Byla 2A-1349-450/2014
Dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Zitos Smirnovienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimo ir 2013 m. gruodžio 9 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. Š. ieškinį atsakovui AB DNB bankui dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo,

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5ieškovė nurodo, kad 2007-12-10 sudarė su AB DNB banku kreditavimo sutartį, kurios pagrindu jai buvo suteikta 246.177,02 EUR paskola nebaigto gyvenamojo namo, ( - ) statybos užbaigimui. Paskolos gavėjos prievolių įvykdymas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu (hipoteka). Galutinis kredito grąžinimo terminas – 2047-11-26.

6Ieškovė nurodo, kad Bankas nepagrįstai ją laiko verslininke. Nurodo, kad įsigijo 8,6100 ha bendro ploto žemės sklypą ir jame esantį nebaigtą (baigtumas 28 procentai) statyti gyvenamąjį namą. Lazdijų savivaldybės administracija išdavė statybos leidimą pabaigti statyti gyvenamąjį namą bei papildomai įrengti buitinių nuotekų valymo įrenginį, pavėsinę, lieptą, tvorą, šulinį. Nurodo, kad, įsigijus nurodytą turtą, savo darbu ir lėšomis gerino įsigyto turto būklę bei vertę, buvo pradėtos kito pastato - ūkinio statybos, dėl ko turto vertė padidėjo, t.y. per 1 mėnesį nuo turto įsigijimo dėl jos pastangų ir darbo gyvenamojo namo baigtumas jau buvo 66 proc. ir šio turto - žemės sklypo, ir jame esančių nebaigto statyti gyvenamojo namo bei ūkinio pastato vertė sudarė jau 817.000 Lt (gyvenamojo namo – 150.000 Lt, ūkinio pastato – 50.000 Lt). Šias aplinkybes patvirtina kartu su ieškiniu pateikta 2007-12-03 UAB Korporacija „Matininkai” preliminari išvada dėl turto vertės Nr. 11-12-716 bei 2007-11-20, 2007-11-29 statinio fotonuotraukos. Iš 2007-2008 metų darbų sąmatos, kuri buvo teikiama Bankui prašant suteikti paskolą, matyti, jog reikalingiems darbams atlikti buvo būtina apie 1.232. 000 Lt, tuo tarpu Bankas suteikė tik 246.177 EUR (ekvivalentas litais 849.999,95 Lt), į kitus pagerinimus buvo investuota beveik 1 mln. Lt. Taip pat nurodo, kad buvo surašytas statybos sustabdymo aktas bei 2008-04-28 savavališkos statybos aktas dėl medinio liepto, medinės aikštelės, pirties ir kt., todėl šių statinių statybos sustojo. Alytaus apskrities viršininko įsakymu buvo liepta nugriauti medinio liepto aikštelę bei pirtį. Alytaus viršininko administracija pateikė ieškinį dėl pastatytos pirties nugriovimo. 2009-05-28 nutartimi c/b Nr.2-39-743/2009 buvo sustabdyta iki LR Konstitucinis teismas priims išaiškinimą dėl LR Statybos įstatymo 28 str. (dėl savavališkų statinių nugriovimo ar pertvarkymo).

7Prasidėjus ekonominei krizei ir susidūrus su rimtais finansiniais sunkumais, ieškovė tapo nepajėgi pilna apimtimi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų pagal Kredito sutartį. 2009-07-08 bei 2010-06-17 kreipėsi į Banką, prašydama atidėti kredito įmokų bei palūkanų mokėjimus, ko pasėkoje paskolos sutartis buvo 2 kartus pakeista ir papildyta 2009-08-05 susitarimais Nr. 2009-08-05 Nr. K-2500-2007-760/1 bei 2010-07-22 Nr. K-2500-2007-760/2. Ženkliai pagerinus įkeistą turtą, Bankas du kartus padidino suteiktą paskolą ir Bankui pilnai pakako vien tik įkeisto turto vertės įsipareigojimams pagal Kredito sutartį užtikrinti.

8Ieškovė taip pat nurodė, kad pablogėjus jos finansinėms galimybėms, įkeistas turtas pradėtas nuomoti kaip kaimo turizmo sodyba, ir gautos pajamos panaudotos paskolos įmokoms ir palūkanoms dengti. Tuo tikslu trumpam įsigytas verslo liudijimas - laikotarpiu nuo 2009-07-01 iki 2009-12-31 bei nuo 2010-06-18 iki 2010-09-15, t.y. atitinkamai tik 6 mėn. ir atitinkamai tik 3 mėn. Kadangi nebuvo verslininkė, o tik paprasta vartotoja, jokios patirties šioje srityje neturėjo, uždirbti iš įkeisto turto nuomos jai nepavyko. Todėl buvo priversta dar kartą 2009-06-17 su prašymu kreiptis į Banką dėl palūkanų sumažinimo ir įmokų atidėjimo. Ieškovė nurodo, kad Banko atsiliepime išdėstyti teiginiai, jog ji yra verslininkė ir vykdė intensyvią ūkinę - komercinę veiklą, naudodamasi Banko suteikta paskola, yra nepagrįsti. Visų pirma, iš Banko suteiktos paskolos buvo tik pabaigtas statyti gyvenamasis namas bei ūkio pastatas, o visi kiti pagerinimai buvo atlikti iš asmeninių pinigų. Antra, įkeistą turtą, kaip kaimo turizmo sodybą, pavyko išnuomoti tik kelis kartus. Nuoma vyko vos kelis mėnesius ir tik vasaros laikotarpiu. Gauti keli pavieniai užsakymai jokio pelno neatnešė, todėl atsakovo argumentai, jog ieškovės verslo vystymą įrodo 2009 m. sėkmingai organizuota vaikų stovyklą bei kt., laikytini nepagrįstais. Taip pat nurodė, jog siekdama, kad nuoma būtų naudinga, ir norėdama pritraukti kuo daugiau potencialių nuomininkų, 2010-03-19 įstojo į Lietuvos kaimo turizmo asociaciją. Kaimo turizmo sodybą nuomoti sekėsi sunkiai, susidomėjimas buvo menkas, todėl 2013-06-03 pateiktas prašymas išstoti iš LKTA narių. Taip pat nurodo, kad siekdama įvykdyti Bankui savo įsipareigojimus, priėmė sprendimą įkeistą turtą panaudos pagrindais perleisti naudotis įmonei „Ciendy“, kuri už tai sutiko mokėti Bankui privalomus mokėjimus pagal paskolos sutartį.

9Nuo pat paskolos sutarties sudarymo iki 2012 m. pilnai mokėjo Bankui visus privalomus mokėjimus, o nuo 2012 m., kiek galėdama, dalimis. Aplinkybės, jog susidūrusi su finansiniais sunkumais, kaip įmanydama, stengėsi tinkamai vykdyti paskolos sutartį ir tuo tikslu išbandė verslą, nėra ir negali būti pagrindas ją laikyti verslininke. Ieškovė taip pat nurodo, kad sumažėjus pajamoms, atsižvelgdama į tai, kad įkeistas turtas buvo ženkliai pagerintas ir 2008-11-11 dienai turto vertė sudarė 2.700.000 Lt, tikėjosi parduoti įkeistą turtą ir tokiu būdu pilnai padengti visus įsipareigojimus Bankui, tačiau dėl ekonominio sunkmečio ženkliai kritus nekilnojamojo turto rinkos kainos, remiantis UAB „Dzūka“ 2013-03-01 Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. 2013/D030 įkeisto turto vertė sudaro 326.000 Lt, o remiantis kita - UAB „iDeArt“ Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. 2013-021 įkeisto turto rinkos vertė yra 344. 000 Lt. Bankui priverstine tvarka pardavus iš varžytynių įkeistą turtą, esant jo žemiausiai rinkos kainai, gautų pajamų ieškovei ne tik neužteks visiems įsipareigojimams Bankui padengti, bet dar ir liks skolinga Bankui. Taigi, šiuo atveju ekonominė krizė ir jos sąlygotas ženklus nekilnojamojo turto rinkos kainų kritimas bei kitos neigiamos pasekmės laikytina ta aplinkybe, kuri iš esmės lėmė sutarties vykdymo suvaržymą, t. y. dėl ekonominės krizės sumažėjo finansinės galimybės tinkamai ir pilna apimtimi mokėti Bankui įmokas ir palūkanas.

10Ieškovė prašė pakeisti kredito sutarties 2009-08-05 susitarimo Nr. K-2500-2007-760/1 Bendrosios dalies 46.5 punktą, nustatant, jog „kai iš esmės pablogėja įkeistas turtas, sumažėja įkeisto turto vertė dėl bankui įkeisto nekilnojamojo turto rinkos vertės pokyčių dėl objektyvių ir nuo šalių valios nepriklausančių priežasčių (pvz., nekilnojamojo turto rinkos esminiai pokyčiai) galimas priverstinis įsiskolinimo pagal sutartį išieškojimas iš bankui įkeisto nekilnojamojo turto atidedamas 5 (penkerių) metų terminui, kuris pradedamas skaičiuoti nuo teismo sprendimo pakeisti sutarties sąlygas įsiteisėjimo arba šalių susitarimo pakeisti sutarties sąlygas dienos, t. y. bankas neturi teisės iki nustatyto termino pabaigos vykdyti priverstinio įsiskolinimo pagal sutartį išieškojimo iš bankui įkeisto nekilnojamojo turto. Laikoma, jog kredito ir turto rinkos vertės santykio pažeidimas išnyksta, jei kredito ir bankui įkeisto turto rinkos vertės santykis pasiekia sutartyje nurodytą santykį“.

11Atsakovas nesutino su ieškiniu ir nurodė, kad Bankas suteikė ieškovei kreditą išimtinai atsižvelgdamas į įkeičiamo turto vertę, ir įkeisto turto vertei pasikeitus, turi būti keičiamos ir Kreditavimo sutarties sąlygos ieškovės nurodomu būdu. Nurodė, jog suteikiant ieškovei kreditą buvo vertinama tiek ieškovės gaunamos pajamos, tiek įkeičiamo turto vertė. Teismų praktikoje pripažįstama, jog bankai teikiamų kreditų negrąžinimo rizikas įvertina ir užtikrina hipoteka. Vilniaus apygardos teismas 2011-05-09 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje 2A-537- 492/2011, konstatavo, jog „Bankas yra finansų įstaiga <...> Banko verslo rizika yra kreditų teikimas. Bankas teikdamas kreditus ir vertindamas verslo rizikas, sudarydamas sandorius, turinčius galimos rizikos požymių, turi teisę reikalauti, kad sutartyje būtų aiškiai nurodytos sutartį sudarančių šalių teisės, įsipareigojimai, įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonės; finansų įstaiga turi teisę, jeigu klientas nevykdo sutartinių įsipareigojimų, prieš terminą nutraukti sutartį arba pareikalauti įvykdyti prievoles prieš terminą, arba pareikalauti suteikti papildomas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones (LR Finansų įstaigų įstatymo 31 str. „Verslo rizikos prisiėmimas“ 7 d.). Šioje byloje atsakovas savo teikiamų kreditų negrąžinimo rizikas, tame tarpe ir galimą ekonominį nuosmukį, įvertino ir užtikrino hipoteka“.

12Taigi, Bankas, suteikdamas kreditą ieškovei, įvertino savo riziką ir užtikrino ją ieškovei priklausančio nekilnojamojo turto - žemės sklypo, gyvenamojo namo ir kitų pastatų bei statinių, įkeitimu. Tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovė gali būti atleista nuo įsipareigojimų Bankui pagal Kreditavimo sutartį vykdymo ar įsipareigojimų vykdymo sąlygos turi būti keičiamos, atsižvelgiant į įkeisto turto rinkos vertės pasikeitimą (šiuo atveju sumažėjimą). Priešingai, įkeisto turto rinkos vertės sumažėjimas reiškia kredito rizikingumo padidėjimą ir sudaro pagrindą Bankui reikalauti papildomų prievolių užtikrinimo priemonių arba, jei įsipareigojimai Bankui vykdomi netinkamai, kreditavimo sutartį iš viso nutraukti ir pradėti priverstinį skolos išieškojimą, siekiant išvengti dar didesnių nuostolių. Esant tokioms aplinkybėms, draudimas Bankui vykdyti priverstinį skolos pagal Kreditavimo sutartį išieškojimą iš esmės pažeistų Banko interesus.

13Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovė santykiuose su Banku nėra laikytina vartotoja, o kredito lėšos panaudos verslo tikslais - t.y. įrengiant kaimo turizmo sodybą, kurioje teikiamos apgyvendinimo paslaugos ir už tai gaunamos pajamos. Tai patvirtina faktinės aplinkybės. Atsižvelgiant į už kredito lėšas statyto turto pobūdį - 60 miegamų vietų, 60 vietų šventėms, 3 apgyvendinimo pastatai, konferencijų salė, garinė pirtis, krepšinio ir tinklinio aikštelės ir kt. Ieškovės įrengtoje kaimo turizmo sodyboje „Laimos vila“ teikiamos apgyvendinimo ir kitos kaimo turizmo paslaugos. Šias faktines aplinkybes patvirtina pateikti išrašai iš internetinio puslapio www.laimosvila.lt, tiek išrašai iš Lietuvos kaimo turizmo asociacijos internetinės svetainės www.atostogoskaime.lt1 bei VšĮ „Lazdijų turizmo informacinis centras“ internetinio puslapio http ://lazdijai-turizmas, lt2.

14Atsakovas taip pat nurodo, kad ieškovė turėjo išduotą jai verslo liudijimą, leidžiantį teikti patalpų nuomos paslaugas laikotarpiui nuo 2010 m. birželio 18 iki rugsėjo 15 d. Be to, pagal VSDFV duomenų bazės 2010-06-21 išrašą - verslo liudijimas ieškovei buvo išduotas ir laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. Iš VSDFV duomenų bazės 2008-04-01 išrašo matyti, kad verslo liudijimas ieškovei buvo išduotas ir laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 15 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Taigi, priešingai nei teigia ieškovė, Banko lėšomis užbaigtame statyti ir įrengti gyvenamajame name, su kitais pastatais ir statiniais sudarančiame kaimo turizmo sodybos kompleksą, nuolatos (atsižvelgiant į sezoniškumą) teikiamos apgyvendinimo ir kitos kaimo turizmo paslaugos nuo pat kaimo turizmo sodybos įrengimo 2008 m.

15Atsakovas nurodo, kad ieškovė klaidingai interpretuoja ieškinyje prašomas pakeisti Kreditavimo sąlygas, todėl nepagrįstai, remdamasi CK 6.221 str. 3 d. nuostatomis, teigia, jog nagrinėjamu atveju yra galimas Kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimas net ir Kreditavimo sutarčiai esant nutrauktai. Atsakovas taip pat nurodo, kad ieškovė ieškiniu prašo teismo pakeisti Kreditavimo sutarties 46.5. punktą, kuriame nustatytas vienas iš galimų Kreditavimo sutarties nutraukimo pagrindų. Ieškovei dar nuo 2012 m. vidurio tinkamai nevykdant įsipareigojimų Bankui mokėti palūkanas ir grąžinti kreditą Kreditavimo sutartyje nustatytomis dalimis ir terminais, Banko vienašališkai buvo nutraukta 2013-03-11 ir ne remiantis ieškovės prašomu pakeisti Kreditavimo sutarties 46.5. punktu, o kitais Kreditavimo sutartyje nustatytais pagrindais (46.1., 46.12., 48 punktais). Todėl ieškovės prašomas pakeisti Kreditavimo sutarties 46.5. punktas neturėjo jokios įtakos Kreditavimo sutarties nutraukimui, tuo labiau, jis nebėra aktualus ir negalioja po Kreditavimo sutarties nutraukimo. Tačiau po Kreditavimo sutarties nutraukimo lieka galioti Kreditavimo sutarties sąlygos dėl kredito grąžinimo, palūkanų ir delspinigių mokėjimo.

16Atsakovas pažymi, jog įsipareigojimai Bankui pagal Kreditavimo sutartį ieškovės vykdomi netinkamai dar nuo 2012 metų vidurio. CK 6.204 str. 3 d. numato, kad kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą. Šiuo atveju ieškovė yra pažeidusi CK 6.59 str., draudžiantį vienašališkai atsisakyti vykdyti prievolę ar keisti jos vykdymo sąlygas, taip pat pažeidusi 6.204 str. 3 d., kadangi nevykdė tinkamai prievolių pagal Kreditavimo sutartį, dėl ko Kreditavimo sutartis buvo nutraukta.

17Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-01-31 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2011 išaiškino, kad „CK 6.204 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog jeigu įvykdyti sutartį vienai šaliai tampa sudėtingiau negu kitai šaliai, ši šalis privalo vykdyti sutartį, atsižvelgiant į kitose šio straipsnio dalyse nustatytą tvarką. Tuo tarpu kitose šio straipsnio dalyse nenustatyta, kad nukentėjusi šalis savaime įgyja teisę nevykdyti sutarties iš viso arba iš dalies, taip pat neįtvirtinta nuostatų, leidžiančių nukrypti nuo CK 6.189 straipsnio 1 dalyje, 6.200 straipsnyje nustatyto teisinio reglamentavimo“.

18Atsakovas taip pat nurodo, kad ginčo, jog ieškovė tinkamai nevykdė Kreditavimo sutarties sąlygų, byloje nėra. Ieškovė nė neketina vykdyti įsipareigojimų Bankui pagal Kreditavimo sutartį. CK 6.204 str. prasme toks ieškovės elgesys yra nepateisinamas, pažeidžiantis atsakovo (Banko) interesus, todėl negali būti teisės ginamas.

19Ieškovė nenurodė jokių pagrįstų argumentų ir nepateikė jokių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti visų CK 6.204 str. nurodytų aplinkybių egzistavimą. Ekonominė krizė pati savaime nesudaro prielaidų keisti kreditavimo sutarties sąlygų CK 6.204 str. pagrindu.

20Atsakovas taip pat nurodo, kad ieškovės pozicija Kreditavimo sutarties pakeitimo būdo tikslingumu aspektu yra nelogiška. Ieškovė teigia, jog pakeitus Kreditavimo sutartį jos prašomu būdu, t. y. uždraudus Bankui vykti skolos pagal Kreditavimo sutartį išieškojimą iš įkeisto turto penkerius metus, įkeisto turto rinkos vertė neabejotinai padidėtų ir būtų sudarytos sąlygos iš įkeisto turto vertės jį realizavus grąžinti visą ar didžiąją dalį skolos pagal Kreditavimo sutartį. Tačiau ieškovė neįvertina aplinkybių, kad ir įsipareigojimai pagal Kreditavimo sutartį per penkerių metų laikotarpį žymiai padidėtų Kreditavimo sutarties pagrindu skaičiuojamų palūkanų bei delspinigių suma, todėl akivaizdžiai gali susidaryti ir tokia situacija, kad po penkerių metų santykis tarp skolos pagal Kreditavimo sutartį ir įkeisto turto vertės net tik kad nesumažėtų, bet, netgi, žymiai padidėtų. Ieškovės prašomas patvirtinti Kreditavimo sutarties pakeitimo būdas nesiderina su sutartinių prievolių pusiausvyros principu (priešingai - paneigtų šalių lygiateisiškumą), pažeidžia sąžiningumo, teisingumo ir protingumo reikalavimus (CK 1.5 str.) bei Banko, kaip kreditoriaus, teises bei turtinius interesus atgauti skolą pagal Kreditavimo sutartį, nes tokiu būdu atsakovas kaip verslo subjektas ir pelno siekiantis juridinis asmuo pats nukentėtų ir sudarytų grėsmę savo pačių įsipareigojimų tinkamam įvykdymui. Kaip yra konstatavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-02-20 nutartyje c. b. Nr. 3K-3-58/2012, finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas. Akivaizdu, kad Ieškovės neteisėti interesai negali būti ginami kitų asmenų (atsakovo) sąskaita.

21II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

22Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė ir atmetė ieškovės argumentą, kad ji buvo vartotoja ir kreditas buvo paimtas vartojimo tikslams. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, kredito lėšos panaudos verslo tikslais - įrengiant kaimo turizmo sodybą, kurioje buvo teikiamos apgyvendinimo paslaugos ir už tai gaunamos pajamos. Byloje nėra reikšminga ir teismas nenustatinėja, ar verslas buvo sėkmingas, ar ne. Byloje nustatyta, kad už kredito lėšas buvo užbaigtas statyti gyvenamasis namas, kuris kartu su kitais pastatais ir statiniais, nurodytais Nekilnojamojo turto registro išraše, poilsio namu, pirtimi, tvora su vartais, buitinių nuotekų valymo įrenginiu, vandens gręžiniu, aikštele, lieptu, pavėsine, sudaro kaimo turizmo sodybos kompleksą. Atsižvelgiant į nurodyto nekilnojamojo turto pobūdį, darė išvadą, jog jis sukurtas ne asmeniniais vartojimo tikslais, o komerciniais. Ieškovės įrengtoje kaimo turizmo sodyboje „Laimos vila“ buvo teikiamos apgyvendinimo ir kitos kaimo turizmo paslaugos. Ieškovė nuo 2011 m. yra kaimo turizmo sodybų asociacijos narė. Ieškovė kaimo turizmo sodybą nuomojo.

23Kreditavimo sutarčių sąlygos, t. y. mokėjimų terminai ieškovei buvo žinomos iš karto sudarius kreditavimo sutartį. Ieškovė, veikdama atsakingai, rūpestingai ir protingai, privalėjo įvertinti, ar galės vykdyti ir įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus nustatytu laiku. Pažymėtina, kad verslas (Ieškovė laikytina verslininke) ir jo rezultatai yra siejami su rizikos prisiėmimu. Atvejai, kai verslininkai gali būti atleisti nuo įsipareigojimų pagal sutartį vykdymo, yra itin riboti. Už sutarties neįvykdymą, nesant kitos šalies kaltės (Banko kaltės nagrinėjamoje byloje nėra), verslininkas neatsakys tik tuo atveju, kai prievolė neįvykdyta dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato kitaip (CK 6.256 str. 4 d.). Ieškovė, sudarydama kreditavimo sutartį bei įsipareigojusi mokėti joje numatytas įmokas, prisiėmė sau nepalankių aplinkybių atsiradimo riziką. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškinį atmetė.

24III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

25Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-13 ir 2013-12-09 papildomą sprendimą ir ieškovės ieškinį patenkinti. Priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė santykiuose su atsakovu, yra laikytina vartotoja. Pirmos instancijos teismas pažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nes neištyrė ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų bei reikšmingų aplinkybių, susijusių su ieškovės veiksmais, vykdant Kreditavimo sutartį, bei priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

26Teismas privalo tirti kiekvieną bylote priimtą įrodymą ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymų sąsąjumą ir leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Teismas nevertino ieškovės įrodymų bei išdėstytų aplinkybių ir pateiktų paaiškinimų apie tariamą jos verslumą, nevertino ir neatsižvelgė į sutarties sudarymo aplinkybes, nevertino dėl kokių priežasčių ieškovė tapo nepajėgi tinkamai pilna apimtimi vykdyti prisiimtus įsipareigojimus Bankui, ar tos priežastys sudaro pagrindą pakeisti Kreditavimo sutarties sąlygą Ieškovės prašomu būdu.

27Pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į kreditavimo sutarties sudarymo aplinkybes, kurios nagrinėjamu atveju neabejotinai yra reikšmingos, kadangi sprendžiant klausimą dėl Kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo būtinybės, būtina įvertinti ne tik aplinkybes, lėmusias Kredito sutarties vykdymo suvaržymą, bet ir atsižvelgti į Kredito sutarties sudarymo aplinkybes, Atsakovo kaip stipresniosios sutarties šalies padėtį, jo veiklos specifiškumą bei šiai veiklai keliamus reikalavimus.

28Bankas ieškovei, fiziniam asmeniui ne profesionaliam klientui suteikė paskolą nebaigto statyti gyvenamojo namo, statybų užbaigimui (Kreditavimo sutarties Specialiosios dalies 7 p.), šie duomenys leidžia daryti išvadą, kad buvo sudaryta vartojimo paskolos sutartis, skirta, asmeniniams/namų ūkio poreikiams tenkinti (LR Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str. 14 d. ), todėl ieškovė laikytina paprasta vartotoja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, jog kreditavimo sutartyse pasitaikančios nuostatos, kad suteiktas kreditas nėra vartojimo, reiškia tik tai, kad šiai sutarčiai netaikomas Vartojimo kredito įstatymas, tai atitinka nurodyto įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1,2 punktus (Lietuvos aukščiausiojo teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011).

29Atsakovas, būdamas vienas didžiausių komercinių bankų Lietuvoje, turi žymiai didesnius ekonominius, finansinius bei teisinius resursus lyginant su ieškove, paprasta vartotoja, ir kurie suteikia Bankui galimybę diktuoti sutartinių teisinių santykių sąlygas, todėl atsakovas laikytinas stipresniąja šalimi. Kadangi sudaryta Kreditavimo sutartis yra standartinė visiems Banko klientams, jos sąlygos nebuvo individualiai derinamos su ieškove, ieškovė neturėjo jokios realios galimybės nei aptarti šių sąlygų, nei tinkamai su jomis susipažinti iki Kreditavimo sutarties pasirašymo, o tuo labiau daryti įtaką sutarties sąlygų pakeitimui, todėl ieškovė šiuo atveju laikytina silpnesne Kreditavimo sutarties šalimi. Ieškovė buvo itin jauno amžiaus, nebuvo tvirtai įsitvirtinusi darbo rinkoje, stokojo informacijos ir patirties, neturėjo pastovių ir stabilių pajamų, o darbinės ateities perspektyvos ir galimybės gauti pakankamas ir stabilias pajamas, kurių pakaktų ne tik pragyvenimui, bet ir tinkamam įsipareigojimų pagal Kredito sutartį vykdymui, buvo miglotos ir neaiškios. Vargu ar Bankas, esant abejotinoms kredito gavėjo galimybėms ir ateities perspektyvoms tinkamai vykdyti visus prisiimtus įsipareigojimus, paskolą būtų suteikęs itin jaunam asmeniui, remdamasis gaunamu darbo užmokesčiu, jei Bankui nebūtų pakakę vien tik įkeičiamo turto vertės. Nuo paskolos suteikimo momento ieškovė pakeitė bent kelias darbovietes, o jos gaunamas darbo užmokestis buvo nedidelis: paraiškos gauti kreditą užpildymo metu (2007-12-06) ieškovė dirbo UAB „Euroracing“ vadybininke, jokio kito vertingo nekilnojamojo turto neturėjo, be to atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog svarstydamas ieškovės paraišką gauti kreditą butų vertinęs ką nors daugiau (pvz. ieškovės gaunamą atlyginimą) nei nurodytą ketinamo įkeisti turto rinkos vertę, kuri tuo metu buvo 817 000 Lt, vėliau ieškovė nepastoviai dirbdavo trumpą laiką vis kitose įmonėse — UAB „Nersido“, UAB „Minotel“, o 2009 m. dėl ekonominės krizės susidūrusi su finansiniais sunkumais, 2009- 07-08 bei 2010-06-17 kreipėsi į Banką prašydama atidėti kredito įmokų bei palūkanų mokėjimus, bei tarp šalių sudaryta paskolos sutartis buvo 2 kartus pakeista ir papildyta: 2009-08-05 susitarimas Nr. K-2500-2007-760/1 bei 2010-07-22 Nr. K- 2500-2007-760/2. Šiais papildomais susitarimais buvo padidinta paskolos suma, kadangi kaip jau buvo minėta, ieškovei ženkliai pagerinus įkeistą turtą jo vertė gerokai padidėjo. Įkeisto turto vertės Banko vertinimu pilnai turėjo užtekti visiems įsipareigojimams pagal Kredito sutartį įvykdyti.

30Ieškovei suteikta paskola niekada nebuvo imama ir naudojama verslo tikslais. Ieškovė iš Banko suteiktos paskolos tik pabaigė statyti gyvenamąjį namą bei ūkio pastatą, kai tuo tarpu kiti turto pagerinimai buvo atlikti ieškovės sąskaita ir rūpesčiu, į šiuos turto pagerinimus ieškovė papildomai investavo savo asmeninių lėšų. Tik prasidėjus ekonominiam sunkmečiui, kuris ženkliai sumažino ieškovės finansines galimybes, ieškovė iš įkeisto turto pamėgino gauti pajamų - įkeistą turtą nuomoti kaip kaimo turizmo sodybą. Šias aplinkybes patvirtina byloje pateiktas 2009-07-08 prašymas restruktūrizuoti kreditą, kuriame ieškovė prašymą atidėti kredito bei palūkanų mokėjimus grindė tuo, jog nuo 2009-01-01 pablogėjus jos finansinei būklei, ji ketino nuomoti įkeistą turtą kaip kaimo turizmo sodybą ir iš to gautas pajamas naudoti paskolos įmokoms ir palūkanoms dengti. Tačiau kadangi ieškovė nėra verslininkė, o tik paprasta vartotoja, uždirbti iš įkeisto turto jai nepavyko, ir šios pastangos atnešė tik nuostolius, bei dar labiau pablogino ieškovės finansinę padėtį, t.y. reikėjo mokėti už šildymą, už vandenį, elektrą, taisyti gedimus, be to naudojamas turtas dar ir nusidėvėjo, ko pasėkoj e Ieškovė buvo priversta dar kartą su 2010-06-17 prašymu kreiptis į Banką dėl palūkanų sumažinimo ir įmokų atidėjimo. Ieškovė tik trumpą laiką užsiėmė įkeisto turto nuoma, kas nesudaro jokio pagrindo daryti išvadai, jog Ieškovė yra verslininkė.

31Sprendime pirmos instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl Kreditavimo sutarties sąlygų keitimo galimumo esant nutrauktai Kreditavimo sutarčiai. LR CK 6.204 str. gali būti taikomas tik jeigu sutartis dar neįvykdyta. Šiuo atveju nors tarp šalių sudaryta Kreditavimo sutartis ir yra Banko vienašališkai nutraukta 2013-03-11, tačiau sutartis nėra įvykdyta, t.y. kredito gavėja turi prievolę grąžinti Bankui suteiktą paskolą. Sutinkamai su LR CK 6.221 str. 3 d. nuostatomis, galimas sutarties nutraukimas, neatima teisės reikalauti pakeisti Kredito sutarties sąlygas, jei šios sąlygos pagal savo esmę galioja ir po sutarties nutraukimo. Ieškovė Kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo neginčija.

32Teismas neanalizavo, kokios aplinkybės nulėmė laikiną dalinį nemokumą ir negalėjimą pilnai mokėti privalomas įmokas, nevertino Banko nesąžiningo elgesio ir nebendradarbiavimo su ieškove, bet nepagrįstai suabsoliutino Banko teisę gauti sutarties įvykdymą, nepaisant sutarties vykdymo suvaržymą nulėmusių aplinkybių atsiradimo ir egzistavimo. Ieškovė įsipareigojimus Bankui pilnai vykdė iki 2012 metų, o nuo 2012 metų vykdė ir vykdo iki šiol pagal savo finansines galimybes. Ieškovė, atsižvelgdama į patiriamus finansinius sunkumus dėl tebesitęsiančios pasaulinės ekonominės krizės, kreipėsi į Banką prašydama arba pakeisti Kreditavimo sutarties sąlygas ir atidėti skolos (kredito įmokų), delspinigių mokėjimą 5 (penkeriems metams) ir leisti mokėti kas mėnesį tik po 700 Lt palūkanų. Atsakovas (Bankas) į pateiktus prašymus neatsižvelgė, ir nuo 2013-03-11 vienašališkai nutraukė sutartį. Ieškovė visais įmanomais būdais stengėsi išsaugoti sutartinius santykius, tačiau atsakovas nebuvo linkęs bendradarbiauti ir atsižvelgti į skolininkę ištikusius finansinius sunkumus, bei derybų ir kompromisų būdu rasti abiems šalims palankų sprendimą — finansinių sunkumų turinčiai klientei ieškovei sudaryti sąlygas tinkamai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, o ne iš karto inicijuoti priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto, siekiant patenkinti tik savo interesus ir visiškai neatsižvelgiant į priežastis, nulėmusias skolininkų negalėjimą vykdyti sudarytos sutarties.

33Remiantis LR CK 6.204 str. 2. d. sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Teismas nepasisakė dėl LR CK 6.204 str. nurodytų aplinkybių egzistavimo ir jų įtakos sutartinių prievolių pusiausvyros tarp šalių pasikeitimui. Kredito sutartis tarp šalių buvo sudaryta 2007-12-10, t. y. sutartis buvo sudaryta tuo metu, kai ekonominė, finansinė situacija pasaulyje ir šalyje buvo stabili. Visuotinai žinoma ir teismų praktikoje pripažįstama, jog ekonominė krizė prasidėjo 2008 — 2008 metų pabaigoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio mėn. 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-537/2010). Atsižvelgiant į tai, jog pasaulinė ekonominė krizė prasidėjo praėjus metams po Kreditavimo sutarties sudarymo, akivaizdu, jog ieškovė, būdama paprasta vartotoja, Kreditavimo sutarties sudarymo metu, negalėjo žinoti apie tokių ekstra ordinalių aplinkybių atsiradimą, o tuo labiau jas protingai numatyti. Ieškovei negalėjo būti žinoma aplinkybė, jog taip ženkliai sumažės jos gaunamos pajamos. Atkreipė dėmesį, jog net teismų praktikoje pripažįstama, kad net ir apdairus, rūpestingas bei protingas verslininkas negalėjo protingai tikėtis ar numatyti, kad kils tokio masto pasaulinė krizė, taip neigiamai įtakosianti visus verslo sektorius ir finansinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio mėn. 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-537-2010). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, kad nuo 2008 m. pasaulio, kartu ir Lietuvos, ekonomikoje įvyko itin neigiamų pokyčių, kurie turėjo didelę įtaką nekilnojamojo turto, darbo ir kitoms rinkoms, įmonių veiklai, vartojimui ir kad šių pokyčių nebuvo įmanoma tiksliai numatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegulės 31 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Europa Group v. UAB „.Keta“,

34Bankas nevertino ieškovės, kaip kredito gavėjos finansinių pajėgumų, kadangi iš išdėstytų aplinkybių visumos akivaizdu, jog vien tik įkeičiamo turto vertės Banko vertinimu pilnai turėjo užtekti visiems įsipareigojimams pagal Kreditavimo sutartį įvykdyti. įkeičiamo turto vertė sudarė 817 000 Lt, dėl vėliau atliktų ieškovės pagerinimų turto vertė ženkliai išaugo ir 2008-11-11 dienai siekė jau 2 700 000 Lt. Bankas, atsižvelgdamas į gerokai padidėjusią turto vertę, kadangi jo vertinimu įkeisto turto vertės pilnai turėjo užtekti visiems įsipareigojimams pagal sutartį įvykdyti, net du kartus padidino suteiktos paskolos sumą. Ieškovei suteiktos paskolos grąžinimą užtikrinant tik įkeisto turto hipoteka, tokiu būdu buvo suformuoti ieškovės E. Š. teisėti lūkesčiai, jog tuo atveju jeigu gauta paskola nebus laiku grąžinta, tai įkeisto turto realizavimo vertės pilnai pakaks visiems įsipareigojimams pagal Kredito sutartį įvykdyti. Ieškovė neprivalėjo numatyti ir vertinti savo finansinių galimybių įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus Bankui, kadangi buvo suformuoti teisėti lūkesčiai, jog tuo atveju jeigu gauta paskola nebus laiku grąžinta, tai įkeisto turto realizavimo vertės pilnai pakaks visiems.

35Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuoja praktiką, kad neišvengiamas ir spartus kainų kritimas nekilnojamojo turto rinkoje 2008—2009 metais yra objektyvus, nuo šalių valios nepriklausantis veiksnys, kuri nulėmė valstybėje vykstantys ekonominiai procesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegules 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2009). Ieškovės ir atsakovo sudarytoje sutartyje nėra nei tiesiogiai nurodyta, nei gali būti numanoma, kad ieškovė prisiima esminio visuotinio kainų pasikeitimo ir ekonominės krizės rizika, todėl turi būti vadovaujamasi kasacinio teismo praktika, pagal kurią ekonominės krizės padariniai dėl sutarties vykdymo tenka abiem sutarties šalims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegulės 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 265-2011). Tačiau kaip matyti nagrinėjamu atveju, pirmos instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos, ir nepagrįstai visą atsakomybę perkėlė vien tik ieškovei.

36Remiantis Turto vertės nustatymo ataskaitomis, dabartinė įkeisto turto rinkos kaina tesudaro tik apie 37 - 40 proc. suteiktos paskolos. Varžytinių tvarka realizavus įkeistą turtą gautų lėšų nepakaktų visiems įsipareigojimams padengti, o ieškovei liktų prievolė grąžinti likusią ženklią kredito dalį, t.y. ieškovė ne tik prarastų įkeistą turtą, kuris buvo vertinamas kaip visiškai pakankamas tinkamam ir pilnam Kredito sutarties įvykdymui, bet ir įgytų naują prievolę - grąžinti atsakovui skirtumą tarp suteikto kredito bei įkeisto turto pardavimo vertės, kuri dėl jau minėtų priežasčių akivaizdžiai būtų ženkliai mažesnė už suteiktą kreditą. Darytina išvada, jog Ieškovės Kredito sutarties įvykdymo kaina iš esmės yra padidėjusi ir tai iškreipia šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą, kadangi visos neigiamos ekonominio sunkmečio pasekmės yra perkeliamos išskirtinai Ieškovei, kai tuo tarpu Bankas neprisiima jokių su tuo susijusiu neigiamų padarinių. Atsižvelgiant į tai, jog Kredito sutarties šalių interesų ir sutartinių prievolių pusiausvyros esminį pasikeitimą lėmė ekonominės krizės sąlygotas ženklus nekilnojamojo turto rinkos kainų kritimas, todėl šiuo atveju siekiant atstatyti sutarties šalių interesų ir sutartinių prievolių pusiausvyrą, tikslinga Kredito sutarties sąlygų pakeitimą orientuoti į atsakovo galimybių apribojimą tam tikram laikotarpiui, pradėti priverstinio skolos išieškojimo procedūras iš įkeisto turto. Pakeitus Kredito sutarties sąlygas ieškovės prašomu būdu, butų sudarytos sąlygos nevykdyti priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto nekilnojamojo turto, kai įkeisto turto vertė yra pasiekusi žemiausią lygį, o per priverstinio skolos išieškojimo atidėjimo laikotarpį, neabejotinai pakilus įkeisto turto rinkos vertei, tokiu būdu bus sudarytos bent minimalios sąlygos užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą. Kadangi ekonomika vystosi cikliškai, pagristai tikėtina, jog po kurio laiko nekilnojamojo turto rinka atsigaus (pažymėtina, jog tokios pozicijos laikosi ir teismai, žr. pvz. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-06-01 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-6234-656/2010), todėl 5 (penkerių) metų terminas laikytinas protingu ir realiu per kurį neabejotinai padidėjus įkeisto turto rinkos vertei būtų sudarytos sąlygos iš įkeisto turto vertės jį realizavus grąžinti visą ar didžiąją dalį kredito. Ieškovė net ir susidūrusi su dideliais finansiniais sunkumais, visada kiek išgalėdama ir leido jos finansinė padėtis mokėjo Bankui įmokas ir mokas jas iki šiol.

37Pirmos instancijos teismas pažeidė LR CPK 270 str. įtvirtinta pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, kadangi nevertino ir nepasisakė skundžiamame sprendime dėl aukščiau ieškovės nurodytų ir aptartų argumentų, dėl jos, kaip tariamos verslininkės statuso, aplinkybių lėmusių sutarties vykdymo suvaržymą, nepateikė jokių argumentų dėl kokių priežasčių nesivadovavo ieškovės pateiktais įrodymais bei nurodytomis aplinkybėmis ir paaiškinimais, taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, įpareigojančios teismą pasisakyti dėl kiekvieno šalies nurodyto ar pateikto argumento ar aplinkybės. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką sudėtiniu teisės į tinkamą teismo procesą, įtvirtintos Konvencijos 6 str. 1 d., elementu pripažįstama asmens teisė gauti motyvuotą teismo sprendimą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hiruisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo sprendimo motyvai būtini tam, kad būtų galima patikrinti teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o teismų sprendimų motyvavimas leidžia vienodinti teismų praktiką, kadangi teismų praktika turi būti nuspėjama, nes žmonės turi teisę žinoti, kokiais argumentais remdamasis teismas sprendžia vieną ar kitą ginčą dėl teisės.

38Dėl 2013-12-09 papildomo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo: teismas iš ieškovės atsakovo naudai priteisė 3 360 Lt bylinėjimosi išlaidų. Apeliantės vertinimu nagrinėjamu atveju byla savo pobūdžiu nebuvo sudėtinga, įvertinant, jog teismo posėdžiai vyko tame pačiame mieste, kaip ir atsakovo atstovo buveinė, sugaišto laiko sąnaudos nebuvo didelės, todėl atsakovo naudai be pagrindo priteista bylinėjimosi išlaidų suma 3 360 Lt yra nepagrįstai didelė. Teismas papildomame sprendime visiškai nepasisakė dėl jų pagrįstumo ir nemotyvavo jų atitikimo Rekomendacijų nustatytiems dydžiams.

39Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė bei įvertinimo visus byloje esančius įrodymus ir pagrįstai sprendė, jog 2007-12-20 kreditavimo sutarties Nr. K-2500-2007-760 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, kuria Bankas suteikė 246'177,02 EUR kreditą (kredito suma vėlesniais šalių susitarimais padidinta iki 253'123,54 EUR) nebaigtam gyvenamajam namui, esančiam Šadžiūnų k., Lazdijų r., statyti, pagrindu tarp ginčo šalių susiklosčiusiuose kreditavimo santykiuose apeliantė nėra laikytina vartotoja. Už Banko Kreditavimo sutarties pagrindu suteiktas kredito lėšas buvo užbaigtas statyti gyvenamasis namas, kuris, kartu su kitais pastatais ir statiniais, t.y. poilsio namu, pirtimi, tvora su vartais, buitinių nuotekų valymo įrenginiu, vandens gręžiniu, aikštele, lieptu, pavėsine, sudaro kaimo turizmo sodybos kompleksą. Apeliantės 2009-07-08 prašyme restruktūrizuoti kreditą nurodyta, kad ji pradėjo plėtoti kaimo turizmo veiklą, Apeliantė buvo pateikusi verslo liudijimą Nr. GM073683-1, išduotą patalpų nuomos paslaugoms laikotarpiui nuo 2010 m. birželio 18 d. iki rugsėjo 15 d., iš byloje esančių VSDFV duomenų bazės išrašų matyti, kad verslo liudijimai buvo išduoti ir laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 15 d. iki 2008 m. gruodžio 31d. bei laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. Už Banko suteiktas kredito lėšas statytas gyvenamasis namas įrengtas kaip kaimo turizmo sodyba, naudojamas komerciniais tikslais ir generuoja pajamas patvirtina ir į bylą pateikti išrašai iš internetinio puslapio. 2009-07-17 buvo išduotas Lazdijų rajono savivaldybės pažymėjimas, kad apeliantės teikiama kaimo turizmo paslauga, adresu ( - ), atitinka šioms paslaugoms teikti nustatytus reikalavimus, ir apeliantė nuo 2010-06-17 buvo Lietuvos kaimo turizmo asociacijos nare.

40Kreditavimo sutarties pagrindu tarp apeliantės ir Banko susiklosčiusiuose kreditavimo santykiuose ji nėra laikytina vartotoja yra pripažinęs ir Lietuvos bankas, gavęs ir susipažinęs su apeliantės 2012-08-28 skundu dėl AB DNB banko veiksmų (Lietuvos banko atsakymas į apeliantės skundą yra pateiktas į bylą).

41Kadangi nagrinėjamu atveju Apeliantė su Banku sudarytos Kreditavimo sutarties pagrindu gautas kredito lėšas panaudojo ne asmeninėms vartojimo reikmėms, bet verslo tikslais, todėl nėra ir negali būti laikoma vartotoja ir/ar silpnesniąja šalimi kreditavimo santykiuose su Banku. Priešingai, faktas, jog Kreditavimo sutartis buvo sudaryta verslo tikslais (įrengti kaimo turizmo sodybą ir iš to gauti pajamas), sudaro pagrindo teigti, jog apeliantei, kaip verslininkei, taikytini didesni atidumo, rūpestingumo ir apdairumo reikalavimai, be kita ko, ji turi prisiimti su verslo nesėkme susijusias rizikas. Atsižvelgiant į minėtas faktines aplinkybes ir kasacinio teismo išaiškinimus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantės ieškinio argumentus dėl traktavimo vartotoja ir silpnesniąja sutarties šalimi kreditavimo santykiuose su Banku.

42Priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje pateiktus įrodymus ir pagrįstai sprendė, jog apeliantė, remiantis CK 6.204 str. reikšdama reikalavimą pakeisti Kreditavimo sutarties sąlygas, neįrodė visų šio įstatymo straipsnio taikymo sąlygų.

43Įsipareigojimai Bankui pagal Kreditavimo sutartį vykdomi netinkamai dar nuo 2012 m. vidurio. CK 6.204 str. 3 d. numato, kad kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą. Apeliantė pati yra pažeidusi CK 6.59 str., draudžiantį vienašališkai atsisakyti vykdyti prievolę ar keisti jos vykdymo sąlygas, pažeidusi 6.204 str. 3 d., kadangi nevykdė tinkamai prievolių pagal Kreditavimo sutartį, dėl ko Kreditavimo sutartis buvo nutraukta.

44Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-01-31 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2011 išaiškino: „Pažymėtina, ir tai, kad CK 6.204 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog jeigu įvykdyti sutartį vienai šaliai tampa sudėtingiau negu kitai šaliai, ši šalis privalo vykdyti sutartį atsižvelgiant į kitose šio straipsnio dalyse nustatytą tvarką. Tuo tarpu kitose šio straipsnio dalyse nenustatyta, kad nukentėjusi šalis savaime įgyja teisę nevykdyti sutarties iš viso arba iš dalies, taip pat neįtvirtinta nuostatų, leidžiančių nukrypti nuo CK 6.189 straipsnio 1 dalyje, 6.200 straipsnyje nustatyto teisinio reglamentavimo“.

45Ginčo, kad Apeliantė tinkamai nevykdė Kreditavimo sutarties sąlygų, byloje nėra. Taip pat iš ieškinyje dėstomos apeliantės pozicijos ir ieškinio reikalavimų akivaizdu, kad skolos pagal Kreditavimo sutartį Bankui ji ir nežada grąžinti geranoriškai, tačiau siekia atidėti priverstinį skolos išieškojimą iš Banko naudai įkeisto apeliantės turto penkeriems metams tik tuo tikslu, kad per šį laikotarpį neva padidės įkeisto turto rinkos vertė ir iš jo pardavimo gautų lėšų galės būti grąžinta visa skola Bankui. CK 6.204 str. prasme toks apeliantės elgesys yra nepateisinamas, pažeidžiantis pagal CK 2.4 str. 2 d. verslininkai - tai fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine veikla atsakovo (Banko) interesus, todėl negali būti teisės ginamos.

46Apeliantės ieškinyje nurodoma pasaulinė ekonominė krizė nevertintina kaip aplinkybė, įrodanti sutartinių prievolių pagal ginčo Kreditavimo sutartį pusiausvyros iš esmės pasikeitimą ir pati savaime sudaro pagrindo keisti Kreditavimo sutarties sąlygas. Apeliantė nėra pateikusi jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų priežastinį ryšį tarp įvardijamos ekonominės krizės ir negalėjimo nustatytais terminais vykdyti Bankui įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį, t.y. mokėti kredito ir palūkanų įmokų. Vien faktas, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog pasauliniu ir nacionaliniu mastu vykusi krizė pripažįstama visiems žinoma aplinkybe, neįrodo konkrečios apeliantės ir Banko sudarytos Kreditavimo sutarties įvykdymo apeliantei iš esmės pasunkėjimo. Juolab, kad apeliantės argumentus dėl būtinybės taikyti CK 6.204 str. taip pat paneigia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2011, kurioje konstatuota, kad tai, kad pasikeitė nekilnojamojo turo rinka, nėra kasatorės situaciją individualizuojanti aplinkybė, trukdanti jai tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Taip pat pažymėtina, jog apeliantės akcentuojamas Bankui už prievoles pagal Kreditavimo sutartį įkeisto turto rinkos vertės sumažėjimas neturi tiesioginės įtakos apeliantės prievolių pagal Kreditavimo sutartį vykdymui, t.y. kredito ir palūkanų mokėjimui Kreditavimo sutartyje nustatyta tvarka.

47Sutarčių prievoliniuose santykiuose galioja taisyklės, kad asmuo, įsipareigojęs pateikti tam tikrą įvykdymą, yra atsakingas už to įvykdymo pateikimą kreditoriui sutartyse numatytomis sąlygomis, t.y. skolininko kaltė preziumuojama, ypač, jei įsipareigojęs asmuo yra įmonė ar verslininkas, kaip yra šiuo konkrečiu atveju (CK 6.63 str., 6.248 str. 1 d.). Kreditavimo sutarties sąlygos, t.y. mokėjimų terminai, apeliantei buvo žinomos iš karto sudarius Kreditavimo sutartį. Apeliantė sudarydama Kreditavimo sutartį, vėliau sudarydama jos sąlygas keičiančius susitarimus, žinojo, kada reikės vykdyti savo finansinius įsipareigojimus, žinojo prisiimamų finansinių įsipareigojimų dydžius. Taigi Apeliantė, veikdama atsakingai, rūpestingai ir protingai, privalėjo įvertinti, ar galės vykdyti ir įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus nustatytu laiku.

48Apeliantės siūlomi Kreditavimo sutarties pakeitimo būdai neatitinka CK 6.204 str. reikalavimų ir negali būti taikomi. Vadovaujantis CK 6.204 str. 3 d. 2 p., teismas gali pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra. Taigi ši teisės norma reikalauja išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą, t. y. nukentėjusi šalis negali būti ginama, pažeidžiant kitos šalies interesus. Tuo tarpu Apeliantė prašo keisti jau nutrauktos Kreditavimo sutarties sąlygą dėl vieno iš pagrindų šią sutartį nutraukti. Apeliantės prašomas teismo patvirtinti Kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimas jokiu būdu nemodifikuotų tarp šalių susiklosčiusių kreditavimo teisinių santykių, kadangi, Kreditavimo sutartis jau yra nutraukta ir visai kitu pagrindu, nei numatytu Kreditavimo sutarties 46.5 punkte, kurį prašo pakeisti apeliantė. Be kita ko, jeigu minėto Kreditavimo sutarties punkto pakeitimas ir turėtų įtakos tarp šalių susiklosčiusiems kreditavimo teisiniams santykiams, tai tokiu apeliantės siūlomu Kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo būdu iš esmės pažeisti atsakovo (Banko) interesai. Pažymėtina, jog Apeliantė siekia uždrausti Bankui penkerius metus vykdyti skolos pagal Kreditavimo sutartį ieškojimą iš įkeisto turto, kurios apeliantė jau ilgą laiką Bankui negrąžino geranoriškai ir, kaip akivaizdžiai matyti iš ieškinio argumentų, ir nesiruošia grąžinti. Lietuvos apeliacinis teismas 2012-07-04 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-340/2012, yra pažymėjo, jog „sutartinių įsipareigojimų vykdymas negali būti perkeliamas į neribotą laiką, negali būti nepagrįstai nutolinami sutarčių nevykdymo teisiniai padariniai, nes taip būtu pažeidžiamos kitos kreditavimo sutarties šalies teisės bei interesai.

49Apeliantės pozicija Kreditavimo sutarties pakeitimo būdo tikslingumu aspektu yra nelogiška. Apeliantė teigia, jog pakeitus Kreditavimo sutartį jos prašomu būdu, t. y. uždraudus Bankui vykdyti skolos pagal Kreditavimo sutartį išieškojimą iš įkeisto turto penkerius metus, įkeisto turto rinkos vertė neabejotinai padidėtų ir būtų sudarytos sąlygos iš įkeisto turto vertės jį realizavus grąžinti visą ar didžiąją dalį skolos pagal Kreditavimo sutartį. Tačiau apeliantė neįvertina aplinkybių, kad ir įsipareigojimai pagal Kreditavimo sutartį per penkerių metų laikotarpį žymiai padidėtų Kreditavimo sutarties pagrindu skaičiuojamų palūkanų bei delspinigių suma, todėl akivaizdžiai gali susidaryti ir tokia situacija, kad po penkerių metų santykis tarp skolos pagal Kreditavimo sutartį ir įkeisto turto vertės net tik kad nesumažėtų, bet netgi žymiai padidėtų. Kreditavimo sutarties pakeitimo būdas jokiu būdu nesiderina su sutartinių prievolių pusiausvyros principu (priešingai - paneigtų šalių lygiateisiškumą), pažeidžia sąžiningumo, teisingumo ir protingumo reikalavimus (CK 1.5 str.) bei Banko kaip kreditoriaus teises bei turtinius interesus atgauti skolą pagal Kreditavimo sutartį. Kaip yra konstatavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-02-20 nutartyje c. b. Nr. 3K-3-58/2012, finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas. Akivaizdu, kad apeliantės neteisėti interesai negali būti ginami kitų asmenų (atsakovo) sąskaita

50Apeliaciniame skunde įrodinėdama Skundžiamo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Kreditavimo sutarties sąlygų keitimo galimumo esant nutrauktai Kreditavimo sutarčiai. Tačiau pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismui pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju apskritai nėra įrodytos 6.204 str. taikymo sąlygos, minėtos aplinkybės dėl Kreditavimo sutarties pakeitimo galimumo sutarčiai esant nutrauktai tampa nereikšmingomis. Nesant pagrindo pripažinti CK 6.204 str. nurodytų aplinkybių egzistavimą, Kreditavimo sutartis negalėtų būti keičiama net jei ji ir nebūtų buvusi nutraukta.

51Kartu pažymėjo, jog Apeliantė apeliaciniame skunde nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kurie patvirtintų, jog Kreditavimo sutarčiai esant nutrauktai jos pakeitimas CK 6.204 str. pagrindu, jei būtų įrodytos visos jo taikymo sąlygos, būtų galimas. Priešingai nei teigia apeliantė, esant nutrauktai Kreditavimo sutarčiai jos pakeitimas neįmanomas. Būtent tokios pozicijos laikomasi teismų praktikoje (Panevėžio apygardos teismo 2011-03-03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-145- 280/2011, Vilniaus apygardos teismo 2012-05-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1020- 302/2012, Vilniaus apygardos teismo Vilniaus apygardos teismo 2012-06-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-354-340/2012). Todėl vien dėl šios priežasties apeliantės ieškinys dėl kreditavimo sutarties modifikavimo atmestinas kaip nepagrįstas.

52Apeliantė klaidingai interpretuoja CK 6.221 str. 3 d. Šiame įstatymo straipsnyje reglamentuota, jog sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Apeliantė ieškiniu prašo teismo pakeisti Kreditavimo sutarties 46.5. punktą, kuriame nustatytas vienas iš galimų Kreditavimo sutarties nutraukimo pagrindų. Tačiau Kreditavimo sutartis, apeliantei dar nuo 2012 m. vidurio tinkamai nevykdant įsipareigojimų Bankui mokėti palūkanas ir grąžinti kreditą Kreditavimo sutartyje nustatytomis dalimis ir terminais, Banko vienašališkai buvo nutraukta 2013-03-11,o ne remiantis apeliantės prašomu pakeisti Kreditavimo sutarties 46.5. punktu, o kitais Kreditavimo sutartyje nustatytais pagrindais (46.1., 46.12., 48 punktais). Todėl apeliantės prašomas pakeisti Kreditavimo sutarties 46.5. punktas neturėjo jokios įtakos Kreditavimo sutarties nutraukimui, tuo labiau jis nebėra aktualus ir negalioja po Kreditavimo sutarties nutraukimo.

53Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas Skundžiamą sprendimą, pažeidė CPK 270 str. įvirtintą pareigą tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą. Nagrinėjamu atveju, įvertinusi Skundžiamą sprendimą ir jo motyvus, pagrįstai teigtina, kad jis atitinka CPK 270 str. reikalavimus. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytos faktinės bylos aplinkybės, pateikta faktinių bylos aplinkybių ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančių materialiosios teisės normų analizė, argumentuotai atsakyta į šalių nurodytas aplinkybes ir nurodytos taikytos teisės normos. Įstatyme nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą ar aptarti kiekvieną byloje esantį įrodymą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

54Apeliantė nesutinka su Skundžiamu papildomo sprendimu dėl tos priežasties, jog, jos nuomone, atsakovo AB DNB banko naudai iš Apeliantės priteista 3'360 Lt atstovavimo išlaidų suma yra nepagrįstai didelė, nes byla savo pobūdžiu nebuvo sudėtinga. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentais. Nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovas AB DNB bankas, atstovaujamas advokatų kontoros, teikė atsiliepimą į ieškinį, tripliką į apeliantės dubliką, atsiliepimus į kelis kartus apeliantės reikštus atskiruosius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių, kuriomis atmesti kelis kartus apeliantės reikšti prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, taip pat dalyvavo dviejuose teismo posėdžiuose. Banko šioje civilinėje byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą nustatytų maksimalių dydžių. Dėl visų šių priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai skundžiamu papildomu sprendimu visas Banko patirtas bylinėjimosi išlaidas, ieškinį pagrįstai atmetus, priteisė iš ieškovės.

55IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

56Ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimas ir 2013 m. gruodžio 9 d. papildomas sprendimas paliktini nepakeisti.

57Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Ši byla nagrinėjama ieškovės apeliacinio skundo ribose.

58Dėl sprendimo motyvacijos ir įrodymų vertinimo

59Teisėjų kolegija atmeta ieškovės skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-171/2008; kt.). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė (ieškovė) nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Pirmos instancijos teismas tyrė ir vertino visus ieškovės pateiktus įrodymus, bei juos tinkamai įvertino.

60Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas sprendimas atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus (CPK 270 str.). Pažymėtina, kad teismo motyvai gali būti formuluojami bet kokiu teismui priimtinu, tačiau oficialiam dokumentui tinkančiu dalykiniu stiliumi. Vienas iš teisinio argumentavimo ir teisinio teksto kompozicijos stilių yra, kai teismas savo išvadas nurodo kaip vienintelį logišką nustatytų faktų ir taikytinų teisės normų rezultatą. Todėl, teisėjų kolegija atmeta apeliantės skundo teiginius dėl sprendimo turinio (motyvų) trūkumų. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad pareigos nurodyti teismo priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

61Dėl apeliantės pripažinimo vartotoja

62Sutartis gali būti kvalifikuojama vartojimo kredito sutartimi tada, kai ji atitinka ne tik tokiai sutarčių rūšiai, bet ir bendruosius vartojimo sutartims keliamus reikalavimus. Vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (CK 1.39 straipsnio 1 dalis; Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalis). Remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties apibrėžtimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ar paslaugas perka savo asmeniniams (ne verslo ar profesiniams) poreikiams; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. Č. v. UAB „Makveža“, bylos Nr. 3K-3-256/2009; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. Ananjeva v. AB ,,SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB „Citadele“ banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-189/2012; kt.). Atsižvelgiant į šioje byloje teismo nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su ginčo Kreditavimo sutarties sąlygomis, jos sudarymu, ją sudariusių šalių ypatumais, konstatuotina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai ginčo sutartį nepripažino vartojimo kredito sutartimi. Apeliantė skunde paneigiančių aplinkybių nenurodė ir įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis).

632007-12-20 kreditavimo sutarties Nr. K-2500-2007-760 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais pagrindu, kuria Bankas E. Š. suteikė 246 177,02 EUR kreditą (vėlesniais šalių susitarimais kredito suma padidinta iki 253 123,54 EUR) nebaigtam gyvenamajam namui, unikalus numeris 4400-1218-2253, esančiam ( - ), statyti, pagrindu tarp ginčo šalių susiklosčiusiuose kreditavimo santykiuose ieškovė nėra laikytina vartotoja.

64Teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmos instancijos teismo padarytai išvadai, teismas išsamiai išanalizavo šalių išsakytus argumentus šiuo pagrindu, bei padarė teisingą išvadą. Iš esmės teisėjų kolegija nekartos argumentų, kuriais teismas grindė savo išvadą apie tai, kad ieškovė nelaikytina vartotoja, kadangi sutinka su faktų vertinimu. Tai, kad Bankas suteikė kreditą fiziniam asmeniui, nebaigto statyti gyvenamojo namo statybos užbaigimui, šie faktai, patys savaime neleidžia teigti, kad ieškovė laikytina vartotoja. Kredito sutarties Specialios dalies 12 p. nurodyta, jog suteiktas kreditas nėra vartojimo kreditas. Kaip teisingai vertino pirmos instancijos teismas, nors už Banko Kreditavimo sutarties pagrindu suteiktas kredito lėšas buvo užbaigtas statyti gyvenamasis namas, kuris, kartu su kitais pastatais ir statiniais, t. y. poilsio namu, pirtimi, tvora su vartais, buitinių nuotekų valymo įrenginiu, vandens gręžiniu, aikštele, lieptu, pavėsine, sudarė kaimo turizmo sodybos kompleksą, tačiau pačios ieškovės 2009-07-08 Bankui prašyme restruktūrizuoti kreditą nurodyta, kad ši pradėjo plėtoti kaimo turizmo veiklą. Pateiktas verslo liudijimas Nr. GM073683-1, išduotas patalpų nuomos paslaugoms laikotarpiui nuo 2010 m. birželio 18 iki rugsėjo 15 d., verslo liudijimai buvo išduoti ir laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 15 d. iki 2008 m. gruodžio 31d. bei laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. Taigi užbaigtame statyti ir įrengti gyvenamajame name, su kitais pastatais ir statiniais sudarančiame kaimo turizmo sodybos kompleksą, nuolatos (atsižvelgiant į sezoniškumą) buvo teikiamos apgyvendinimo ir kitos kaimo turizmo paslaugos; apie tai liudija ir pateikti išrašai iš internetinio puslapiuose, apie ką pasisakė pirmos instancijos teismas. Kaip teisingai pažymėjo teismas, 2009-07-17 buvo išduotas Lazdijų rajono savivaldybės pažymėjimas, kad ieškovės teikiama kaimo turizmo paslauga, adresu ( - ), atitinka šioms paslaugoms teikti nustatytus reikalavimus, nuo 2010-06-17 ji buvo Lietuvos kaimo turizmo asociacijos nare. Teisėjų kolegija sutinka ir su argumentu, kad pats namo pobūdis - 60 miegamų vietų, 60 vietų šventėms, 3 apgyvendinimo pastatai, konferencijų salė, garinė pirtis, krepšinio ir tinklinio aikštelės, leidžia teigti, kad toks turtas sukurtas ne asmeniniais vartojimo tikslais. Vertinant apeliantės argumentą, kad ieškovė buvo vartotoja, tokiam vertinimui negali turėti reikšmės aplinkybė, kad ieškovė vertėsi kaimo turizmo verslu išimtinai dėl to, kad Lietuvoje prasidėjus krizei, ji neteko dalies pajamų ir tokiu būdu jai pasidarė sunku vykdyti prisiimtas Bankui prievoles. Šiuo atveju nei priežastis, kada ieškovė pradėjo tokį verslą, nei kiek ji vertėsi šiuo verslu (kaip jai sekėsi), neturi reikšmės vertinant aplinkybę dėl vartotojo statuso. Tai, kad Kreditavimo santykiuose apeliantė nėra laikytina vartotoja yra pripažinęs ir Lietuvos bankas, gavęs ieškovės 2012-08-28 skundą dėl AB DNB banko veiksmų. E. Š. su Banku sudarytos Kreditavimo sutarties pagrindu gautas kredito lėšas panaudojo ne asmeninėms vartojimo reikmėms, bet verslo tikslais, todėl nėra ir negali būti laikoma vartotoja ir/ar silpnesniąja šalimi kreditavimo santykiuose su Banku.

65Dėl sutarties pakeitimo

66Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės skundo argumentu, kad šiuo atveju, nors Bankas 2013 m. kovo 11 d. vienašališkai ir nutraukė Kreditavimo sutartį, tačiau ji nėra įvykdyta ir Kredito gavėja turi pareigą įvykdyti prievolę ir grąžinti Bankui visa, kas kreditoriui priklauso pagal Sutartį, todėl ieškovė gali reikšti reikalavimą pakeisti Kredito sutarties, 2009-08-05 susitarimo Nr. K-2500-2007-760/1 Bendrosios dalies 46.5 p. ir po to, kai ši sutartis yra nutraukta. Viena vertus, ieškovė prašo pakeisti sutarties sąlygas, kuri jau yra nutraukta. DNB bankas 2013-03-29 pranešimu ieškovę informavo apie Kreditavimo sutarties vienašališką nutraukimą nuo 2013 m. kovo 11 d. (b. l. 145, t. 1). Kadangi sutartis yra nutraukta, ieškovė jos nutraukimo neginčija, todėl jau vien dėl šio fakto negalima pakeisti Sutarties sąlygas, numatančias Sutarties nutraukimo pagrindus. Pažymėtina, kad Bankas vienašališkai sutartį nutraukė kitais Sutartyje numatytais pagrindais, ne ieškovės prašomos keisti sutarties sąlygos pagrindu. Teisėjų kolegija vertina, kad ieškovė siekia pakeisti sutarties sąlygą nurodytam terminui t. y. atidėti priverstinio įsiskolinimo pagal sutartį išieškojimą iš Bankui įkeisto nekilnojamojo turto. Nutraukus sutartį, tokios sąlygos jau neegzistuoja, sutartis yra pasibaigusi.

67Vertinant ieškovės suformuluoto reikalavimo pobūdį, teisėjų kolegija sprendžia, kad iš esmės ieškovė siekia pakeisti Kreditavimo sutarties vykdymo tvarką, t. y. nukelti priverstinio įsiskolinimo pagal sutartį iš įkeisto nekilnojamojo turto išieškojimo terminą. Kaip jau pasisakyta, Sutartį nutraukus, sutarties sąlygų pakeitimas negalimas, o ieškovė skolos priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto pagal Kreditavimo sutartį termino pratęsimą (įkeisto turto realizavimą), gali įgyvendinti procesinėmis priemonėmis, t. y. prašant skolos pagal Kreditavimo sutartį vykdymo tvarkos išdėstymo ar atidėjimo ir panašiai.

68Apeliantė reikalavimą dėl sutarties sąlygos pakeitimo grindė CK 6.204 str. pagrindu. CK 6.204 straipsnio 3 dalyje reglamentuota galimybė sutarties šaliai kreiptis į kitą sutarties šalį su prašymu pakeisti sutartį, jeigu sutarties įvykdymas tampa sudėtingesnis. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Tam, kad būtų konstatuota, jog vienai šaliai sutarties vykdymas yra iš esmės suvaržytas, būtina nustatyti sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimą, taip pat aplinkybių atitikimą CK 6.204 straipsnio 2 dalyje išvardintiems kriterijams, t. y., kad tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiajai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo, tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti, tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti, nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos (CK 6.204 straipsnio 2 dalies 1 - 4 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2011).

69Prašydama pakeisti sutartį, ieškovė prašo nukelti prievolės vykdymo terminą penkeriems metams, kol pasak ieškovės, pakils rinkoje nekilnojamojo turto kainos, tačiau nepasisako dėl CK 6.204 str. nurodytų sąlygų ir kriterijų, t. y. prašymas dėl sutarties pakeitimo grindžiamas ne tuo, kad sutartinės prievolės vykdymas esamomis sąlygomis iškreiptų šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą, o tuo, kad iš esmės ieškovė esamu metu neturi galimybės įvykdyti prievolę ir/ar įkeisto turto vertė yra mažesnė nei įkeitimo momentu. Toks reikalavimas neatitinka CK 6.204 straipsnio sąlygų, todėl negali būti tenkinamas.

70Ieškovė nepateikė ir įrodymų pagrindžiančių, kai jos nurodytos aplinkybės dėl ekonominės krizės, šių aplinkybių numatymo, negalėjimo kontroliuoti, rizikos neprisiėmimo, iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą, kai dėl nurodytų aplinkybių ieškovei padidėjo Sutarties įvykdymo kaina ar iš esmės sumažėjo iš Sutarties gaunamas įvykdymas, nors tokių aplinkybių nustatymas yra būtina CK 6.204 straipsnio taikymo sąlyga. Pagaliau apeliantė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, apie tai, kad yra priežastinis ryšys tarp jos įvardijamos ekonominės krizės ir negalėjimo nustatytais terminais vykdyti prievolių pagal Sutartį.

71Be to, šioje situacijoje ieškovė laikytina verslininke, todėl komercinėje veikloje veikiantis subjektas privalo vertinti savo galimybes ir rizikas, prisiimdamas įsipareigojimus pagal Kreditavimo sutartį. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad ieškovė tokiu būdu gindama jos nuomone pažeistą teisę, t. y. prašydama pakeisti sutarties sąlygą susijusią su priverstinio skolos išieškojimo termino mokėjimo atidėjimu, iš esmės pažeidžia lygiateisiškumo principą įtvirtintą tarp šalių, kadangi siekia Bankui neleisti priverstinai vykdyti Kreditavimo sutarties prievoles iš įkeisto turto dar penkerius metus. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su atsakovo argumentu, kad ieškovė, siekdama sutarties sąlygos pakeitimo, iš esmės nevertina aplinkybės, kad per penkerių metų laikotarpį žymiai padidės pagal Sutartį prisiimtų palūkanų bei delspinigių dydžio suma. todėl tuo atveju, kai yra vertinamas kreditavimo sutarties pažeidimų faktas, Specialiųjų įstatymų normų taikymo viršenybę CK atžvilgiu numato CK 1.1 str. 2 dalis. LR Finansų įstaigų įstatymo 31 str. 7 d. 4 punkte nurodyta, kad finansų įstaiga, sudarydama su klientu sandorį, turintį galimos rizikos požymių, turi reikalauti, kad sutartyje būtų aiškiai nurodyta, be kita ko, arba pareikalauti iš kliento arba trečiojo asmens, prisiimančio įsipareigojimus už klientą, įvykdyti įsipareigojimus prieš terminą, arba pareikalauti suteikti papildomas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones. Finansų įstaigų įstatymo taikymo būtinybė yra pripažįstama ir teismų praktikoje.

72Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą sutinka su visais pirmosios instancijos teismo išdėstytais argumentais, todėl dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kaip neturinčių esminės reikšmės vertinant sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atskirai nepasisako.

73Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą (CPK 320 str. 1 d.), atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai taikant ir aiškinant materialinės teisės normas, tinkamai, visapusiškai vertinant į bylą pateiktus įrodymus.

74Dėl papildomo sprendimo teisėtumo

75Papildomu sprendimu atmetus ieškinį, atsakovo naudai priteista iš ieškovės 3360 Lt bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad byla savo pobūdžiu nesudėtinga, teismo posėdžiai vyko tame pačiame mieste, kaip ir atsakovo buveinės adresas, todėl priteista bylinėjimosi išlaidų suma pernelyg didelė. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais. Teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, privalo vadovautis bendraisiais teisės principais (LR CPK 3 str. 1 d.) bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų ,,Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ 8.2, 8.18 punktais. Priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (Rekomendacijų 7 p.). Pagal Rekomendacijų aukščiau nurodytus punktus, už atsiliepimą numatytas maksimalus 3 koeficientas, tripliką 1,75, atsiliepimą į apeliacinį skundą taip pat 1,75. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas byloje teikė atsiliepimą, tripliką, atsiliepimą į atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, dalyvavo dvejuose teismo posėdžiuose. Teisėjų kolegija, įvertinus aukščiau išdėstytus argumentus bei teisinius pagrindus, mano esant teisinga ir protinga priteistą už atstovavimą pirmos instancijos teisme sumą. Tokios sumos atstovavimo išlaidų priteisimas neprieštarauja teisingumo bei protingumo principams ir būtų teisingas atlyginimas už advokato paslaugas byloje.

76Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

77Atsakovas pateikė duomenis, kad advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme turėjo 1452 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydžio pagrįstumą ir teisėtumą, atsižvelgiama į bylos sudėtingumą, pateiktų procesinių dokumentų kiekį, į tai, kad apeliacinės instancijos teisme byla nagrinėta rašytinio proceso tvarka, taip pat į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius. Teisėjų kolegija pažymi, kad pateiktas atsiliepimas į apeliacinį skundą yra išsamus, jame plačiai įvertintos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kiekvienai jų pagrįsti nurodyta ir teisminė praktika, todėl pripažintina, kad tokiam procesiniam dokumentui parengti buvo reikalingas didesnės laiko sąnaudos. Pagal Rekomendacijų 8.11 p. už atsiliepimą numatyta 1,5 koeficientas Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos. Atsižvelgiant į aukščiau išvardintus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad šios bylos kontekste teisingas ir protingas atlygis advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme yra prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma visa apimtimi.

78Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 93 str. teisėjų kolegija,

Nutarė

79Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir 2013 m. gruodžio 9 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

80Priteisti atsakovui AB DNB bankui, įm. k. 112029270 iš ieškovės E. Š., a/k ( - ), 1452 Lt bylinėjimosi išlaidų.

1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 4. I. Ginčo esmė... 5. ieškovė nurodo, kad 2007-12-10 sudarė su AB DNB banku kreditavimo sutartį,... 6. Ieškovė nurodo, kad Bankas nepagrįstai ją laiko verslininke. Nurodo, kad... 7. Prasidėjus ekonominei krizei ir susidūrus su rimtais finansiniais sunkumais,... 8. Ieškovė taip pat nurodė, kad pablogėjus jos finansinėms galimybėms,... 9. Nuo pat paskolos sutarties sudarymo iki 2012 m. pilnai mokėjo Bankui visus... 10. Ieškovė prašė pakeisti kredito sutarties 2009-08-05 susitarimo Nr.... 11. Atsakovas nesutino su ieškiniu ir nurodė, kad Bankas suteikė ieškovei... 12. Taigi, Bankas, suteikdamas kreditą ieškovei, įvertino savo riziką ir... 13. Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovė santykiuose su Banku nėra laikytina... 14. Atsakovas taip pat nurodo, kad ieškovė turėjo išduotą jai verslo... 15. Atsakovas nurodo, kad ieškovė klaidingai interpretuoja ieškinyje prašomas... 16. Atsakovas pažymi, jog įsipareigojimai Bankui pagal Kreditavimo sutartį... 17. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-01-31 nutartyje... 18. Atsakovas taip pat nurodo, kad ginčo, jog ieškovė tinkamai nevykdė... 19. Ieškovė nenurodė jokių pagrįstų argumentų ir nepateikė jokių... 20. Atsakovas taip pat nurodo, kad ieškovės pozicija Kreditavimo sutarties... 21. II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė... 22. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimu... 23. Kreditavimo sutarčių sąlygos, t. y. mokėjimų terminai ieškovei buvo... 24. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 25. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės... 26. Teismas privalo tirti kiekvieną bylote priimtą įrodymą ir įvertinti... 27. Pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į kreditavimo sutarties sudarymo... 28. Bankas ieškovei, fiziniam asmeniui ne profesionaliam klientui suteikė... 29. Atsakovas, būdamas vienas didžiausių komercinių bankų Lietuvoje, turi... 30. Ieškovei suteikta paskola niekada nebuvo imama ir naudojama verslo tikslais.... 31. Sprendime pirmos instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl Kreditavimo... 32. Teismas neanalizavo, kokios aplinkybės nulėmė laikiną dalinį nemokumą ir... 33. Remiantis LR CK 6.204 str. 2. d. sutarties vykdymo suvaržymu laikomos... 34. Bankas nevertino ieškovės, kaip kredito gavėjos finansinių pajėgumų,... 35. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuoja praktiką, kad... 36. Remiantis Turto vertės nustatymo ataskaitomis, dabartinė įkeisto turto... 37. Pirmos instancijos teismas pažeidė LR CPK 270 str. įtvirtinta pareiga... 38. Dėl 2013-12-09 papildomo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo: teismas iš... 39. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pirmosios instancijos teismas... 40. Kreditavimo sutarties pagrindu tarp apeliantės ir Banko susiklosčiusiuose... 41. Kadangi nagrinėjamu atveju Apeliantė su Banku sudarytos Kreditavimo sutarties... 42. Priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas tinkamai... 43. Įsipareigojimai Bankui pagal Kreditavimo sutartį vykdomi netinkamai dar nuo... 44. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-01-31 nutartyje civilinėje byloje Nr.... 45. Ginčo, kad Apeliantė tinkamai nevykdė Kreditavimo sutarties sąlygų, byloje... 46. Apeliantės ieškinyje nurodoma pasaulinė ekonominė krizė nevertintina kaip... 47. Sutarčių prievoliniuose santykiuose galioja taisyklės, kad asmuo,... 48. Apeliantės siūlomi Kreditavimo sutarties pakeitimo būdai neatitinka CK 6.204... 49. Apeliantės pozicija Kreditavimo sutarties pakeitimo būdo tikslingumu aspektu... 50. Apeliaciniame skunde įrodinėdama Skundžiamo sprendimo nepagrįstumą ir... 51. Kartu pažymėjo, jog Apeliantė apeliaciniame skunde nenurodė jokių... 52. Apeliantė klaidingai interpretuoja CK 6.221 str. 3 d. Šiame įstatymo... 53. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas,... 54. Apeliantė nesutinka su Skundžiamu papildomo sprendimu dėl tos priežasties,... 55. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 56. Ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo... 57. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos... 58. Dėl sprendimo motyvacijos ir įrodymų vertinimo ... 59. Teisėjų kolegija atmeta ieškovės skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo.... 60. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas sprendimas atitinka jo turiniui... 61. Dėl apeliantės pripažinimo vartotoja... 62. Sutartis gali būti kvalifikuojama vartojimo kredito sutartimi tada, kai ji... 63. 2007-12-20 kreditavimo sutarties Nr. K-2500-2007-760 su vėlesniais pakeitimais... 64. Teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmos instancijos teismo padarytai... 65. Dėl sutarties pakeitimo ... 66. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės skundo argumentu, kad šiuo atveju,... 67. Vertinant ieškovės suformuluoto reikalavimo pobūdį, teisėjų kolegija... 68. Apeliantė reikalavimą dėl sutarties sąlygos pakeitimo grindė CK 6.204 str.... 69. Prašydama pakeisti sutartį, ieškovė prašo nukelti prievolės vykdymo... 70. Ieškovė nepateikė ir įrodymų pagrindžiančių, kai jos nurodytos... 71. Be to, šioje situacijoje ieškovė laikytina verslininke, todėl komercinėje... 72. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti... 73. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes,... 74. Dėl papildomo sprendimo teisėtumo ... 75. Papildomu sprendimu atmetus ieškinį, atsakovo naudai priteista iš ieškovės... 76. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo... 77. Atsakovas pateikė duomenis, kad advokato pagalbai apmokėti apeliacinės... 78. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1... 79. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir 2013... 80. Priteisti atsakovui AB DNB bankui, įm. k. 112029270 iš ieškovės E. Š., a/k...