Byla 3K-3-592/2009

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno, Sigitos Rudėnaitės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. E. R., V. R. ir G. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. E. R., V. R., G. R. ieškinį atsakovams Kauno miesto savivaldybei, Kauno apskrities viršininko administracijai, 219-ajai butų savininkų bendrijai, A. E., N. B. ir V. B. dėl administracinių aktų panaikinimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais; tretieji asmenys: akcinė bendrovė „VST“, Kauno miesto 4-ojo notarų biuro notarė V. J., Kauno rajono 1-ojo notarų biuro notarė R. S., Kauno miesto 17-ojo notarų biuro notarė R. I., valstybės įmonė Registrų centras, Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovai prašė: 1) atnaujinti ieškovei senaties terminą pripažįstant, kad jis praleistas dėl objektyvių priežasčių; 2) panaikinti Kauno miesto valdybos 1992 m. rugpjūčio 4 d. potvarkio Nr. 774-v 1.11 papunktį, šio potvarkio priedo 13, 14 ir 16 punktus dėl žemės sklypo skyrimo A. E., V. B. ir N. B., atitinkamai sumažinant V. B. 18 kv. m, A. E. – 47 kv. m ir N. B. – 50 kv. m; 3) panaikinti Kauno miesto valdybos 1997 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. 299 1.1, 2.1 papunkčių, kuriais patvirtintas detalusis planas prie pastato (duomenys neskelbtini) ir siūloma sudaryti ilgalaikę nuomos sutartį, dalį dėl 115 kv. m; 4) panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos 1999 m. balandžio 21 d. įsakymą Nr. 02-01-2257, kuriuo atsisakyta ieškovei parduoti papildomą žemės sklypą; 5) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2003 m. vasario 26 d. įsakymo Nr. 02-01-1267 dalį dėl 47 kv. m; 6) pripažinti negaliojančia 2003 m. kovo 5 d. su A. E. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties dalį dėl 47 kv. m; 7) panaikinti atitinkamo žemės sklypo teisinę registraciją A. E. vardu; 8) panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos Valstybinės statybos inspekcijos Kauno miesto skyriaus 1997 m. gegužės 9 d. išduotą leidimą 219-ajai butų savininkų bendrijai vykdyti statybos darbus Nr. 18-2-97; 9) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2002 m. spalio 21 d. įsakymo Nr. 02-01-5881 dalį dėl 50 kv. m sklypo dalies pardavimo N. B.; 10) pripažinti negaliojančia 2002 m. lapkričio 22 d. su N. B. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties dalį dėl 50 kv. m sklypo įgijimo ir panaikinti sklypo atitinkamos dalies teisinę registraciją N. B. vardu 11) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2003 m. rugsėjo 2 d. įsakymo Nr. 02-01-5716 dalį dėl 18 kv. m sklypo pardavimo V. B.; 12) pripažinti negaliojančia 2003 m. rugsėjo 29 d. su V. B. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties dalį 18 kv. m sklypo pardavimo ir panaikinti atitinkamo sklypo teisinę registraciją V. B. vardu; 13) atkurti ieškovų pažeistas teises ir įpareigoti atsakovą 219-ąją butų savininkų bendriją atstatyti buvusį kelią į namų valdą ir transformatorinę pastotę.

5Ieškovams nuosavybės teisėmis priklauso gyvenamasis namas, du garažai ir kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini). Prie namo inventorizuotas ir naudojamas 668 kv. m žemės sklypas. Ieškovų teigimu, jie nuo 1976 m. faktiškai naudojosi ir papildomu 129 kv. m sklypu, esančiu šalia namų valdos ir įrengto asfaltuoto kelio į namų valdą bei transformatorinės pastotę. Šią padėtį atspindi namų valdų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ribas žyminčios tvoros, kurios buvo iki 2003 m. liepos 29 d. Anot ieškovų, Kauno apskrities valdytojo administracija 1996 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. 109 leido ieškovei išsipirkti žemės sklypą tarp nurodyto pravažiavimo ir namų valdos, tačiau Kauno apskrities viršininko administracija 1999 m. balandžio 21 d. įsakymu atsisakė parduoti ieškovei papildomą sklypą, kol nebus patvirtintas detalusis planas. 219-ajai gyvenamųjų namų statybos bendrijai Kauno miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1983 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 82 buvo išskirtas 1 ha žemės sklypas. Tuo tarpu Kauno miesto valdyba 1992 m. rugpjūčio 4 d. potvarkiu nusprendė padalyti 219-osios gyvenamųjų namų statybos bendrijos naudojamą sklypą į dvidešimt keturis sublokuotų gyvenamųjų namų sklypus ir bendrijos sklypą; šio potvarkio priede dalijamas daug didesnis negu bendrijai buvo suteiktas sklypas. Anot ieškovų, 219-ajai butų savininkų bendrijai neteisėtai padidinus priskirtą žemės sklypą nuo 1 ha iki 1,69 ha, bendrijos nariai V. B., V. B. ir A. E. neteisėtai išsipirko atitinkamai 45, 26 ir 62 kv. m (didesnius) sklypus ir taip pažeidė ieškovų teises. Kauno miesto valdyba 1997 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 299 patvirtino žemės sklypo prie pastato (duomenys neskelbtini) detalųjį planą, pagal kurį kelias ir ieškovų naudojamas sklypas tarp namų valdos ir įrengto kelio priskirti žemės sklypui (duomenys neskelbtini), be to, buvo perkeltas kelias į ieškovų namų valdą ir transformatorinės pastotę. Ieškovų teigimu, projektuojamas naujas kelias, panaikinant jau esamą, pažeidė jų teises ne tik tuo, kad paimamas ieškovų naudojamas sklypas, bet ir tuo, kad kelias tiesiamas visai šalia ieškovų valdos tvoros, taip sumažinant ir pabloginant įvažiavimą į ieškovų valdą ir patekimą į stacionarų garažą. Detalusis planavimas atliktas nesilaikant Teritorijų planavimo įstatyme ir Detaliųjų planų taisyklėse įtvirtintų reikalavimų, pažeistos detaliojo planavimo procedūros. Kauno miesto valdybos 1997 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. 299 pagrindu priimti administraciniai aktai ir sudaryti žemės pirkimo-pardavimo sandoriai, atlikta šių sandorių teisinė registracija, kurie turi būti taip pat panaikinti.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

7Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. gegužės 23 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai. Teismas nustatė, kad ieškovai yra namų valdos (gyvenamojo namo ir mūrinio garažo), esančios (duomenys neskelbtini), bendraturčiai. Ieškovė yra 0,0674 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė; įsigijimo pagrindas – 1998 m. kovo 24 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis. Ieškovė dar 1996 metais kreipėsi į Kauno apskrities valdytoją dėl perkamo žemės sklypo dydžio ir ribų. Kauno apskrities valdytojas priėmė sprendimą, kurį pateikė 1996 m. vasario 8 d. rašte Nr. 109. Šiuo raštu, be kita ko, pasiūlyta esamą jau įrengtą kelią prie transformatorinės pastotės palikti bendrosios nuosavybės teise valstybei ir piliečiams; žemės sklypą tarp kelio ir namų valdos (duomenys neskelbtini) leisti išsipirkti ieškovei. Rašte taip pat nurodyta, kad šis sprendimas gali būti apskųstas tik teismui. Ieškovė sudarė savo sklypo planą, kur buvo numatyta papildoma sklypo dalis, o architektas nurodė parengti žemės sklypo ribų planą vadovaujantis Kauno apskrities valdytojo 1996 m. vasario 8 d. raštu Nr. 109. Ieškovės sklypo plano nederino „Plieno“ GNB. 1998 m. gruodžio 1 d. prašymu ieškovė kreipėsi į Kauno apskrities viršininką, nurodydama kad jai dar 1996 m. vasario 8 d. sprendimu suteikta teisė išsipirkti 129 kv. m žemės sklypą, tačiau viršininko administracija 1999 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. 02-01-2257 įsakė neparduoti ieškovei papildomo žemės sklypo, kol nebus įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas šios valdos detalusis planas. Kauno miesto valdyba 1997 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 299 patvirtino prie (duomenys neskelbtini) esančio sklypo detalųjį planą, pagal kurį paskyrė 219-ajai butų savininkų bendrijai (toliau – Bendrija) jos naudojamą žemės sklypą. Pagal šį detalųjį planą kelias ir ieškovų naudojamas žemės sklypas tarp namų valdos ir įrengto kelio priskirti žemės sklypui (duomenys neskelbtini). Ieškovė 1998 metais kreipėsi į teismą ieškinio teisenos tvarka dėl 1992 m. rugpjūčio 4 d. potvarkio ir 1997 m. kovo 25 d. sprendimo panaikinimo, tačiau ieškinį atsisakyta priimti dėl ieškovės nesilaikytos įstatymo nustatytos išankstinio neteisminio sprendimo tvarkos. Teismas taip pat nustatė, kad Kauno miesto LDT VK 1983 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 82 nuspręsta paimti iš miesto žemės fondo 1 ha žemės sklypą ir suteikti jį Kapitalinės statybos valdybai 24 butų blokuotų sodybinio tipo kooperatinių gyvenamųjų namų statybai. Raudonųjų linijų planas buvo užsakytas, sudarytas nurodyto sprendimo pagrindu, patvirtintas Kauno miesto vyriausiojo architekto, ir sklypo bendras plotas sudarė 15 693 kv. m, t. y. 5693 kv. m daugiau nei buvo suteikta sprendimu. Teismas pažymėjo, kad sklypus galėjo suteikti atitinkamai vykdomieji komitetai ir Vyriausybė (tuo metu galiojusio Žemės kodekso 14 straipsnis); jokio kito vykdomojo komiteto sprendimo, kad bendrijai būtų papildomai suteiktas didesnis nei 1 ha žemės sklypas, nebuvo priimta. Kauno miesto valdybos 1992 m. rugpjūčio 4 d. potvarkio Nr. 774 1.11 papunkčiu 219-ojo gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo naudojamas sklypas (duomenys neskelbtini) padalytas į 24 sublokuotų individualių gyvenamųjų namų bendrijos sklypus ir sublokuotų individualių gyvenamųjų namų bendrijos sklypą, priskiriant žemės plotus pagal priedą, kuriame dalijamas daug didesnis (16 063 kv. m) nei Bendrijai buvo suteiktas žemės sklypas. Teismo vertinimu, taip valdyba pažeidė tuo metu galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintų taisyklių nuostatas. Kauno miesto valdybos 1997 m. kovo 25 d. sprendimu patvirtintas sklypo, esančio prie pastato (duomenys neskelbtini), detalusis planas; šio sklypo plotas – 16 900 kv. m; taip pat pasiūlyta Kauno apskrities viršininkui sudaryti ilgalaikės nuomos sutartį su Bendrija ir ši įpareigota nutiesti 210 kv. m kelią iš gatvės (duomenys neskelbtini) iki transformatorinės pastotės. Leidimas vykdyti statybos darbus išduotas 1997 m. gegužės 9 d. Kauno miesto savivaldybei, statytojas – Bendrija. Šis leidimas galiojo iki 2002 m. gegužės 9 d., pratęstas iki 2007 m. gegužės 9 d. Teismas konstatavo, kad 129 kv. m sklype ieškovai nuolat augino daržoves, dekoratyvinius augalus, vaismedžius, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 15 d. nutarimo Nr. 987 3.4 papunkčiu, Kauno apskrities valdytojas 1996 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 109 4 punktu ieškovams leido išsipirkti žemės sklypą tarp anksčiau buvusio kelio į transformatorinę ir namų valdos. Teismas pažymėjo, kad šis sprendimas nebuvo apskųstas, tačiau, nepaisydama savo sprendimo, Kauno apskrities viršininko administracija 1999 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. 02-01-2257 atsisakė parduoti ieškovei papildomą žemės sklypą, kol nebus patvirtintas detalusis planas. Teismas sprendė, kad šis įsakymas prieštarauja sprendimui Nr. 109, pažeidžia ieškovės teises, todėl naikintinas. Remdamasis bylos duomenimis, teismas sprendė, kad atsakovų A. E. 47 kv. m žemės, V. B. – 18 kv. m, N. B. – 50 kv. m žemės išpirkta neteisėtai, nes atstačius kelią į ankstesnę vietą, šių sklypų atitinkamos dalys įeina į anksčiau buvusiojo ribas. Teismas nurodė, kad, Kauno miesto valdybos 1997 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 299 patvirtinus detalųjį planą, nesilaikyta Teritorijų planavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir Detaliųjų planų taisyklių 10 punkto reikalavimų – įvertinti gretimybes, darančias įtaką detaliojo plano sprendiniams, ir planuojamų teritorijų poveikį gretimoms teritorijoms; taip pat pažeistos įstatymo 3 straipsnio nuostatos. Teismas nurodė, kad neteisėto Kauno miesto valdybos 1997 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. 299 pagrindu priimti administraciniai aktai ir sudaryti žemės pirkimo-pardavimo sandoriai bei atlikta šių sandorių teisinė registracija taip pat prieštarauja įstatymų reikalavimams, todėl naikintini. Atkreipęs dėmesį į tai, kad detaliajame plane nebuvo svarstomas kelio perkėlimo klausimas, teismas konstatavo, kad ginčijamas leidimas vykdyti kelio statybos darbams išduotas taip pat pažeidžiant įstatymų reikalavimus, nesilaikant sanitarinių, higienos, sveikatos apsaugos normų. Be to, pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 6 dalį statybos leidimas išduodamas šalia kitų dokumentų pateikus ir sutartį su žemės savininku dėl sklypo laikino naudojimo statybos metu, dėl šios sklypo servitutų naudojant pastatytą statinį ir kompensacijų už naudojimąsi žemės sklypu, tačiau to nebuvo padaryta. Teismas konstatavo, kad, panaikinus anksčiau buvusį kelią, ieškovai neteko galimybės įvažiuoti į savo valdą, nes vartai atsidaro į gatvės pusę ir užtveria kelią į namų valdą. Taip, teismo vertinimu, atsakovai pažeidė Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Pagal Kelių įstatymą siekiant sudaryti saugias eismo sąlygas, nuo kelio briaunų į abi puses nustatoma kelio apsaugos zona, kurias miestuose, kaimo gyvenamosiose vietovėse įstatymų nustatyta tvarka gali tikslinti Teritorijų planavimo įstatyme numatyti planavimo organizatoriai, tačiau šitų reikalavimų nebuvo laikomasi. Teismo vertinimu, iki 2003 m. birželio 4 d. ieškovė nežinojo, kad jos naudojamas žemės sklypas ir kelias bus parduotas A. E., kuris ginčo žemės sklypu niekada nesinaudojo, žemės sklypą nusipirko ieškovams nežinant. Ginčijamų sprendimų, potvarkių bei įsakymų ieškovams niekas neteikė susipažinti. Atsižvelgdamas į bylos duomenis, teismas sprendė, kad ieškovei atnaujintinas senaties terminas Kauno miesto valdybos 1997 m. kovo 25 d. sprendimui ginčyti.

8Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų A. E., N. B., V. B., Kauno apskrities viršininko administracijos ir Kauno miesto savivaldybės apeliacinius skundus, 2009 m. liepos 10 d. sprendimu Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 23 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Atkreipusi dėmesį į tai, kad Kauno apskrities viršininkas siūlė ieškovei laukti, kol bus patvirtintas detalusis planas, kolegija sprendė, kad terminą Kauno miesto valdybos sprendimui ginčyti ieškovė praleido dėl to, jog apskrities vadovas jai siūlė laukti detaliojo plano patvirtinimo. Be to, Kauno apskrities valdytojo administracija 1996 m. vasario 8 d. raštu Nr. 109 pasiūlė Kauno miesto merui ginčą, kilusį tarp ieškovės ir „Plieno“ kooperatyvo, spręsti leidžiant ieškovei išsipirkti žemės sklypą tarp kelio į transformatorinę pastotę ir namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini). Nors šis raštas buvo tik siūlymas Kauno miesto merui, tačiau tai, kad rašte buvo nurodyta, jog tai yra sprendimas, kuris gali būti apskųstas tik teismui, kolegijos vertinimu, galėjo ieškovei sudaryti nuomonę, kad Kauno miesto valdyba pakeis gera valia 1997 m. kovo 25 d. sprendimu patvirtintą (duomenys neskelbtini) žemės sklypo detalųjį planą. Kolegija darė išvadą, kad tai, jog valstybinės institucijos sprendimai galėjo suformuoti ieškovės nuomonę, kad ginčas gali būti jos interesais išspręstas neteisminiu keliu, leidžia spręsti, kad senaties terminas Kauno miesto valdybos 1997 m. kovo 25 d. sprendimui ginčyti praleistas dėl svarbios priežasties. Spręsdama dėl ieškinio reikalavimų pripažinti negaliojančiomis pirkimo-pardavimo sutarčių dalis, kolegija taikė CK 4.96 straipsnio 2 dalį ir pažymėjo, kad, siekdami, jog panaikinus pirkimo-pardavimo sutartis žemės sklypai būtų perduoti valstybės nuosavybėn, ieškovai turėjo įrodyti, kad atsakovai – fiziniai asmenys – buvo nesąžiningi šių žemės sklypų įgijėjai. Kolegija darė išvadą, kad ieškovai neįrodė, jog atsakovai buvo nesąžiningi nekilnojamojo turto įgijėjai – kad name (duomenys neskelbtini) gyvena Kauno miesto savivaldybės ir Kauno miesto žemėtvarkos tarnybos valdininkai, kad ginčijami Kauno miesto valdybos 1992 m. rugpjūčio 4 d. potvarkis ir 1997 m. kovo 25 d. sprendimas priimti pažeidžiant įstatymų reikalavimus ir šiems valdininkams darant atitinkamą įtaką šių aktų priėmimui. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad leidimu vykdyti statybos darbus buvo leista tiesti kelią į transformatorinę pastotę remiantis projektu, kurį parengė SĮ „Kauno planas“ darbuotojas S. L. Pirmajame ieškinio pareiškime atsakovu ieškovai patraukė S. L. (duomenys neskelbtini), tačiau patikslintame ieškinyje nurodė, kad atsisako visų reikalavimų S. L. Ieškovams nenurodžius, kurie iš asmenų, buvusių ar esančių Bendrijos nariais, buvo savivaldybės ar žemėtvarkos tarnybos valdininkai ir dėl to galėjo paveikti priimant Bendrijai palankų Kauno miesto valdybos 1997 m. kovo 25 d. sprendimą, kolegijos vertinimu, negalima daryti išvados, kad šio sprendimo pagrindu įsigiję žemės sklypus atsakovai yra nesąžiningi įgijėjai. Kolegija darė išvadą, kad ginčijami Kauno miesto valdybos 1997 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. 299 1.1, 3 punktai priimti pažeidžiant įstatymų reikalavimus, tačiau pripažinus, kad atsakovai A. E., N. B. ir V. B. nėra nesąžiningi įgijėjai, sprendimo panaikinimas nesukels teisinių pasekmių, todėl jo naikinimas teismo sprendimu nėra tikslingas. Kolegija konstatavo, kad nebuvo pagrindo tenkinti reikalavimo iš dalies panaikinti Kauno miesto valdybos 1992 m. rugpjūčio 4 d. potvarkį Nr. 774-v, nes šiuo valdybos potvarkiu nuspręsta paskirti tam tikro dydžio sklypus atsakovams fiziniams asmenims, tačiau nenurodyta, kurioje vietoje buvo paskirti sklypai fiziniams asmenims atsakovams, t y. nėra pagrindo išvadai, kad atsakovams priskirti sklypai, kuriais bendrija nesinaudojo. Nurodžiusi, kad nekelia abejonių ta aplinkybė, jog naujai suformuotas kelias į transformatorinę sukėlė nepatogumų ieškovams įprastai patekti į namų valdą, kolegija pažymėjo, kad byloje reikšminga aplinkybė yra tai, ar tvirtinant detalųjį planą buvo pažeisti Teritorijų planavimo įstatymo ir Detaliųjų planų taisyklių reikalavimai. Kolegijos vertinimu, ieškovai įrodė, kad Kauno miesto valdyba pažeidė teritorijų planavimo įstatymo reikalavimus, kurie galėjo turėti įtakos ieškovų teisėms ir pareigoms, tačiau tai, kad buvo padaryta procedūrinių reikalavimų pažeidimų, neleidžia daryti išvados, jog, atlikus procedūras tinkamai, detalusis planas turėjo būti atmestas. Kolegija darė išvadą, kad, nesant pagrindo ginčo žemės sklypus iš atsakovų A. E., N. B. ir V. B. grąžinti valstybės nuosavybėn, Kauno miesto valdybos 1997 m. kovo 25 d. sprendimo dalies naikinimas ir parengto detaliojo plano pakartotinis svarstymas pagal nustatytas procedūras nėra tikslingas, todėl ieškovų reikalavimas atmestinas, nurodant, kad dėl nustatytų įstatymo reikalavimų pažeidimų, tvirtinant 1997 m. kovo 25 d. detalųjį planą, ieškovai turi pagrindą siekti žalos, padarytos savivaldybės darbuotojų veiksmais, atlyginimo. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ekspertizės išvados neleidžia teigti, kad patvirtintu detaliuoju planu buvo suformuota nevisavertė aplinka ieškovams ir dėl to šis negalėjo būti patvirtintas.

9III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

10Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 23 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

111. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsakovus pripažino sąžiningais įgijėjais ir jiems taikė CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatas; išvada dėl atsakovų sąžiningumo nepagrįstai vadovavosi spręsdamas visus klausimus, susijusius su administracinių aktų naikinimu. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad lygiateisiškumo principas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis) neleidžia absoliutinti vienų asmenų teisių ir interesų kitų asmenų teisių ir interesų sąskaita; teisingumo ir sąžiningumo principai reikalauja, kad šalių interesų konfliktas būtų sprendžiamas ieškant interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal L. A. skundą dėl teismo antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-387/1999; 1999 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Alytaus apskrities viršininko administracija v. O. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-443/1999; 2001 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-665/2001; 2006 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-161/2006). Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, kad kiekvieno asmens pareiga yra prieš sudarant sandorį imtis visų įmanomų priemonių išsiaiškinti, ar į perkamą turtą neturi teisių kiti asmenys ir ar sudaromas sandoris nepažeis trečiųjų asmenų teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. Č. v. V. R., bylos Nr. 3K-3-827/2000). Apeliacinės instancijos teismas atsakovų sąžiningumo klausimo pagal pirmiau nurodytus kriterijus netyrė, o tik formaliai konstatavo, kad ieškovai nepateikė įrodymų, paneigiančių sąžiningumo prezumpciją. Anot kasatorių, pažeisdamas CPK 185 straipsnyje įtvirtintus įrodymų vertinimo principus, teismas nevertino šių įrodymų, patvirtinančių atsakovų nesąžiningumą: 1) dalis atsakovų iš valstybės įsigytos žemės yra toje vietoje, kur buvo ankstesnis kelias į transformatorinės pastotę; atsakovai žinojo, kad perka ne savo ir ne 219-osios butų savininkų bendrijos valdomo sklypo atitinkamas dalis; tai patvirtina byloje pateiktos nuotraukos; 2) Kauno apskrities valdytojo administracija 1996 m. vasario 8 d. raštu Nr. 109 informavo „Plieno“ kooperatyvą (dabartinę 219-ąją butų savininkų bendriją), kad kooperatyvo nariams leista išsipirkti tik pagal faktiškai naudojamos žemės ribas, kurias skiria tvora prie kelio į transformatorinę pastotę, o žemės sklypą tarp kelio ir namų valdos (duomenys neskelbtini) leista išsipirkti kasatorei; tai reiškia, kad buvo nurodytos galimos išperkamų plotų ribos; atsakovai šio sprendimo neskundė; 3) kasatorė apie apskrities valdytojo sprendimą atsakovams dar kartą priminė 2003 m. balandžio 28 d. ir atsakovai to neginčijo; 4) atsakovai – fiziniai asmenys – nevaldė ginčijamų žemės sklypų; šie sklypai atsakovams parduoti neteisėtai; 5) atsakovams buvo žinoma, kad 1997 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 299 tvirtinant (duomenys neskelbtini) žemės sklypo detalųjį planą buvo pažeistos Teritorijų planavimo įstatymu nustatytos privalomos detaliojo plano rengimo, derinimo, svarstymo su visuomene procedūros (įstatymo 19, 20, 23, 25, 30, 31 straipsniai) ir Detaliųjų planų taisyklės (10 punktas); 6) atsakovams buvo žinoma, kad žemės sklype, kuriame pradėtas rengti naujas kelias, (duomenys neskelbtini) valdos bendraturčiai (kasatoriai) augina vaismedžius, vaiskrūmius; 7) anksčiau buvęs kelias į transformatorinę buvo vienintelis kelias, kuriuo kasatoriai patekdavo į savo valdą. Anot kasatorių, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad visiems atsakovams buvo žinoma, jog pagal įstatymus jie neturi teisės išsipirkti žemės sklypų, kurių jie nevaldė, jais nesinaudojo, kad 1996 metais jau buvo informuoti apie galimybę išsipirkti tik faktiškai naudojamą žemės sklypą, žinojo apie kasatorių nuo 1976 metų naudojamą ginčo sklypą, tačiau savo veiksmais siekė įsigyti tai, kas jiems nepriklauso. Šių įrodymų apeliacinės instancijos teismas netyrė, dėl jų nepasisakė, pažeidė CPK 176, 177, 180, 185 straipsnius, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 51 3 punktu, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neobjektyviai ir nevisapusiškai tyrė įrodymus, todėl atsakovus nepagrįstai pripažino sąžiningais įgijėjais ir taikė CK 4.96 straipsnio 2 dalį.

122. Šioje byloje kasatoriai negynė viešojo intereso ir neprašė sandorius pripažinti negaliojančiais pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, todėl nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad, kasatoriams neįrodžius aplinkybės, jog (duomenys neskelbtini) name gyvena valdininkai, nėra pagrindo atsakovus laikyti nesąžiningais. Kasatoriai pažymi, kad jie, kaip ieškovai, savo reikalavimus siejo su jų teisių pažeidimu. Nuspręsdamas, kad kasatoriai neturi reikalavimo teisės, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, pagal kurią suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia tik galimybę kreiptis į teismą dėl to, kad būtų apginta jo subjektinė teisė arba įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro VĮ Kauno filialas, bylos Nr. 3K-3-552/2000).

133. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nebuvo pagrindo tenkinti reikalavimą dėl Kauno miesto valdybos 1992 m. rugpjūčio 4 d. potvarkio Nr. 774 panaikinimo, kasatorių teigimu, prieštarauja byloje pateiktiems įrodymams ir šioje byloje jau priimtai Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutarčiai, kuri yra privaloma teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą (CPK 362 straipsnio 2 dalis). Vykdydami nurodytą Aukščiausiojo Teismo nutartį, kasatoriai į bylą pateikė M. R. firmos „Lituka“ geodezinę nuotrauką, kurioje nurodyti atsakovų neteisėtai įsigyti žemės sklypai, kurių įsigijimas pažeidžia kasatorių teises.

144. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ginčijamas 1997 m. kovo 25 d. administracinis aktas Nr. 299 priimtas pažeidus įstatymų reikalavimus. Anot kasatorių, administracinis aktas priimtas pažeidus ir jų teises bei teisėtus interesus, atsakovai nėra sąžiningi įgijėjai, todėl nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad sprendimo panaikinimas nesukels teisinių pasekmių; teismas tokią išvadą padarė nepagrįstai pripažindamas atsakovus sąžiningais įgijėjais. Kasatorių teisės neteisėtais administraciniais aktais yra pažeistos ir turi būti ginamos (CK 1.138 straipsnis).

155. Pažeisdamas CPK 185 straipsnio reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ekspertizės išvados nepatvirtina, jog ginčijamu detaliuoju planu kasatoriams suformuota nevisavertė aplinka. Byloje nepaneigti kasatorių pateikti rašytiniai įrodymai apie akivaizdžiai apsunkintą kasatorių patekimą į valdą. Šių įrodymų teismas visiškai nevertino ir dėl jų nepasisakė. Kasatoriai pažymi, kad jie negali patekti į stacionarų mūrinį garažą ir metalinį garažą, esantį jų valdoje; pažeisti Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2, 7 punktų ir 2 dalies reikalavimai. Pagal 219-ajai bendrijai parengtą ir patvirtintą detalųjį planą kelias skirtas patekti į transformatorinę ir patekti į valdą (duomenys neskelbtini), anot kasatorių, negali būti laikomas keliu, nes jis neatitinka Kelių įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į Kelių įstatymo 8 straipsnio 2 punkto nuostatas, kad keliai projektuojami, tiesiami, taisomi, vadovaujantis įstatymais, normatyviniais statybos techniniais dokumentais. Rengiant naują kelią, nebuvo numatyta kelią sudarančių sankasos, važiuojamosios dalies, kelkraščių ir t. t. (Kelių įstatymo 2 straipsnis). Nurodytų įrodymų ir įstatymų teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė. Eksperto išvada teismui neprivaloma (CPK 218 straipsnis), ypač tada, kai ekspertas negali atsakyti į klausimus, kurie viršija jo kvalifikaciją ar kompetenciją (tai nurodė ir ekspertas savo išvadoje).

16Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

171. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė atsakovų (fizinių asmenų) sąžiningumo klausimo. Atsakovo manymu, kasacinio skundo argumentai nepaneigia teismo išvados, kad atsakovams taikytina CK 4.96 straipsnio 2 dalis, ir nepatvirtina kasatorių teiginio, jog atsakovai siekė neteisėtai įsigyti tai, kas jiems nepriklauso.

182. Pagal Žemės įstatymą ir lydimuosius aktus asmenys turi teisę įsigyti nuosavybėn naudojamą namų valdos žemės sklypą. Anot atsakovo, kasatorė namų valdos (duomenys neskelbtini) naudojamą sklypą nuosavybėn įsigijo pagal 1998 m. kovo 24 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį ir taip įgyvendino savo teisę lengvatinėmis sąlygomis įsigyti naudojamą sklypą. Tuo tarpu namų valdų techninės apskaitos bylos duomenimis (duomenys neskelbtini) buvo naudojamas 668 kv. m žemės sklypas; atlikus geodezinius matavimus sklypo ribos buvo tinkamai suderintos ir kasatorė neginčijo nei administracinių aktų, nei pirkimo-pardavimo sutarties, kurių pagrindu įgijo naudojamą žemės sklypą. Atsiliepime pažymima, kad pagal kasacinio teismo praktiką teisė į žemėnaudą atsiranda ne faktinio naudojimo, o žemės sklypo suteikimo įstatymų nustatyta tvarka pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-1145/2003; 2007 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-402/2007). Atsakovo teigimu, kasatoriai neįrodė reikalavimo pagrindo dėl suteikimo teisės naudotis didesniu žemės sklypu nei užfiksuota 1998 m. kovo 24 d. pirkimo-pardavimo sutartyje, todėl teisiškai nereikšminga ta aplinkybė, kad kasatoriai nuo 1976 metų naudojo ginčo žemės sklypą.

193. Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 8 d. raštas Nr. 109 taip pat neįrodo atsakovų nesąžiningumo ir kasatorių teisių pažeidimo, nes šiame rašte išdėstytas siūlymas leisti kasatorei išsipirkti žemės sklypą tarp kelio ir jos namų valdos nebuvo įgyvendintas ir pagal 1998 m. kovo 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį buvo parduotas anksčiau suteiktas naudotis, o ne faktiškai užimtas žemės sklypas.

204. Atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas nenukrypo nuo CPK 176, 177, 180, 185 straipsnių taikymo praktikos ir įrodymų vertinimo taisyklių, kurių esmė yra tai, kad teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu.

21Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

221. Bylos nagrinėjimo metu atsakovai ne kartą pabrėžė savo sąžiningumą, be to, įrodinėjimo požiūriu sąžiningumo net nereikia įrodinėti, nes valdymas laikomas atsiradęs sąžiningai, kol neįrodyta priešingai (CK 4.96 straipsnio 2 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. N. S. v. J. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2006). Tuo tarpu kasatoriai bylos nagrinėjimo metu atsakovų nesąžiningumo neįrodinėjo ir jo nepaneigė, atsakovų nesąžiningumą bandoma ginčyti tik kasaciniame skunde, nurodant faktines aplinkybes. Atsakovas nesutinka su kasatorių teiginiu, kad atsakovai žinojo, jog perka ne savo naudojamo žemės sklypo dalis. Atsiliepime pažymima, kad atsakovų įsigyti sklypai 219-ajai butų savininkų bendrijai buvo suteikti dar Kauno miesto LDT VK 1983 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 82. Priešingai nei teigia kasatoriai, bendrijai skirtas sklypas ribojosi ne su valstybinėje žemėje esančiu keliu, kurio net nebuvo pažymėta patvirtintuose teritorijų planavimo dokumentuose, o su kasatorių naudojamu sklypu (duomenys neskelbtini). Šios namų valdos žemės sklypo ribų plane, kuris patvirtintas kasatorių parašais, nurodyta, kad kasatorių namų valda ribojasi su bendrija. Nors bendrija nebuvo apsitvėrusi viso jai suteikto sklypo, tačiau tai nepaneigia jos teisių į visą jai nustatyta tvarka suteiktą sklypą.

232. Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 8 d. raštą Nr. 109 kasatoriai nepagrįstai traktuoja kaip administracinį aktą, suteikiantį jiems teisę išsipirkti papildomą sklypo dalį. Šiuo raštu tik pasiūlyta spręsti ginčą, kilusį tarp kasatorės ir kooperatyvo ir juo nebuvo nustatytos ar pakeistos suteiktų sklypų ribos.

243. Visi kasacinio skundo argumentai dėl atsakovų nesąžiningumo yra faktiniai duomenys, kurie kasaciniame teisme nenagrinėjami (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

254. Nors kasaciniame skunde nurodoma, kad kasatoriais savo reikalavimus siejo su jų teisių pažeidimu, tačiau nedetalizuojama, kokią konkrečiai įtaką jų teisėms ir teisėtiems interesams turi ginčijami administraciniai aktai. Neaišku, kaip ginčo 129 kv. m teritorija susijusi su kasatorių teisėmis. Kasatorė kreipėsi dėl šios žemės sklypo dalies išsipirkimo; Kauno apskrities viršininkas 1999 m. balandžio 21 d. įsakymu nusprendė neparduoti kasatorei papildomo 129 kv. m sklypo, kol nebus pateiktas šios valdos detalusis planas. Šio administracinio akto kasatoriai neskundė ir nepateikė įrodymų, kad po šio įsakymo priėmimo atliko kokius nors veiksmus, susijusius su detaliojo plano rengimu, todėl nėra pagrindo teigti, jog kasatorių teises pažeidžia aplinkybė dėl ginčo sklypo dalies perleidimo atsakovams. Vien teismo sprendime nurodyti formalaus pobūdžio teritorijų planavimo procedūros pažeidimai, atsakovo manymu, neturi įtakos kasatorių teisėms ir teisėtiems interesams.

265. Kasatoriai klaidingai aiškina Kelių įstatymo 2 straipsnį. Šioje nuostatoje nėra reikalavimo, kad visų kategorijų keliai turėtų kasatorių išvardytas kelio dalis. Ginčo teritorijoje įrengtas kelias atitinka STR 2.06.01:1999 nustatytus parametrus, taikytinus akligatviui, skirtam privažiuoti ir prieiti prie atskirų pastatų ar objektų (aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymas Nr. 61). Anot atsakovo, kasatorių įvažiavimą į sklypą apsunkina būtent tai, kad jų naudojamo sklypo vartai atsiveria į išorę (STR 2.02.01:2004 182.1 papunktis).

27Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas A. E. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsakovo A. E. atsiliepime nurodomi argumentai iš esmės analogiški pirmiau nurodytų atsiliepimų tam tikriems argumentams.

28Teisėjų kolegija

konstatuoja:

29IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

30Dėl teisės į teisminę gynybą

31CPK 2 straipsnyje nustatyta, kad civilinio proceso tikslai – be kita ko, ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę. Pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Kreiptis į teismą dėl kitų asmenų teisių gynimo galima tik įstatymų nustatytais atvejais (CPK 5 straipsnio 3 dalis).

32Aiškindamas ir taikydamas šias CPK normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-252/2009). Pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, kad jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami; tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje komercinės firmos „Indra“ savininkas V. P. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-361/2006). Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, ji reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė arba įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-25/2009; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. K. v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-365/2009). CPK 5 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, universalia forma garantuojanti konstitucinės teisės į teisminę gynybą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis) įgyvendinimą bylose, kurių nagrinėjimo tvarką nustato Civilinio proceso kodeksas (CPK 1 straipsnis), yra subjektinių teisių gynybos garantija, reiškianti, jog suinteresuotu asmeniu teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo aspektu yra kiekvienas asmuo, kuris CPK nustatyta tvarka kreipiasi į teismą deklaruodamas turįs materialinį teisinį interesą, tačiau tik teisminio nagrinėjimo metu ištyrus ir įvertinus įrodymus, remiantis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis, suformuluotomis CPK 176-185 straipsniuose, galima prieiti prie išvados, ar tokio suinteresuoto asmens kreipimasis į teismą teisminės gynybos yra pagrįstas, t. y. ar konstatuotinas teisės arba teisėto intereso pažeidimas ir ar jis gintinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. T. v UAB „Transnetas“, bylos Nr. 3K-3-312/2007). Tokios pat kreipimosi į teismą nuostatos įtvirtintos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 8 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 straipsnyje; šios tarptautinės normos garantuoja kiekvienam, kurio teisės ir laisvės buvo pažeistos, teisę į teisminę gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro VĮ Kauno filialas ir kt., bylos Nr. 3K-3-552/2000).

33Pasisakydama dėl kasacinio skundo argumentų, kuriais ginčijama apeliacinės instancijos teismo išvada dėl kasatorių reikalavimo teisės nebuvimo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau nurodytos CPK normos bei suformuota jų aiškinimo ir taikymo praktika lemia, jog į teismą besikreipiantis asmuo, be kita ko, turi įrodyti ir jo turimą teisinį suinteresuotumą, t. y. kad jis turi atitinkamą materialinę subjektinę teisę arba įstatymų saugomų interesų, kurie yra pažeisti ar ginčijami. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad savo teisinį suinteresuotumą kasatoriai grindžia iš esmės tuo, kad ginčijamais administraciniais aktais ir sandoriais pažeista kasatorių teisė (interesas) privatizuoti faktiškai naudotą 129 kv. m žemės sklypą, taip pat sumažintas, pablogintas įvažiavimas į jų valdą, pažeidus teritorijų planavimo procedūras.

34Dėl kasatorių teisės privatizuoti faktiškai naudotą žemę

35Teisę privatizuoti faktiškai naudotą 129 kv. m žemės sklypą kasatoriai grindžia tuo, kad šia žeme jie faktiškai naudojosi nuo 1976 m. ir šią žemę jiems (kasatorei A. E. R.) leista išsipirkti Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 9 d. sprendimu.

36Pasisakydama dėl kasatorių teisės privatizuoti ginčo žemę, kaip faktiškai naudotą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal 1970 m. Žemės kodekso 13 straipsnio 1 dalį žemės sklypai suteikiami naudotis skyrimo tvarka. Pagal Žemės kodekso 21 straipsnio 1 dalį žemės naudotojų teisę naudotis žeme patvirtina valstybiniai aktai, suteikiantys teisę naudotis žeme. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nurodytos Žemės kodekso nuostatos galiojo iki 1994 m. liepos 20 d. (1994 m. liepos 12 d. įstatymas „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos teisinių aktų žemės klausimais, kurie, įsigaliojus Lietuvos Respublikos žemės įstatymui, netenka galios“), t. y. jos galiojo ginčijamo Kauno miesto valdybos 1992 m. rugpjūčio 4 d. potvarkio priėmimo metu. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintų Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos nekonkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių (taisyklių redakcija, galiojusi ginčijamo Kauno miesto valdybos 1992 m. rugpjūčio 4 d. potvarkio Nr. 774-v priėmimo metu) 2 punkte nustatyta, kad naudojamais laikomi valstybinės žemės sklypai, kurie iki šių taisyklių patvirtinimo dienos nustatyta tvarka buvo suteikti naudoti, taip pat sklypai, kartu su juose esančiais pastatais, statiniais ir kitais objektais įsigyti naudoti po šių taisyklių patvirtinimo dienos, jeigu pagal patvirtintus miestų išplanavimo projektus jie nebuvo numatyti patuštinti naujai statybai ar kitai, su statyba nesusijusiai veiklai. Tų pačių taisyklių 4.2 papunktyje įtvirtinta asmens, turinčio teisę įsigyti privatinėn nuosavybėn jo naudojamą žemės sklypą ir norinčio tai padaryti, pareiga atitinkamai žemėtvarkos tarnybai pateikti dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu (iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550 patvirtintų Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklių 2, 4.2 papunkčiuose).

37Pagal ginčijamo Kauno miesto valdybos 1997 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. 299 priėmimo metu galiojusias Žemės įstatymo 22 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2000 m. gegužės 23 d.) valstybinė žemė suteikiama neterminuotai arba terminuotai naudotis įstaigoms ir organizacijoms, išlaikomoms iš biudžeto, nesudarant valstybinės žemės nuomos sutarčių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka; valstybinės žemės nuomojimo tvarką nustato įstatymai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Žemės įstatymo 23 straipsnyje nurodytos institucijos, turinčios teisę suteikti naudotis ir nuomoti valstybinę žemę. Pagal tuo metu galiojusią Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 5 dalį miestuose valstybinė žemė parduodama, suteikiama privatinėn nuosavybėn neatlygintinai, suteikiama naudotis arba išnuomojama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, vadovaujantis statybos projektais ir schemomis. Nurodytu laikotarpiu galiojusių Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987, 2.2 papunktyje įtvirtinta asmens, turinčio teisę įsigyti privatinėn nuosavybėn jo naudojamą žemės sklypą ir norinčio tai padaryti, pareiga pateikti žemėtvarkos tarnybai dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu. Tuo pačiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintų Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 6 punkto 2 pastraipoje nustatyta, kad naudojamais ne žemės ūkio paskirties sklypais laikomi žemės sklypai, kuriuos užima juridiniams ir fiziniams asmenims nuosavybės teise priklausantys pastatai, statiniai bei įrenginiai, taip pat žemės sklypai, kuriuose pastatyti valstybinės nuosavybės objektai, ir žemės sklypai, naudojami įmonių, organizacijų ar kitų juridinių asmenų; sprendimas dėl naudojamo žemės sklypo dydžio priimamas įvertinus teisinius žemės sklypo suteikimo dokumentus, patikrinus sklype esančio nekilnojamojo turto teisinį registravimą, tai, ar faktinis žemės sklypo naudojimas atitinka nustatytą gamybos ar kitos veiklos paskirtį, projekte skirtą statiniams, ir tam nepanaudotą žemės sklypo plotą. Tos pačios tvarkos 4 punkte nustatyta, kad faktiškas privačių namų valdoms parduodamo žemės sklypo dydis nustatomas pagal namų valdų techninės apskaitos bylų duomenis.

38Pagal ginčijamo Kauno apskrities viršininko administracijos 1999 m. balandžio 21 d. įsakymo Nr. 01-01-2257 priėmimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 4 punktą piliečiams prie nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių parduodami tik tie žemės sklypai, kurių ribos ir plotai pažymėti detaliuosiuose planuose, žemės sklypų ribų specialiuosiuose planuose arba techninės apskaitos bylose. Tvarkos 13.2 papunktyje įtvirtinta asmenų, pageidaujančių ir turinčių teisę pirkti naudojamus žemės sklypus, žemėtvarkos skyriui pateikti dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu.

39Aiškindamas ir taikydamas pirmiau nurodytas teisės normas, reglamentuojančias teisę pirkti naudojamus žemės sklypus, kasacinis teismas yra nurodęs, kad teisėtas žemės sklypo naudojimas pagal Vyriausybės nutarimais patvirtintą naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo tvarką reiškia nustatyta tvarka suteikto žemės sklypo naudojimą, bet ne faktišką naudojimąsi žemės sklypu, esančiu prie nuosavybės teise priklausančių pastatų; parduodamo žemės sklypo dydis priklauso nuo to, koks žemės sklypo dydis buvo nustatytas kompetentingos valstybės institucijos sprendime dėl žemės sklypo suteikimo gyvenamajam namui statyti, ir nesiejamas su tuo, kokio dydžio žemės sklypu asmuo faktiškai naudojasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius ir kt., bylos Nr. 3K-3-402/2007). Žemėnauda atsiranda specifinių juridinių faktų – administracinių aktų – pagrindu, kompetentingoms institucijoms priimant sprendimus dėl žemės suteikimo naudotis ar nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-1145/2003). Pirmiau nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai, kaip tokie, teisėjų kolegijos vertinimu, yra aktualūs ir nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl kasatorių, kaip greta jų namų valdos esančio 129 kv. m žemės sklypo naudotojų, teisės šią žemę įsigyti nuosavybėn. Iš bylos duomenų matyti, kad kasatorių namų valdos 0,0674 ha žemės sklypą 1998 m. kovo 24 d. sudaryta valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi nusipirko kasatorė A. E. R. (T. 1, b. l. 6).

40Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nagrinėjamoje byloje teigdami apie esą pažeistą teisę privatizuoti faktiškai naudotą 129 kv. m žemės sklypą, kasatoriai turėjo pateikti, be kita ko, įrodymus (administracinius aktus ar kt.), patvirtinančius tokio sklypo skyrimą (suteikimą) jiems naudotis. Tuo tarpu byloje tokių įrodymų nepateikta ir nėra duomenų apie jų egzistavimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje pateiktame kasatorių namų valdos žemės sklypo ribų plane, kuris su jais suderintas 1994 m. lapkričio mėn. (T. 1, b. l. 31, 93), nurodyta, jog kasatoriams skirtas namų valdos žemės sklypas ribojasi ne su laisva žeme, o būtent su Bendrijos žemės sklypu, t. y. patvirtinama, kad ginčo sklypai, kuriais tam tikrą laiką kasatoriai faktiškai naudojosi, nėra ir nebuvo suteikti naudotis kasatoriams. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad toks faktinis naudojimasis kasatoriams nustatyta tvarka nesuteikta ginčo žeme galėtų (turėtų) būti kvalifikuojamas kaip naudojimasis, suteikiantis teisę į naudojamo ginčijamo sklypo privatizavimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 9 d. dokumentu (T. 1, b. l. 75) kasatoriams (kasatorei A. E. R.) nebuvo suteiktas naudotis joks žemės sklypas. Bylos duomenys patvirtina, kad minėto Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 9 d. dokumento išleidimo metu ginčijamas žemės sklypas nebuvo laisvas. Aptariamas dokumentas negali būti vertinamas kaip administracinis aktas dėl ginčijamo žemės sklypo paėmimo iš atsakovų ir to sklypo suteikimo kasatoriams (kasatorei A. E. R.). Tokių teisinių pasekmių aptariamo dokumento pagrindu neatsirado. Atsižvelgdama į nurodyto dokumento esmę, turinį ir formuluotę „kilusį ginčą <...> siūlome spręsti taip: <...>“, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šis raštas buvo tik siūlymas Kauno miesto merui. Šios išvados nepaneigia tai, jog rašte nurodoma apie jo, kaip sprendimo, apskundimo teismui galimybę bei tai, jog tam tikrą laiką šis raštas atitinkamų institucijų, jų darbuotojų buvo vertinamas kaip „sprendimas“ (CPK 185 straipsnis).

41Nesant pagrindo konstatuoti, kad kasatoriams įstatymų nustatyta tvarka buvo suteiktas naudotis ginčijamas 129 kv. m. žemės sklypas, kuriuo kasatoriai tam tikrą laiką faktiškai naudojosi, nėra pagrindo pripažinti, kad jie turėjo teisę šį žemės sklypą privatizuoti kaip jo naudotojai. Kadangi kasatoriai neturėjo teisės privatizuoti ginčo žemės sklypo, tai nėra pagrindo pripažinti, kad ginčijami administraciniai aktai (kartu – ir jų pagrindu sudaryti ginčijami sandoriai) pažeidžia tokią kasatorių teisę. Kita vertus, bylos duomenys, teisėjų kolegijos vertinimu, teikia pagrindą konstatuoti, kad nei 1983 m. kovo 23 d. patvirtintu raudonųjų linijų planu Bendrijai nustatant 15 693 kv. m ploto sklypą (kuris ribojosi ne su keliu, o būtent su kasatorių sklypu, ir į kurį (bendrijai nustatytą sklypą) nepateko kasatorės naudojimuisi suteiktas sklypas), nei Kauno miesto valdybos 1992 m. rugpjūčio 4 d. potvarkiu Nr. 774-v padalijant 219-ojo gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo naudojamą sklypą (duomenys neskelbtini) į 24 sublokuotų individualių gyvenamųjų namų sklypus ir sublokuotų individualių gyvenamųjų namų bendrijos sklypą, priskiriant žemės plotus pagal priedą (į šiuos plotus taip pat nepatenkant kasatorės naudojimuisi suteiktiems plotams), nei Kauno miesto valdybos 1997 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 299 patvirtinus detaliuosius planus ir įpareigojus Bendriją nutiesti kelią iki transformatorinės pastotės, kasatorių teisės (jų intereso privatizuoti jiems naudojimuisi suteiktą žemę aspektu) nebuvo pažeistos.

42Dėl restitucijos ir CK 4.96 straipsnio taikymo

43Restitucija – bendrasis prievolių teisės institutas, reglamentuojamas CK šeštosios knygos I dalies ,,Bendrosios nuostatos“ X skyriaus normų. Restitucijos esmė - asmens (asmenų) grąžinimas į buvusią padėtį. Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį restitucijos pagrindu gali būti skirtingais pagrindais atsiradusios asmens prievolės grąžinti kitam asmeniui turtą: restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. CK 4.96 straipsnis – daiktinės teisės savininko teisių apsaugos ir gynimo instituto norma, reglamentuojanti savininko teisę išreikalauti daiktą iš sąžiningai jį įgijusio asmens, t. y. tokio, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, kad jam daiktą perleidžiantis asmuo neturėjo teisės to daikto perleisti. Sisteminė CK 1.80 straipsnio 2-4 dalių, 6.145 ir 6.153 bei 4.96 straipsnių analizė leidžia daryti išvadą, kad CK 4.96 straipsnis taikomas tais atvejais, kai ginčo objektu esantis daiktas yra pagal kitą sandorį perleistas trečiajam asmeniui, kurio su buvusiu daikto savininku nesieja prievoliniai teisiniai santykiai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl restituciją reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad, vykdant restituciją tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių, netaikomos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo; taikant restituciją sąžiningumo principas yra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros (CK 6.145 straipsnio 2 dalis), bet ne kaip turto įgijėjo žinojimas ar galėjimas žinoti apie pardavimo sąlygas ir aplinkybes (CK 4.96 straipsnio 1 dalis) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. B. v. Z. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-413/2007; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. K. v. antstolė R. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-525/2007).

44Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos duomenis ir nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad šioje byloje nagrinėjamo ginčo atveju CK 4.96 straipsnis netaikytinas, apeliacinės instancijos teismas CK 4.96 straipsnio 2 dalį taikė nesant tam teisinio pagrindo ir taip pažeidė materialinės teisės normas. Tačiau šis apeliacinės instancijos teismo padarytas pažeidimas nevertintinas kaip galėjęs turėti įtakos neteisėtam sprendimui priimti, todėl nėra pagrindas naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

45Dėl įrodymų vertinimo

46Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai tai leidžia byloje esančių įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; ir kt.). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009).

47Šią bylą nagrinėję teismai nustatė teritorijų planavimo procedūrų tam tikrų pažeidimų (šie teismų nustatyti pažeidimai neskundžiami kasaciniu skundu ir nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas), tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad: tai, jog buvo padaryta procedūrinių reikalavimų pažeidimų, neleidžia daryti išvados, kad, atlikus procedūras tinkamai, detalusis planas turėjo būti atmestas; dėl nustatytų pažeidimų tvirtinant detalųjį planą, kasatoriai turi pagrindą siekti žalos, padarytos savivaldybės darbuotojų veiksmais, atlyginimo, tačiau apginti savo tariamai pažeistą teisę naudotis anksčiau buvusiu keliu į transformatorinę neturi galimybės; teismo ekspertizės išvados neleidžia teigti, jog patvirtintu detaliuoju planu buvo suformuota nevisavertė aplinka kasatoriams ir dėl to detalusis planas negalėjo būti patvirtintas.

48Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kuriais, ginčijant pirmiau nurodytas apeliacinės instancijos teismo išvadas, apeliuojama į CPK 185 straipsnio pažeidimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptariamoje bylos dalyje apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino nepažeisdamas proceso teisės normose įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, jo padarytos išvados atitinka faktinius bylos duomenis ir nustatytas faktines bylos aplinkybes. Aplinkybė, kad skundžiamame sprendime nėra tiesiogiai pasisakyta dėl kai kurių byloje pateiktų įrodymų, savaime neteikia pagrindo pripažinti, kad jie liko neįvertinti. Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju viso apeliacinės instancijos teismo sprendimo kontekste. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtam sprendimui priimti. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo sprendimas nėra naikinamas vien dėl to, kad jo motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. v. notarė D. M., bylos Nr. 3K-3-452/2008; 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. U. v. UAB „IJO“, bylos Nr. 3K-3-453/2006; kt.).

49Darydamas išvadą, kad patvirtintu detaliuoju planu kasatoriams nebuvo suformuota nevisavertė aplinka, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir tinkamai rėmėsi ekspertizės išvadomis. Šiuo aspektu teisėjų kolegija, viena vertus, atkreipia dėmesį į tai, kad ekspertizės išvadose, be kita ko, nurodyta, jog „keliuko įrengimas nepažeidžia ieškovų teisės patekti į viešuosius kelius, o jie turėtų pertvarkyti savo vartus taip, kad jie atsidarytų į sklypo pusę“ (teismo ekspertizės akto 50 lapas); „detalusis planas parengtas nepažeidžiant nustatytos tvarkos; išvada grindžiama teismo eksperto nuomone, kad ieškovai negali teisėtai pastatyti statinį (vartai yra statinio – tvoros dalis), kurio naudojimui pagal paskirtį būtų būtina naudoti gretimo sklypo erdvę“ (teismo ekspertizės akto 51 lapas). Kita vertus, bylos duomenys teikia pagrindą konstatuoti, kad, patvirtinus detalųjį planą, kasatorių įvažiavimas į jų namų valdą vis dėlto buvo pablogintas, sumažintas – tai nustatyta ir apeliacinės instancijos teismo sprendime, kuriame nurodoma, jog naujai suformuotas kelias į transformatorinę iš tikrųjų sukėlė nepatogumų kasatoriams. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytų nepatogumų nėra pagrindo kvalifikuoti kaip apskritai paneigiančių kasatorių galimybę, kaip tokią, patekti į jų namų valdą. Tiek teismo ekspertizės akte, tiek ir skundžiamame apeliacinės instancijos teismo sprendime yra nurodyti, teisėjų kolegijos nuomone, ginčo šalių interesų pusiausvyros, teisingumo bei protingumo principus atitinkantys galimi šios pažeistos kasatorių teisės gynimo būdai (pertvarkyti savo vartus taip, kad jie atsidarytų į sklypo pusę; siekti žalos, padarytos savivaldybės darbuotojų veiksmais, atlyginimo).

50Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumui.

51Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad skundžiamas sprendimas yra iš esmės teisingas, jį naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

52Dėl bylinėjimosi išlaidų

53Kasaciniame teisme patirta 232,65 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios teismo raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorių (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

54Be to, iš kasatorių atsakovo A. E. naudai priteistina 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti (T. 8, b. l. 54; CPK 98 straipsnis).

55Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

56Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

57Priteisti iš kasatorių A. E. R. (duomenys neskelbtini) 77,55 Lt (septyniasdešimt septynis litus 55 ct), V. R. (duomenys neskelbtini) 77,55 Lt (septyniasdešimt septynis litus 55 ct) ir G. R. (duomenys neskelbtini) 77,55 Lt (septyniasdešimt septynis litus 55 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

58Priteisti iš kasatorių A. E. R. (duomenys neskelbtini) 333,34 Lt (tris šimtus trisdešimt tris litus 34 ct), V. R. (duomenys neskelbtini) 333,33 Lt (tris šimtus trisdešimt tris litus 33 ct) ir G. R. (duomenys neskelbtini) 333,33 Lt (tris šimtus trisdešimt tris litus 33 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti atsakovo A. E. (duomenys neskelbtini) naudai.

59Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovai prašė: 1) atnaujinti ieškovei senaties terminą pripažįstant,... 5. Ieškovams nuosavybės teisėmis priklauso gyvenamasis namas, du garažai ir... 6. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė... 7. Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. gegužės 23 d. sprendimu ieškinį... 8. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 9. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 10. Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 11. 1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsakovus pripažino... 12. 2. Šioje byloje kasatoriai negynė viešojo intereso ir neprašė sandorius... 13. 3. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nebuvo pagrindo tenkinti... 14. 4. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ginčijamas 1997 m. kovo 25... 15. 5. Pažeisdamas CPK 185 straipsnio reikalavimus, apeliacinės instancijos... 16. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Kauno apskrities viršininko... 17. 1. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos... 18. 2. Pagal Žemės įstatymą ir lydimuosius aktus asmenys turi teisę įsigyti... 19. 3. Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 8 d. raštas Nr.... 20. 4. Atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas nenukrypo nuo CPK 176,... 21. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašo... 22. 1. Bylos nagrinėjimo metu atsakovai ne kartą pabrėžė savo sąžiningumą,... 23. 2. Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 8 d. raštą Nr.... 24. 3. Visi kasacinio skundo argumentai dėl atsakovų nesąžiningumo yra... 25. 4. Nors kasaciniame skunde nurodoma, kad kasatoriais savo reikalavimus siejo su... 26. 5. Kasatoriai klaidingai aiškina Kelių įstatymo 2 straipsnį. Šioje... 27. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas A. E. prašo kasacinį skundą... 28. Teisėjų kolegija... 29. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 30. Dėl teisės į teisminę gynybą... 31. CPK 2 straipsnyje nustatyta, kad civilinio proceso tikslai – be kita ko,... 32. Aiškindamas ir taikydamas šias CPK normas, kasacinis teismas yra nurodęs,... 33. Pasisakydama dėl kasacinio skundo argumentų, kuriais ginčijama apeliacinės... 34. Dėl kasatorių teisės privatizuoti faktiškai naudotą žemę... 35. Teisę privatizuoti faktiškai naudotą 129 kv. m žemės sklypą kasatoriai... 36. Pasisakydama dėl kasatorių teisės privatizuoti ginčo žemę, kaip... 37. Pagal ginčijamo Kauno miesto valdybos 1997 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. 299... 38. Pagal ginčijamo Kauno apskrities viršininko administracijos 1999 m.... 39. Aiškindamas ir taikydamas pirmiau nurodytas teisės normas,... 40. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nagrinėjamoje... 41. Nesant pagrindo konstatuoti, kad kasatoriams įstatymų nustatyta tvarka buvo... 42. Dėl restitucijos ir CK 4.96 straipsnio taikymo... 43. Restitucija – bendrasis prievolių teisės institutas, reglamentuojamas CK... 44. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos duomenis ir... 45. Dėl įrodymų vertinimo... 46. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių... 47. Šią bylą nagrinėję teismai nustatė teritorijų planavimo procedūrų tam... 48. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais,... 49. Darydamas išvadą, kad patvirtintu detaliuoju planu kasatoriams nebuvo... 50. Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos... 51. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo... 52. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 53. Kasaciniame teisme patirta 232,65 Lt išlaidų, susijusių su procesinių... 54. Be to, iš kasatorių atsakovo A. E. naudai priteistina 1000 Lt išlaidų... 55. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 56. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.... 57. Priteisti iš kasatorių A. E. R. (duomenys neskelbtini) 77,55 Lt... 58. Priteisti iš kasatorių A. E. R. (duomenys neskelbtini) 333,34 Lt (tris... 59. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...