Byla A-146-2860-12

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), sekretoriaujant Rasai Kubickienei, dalyvaujant atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Simonai Morkūnaitei-Ruibavičienei, atsakovų V. B. B. ir A. M. atstovui advokatui Edgarui Pauliui Staniukaičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų V. B. B. ir A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, A. M. ir V. B. B., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Valstybinei miškų tarnybai ir Kauno miesto 19-ojo notarų biuro notarei Aušrai Urbonienei dėl administracinių aktų ir paveldėjimo teisės liudijimų dalių panaikinimo, restitucijos taikymo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4pareiškėjas Kauno apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – ir pareiškėjas), 2011 m. balandžio 19 d. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas (II t., b. l. 27–34):

  1. panaikinti Kauno apskrities viršininko 2001 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 19/3577 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje“ V. B. B. dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,54 ha miesto miško, esančio žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - );

52) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2001 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 19/3574 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje“ T. Z. dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,54 ha miesto miško, esančio žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - );

63) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2001 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 19/3576 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje“ A. M. dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,54 ha miesto miško, esančio žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - );

74) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2001 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 19/3575 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje“ O. Z. dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,54 ha miesto miško, esančio žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - );

85) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2001 m. balandžio 25 d. įsakymo Nr. 02-01-2839 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo (Kaune)“ dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,54 ha miesto miško, esančio žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - );

96) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2005 m. vasario 10 d. įsakymo Nr. 02-01-933 „Dėl žemės (miško) sklypo (registro Nr. 19/21186) kadastro duomenų patikslinimo (Kauno m.)“ dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,54 ha miesto miško, esančio žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - );

107) pripažinti negaliojančia 2004 m. rugpjūčio 25 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 19KU-6882, išduoto A. M. dėl A. M. palikimo priėmimo, dalį, kuria paveldėtos nuosavybės teisės į 0,54 ha miesto miško, esančio žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - );

118) pripažinti negaliojančia 2004 m. gegužės 7 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 19KU-2971, išduoto V. B. B. dėl O. Z. palikimo priėmimo, dalį, kuria paveldėtos nuosavybės teisės į 0,54 ha miesto miško, esančio žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - );

129) pripažinti negaliojančia 2001 m. liepos 17 d. papildomo paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 19KU-4412, išduoto A. M. dėl T. Z. palikimo priėmimo, dalį, kuria paveldėtos nuosavybės teisės į 0,54 ha miesto mišką, esantį žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - );

1310) taikyti restituciją natūra ir grąžinti Lietuvos Respublikai 0,54 ha miesto miško plotą, esantį žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - ).

14Pareiškėjas paaiškino, kad kreipiasi į teismą dėl viešojo intereso gynimo atsižvelgdamas į 2011 m. kovo 4 d. Kauno apygardos prokuratūroje gautą Aplinkos ministerijos raštą ir surinktą medžiagą apie įstatymų pažeidimus atkuriant nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškų plotus.1996 m. balandžio 4 d. Lietuvos Respublikos Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu Nr. I-1276 buvo pakeistos Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių administracinės ribos, dalį rajono teritorijos priskiriant Kauno miesto rajono savivaldybei. Šio įstatymo 1 dalies 3 punktu Kauno miesto savivaldybei buvo priskirta Aukštutinių Kaniūkų gyvenamoji vietovė, kurioje yra ginčo žemės sklypas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 1 d. nutarimu Nr. 239 buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai. Šiuo metu atsakovams (fiziniams asmenims) priklausantis 0,67 ha ploto žemės sklypas iš dalies patenka į Kauno miškų urėdijos Sitkūnų girininkijos 179 kvartalo 1, 2, 3 taksacinius valstybinės reikšmės miškų sklypus (0,41 ha), o 0,13 ha sklypo plotas priklauso miesto miškams. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, 0,6754 ha žemės sklypo, kadastrinis Nr. ( - ), unikalus Nr. ( - ) (Aukštutiniai Kaniūkai, Kaunas), pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio, 0,6581 ha patenka į miško plotus. Atkuriant nuosavybės teises T. Z., O. Z., A. M. ir V. B. B. į žemės sklypą Aukštutiniuose Kaniūkuose, ši teritorija buvo ir šiuo metu yra Kauno miesto ribose bei jos dalyje buvo ir yra miesto miškai. Miesto miškai pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą yra priskirtini valstybinės reikšmės miškui. Valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teisėmis gali priklausyti išimtinai Lietuvos valstybei. Atsakovams priklausančiame žemės sklype 0,54 ha miško plotas nuo 2000 m. balandžio 19 d. bei ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams. Priimant sprendimus dėl piliečių prašymų atkurti nuosavybės teises grąžinant nekilnojamąjį turtą natūra būtina įsitikinti, ar nekilnojamasis turtas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nėra priskirtas valstybės išperkamam (Atkūrimo įstatymo 12–15 str.). Nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuoja viešosios teisės normos, o atitinkama valstybės, savivaldybių ir jų institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra veikla viešojo administravimo srityje. Todėl institucijos, priimančios sprendimus dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo, privalo užtikrinti, jog šie administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų atsiradimu, visais atvejais būtų pagrįsti Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija) ir įstatymais. Konstitucijos 47 straipsnyje imperatyviai nurodyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams, o to paties straipsnio 2 dalyje imperatyviai nurodyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Tos pačios normos 2, 6 punktuose taip pat nurodyta, kad valstybinės reikšmės miškams priskirtini miestų miškai ir kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams. Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai numatė, kad miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės, ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie: priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė. Pareiškėjas nurodė, kad nuosavybės teisės į 0,54 ha valstybinės reikšmės mišką natūroje grąžintame bendrame 0,67 ha dydžio sklype atkurtos neteisėtai, pažeidžiant imperatyvias įstatymų nuostatas. Ginčijami administraciniai aktai jau yra sukėlę materialinius teisinius padarinius, todėl vien tik šių aktų panaikinimas, nesiejant to su atitinkamų materialinių teisinių padarinių pašalinimu, savaime neleistų apginti viešąjį interesą, nes visuotinai žinoma, kad iš neteisėtumo teisė neatsiranda. Ši nuostata įvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencijoje bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.136 straipsnyje. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, todėl turi būti panaikintos paveldėjimo teisės liudijimų dalys dėl 0,54 ha valstybinės reikšmės miško ploto paveldėjimo. Iš dalies panaikinus individualius administracinius aktus ir paveldėjimo teisės liudijimus, turi būti taikoma restitucija (CK 1.80 str. 2 d., 4.96 str. 4 d., 6.145 str.), ir valstybinės reikšmės miškų 0,54 ha plotas turi būti grąžintas Lietuvos Respublikos nuosavybėn.

15Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba, atsakovas) prašė atmesti pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą.

16Atsiliepime į prašymą (II t., b. l. 42–50) paaiškino, kad T. Z., O. Z., A. M., V. B. B. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę į tėvo (senelio) iki 1940 m. nuosavybės teise valdytą 1,81 ha žemės sklypą A. Kaniūkų kaime, Kauno rajone, Kauno apskrityje. Nuosavybės teisės buvo atkurtos bendrosios nuosavybės teise į sklypą Nr. 112 – 0,73 ha (miškų ūkio paskirties). Pretendentams už pripažintą valstybės išperkama žemę buvo apskaičiuota ir išmokėta kompensacija. Nekilnojamojo turto (žemės sklypo) registro Nr. 19/21186-1, sudaryto 2001 m. gegužės 9 d., 1.12 punktas nurodo žemės sklypo suformavimo juridinį pagrindą – 2000 m. lapkričio 17 d. žemės reformos žemėtvarkos projektas Nr. 18. 2001 m. balandžio 12 d. žemės sklypo kadastro duomenų lentelėje nurodytas 0,73 ha miško plotas. Buvo vadovaujamasi Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymu (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) ir poįstatyminiais teisės aktais, todėl nuosavybės teisės į Kauno rajone iki 1940 m. valdytą žemės sklypą buvo atkurtos įgyvendinant žemės reformos projektą bei derinant su Kauno rajono žemėtvarkos skyriumi. Kauno apskrities viršininkas 2001 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 02-01-2839 įsipareigojo atkurti piliečiams nuosavybės teises į žemę, suteikti žemės sklypus natūra ir atlyginti pinigais už valstybės išperkamą žemę pagal priedą. Atsižvelgdamas į šį įsakymą, Kauno apskrities viršininkas 2001 m. balandžio 25 d. priėmė sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y.: sprendimu Nr. 19/3577 V. B. B. atkūrė nuosavybės teises į 0,73 miško žemės 0,13 ha dalį; sprendimu Nr. 19/3576 A. M. atkūrė nuosavybės teises į 0,73 ha miško žemės 0,12 ha dalį; sprendimu Nr. 19/3575 O. Z. atkūrė nuosavybės teises į 0,73 ha miško žemės 0,24 ha dalį; sprendimu Nr. 19/3574 T. Z. atkūrė nuosavybės teises į 0,73 ha miško žemės 0,24 ha dalį. Atsakovas pažymėjo, kad nei prokuroras, ginantis viešą interesą, nei trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir Aplinkos ministerija) nepateikė objektyvių duomenų, įrodančių, kad šioje byloje nebuvo įmanoma užtikrinti viešąjį interesą anksčiau. Buvusios Užliedžių sen. žemės reformos projektas patvirtintas 2000 m. liepos 26 d. Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymu Nr. 02-01-5677. Iš šio projekto derinimo žymų akivaizdu, kad institucijos, atsakingos už valstybinių miškų priežiūrą ir kontrolę, žinojo apie žemės reformos projekto sprendinius jau 2000 m. liepos 26 d., todėl būtina įvertinti aplinkybę, kad atsakingos institucijos nepateisinamai ilgai delsė ginti menamai pažeistą viešą interesą. Atsižvelgus į tai, kad per 10 metų nuo nuosavybės teisių įgijimo momento ginčo sklype ginčijamų administracinių teisės aktų pagrindu susiklostė valdymo faktas, todėl tiek pareiškėjas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija, elgdamiesi neatsakingai ir nerūpestingai, praleido tiek bendrą ieškinio senaties terminą, nustatytą CK 1.125 straipsnio 1 dalyje, tiek administraciniams teisės aktams naikinti vieno mėnesio terminą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 30 straipsnio 1 dalyje, todėl yra pagrindas pareiškėjo prašymą atmesti ir bylą nutraukti. Tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinę, kad įgyvendinant teisinės valstybės principą turi būti užtikrinamas teisinių santykių stabilumas, kuris nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl jų atžvilgiu priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas viešo intereso gynimo procesas teisme. Nepateisinamai ilgas viešojo administravimo subjektų delsimas informuoti prokurorą apie galimus viešojo intereso pažeidimus galėtų lemti, kad prokuroras apie viešojo intereso pažeidimą sužinos praėjus ilgam laikui po atitinkamo administracinio akto priėmimo. Tokiu atveju galimybė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą taptų praktiškai neribota laike, o tokia situacija teisinėje ir demokratinėje valstybėje yra negalima. Be to, prokurorui, ginančiam viešą interesą, negali būti suteikiama daugiau teisių nei kitiems subjektams, kadangi tai iš esmės pažeistų teisėtumo, teisinio objektyvumo ir nešališkumo principus. Dėl to teismui tikslinga įvertinti faktinę aplinkybę, kada atsakingai institucijai, t. y. Valstybinei miškų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, tapo žinoma apie pažeistas teises, kurios šiuo metu yra ginamos. Viešo intereso apsaugos institutas nesuteikia institucijai, ginančiai viešą interesą, šiuo atveju Kauno apygardos prokuratūrai, nepaisant teisės normų ir suformuotos teismų praktikos reikšti pareiškimą neįvertinus proporcingumo principo. Teismai, nagrinėjantys bylą, privalo užtikrinti teisinių santykių stabilumą, įvertinę pusiausvyrą tarp ginamų vertybių. Tuo pagrindu teismas gali atsisakyti ginti viešą interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras, nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo to momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo ginčijamų teisės aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A261-1790/2008, A146-335/2008, A556-782/2009, A822-1151/2010, A438-2281/2011, A662-58/2012). Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kuriais remiantis galima būtų daryti išvadą, jog Kauno apskrities viršininko administracija nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą atliko nesilaikydama tuo metu galiojusiuose teisės aktuose nustatytos procedūros. Pagrindinis pareiškėjo argumentas, kuriuo jis grindžia savo prašymo reikalavimus, yra susijęs su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 465 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimas Nr. 465). Tačiau minėtas Nutarimas ginčijamų administracinių teisės aktų priėmimo metu negaliojo, todėl negali sukelti ir teisinių pasekmių šalims dėl šio nutarimo nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, ginčo teritorija valstybės išperkamai žemei nebuvo priskirta. Šią faktinę aplinkybę patvirtina žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame žemės sklypas Nr. 112 įvardytas kaip „privati žemė“. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 10 dalimi, žemė, apsodinta ir apaugusi mišku arba pertvarkyta į tvenkinius, grąžinama natūra (išskyrus tvenkinio užtvankos įrenginius, jeigu jie yra priskirti pavojingiems įrenginiams); jeigu pilietis atsisako imti apsodintą ir apaugusį mišku arba pertvarkytą į tvenkinį žemės sklypą, valstybė jam atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą bei piliečių prašymus, buvo priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises, grąžinant žemės sklypą natūra bendraturčiams. Žemės reformos žemėtvarkos projektas, kurio pagrindu ir buvo įgyvendinta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, buvo suderintas su visomis atsakingomis institucijomis, numatytomis Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos (toliau – ir Projektų rengimo metodika) 61 punkte. Projektų rengimo metodika nustatė tvarką, pagal kurią projektą derinančios institucijos privalėjo teikti pastabas savo kompetencijos srityje projekto autoriui, o šis negalėjo jų neįgyvendinti. Tiek Kauno miško urėdija, tiek Aplinkos ministerijos atsakingas departamentas suderino žemėtvarkos projektą, o tai reiškia, kad šios institucijos sutiko su šio žemėtvarkos projekto sprendiniais ir leido jį tvirtinti. Aptariamo žemės reformos žemėtvarkos projektas nėra panaikintas, jis yra galiojantis ir sukuria teisines pasekmes.

17Atsakovai A. M. ir V. B. B. prašė pareiškėjo prašymą atmesti.

18Atsiliepime į prašymą (I t., b. l. 122–125) pritarė argumentams, išdėstytiems Nacionalinės žemės tarnybos atsiliepime į pareiškėjo prašymą. Be to, nurodė, kad ginčijamais administraciniais aktais T. Z., O. Z., A. M. ir V. B. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą Aukštuosiuose Kaniūkuose, kuris šių administracinių aktų priėmimo dieną nebuvo teritorija, pripažįstama miesto mišku ir išperkama pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas. 2004 m. lapkričio 30 d. sudarytame žemės sklypo plane nurodyta, jog dalis žemės sklypo yra pieva. Iš žemės sklypo planų, parengtų 2001 metais atkuriant nuosavybės teises į žemės sklypą, matyti, kad žemės sklypas, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, ribojasi su valstybinio miškų fondo žeme, Kauno miškų urėdijos žeme, tačiau į jas nepatenka. Nuo ginčijamų administracinių aktų priėmimo praėjo nemažai laiko, per kurį atsakovai A. M. ir V. B. B. ginčo žemės sklypą valdė nuosavybės teisėmis, t. y. jie pagrįstai tikėjosi, kad jų teisės yra saugomos Konstitucijos ir kitų teisės aktų.

19Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija prašė pareiškėjo prašymą tenkinti iš dalies.

20Atsiliepime į prašymą (II t., b. l. 61–64) rėmėsi argumentais, kurie iš dalies sutapo su pareiškėjo prašymo argumentais. Pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą buvo atkurtos keliems bendraturčiams skirtingomis dalimis, Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimai turėtų būti naikinami proporcingai dalyse dėl valstybinės reikšmės miško, tenkančio proporcingai kiekvienam bendraturčiui pagal jam tenkančią žemės sklypo dalį, taip pat paveldėjimo teisės liudijimai turėtų būti naikinami proporcingai dalyse dėl paveldėto valstybinės reikšmės miško. Kauno apskrities viršininkas, atkurdamas nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką, pažeidė imperatyvias teisės normas, įtvirtintas: Konstitucijos 47 straipsnyje; Miškų įstatymo 5 straipsnio 6 dalies 3 punkte (redakcija, galiojusi ginčijamų Kauno apskrities viršininko sprendimų priėmimo metu); Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje ir 13 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktuose; Žemės įstatymo 6 straipsnyje (redakcija, galiojusi ginčijamų sprendimų priėmimo metu). Todėl Kauno apskrities viršininko 2001 m. balandžio 25 d. įsakymas Nr. 02-01-2839 ir 2005 m. vasario 10 d. įsakymas Nr. 02-01-933 bei Kauno apskrities viršininko 2001 m. balandžio 25 d. sprendimai Nr. 19/3574, 19/3575, 19/3576, 19/3577, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką, yra neteisėti ir turi būti pripažinti negaliojančiais. Pripažinus negaliojančiu administracinį aktą (šiuo atveju panaikinus Kauno apskrities viršininko 2001 m. balandžio 25 d. sprendimus), išnyksta pagrindas, kuriuo įgyta nuosavybė, todėl turėtų būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės bei taikytina restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-20/2000). Kai administracinis aktas teismo pripažįstamas neteisėtu, t. y. neatitinkančiu įstatymo reikalavimų, asmuo, kuriam atsirado civilinės teisės ir pareigos iš tokio administracinio akto, gali būti pripažįstamas nesąžiningu. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimo administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, jis negali remtis savo sąžiningumu. Tai gali būti tuo atveju, kai administracinis aktas prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006). Negalima tokia teisinė situacija, kai valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis daiktas (valstybinės reikšmės miškas) kartu nuosavybės teise priklausytų ir privačiam asmeniui. CK 4.7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad išimtine valstybės nuosavybe esantys daiktai yra išimti iš apyvartos, todėl asmenys, sudarę sandorius dėl išimto iš civilinės apyvartos daikto (valstybinės reikšmės miško), negali būti laikomi sąžiningais įgijėjais. Teisinių reikalavimų senatis nėra absoliuti: ji netaikoma tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai, susiję su ypatingų vertybių gynimu, todėl senaties administraciniam reikalavimui pareikšti bei sąžiningo įgijėjo apsaugos institutai negali būti taikomi siekiant įteisinti išimtinės valstybinės nuosavybės perėjimą privačion nuosavybėn. Jeigu nuosavybės teisės pagal įstatymą yra išimtinės, daiktas yra išimtas iš civilinės apyvartos. Tokiu atveju galimi tik tie sąžiningo įgijėjo teisių gynimo būdai, kurie nereikalauja valstybės išimtinės nuosavybės pavertimo privačia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2010).

21II.

22Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. gegužės 14 d. sprendimu (II t., b. l. 94–102) pareiškėjo prašymą patenkino visiškai, t. y.: panaikino 2001 m. balandžio 25 d. Kauno apskrities viršininko sprendimo Nr. 19/3577 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje“ V. B. B. dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,54 ha valstybinės reikšmės miško, esančio žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - ), plotą; panaikino 2001 m. balandžio 25 d. Kauno apskrities viršininko sprendimo Nr. 19/3574 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje“ T. Z. dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,54 ha valstybinės reikšmės miško, esančio žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - ), plotą; panaikino 2001 m. balandžio 25 d. Kauno apskrities viršininko sprendimo Nr. 19/3576 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje“ A. M. dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,54 ha valstybinės reikšmės miško, esančio žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - ), plotą; panaikino 2001 m. balandžio 25 d. Kauno apskrities viršininko sprendimo Nr. 19/3575 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje“ O. Z. dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,54 ha valstybinės reikšmės miško, esančio žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - ), plotą; panaikino 2001 m. balandžio 25 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-01-2839 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo (Kaune)“ dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,54 ha valstybinės reikšmės miško, esančio žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - ), plotą; panaikino 2005 m. vasario 10 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-01-933 „Dėl žemės (miško) sklypo (registro Nr. 19/21186) kadastro duomenų patikslinimo (Kauno m.)“ dalį, kuria buvo patikslinti kadastro duomenys dėl 0,54 ha valstybinės reikšmės miško ploto, esančio žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - ); panaikino 2004 m. rugpjūčio 25 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 19KU-6882, išduoto A. M. dėl A. M. palikimo priėmimo, dalį, kuria paveldėtos nuosavybės teisės į 0,54 ha valstybinės reikšmės miško, esančio žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - ), plotą; panaikino 2004 m. gegužės 7 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 19KU-2971, išduoto V. B. B. dėl O. Z. palikimo priėmimo, dalį, kuria paveldėtos nuosavybės teisės į 0,54 ha valstybinės reikšmės miško, esančio žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - ), plotą; panaikino 2001 m. liepos 17 d. papildomo paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 19KU-4412, išduoto A. M. dėl T. Z. palikimo priėmimo, dalį, kuria paveldėtos nuosavybės teisės į 0,54 ha valstybinės reikšmės mišką, esantį žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - ); taikė 2001 m. balandžio 25 d. Kauno apskrities viršininko sprendimų Nr. 19/3577, Nr. 19/3574, Nr. 19/3576, Nr. 19/3575, 2001 m. balandžio 25 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-01-2839, 2005 m. vasario 10 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-01-933, 2004 m. rugpjūčio 25 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 19KU-6882, 2004 m. gegužės 7 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 19KU-2971, 2001 m. liepos 17 d. papildomo paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 19KU-4412 panaikinimo dalyje pasekmes: grąžino iš atsakovų V. B. B., A. M. 0,54 ha valstybinės reikšmės miško plotą, esantį žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - ), Kauno mieste, Lietuvos valstybės nuosavybėn.

23Teismas sprendime nurodė, kad pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad 1996 m. balandžio 4 d. Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu (įsigaliojo 1996 m. balandžio 19 d.) buvo pakeistos Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių administracinės ribos, dėl to dalis Kauno rajono teritorijos buvo priskirta Kauno miesto savivaldybei, įskaitant Aukštutinių Kaniūkų gyvenamąją vietovę. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 1 d. nutarimu Nr. 239 buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai. Į šią teritoriją pateko ir žemės sklypo, kadastrinis Nr. ( - ), unikalus Nr. ( - ), dalis. 2001 m. balandžio 25 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-01-2839 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį turtą (žemę) atkūrimo Kaune“ dalimi (įsakymo priedo 6–9 dalys) buvo nuspręsta T. Z., O. Z., A. M. ir V. B. B. atkurti nuosavybės teises į 0,73 ha žemės sklypą (iš jų 0,73 ha miško) Nr. 112, esantį Aukštutiniuose Kaniūkuose (pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – miškų ūkio). 2005 m. vasario 10 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-01-933 „Dėl žemės (miško) sklypo (registro Nr. 19/21186) kadastrinių duomenų patikslinimo (Kauno m.)“ buvo patikslinti ginčo žemės (miško) sklypo (registro Nr. 19/21186) kadastro duomenys, nurodant, kad minėtojo sklypo plotas yra 0,6754 ha (iš jų 0,6581 ha miškų ūkio naudmenų, 0,0173 – kelių), bei konstatuota, jog sklypo bendraturčiai yra A. M. ir V. B. B. 2001 m. balandžio 25 d. Kauno apskrities viršininko sprendimu Nr. 19/3577 V. B. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko V. Z. nuosavybės teisėmis valdytos žemės Kaune, Aukštutiniuose Kaniūkuose, 0,30 ha dalį, grąžinant natūra 0,14 ha žemės, 0,13 ha miško, esančio Aukštutiniuose Kaniūkuose, Kaune (kadastrinis Nr. ( - ), unikalus Nr. ( - )). Nuosavybės teisės buvo atkurtos bendros nuosavybės teise su T. Z., A. M., O. Z. 2001 m. balandžio 25 d. Kauno apskrities viršininko sprendimu Nr. 19/3574 T. Z. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko V. Z. nuosavybės teisėmis valdytos žemės Kaune, Aukštutiniuose Kaniūkuose, 0,60 ha dalį, grąžinant natūra 0,11 ha žemės, 0,24 ha miško (0,18 ha namų valdos), esančio Aukštutiniuose Kaniūkuose, Kaune (kadastrinis Nr. ( - ), unikalus Nr. ( - )). Nuosavybės teisės buvo atkurtos bendros nuosavybės teise su V. B. B., A. M., O. Z.. 2001 m. balandžio 25 d. Kauno apskrities viršininko sprendimu Nr. 19/3576 A. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko V. Z. nuosavybės teisėmis valdytos žemės Kaune, Aukštutiniuose Kaniūkuose, 0,31 ha dalį, grąžinant natūra 0,15 ha žemės, 0,12 ha miško, esančio Aukštutiniuose Kaniūkuose, Kaune (kadastrinis Nr. ( - ), unikalus Nr. ( - )). Nuosavybės teisės buvo atkurtos bendros nuosavybės teise su T. Z., O. Z., V. B. B.. 2001 m. balandžio 25 d. Kauno apskrities viršininko sprendimu Nr. 19/3575 O. Z. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko V. Z. nuosavybės teisėmis valdytos žemės Kaune, Aukštutiniuose Kaniūkuose, 0,60 ha dalį, grąžinant natūra 0,29 ha žemės, 0,24 ha miško, esančio Aukštutiniuose Kaniūkuose, Kaune (kadastrinis Nr. ( - ), unikalus Nr. ( - )). Nuosavybės teisės buvo atkurtos bendros nuosavybės teise su T. Z., A. M., V. B. B.. 2004 m. gegužės 7 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 19KU-2971 dalimi O. Z. priklausiusias žemės sklypo (kadastrinis Nr. ( - ), unikalus Nr. ( - )) 2400/7300 dalis paveldėjo V. B. B. Po Kauno apskrities viršininko 2005 m. kovo 7 d. įsakymo Nr. 02-01-933 priėmimo V. B. B. iš viso priklausė 3423/6754 žemės sklypo dalys (0,6754 ha ploto). 2004 m. rugpjūčio 25 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 19KU-6882 dalimi A. M. paveldėjo A. M. priklausiusias žemės sklypo 3600/7300 dalis (1200/7300 dalis žemės sklypo jis gavo Kauno apskrities viršininko sprendimo Nr. 19/3576 dalies pagrindu, o 2400/7300 dalis – 2001 m. liepos 17 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 19KU-4412 dalies pagrindu iš T. Z.). Po Kauno apskrities viršininko 2005 m. kovo 7 d. įsakymo Nr. 02-01-933 priėmimo A. M. iš viso priklauso 3331/6754 žemės sklypo dalys (prijungtos Nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 3827 dokumentų duomenys). Valstybinės miškų tarnybos pažymų (I t., b. l. 28, 29; II t., b. l. 35, 36) duomenys patvirtina, kad 0,6754 ha žemės sklypo (kadastrinis Nr. ( - ), unikalus Nr. ( - )), esančio Aukštuosiuose Kaniūkuose, Kaune, dalis patenka į valstybinės reikšmės miškų plotą, šiame sklype registruotas 0,41 ha valstybinės reikšmės miškų plotas. Minėtų pažymų duomenys taip pat patvirtina aplinkybes, kad Miškų valstybės kadastre žemės sklype Nr. ( - ) registruotas 0,54 ha miško plotas, iš kurio 0,41 ha yra priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenys (I t., b. l. 33-35) patvirtina, kad 0,6754 ha žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio, 0,6581 ha patenka į miško žemės plotą. 1999 m. rugsėjo 17 d. Kauno apskrities viršininko administracija suderino Kauno rajono valstybinės reikšmės miškų plotus, taip pat ir Sausinės girininkijos 179 kvartalo (I t., b. l. 30-32).

24Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 33 straipsnio 4 dalies nuostatomis ir Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime išdėstytu išaiškinimu dėl jurisprudencijos tęstinumo, kuris reiškia, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.

25Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir yra jos išimtinė nuosavybė. Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, ir tai lemia tam tikrus miško savininkų teisės ribojimus ar suvaržymus (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai). Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad valstybė išperka miškus, kurie priskirti miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško parkams. Išvardytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė. Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, 13 straipsnis numato, kad miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus miškus, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems. Miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje išvardintų piliečių išperkami valstybės, ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams (Atkūrimo įstatymo 13 str. 1 p.). Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2, 6 punktuose imperatyviai nurodyta, kad valstybinės reikšmės miškams priskirtini miestų miškai ir kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams. Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat numatyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio taikymą, 2010 m. sausio 25 d. nutartyje konstatavo (administracinė byla Nr. A525–19/2010), kad ši norma yra imperatyvi ir aiškiai nustato, kad tam tikras sąlygas atitinkantys miškai yra išperkami. Šioje nuostatoje yra vartojama bendrinė sąvoka „miškas“, kurios definicijos Atkūrimo įstatymas atskirai nepateikia ir jos konkrečiai nesusieja su iki nacionalizacijos ir jos metu buvusiu ar sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu esamu mišku atitinkamame žemės sklype. Tai duoda pagrindą išvadai, jog Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio taikymo sritis apima ir tą mišką, kuris šio įstatymo 4 straipsnyje yra įvardijamas kaip „žemė, apaugusi mišku“. Taikant Atkūrimo įstatymo 13 straipsnį, turi būti vadovaujamasi bendruoju miško apibrėžimu, esančiu Miškų įstatyme, ir būtent jo pagrindu sprendžiama, ar tam tikra teritorija yra valstybės išperkamas miškas. Dėl to Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatos laikytinos specialiosiomis, kurios taikytinos visiems atvejams, kai teritorija, į kurią numatoma atkurti nuosavybės teises, atitinka miško sąvoką pagal Miškų įstatymą. Todėl teisiškai nereikšminga, ar sklype, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, miškas (kaip jis suprantamas pagal Miškų įstatymą) buvo dar iki nacionalizacijos ar susiformavo jau po jos. Jei sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo metu tam tikra teritorija yra miškas (kaip jis suprantamas pagal Miškų įstatymą) ir tenkinama bent viena iš Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, šis įstatymo straipsnis privalo būti taikomas ir miškas išperkamas, nepriklausomai nuo to, ar nuosavybė atkuriama pagal Atkūrimo įstatymo 4, 5 ar 6 straipsnius. Išvadą, kad Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatos laikytinos specialiosiomis ir taikytinos visais atvejais, kai nuosavybės teisės atkuriamos į turtą, kuris sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu yra miškas Miškų įstatymo prasme, iš esmės pagrindžia ir Konstitucijos bei Miškų įstatymo nuostatų analizė. Teismas pabrėžė, kad ne tik atkuriant nuosavybės teises T. Z., O. Z., A. M., V. B. B. į žemės sklypą Aukštutiniuose Kaniūkuose, bet ir nuo 1996 m. balandžio 19 d. žemės sklypas buvo ir šiuo metu yra Kauno miesto ribose. Tai reiškia, kad sklypo dalyje nuo 1996 m. balandžio 19 d. buvo ir yra miesto miškai, kitoje dalyje – valstybinės reikšmės miškas, kurio ribos 1999 m. rugsėjo 17 d. buvo suderintos su Kauno apskrities viršininko administracija ir vėliau oficialiai patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 1 d. nutarimu Nr. 239 (ABTĮ 57 str., I t., b. l. 28– 29). Įvertinęs aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, kad prokuroro prašomi dalinai panaikinti administraciniai aktai (įsakymai, sprendimai) dėl nuosavybės teisių atkūrimo, grąžinant natūra 0,67 ha ploto žemės sklypą, į kurį patenka 0,54 ha valstybinės reikšmės miško, yra dalyje neteisėti iš esmės – t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, ir tai yra pakankamas pagrindas atitinkamas įsakymų bei sprendimų dalis (dalyje dėl valstybinės reikšmės, taip pat miesto miško ploto) panaikinti (ABTĮ 57 str., 89 str. 1 d. 1 p.). Pažymėjo, kad iš neteisės negali kilti teisė. Valstybinės reikšmės miškai (taip pat ir jiems prilyginti miestų miškai) įstatymų leidėjo yra išimti iš civilinės apyvartos (CK 4.7 str. 2 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2010 ir kt.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ginčijamų vėlesnių laiko prasme paveldėjimo teisės liudijimų dalys (išvestiniai prašymo reikalavimai) dėl 0,54 ha valstybinės reikšmės miško ploto paveldėjimo yra neteisėtos ir nepagrįstos, todėl turi būti panaikintinos (ABTĮ 57 str., 89 str. 1 d. 1 p., CK 1.136 str., 1.80 str. 1 d.).

26Teismas nurodė, kad panaikinus įsakymų, sprendimų, paveldėjimo teisės liudijimų dalis, nuosavybės teisių atkūrimo procedūra turi būti tęsiama pretendentų pasirinktu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011). Be to, pažymėjo, kad atitinkamas teises sukūrė ir tam tikras pasekmes sukėlė būtent atsakovo įsakymai, sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o ne konkrečios kadastrinės vietovės patvirtintas žemėtvarkos projektas, todėl pareiškėjas pagrįstai ginčijo atsakovo individualius administracinius aktus, o ne Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymą dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo. Tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismų praktika suteikia pakankamą pagrindą teigti, kad šioje situacijoje apygardos prokuratūros prokuroras turi teisę ir pareigą ginti viešąjį interesą. Įvertinęs pateiktų duomenų visetą, teismas nustatė, kad pareiškėjas nepraleido nei ABTĮ 33 straipsnyje nustatyto termino administraciniams aktams apskųsti, nei CK numatyto bendro 10 metų ieškinio senaties termino. Atsakovų argumentus dėl teisinių santykių stabilumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių principų pažeidimo, teismas vertino kaip nepagrįstus ir nepakankamus pareiškėjo skundui atmesti, nes nagrinėjamoje byloje iš esmės yra ginčijamas nekilnojamojo turto objektų, kurie išimti iš civilinės apyvartos, paleidimas į civilinę apyvartą, kitus atsakovų argumentus teismas vertino kaip perteklinius ir tiesiogiai nesusijusius su prašymo pagrindu bei dalyku (ABTĮ 57 str.).

27Teismas konstatavo, kad panaikinus imperatyvioms įstatymų normoms prieštaraujančius administracinius aktus (ar jų dalį), turi būti taikoma vienašalė restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006, 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010, 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011 ir kt.). Be to, dėl neteisėtų administracinių aktų priėmimo į civilinę apyvartą pateko nekilnojamojo turto objektai, kurių civilinė apyvarta uždrausta. Restitucija taikoma pagal CK šeštosios knygos normas (CK 1.80 str. 3 d.), atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma privalo nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 str. 2 d., 6.241 str.). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 str.) ir įvertinti, ar nėra pagrindo jį pakeisti (CK 6.145 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009, 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2009, 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2009). CK 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą. Taikant restituciją konkrečiu atveju, turi būti įvertinta įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2008, 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2009, 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2009, 2009 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2009, 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010, kt.). Be bendrųjų restitucijos taikymo taisyklių būtina įvertinti konkrečioje byloje, kurioje kyla restitucijos taikymo klausimas, susiklosčiusių teisinių santykių specifiką. Konstitucinis Teismas ne kartą aiškino Konstitucijos 23 ir 47 straipsnių nuostatas, jų tarpusavio sąveikas, akcentavo valstybės išimtinių teisių į žemės gelmes, valstybinės reikšmės vidaus vandenis, miškus, parkus, kelius reikšmę, taip pat nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą, jo reikšmę, apsaugą ir santykį su išimtine valstybės nuosavybe (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai). Pabrėžė, kad nuosavybės neliečiamybė nėra absoliuti teisinė kategorija – įstatymai ne tik saugo nuosavybę, bet ir nustato tam tikrus nuosavybės teisių įgyvendinimo apribojimus. Įstatymų nustatyti apribojimai kartu reiškia draudimą tam tikrose srityse įgyvendinti nuosavybės teises į tam tikrus objektus. Atkūrimo įstatymas įtvirtino ribotą restituciją – t. y. valstybė įsipareigojo grąžinti natūra ne visą nekilnojamąjį turtą, o tik tai, kas išliko, ir už neišlikusį ar negrąžintiną (valstybės išperkamą) nekilnojamąjį turtą valstybė įsipareigojo teisingai atlyginti. Nuosavybės teisės grąžinimas siejamas su viešu interesu, todėl šis procesas turi būti skaidrus ir vykdomas laikantis įstatymų – tik teisėtai atkurta nuosavybė gali būti ginama. Panaikinus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, restitucija turi būti taikoma atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo srityje susiklostančių santykių ypatumus ir teisės normų pažeidimo, dėl kurio sprendimas atkurti nuosavybės teises pripažįstamas neteisėtu ir panaikinamas, pobūdį, taip pat į padarinius, kurie atsiranda dėl to, kad restitucijos tvarka turtas sugrąžintas valstybei natūra. Jeigu iš asmens turtas sugrąžinamas valstybei, svarbu, kad visi valstybės institucijų neteisėtų veiksmų padariniai būtų kuo greičiau pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011). Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad sprendžiant ginčą šioje byloje, be nacionalinės teisės – konstitucinių ir civilinių teisės normų, reguliuojančių nuosavybės teisių apsaugą, reikšmingas subsidiarus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įtvirtintų nuostatų dėl nuosavybės teisių apsaugos taikymas. Dėl to turi būti įvertinta Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio, įtvirtinančio, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe, taikymo praktika. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2009 m. liepos 21 d. sprendime Aleksa prieš Lietuvą nurodė, kad Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnis savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę ir negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą Susitariančiosioms Valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki Konvencijos ratifikavimo, arba kaip kokiu nors būdu ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams. Taigi, asmens teisės į nuosavybės teisių atkūrimą įgyvendinimą lemia nacionaliniai teisės aktai, tačiau jų taikymas neturi pažeisti Konvencijos dalyvių pareigų Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio taikymo prasme. Kaip minėta, panaikinus įsakymų, sprendimų, paveldėjimo teisės liudijimų dalis bei įvertinus aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, Nacionalinei žemės tarnybai atsiranda pareiga nedelsiant tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą atsakovams (fiziniams asmenims) jų pasirinktu būdu ir griežtai laikantis teisės aktų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nurodytą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką bei nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, padarė išvadą, kad šioje byloje turi būti taikoma restitucija, ir 0,54 ha valstybinės reikšmės miško plotas grąžintinas Lietuvos valstybei.

28III.

29Atsakovai A. M. ir V. B. B. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniu skundu (II t., b. l. 108–113) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

30Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

311. Nesutinka su teismo argumentais, kad pareiškėjas nepraleido ABTĮ 33 straipsnyje nustatyto termino administraciniams aktams apskųsti bei CK numatyto bendro 10 metų ieškinio senaties termino. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas apie prašomus naikinti administracinius aktus sužinojo 2011 m. kovo 4 d. iš gauto Aplinkos ministerijos rašto, kuriame buvo prašoma spręsti viešojo intereso gynimo klausimą. Kauno apygardos prokuroras dėl viešojo intereso gynimo į teismą kreipėsi 2011 m. balandžio 19 d., t. y. praleidęs vieno mėnesio terminą, skaičiuojant nuo sužinojimo apie skundžiamą aktą, tuo labiau, kad prašomi panaikinti administraciniai aktai buvo priimti 2001 m. balandžio 25 d. Termino atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pareiškėjas neprašė. Teismas nedetalizavo, nuo kurios datos skaičiuoja ABTĮ 33 straipsnyje nustatytą terminą, o tik formaliai nurodė, kad terminas nepraleistas. Apeliantų manymu, šiuo atveju aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008. Patenkinus prokuroro reikalavimą, nors teismo sprendimas ir būtų nukreiptas tik kelių asmenų atžvilgiu, bet būtų sukurtas teisminis precedentas ir tam tikru mastu paveiktos ir konstitucinės vertybės – teisingumo principas, reikalavimai užtikrinti teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą, būtinumą užtikrinti asmens, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų reikalavimų, pasitikėjimą valstybe ir teise (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1576/2008).

322. Teismas sprendime iš esmės apsiribojo tik pareiškėjo prašyme išdėstytų aplinkybių išdėstymu ir atmetė atsakovų nurodytus argumentus, faktinių bylos aplinkybių netyrė ir nenagrinėjo bei nenurodė motyvų, kuriais remiantis atsakovų argumentai buvo atmesti (ABTĮ 87 str.). Be to, teismas nepriėmė atsakovų teikiamų įrodymų, dėl to byla negalėjo būti visapusiškai ir išsamiai išnagrinėta, o priimtas teismo sprendimas yra nepagrįstas. Teismas nepagrįstai atsisakė priimti atsakovų pateiktą į bylą 2005 m. gegužės 17 d. leidimą kirsti mišką Nr. C066786, iš kurio matyti, jog šio leidimo pagrindu atliekant sanitarinį kirtimą buvo iškirstos obelys, slyvos, kriaušės. Mano, kad atsisakydamas priimti dokumentus, teismas pažeidė ABTĮ 55 straipsnio nuostatas.

333. Pagal ginčijamų Kauno apskrities viršininko įsakymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemės sklypus priėmimo metu galiojusio Miškų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2001 m. balandžio 10 d. iki 2002 m. kovo 6 d.) 2 straipsnį miškas – ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės). Laukuose, pakelėse, prie vandens telkinių, gyvenamosiose vietovėse bei kapinėse esančios medžių grupės, siauros – iki 10 metrų pločio – medžių juostos, gyvatvorės, pavieniai medžiai bei krūmai ir miestuose bei kaimo vietovėse esantys žmogaus įveisti parkai nelaikomi mišku. Analogiškai miško sąvoką traktuoja ir šiuo metu galiojantis Miškų įstatymas. Atsakovai atkreipia dėmesį į parengtą miškotvarkos projektą bei faktinį medžių išsidėstymo žemės sklype planą, kurie patvirtina aplinkybę, kad ginčo teritorijoje yra tik keliolika pavienių medžių, išsidėsčiusių siauresne negu 10 metrų juosta. Teismas atsisakė iškviesti ir apklausti miškotvarkos specialistą B. B., kuris Aplinkos ministro 2006 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. D1-406 registruotas privačių miško valdų vidinės miškotvarkos projektų rengėjas, turinti kvalifikaciją ir gali tinkamai ir išsamiai paaiškinti visas ginčo aplinkybes, nes parengė ginčo sklypo miškotvarkos projektą.

344. Teismas sprendime nepasisakė dėl teismo posėdyje pateikto Kauno miesto (buv. Užliedžių) 1901 kadastro vietovės dalies žemės reformos žemėtvarkos projekto. Šiuo projektu, kuris buvo suderintas su Kauno miškų urėdija, Aplinkos apsaugos ministerijos regioniniu departamentu ir kitomis institucijomis bei žinybomis ir kuris yra galiojantis, nustatyta, kad visas ginčo žemės sklypas, kadastrinis Nr. ( - ), yra privati žemė. Apeliantų teigimu, tai reiškia, kad į šią žemę gali būti atkurtos nuosavybės teisės, tuo labiau, kad iki nuosavybės teisių atkūrimo paveldėtojams šiuo žemės sklypu buvo leista naudotis kaip ūkininkams, skiriant iki 3 ha žemės sklypą. Teismas, nepateikdamas jokių argumentų dėl šio žemėtvarkos projekto, vadovavosi tik Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154, kuriuo buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai nenurodant jokių konkrečių teritorijų. Apeliantų teigimu, Valstybinės miško tarnybos atstovo teismo posėdžio metu pateiktame ir apžiūrėtame 1997 m. Kauno rajono plane nurodyti dydžiai neatitinka Vyriausybės nutarimo Nr. 1154 priedu patvirtinto Kauno rajono valstybinės reikšmės miško ploto.

355. Apeliantų teigimu, ginčo teritorija į valstybinės reikšmės miškų plotus buvo įtraukta tik 2004 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, nustačius naujus valstybinės reikšmės miško plotus, t. y. jau po to, kai Kauno apskrities viršininko 2001 m. balandžio 25 d. sprendimais Nr. 19/3574 – Nr. 19/3577 buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą. Įstatymai ir teisės aktai negalioja atgal. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra duomenys apie tai, kad Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2011 m. sausio 14 d. raštu Nr. 8SD-128 informavo Valstybinę miškų tarnybą apie nuosavybės teisių atkūrimo faktą ir paprašė patikslinti rengiamą valstybinės reikšmės miškų schemą ir ginčo teritoriją išbraukti iš valstybinės reikšmės miškų.

366. Teismo sprendimas negali būti įvykdytas, nes nurodyta grąžinti valstybei bendro 0,73 ha ploto sklypo, kadastrinis Nr. 1901/0284:34, dalis - 0,54 ha yra neaiški nei vietos, nei konfigūracijos atžvilgiu.

377. Pirmosios instancijos teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartimi (II t., b. l. 78) vietoje teisėjos Albinos Rimdeikaitės buvo paskirtas teisėjas Gintaras Giedraitis. Tačiau bylą nagrinėjo Rimantas Giedraitis – teisėjas, apie kurio paskyrimą į šią bylą nagrinėjančią kolegiją nėra jokios nutarties ar patvarkymo. Esant šiai aplinkybei, mano, jog bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, o tai yra besąlygiška vada panaikinti teismo sprendimą (ABTĮ 142 str.).

38Pareiškėjas Kauno apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 124–128) dėl apeliantų teiginių nurodo:

  1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad prokuroras kreipėsi į teismą nepraleidęs ABTĮ 33 straipsnyje nustatyto vieno mėnesio termino. 2011 m. kovo 4 d. Kauno apygardos prokuratūroje iš Aplinkos ministerijos buvo gauti duomenys apie tai, kad gali būti pažeistas viešasis interesas, t. y. kad valstybinės reikšmės miškai, vienokia ar kitokia (nuosavybės teisių atkūrimu, paveldėjimu) forma buvo perleisti privačion nuosavybėn vienuolikoje sklypų. Tam, kad būtų įvertintos visos aplinkybės, taip pat nustatyta, ar žemė nebuvo perleista vėlesnių sandorių metu, turėjo būti surinkta papildoma medžiaga. Dėl ginčo sklypo medžiaga, pakankama spręsti dėl viešojo intereso pažeidimo, buvo gauta 2011 m. kovo 21 d. iš Nacionalinės žemės tarnybos rašto Nr. 8SD-835. Todėl mano, kad terminas kreiptis į teismą nebuvo praleistas.
  2. Teismas teisėtai ir pagrįstai nepriėmė atsakovo pateikto miškotvarkos projekto, kadangi jis buvo patvirtintas Valstybinės miškų tarnybos, kaip to reikalauja teisės aktai, kad šis dokumentas įgautų teisinę galią. Apeliantų nurodytą leidimą kirsti mišką teismas priėmė. Todėl apeliantų argumentai, kad teismas nepriėmė atsakovų teikiamų įrodymų, atmestini kaip nepagrįsti.
  3. Pareiškėjo nuomone, 2005 m. gegužės 17 d. leidimas kirsti mišką Nr. C066786 nepaneigia žemės sklypo, kadastrinis Nr. ( - ), 0,54 ha dalies priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams fakto. Teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad dalies ginčo žemės sklypo priskyrimą valstybinės reikšmės miškų plotams patvirtina pareiškėjo pateikti kompetentingų valstybės institucijų išduoti oficialūs dokumentai: Valstybinės miškų tarnybos pažyma, VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, 1999 m. rugsėjo 17 d. Kauno apskrities viršininko administracijos suderinti Kauno rajono valstybinės reikšmės miškų plotai, kiti rašytiniai įrodymai, aplinkybė, kad ginčo žemės sklypas yra Kauno mieste, kurio ribos buvo nustatytos dar 1996 m. balandžio 4 d. (Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymas), bei tai, jog dalis ginčo žemės sklypo pateko į valstybinės reikšmės miškų plotus, kurie buvo patvirtinti 2000 m. kovo 1 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 239. Pareiškėjo nuomone, miško buvimo faktą ginčo žemės sklype akivaizdžiai patvirtina ir VĮ Registrų centro kadastro žemėlapio ištrauka. Todėl apeliantų argumentai, kad ginčo žemės sklype nėra miško, nepagrįsti. Valstybinės reikšmės miškų plotai yra nustatomi ne žemėtvarkos projektais, o Vyriausybės nutarimais.

394. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė teisės akto negaliojimo atgal principą. Ginčijami administraciniai aktai buvo priimti 2001 m. balandžio 25 d. ir 2005 m. vasario 10 d., o ginčo sklype esantis miškas valstybinės reikšmės miškų plotams buvo priskirtas Vyriausybės 2000 m. kovo 1 d. nutarimu Nr. 239, t. y. ankščiau, negu buvo atkurtos nuosavybės teisės apeliantams. Apeliantų nurodyta aplinkybė, kad Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2011 m. sausio 14 d. raštu Nr. 8SD-128 paprašė patikslinti rengiamą valstybinės reikšmės miškų schemą ir privačios nuosavybės teise valdomą mišką išbraukti iš valstybinės reikšmės miškų, nėra teisiškai reikšminga, kadangi ginčo teritorija iš valstybinės reikšmės miškų plotų nepašalinta.

405. Apeliacinio skundo argumentai, kad teismo sprendimo nebus įmanoma įgyvendinti, yra teisiškai nereikšmingi ir negali būti vertinami kaip pagrindas pripažinti teismo sprendimą neteisėtą ir nepagrįstą. Nagrinėjamu atveju nėra ginčijama apeliantų teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, o yra ginčijamas nuosavybės teisių atkūrimas į konkrečią teritoriją, t. y. valstybinės reikšmės miškus.

416. Pareiškėjas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Nurodo, jog 2012 m. gegužės 2 d. teismo nutartyje yra rašymo apsirikimas nurodant teisėjo vardą. 2012 m. birželio 14 d. Kauno apygardos administracinio teismo nutartimi minėta apsirikimo klaida buvo ištaisyta.

42Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba su apeliaciniu skundu sutinka ir prašo jį tenkinti. Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 143–149), be tų pačių argumentų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teisme, ir apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, atsakovas nurodo, jog teismas neužtikrino apeliantams ABTĮ 53 straipsnyje nustatytos teisės, pažeidė rungimosi principą. Teismas nesudarė galimybės apeliantų atstovui pateikti savo argumentus ir juos įrodyti, pateikiant tiek fiksuotą vaizdinę medžiagą (nuotraukas), tiek miškotvarkos projektą. Teismas atsisakė prijungti projektinę medžiagą ar jos dalį, nenurodydamas tinkamo atsisakymo pagrindo, taip apribodamas apeliantų teisę teikti įrodymus. Teismas atsisakė iškviesti liudytoju kvalifikuotą specialistą, kuris atliko medžių inventorizaciją ginčo sklype bei ruošė miškotvarkos projektą. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktų į bylą prieštaringų įrodymų, taip neužtikrino teisingo ir objektyvaus teismo sprendimo priėmimo.

43Tretieji suinteresuoti asmenys Aplinkos ministerija ir Valstybinė miškų tarnyba atsiliepimais į apeliacinį skundą (II t., b. l. 130–134, 136–139) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

44Teisėjų kolegija

konstatuoja:

45IV.

46Apeliacinis skundas tenkintinas.

47Nagrinėjamą ginčą pareiškėjas Kauno apygardos prokuroras iškėlė gindamas viešąjį interesą valstybinių miškų apsaugos srityje. Pareiškėjas prašė panaikinti Kauno apskrities viršininko administracinių aktų (2001 m. balandžio 25 d. įsakymo Nr. 02-01-2839 ir 2001 m. balandžio 25 d. sprendimų Nr. 19/3574, Nr. 19/3575, Nr. 19/3576, Nr. 19/3577 dalis ta apimtimi, kuria T. Z., O. Z., A. M. ir V. B. B. atkurtos natūra nuosavybės teisės į 0,54 ha miško Aukštutiniuose Kaniūkuose, Kaune, žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. ( - ). Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Kauno apskrities viršininko 2005 m. vasario 10 d. įsakymo Nr. 02-01-933 dalį, kuria dėl šio ploto patikslinti sklypo kadastro duomenys, pripažinti negaliojančiomis A. M. (A. M. turto paveldėtojui), A. M. (T. Z. palikimo priėmėjai) ir V. B. B. (O. Z. turto paveldėtojai) išduotų paveldėjimo teisės liudijimų dalis dėl to paties ploto ir taikyti restituciją natūra - grąžinti Lietuvos Respublikai 0,54 ha miesto miško, esančio žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - ).

48Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimus tenkino visiškai. Apeliantai A. M. ir V. B. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Šią apeliantų pozicija palaiko atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba, kuri apeliacinio skundo ar prisidėjimo prie apeliacinio skundo nepateikė. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas sprendime formaliai, t. y. nenurodydamas nuo kurios datos jis skaičiavo ABTĮ 33 straipsnyje numatytą skundo padavimo teismui terminą, pasisakė, kad pareiškėjas nėra praleidęs šio termino. Iš apeliacinio skundo motyvų ir apeliantų atstovo teismo posėdyje pateiktų paaiškinimų nustatyta, kad apeliantai prašymą perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, grindžia argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, neištyrė įrodymų, nepašalino Valstybinės miškų tarnybos pateiktuose dokumentuose esančių prieštaravimų dėl miško plotų. Be to, apeliantų nuomone, bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas.

49Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.

50Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia pasisako dėl apelianto argumentų, susijusių su ABTĮ 33 straipsnyje numatyto termino skaičiavimu. Byloje nustatyta, kad procesas nagrinėjamoje byloje prasidėjo bendrosios kompetencijos teisme, kadangi pareiškėjas 2011 m. balandžio 19 d. ieškiniu kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą. 2011 m. lapkričio 15 d. specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios ir administracinio teismo spręsti nutartimi buvo nutarta bylą perduoti Kauno apygardos administraciniam teismui. Perdavus bylą pagal teismingumą, pareiškėjas 2012 m. kovo 26 d. pateikė Kauno apygardos administraciniam teismui prašymą, surašytą pagal ABTĮ reikalavimus (II t., 27-34). Šiame prašyme yra išdėstyti pareiškėjo argumentai, kuriais jis, nurodydamas konkrečias datas ir faktus, grindė savo poziciją, kad terminas kreiptis į teismą ABTĮ 33 straipsnio reikalavimų prasme nėra praleistas. Pareiškėjas kartu su ieškiniu pateikė į bylą Aplinkos ministerijos 2011 m. kovo 2 d. raštą, kuriame prokuratūrai buvo pateikta informacija apie galimą viešojo intereso pažeidimą atkuriant nuosavybės teises natūra į valstybinės reikšmės miškų plotus, taip pat šiame rašte pateiktos informacijos tyrimo medžiagą. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad atsakovai ir jų atstovai teismo posėdyje nurodė argumentą, kad, jų nuomone, pareiškėjas yra praleidęs ABTĮ nustatytą kreipimosi į teismą terminą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje analogiško pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju byloje dėl viešojo intereso gynimo turi būti nustatyta nuo kokios datos turi būti skaičiuojama ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino eigos pradžia. Pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1,2 dalių nuostatas prokurorams suteikti įgaliojimai įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka ginant viešąjį interesą kreiptis į teismą. Pažymėtina, kad gavęs pirminę informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų galimą pažeidimą, prokuroras ne kiekvienu atveju iš pirminės informacijos turi pagrindą manyti, kad aktas pažeidžia viešąjį interesą ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pirmiausia jis per protingą terminą turi nustatyti, ar administracinis aktas yra priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ar šis aktas pažeidžia viešąjį interesą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo tos dienos, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis 2008 m. liepos 25 d Nr. A146-335/2008; 2009 m. vasario 12 d. Nr. A882-65/2009 ir kt.). Apeliantų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas dėl kreipimosi į teismą termino sprendime pasisakė formaliai yra pagrįsti, kadangi pirmosios instancijos teismas nevertino minėtoje teismų praktikoje nurodytais aspektais pareiškėjo pateiktų argumentų ir įrodymų bei atsakovų atsikirtimų, o apsiribojo nemotyvuotu ir jokiais įrodymais bei argumentais nepagrįstu konstatavimu, kad pareiškėjas nepraleido ABTĮ 33 straipsnyje nustatyto skundo padavimo termino bei CK numatyto bendro 10 metų ieškinio senaties termino. Todėl šioje dalyje teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu, tačiau apeliacinės instancijos teismui tai nėra pagrindas nutraukti bylą, nes apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismo funkcija ištirti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo teisiškai išanalizuoti ir kvalifikuoti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo. Pirmosios instancijos teismas kreipimosi į teismą terminų klausimą turėtų nagrinėti iš naujo. Tuo atveju, jei išnagrinėjus šį klausimą būtų nustatyta, kad pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į teismą, pirmosios instancijos teismas turėtų iš naujo įvertinti bylos aplinkybes, nes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, panaikindamas atitinkamas apskųstų aktų dalis, netinkamai taikė procesinės teisės normas, neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis).

51Įstatymas reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.). Sprendimas laikomas pagrįstu, jeigu, nagrinėjant bylą, yra nustatytos visos byloje pareikštiems reikalavimams išspręsti reikšmingos aplinkybės. ABTĮ 81 straipsnis nustato, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai objektyviai jas ištirti. Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalį, 81, 86 straipsnių nuostatų sisteminis aiškinimas teismui nustato pareigą prieš priimant byloje baigiamąją teismo aktą imtis įstatyme numatytų priemonių, kad būtų išaiškintos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą nustatė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą nepašalinęs byloje kai kurių prieštaravimų, nesant byloje konkrečių pirminių oficialių duomenų (schemų, planų, kt.) dėl ginčo teritorijos priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams fakto ir laiko.

52Byloje yra duomenys apie tai, kad Kauno apskrities viršininko 2001 m. balandžio 25 d. sprendimais Nr. 19/3574, Nr. 19/3575, Nr. 19/3576, Nr. 19/3577 T. Z., O. Z., A. M. ir V. B. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į tris greta išsidėsčiusius sklypus: 0,69 ha žemės sklypą (sklypo Nr. 264-1, kadastro Nr. ( - )), 0,18 ha namų valdos žemės sklypą (sklypo Nr. 264-2, kadastro Nr. ( - )) ir 0,73 ha miško sklypą (sklypo Nr. 112, kadastro Nr. ( - )). Sprendimuose atkurti nuosavybės teises į 0,73 ha miško išskirtos bendraturčiams tenkančios miško dalys (atitinkamai į 0,24; 0,24; 0,12 ir 0,13 ha). Byloje taip pat yra duomenys apie tai, kad atlikus geodezinius matavimus buvo nustatyta, jog 0,73 ha sklypo, kuris buvo suformuotas pagal preliminarius matavimus, plotas yra mažesnis, t. y. 0,6754 ha. Pareiškėjas pirminiame Kauno miesto apylinkės teismui pateiktame ieškinyje dėl sklypo Nr. 112 (kadastro Nr. ( - )) nurodė, kad nuosavybės teisės atkurtos neteisėtai į 0,65814 ha miesto miško, t. y. nekėlė ginčo dėl tos 0,73 ha sklypo dalies, kuri pagal eksplikacijos duomenis yra kelias. Kauno apygardos teismui pateiktame prašyme pareiškėjas reikalavimus patikslino nurodydamas, kad nuosavybės teisės šiame sklype neteisėtai atkurtos į 0,54 ha miesto miško. Pirmosios instancijos teismui patenkinus pareiškėjo reikalavimus ir panaikinus Kauno apskrities viršininko 2001 m. balandžio 25 d. įsakymo Nr. 02-01-2839 ir sprendimų Nr. 19/3574, Nr. 19/3575, Nr. 19/3576, Nr. 19/3577 dalis dėl 0,54 ha nurodant, kad šis plotas yra valstybinis miškas, susiklosto situacija, kad sklype Nr. 112 (kadastro Nr. ( - )) bendraturčiams lieka atkurtos nuosavybės teisės į 0,19 ha miško, nors pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą, iškėlė ginčą būtent dėl to, kad nuosavybės teisės neteisėtai atkurtos į mišką. Pirmosios instancijos teismas į šią aplinkybę neatkreipė dėmesio ir nemotyvavo, kad tokia situacija dėl sklypo Nr. 112 (kadastro Nr. ( - )) dalies (0,19 ha) yra galima, o jei galima, tai kokiu faktiniu ir teisiniu pagrindu. Šios aplinkybės ištyrimui būtina surinkti naujus įrodymus (ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p.).

53Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą nesant byloje konkrečių pirminių oficialių duomenų (schemų, planų, kt.) dėl ginčo teritorijos priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams fakto ir laiko. Ši aplinkybė byloje yra reikšminga, nes bylos šalys nesutaria dėl to, kada ginčo teritorija priskirta valstybiniam miškui. Jei tai įvyko po to, kai ginčijamais administraciniais aktais pretendentams buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, gali iškilti klausimas, ar ginčo teritorija neturėjo būti išpirkta iš savininkų. Įrodymai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas (I t., b. l. 28-35, II t., b. l. 35-36) nėra pakankami nustatyti kada būtent ginčo teritorija priskirta valstybinės reikšmės miškui. Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. vasario 8 d. pažymoje Nr. P1102-24275 apie valstybinį mišką schematiškai pateikti 2011 m. sausio 1 d. Nekilnojamojo turto kadastro duomenys, o pastaboje nurodyta, kad valstybinės reikšmės miškų plotai patvirtinti Vyriausybės 2000 m. kovo 1 d. nutarimu. Ši bendro pobūdžio nuoroda, nesant minėtu Vyriausybės nutarimu patvirtintos schemos atitinkamo fragmento, nėra pakankamas pagrindas nustatyti, kad ginčo vieta valstybinės reikšmės miškui buvo priskirta priimant nagrinėjamam ginčui aktualius administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę. Teismas rėmėsi Kauno miesto urėdijos Sausinės girininkijos medynų 1988 m. plano (I t., 30 l.) fragmentu, tačiau nėra duomenų apie šio plano paskirtį, dokumentas be sutartinių ženklų ir jų reikšmių. Be to, iš plano fragmento nėra aišku, ar jis gali būti laikomas oficialiu dokumentu (nėra duomenų apie plano patvirtinimą). Teismas rėmėsi 1999 metų Kauno apskrities Kauno rajono tikslinamų valstybinės reikšmės miškų plotų sąrašu (I t., b. l. 31-32), kuriame nurodyta, kad įtraukiami į valstybinės reikšmės miškų plotus Sausinės girininkijos 179 kvartalo 1-38 sklypai, tačiau šis sąrašas ginčo vietos neindividualizuoja, ji gali būti individualizuota tik atitinkamomis schemomis, tačiau tokiu schemų byloje nėra.

54Valstybinės miškų tarnybos 2012 m. vasario 24 d. pažymoje Nr. R2-398 (II t., b. l. 35) yra duomenys apie tai, kad šio sklypo teritorijoje yra registruotas 0,54 ha miško plotas, iš kurio 0,41 ha Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 765 priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams (t. y. po pareiškėjo prašomų panaikinti sprendimų dalių atkurti nuosavybės teises priėmimo), o kitą plotą priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams numatoma siūlyti Vyriausybei pasibaigus teisminiams ginčams. Aptariamos pažymos priede – 2012 m. vasario 24 d. pažymoje Nr. 30777 nurodyta, kad dalis 0,54 miško žemės ploto patenka į Kauno miškų urėdijos 179 kvartalą (iš viso 0,42 ha), t. y. į sklypus Nr. 1 (0,20 ha), Nr. 2 (0,19 ha), Nr. 3 (0,03 ha), kita dalis (0,12 ha) į 436 kvartalo 46 sklypą. 2011 m. vasario 8 d. Valstybinės miškų tarnybos pažymoje Nr. P1102-24275 ir 2011 m. vasario 9 d. pažymoje Nr. 24274, kurią pareiškėjas pateikė teismui kartu su ieškiniu dėl vietojo intereso gynimo (I t., l. 28-29), yra nurodyta, kad 0,6754 ha bendro ploto žemės sklype yra 0,41 ha valstybinės reikšmės miško plotas, kuris patenka į Kauno miškų urėdijos 179 kvartalo sklypus Nr. 1 (0,20 ha), Nr. 2 (0,18 ha), Nr. 3 (0,03 ha). Be to, pažymoje Nr. P1102-24275 nurodyta, kad šie duomenys pateikiami remiantis Vyriausybės 2000 m. kovo 1 d. nutarimu Nr. 239. Iš minėtų pažymų matyti, kad ta pati institucija skirtingu laiku dėl to paties sklypo priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams nurodo skirtingus Vyriausybės nutarimus, ienas iš jų priimtas vėliau nė šioje byloje ginčijami aktai, taip pat nevienodai nurodo plotus. Bylos šalys ginčijasi dėl to, kada būtent (iki skundžiamų sprendimų atkurti nuosavybės teises priėmimo, ar vėliau) ginčo teritorija (ar jos dalis) buvo priskirta valstybiniam miškui. Pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu, kadangi priimtas visapusiškai neištyrus bylai reikšmingų aplinkybių, objektyviais įrodymais nepatvirtinus arba nepaneigus, kad pareiškėjo reikalavimai yra pagrįsti.

55Nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra duomenų apie tai, kad Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2011 m. sausio 14 d. kreipėsi į Valstybinę miškotvarkos tarnybą dėl valstybinės reikšmės miškų schemos koregavimo išbraukiant ginčo teritoriją iš valstybinės reikšmės miškų. Byloje nėra duomenų apie priimtus sprendimus, nors ši aplinkybė reikšminga.

56Bylos aplinkybėms ištirti būtina surinkti daug naujų įrodymų (ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p.). Todėl atsakovų V. B. B. ir A. M. apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas kaip nepagrįstas, perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas, be kita ko, turėtų spręsti dėl pirminių dokumentų (atitinkamais Vyriausybės nutarimais patvirtintų schemų ir kt.) išreikalavimo, kurie būtini nustatyti dėl ginčo teritorijos priskirtinumo miškui laiko ir ribų sprendimų atkurti nuosavybės teises priėmimo dienai.

57Teisėjų kolegija apeliantų argumentą, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, atmeta kaip nepagrįstą. Kauno apygardos administracinio teismo pirmininko 2012 m. gegužės 2 d. nutartyje dėl teisėjų kolegijos nario pakeitimo yra akivaizdus rašymo apsirikimas nurodant teisėjo Giedraičio vardą. Kituose bylos dokumentuose (teismo posėdžio protokole, teismo sprendimo įžanginėje ir baigiamojoje dalyse) to paties, t. y. 2012 m. gegužės 2 d. nutartimi paskirto nagrinėti bylą teisėjo vardas nurodytas teisingai. Todėl naikinant pirmosios instancijos teismo sprendimą taikyti ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies 1 punktą nėra pagrindo.

58Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

59atsakovų V. B. B. ir A. M. apeliacinį skundą patenkinti. Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą šiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

60Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. pareiškėjas Kauno apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį... 5. 2) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2001 m. balandžio 25 d. sprendimo... 6. 3) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2001 m. balandžio 25 d. sprendimo... 7. 4) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2001 m. balandžio 25 d. sprendimo... 8. 5) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2001 m. balandžio 25 d. įsakymo... 9. 6) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2005 m. vasario 10 d. įsakymo Nr.... 10. 7) pripažinti negaliojančia 2004 m. rugpjūčio 25 d. paveldėjimo teisės... 11. 8) pripažinti negaliojančia 2004 m. gegužės 7 d. paveldėjimo teisės... 12. 9) pripažinti negaliojančia 2001 m. liepos 17 d. papildomo paveldėjimo... 13. 10) taikyti restituciją natūra ir grąžinti Lietuvos Respublikai 0,54 ha... 14. Pareiškėjas paaiškino, kad kreipiasi į teismą dėl viešojo intereso... 15. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau... 16. Atsiliepime į prašymą (II t., b. l. 42–50) paaiškino, kad T. Z., O. Z.,... 17. Atsakovai A. M. ir V. B. B. prašė pareiškėjo prašymą atmesti.... 18. Atsiliepime į prašymą (I t., b. l. 122–125) pritarė argumentams,... 19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija prašė pareiškėjo... 20. Atsiliepime į prašymą (II t., b. l. 61–64) rėmėsi argumentais, kurie iš... 21. II.... 22. Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m.... 23. Teismas sprendime nurodė, kad pateiktų įrodymų visetas patvirtina... 24. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo... 25. Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad valstybinės... 26. Teismas nurodė, kad panaikinus įsakymų, sprendimų, paveldėjimo teisės... 27. Teismas konstatavo, kad panaikinus imperatyvioms įstatymų normoms... 28. III.... 29. Atsakovai A. M. ir V. B. B. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniu skundu (II... 30. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:... 31. 1. Nesutinka su teismo argumentais, kad pareiškėjas nepraleido ABTĮ 33... 32. 2. Teismas sprendime iš esmės apsiribojo tik pareiškėjo prašyme... 33. 3. Pagal ginčijamų Kauno apskrities viršininko įsakymų dėl nuosavybės... 34. 4. Teismas sprendime nepasisakė dėl teismo posėdyje pateikto Kauno miesto... 35. 5. Apeliantų teigimu, ginčo teritorija į valstybinės reikšmės miškų... 36. 6. Teismo sprendimas negali būti įvykdytas, nes nurodyta grąžinti valstybei... 37. 7. Pirmosios instancijos teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartimi (II t., b. l.... 38. Pareiškėjas Kauno apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį... 39. 4. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad teismas, priimdamas sprendimą,... 40. 5. Apeliacinio skundo argumentai, kad teismo sprendimo nebus įmanoma... 41. 6. Pareiškėjas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad bylą... 42. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba su apeliaciniu skundu sutinka ir prašo... 43. Tretieji suinteresuoti asmenys Aplinkos ministerija ir Valstybinė miškų... 44. Teisėjų kolegija... 45. IV.... 46. Apeliacinis skundas tenkintinas.... 47. Nagrinėjamą ginčą pareiškėjas Kauno apygardos prokuroras iškėlė... 48. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimus tenkino visiškai.... 49. Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis nustato, kad teismo... 50. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia... 51. Įstatymas reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas... 52. Byloje yra duomenys apie tai, kad Kauno apskrities viršininko 2001 m.... 53. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą nesant byloje konkrečių... 54. Valstybinės miškų tarnybos 2012 m. vasario 24 d. pažymoje Nr. R2-398 (II... 55. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra duomenų apie tai, kad Nacionalinės... 56. Bylos aplinkybėms ištirti būtina surinkti daug naujų įrodymų (ABTĮ 141... 57. Teisėjų kolegija apeliantų argumentą, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos... 58. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 59. atsakovų V. B. B. ir A. M. apeliacinį skundą patenkinti. Kauno apygardos... 60. Nutartis neskundžiama....