Byla 2K-158/2009

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Vytauto Piesliako, sekretoriaujant Ingai Žukovaitei, dalyvaujant prokurorui Aidai Japertienei, išteisintajam G. L.,

2teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios S. R. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 16 d. nuosprendžio.

3Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu G. L. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir pagal BK 281 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.

4Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalimi bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmės laisvės atėmimas dvejiems metams.

5Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 7 punktu bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, bausmės vykdymo atidėjimo metu įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

6Priteista iš UAB „PZU Lietuva“ 10 000 Lt neturtinės žalos J. G. ir 1000 Lt advokato atstovavimo išlaidoms bei 979,84 Lt turtinės ir 15 000 Lt neturtinės žalos S. R. ir 1000 Lt advokato atstovavimo išlaidoms.

7Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 24 d. nutartimi pakeistas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 5 d. nuosprendis. Priteista iš nuteistojo G. L. po 1000 Lt už advokato atstovavimą J. G. ir S. R. Kita Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 5 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

8Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartimi panaikinta Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 24 d. nutartis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

9Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu panaikintas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 5 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis. G. L. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį ir 281 straipsnio 3 dalį išteisintas, nenustačius, kad jis padarė veikas, turinčias šių nusikaltimų požymius.

10J. G., S. R., Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti, paliekant teisę ieškinius pareikšti civilinio proceso tvarka.

11Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 22 d. nutartimi panaikintas Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 31 d. nuosprendis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

12Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 16 d. nuosprendžiu panaikintas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 5 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis. G. L. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį ir 281 straipsnio 3 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

13J. G., S. R., Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėtais, paliekant teisę ieškinius pareikšti civilinio proceso tvarka.

14Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio nukentėjusiosios kasacinį skundą atmesti, išteisintojo, prašiusio nukentėjusiosios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,

Nustatė

15Klaipėdos apygardos teismo 2008 spalio 16 d. nuosprendžiu G. L. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį ir 281 straipsnio 3 dalį išteisintas, dėl Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 51, 53 ir 75 (Artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį) punktų reikalavimų pažeidimo dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu nukentėjusiajai S. R. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, o J. G. – nesunkiai, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

16Panaikintu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 5 d.nuosprendžiu G. L. buvo nuteistas už tai, kad 2004 m. balandžio 20 d., apie 11.20 val. Klaipėdoje, Minijos g., ties Bijūnų g. esant saulėtai dienai, sausame asfaltuotame kelyje, kai matomumas iš vairuotojo kabinos dienos metu 300-400 m., kur važiavimo kryptimi yra po dvi eismo juostas, blaivus, sukeldamas pavojų saugiam eismui, vairuodamas automobilį „Mercedes Benz 200“, valst. Nr. ( - ), nesilaikė eismo taisyklių ir sukėlė eismo įvykį, dėl kurio nukentėjo du žmonės. Jis artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos nesustojo, nepraleido perėja per važiuojamąją dalį ėjusių ir į jo automobilio judėjimo krypties važiuojamosios dalies pusę įžengusių pėsčiųjų S. R. ir J. G. bei jas partrenkė. Eismo įvykio metu nukentėjusiajai S. R. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, o J. G. – nesunkiai. Šiais veiksmais G. L. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 51 (Eismo dalyviai privalo išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, mokėti KET ir jų laikytis), 53 (Eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui), 75 (Artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį) punktų reikalavimus.

17Kasaciniu skundu nukentėjusioji S. R. prašo teismą panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 16 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 5 d. nuosprendį.

18Kasatorė skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir G. L. nepagrįstai išteisino pagal BK 281 straipsnio 1 ir 3 dalis.

19Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas liudytojų G. B. ir Ž. M. parodymus, neatsižvelgė į jų prieštaringumą. Liudytojas G. B. 2004 m. rugpjūčio 26 d. vykusios akistatos su nukentėjusiomis metu jų judėjimo kryptį vadino „ėjimu“, nors kitų apklausų ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad nukentėjusiosios per gatvę „bėgo“, o 2004 m. gruodžio 27 d. vykusios papildomos apklausos metu jis teigė, kad nematė, kaip automobilis partrenkė nukentėjusiąsias. Iš šio liudytojo parodymų teismo posėdyje galima padaryti išvadą, kad paskutinis momentas, kurį matė liudytojas, buvo nukentėjusiųjų, judėjimo nuo skiriamosios linijos pradžia. Be to, 2006 m. balandžio 6 d. teisme apklaustas liudytojas G. B. kategoriškai nepaneigė, kad antra eismo juosta važiavęs automobilis buvo sustojęs praleisti pėsčiąsias, sakydamas, kad to nematė. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad teisme apklaustas liudytojas Ž. M. parodė, kad antrąja eismo juosta važiavęs automobilis BMV turėjo pristabdyti, kad nepartrenktų pėsčiųjų. Be to, teismas, vertindamas liudytojo Ž. M. parodymus, turėjo jais suabejoti jau vien dėl to, kad jo, kaip įvykio liudytojo, asmenybė nebuvo iš karto nustatyta po eismo įvykio ir byloje be jo paties pareiškimo daugiau nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad jis buvo eismo įvykio vietoje jo padarymo metu.

20Kasatorės manymu, teismas nepagrįstai jos ir kitos nukentėjusiosios šioje byloje parodymus vertino kritiškai. Kasatorė pažymi, kad tiek jos, tiek kitos nukentėjusiosios šioje byloje parodymai apie esmines įvykio aplinkybes, t. y. apie tai, kad per pėsčiųjų perėją ėjo, o ne bėgo, buvo nuoseklūs ir vienodi tiek ikiteisminio, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu. Be to, šiuos kasatorės ir kitos nukentėjusiosios parodymus patvirtino liudytojai A. P. ir M. M.

21Kasatorė teigia, teismas šališkai vertino eksperimento rezultatus, neva jo metu gautų duomenų apie tai, kad iš pirma juosta judėjusio automobilio vairuotojo vietos matyti pėsčiųjų perėja, negalima laikyti neginčijamais. Tačiau būtent eksperimento metu gautais rezultatais teismas nustatė, kurioje vietoje nuteistasis turėjo objektyvią galimybę pamatyti nukentėjusiąsias, nes jis jas pamatė ne viduryje, o jau judančias jo važiuojamosios krypties eismo juostoje, tačiau nepagrįstai nurodė, kad atliktas eksperimentas nepaneigė automobilio vairuotojo versijos, jog šalia važiavęs automobilis ribojo galimybę matyti pėsčiųjų perėja ar greta jos judėjusias nukentėjusiąsias.

22Kasatorė pažymi, kad byloje nebuvo surinkta duomenų apie eismo įvykio kilimo vietoje buvusį eismo intensyvumą. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad eismo įvykio kilimo metu (2004 m.) eismo intensyvumas buvo mažesnis negu eksperimento darymo metu (2008 m.). Tačiau net ir esant intensyviam eismui, vairuotojas privalo sekti situaciją kelyje ir stebėti kelio ženklus, kurie įspėja, kad artėjama prie pėsčiųjų perėjos. Taip pat kasatorė teigia, kad artėdamas prie pėsčiųjų perėjos, nuteistasis negalėjo nepastebėti jos ir kitos nukentėjusiosios šioje byloje einančių pėsčiųjų perėja per priešingos krypties eismo juostas, nes esant intensyviam eismui nukentėjusiosios galėjo eiti tik jeigu jas praleido priešinga kryptimi važiavusios transporto priemonės. Eksperimentas taip pat patvirtino, kad nuteistojo vairuojamo automobilio kryptimi važiavę automobiliai negalėjo trukdyti jam stebėti įvykių pėsčiųjų perėjoje, o pėsčiųjų matomumą perėjoje greta važiuojantis automobilis nuteistajam užstojo likus mažiau kaip 18,2 m iki pėsčiųjų perėjos ir ne ištisai.

23Kasatorė nurodo, kad 2005 m. birželio 20 d. specialisto išvadoje teigiama, jog 18,2 m atstumas yra reikalingas automobiliui „Mercedes Benz“, kuris važiuoja ne didesniu kaip 41 km/h greičiu, sustabdyti. Todėl jeigu nuteistasis nepastebėjo pėsčiųjų būdamas didesniu kaip 18,2 m atstumu iki pėsčiųjų perėjos, nors tokią galimybę turėjo, tai po to jeigu jas ir būtų pastebėjęs, nebebūtų turėjęs galimybės iki pasiekiant pėsčiųjų perėjos ribą sustabdyti automobilio. Todėl teismo išvada, kad likus iki pėsčiųjų perėjos mažiau kaip 18,2 m, automobilio vairuotojas negalėjo pastebėti pėsčiųjų dėl greta važiavusio automobilio yra nereikšminga nusprendžiant, ar nuteistasis nepažeidė KET reikalavimų, nes eksperimento rezultatai neginčijamai patvirtina, kad buvo pažeisti KET 75 ir 172 punktų reikalavimai.

24Kasatorė mano, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog nukentėjusiosios pažeidė KET 93.4 punktą, draudžiantį išeiti iš už stovinčios transporto priemonės ar kitos kliūties, trukdančios apžvelgti vietą, neįsitikinus, kad nėra artėjančių transporto priemonių, nes antrąja eismo juosta važiavęs automobilis kaip tik ir sustojo nukentėjusiųjų praleisti joms einant per pėsčiųjų perėją, o nukentėjusiųjų delsimas važiuojamojoje dalyje būtų prieštaravęs KET 90 punkto reikalavimams, kad pėstieji neturi be reikalo delsti ar stoviniuoti. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, jog teismui padarius išvadą, kad antrąja eile važiuojantis automobilis buvo sustojęs nukentėjusiųjų praleisti, jis taip pat turėjo pripažinti, kad automobilio vairuotojas G. L. nesilaikė KET 76 punkto reikalavimo, kad ta pačia kryptimi važiuojantis vairuotojas privalo sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo.

25Nukentėjusiosios S. R. kasacinis skundas tenkintinas.

26

27Dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 16 d. nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo

28Klaipėdos miesto apylinkės teismas apkaltinamajame nuosprendyje pripažino, kad G. L. pažeidė KET 51 (Eismo dalyviai privalo išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, mokėti šias taisykles ir jų laikytis), 53 (Eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo, negadinti kelio, eismo reguliavimo priemonių, avarinio ryšio linijų ir želdinių) punktų reikalavimus bei 75 punkto reikalavimą (Artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį) ir jį pripažino kaltu padarius BK 281 straipsnio 1 dalyje ir BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Būtent pastarasis KET pažeidimas, apylinkės teismo manymu, buvo priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais, numatytais BK 281 straipsnio 1 ir 3 dalyse bei pagrindinė jų kilimo priežastis.

29Šią pirmosios instancijos teismo išvadą patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas, 2006 m. liepos 24 d. nutartimi atmesdamas nuteistojo apeliacinį skundą. Tačiau kasacinės instancijos teismui panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perdavus iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl neišnagrinėto apeliacinio skundo, Klaipėdos apygardos teismas 2007 m. gegužės 31 d. iš naujo nagrinėdamas bylą priėmė naują nuosprendį, kuriuo panaikino apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir išteisino G. L. pagal BK 281 straipsnio 1 ir 3 dalis nenustačius, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2007 m. gruodžio 22 d. nutartimi panaikinus šį apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl abejonių padarytų išvadų teisingumu, t. y. dėl esminių BPK pažeidimų, Klaipėdos apygardos teismas iš esmės trečią kartą nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties motyvus ir vėl priėmė išteisinamąjį nuosprendį, konstatavęs, kad ne vairuotojo, o būtent pėsčiųjų nukentėjusiųjų padaryti KET 89 (Įžengti į važiuojamąją dalį pėsčiųjų perėjose pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį), 90 (Važiuojamojoje dalyje pėstieji neturi be reikalo delsti ar stoviniuoti. Nespėjusieji pereiti važiuojamosios dalies turi stovėti saugumo salelėje arba ant paženklintos ar įsivaizduojamos linijos, skiriančios priešingų krypčių transporto srautus. Baigti eiti per kelią galima tik įsitikinus, kad eiti saugu) ir 93.4 (Draudžiama pėstiesiems išeiti iš už stovinčios transporto priemonės ar kitos kliūties, trukdančios apžvelgti vietą, neįsitikinus, kad nėra artėjančių transporto priemonių) punktuose įvardytų reikalavimų pažeidimai buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, t. y. jų pačių patirtais sužalojimais, o automobilio vairuotojas neturėjo jokios galimybės išvengti susidūrimo.

30Kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas, bylą iš naujo nagrinėdamas apeliacine tvarka pagal nuteistojo G. L. apeliacinį skundą, jį išnagrinėjo, tačiau vienpusiškai ištyrė faktines bylos aplinkybes, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 gruodžio 22 d. nutarties motyvus ir nepašalino abejonių dėl apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarytų išvadų teisingumo, o vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, dėl ko padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

31BK 281 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o to paties straipsnio 3 dalis – už tų pačių veikų atlikimą, dėl kurių buvo sunkiai sutrikdyta kito asmens sveikata. Kadangi BK 281 straipsnyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, nusikaltimo sudėties konstatavimui be minėtų objektyvių požymių būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp padaryto kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimo bei kilusių padarinių, t. y. nesunkaus ir sunkaus sveikatos sutrikdymo. Tuo atveju, kai Kelių eismo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, būtina nustatyti, kurio eismo dalyvio veika buvo priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais.

32Klaipėdos apygardos teismas konstatavo, kad būtent pėsčiųjų nukentėjusiųjų padaryti KET 89, 90 ir 93.4 punktuose įvardytų reikalavimų pažeidimai buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, t. y. jų pačių patirtais sužalojimais. Tuo tarpu dėl automobilio vairuotojo veiksmų buvo padarytą išvada, kad jo veiksmai nebuvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais.

33Klaipėdos miesto apylinkės teismas nuosprendyje buvo nustatęs, kad G. L. vairuodamas automobilį „Mercedes Benz“ pažeidė Kelių eismo taisyklių 51, 53 ir 75 punktų reikalavimus ir būtent jo padaryti pažeidimai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nukentėjusiųjų patirtais sužalojimais.

34Nors apygardos teismas panaikino apylinkės teismo nuosprendį ir išteisino G. L., jo padaryti KET 51, 53 ir 75 punktų pažeidimai apeliacinės instancijos teismo nebuvo paneigti. Taigi byloje nustatyta, kad kelių eismo saugumo taisykles pažeidė keli eismo dalyviai: ir pėsčiosios S. R. ir J. G., ir vairuotojas G. L. Tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ne vairuotojo, o pėsčiųjų S. R. ir J. G. padaryti eismo saugumo taisyklių pažeidimai buvo būtinajame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais, todėl G. L. išteisino.

35Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pėsčiosios S. R. ir J. G. ėjo per pėsčiųjų perėją. Apeliacinės instancijos teismas šios faktinės aplinkybės nepaneigė, tačiau pripažino tikimybę, kad nukentėjusiosios galėjo eiti ir buvo partrenktos už pėsčiųjų perėjos ribų. Gatvė, kurią kirto pėsčiosios, kiekviena važiavimo kryptimi turi po dvi eismo juostas. Nukentėjusioms praėjus vieną pusę kelio iki gatvės vidurio, antra eismo juosta važiavęs automobilis arba sustojo jų praleisti (J. G. ir M. M. parodymai), arba pravažiavo nesustojęs iki joms kertant antrą eismo juostą. Nukentėjusioms įžengus į pirmąją eismo juostą, automobilio vairuotojas G. L. jų nepraleido ir jas partrenkė. Tai, kad nukentėjusiosios, buvo partrenktos pirmoje eismo juostoje likus vos keliems metrams iki šaligatvio nustatyta bylos medžiaga. G. L. sutiko, kad įvykis įvyko pėsčiųjų perėjoje arba jos zonoje labai nedideliu atstumu nuo jos.

36Tais atvejais, kai eismo saugumo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai svarbu nustatyti, kurio eismo dalyvio KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir buvo būtiname priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais. Priežastinio ryšio nustatymas tokiais atvejais apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas reikalauja nustatyti, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas reikalauja nustatyti, ar priežastinis ryšis yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis. Padaryta veika (kelių eismo taisyklių pažeidimas) pripažįstama būtina padarinių kilimo sąlyga tuo atveju, jei analogiškoje situacijoje vienam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, o kitam jas pažeidus, kelių eismo įvykis neįvyktų. Būtinosios sąlygos taisyklės pritaikymas rodo, kad abiejų eismo dalyvių padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Jei nukentėjusiosios sustotų gatvės viduryje ir praleistų automobilius, nepažeistų KET 89 straipsnio reikalavimų, eismo įvykio nebūtų. Iš kitos pusės, jei G. L. nepažeistų KET 75 straipsnio reikalavimų, būtų pakankamai atidus privažiuodamas pėsčiųjų perėją ir pamatęs žmones, stovinčius pėsčiųjų perėjoje, jos viduryje arba pamatęs, kad kita transporto priemonė sustoja prieš pėsčiųjų perėją (ar pristabdo mašiną), būtų sustojęs, kaip to reikalauja KET 76, vienareikšmiai eismo įvykio nebūtų. Darytina išvada, kad abiejų eismo dalyvių S. R., J. G. ir G. L. KET pažeidimai yra priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais, t. y. S. R. ir J. G. sužalojimu. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada, kad G. L. veiksmuose nėra tiesioginio priežastinio ryšio, yra neteisinga, nes neišplaukia iš teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Šioje dalyje teismas, ištyręs faktines bylos aplinkybes, neteisingai nustatė BK 281 straipsnyje numatytą priežastinio ryšio nusikaltimo sudėties požymį ir padarė išvadas, prieštaraujančias faktinėms bylos aplinkybėms.

37Teisėjų kolegija pažymi, kad S. R. ir J. G. padaryti KET pažeidimai nustatytomis bylos aplinkybėmis nepaneigia G. L. atsakomybės dėl kilusių padarinių, kadangi jis taip pat pažeidė KET taisykles, kurios buvo priežastiniame ryšyje su padarytais sveikatos sutrikdymais. Tačiau baudžiamajai atsakomybei nepakanka nustatyti objektyvius padarytos veikos požymius. Būtina nustatyti ir subjektyvius nusikaltimo sudėties požymius. BK 281 straipsnis reikalauja neatsargios kaltės kaip baudžiamosios atsakomybės sąlygos.

38Apeliacinės instancijos teismas konstatavo S. R. ir J. G. neatsargumą ir nerado G. L. kaltės, teigdamas, kad jis neturėjo jokios galimybės išvengti susidūrimo. Tuo tarpu pirmos instancijos teismas konstatavo G. L. kaltę (nusikalstamą nerūpestingumą).

39Pagal BK 16 straipsnį neatsargi kaltė gali būti nusikalstamo nerūpestingumo ir nusikalstamo pasitikėjimo formoje. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.

40Sprendžiant asmens kaltės klausimą šioje byloje labai svarbu tiksliai nustatyti faktines bylos aplinkybes, kokie Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo padaryti ir jų suvokimą. Todėl nustatant asmens kaltę svarbu, kokioje vietoje įvyko įvykis, kokie reikalavimai keliami eismo dalyviams ir kaip jie suprato KET reikalavimus ir juos vykdė.

41Kaip nustatyta byloje, eismo įvykis įvyko Klaipėdos mieste, gatvėje, kurioje judėjimas buvo gana intensyvus, reikalaujantis iš vairuotojo maksimalaus dėmesio ir susikaupimo. KET 172 punktas imperatyviai įpareigoja vairuotoją pasirinkti tokį (saugų) greitį, kad jis bet kada galėtų sustabdyti automobilį. Itin dėmesingas vairuotojas turi būti artėdamas prie pėsčiųjų perėjos. KET 75 punktas įpareigoja vairuotoją artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. KET 76 punktas reikalauja, kad jeigu prieš pėsčiųjų perėją sustojo transporto priemonė, ta pačia kryptimi važiuojantis vairuotojas privalo sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų. Minėti KET reikalavimai įpareigoja vairuotoją būti pasirengusį pėsčiųjų išėjimui į gatvę, ypač artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, ir sekti situaciją tiek savo, tiek priešpriešinėje kelio važiuojamoje dalyje. Nors pėstieji kirsdami nereguliuojamą pėsčiųjų perėją privalo įvertinti atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei pradėti eiti perėja tik įsitikinę, kad tai daryti yra saugu, tačiau pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems. Todėl, vykdydami KET 75,76 punktų reikalavimus vairuotojai matydami, kad artėja prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, privalo būti itin atidūs ir sutelkti ypatingą dėmesį į tai, ar pėsčiųjų perėjos nekerta pėstieji, sulėtinti greitį arba sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinus, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų. Partrenkęs žmogų pėsčiųjų perėjoje ar jos zonoje vairuotojas negali teisintis, kad jam matomumą užstojo kita eismo juosta važiavusi ar sustojusi mašina. Toks pasiteisinimas negali išjungti kaltės. Tačiau nepaisant fakto, kad pėsčiosios buvo partrenktos pėsčiųjų perėjoje, apeliacinės instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, kurį grindė ta aplinkybe, kad G. L. matomumą užstojo antra eismo juosta važiuojantis automobilis, todėl jis neturėjo galimybės matyti pėsčiųjų ir negalėjo išvengti susidūrimo. Apeliacinės instancijos neatsižvelgė į KET 75 ir 76 punktų reikalavimus vairuotojui. Taigi pasiteisinimas, kad vairuotojui matomumą užstojo kitas greta važiuojantis automobilis ir dėl to jis nematė pėsčiųjų (G. L. parodymai) artėjant prie pėsčiųjų perėjos, nešalina asmens, vairuojančio automobilį, kaltės. G. L. nevykdė KET 75 ir 76 punktų reikalavimų, nors būdamas vairuotoju privalėjo ir esamoje situacijoje, teisėjų kolegijos manymu, galėjo juos vykdyti ir taip išvengti kilusių padarinių. Apeliacinės instancijos teismas vertindamas įrodymus neatkreipė dėmesio į šį įstatymo reikalavimą, todėl neteisingai įvertino byloje esančią medžiagą teisiniu aspektu, kaltės aspektu ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

42Neturėjimas techninės galimybės sustabdyti automobilį artėjant prie pėsčiųjų perėjos matant, kad kitas automobilis sustojo ar pristabdė reiškia, kad vairuotojas buvo nepakankamai dėmesingas ir nevykdė KET reikalavimų. Jis nematė pėsčiųjų, taigi nesuvokė savo veiksmų pavojingumo, dėl ko nenumatė galimų padarinių, tačiau turėjo suprasti ir numatyti juos bei jų išvengti, t. y. elgėsi nerūpestingai. Tokią kaltės rūšį pagrįstai nustatė apylinkės teismas.

43Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad pėsčiųjų ėjimas per gatvę ne pažymėta perėja, o šalia jos, neatleidžia vairuotojo nuo pareigos artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos laikytis KET reikalavimų (Lietuvos Aukščiausio Teismo kasacinė byla Nr. 2K-274/2005). Taigi šioje byloje neturi lemiamos reikšmės, kad ar pėsčiosios kelią kirto tiksliai per perėją, ar šiek tiek už jos ribų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir tuo atveju, jeigu pėsčiosios kelią kirto būdamos šiek tiek už pėsčiųjų perėjos ribų, automobilio vairuotojas artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos privalėjo sumažinti greitį. Vykdydamas KET reikalavimus jis turėtų galimybę laiku jas pastebėti ir sustabdyti automobilį.

44Apeliacinės instancijos teismas daug dėmesio skyrė kai kurių techninių aplinkybių nustatymui, kaip antai, ar buvo antroje eismo juostoje automobilis, ar jis sustojo, ar tik pristabdė, ar pravažiavo perėją prieš nukentėjusias, taip pat ar įvykis buvo pačioje pėsčiųjų perėjoje ar už jos ribų, ar vairuotojas galėjo matyti nukentėjusias, ar galėjo išvengti susidūrimo, bei jų įtakai vairuotojo atsakomybei. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesusiejo šių faktinių aplinkybių su KET reikalavimais ir jų pažeidimu, t. y. nepakankamai vertino teisinę įvykio pusę, dėl to padarė išvadas, kurios neišplaukia iš faktinių bylos aplinkybių. Pažymėtina, kad jau trečią kartą nagrinėjant bylą Klaipėdos apygardos teisme, teisėjų kolegija neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 gruodžio 22 d. nutartyje paminėtus motyvus, dėl ko buvo panaikintas ankstesnis Klaipėdos apygardos teismo išteisinamasis nuosprendis ir vėl tais pačiais motyvais priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Tokie atvejai yra neleistini, nes griauna teismų autoritetą ir pasitikėjimą teismais visuomenėje.

45Teisėjų kolegija laiko, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad automobilio vairuotojas pažeidė KET 75 punktą įpareigojantį vairuotoją artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Būtent automobilio vairuotojo G. L. veiksmai pasireiškę tuo, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos jis nesulėtino greičio ir nesustojo, kad pamatytų ir praleistų į jo važiuojamosios dalies pusę įėjusių ir per pėsčiųjų perėją ėjusių nukentėjusiųjų, nors būdamas pakankamai atidus tokią galimybę turėjo, dėl ko jas partrenkė, nukentėjusiajai S. R. padarydamas sunkų, o J. G. – nesunkų sveikatos sutrikdymą buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, ir padaryti jie buvo esant nesikalstamam nerūpestingumui.

46Taip pat kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apylinkės teismas kvalifikuodamas G. L. padarytą nusikalstamą veiką (kelių eismo taisyklių pažeidimas, kurio metu vienai nukentėjusiajai buvo padarytas nesunkus, o kitai – sunkus sveikatos sutrikdymas) nepagrįstai ją vertino kaip dvi atskiras nusikalstamas veikas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį ir 281 straipsnio 3 dalį ir paskirdamas už kiekvieną iš jų atitinkamo dydžio bausmes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Jeigu asmens padarytoje veikoje yra pagrindinis ir kvalifikuojantis ar keli tą veiką kvalifikuojantys požymiai, veika kvalifikuojama pagal tą atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio dalį, kuri numato patį sunkiausią kvalifikuojantį požymį, tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti nurodyti visi byloje nustatyti padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuojantys požymiai. Padarytos veikos gali būti vertinamos kaip keli nusikaltimai tik tada, kai padarytos nusikalstamos veikos sudaro realiąją nusikalstamų veikų sutaptį, t. y. kai atskiros veikos padaromos skirtingu laiku. Iš bylos medžiagos matyti, kad automobilio vairuotojo G. L. sukelti padariniai - vienai nukentėjusiajai padarytas nesunkus, o kitai – sunkus sveikatos sutrikdymas, nors atitiko to paties BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą pagrindinę ir 3 dalyje numatytą kvalifikuotą sudėtis, padaryti viena veika, todėl negalėjo būti kvalifikuota kaip nusikaltimų daugėtas.

47Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 4 punktu,

Nutarė

48Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 16 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 5 d. nuosprendį su pakeitimais.

49G. L. padarytą veiką, kvalifikuotą pagal BK 281 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio 3 dalį ir paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams.

50Pakeisti nuosprendžio dalį dėl priteisimo iš UAB „PZU Lietuva“ po 1000 Lt J. G. ir S. R. advokato atstovavimo išlaidoms. Priteisti po 1000 Lt už advokato atstovavimą J. G. ir S. R. iš nuteistojo G. L.

51Kitą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 5 d. nuosprendžio dalį, tame tarpe ir dėl BK 75 straipsnio taikymo, palikti nepakeista.