Byla 2A-1500/2014
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Jarackaitės, Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo I. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-647-154/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Dovirma“ ieškinį atsakovui I. K. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ginčas byloje kilo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.66 straipsnį (actio Pauliana).

5Ieškovas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Dovirma“, astovaujamas bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Verslo valdymo ir restruktūrizavimo centras“, kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2012 m. birželio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Dovirma“ ir I. K., dėl nekilnojamojo turto – 14033/32087 dalies buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bei 10149/40000 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo (toliau – ir Sutartis); taikyti restituciją; priteisti ieškovui iš atsakovo I. K. 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

6Ieškovas nurodė, kad pagal ginčijamą Sutartį ieškovas pardavė, o atsakovas nusipirko pirmiau paminėtą nekilnojamąjį turtą už 450 000 Lt. Sutarties sudarymo metu ieškovas jau buvo faktiškai nemokus, turėjo didelį įsiskolinimą darbuotojams ir kitiems kreditoriams. Šiaulių apygardos teismas 2013 m. vasario 18 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. balandžio 11 d. nutartimi sprendė UAB „Dovirma“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimą ir nustatė, kad UAB „Dovirma“ yra faktiškai nemoki, todėl restruktūrizavimo bylos nekėlė. Šiaulių apygardos teismo nutartis, kuria ieškovui iškelta bankroto byla, įsiteisėjo 2013 m. liepos 18 d. UAB „Dovirma" bankroto byloje patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai yra atsiradę dar iki Sutarties sudarymo dienos, t. y. Sutartis buvo sudaryta tuo metu, kai bendrovė jau turėjo kreditorių, kuriems įsipareigojimų įvykdymo terminai buvo suėję. Ieškovas pažymėjo, kad jis ginčo turtą buvo įsigijęs pagal 2012 m. balandžio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį už 698 560 Lt. Be to, abejose sutartyse yra nurodoma, kad bendra turto vidutinė rinkos vertė 2012 m. balandžio 26 d. duomenimis – 1 150 000 Lt (buto vertė 973 000 Lt, žemės sklypo dalies – 177 000 Lt), todėl ginčijamoje Sutartyje nurodyta pardavimo kaina (450 000 Lt) neatitinka turto rinkos vertės, protingumo ir teisingumo kriterijų.

7Ieškovas taip pat nurodė, kad šalys neprivalėjo sudaryti ginčijamos Sutarties, ši Sutartis pažeidžia BUAB „Dovirma“ ir jos kreditorių teises ir teisėtus interesus, o atsakovas I. K. apie tai žinojo. Pagal Sutartį I. K. buvo perleistas turtas, iš kurio galėjo būti tenkinami visų BUAB „Dovirma“ kreditorių finansiniai reikalavimai (bent iš dalies). Už turtą buvo gauta 450 000 Lt suma, kuri akivaizdžiai neatitiko turto rinkos vertės, nors tą patį turtą UAB „Dovirma“ prieš 1,5 mėnesio įsigijo už apytiksliai 55 procentus didesnę kainą, t. y. už 698 560 Lt. Sutarties sudarymo metu įmonės kreditoriai jau buvo kreipęsi į teismus dėl pradelstų įsiskolinimų priteisimo, areštų taikymo UAB „Dovirma“ turtui. I. K. šių aplinkybių negalėjo nežinoti, kadangi jis nuo 2012 m. spalio 18 d. buvo UAB „Dovirma“ akcininku ir generaliniu direktoriumi, o iki 2012 m. spalio 18 d. UAB „Dovirma“ akcininku ir generaliniu direktoriumi buvo jo tėvas D. K.. Taigi Sutartį atsakovas sudarė su ieškovu, kurio savininku ir vadovu buvo jo artimas giminaitis, o šios aplinkybės pagal CK 6.67 straipsnio 3 punktą vertintinos kaip šalių nesąžiningumo prezumpcija. Sutartį sudariusių asmenų nesąžiningumas preziumuojamas ir pagal CK 6.67 straipsnio 4 punktą, kadangi atsakovui perduoto turto vertė yra žymiai didesnė nei ieškovo gauta nauda (pardavimo kaina).

8Kadangi I. K. nekilnojamąjį turtą pardavė kitiems asmenims, kurių nesąžiningumo ieškovas negali įrodyti, ieškovas prašė taikyti restituciją, sumokant turto vertę pinigais.

9II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10Šiaulių apygardos teismas 2014 m. birželio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino – pripažino Sutartį negaliojančia nuo sudarymo momento, taikė vienašalę restituciją ir priteisė iš I. K. ieškovui BUAB „Dovirma“ 68 000 Lt, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistus 68 000 Lt nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. sausio 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

11Teismas nustatė, kad atsakovas I. K. pagal 2012 m. birželio 18 d. Sutartį už 450 000 Lt įsigijo UAB „Dovirma“ priklausiusį nekilnojamąjį turtą – 14033/32087 dalį buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir 10149/40000 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). I. K. pagal 2012 m. rugpjūčio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį minėtą nekilnojamąjį turtą už 450 000 Lt pardavė J. Z. ir S. U., kurių nesąžiningumo ieškovas neginčija.

12Teismas nurodė, kad ieškovas ginčijamos Sutarties sudarymo metu jau buvo faktiškai nemokus, turėjo didelį įsiskolinimą darbuotojams ir kitiems kreditoriams. Pagal 2012 m. gruodžio 31 d. UAB „Dovirma“ balansą įmonės turtas sudarė 5 184 941 Lt (ilgalaikis turtas – 4 188 167 Lt, trumpalaikis turtas – 996 774 Lt), o įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams buvo 4 733 099,35 Lt, skola darbuotojams – 146 898,58 Lt. Daugumos kreditorių finansiniai reikalavimai yra atsiradę dar iki ginčijamos Sutarties sudarymo dienos. Iš esmės to neginčijo ir atsakovas I. K., byloje nurodęs, kad bendrovei UAB „Dovirma“, kuriai iki 2012 m. spalio 18 d. vadovavo jo tėvas D. K. ir kurioje dirbo pats I. K., 2012 metų viduryje ženkliai trūko apyvartinių lėšų, bendrovė nebegalėjo atsiskaityti su kreditoriais, todėl buvo siekiama kuo greičiau parduoti 2012 m. balandžio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi iš P. M. ir S. M. už UAB „Senovė“ skolą įgytą turtą – buto ir žemės sklypo dalį, esančius (duomenys neskelbtini), kad galėtų pagerinti bendrovės finansinę padėtį, išvengti bankroto.

13Teismas taip pat nustatė, kad nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Dovirma“ įsiteisėjo 2013 m. liepos 18 d., o ieškinys pareikštas 2014 m. sausio 28 d., taigi vienerių metų ieškinio senaties terminas nepraleistas.

14Teismas konstatavo, kad skolininkas BUAB „Dovirma“, 2012 m. birželio 18 d. sudarydamas ginčo Sutartį, pažeidė bendrovės kreditorių teises, nes dėl to, jog turtas buvo parduotas ženkliai mažesne kaina (450 000 Lt), nei turto vertintojo UAB „Lituka“ ir Ko 2012 m. birželio 6 d. nustatyta jo vidutinė rinkos kaina (518 000 Lt), buvo sumažintas bendrovės turtas.

15Teismas taip pat pažymėjo, kad nors atsakovas I. K. byloje teigė, jog jokio nuostolio kreditoriams nebuvo padaryta, nes turtas galėjo būti parduotas likvidacine verte, byloje nėra nustatyta objektyvių aplinkybių, dėl kurių šis turtas apskritai turėjo būti pardavinėjamas skubiai.

16Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju byloje pakanka duomenų išvadai, jog skolininkas UAB „Dovirma“ neprivalėjo sudaryti ginčijamo nekilnojamojo turto pardavimo sandorio. Nors atsakovas I. K. byloje teigė, kad nekilnojamasis turtas, kuris vėliau jam buvo parduotas, buvo gautas UAB „Dovirma“ didelių pastangų dėka, taip iš dalies susigrąžinant didžiąją dalį skolos (698 560 Lt) iš bendrovės UAB „Senovė“, kuri būtų negalėjusi atsiskaityti, nes vėliau bankrutavo, tačiau nepateikė objektyvių įrodymų, kodėl šį nekilnojamąjį turtą reikėjo taip skubiai realizuoti mažesne nei paties pardavėjo UAB „Dovirma“ pastangomis nustatyta rinkos kaina (518 000 Lt). Apyvartinių lėšų trūkumas, būtinumas gauti kreditą ar atskirų kreditorių reikalavimai sumokėti skolą neturi būti pakankamas pagrindas skubiai ir mažesne kaina parduoti turtą, taip pažeidžiant kitų kreditorių teises. Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad kreditorius AB „Montuotojas“ sutiko paimti šį turtą tik už 350 000 Lt, o J. Z. bei S. U. po kelių mėnesių sutiko nupirkti turtą tik už 450 000 Lt, nepatvirtina, kad UAB „Dovirma“ privalėjo skubiai ir mažesne nei rinkos kaina parduoti ginčo turtą.

17Teismas nurodė, kad atsakovas I. K. su UAB „Dovirma“ Sutartį sudarė tuo metu, kai UAB „Dovirma“ vadovu ir pagrindiniu akcininku buvo jo tėvas D. K., o tai yra įstatymo nustatyta nesąžiningumo prezumpcija, kurią turi paneigti atsakovas ir kurios, teismo įsitikinimu, jis nepaneigė. Aplinkybę, kad kreditorių interesus pažeidusios sandorio šalys buvo nesąžiningos, leidžia pripažinti ir tai, kad turtas parduotas už mažesnę nei rinkos vertė, kainą. Atsakovo I. K. argumentai, kad turto už skolas neėmė kreditoriai, bendrovei reikėjo apyvartinių lėšų, todėl reikėjo skubėti parduoti turtą, jog atsakovas iš sandorio neturėjo jokios naudos, nes visi 450 000 Lt buvo perduoti UAB „Dovirma“ veiklai vykdyti ir skoloms padengti, o atsakovas papildomai turėjo sumokėti palūkanas už paskolą, nepaneigia šalių, taip pat ir atsakovo, nesąžiningumo prezumpcijos.

18Teismas pažymėjo, kad kadangi nagrinėjamu atveju negalima restitucija natūra, o UAB „Dovirma“ už parduotą turtą iš atsakovo gavo 450 000 Lt, iš I. K. BUAB „Dovirma“ priteistini 68 000 Lt, t. y. skirtumas tarp turto vertintojo UAB „Lituka“ ir Ko nustatytos parduoto turto rinkos vertės ir faktinės pardavimo kainos. Teismas ieškovo reikalavimo iš atsakovo I. K. priteisti 248 560 Lt kainų skirtumą (698 560 Lt – 450 000 Lt) netenkintino, nes 698 560 Lt turto kaina buvo nustatyta susitarimo dėl skolos perkėlimo pagrindu, o ieškovas neįrodė, kad tai yra ta kaina, kuria turtas turėjo ir galėjo būti parduotas, tenkinant kreditorių reikalavimus.

19III. Apeliacinio skundo argumentai

20Atsakovas I. K. apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Nekilnojamojo turto pardavimo kaina buvo tarp maksimalios ir minimalios turto vertintojo nustatytos kainos ir nėra pernelyg maža, kaip kad teigia administratorius ir teismas. Iki Sutarties sudarymo ir po jos sudarymo buvusios faktinės aplinkybės rodo, kad ginčijamas sandoris negali būti laikomas nesąžiningu ar sudarytu žemesne nei rinkos kaina ir jis niekaip nepažeidė kreditorių interesų bei nepadarė įmonei žalos. Teismas neatsižvelgė į šias aplinkybes, kurios ir lėmė sandorio sudarymo būtinumą. Iš ginčijamos Sutarties I. K. neturėjo jokios asmeninės naudos, atvirkščiai, jis ne tik prisiėmė riziką, bet ir iš savo asmeninių lėšų dengė palūkanas kredito unijai už paskolą, kuri buvo paimta bendrovės interesais.
  2. Buvo pažeistas dispozityvumo civiliniame procese principas, nes ne ieškovas įrodinėjo, kokia buvo Sutarties sudarymo metu parduoto turto vertė ir ar ta kaina yra per žema, bet teismas savo iniciatyva padarė išvadą, kad pardavimo kaina buvo per maža.
  3. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijama Sutartimi, svarbu atkreipti dėmesį, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nedraudžia parduoti turto, kuris nėra reikalingas ūkinei veiklai vykdyti. UAB „Dovirma“ sprendimą parduoti turtą apeliantui, kaip giminystės ryšiais su įmonės administracijos vadovu ir akcininku susijusiam asmeniui, padiktavo faktinės aplinkybės ir verslo logika, nes tuo metu tai buvo vienintelė racionali išeitis siekiant atsiskaityti su kreditoriais ir nenutraukti ūkinės veiklos. Taigi sandoris, pagal kurį visa gauta už parduotą turtą suma panaudota išimtinai kreditorių skoloms dengti, nėra draudžiamas. Šiuo atveju nuspręsta parduoti tiesiogiai įmonės veiklose nenaudojamą ir perimtą už skolą, jokių pajamų nesukuriantį nekilnojamąjį turtą, ir pardavimo kainos sąskaita įsipareigojimų sumažinimas atitiko visų kreditorių interesus.
  4. Turtas buvo parduotas už rinkos kainą. Rinkos vertė yra vertinamasis kriterijus. Teismas, konstatuodamas, kad turto rinkos vertė buvo 518 000 Lt, turėjo atsižvelgti, jog turtas buvo vertinamas ne pardavimo sandoriui sudaryti, o turtui įkeisti kredito unijai. Turtas parduotas už kainą, kurią sutiko mokėti tuo metu atsiradę pirkėjai. Rinkos vertė – tai kaina, už kurią pirkėjas sutiktų pirkti, o pardavėjas parduoti, neveikiant išoriniam spaudimui ar iškreipiančioms aplinkybėms. 450 000 Lt kaina yra artima turto vertintojo nustatytai rinkos vertei. Kainos skirtumas (tik 13 procentų) yra priimtinas, neleidžiantis teigti, kad turtas parduotas už itin žemą kainą.
  5. Sudarius ginčijamą Sutartį, kreditoriniai reikalavimai nepadidėjo, o sumažėjo, ir šis sandoris nelėmė nemokumo. Jeigu sandoriu siekiama ekonominio naudingumo įmonei, pagrįstu skolininko siekiu išvengti bankroto ar sumažinti nemokumą, tokio sandorio negalima laikyti nepateisinamu. Be to, teismo pritaikyta restitucija nėra siekiama šalis grąžinti į buvusią padėtį, o pagerinama ieškovo turtinė padėtis ir pabloginama apelianto.
  6. Skundžiamu sprendimu pažeisti neįtrauktų į bylą trečiųjų asmenų (nekilnojamojo turto pirkėjų J. Z. ir S. U.) interesai, nes pripažinus negaliojančia Sutartį, neteisėtu tapo ir sandoris sudarytas tarp apelianto ir minėtų asmenų, nes apeliantas tokiu atveju negalėjo perleisti nekilnojamojo turto.

21IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

22Apeliacinis skundas netenkintinas.

23Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nagrinėja pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą pagal atsakovo I. K. apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

24Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2012 m. birželio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp I. K. ir UAB „Dovirma“, pripažinimo negaliojančia pagal CK 6.66 straipsnį (actio Pauliana).

25Actio Pauliana instituto paskirtis – užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinamos galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; kt.). CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2014; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-105/2009; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; kt.).

26Iš apeliacinio skundo matyti, kad atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog ginčijama Sutartimi nekilnojamasis turtas parduotas už ženkliai žemesnę kainą nei jo rinkos vertė, nors ši Sutartis nebuvo privaloma, ir taip buvo pažeisti kitų įmonės kreditorių interesai, ir mano, kad ši išvada padaryta netinkamai įvertinus byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus. Be to, atsakovo įsitikinimu, teismas nepagrįstai savo iniciatyva nustatė, kokia buvo ginčo nekilnojamo turto vertė Sutarties sudarymo metu bei nepagrįstai konstatavo atsakovo nesąžiningumą. Taigi apeliacinis skundas susijęs su antra, ketvirta ir šešta actio Pauliana taikymo sąlygomis, dėl kurių ir pasisako apeliacinės instancijos teismas.

27Pažymėtina, kad atsakovas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, jog ieškovas UAB „Dovirma“ ginčijamos Sutarties sudarymo metu faktiškai jau buvo nemokus ir turėjo daug dar iki ginčijamos Sutarties sudarymo atsiradusių įsipareigojimų kreditoriams, tačiau yra įsitikinęs, kad prieš ginčijamos Sutarties sudarymą ir jos sudarymo metu susiklosčiusios aplinkybės neleidžia teismui daryti išvados, jog Sutartis toje situacijoje nebuvo padiktuota normalios verslo logikos ir neatitiko kreditorių interesų, o atsakovas bei ieškovas, sudarę Sutartį, buvo nesąžiningi.

28Vertinant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, pirmiausia pasisakytina dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. CPK 178 straipsnis nurodo, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pažymėtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išvadas. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).

29Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, atlikęs byloje dalyvaujančių asmenų pateiktų įrodymų vertinimą, iš esmės sutiko su atsakovo nurodomomis aplinkybėmis dėl tarp UAB „Dovirma“ ir UAB „Senovė“ susiklosčiusių santykių, ir pastarosios turėtą didelį įsiskolinimą (832 093,59 Lt), kurio ji negalėjo laiku grąžinti, taip pat aplinkybėmis, paaiškinančiomis nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), tapimo UAB „Dovirma“ nuosavybe (dėl tarp UAB „Senovė“ ir P. M. sudarytos skolos perkėlimo sutarties, pagal kurią UAB „Senovė“ perleido P. M. skolą UAB „Dovirma“, o P. M. už savo 698 560 Lt skolą perleido jam nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), UAB „Dovirma“). Byloje esantys įrodymai patvirtina minėtas aplinkybes ir iš esmės nėra ginčijamos dalyvaujančių byloje asmenų. Kredito unijos „Germanto lobis“ pateiktas raštas pirmosios instancijos teismui (I t., b. l. 110) patvirtina atsakovo nurodomas aplinkybes, kad jeigu ne atsakovas I. K. kreiptųsi dėl būsto paskolos suteikimo, o pati UAB „Dovirma“ kreiptųsi dėl verslo paskolos suteikimo apyvartinėms lėšoms gauti, užtikrindama savo prievolių įvykdymą tuo pačiu nekilnojamuoju turtu, esančiu (duomenys neskelbtini), kredito unija „Germanto lobis“ galėtų suteikti ne 362 000 Lt paskolą (kaip kad suteikė I. K.), bet ne daugiau kaip 259 000 Lt.

30Byloje taip pat nustatyta ir atsakovas to neginčija, kad UAB „Dovirma“ užsisakė parduodamo turto vertinimą ir turto vertintojas nustatė, kad 2012 m. birželio 6 d. (t. y. likus 12 dienų iki ginčijamos Sutarties sudarymo datos) ginčo turto rinkos vertė buvo 518 000 Lt, o turto likvidacinė vertė – 363 000 Lt.

31Tačiau pirmosios instancijos teismo įsitikinimu, minėtos atsakovo nurodytos ir byloje surinktais įrodymais patvirtintos aplinkybės, nepagrindžia, kad UAB „Dovirma“ buvo priversta skubiai parduoti nekilnojamąjį turtą I. K. ir būtent už 450 000 Lt kainą, kuri yra mažesnė nei turto vertintojo nustatyta šio turto rinkos vertė. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad net ir nustatytas apyvartinių lėšų trūkumas, nesugebėjimas atsiskaityti su kreditoriais ir to nulemtas siekis gauti paskolą iš kredito unijos, nėra pakankamas pagrindas skubiai ir už mažesnę kainą parduoti atsakovui ieškovui priklausiusį turtą, kadangi taip buvo sumažintas bendrovės turtas, o tai savo ruožtu pažeidžia bendrovės kreditorių teises.

32Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, neturi jokio faktinio ir teisinio pagrindo abejoti minėtomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių konstatuoti, kad iš tikrųjų buvo jo atsiliepime į ieškinį ir apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, t. y. kad UAB „Dovirma“ aktyviai ieškojo ginčo nekilnojamojo turto pirkėjų, tačiau jų niekaip negalėjo surasti, o 450 000 Lt suma iš esmės yra maksimali kaina, už kurią pirkėjai sutiko pirkti, ir todėl ji laikytina rinkos kaina, o esantis skirtumas tarp turto vertintojo nustatytos turto vertės ir pardavimo kainos laikytinas priimtinu ir pateisinamu. Byloje nėra įrodymų, kad apie nekilnojamojo turto pardavimą būtų skelbiama viešai arba buvo gaunami iš potencialių pirkėjų pasiūlymai pirkti turtą tik už 450 000 Lt ar net žemesnę kainą. Be kita ko, ieškovo kreditorius UAB „Montuotojas“ 2014 m. balandžio 7 d. rašte (II t., b. l. 27) nurodė, kad ieškovas 2012 m. balandžio mėnesį pateikė kreditoriui pasiūlymą perimti ginčo turtą už 450 000 Lt. Taigi dar iki to momento, kai turto vertintojas nustatė, kad ginčo turto rinkos vertė yra 518 000 Lt, UAB „Dovirma“ siūlė kreditoriui turtą už mažesnę kainą, nei pati įgijo (P. M. perleido ši turtą už 698 560 Lt skolą), nors Nekilnojamojo turto registre šio turto vidutinė rinkos vertė tuo momentu sudarė 1 150 000 Lt, o potencialūs pirkėjai J. Z. ir S. U., kurie sutiko pirkti tik už 450 000 Lt kainą, paties atsakovo teigimu, atsirado tik 2012 m. birželio mėnesį. Remiantis tuo, kas išdėstyta bei atsižvelgiant į tai, kad apeliantas nepagrindė, jog susiklosčiusioje įmonės finansinių sunkumų situacijoje ginčo turtas galėjo būti parduotas tik už 450 000 Lt ar mažesnę kainą, o pačiam ieškovui ir apeliantui buvo gerai žinoma, kad tuo metu įmonė buvo faktiškai nemoki ir turėjo daug pradelstų įsipareigojimų, ginčijama Sutartis negali būti laikoma atitinkančia normalią verslo praktiką, kadangi turtas parduotas už mažesnę kainą nei nustatyta turto vertė, taip sumažinant kitų kreditorių galimybes gauti tinkamą ir laiku jų reikalavimų patenkinimą. Minėtos išvados nepaneigia ir ta aplinkybė, kad Vilniaus apygardos teismas patvirtino UAB „Dovirma“ 283 533,59 Lt kreditorinį reikalavimą UAB „Senovė“ restruktūrizavimo byloje, kadangi tai savaime nereiškia, kad UAB „Dovirma“ tikrai atgaus visą skolą, tuo labiau nereiškia, jog atgaus greitai.

33Atsakovas (apeliantas) apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad Sutartis nepažeidė kreditorių interesų, nes UAB „Dovirma“ kreditoriniai reikalavimai nepadidėjo, o sumažėjo, Sutartis nedarė įtakos bendrovės nemokumui. Pažymėtina, kad atsakovas akcentuoja kasacinio teismo praktiką, kurioje pateikti išaiškinimai, kad jeigu sandoriu buvo siekiama ekonominio naudingumo įmonei, pagrįstu skolininko siekiu išvengti bankroto ar sumažinti įmonės nemokumą, atitinkančiu jo kreditorių teises ir teisėtus interesus, tai tokio sandorio negalima laikyti nepateisinamu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4000/2013 ir kt.). Su šiais atsakovo argumentais nesutiktina dėl toliau nurodomų priežasčių.

34Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, iš kurių įrodžius bent vieną pripažintina, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Šis sąrašas nėra baigtinis. Kasacinis teismas yra nurodęs, kokiais dar atvejais sandoris gali būti laikomas pažeidžiančiu kreditoriaus interesus ir teises: sandoris, kuriuo sumažinta turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, apimtis ir to turto vertės neužtenka kreditoriaus reikalavimams patenkinti; sandoris, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka gerokai ilgiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2005; 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2006; kt.). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012; kt.). Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir dėl sumažėjusios vertės neužtenka kreditoriaus reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012; kt.). Prie tokių atvejų priskirtinas skolininko turto pardavimas už aiškiai mažesnę kainą, kai po tokio sandorio sudarymo kreditorius negali išsiieškoti skolos, nes skolininko gautos už parduotą turtą sumos ir likusio skolininko turto gali neužtekti skolai grąžinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad skolininkas, sudarydamas sandorį, turi siekti, jog kuo mažiau būtų pažeisti kreditoriaus (-ių) interesai, todėl turi pasirinkti tokį sandorį ar tokias jo sąlygas, kad likusio turto ir prisiimtų įsipareigojimų santykis kuo mažiau apsunkintų atsiskaitymą su kreditoriumi (-iais).

35Taigi nagrinėjamu atveju ieškovas (skolininkas) ir atsakovas, žinodami apie nustatytą turto rinkos vertę ir parduodami turtą už žymiai mažesnę kainą (skirtumas 68 000 Lt), nesant jokių objektyvių įrodymų, kad turtas negalėjo būti parduotas už didesnę kainą, nepagrįstai ir neteisėtai sumažino bendrovės turtą ir turi prisiimti riziką už tokio sandorio pasekmes.

36Vertinant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su būtinumu sudaryti sandorį būtent už Sutartyje nurodytą kainą (450 000 Lt) dėl susiklosčiusios versle situacijos, pažymėtina, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Toks įstatymo aiškinimas ir taikymas sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku ir nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaityti su visais kreditoriais išvengiant bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2014). Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti dėl faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas ir tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-485/2010).

37Atsakovo nurodomos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovas privalėjo sudaryti ginčijamą Sutartį ar Sutarties sudarymas atitiko įprastą verslo praktiką, kadangi nesugebėjimas atsiskaityti su kreditoriais ir apyvartinių lėšų trūkumas pats savaime nelaikytinas privalomumu parduoti turimą turtą, tuo labiau už mažesnę kainą nei jo rinkos vertė. Priešingai, esant nurodytai situacijai, UAB „Dovirma“ turėjo imtis priemonių parduoti ginčo turtą kiek įmanoma brangiau ir vengdama interesų konflikto (t. y. turto pardavimo bendrovės vadovo ir akcininko (bendrovės savininko) artimajam giminaičiui).

38Teisėjų kolegija taip pat nepritaria apelianto argumentams, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė dispozityvumo principą, nes, skirtingai nei teigia apeliantas, ieškovas, remdamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis bei ieškovo sutartimi su P. M., įrodinėjo, jog ginčijamos Sutarties sudarymo metu parduoto turto vertė buvo didesnė nei pardavimo kaina, tačiau teismas nesutiko su tuo, kad parduoto turto tikroji kaina sudarė 1 150 000 Lt ar 698 560 Lt, kadangi teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, tarp jų ir paties apelianto pateiktą, UAB „Lituka“ ir Ko parengtą turto vertės nustatymo ataskaitą, konstatavo, jog ginčo turto rinkos vertė Sutarties sudarymo metu sudarė 518 000 Lt. Pažymėtina, kad teismas privalo visapusiškai ir objektyviai įvertinti visus byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu nustatytas aplinkybes (CPK 185 straipsnis), todėl tas faktas, jog tikroji turto rinkos vertė nustatyta pagal atsakovo pateiktą įrodymą, t. y. specialių žinių turinčio asmens paruoštą ataskaitą, nelaikytinas dispozityvumo principo pažeidimu ar kitokių teismui nustatytų įgaliojimų viršijimu. Be to, vertės nustatymas pagal turto vertės nustatymo ataskaitą, kurios teismas negalėjo nevertinti, kadangi atsakovas ja grindė savo atskirtimus į ieškovo actio Pauliana ieškinį, šiuo atveju net palankesnis atsakovui, nei pagal nekilnojamojo turto registro duomenis.

39Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nors civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, CK 6.67 straipsnyje įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, sandorį sudariusioms šalims nesąžiningumas preziumuojamas, todėl įrodinėjimo našta, siekiant paneigti nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio, tenka joms pačioms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2014).

40Pagal CK 6.67 straipsnio 1 dalies 3 punktą preziumuojama, kad kreditorių interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas ar valdymo organo narys arba šio asmens sutuoktinis, vaikas, tėvas (motina) ar kitas artimasis giminaitis.

41Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nustatė ir apeliantas šių aplinkybių neginčija, kad ginčijamos Sutarties sudarymo metu UAB „Dovirma“ vadovu, o kartu ir pagrindiniu akcininku, buvo apelianto tėvas D. K.. Iš viešo Juridinių asmenų registro duomenų matyti, kad D. K. buvo vienintelis UAB „Dovirma“ akcininkas, t. y. jis buvo įmonės savininkas. Šioje byloje ginčijamą Sutartį pasirašė UAB „Dovirma“ atstovas J. A., tačiau pagal bylos duomenis sprendimą parduoti turtą už 450 000 Lt yra priėmęs D. K.. Taigi šiuo atveju galioja nesąžiningumo prezumpcija, kurią paneigti turi būtent apeliantas. Pažymėtina, kad savo sąžiningumą atsakovas įrodinėjo, remdamasis ne tuo, jog nežinojo ar negalėjo žinoti aplinkybių, susijusių su UAB „Dovirma“ mokumu ir pan., tačiau teigdamas, kad pirmiau nutartyje paminėtos prieš Sutarties sudarymą ir Sutarties sudarymo metu buvusios aplinkybės, faktiškai susiklosčiusi situacija, pateisina ginčijamos Sutarties sudarymą, o atsakovas laikytinas sąžiningu, kadangi veikė bendrovės naudai ir siekė pagerinti jos finansinę padėtį ir negavo jokios asmeninės naudos. Kadangi minėtos aplinkybės jau buvo aptartos ankščiau šioje nutartyje, pažymint, kad byloje neįrodytas būtinumas sudaryti ginčijamą Sutartį ir jos atitikimas verslo logikai bei kreditorių interesams, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog minėtų aplinkybių visetas nepaneigia nustatytos nesąžiningumo prezumpcijos. Be to, nesąžiningumas preziumuojamas ir tuo atveju, jei turtas parduotas už žymiai mažesnę kainą (CK 6.67 straipsnio 1 dalies 4 punktas), o kaip jau minėta, apeliantas šioje byloje neįrodė, kad turtas galėjo būti parduotas tik už 450 000 Lt kainą.

42Pažymėtina ir tai, kad D. K., kaip bendrovės vadovas (vienasmenis juridinio asmens valdymo organas) ir iš esmės šios bendrovės atstovas, per kurį juridinis asmuo įgyja civilines teises, prisiima pareigas ir jas įgyvendina (CK 2.81 straipsnio 1 dalis), privalo veikti protingai, sąžiningai (CK 2.87 straipsnis) ir turi vengti interesų konflikto, kurį lemia sandorių sudarymas su pačiu savimi, su savo sutuoktiniu, tėvais, vaikais ar kitais artimaisiais giminaičiais (CK 2.134 straipsnio 1 dalis). Sudariusios interesų konfliktą suponuojantį sandorį šalys privalo prisiimti ir neigiamų padarinių dėl to kilimo riziką, t. y. sandorio negaliojimo pripažinimo galimybę. Kitaip tariant, nagrinėjamu atveju UAB „Dovirma“, tuo metu vadovaujama atsakovo tėvo D. K., prieš sudarydama sandorį su įmonės vadovo sūnumi, turėjo ypač rūpestingai įvertinti minėto sandorio sudarymo pasekmes, be kita ko, turto pardavimo už mažesnę kainą nei turto vertintojo nustatyta vertė įtaką įmonės finansinės būklės ir visų įmonės kreditorių interesų kontekste.

43Teisėjų kolegija, atmesdama atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad turtas parduotas esant 13 procentų nukrypimui nuo turto vertintojo nustatytos kainos, o toks nukrypimas yra protingose ribose ir negali būti laikoma, jog turtas parduotas pernelyg žema kaina, pažymi, kad atsakovas byloje nepateikė įrodymų, jog turto nebuvo galima parduoti už 518 000 Lt bei nekilnojamojo turto rinkoje buvo susiklosčiusi tokia situacija, kad turtas galėjo būti parduotas tik už 450 000 Lt. Pažymėtina, kad turto vertinimas, kurio metu buvo nustatyta 518 000 Lt turto kaina, buvo atliktas taikant lyginamąjį metodą, t. y. išanalizavus duomenis apie butų pardavimo rinką (I t., b. l. 125-137). Atsižvelgiant į tai, kad skolininkas de facto buvo nemokus ir neatsiskaitinėjo su kreditoriais, turtą skolininko savininkas bei vadovas perleido sūnui, konstatuoti, jog 68 000 Lt skirtumas yra protingas, o pardavimo kaina nėra pernelyg žema, negalima. Atsakovo argumentų dėl protingos kainos nepatvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 28 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2014, kuria remiasi atsakovas, išaiškinimai. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje kasacinio teismo nutartyje buvo nagrinėjamos kitokios faktinės aplinkybės, t. y. šioje byloje buvo nagrinėjamas ieškinys dėl žalos atlyginimo iš bendrovės vadovų priteisimo. Be to, nutartyje nėra pateikti išaiškinimai, kad 13 procentų nekilnojamojo turto pardavimo kainos skirtumas nėra reikšmingas. Teisėjų kolegija taip pat neturi teisėto pagrindo vadovautis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 8 straipsniu, kuriame nurodoma, kad nekilnojamojo turto mokestinė vertė yra nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė, ir turtas turi būti pervertinamas, jeigu turto vertės skirtumas sudaro daugiau 20 procentų, nes šios bylos esmė yra ne nekilnojamojo turto mokesčių nustatymas, tačiau nustatymas, ar minėtas sandoris pažeidžia skolininko kreditorių teises ir teisėtus interesus bei ar yra kitos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos.

44Vertinant atsakovo argumentus, susijusius su restitucijos taikymu šioje byloje, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į restitucijos taikymo specifiką, kai kalbama apie actio Pauliana institutą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.66 straipsnio 4, 5 dalyse įtvirtintos specialiosios teisės normos, kuriose nustatyti restitucijos ypatumai: 1) actio Pauliana instituto tikslas – ne sandorio pripažinimas negaliojančiu, bet kreditoriaus teisėtų interesų patenkinimas; 2) sandoris pripažįstamas negaliojančiu trečiojo asmens–kreditoriaus, o ne sandorio šalies reikalavimu; 3) CK 6.66 straipsnio 4 dalyje nustatytos kitos teisinės pasekmės. Pagal CK 6.66 straipsnio 4 dalį sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, išieškojimą pagal kreditoriaus reikalavimą nukreipiant į perduotą pagal skolininko sudarytą sandorį turtą, jo vertę ar lėšas (CK 6.66 straipsnio 4 dalis). Sandorius pripažinus negaliojančiais CK 6.66 straipsnyje nustatytais pagrindais, jų negaliojimo teisinės pasekmės nustatomos teismo sprendimu pritaikius restituciją tokia apimtimi, kiek tai reikalinga kreditorių teisių pažeidimui pašalinti (CK 6.66 straipsnio 4 dalis, 6.145 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2008). Restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).

45Atsižvelgiant į turto vertintojo nustatytą turto rinkos vertę, taip pat į tai, kad restitucija natūra negali būti taikoma, nes ginčo turtas buvo parduotas tretiesiems asmenims, kurių nesąžiningumo ieškovas įrodyti negalėjo ir neįrodinėjo, o atsakovas neįrodė, jog turto rinkos vertė iš tikrųjų buvo mažesnė nei nustatyta vertintojo, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas, jog būtų patenkinti kreditorių interesai, pagrįstai ir teisėtai šiuo atveju pritaikė restituciją pinigais ir priteisė iš atsakovo 68 000 Lt skirtumą tarp teismo nustatytos turto rinkos vertės ir ginčijamoje Sutartyje nurodytos pardavimo kainos. Dėl pirmiau nurodytų faktinių ir teisinių argumentų atmestini ir atsakovo apeliacinio skundo motyvai dėl restitucijos neįmanomumo / neteisingumo.

46Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad skundžiamu sprendimu buvo pažeisti trečiųjų asmenų – iš atsakovo ginčo turtą nupirkusių J. Z. ir S. U. – neįtrauktų į bylą, turtiniai interesai, todėl skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nurodyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte.

47Pažymėtina, kad pagal CK 6.66 straipsnio 5 dalį sandorio pripažinimas negaliojančiu neturi įtakos sąžiningų trečiųjų asmenų teisėms į turtą, kuris buvo pripažinto negaliojančiu sandorio objektas. Nagrinėjamoje byloje ieškovas neginčijo atsakovo su J. Z. ir S. U. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties ir neįrodinėjo bei neįrodė jų nesąžiningumo, todėl ginčijamos Sutarties panaikinimas šiuo atveju neturi jokios įtakos trečiųjų asmenų turtiniams interesams.

48Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), konstatuojamas ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Įstatymo sąvokos ,,teismas nusprendė“ turinys atskleistas kasacinio teismo praktikoje: nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2009; kt.). Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo paveikta neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir kokius įstatymo nustatytus teisinius padarinius teismo sprendimas sukėlė šiam asmeniui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2009; 2013 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2013; 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2014).

49Teisėjų kolegija, vadovaudamasi nustatytu teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo praktika, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kadangi pirmosios instancijos teismas nesprendė klausimo dėl pirmiau minėtų asmenų sąžiningumo ir nepanaikino bei nepakeitė jų teisių į įgytą nekilnojamąjį turtą.

50Atsakovas kitų absoliučių pirmosios instancijos teismo pagrindų nenurodė, jų nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti panaikintas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

51Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

52Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

53Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ginčas byloje kilo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pagal Lietuvos... 5. Ieškovas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB)... 6. Ieškovas nurodė, kad pagal ginčijamą Sutartį ieškovas pardavė, o... 7. Ieškovas taip pat nurodė, kad šalys neprivalėjo sudaryti ginčijamos... 8. Kadangi I. K. nekilnojamąjį turtą pardavė kitiems asmenims, kurių... 9. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 10. Šiaulių apygardos teismas 2014 m. birželio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino... 11. Teismas nustatė, kad atsakovas I. K. pagal 2012 m. birželio 18 d. Sutartį... 12. Teismas nurodė, kad ieškovas ginčijamos Sutarties sudarymo metu jau buvo... 13. Teismas taip pat nustatė, kad nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB... 14. Teismas konstatavo, kad skolininkas BUAB „Dovirma“, 2012 m. birželio 18 d.... 15. Teismas taip pat pažymėjo, kad nors atsakovas I. K. byloje teigė, jog jokio... 16. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju byloje pakanka duomenų išvadai, jog... 17. Teismas nurodė, kad atsakovas I. K. su UAB „Dovirma“ Sutartį sudarė tuo... 18. Teismas pažymėjo, kad kadangi nagrinėjamu atveju negalima restitucija... 19. III. Apeliacinio skundo argumentai... 20. Atsakovas I. K. apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2014 m.... 21. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai... 22. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2012 m. birželio 18 d.... 25. Actio Pauliana instituto paskirtis – užkirsti kelią galimam skolininko... 26. Iš apeliacinio skundo matyti, kad atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos... 27. Pažymėtina, kad atsakovas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo... 28. Vertinant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios... 29. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, atlikęs byloje... 30. Byloje taip pat nustatyta ir atsakovas to neginčija, kad UAB „Dovirma“... 31. Tačiau pirmosios instancijos teismo įsitikinimu, minėtos atsakovo nurodytos... 32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos... 33. Atsakovas (apeliantas) apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad Sutartis... 34. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas... 35. Taigi nagrinėjamu atveju ieškovas (skolininkas) ir atsakovas, žinodami apie... 36. Vertinant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su būtinumu sudaryti... 37. Atsakovo nurodomos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų... 38. Teisėjų kolegija taip pat nepritaria apelianto argumentams, kad pirmosios... 39. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nors civilinėje... 40. Pagal CK 6.67 straipsnio 1 dalies 3 punktą preziumuojama, kad kreditorių... 41. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nustatė ir apeliantas... 42. Pažymėtina ir tai, kad D. K., kaip bendrovės vadovas (vienasmenis juridinio... 43. Teisėjų kolegija, atmesdama atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad... 44. Vertinant atsakovo argumentus, susijusius su restitucijos taikymu šioje... 45. Atsižvelgiant į turto vertintojo nustatytą turto rinkos vertę, taip pat į... 46. Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad skundžiamu sprendimu buvo... 47. Pažymėtina, kad pagal CK 6.66 straipsnio 5 dalį sandorio pripažinimas... 48. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad absoliutus teismo sprendimo... 49. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi nustatytu teisiniu reglamentavimu ir... 50. Atsakovas kitų absoliučių pirmosios instancijos teismo pagrindų nenurodė,... 51. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes,... 52. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 53. Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimą palikti...