Byla 1A-137-348/2018

Dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 4 d. nuosprendžio, kuriuo J. W. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį – 60 MGL dydžio bauda, ją sumokant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Viktoro Preikšo ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Indrei Vitkutei, Dianai Vorvul, dalyvaujant prokurorui Andriui Brasui, nuteistajam J. W. (J. W.), jo gynėjui advokatui Sauliui Majauskui, mažamečio nukentėjusiojo E. V. (E. V.) atstovams pagal įstatymą ir civiliniams ieškovams B. B. – V. (B. B. – V.) ir P. W. (P. W.), vertėjai Jadvygai Gabertienei,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. W. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 4 d. nuosprendžio, kuriuo J. W. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį – 60 MGL dydžio bauda, ją sumokant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

3Iš J. W. priteista 1500 Eur atstovavimo išlaidų nukentėjusiojo E. V. naudai, šias išlaidas uzufrukto teise pavedant valdyti jo atstovams pagal įstatymą P. W. ir B. B.–V..

4Iš civilinio atsakovo ( - ) priteista: nukentėjusiajam E. V. 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui, šias lėšas uzufrukto teise pavedant valdyti įstatyminiams atstovams P. W., ir B. B. – V., civiliniam ieškovui P. W. 1000 Eur turtinės žalos ir 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimui, civiliniai ieškovei B. B. – V. 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

5Teisėjų kolegija

Nustatė

6

1. J. W. nuteistas už tai, kad 2015 m. liepos 24 d., apie 15.40 val., ( - ) gatvių sankryžoje, vairuodamas A. Z. (adresu ( - )) priklausantį krovininį automobilį VOLVO FH 4XT, valst. Nr. ( - )su priekaba SCHMITZ SKO 24SKO 24, valst. Nr. ( - ), pažeidė Kelių eismo saugumo taisyklių 28 punktą, nurodantį, kad šviesoforu reguliuojamoje sankryžoje ar pėsčiųjų perėjoje, kai šviesoforo ar reguliuotojo signalai leidžia važiuoti, vairuotojas privalo duoti kelią nespėjusiam pereiti važiuojamosios dalies pėsčiajam, kuris įžengė į ją esant leidžiančiam eiti signalui, t. y. būdamas eismo dalyviu ir privalėdamas laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, vairuodamas krovininį automobilį prie reguliuojamos pėsčiųjų perėjos, neįsitikino, kad jam iš kairės pusės link jo pėsčiųjų perėja važiuoja dviratininkas E. V., jo nepraleido ir su juo susidūrė, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta E. V. sveikata.
2. Prienų rajono apylinkės teismas 2017 m. spalio 4 d. nuosprendyje padarė išvadą, kad nepaisant to, jog nukentėjusysis pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, dėl ko jo veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir sąlygojo šio eismo įvykio kilimą, tačiau nukentėjusiojo padaryti KET pažeidimai nebuvo kilusių pasekmių būtinoji sąlyga ir priežastis, kadangi eismo įvykis įvyko ne dėl to, kad nukentėjusysis vaikas, būdamas jaunesnis nei 8 metų ir neprižiūrimas suaugusiojo, važiavo su dviračiu per perėją esant leidžiamajam šviesoforui, o todėl, kad kaltinamasis nedavė kelio nespėjusiam šiuo atveju pervažiuoti važiuojamosios dalies dviratininkui, pirmam pradėjusiam judėjimą esant leidžiančiam žaliam šviesoforo signalui. Taigi, kaltinamojo minėti KET pažeidimai yra būtinoji eismo įvykio padarinių – nukentėjusiojo E. V. sunkaus sveikatos sutrikdymo, kilimo sąlyga, kadangi analogiškoje situacijoje kaltinamajam kaip eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų prieš pradedant važiuoti įsitikinti, kad tai daryti saugu, duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams, praleisti nespėjusius pereiti eismo dalyvius, šiuo atveju nespėjusį pervažiuoti dviratininką, šis eismo įvykis nebūtų įvykęs vien dėl to, kad nukentėjusysis dviračiu per perėją važiavo, o ne ėjo. Teismas atsižvelgęs į tai, kad J. W. nėra linkęs pažeisti įstatymus ir daryti nusikalstamas veikas, sprendė, jog siekiant tinkamai nubausti tokį asmenį bei sulaikyti jį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo (BK 41 straipsnio 2 dalis), įgyvendinti teisingumo principą ir bausmės paskirtį, turi būti paskirta straipsnio sankcijoje numatyta bausmė – bauda, jos dydį nustatant mažesnį nei sankcijoje numatytas tokios bausmės vidurkis.
3. Nuteistasis J. W. apeliaciniame skunde nurodė, kad nesutinka su jam paskirta bauda. Nuteistojo teigimu 2016 m. jis patyrė insultą ir nuo to laiko yra nuolatos prižiūrimas gydytojo. Dėl sveikatos negali dirbti, negauna jokių pajamų. Turi šeimą, penkis vaikus. Žmonas užriba apie 2000 zlotų. Su nukentėjusiais susitaikė, nuolatos palaiko ryšį.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis J. W. ir jo gynėjas prašė J. W. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Mažamečio nukentėjusiojo E. V. atstovai pagal įstatymą ir civiliniai ieškovai B. B. – V. ir P. W. bei prokuroras prašė nuteistojo J. W. apeliacinį skundą atmesti.
5. Nuteistojo J. W. apeliacinis skundas tenkinamas.
6. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnis). Taigi, esant minėtoms sąlygoms, teismas gali išplėsti skundo nagrinėjimo ribas.
7. BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylą išspręsti teisingai. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis vienas už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.).
8. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka ir atlikusi įrodymų tyrimą nustatė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pagrindine eismo įvykio priežastimi buvo J. W. veiksmai. Ši išvada neatitinka bylos aplinkybių, ji padaryta išnagrinėtus įrodymus įvertinus pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kadangi įrodymai įvertinti selektyviai, neatsižvelgiant į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą, todėl apylinkės teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – išteisinamasis – nuosprendis BPK 329 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu (BPK 326 straipsnio 4 dalis).
1. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apylinkės teismas nustatė, kad J. W. pažeidė KET 28 punkto reikalavimus, t. y., tai, kad šviesoforu reguliuojamoje sankryžoje ar pėsčiųjų perėjoje, kai šviesoforo ar reguliuotojo signalai leidžia važiuoti, vairuotojas privalo duoti kelią nespėjusiam pereiti važiuojamosios dalies pėsčiajam, kuris įžengė į ją esant leidžiančiam eiti signalui - vairuodamas krovininį automobilį prie reguliuojamos pėsčiųjų perėjos, neįsitikino, kad jam iš kairės pusės link jo pėsčiųjų perėja važiuoja dviratininkas E. V., jo nepraleido ir su juo susidūrė, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta E. V. sveikata. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, jog apylinkės teismas nustatė, J. W. nesilaikė ir KET 3.2, 9, 101 punktų reikalavimų, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šių Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimu J. W. nebuvo kaltinamas. Be to, nustatyta, kad pats nukentėjusysis E. V. neabejotinai pažeidė KET 55, 64.9 punktų reikalavimus, t. y., tai, kad važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 14 metų asmenims, o išklausiusiems atitinkamą mokymo kursą ir turintiems mokymo įstaigos išduotą pažymėjimą – ne jaunesniems kaip 12 metų asmenims; prižiūrint suaugusiajam, važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 8 metų asmenims bei draudimą važiuoti pėsčiųjų perėjomis.
2. Baudžiamojoje byloje neabejotinai nustatyta, kad J. W. 2015 m. liepos 24 d., apie 15.40 val., ( - ) gatvių sankryžoje, vairuodamas krovininį automobilį su priekaba prie reguliuojamos pėsčiųjų perėjos, praleidęs pėsčiuosius, tačiau nematęs jam iš kairės pusės link jo pėsčiųjų perėja važiuojančio dviratininko E. V., pradėjo važiuoti, o tuo metu dviratininkas siekdamas apvažiuoti krovininį automobilį dviratį pasuko kairėn, dėl ko abi transporto priemonės susidūrė. Taip pat neabejotinai nustatyta, kad dviratininkui buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, ką ir patvirtina specialisto išvadą. Kaip jau buvo minėta, apylinkės teismas padarė išvadą, kad J. W. padarytas Kelių eismo taisyklių 28 punkto pažeidimas buvo būtinoji eismo įvykio padarinių – nukentėjusiojo E. V. sunkaus sveikatos sutrikdymo, kilimo sąlyga. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su šia apylinkės teismo išvada nesutinka.
3. Pirmosios instancijos teisme byla išnagrinėta nedalyvaujant kaltinamajam J. W., todėl pirmosios instancijos teismas jo prodymus perskaitė. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas specialiuoju liudytoju bei įtariamuoju J. W. parodė, kad įsukęs į sankryžą sustojo praleisti pėsčiuosius. Kai praėjo pėstieji apsidairęs pradėjo važiuoti. Vilkikui pravažiavus pėsčiųjų perėją išgirdo garsą, pro kairį veidrodėlį pažiūrėjęs, po puspriekabe kažką pamatė ir karto sustabdė vilkiką. Išlipęs pažiūrėti pamatė po priekaba gulintį berniuką ir dviratį. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje J. W. parodė, kad pasukęs į karę, sustojo prie pėsčiųjų perėjos praleisti pėsčiųjų, jiems praėjus pradėjo važiuoti, vaiko važiuojančio dviračiu nematė. Jei jį būtų matęs būtų tikrai praleidęs. Pradėjęs važiuoti išgirdo garsą, pažiūrėjęs per kairį veidrodėlį pamatė kažką, iškarto sustabdė automobilį ir išlipo pažiūrėti. Matė vaiką su dviračiu, pakelė kabina, o aplinkiniai ištraukė vaiką. J. W. įsitikinimu jis nėra kaltas dėl eismo įvykio, nes tokio amžiaus vaikai neturi važinėti vieni gatve.
4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje mažamečio nukentėjusiojo E. V. atstovai pagal įstatymą ir civiliniai ieškovai B. B.-V. ir P. W. parodė, kad tą dieną sūnus E. V. be jų žinios išvažiavo dviračiu, anksčiau gatve vienas be tėčio nevažiuodavo. Taip pat apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo perskaityti liudytojų B. S. ir V. B. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu. Liudytoja B. S. parodė, kad perėjusi gatvę sutiko atvažiuojantį berniuką su dviračiu, kuris prie pėsčiųjų perėjos sulėtino greitį. Atsisukusi matė, kaip berniukas išvažiavo iš pėsčiųjų perėjos, norėdamas apvažiuoti krovininį automobilį. Tuo metu krovininis automobilis važiavo lėtai, o vairuotojas žiūrėjo į dešinę ir berniuko kairėje pusėje nematė. Liudytojas V. B. parodymais nustatyta, kad jis matė šviesoforu reguliuojamoje sankryžoje stovintį krovininį automobilį, prie kurio kairio šono buvo pristoję žmonių. Pribėgęs prie tos vietos matė po vilkiku gulintį vaiką, ant kurio buvo dar ir dviratis. Ištraukė dviratį ir vaiką.
9. Pagal BK 281 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Šiame BK straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką apibūdina trys esminiai požymiai: veika (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padariniai (eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata), priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 3 dalį būtina kaltinamo asmens veiksmuose nustatyti visų trijų įvardytų požymių buvimą. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus ir ar šie eismo dalyvio padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos KET, eismo įvykio priežastis yra tada, kai, analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, eismo įvykis neįvyktų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-158/2009, 2K-52/2010, 2K-127/2010). Tais atvejais, kai eismo saugumo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, sprendžiant priežastinio ryšio klausimus svarbu taikyti būtinosios sąlygos taisyklę ir ja remiantis nustatyti, kurio eismo dalyvio KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir buvo susijęs būtinuoju priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas leidžia daryti išvadą, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Ji nustatoma modeliuojant situaciją tokiu būdu: paeiliui eliminuojamas vieno iš eismo dalyvio Kelių eismo taisyklių pažeidimas, paliekant kito eismo dalyvio KET pažeidimą, ir sprendžiama, ar tokiu atveju kiltų eismo įvykis su atsiradusiais padariniais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31/2012). Teismų praktikoje neretai tik vieno eismo dalyvio KET pažeidimas pripažįstamas eismo įvykio priežastimi, o kito eismo dalyvio KET pažeidimas, nors ir turėjęs įtakos eismo įvykiui kilti, vertinamas kitaip. Toks vertinimas galimas, kai tik vieno eismo dalyvio KET pažeidimas pripažįstamas būtina sąlyga (kartais ji įvardijama kaip pagrindinė ar dėsninga sąlyga) eismo įvykiui kilti, o kito eismo dalyvio padarytas pažeidimas, atvirkščiai, tokiu nelaikomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-297/2009).
1. Kaip jau buvo minėta, kaltinimas šioje byloje buvo pareikštas tik J. W., todėl neišeinant iš kaltinimo ribų, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar vilkiko vairuotojo pradėjimas važiuoti tuo metu kai dviratininkas jau įvažiavo į pėsčiųjų perėją buvo būtina padarinių kilimo atsiradimo sąlyga, t. y. ar yra priežastinis ryšys tarp jo padarytų veiksmų bei kilusių padarinių. Pirmosios instancijos teismas darydamas išvadą dėl J. W. kaltės padarius BK 281 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, specialisto išvada ir byloje esančiu vaizdo įrašu.
2. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje konstatuota, kad: 1) šio eismo įvykio mechanizmas buvo toks: vilkikas „Volvo FH 4XT“, vairuojamas J. W., važiuodamas Vytauto gatve, pradėjo posūkio į kairę manevrą, prilėtino greitį prieš pėsčiųjų perėją per F. Martišiaus gatvę, kur praleido einančius pėsčiuosius (vilkiko atžvilgiu iš kairės į dešinę). Tuo metu dviratininkas E. V., prieš tai važiavęs šaligatviu palei Vytauto gatvę, privažiavęs šviesoforų reguliuojamą F. Martišiaus – Vytauto gatvių sankryžą, įvažiavo į F. Martišiaus gatvės važiuojamąją dalį. Vilkikas „Volvo FH 4XT“ praleidęs pėsčiuosius pradėjo greitėti (žr. 2 pav.), o dviratininkas pavažiavęs pėsčiųjų perėjos ribose maždaug dvi eismo juostas pradeda nusukinėti į kairę ir tuo metu į dviračio priekinio rato dešinį šoną, priekinės dalies kairiu kampu, atsitrenkė vilkikas „Volvo FH 4XT“. Susidūrimas įvyko vilkikui priekine dalimi jau būnant už pėsčiųjų perėjos. Sprendžiant iš transporto priemonių sugadinimo masto ir pobūdžio bei filmuotoje medžiagoje matomo susidūrimo, susidūrimo metu tarp dviračio dešinio šono ir vilkiko kairio šono buvo smailus kampas, atviras link vilkiko užpakalinės dalies; 2) dviratininko E. V. veiksmai – dviračiu įvažiavo į pėsčiųjų perėją, o atsiradus kliūčiai, nestabdė savo vairuojamo dviračio, bet pradėjo skersai kelio judančios kliūties apvažiavimo manevrą, – techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir sąlygojo šio eismo įvykio kilimą; 3) vilkiko VOLVO FH 4XT vairuotojo J. W. veiksmai – sukdamas sankryžoje į kairę nepraleido pėsčiųjų perėja važiavusio dviratininko E. V. ir jį partrenkė – techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir taip pat sąlygojo šio eismo įvykio kilimą; 4) vilkiko VOLVO FH 4XT vairuotojas J. W. būtų turėjęs techninę galimybę išvengti susidūrimo su dviračiu, jeigu dviratininkui įvažiavus į vilkiko kertamojo kelio važiuojamąją dalį nuo kairiojo važiuojamosios dalies krašto nebūtų tęsęs judėjimą per pėsčiųjų perėją. Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme ekspertas L. A. patvirtino minėtą išvadą.
3. Taigi, pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju specialisto išvada nėra vienareikšmė, be to, ji teismo turi būti vertinama tik kaip viena iš įrodymų, sprendžiant asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimą, o priežastinis ryšys yra vienas iš nusikalstamos veikos sudėties požymių, kurį konstatuoja teismas, nors ir nemažai techninio pobūdžio klausimų, reikšmingų teisiniam priežastinio ryšio vertinimui, išsprendžiama atliekant eismo įvykio ekspertizę. Tačiau eismo įvykio bylose ekspertizė eismo įvykį, eismo dalyvių veiksmus vertina tik techniniu požiūriu. Tuo tarpu priežastinis ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, todėl jo įrodinėjimas yra teismo, o ne ekspertų kompetencija, ir rėmimasis vien tik eksperto išvada gali lemti netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2013).
4. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal bendrąsias Kelių eismo taisyklių normas vairuotojas, keleivis ir pėsčiasis yra lygiaverčiai eismo dalyviai, turintys lygiavertes pareigas vienas kito atžvilgiu. Todėl ir teismų praktikoje ne kartą atkreiptas dėmesys, kad net ir maksimaliai atsargus vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems. Todėl, vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada numatytų bet kokią netikėtai atsiradusią kliūtį (pavyzdžiui, kad į kelią netikėtai įvažiuos dviratininkas, ant važiuojamosios kelio dalies tamsiu paros metu gali gulėti žmogus, eiti pėsčiasis nesegėdamas šviesą atspindinčio atšvaito, stovėti tinkamai nepaženklinta traktoriaus priekaba be veikiančių žibintų ir atšvaitų, į jo važiavimo juostą netikėtai įvažiuos priešinga kryptimi judantis automobilis ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2007, 2K-537/2009, 2K-169/2010, 2K-384/2013, 2K-160/2014, 2K-434-788/2015, 2K-368-511/2015 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas, kaip pagrindinį kriterijų grindžiantį kaltinimą nurodė, jog J. W. pažeidė Kelių eismo taisyklių 28 punkto reikalavimus, kadangi nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitiems eismo dalyviams ar jų turto saugumui, vairuodamas krovininį automobilį prie reguliuojamos pėsčiųjų perėjos, neįsitikino, kad jam iš kairės pusės link jo pėsčiųjų perėja važiuoja dviratininkas E. V., jo nepraleido ir su juo susidūrė, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta E. V. sveikata. Tačiau visgi apygardos teismas pabrėžia, jog nustatant, ar kaltininko padarytas kelių transporto eismo saugumo pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo atsiradimo sąlyga, taikomas objektyvaus išvengiamumo kriterijus – sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje asmuo turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio.
5. Pirmosios instancijos teismas nevertino, ar J. W. tiriamojoje eismo situacijoje pradėdamas važiuoti, galėjo pastebėti atvažiuojantį dviratininką. Tuo tarpu, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pažymi, jog nagrinėjamu atveju byloje nesurinkta neginčytinų įrodymų, kad J. W., prieš pradėdamas važiuoti, turėjo galimybę matyti atvažiuojantį dviratininką. Nežiūrint į tai, kad liudytoja B. S. parodė, jog ji matė kaip vairuotojas žiūrėjo tik į dešinę pusė, tačiau ji vilkiko vairuotojo visą laiką nestebėjo. Viso proceso metu, J. W. nuosekliai parodė, kad jis praleidęs einančius pėsčiuosius, buvo įsitikinęs, kad pėsčiųjų daugiau nėra ir tik tuomet pradėjo važiuoti toliau. Tiek vaizdo įrašas, tiek liudytojos B. S. parodymai patvirtina, kad nukentėjusysis E. V. pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus (draudimą tokiame amžiuje važiuoti dviračiu, bei draudimą važiuoti pėsčiųjų perėja), įvažiavo į pėsčiųjų perėją, dviračio nestabdė, o siekdamas apvažiuoti jau pradėjusią judėti krovininę transporto priemonę, pasuko kairėn ir išvažiavus iš pėsčiųjų perėjos ribų susidūrė su vilkiku. Taigi, įvertinus minėtus duomenis, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju nukentėjusysis grubiai pažeidė Kelių eismo taisykles, todėl yra atsakingas už autoįvykį. Juolab, kad specialisto išvadoje, kaip jau buvo minėta, dviratininko E. V. veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Tiek jau minėtas vaizdo įrašas, tiek eksperto L. A. paaiškinimai patvirtina, kad nors vilkiko vairuotojas J. W. turėjo pareigą praleisti pėsčiųjų perėja ėjusius asmenis, tame tarpe ir dviratininką, tačiau pastarasis pėsčiųjų perėja neturėjo teisės važiuoti, be to, dviratininkas nevažiavo dideliu greičiu, todėl jeigu būtų stabdęs dviratį būtų spėjęs sustoti, nes jis turėjo galimybę matyti vilkiko judėjimą. Kas rodo, jog jeigu dviratininkas, pamatęs kliūtį būtų stabdęs dviratį, būtų techniškai išvengęs susidūrimo, nes dviračio stabdymo kelias nėra ilgas, bet šiuo atveju jis pasirinko kitą sprendimą, pasuko dviratį į kairę pusę ketindamas apvažiuoti vilkiką. Toks nukentėjusiojo veiksmas, įvertinus bylos aplinkybes, teisėjų kolegijos įsitikinimu negali būti laikomas saugiu, nerizikingu bei efektyviu, ir neturėjusiu įtakos įvykusiam transporto priemonių susidūrimui.
6. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju būtent dviratininko E. V. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo būtinoji eismo įvykio ir padarinių (jo paties sunkaus sveikatos sutrukdymas) kilimo sąlyga, nes jis, užuot saugiai sustojęs prie pėsčiųjų perėjos ir nulipęs nuo dviračio, per ją vesdamas dviratį būtų saugiai perėjęs, į pėsčiųjų perėję įvažiavo dviračiu, o pamatęs kliūtį dviračio nestabdė, o pasuko vairą į kairę ketindamas apvažiuoti krovininį automobilį išvažiavo iš pėsčiųjų perėjos ribų, su kuriuo susidūrė. Todėl daroma išvada, jog šiuo gi atveju nėra nustatyta J. W. kaltės (neatsargios kaltės - pasitikėjimo arba nerūpestingumo), kuri yra būtinuoju BK 281 straipsnio nusikaltimo požymiu. Esant šioms aplinkybėms, J. W. išteisinamas dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 3 dalyje, padarymo, nepadarius jam veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).
10. Byloje yra pareikšti nukentėjusiojo civilinio ieškovo E. V. ir civilinių ieškovų B. B.-V. ir P. W. civiliniai ieškiniai dėl turtinės bei neturtinės žalos bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriuos pirmosios instancijos teismas tenkino iš dalies. BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civiliniai ieškovai turi teisę pareikšti ieškinius civilinio proceso tvarka. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tik pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo gali būti išieškotos nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtos išlaidos advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Apeliacinės instancijos teismui J. W. išteisintinus dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 3 dalyje, padarymo, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu nukentėjusiojo civilinio ieškovo E. V. ir civilinių ieškovų B. B.-V. ir P. W. civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėti, išaiškinant nukentėjusiajam civiliniam ieškovui E. V. ir civiliniams ieškovams B. B.-V. ir P. W. teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka, o E. V.. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 2000 Eur atlyginimo atmetamas.

7Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu,

Nutarė

8Panaikinti Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 4 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: J. W. išteisinti dėl kaltinimo pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, nepadarius jam veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

9Mažamečio nukentėjusiojo civilinio ieškovo E. V. ir civilinių ieškovų B. B.-V. ir P. W. civilinius ieškinius dėl turtinės bei neturtinės žalos priteisimo palikti nenagrinėtus.

10Nukentėjusiojo civilinio ieškovo E. V. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinti.

11Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.