Byla A-1709-520/2017
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. M., D. G., V. M., O. B. ir L. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. M., D. G., V. M., O. B. ir L. D. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apylinkės teismo, ir Šiaulių apylinkės teismui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos finansų ministerija) dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėjos I. M., D. G., V. M., Ona (bylos procesiniuose dokumentuose nurodomas vardas Onutė) Baronienė ir L. D. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamos priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nesumokėtą darbo užmokesčio dalį: I. M. – 3 972,11 Lt; D. G. – 8 056,25 Lt; V. M. – 6 588,02 Lt; O. B. – 3 991,02 Lt; L. D. – 7 894,61 Lt. Pareiškėjos D. G., V. M. ir O. B. taip pat prašė priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo skundo padavimo dienos iki visiško atsiskaitymo.

6Pareiškėjos paaiškino, kad jos ginčo laikotarpiu ėjo Šiaulių apylinkės teisme 4 kategorijos teismo posėdžių sekretorių pareigas, joms buvo suteiktos kvalifikacinės klasės. Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2009 metais pakeitė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 25 straipsnį ir 1 priedą bei sumažino 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientus ir priedus už kvalifikacines klases. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu konstatavo, kad pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases buvo sumažinti nepagrįstai, nes įstatymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėjų teigimu, darbo užmokesčio sumažinimas pažeidė proporcingumo principą ir laikinumo kriterijų.

7Atsakovai Šiaulių apylinkės teismas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių apylinkės teismo, atsiliepime į skundą nurodė, kad Šiaulių apylinkės teismas neturi suinteresuotumo bylos baigtimi.

8Atsakovai nurodė, kad pareiškėjoms darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas ir mokamas pagal ginčo laikotarpiu galiojusius teisės aktus. Atsakovų teigimu, jeigu būtų patenkinti pareiškėjų reikalavimai, Šiaulių apylinkės teismui būtų skirti asignavimai teismo sprendimui įvykdyti.

9II.

10Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjų I. M., D. G., V. M., O. B. ir L. D. skundą atmetė.

11Teismas, nagrinėdamas ginčą, vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 23, 25 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu (jo pakeitimais) ir konstatavo, kad pareiškėjoms ginčo laikotarpiu Šiaulių apylinkės teismas neišmokėjo dalies darbo užmokesčio. Teismo vertinimu, ginčas šioje byloje yra kilęs dėl to, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo pareiškėjų patirti praradimai. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, konstatavo, kad šiuo atveju taikytinos teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, taip pat ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016; 2016 m. kovo 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-111-520/2016; 2016 m. vasario 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-278-552/2016; 2016 m. kovo 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-22-520/2016 ir kt.). Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių, nes pareiškėjų teisinė padėtis, nagrinėjamos administracinės bylos faktinės ir teisinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis grindžiami pareiškėjų reikalavimai, yra iš esmės panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai minėtose bylose.

12Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktais išaiškinimais ir pažymėjo, kad Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatyta dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka , išmokėtinų sumų finansavimo tvarka. Teismas sprendė, kad įstatymų leidėjas, priimdamas Grąžinimo įstatymą, būtent ir nustatė konkretų mechanizmą, skirtą kompensuoti dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, todėl Šiaulių apylinkės teismas, kuriame ginčo laikotarpiu dirbo pareiškėjos, turi pareigą patirtus darbo užmokesčio praradimus kompensuoti Grąžinimo įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka. Nustatęs, kad pareiškėjų patirtiems praradimams kompensuoti yra priimtas Grąžinimo įstatymas, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo tenkinti skundo reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu bei išvestinius reikalavimus dėl procesinių palūkanų priteisimo.

13Dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teismas nurodė, kad jis yra neaiškus, suformuluotas abstrakčiai, todėl neleidžia spręsti, kokio konkretaus įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai pareiškėjos abejoja ir ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas yra taikomas nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgęs į tai, teismas netenkino pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu nustatyti, ar teisės akto normos, kurios reglamentuoja darbo užmokesčio paskaičiavimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams ir Konstitucijai.

14III.

15Pareiškėjos I. M., D. G., V. M., O. B. ir L. D. (toliau – ir apeliantės) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimo dalį dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kuri buvo neišmokėta dėl ginčo laikotarpiu sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją, ir priimti naują sprendimą – šią skundo dalį patenkinti.

16Apeliantės laikosi pozicijos, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neišsamiai, nevisapusiškai išnagrinėjus bylai reikšmingas aplinkybes ir netinkamai išaiškinus bei pritaikius teisės aktų reikalavimus. Apeliančių teigimu, pirmosios instancijos teismas neįsigilino į pateiktą skundą, netinkamai vertino ir taikė Grąžinimo įstatymo nuostatas ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

17Apeliantės atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė vadovaudamasis galbūt Konstitucijai prieštaraujančiu Grąžinimo įstatymu. Apeliančių teigimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Grąžinimo įstatymu, šiuo atveju išnagrinėjo administracinę bylą dėl neteisėtai sumažinto darbo užmokesčio kompensavimo iš esmės ir taip užkirto kelią pakartotinai kreiptis į teismą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, jei neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebūtų kompensuota Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka ir terminais. Be to, daliai valstybės tarnautojų jau yra priteistos neišmokėto darbo užmokesčio sumos, kurios yra artimos ar lygios 100 proc. negauto darbo užmokesčio.

18Atsakovai Šiaulių apylinkės teismas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių apylinkės teismo, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

19Atsakovai pažymi, kad Šiaulių apylinkės teismas, kaip asignavimų valdytojas, nekvestionuoja Seimo priimtų įstatymų pakeitimų. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime, be kita ko, aiškiai nurodė įstatymų leidėjo pareigą pašalinti neigiamas teisines pasekmes kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, ir šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Įstatymų leidėjas reglamentavo dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, todėl Šiaulių apylinkės teismui yra nustatyta pareiga kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Jau esant nustatytam pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus ir priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

20Teisėjų kolegija

konstatuoja:

21IV.

22Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

23Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl apeliantėms I. M., D. G., V. M., O. B. ir L. D. (karjeros valstybės tarnautojoms) 2009–2013 metais dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

24Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, apeliantės ginčo laikotarpiu ėjo 4 kategorijos karjeros valstybės tarnautojų pareigas, joms buvo suteiktos kvalifikacinės klasės. Nors apeliantės apeliaciniame skunde savo reikalavimus susiejo su priedo už kvalifikacinę kategoriją sumažinimu, tačiau jos skunde buvo nurodžiusios, kad apeliantėms, kaip karjeros valstybės tarnautojoms, buvo suteiktos kvalifikacinės klasės, o ne kvalifikacinės kategorijos. Byloje nėra ginčo, kad Šiaulių apylinkės teismas, vadovaudamasis ginčo laikotarpiu galiojusia VTĮ redakcija, tuo metu apeliantėms mokėjo sumažintą darbo užmokestį, t. y. apeliančių prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo.

25Apeliantės skunde, prašydamos priteisti joms 2009–2013 metais susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, teigė, kad Šiaulių apylinkės teismas ginčo laikotarpiu pažeidė apeliančių teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Atsakovai atsiliepime į skundą nurodė, kad Šiaulių apylinkės teismas ginčo laikotarpiu apeliantėms mokėjo sumažintą darbo užmokestį, nes vykdė tuo metu galiojusius įstatymus. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliančių skunde ir atsakovų atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, sprendė, kad apeliančių praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad apeliančių patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam Grąžinimo įstatyme, nėra pagrindo tenkinti apeliančių reikalavimų priteisti ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, todėl skundą atmetė.

26Apeliančių apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai, nevisapusiškai išnagrinėjo bylai reikšmingas aplinkybes ir netinkamai išaiškino bei pritaikė teisės aktų reikalavimus, neįsigilino į pateiktą skundą, netinkamai vertino ir taikė Grąžinimo įstatymo nuostatas ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Apeliantės, prašydamos panaikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, apeliaciniame skunde iš esmės laikosi pozicijos, kad joms nepagrįstai neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteista teismo sprendimu tiesiogiai taikant Konstituciją, t. y. kad apeliantėms darbo užmokesčio nepriemoka turi būti kompensuojama ne pagal nustatytą mechanizmą, o teismo sprendimu priteisiama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, nes buvo nustatytas neteisingas kompensavimo mechanizmas.

27Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė skundo reikalavimus priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, pirmiausia akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu, tačiau apeliančių skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. apeliantės skunde nereiškė reikalavimų vadovaudamosi Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu.

28Dėl apeliančių argumento, kad daliai valstybės tarnautojų įsiteisėjusiais sprendimais jau yra priteistos neišmokėto darbo užmokesčio sumos, teisėjų kolegija primena, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d.). Apeliantės nenurodo jokio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo analogiškoje byloje, nuo kuriame suformuotos praktikos būtų nukrypęs pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą.

29Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti apeliančių reikalavimus priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016; 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką). Apeliančių teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

30Atsižvelgusi į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliančių dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai sprendė, kad apeliančių patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti apeliančių reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Šiaulių apylinkės teismui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti apeliančių patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apeliančių skunde nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai netaikė apeliančių prašomo jų pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

31Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apeliančių argumento, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas užkirs joms kelią ateityje kreiptis į teismą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, jei neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebus kompensuota pagal Grąžinimo įstatymą, nes, kaip jau minėta, apeliančių skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. apeliantės skunde nereiškė reikalavimų vadovaudamosi Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu.

32Pagal ABTĮ 86 straipsnio 1 dalį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). ABTĮ 87 straipsnis reglamentuoja sprendimo turinį.

33Teisėjų kolegija atmeta abstrakčius apeliacinio skundo argumentus, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neišsamiai, nevisapusiškai išnagrinėjus bylai reikšmingas aplinkybes ir netinkamai išaiškinus bei pritaikius teisės aktų reikalavimus, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į pateiktą skundą, netinkamai vertino ir taikė Grąžinimo įstatymo nuostatas ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, jame atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl konstatuotina, kad priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

34Apeliantės apeliaciniame skunde prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo preambulėje nustatyto valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies mažinimo 2 procentais 2009 metais ir 4,5 procento 2010–2013 metais, šio įstatymo 1 ir 2 straipsnių atitikties Konstitucijos 48 straipsniui, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktai konstitucinei doktrinai, teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams.

35Apeliantės paaiškina, kad nors Grąžinimo įstatyme nustatytas tolygus mažinimas (2 ir 4,5 proc.), tačiau jis taikomas ne visiems valstybės tarnautojams, o tik jų daliai. Seimas nustatė formulę, pagal kurią neišmokėta darbo užmokesčio dalis kai kuriais atvejais yra sumažinama iki nulio (nekompensuojama) ar net neigiamos reikšmės. Apeliančių teigimu, Grąžinimo įstatyme yra nuspręsta ne dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies kompensavimo, o dėl to, koks darbo užmokestis turėjo būti apskaičiuotas ir išmokėtas 2009–2013 metais, taip pažeidžiant įstatymo negaliojimo atgal principą. Grąžinimo įstatymu nustatant, kad negauta pajamų dalis yra nekompensuojama arba kompensuojama itin nedidele apimtimi, taip pat buvo paneigtas ubi jus – ibi remedium (suteikus teisę, turi būti suteikta ir jos gynimo priemonė) principas. Grąžinimo įstatymas neapgina pažeistų apeliančių teisių efektyviai, nes kompensuojama suma ne tik kad sumažinama, bet ir dėl ilgo išmokėjimo termino nuvertėja dėl infliacijos, o nuvertėjimas nėra niekaip kompensuojamas. Apeliantės nurodo, kad įstatymų leidėjas nevertino ir nepagrindė poreikio mažinti darbo užmokestį būtent valstybės tarnautojams, turintiems kvalifikacines kategorijas. Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimas 2 procentais 2009 metais ir 4,5 procento 2010–2013 metais neatitinka tuo metu egzistavusios šalies ekonominės ir finansinės situacijos.

36Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

37Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

38Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai ir kt.).

39Pažymėtina, kad apeliantės, siekdamos pagrįsti savo abejonę dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliančių išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams.

40Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl apeliančių iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams, turi būti tenkinamas apeliančių prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

41Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A-2188-552/2016; Nr. A-1177-575/2017; Nr. A-1629-575/2017; kt.). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina apeliančių prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.

42Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių apeliančių apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

43Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

Nutarė

44Pareiškėjų I. M., D. G., V. M., O. B. ir L. D. apeliacinį skundą atmesti.

45Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

46Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėjos I. M., D. G., V. M., Ona (bylos procesiniuose dokumentuose... 6. Pareiškėjos paaiškino, kad jos ginčo laikotarpiu ėjo Šiaulių apylinkės... 7. Atsakovai Šiaulių apylinkės teismas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama... 8. Atsakovai nurodė, kad pareiškėjoms darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas... 9. II.... 10. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 20 d. sprendimu... 11. Teismas, nagrinėdamas ginčą, vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 23, 25... 12. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m.... 13. Dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teismas nurodė,... 14. III.... 15. Pareiškėjos I. M., D. G., V. M., O. B. ir L. D. (toliau – ir apeliantės)... 16. Apeliantės laikosi pozicijos, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo... 17. Apeliantės atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą... 18. Atsakovai Šiaulių apylinkės teismas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama... 19. Atsakovai pažymi, kad Šiaulių apylinkės teismas, kaip asignavimų... 20. Teisėjų kolegija... 21. IV.... 22. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos... 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl apeliantėms I. M., D. G., V. M., O. B.... 24. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime,... 25. Apeliantės skunde, prašydamos priteisti joms 2009–2013 metais susidariusį... 26. Apeliančių apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos... 27. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus,... 28. Dėl apeliančių argumento, kad daliai valstybės tarnautojų... 29. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija... 30. Atsižvelgusi į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo... 31. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apeliančių argumento, kad... 32. Pagal ABTĮ 86 straipsnio 1 dalį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir... 33. Teisėjų kolegija atmeta abstrakčius apeliacinio skundo argumentus, kad... 34. Apeliantės apeliaciniame skunde prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl... 35. Apeliantės paaiškina, kad nors Grąžinimo įstatyme nustatytas tolygus... 36. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ... 37. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į... 38. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2... 39. Pažymėtina, kad apeliantės, siekdamos pagrįsti savo abejonę dėl... 40. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines... 41. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų... 42. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes,... 43. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 44. Pareiškėjų I. M., D. G., V. M., O. B. ir L. D. apeliacinį skundą atmesti.... 45. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą... 46. Nutartis neskundžiama....