimti teismų sprendimai turi res judicata galią ir šioje nagrinėjamoje byloje.

8II. Teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9

  1. Vienas bankroto byloje spręstinų klausimų yra bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimas. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad kreditorius turi teisę patenkinti reikalavimą ir teisę kitų įstatymų nustatyta tvarka imtis priemonių skoloms išieškoti, tačiau tos nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms. ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas; kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditorių reikalavimų tikslinimas reiškia naują reikalavimo tikrinimą ir kartu įsiteisėjusios nutarties peržiūrėjimą, todėl kreditoriniai reikalavimai turėtų būti tikslinami išimtiniais atvejais ir taikoma, kai nagrinėjant bylą nustatomas kreditorių reikalavimų dydžio pakitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).
  2. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti taip pat lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet ir turi įtakos patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Dėl to kreditorinio reikalavimo pagrįstumo patikrinimo stadija, einanti prieš jo patvirtinimą, yra reikšminga ne tik kreditoriaus reikalavimą reiškiančiam, bet ir kitiems kreditoriams, ir yra būtina kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo sąlyga. Pirminį kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankrutuojančios bendrovės administratorius pagal kreditoriaus bei bendrovės pateiktus apskaitos dokumentus, ir reikalavimus arba teikia tvirtinti teismui, arba juos ginčija teisme. Nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių kreditorių reikalavimų, juos dar kartą tikrina teismas. Dėl administratoriaus ginčijamo reikalavimo tvirtinimo teismas sprendžia teismo posėdyje, pranešęs administratoriui ir asmenims, kurių reikalavimai yra ginčijami (ĮBĮ 26 straipsnio 5 dalis). Taip sudaromos realios galimybės taikyti rungimosi principą, nes tiek administratoriui, tiek kreditoriui tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jie grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima išvada, jog jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009).
  3. Byloje nustatyta, kad skolininkė D. B. ir kreditorius Nordea Bank Finland Plc 2008 m. gegužės 10 d. sudarė Kreditavimo sutartį Nr. ( - ), kuria D. B. buvo suteiktas 477 873,03 Eur (1 650 000 Lt) dydžio kreditas vartojimo poreikiams tenkinti. 2009 m. gegužės 4 d. Papildomu susitarimu Nr. ( - ), 2009 m. rugsėjo 2 d. Papildomu susitarimu Nr. ( - ), 2009 m. gruodžio 17 d. Papildomu susitarimu Nr. ( - ) ir 2010 m. rugsėjo 24 d. Papildomu susitarimu Nr. ( - ) D. B. ir Nordea Bank Finland Plc keitė Kreditavimo sutarties Nr. 1 sąlygas, taip pat ir kredito valiutą iš litų į eurus. 2008 m. gegužės 12 d. Laidavimo sutartimi Nr. ( - ) UAB „Vicus“ laidavo už D. B. ir Nordea Bank Finland Plc sudarytos Kreditavimo sutarties Nr. 1 su vėlesniais pakeitimais visišką ir tinkamą įvykdymą. Taip pat Kreditavimo sutarties Nr. 1. įvykdymas yra užtikrintas UAB „Vicus“ nekilnojamojo turto, kurio bendra vertė 5 776 000 Lt, hipoteka (Sutartinės hipotekos lakštas Nr. ( - )). Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3678-897/2012 nutarta pagal Kreditavimo sutartį Nr. 1 kreditoriui Nordea Bank Finland Plc iš skolininkės D. B. išieškoti 503 500,56 Eur skolos, 10 460,88 Eur palūkanų, 55 262,09 Eur įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, 16 procentų sutartinių palūkanų už 513 961,44 Eur sumą nuo pareiškimo priėmimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 40,26 Eur (139,00 Lt) žyminio mokesčio ir 29,81 Eur kitų mokesčių; taip pat parduoti iš varžytynių įkeistus UAB „Vicus“ daiktus. Pagal Nordea Bank Finland Plc 2016 m. rugpjūčio 29 d. kreditorinio reikalavimo duomenis pagrindinio skolininko D. B. skola pagal Kreditavimo sutartį Nr. 1 yra 501 076,36 Eur negrąžintas kreditas, 10 460,88 Eur nesumokėtų palūkanų, 391 031,77 Eur įsipareigojimų nevykdymo palūkanų ir 29,81 Eur mokesčio už laiškų siuntimą bei 40,26 Eur priteisto žyminio mokesčio.
  4. Skolininkas V. Z. ir kreditorius Nordea Bank Finland Plc 2008 m. gegužės 12 d. sudarė Kreditavimo sutartį Nr. ( - ) , kuria V. Z. buvo suteiktas 492 354,03 Eur (1 700 000 Lt) dydžio kreditas vartojimo poreikiams tenkinti. 2009 m. gegužės 4 d. Papildomu susitarimu Nr. ( - ), 2009 m. rugsėjo 2 d. Papildomu susitarimu Nr. ( - ), 2009 m. gruodžio 17 d. Papildomu susitarimu Nr. ( - ) ir 2010 m. rugsėjo 24 d. Papildomu susitarimu Nr. ( - ) V. Z. ir Nordea Bank Finland Plc keitė Kreditavimo sutarties Nr. 2 sąlygas, taip pat ir kredito valiutą iš litų į eurus. 2008 m. gegužės 12 d. Laidavimo sutartimi Nr. ( - ) UAB „Vicus“ laidavo už V. Z. ir Nordea Bank Finland Plc sudarytos Kreditavimo sutarties Nr. 2 su vėlesniais pakeitimais visišką ir tinkamą įvykdymą. Taip pat Kreditavimo sutarties Nr. 2 įvykdymas buvo užtikrintas ir UAB „VKK Investicija“ nekilnojamojo turto, kurio bendra vertė 6 125 000 Lt, hipoteka (Sutartinės hipotekos lakštas Nr. ( - )). Pagal Nordea Bank Finland 2016 m. rugpjūčio 29 d. kreditorinio reikalavimo duomenis pagrindinio skolininko V. Z. skola pagal Kreditavimo sutartį Nr. 1 yra 487 229,02 Eur negrąžintas kreditas, 11 148,61 Eur nesumokėtos palūkanos, 392 511,43 Eur įsipareigojimų nevykdymo palūkanos ir 144,81 Eur bauda už įsipareigojimų nevykdymą.
  5. Skolininkas S. J. ir kreditorius Nordea Bank Finland Plc 2006 m. rugsėjo 18 d. sudarė Kreditavimo sutartį Nr. ( - ), kuria S. J. buvo suteiktas 463 392,03 Eur (1 600 000 Lt) dydžio kreditas. 2009 m. birželio 2 d. Papildomu susitarimu Nr. ( - ) ir 2010 m birželio 28 d. Papildomu susitarimu Nr. ( - ) S. J. ir Nordea Bank Finland Plc keitė Kreditavimo sutarties Nr. 3 sąlygas, taip pat ir kredito valiutą iš litų į eurus. Kreditavimo sutarties Nr. 3 įvykdymas yra užtikrintas S. J. ir UAB „Vicus“ nekilnojamojo turto, kurio bendra vertė 525 370,71 Eur (1 814 000 Lt), hipoteka (Sutartinės hipotekos lakštas Nr. ( - )). UAB „Vicus“ įkeisto nekilnojamojo turto vertė sudarė 344 647,82 Eur (1 190 000 Lt). Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3679-144/2012 nutarta pagal Kreditavimo sutartį Nr. 3 kreditoriui Nordea Bank Finland Plc iš skolininko S. J. išieškoti 468 670,07 Eur negrąžinto kredito, 11 699,35 Eur palūkanų, 27 709,06 Eur įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, 16 procentų dydžio sutartinių palūkanų nuo pareiškimo priėmimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 40,26 Eur (139 Lt) žyminio mokesčio; taip pat parduoti iš varžytynių įkeistus S. J. ir UAB „Vicus“ nekilnojamuosius daiktus. Kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc 2016 m. rugpjūčio 29 d. pažymos duomenimis pagrindinio skolininko S. J. skola pagal Kreditavimo sutartį 367 517,90 Eur negrąžintas kreditas, 11 699,35 Eur nesumokėtos palūkanos, 326 480,29 Eur įsipareigojimų nevykdymo palūkanos bei 40,26 Eur priteistas žyminis mokestis.
  6. Kreditoriaus V. Z. ieškinys, pareikštas actio Pauliana pagrindu, grindžiamas tuo, kad ginčijami sandoriai pažeidžia sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus (CK 1.5 straipsnis), todėl prieštarauja viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis), imperatyvioms įstatymo nuostatoms – pažeidžia Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 3 punktą (CK 1.80 straipsnis) ir pažeidžia kreditorių teises (CK 6.66 straipsnis). Teismas, siekdamas įvertinti kreditorės AB „DNB bankas“ finansinio reikalavimo pagrįstumą, pirmiausiai žemiau motyvuose pasisako dėl ginčijamų sandorių teisėtumo ieškiniuose nurodytais sandorių negaliojimo pagrindais.

10Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnis)

  1. Kreditorius V. Z. teismui pareikštu ieškiniu prašo pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančius kreditorių teises (CK 6.66 straipsnis).
  2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išskirtos būtinosios actio Pauliana taikymo sąlygos, kurioms esant galimas sandorio pripažinimas negaliojančiu: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2009 m. balandžio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Liūto vaistinė“ v. UAB „Optivita“, bylos Nr. 3K-3-105/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-362/2011; 2012 m. gegužės 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012; kt.).
  3. Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų egzistavimo nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu.
  4. Taigi viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų – kad kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Atsižvelgiant į tai, kad kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012).
  5. Taigi, kreditorius turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų), tačiau ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Byloje nėra įrodyta, jog kreditorius V. Z. ginčo sandorių sudarymo metu turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į UAB „Vicus“. Ginčijami sandoriai buvo sudaryti 2006-2008 metais, tuo tarpu V. Z. reikalavimo teisė į UAB „Vicus“ atsirado tik 2016 m. liepos mėn., t. y. įsiteisėjus nutarčiai dėl UAB „Vicus“ bankroto bylos iškėlimo. Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartimi patvirtintas kreditoriaus V. Z. 263,91 Eur finansinis reikalavimas UAB „Vicus“ bankroto byloje yra kilęs iš darbo teisinių santykių. Finansinio reikalavimo susidarymo momentą bei jo pagrindą patvirtina bankrutuojančios UAB „Vicus“ bankroto administratoriaus byloje pateikta 2017 m. sausio 14 d. paraiška išmokoms iš Garantinio fondo gauti Nr. 01-335. Nagrinėjamu atveju spręstina, jog kreditorius V. Z. neįrodė turėjęs neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į UAB „Vicus“ ginčijamų sandorių sudarymo metu, todėl neturi teisės reikšti ieškinio dėl sandorių nuginčijimo actio Pauliana pagrindais.
  6. Kita vertus pažymėtina, kad kreditorius V. Z. neįrodinėjo (CPK 178 straipsnis) nei vienos iš actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų, būtent, kad skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio ar, kad skolininkas buvo nesąžiningas, žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises, o ginčijamų sandorių negaliojimą iš esmės grindė kitais sandorių negaliojimo pagrindais.
  7. Be to, pažymėtina, kad pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį, kreditorius ginčyti skolininko sudarytus sandorius, pareikšdamas actio Pauliana ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi teisę per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis, 6.66 straipsnio 3 dalis). Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai teigia tiek kreditorė, kurios finansinis reikalavimas yra ginčijamas, tiek ir bankrutuojančios UAB „Vicus“ bankroto administratorius, ieškinys actio Pauliana pagrindu yra pareikštas praleidus vienerių metų senaties terminą. VĮ Registrų centro duomenys patvirtina, kad kreditorius V. Z. UAB „Vicus“ vadovu buvo nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 11 d., iš į bylą pateikto 2010 m. gegužės 12 d. UAB „Vicus“ direktoriaus sprendimo dėl įgaliojimo atstovauti bendrovę nustatyta, kad V. Z. dar nuo 2010 metų gegužės 12 d. buvo įgaliotas veikti UAB „Vicus“ vardu, ją atstovavo UAB „Vicus“ ginčijant su kreditore sudarytus sandorius, kurių pagrindu yra grindžiamas kreditorinis reikalavimas. Taigi, esant nustatytoms aplinkybėms, atsižvelgiant į tai, kad dar iki šio ginčo, teismuose su AB „Nordea Bank“ jau vyko kiti ginčai dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais, spręstina, kad kreditorius V. Z. apie ginčo sandorius ir galimai pažeidžiamas jų teises turėjo žinoti akivaizdžiai anksčiau, t. y. dar prieš inicijuojant UAB „Vicus“ bankroto bylą, todėl darytina išvada, kad reikalavimas pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais actio Pauliana pagrindu yra pareikštas praleidus įstatymo nustatytą vienerių metų senaties terminą.

11Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, sudarytų prieštaraujant imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis) ir juridinio asmens veiklos tikslams (CK 1.82 straipsnis)

  1. Kreditorius V. Z. pateiktu ieškiniu įrodinėja, kad ginčijami sandoriai pažeidžia sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus (CK 1.5 straipsnis), todėl prieštarauja viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis), o taip pat sudaryti pažeidžiant Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 3 punktą, todėl prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnis), be to byloje taip pat prašoma taikyti CK 1.82 straipsnio nuostatas.
  2. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 22 d sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1587-413/2014, ieškinio reikalavimai dėl 2008 m. gegužės 12 d. laidavimo sutarties Nr. ( - ) ir 2008 m. gegužės 12 d. laidavimo sutarties Nr. ( - ), Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimu priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1887-555/2015 ieškinio reikalavimas dėl 2006 m. rugsėjo 19 d. turto įkeitimo sandorio, įregistruoto hipotekos lakštu Nr. ( - ) su vėlesniais pakeitimais pripažinimo negaliojančiais CK 1.81 straipsnio ir 1.82 straipsnio pagrindu atmesti, Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.2-775-555/2016 UAB „Vicus“ reikalavimas dėl 2008 m. gegužės 13 d. turto įkeitimo sandorio, įregistruoto sutartinės hipotekos lakštu Nr. ( - ) su vėlesniais pakeitimais, pripažinimo negaliojančiu paliktas nenagrinėtas.
  3. Taigi, įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo išspręsti UAB „Vicus“ pareikšti reikalavimai dėl šioje byloje ginčijamų sandorio negaliojimo CK 1.81 straipsnio bei 1.82 straipsnio pagrindais. Vadinasi, tiek laidavimo, tiek hipotekos sandorių teistumas buvo teisminio bylos nagrinėjimo dalyku minėtose bylose, kuriose dalyvavo ir šioje byloje ieškininius reikalavimus pareiškęs kreditorius V. Z.. Teismams pirmiau nurodytose bylose konstatavus, jog nėra pagrindo pripažinti šios bylos ginčo sandorius neteisėtais, teismų išvados šiose byloje dalyvavusiems asmenims tampa prejudiciniais faktais, kurių kitoje byloje tarp tų pačių šalių įrodinėti nereikia, jos negali būti ginčo objektas kitoje, vėliau iškeltoje, civilinėje byloje.
  4. Kreditorius V. Z. pareikštu ieškiniu ginčija UAB „Vicus“ sudarytus hipotekos ir laidavimo sandorius, tvirtindamas, kad jie prieštarauja imperatyvioms normoms – FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies ir 3 punktui.
  5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad FĮĮ 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos normos yra skirtos užtikrinti finansinių įstaigų stabilumą, siekiant apriboti būtent šių įstaigų sudaromų sandorių riziką. Šiomis normomis siekiama finansinių įmonių apsaugos ir stabilumo, o ne įkeičiamo turto savininkų ar laidavusių už tinkamą prievolės įvykdymą asmenų interesų gynimo. Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintas atsakingo skolinimo principas – finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą skolinti, be kita ko, privalo įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus; 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad finansų įstaiga, sudariusi sandorį, privalo nuolat stebėti ir dokumentuose fiksuoti, ar klientas vykdo sutartinius įsipareigojimus, ar jo finansinė ir ekonominė būklė nekelia grėsmės tinkamam sutartinių įsipareigojimų finansų įstaigai vykdymui; 32 straipsnio 1 dalies 3 punkte reglamentuojama, kad finansų įstaiga privalo įvertinti ir riboti riziką, atsirandančią dėl finansinių paslaugų teikimo vienam klientui arba tarpusavyje susijusių klientų grupei (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-2012/2014). Teismas, remdamasi ginčui spręsti aktualaus teisinio reguliavimo aiškinimu, neturi pagrindo fiksuoti nagrinėjamu atveju buvus FĮĮ normų pažeidimą. Finansinių įstaigų stabilumui užtikrinti skirtos teisės normos negina šių įstaigų teikiamų paslaugų klientų (finansinių paslaugų gavėjų) interesų. Vien tai, jog kredito gavėjai neįvykdė prievolės bankui, savaime neleidžia daryti išvados, jog teismas mokumo (finansinio pajėgumo) vertinimą atliko netinkamai.
  6. CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: kad teisės norma yra imperatyvi ir kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas; sprendžiant dėl abiejų šių sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina; imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014; 2015 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2015; kt.).
  7. Finansų įstaigų įstatymas (toliau – FĮĮ) 31 straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą įsigyti kapitalo arba pinigų rinkos priemonių, skolinti, prisiimti įsipareigojimus už savo klientą, privalo įsitikinti, kad: 1) įsigyjamas finansinis turtas, įkeičiamas arba kitas turtas, iš kurio ateityje gali būti tenkinamas finansų įstaigos reikalavimas, tikrai yra ir iš jo gali būti tenkinamas įgytas finansų įstaigos reikalavimas; 2) kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus; 3) klientas vykdė ir vykdo savo finansinius įsipareigojimus finansų įstaigoms. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šių normų paskirtis pirmiausia yra pačios finansų įstaigos, o ne kredito gavėjų interesų apsauga, nes jos suvaržo galimybes neatsakingai skolinti lėšas, tačiau niekaip nesuteikia kredito gavėjui pagrindo reikalauti kreditavimo sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl šių normų pažeidimo, ar, juo labiau, negrąžinti pasiskolintų lėšų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-112-464/2016).
  8. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, spręstina, kad kreditoriaus V. Z. nurodyti argumentai dėl ginčijamų sandorių negaliojimo CK 1.80 straipsnio ir 1.82 straipsnio prasme yra nepagrįsti ir neįrodyti, todėl šioje dalyje atmestini.
  9. Minėta, kad kreditoriaus akcinės bendrovės „Luminor Bank“ (Nordea Bank Finland Plc) reikalavimo teisė kildinama iš laidavimo sutarčių bei svetimo daikto hipotekos.
  10. Prievolių įvykdymo užtikrinimas – tai civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas bei skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Prievolių įvykdymo užtikrinimo esmė yra ta, kad skolininkui neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius prisiimtą prievolę, kreditoriui atsiranda papildoma turtinio pobūdžio priemonė paveikti skolininką ar kitą asmenį, kad skolininko prievolė būtų tinkamai įvykdyta.
  11. Laidavimo, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, samprata yra pateikta CK 6.76 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Pagal teismų praktiką jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, tai, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011; 2011 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2011).
  12. Byloje nėra ginčo dėl to, jog pagrindiniai skolininkai D. B., V. Z. ir S. J. tinkamai nevykdė Kreditavimo sutarčių. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad minėtos sutartys buvo kreditoriaus AB „Nordea Bank“ vienašališkai nutrauktos, laidavimo sutartyse įtvirtintos nuostatos, kad laiduotojas bankrutuojanti UAB „Vicus“ įsipareigoja atsakyti kreditoriui kaip solidarus skolininkas, jeigu kredito gavėjas neįvykdys visos prievolės ar jos dalies, laiku nesumokės su ja susijusių mokesčių ir / ar kitų įmokų pagal kreditavimo sutartį su visais vėlesniais jos papildymais ir pakeitimais.
  13. Šioje nagrinėjamoje byloje kreditorius AB „Luminor Bank“ (Nordea Bank Finland Plc) pateikė detalius pagrindinių skolininkų D. B., V. Z. ir S. J. skolos pagal Kreditavimo apskaičiavimus, rėmėsi teismų procesiniais dokumentais, kuriuose pateiktas teisinis įvertinimas dėl sutartinių palūkanų bei nurodyta, kad pagrindiniai skolininkai nėra tinkamai įvykdę kreditavimo sutarčių ir nutarta iš jų išieškoti skolas, priteisti iš skolininkės bylinėjimosi išlaidas. BUAB „Vicus“ pripažinus, kad pagrindiniai skolininkai savo prievolių nėra įvykdę, V. Z. šių aplinkybių taip pat neginčija. Byloje nenustatyta, kad kreditoriaus AB „Nordea Bank“ (teisių perėmėja AB „Luminor Bank“) UAB „Vicus“ reiškiami finansiniai reikalavimai būtų didesni nei pagrindinių skolininkų D. B. ir V. Z. ar S. J. skolos pagal Kreditavimo sutartis, todėl yra pagrindas išvadai, kad pagrindiniams skolininkams D. B., V. Z. ir S. J. tinkamai neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartis yra pagrindas patvirtinti kreditorinį reikalavimą.
  14. Taigi, atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, UAB „Vicus“ bankroto byloje tvirtintinas kreditorės AB „Nordea Bank“ (teisių perėmėja AB „Luminor Bank“) 2 327 398,56 Eur finansinis reikalavimas (ĮBĮ 26 straipsnis).

12Dėl baudos kreditoriui V. Z. skyrimo

  1. Kreditorė AB „Nordea Bank“ (teisių perėmėja AB „Luminor Bank“) prašo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis tiek kreditoriui V. Z. skirti baudą.
  2. CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas, nustatęs nurodyto straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Taigi šių teisės normų turinio analizė teismui suponuoja išvadą, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį numatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę. CPK 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis.
  3. Pažymėtina, kad CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatytos dvi būtinos sąlygos įstatyme numatytoms pasekmėms už piktnaudžiavimą procesine teise kilti: tai yra šalies nesąžiningumas ir ieškinio (ar kito procesinio dokumento) nepagrįstumas, jį pateikiant teismui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejais laikytini šalies veiksmai, naudojantis tokiomis teisėmis ne pagal jų paskirtį, ne pagal civilinio proceso tikslus arba kai tokiais veiksmais kitai proceso šaliai sąmoningai sukeliama esminė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-07-09 nutartis c. b. Nr. 3K-3-346/2012). Be to, įstatyme nustatytos procesinės teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005). Įvertinus tai, kad kreipimasis į teismą dėl galimai pažeistų teisių ir interesų, yra šalies teisė, teismo vertinimu, šioje byloje kreditoriaus V. Z. akivaizdaus piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis nenustatyta.

13Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

  1. Kreditorė AB „Luminor Bank“ pateikė įrodymus, kad nagrinėjamoje byloje iš viso turėjo 2 323,38 Eur, kurias sudaro atskirojo skundo analizė, atsiliepimo į jį ir prašymo parengimas – 820,02 Eur, atstovavimas teismo posėdžiuose – 637,79 Eur bei ieškinio analizė ir atsiliepimo į jį parengimas – 865,57 Eur. Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos už atskirojo skundo analizę, atsiliepimo į jį ir prašymo parengimą, atstovavimą teismo posėdžiuose, vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, viršija nustatytus maksimalius dydžius (822,80*0,1*7; (793,30*0,4)*2), todėl šios išlaidos mažintinos ir kreditorei AB „Luminor Bank“ iš kreditoriaus V. Z. priteistina 2 076,17 Eur (634,64+575,96+865,57) bylinėjimosi išlaidų (CPK 98 straipsnio 1 dalimi).
  2. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro 42,70 Eur, kurios yra priteistinos iš kreditoriaus V. Z. valstybės naudai (CPK 96 straipsnis).

14Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, 290-291 straipsniais,

Nutarė

15kreditoriaus V. Z. ieškinį atmesti.

16Uždarosios akcinės bendrovės „Vicus“ bankroto byloje patvirtinti kreditorės akcinės bendrovės „Luminor Bank“ 2 327 398,56 Eur finansinį reikalavimą.

17Iš kreditoriaus V. Z., a. k. ( - ) kreditorės akcinės bendrovės „Luminor Bank“, j. a. k. 112029270, naudai priteisti 2 076,17 Eur bylinėjimosi išlaidų.

18Iš kreditoriaus V. Z., a. k. ( - ) valstybės naudai priteisti 42,70 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (pinigus sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai (įmonės kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią AB „Swedbank”, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).

19Nutartis per septynias dienas nuo jos priėmimo gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai