Byla 2A-14-330/2016
Dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir įpareigojimo išmokėti draudimo išmokas

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. C., P. C. ir I. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2112-611/2013 pagal ieškovų A. C., P. C. ir I. C. ieškinį atsakovams bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS ir valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir įpareigojimo išmokėti draudimo išmokas.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovai A. C., P. C. ir I. C. pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje prašė pripažinti negaliojančia ieškovo A. C. su atsakovu AB banku SNORAS sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110606P990007, pripažinti už obligacijas sumokėtą 41 584,73 Lt (12 043,77 Eur) sumą ieškovo terminuotuoju indėliu bei įpareigoti atsakovę VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėti už šias lėšas indėlių draudimo išmoką, vadovaujantis Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) nuostatomis; pripažinti negaliojančiomis ieškovės I. C. su atsakovu AB banku SNORAS sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis Nr. FO20110714P990012 ir Nr. FO20110715P990010, pripažinti ieškovės sumokėtas 9 997,67 Lt (2 895,53 Eur) bei 10 097,65 Lt (2 924,48 Eur) sumas ieškovės terminuotuoju indėliu bei įpareigoti atsakovę VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėti už šias lėšas indėlių draudimo išmoką, vadovaujantis IĮIDĮ; pripažinti negaliojančiomis ieškovo P. C. su atsakovu AB banku SNORAS sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis Nr. FO20110714P990013 ir Nr. FO20110916P990002, pripažinti ieškovo sumokėtas 19 995,34 Lt (5 791,05 Eur) bei 11 398,81 Lt (3 301,32 Eur) sumas ieškovo terminuotuoju indėliu bei įpareigoti atsakovę VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėti už šias lėšas indėlių draudimo išmoką, vadovaujantis IĮIDĮ; priteisti iš atsakovų 5 procentų procesines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai nurodė, kad mirus V. C. (A. C. sutuoktinei ir I. C. bei P. C. motinai), atsakovo banke jos turėtus terminuotuosius indėlius paveldėjo įstatyminiai įpėdiniai – ieškovai. Suėjus terminuotųjų indėlių sutarties terminui ieškovai A. C. ir P. C. kreipėsi į banką. Ieškovę I. C. atstovavo A. C.. Banko darbuotoja pasiūlė už paveldėtus indėlio pinigus įsigyti banko obligacijų, kadangi už jas mokamos didesnės palūkanos, ieškovai niekuo nerizikuotų, nes obligacijos yra apdraustos. Banko darbuotojos pasiūlyti sandoriai buvo sudaryti. Ieškinys grindžiamas argumentais, kad ieškovai ginčijamas sutartis sudarė dėl suklydimo, nesuvokę rizikos, jog jų investicijos nėra apdraustos indėlių draudimu, taip pat dėl atsakovo apgaulės. Teigė, kad suklydimą nulėmė atsakovo AB banko SNORAS veiksmai, kai šis ieškovams (neprofesionaliems klientams) tinkamai neatskleidė sudaromų sandorių esmės ir su jais susijusios rizikos banko nemokumo atveju, tyčia įrašė į ginčijamas sutartis klaidinančius duomenis apie obligacijų draustumą.

5Atsakovas AB bankas SNORAS prašė ieškinį atmesti nesant pagrindų, dėl kurių galima būtų pripažinti sandorius negaliojančiais dėl suklydimo ar apgaulės. Paaiškino, jog ieškovai siekė investuoti lėšas į obligacijas, tikėdamiesi gauti smarkiai didesnę finansinę grąžą, veikė laisva valia ir objektyviai turėjo suvokti sudaromo sandorio esmę bei jo sukeliamas pasekmes. Tvirtino, jog ieškovai buvo supažindinti su sudarytus sandorius detalizuojančiomis taisyklėmis. Be to, ieškovai A. C. ir P. C., būdami profesionalūs teisininkai, pasirašydami obligacijų sutartis negali teisintis nesupratę sutarčių esmės. Pažymėjo, kad ieškovai A. C. ir P. C. po obligacijų sandorių sudarymo su atsakovu papildomai sudarė terminuotojo indėlio sutartis, kas patvirtina, kad jie suvokė ginčijamų sandorių riziką, kadangi tokiu būdu nutarė diversifikuoti savo investicijas. Nurodė, kad Aptarnavimo sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ nuoroda, jog banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, yra tik blanketinė norma, nukreipianti į IĮIDĮ nuostatas. Atsakovo nuomone, ieškovai iki ieškinio pateikimo pareiškę bankui finansinius reikalavimus, nurodant, kad jie kildinami iš obligacijų sutarčių, patvirtino obligacijų sutartis, todėl neteko teisės jų ginčyti.

6Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašė ieškinio netenkinti, savo poziciją grįsdama argumentais, iš esmės tapačiais nurodytiems AB banko SNORAS atsiliepime. Papildomai paaiškino, jog net ir tuo atveju, jeigu sutartys būtų pripažintos negaliojančiomis, ginčo lėšos netaps indėlių draudimo objektu. Pažymėjo, kad sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais faktas negali būti panaudotas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis, o ieškovų pageidaujamas restitucijos būdas negalimas, kadangi atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ būtų sukurta prievolė, nepaisant to, kad ji niekuomet nedalyvavo ginčo šalių prievoliniuose santykiuose kaip sutarties šalis, nežinojo apie tokių sandorių sudarymą ir negavo draudimo įmokos.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė, išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.

9Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovai atsisakė bankui pateikti informaciją apie save, jiems pasirašytinai buvo išaiškintos tokios informacijos nepateikimo pasekmės, todėl jie negali atsikirtinėti blogų banko rekomendacijų teikimu. Teismas nurodė, kad obligacija nėra nauja ir nežinoma finansinė priemonė Lietuvos Respublikos gyventojams, tai yra klasikinis investicinis produktas, paprastai suprantamas kaip skirtingas nuo indėlio ir reiškiantis investavimą, o ne taupymą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovams tinkamai išaiškino obligacijų emisijos prospektą ir galutines sąlygas. Tačiau teismas konstatavo, kad AB banko SNORAS nemokumo (bankroto) rizika ir tai, kad dėl bankroto atsakovas gali neišpirkti obligacijų, buvo atskleisti apibendrintame finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme (toliau – aprašymas), be to, atsakovo AB banko SNORAS, kaip finansų maklerio įmonės, įsipareigojimų draudimo taikymo atvejai buvo apibrėžti veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir lėšų saugumą, aprašymo santraukoje (toliau – santrauka). Aprašymas ir santrauka visiems ieškovams buvo įteikti pasirašytinai, ką patvirtina ieškovų parašai neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priedo „Kliento pasirinkimai ir patvirtinimai“ 2 punkte. Šis sutarties priedas, nors ir būdamas sudėtine minėtos sutarties dalimi, yra atskiras nuo pačios sutarties teksto, sutarties pasirašymas nereiškia automatinio ir šio priedo pasirašymo, todėl toks įrodymas yra pakankamas gavimo faktui patvirtinti, o ieškovai šio įrodymo nepaneigė. Teismas akcentavo aplinkybę, jog nei ginčijamose obligacijų pasirašymo sutartyse, nei jokiame kitame dokumente nėra nurodoma, kad obligacijos yra draudžiamos indėlio draudimu. Nors taip pat nėra ir įrašo apie draudimo negaliojimą, tačiau, teismo įsitikinimu, atsakovo nemokumo rizikos atskleidimas, visumoje su tuo, kad ginčo sutartyse nėra įrašo apie draudimo galiojimą, atsižvelgiant į tai, jog ginčo sutarčių sudarymo metu ieškovai turėjo aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, sutartyse jie įvardinami investuotojais, o ne indėlininkais, į kitas nurodytas aplinkybes, ieškovams turėjo būti suprantama, kad obligacijų įsigijimo atveju egzistuoja banko nemokumo rizika ir kad tokiu atveju jie negaus indėlio draudimo išmokos. Teismas akcentavo tai, jog ir IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje aiškiai nurodyta, kad obligacijos nėra draudžiamos indėlio draudimu, o ieškovai negalėjo nesuvokti, kad obligacijos yra skirtinga nuo indėlio priemonė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovai neįrodė, jog banko darbuotoja būtų teigusi apie obligacijos draudžiamumą indėlio draudimu. Teismas svarbia pripažino aplinkybę, jog ieškovai visas ginčijamas sutartis sudarinėjo pasitardami tarpusavyje, o ieškovai A. C. ir P. C. po ginčijamų sutarčių sudarymo dar sudarinėjo ir terminuotojo indėlio sutartis, tokiu būdu diversifikuodami riziką. Šių aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad ieškovai negalėjo suklysti dėl ginčijamų sandorių esmės. Kadangi ieškovai neįrodė argumentų, jog banko darbuotojai tvirtino, esą ginčo obligacijoms taikomas indėlių draudimas, teismas nepagrįsta pripažino ieškovų poziciją dėl banko siekio ieškovus apgauti tiek aktyviais veiksmais, tiek pasyviu neveikimu. Tuo pagrindu buvo atmesti ir ieškovų argumentai dėl sandorių, kaip sudarytų apgaulės įtakoje, pripažinimo negaliojančiais.

10III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

11Apeliaciniame skunde ieškovai A. C., P. C. ir I. C. prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų patenkintas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino formaliai, neatsižvelgdamas į tikrąją ieškovų valią sudarant obligacijų pasirašymo sutartis. Bankas pareigas turėjo vykdyti rūpestingai. Teismas turėjo ginčijamas sutartis įvertinti ir vartotojų teisių apsaugos kontekste. Nurodyta aplinkybė sąlygojo ir tai, jog teismas byloje nebuvo pakankamai aktyvus.
  2. Teismas nepagrįstai akcentavo tinkamą sutarčių sąlygas detalizuojančių priedų ieškovams įteikimą, kuris savaime nereiškia tinamo sudaromų sandorių sąlygų ir rizikų išaiškinimo.
  3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties nuostatos formuluotę „yra apdrausti“, kuri reiškia baigtinį procesą. Teismas šią nuostatą aiškino šališkai ir nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Teismas nepagrįstai šią nuostatą pripažino blanketine.
  4. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į ieškovų emocinę būseną, buvusią ginčijamų sutarčių pasirašymo metu. Ginčijami sandoriai sudaryti praėjus pusmečiui po ieškovams artimo asmens V. C. mirties.
  5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai akcentavo aplinkybę, jog ieškovai atsisakė pateikti informaciją apie save. Atsisakymas teikti informaciją apie save neturi įtakos tam, kad atsakovas netinkamai teikė savo informaciją apie rizikas ir suteikė klaidingą informaciją apie obligacijų draustumą.
  6. Teismas, vertindamas ieškovų asmenines savybes, nepagrįstai svarbia pripažino aplinkybę dėl teisinio išsilavinimo. Nurodyta išvada nepaneigia aplinkybės, jog ieškovai neturėjo patirties investavimo srityje. Be to, A. C. specializavosi baudžiamosiose ir šeimos bylose, P. C. turėjo tik teisės bakalauro išsilavinimą, o I. C. – vidurinį išsilavinimą.

12Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašė ieškovų apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad apeliaciniame skunde akcentuojama vartotojų teisių apsauga nėra susijusi su nagrinėjama byla. Pasak atsakovės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai analizavo ieškovų asmenines savybes. Atsakovės nuomone, bankas tinkamai įvykdė finansų maklerio pareigas. Atsakovė nurodė, kad Aptarnavimo sutarties nuostata nėra klaidinanti, be to, negalėjo sąlygoti ginčijamų sutarčių sudarymo. Ieškovai neskaitė sutarčių, todėl esą klaidinančios ar nesąžiningos sutarčių sąlygos nelėmė sutarčių sudarymo.

13Atsakovas BAB bankas SNORAS prašė ieškovų apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad ieškovai turėjo galimybę pasidomėti indėlių draudimo apimtimi, tačiau sudarydami ginčijamas sutartis jų sąlygų neskaitė. Ieškovai galėjo suklysti dėl savo pačių nerūpestingumo ir neatsakingumo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė tuo pagrindu, jog ieškovai neįrodė banko apgaulės fakto. Atsakovas tvirtino tinkamai įvykdęs finansų tarpininko pareigas. Ieškovai pasirašytinai patvirtino, kad buvo supažindinti su sutarčių sąlygomis, rizikomis, taip pat Prospektu, kuris buvo viešai prieinamas. Ieškovai nereikalavo pateikti šio dokumento popierinės versijos. Kadangi ieškovai pripažino neskaitę sutarčių sąlygų, negali remtis suklaidinimu ar sąlygų dviprasmiškumu. Atsakovo nuomone, ieškovai, kaip profesionalūs teisininkai, turėjo suprasti, kad Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje įrašas apie draustumą yra blanketinė norma, kurios ribomis būtina papildomai pasidomėti. Nurodė, kad apeliantų cituojami teisminiai precedentai nėra aktualūs sprendžiamam ginčui. Akcentavo, kad ieškovai remiasi Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimu, kuris nėra susijęs su ginčijamomis sutartimis. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai analizavo ieškovų asmenines savybes. Tokio pobūdžio informacija neatsiejama nuo sandorių negaliojimo pagrindų, kuriais ieškovai remiasi.

142016 m. sausio 15 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ rašytiniai paaiškinimai.

152016 m. sausio 19 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

16IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

18Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo

19Lietuvos apeliaciniame teisme 2016 m. sausio 15 d. gauti atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ rašytiniai paaiškinimai. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Vadovaujantis CPK 323 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad atsižvelgiant į CPK 17 straipsnyje įtvirtintą šalių procesinio lygiateisiškumo principą, pasibaigus atsiliepimo į apeliacinį skundą padavimo terminui, jį keisti (papildyti) taip pat yra draudžiama. Teisėjų kolegija, išanalizavusi atsakovės rašytinių paaiškinimų turinį, atkreipia dėmesį, jog šiame procesiniame dokumente iš esmės atkartojami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015 (dėl kurios buvo sustabdyta nagrinėjama byla), išdėstyti teisiniai motyvai. Šiuo atveju teisėjų kolegija neįžvelgia atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą pildymo požymių, todėl priima šio asmens pateiktus rašytinius paaiškinimus.

20Dėl esminių bylos faktinių aplinkybių ir ginčo ribų

21Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovai su atsakovu AB banku SNORAS sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis: A. C. – 2011 m. birželio 6 d. (t. 1, b. l. 103-112), I. C. – 2011 m. liepos 14 d. (t. 1, b. l. 113-122), P. C. – 2011 m. liepos 14 d. (t. 1, b. l. 123-132). Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių pagrindu ieškovai su atsakovu sudarė obligacijų pasirašymo sutartis: A. C. – 2011 m. birželio 6 d. obligacijų pasirašymo sutartį dėl 416 vienetų 100 Lt (28,96 Eur) nominalios vertės obligacijų pirkimo už 41 584,73 Lt (12 043,77 Eur) (t. 1, b. l. 9); P. C. – 2011 m. liepos 14 d. obligacijų pasirašymo sutartį dėl 200 vienetų 100 Lt (28,96 Eur) nominalios vertės obligacijų pirkimo už 19 995,34 Lt (5 791,05 Eur) ir 2011 m. rugsėjo 16 d. obligacijų pasirašymo sutartį dėl 114 vienetų 100 Eur nominalios vertės obligacijų pirkimo už 11 398,81 Eur (t. 1, b. l. 11-12); I. C. – 2011 m. liepos 14 d. obligacijų pasirašymo sutartį dėl 100 vienetų 100 Lt (28,96 Eur) nominalios vertės obligacijų pirkimo už 9 997,67 Lt (2 895,53 Eur) ir 2011 m. liepos 15 d. obligacijų pasirašymo sutartį dėl 101 vieneto 100 Lt (28,96 Eur) nominalios vertės obligacijų pirkimo už 10 097,65 Lt (2 924,48 Eur) (t. 1, b. l. 14-15). Ieškovai pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje išvardintas obligacijų pasirašymo sutartis prašė pripažinti negaliojančiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 ir 1.91 straipsniuose nurodytais pagrindais, nurodydami, kad atsakovo (banko) ir jo darbuotojų tyčinių veiksmų įtakoje buvo suklaidinti dėl ginčijamų sandorių esmės. Ieškovai bylos nagrinėjimo metu laikėsi nuoseklios pozicijos, teigdami, jog jei žinotų, kad obligacijos nėra apdraustos, nebūtų sudarę ginčijamų sutarčių. Be to, ieškovų nuomone, neatskleidęs rizikų, susijusių su ginčo obligacijų įsigijimu, bankas pažeidė Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

22Dėl vartotojų statuso

23Ieškovai A. C., I. C. ir P. C. (apeliantai) apeliaciniame skunde nurodė, kad ginčijami sandoriai yra vartojimo sandoriai, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti klientams teikiamą apsaugą ne tik FPRĮ pagrindu, bet ir vartotojų teisių apsaugos atžvilgiu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiai apeliantų pozicijai.

24Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2001; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008). Tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-141/2006; 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, esant tokiai situacijai pareiga teismui ex officio atlikti ginčijamos sutarties sąlygų kontrolę CK 6.188 straipsnio pagrindu kiltų tik tuo atveju, kai ta sutartis būtų kvalifikuota kaip vartojimo. CK 1.39 straipsnio 1 dalyje vartojimo sutartis apibrėžiama kaip susitarimas dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų poreikiams tenkinti. Sutartis turėtų būti kvalifikuojama kaip vartojimo, jei ji atitinka šiuos esminius požymius: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ar paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės - komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes tiekia ar paslaugas teikia verslininkas. Toks teisinis reguliavimas suponuoja bylą nagrinėjančio teismo pareigą teisiškai kvalifikuojant sutartį nustatyti, koks asmuo yra prekių ar paslaugų vartotojas, taip pat prekių ir paslaugų įsigijimo tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2003; 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008). Apeliantai vartojimo sutartimis prašo kvalifikuoti obligacijų pasirašymo sutartis, t. y. sandorius dėl obligacijų pirkimo. Obligacija – tai skolos vertybinis popierius, patvirtinantis jo turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens nustatytais terminais nominaliąją obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog obligacija yra klasikinis investicinis produktas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog aptariamu atveju aplinkybė, kad šalys ginčijamomis sutartimis susitarė dėl obligacijų pirkimo (kitaip tariant, dėl investavimo į vertybinius popierius), sudaro pakankamą pagrindą išvadai, jog ginčijamais sandoriais nebuvo sukurti vartojimo santykiai. Ginčijamų sutarčių sudarymas nėra susijęs su apeliantų asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimu, priešingai – tokia veikla turi verslumo požymių. Aptariamu atveju nėra esminio požymio vartojimo santykiams identifikuoti – sandorio sudarymo tikslo tenkinti būtent asmeninius, šeimos, namų ūkio poreikius. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl kitos finansų įstaigos platinto investicinio produkto, atitinkančio esmines ginčo produkto šioje byloje savybes, įsigijimo pripažinimo vartojimo sandoriu, konstatavo, kad sandoriai, kai fiziniai asmenys įsigyja finansines priemones sudarydami rizikos sutartis, nelaikytini vartojimo sandoriais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2014). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, nėra pagrindo ginčijamų sutarčių kvalifikuoti vartojimo sandoriais, o apeliantus laikyti vartotojais. Nurodytos aplinkybės paneigia nagrinėjamu atveju buvus teismo pareigą įvertinti ginčijamų sutarčių sąlygas bei jų sudarymo aplinkybes pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus.

25Dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis

26Kaip minėta, ieškovai su atsakovu AB banku SNORAS sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis prašė pripažinti negaliojančiomis CK 1.90 straipsnyje ir CK 1.91 straipsnyje nurodytais pagrindais. Ieškovai laikėsi nuoseklios pozicijos, jog ginčijami sandoriai buvo sudaryti jų suklydimo įtakoje ir dėl aktyvių apgaulingų banko veiksmų. Patenkinus reikalavimus dėl ginčijamų sandorių, ieškovai prašo už obligacijas sumokėtas jų lėšas pripažinti terminuotaisiais indėliais, kuriems taikytina IĮIDĮ įtvirtinta draudiminė apsauga. Pirmosios instancijos teismui ieškinį atmetus, ieškovai apeliaciniame skunde nurodė, jog teismas netinkamai vertino ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybes, netinkamai vertino banko veiksmus FPRĮ nuostatų, reguliuojančių finansų tarpininko pareigas, aspektu. Apeliantų tvirtinimu, netinkamas nurodytų finansų tarpininko pareigų vykdymas sąlygojo ieškovų valios neatitinkančių sandorių sudarymą. Apeliantų teigimu, jeigu jiems būtų tinkamai atskleistos rizikos, susijusios su obligacijų įsigijimu, išaiškinta aplinkybė, jog obligacijoms netaikomas indėlių draudimas, ginčijamų sandorių tokiomis sąlygomis jie nebūtų sudarę. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, jog aptariamu atveju analizuotina, ar atsakovas AB bankas SNORAS ginčijamų sandorių sudarymo metu, t. y. parduodamas ieškovams banko išleistas obligacijas, tinkamai supažindino juos su įsigyjamu finansiniu produktu bei su juo susijusiomis rizikomis. Taip pat vertintina, ar ieškovams suteikta informacija, lėmusi ginčo finansinio produkto įsigijimą, nebuvo klaidinanti dėl obligacijoms taikomos draudiminės apsaugos. Tuo atveju, jeigu nurodyta informacija buvo klaidinanti, vertintina, ar nurodyta aplinkybė lėmė ieškovų valios neatitinkančių sandorių sudarymą.

27Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovų apeliacinio skundo argumentų kontekste būtina atsižvelgti į nagrinėjamam ginčui aktualius kasacinio teismo išaiškinimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, įvertinęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime byloje Nr. C-671/13 nurodytas aplinkybes, Indėlių ir Investuotojų direktyvų bei jas įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų (IĮIDĮ) nuostatas, konstatavo, kad banko išleistos obligacijos neatitinka indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina. Obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau vertinamu atveju (bankrutavus vertybinių popierių emitentui) nėra nustatytos jos taikymo sąlygos, t. y. neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas (tam, kad būtų pritaikyta Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo sistema, turi būti tenkinamos visos šios direktyvos taikymo sąlygos: asmuo turi patekti tarp Investuotojų direktyvoje nurodytų subjektų, kuriems gali būti taikoma kompensavimo sistema; turi būti įvykęs Investuotojų direktyvoje apibrėžtas draudžiamasis įvykis). Dėl šios priežasties vadovaujantis nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais konstatuotina, kad atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, toje direktyvoje nurodyta draudimo išmoka (kompensacija) nagrinėjamo ginčo atveju nemokėtina. Esant tokiems kasacinio teismo išaiškinimams dėl obligacijoms taikytinos draudiminės apsaugos ir sąlygų, teisėjų kolegija neturi pagrindo analizuoti, ar už obligacijų įsigijimą sumokėtos lėšos turi būti vertinamos kaip indėlis, kuriam taikoma IĮIDĮ nustatyta draudiminė apsauga.

28Tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde ieškovai laikėsi vieningos pozicijos, tvirtindami buvę suklaidinti aktyviais banko veiksmais. Pasak apeliantų, jiems buvo pateikta klaidinga informacija, kad platinamos obligacijos yra draudimo objektas. Apeliantų tvirtinimu, tiek nurodyti aktyvūs banko veiksmai, tiek specialiajame akte (FPRĮ) numatytų pareigų nevykdymas lėmė situaciją, jog ieškovai sudarė jų valios neatitinkančius sandorius.

29CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais. Pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokio jis iš tikrųjų siekė, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2002; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-609/2008). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovai nenurodė konkrečių faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog atsakovas (bankas) tyčia atliko veiksmus, nukreiptus į sąmoningą ieškovų apgaulę, t. y. sąmoningai suklaidino arba sąmoningai nutylėjo aplinkybę, jog ginčo obligacijoms netaikoma indėlio draudiminė apsauga (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, argumentai, jog sudarytų sutarčių ir jų priedų nuostatos buvo neaiškios, tam tikros – netgi viena kitai prieštaraujančios (pvz., obligacijų pasirašymo sutartyje nebuvo nuostatos dėl draudiminės apsaugos, o neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje nurodyta, kad banko įsipareigojimai klientui apdrausti įstatymų nustatyta tvarka), o banko darbuotojai esą sąmoningai galėjo nutylėti ginčo objekto nedraudžiamumo faktą, tokių argumentų nepagrindus leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, jie patys savaime neleidžia svarstyti ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais, kaip sudarytų banko apgaulės įtakoje, galimybės.

30Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas, klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi jį sudariusios šalies valios trūkumų, nes ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, tai yra konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2014, 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014, kt.).

31Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, tai yra šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Kiekvieno sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, todėl kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014).

32Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo byloje spręsdamas, ar investuotojas buvo suklaidintas, nurodė, kad yra svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą nagrinėjamuose santykiuose, pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-206/2014; ir kt.).

33Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovas AB bankas SNORAS neįrodė, jog ieškovams išaiškino obligacijų emisijos prospektą ir galutines sąlygas. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog nurodyti dokumentai iš tiesų realiai (popieriniu pavidalu) buvo įteikti ieškovams. Tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad banko nemokumo rizika ir šios aplinkybės sąlygojama obligacijų neišpirkimo galimybė ieškovams buvo tinkamai atskleista kituose dokumentuose – Aprašyme ir Santraukoje, kurie ieškovams buvo įteikti pasirašytinai. Apeliantai, nesutikdami su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, neigė tokių dokumentų gavimo faktą. Taip pat jie nurodė, kad net ir šių dokumentų įteikimas nelaikytinas tinkamu finansų maklerio pareigos informuoti apie siūlomo investavimo produkto rizikas įvykdymu. Pasak apeliantų, net ir jų atsisakymas pateikti informaciją apie investavimo poreikius, patirtį bei turtinę padėtį, paminėtos finansų maklerio pareigos neeliminuoja. Apeliantai akcentavo ir tai, jog tą pačią dieną (t. y. Obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo metu) sudarytose Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyse buvo nurodyta, kad banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti, o ginčijamose obligacijų pasirašymo sutartyse nuostatos apie draudimo apsaugos netaikymą nėra. Apeliantų nuomone, šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovo pateikta informacija buvo dviprasmiška, todėl jie, kaip neprofesionalūs investuotojai, netinkamų ir nepakankamų banko veiksmų įtakoje galėjo priimti neteisingus ir jų poreikių neatitinkančius sprendimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantų nurodyti argumentai iš dalies pagrįsti, tačiau nėra pakankami ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais.

34FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams bei potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagal CK 6.38 straipsnio 2 dalį, jeigu vienai iš šalių prievolės vykdymas kartu yra ir profesinė veikla, ši šalis turi vykdyti prievolę taip pat pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus. Finansų tarpininko profesinės veiklos reikalavimai įtvirtinti MiFID įgyvendinančiajame Finansinių priemonių rinkų įstatyme ir jo įgyvendinamuosiuose nacionalinės teisės aktuose. FPRĮ 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014; kt.).

35Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovai nebuvo tinkamai supažindinti su obligacijų emisijos prospektu ir galutinėmis sąlygomis, tačiau apie galimą obligacijų neišpirkimo dėl banko nemokumo riziką buvo nurodyta ieškovams įteiktuose Aprašyme ir Santraukoje. Kolegija pažymi, jog ieškovai, pasirašydami Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje, patvirtino gavę šiuos dokumentus, o objektyvių duomenų, paneigiančių tokią išvadą (dokumentų gavimą), nepateikė (CPK 178 straipsnis). Kita vertus, byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog ieškovai, pernelyg pasitikėdami atsakovu, nei ginčijamų sandorių sudarymo metu, nei po jų sudarymo nesidomėjo obligacijų pasirašymo sutarčių sąlygomis. Todėl ir neigiamos tokių sandorių sudarymo pasekmės tenka apeliantams. Pažymėtina, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovams turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015). Minėta, kad vertinant, ar asmuo dėl sandorio suklydo, ar buvo suklaidintas (apgautas), svarbu analizuoti jo valios formavimosi procesą. Todėl tam neabejotinai svarbūs yra duomenys, individualizuojantys asmenį, jo asmenines savybes, patirtį. Pirmosios instancijos teismo surinkti duomenys patvirtina, kad ieškovai A. C. ir P. C. yra (ir ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo) profesionalūs teisininkai. A. C. nuo 1990 metų įrašytas į praktikuojančių advokatų sąrašą. P. C. buvo įgijęs teisės bakalauro išsilavinimą. Ieškovė I. C. ginčui aktualiu metu turėjo vidurinį išsilavinimą, tačiau, kaip pagrįstai akcentavo pirmosios instancijos teismas, jos vardu sandoriai buvo sudaryti per atstovą (A. C.) arba dalyvaujant kitam šeimos nariui (teisinį išsilavinimą turinčiam P. C.). Ginčijami sandoriai buvo sudaryti ieškovams tarpusavyje pasitariant. Bylos duomenys patvirtina, kad A. C. iki ginčijamų sandorių sudarymo buvo sudaręs 11 sutarčių dėl terminuotųjų indėlių, P. C. – 12 sutarčių dėl terminuotųjų indėlių, I. C. – 2 sutartis dėl terminuotųjų indėlių. Taigi, labiau tikėtina, kad sudarant obligacijų pasirašymo sutartis, ieškovams dėl amžiaus, socialinės padėties, išsilavinimo ir įgytos patirties buvo suprantama, jog yra sudaromas savo turiniu nuo terminuotojo indėlio sutarties besiskiriantis sandoris, kurio esmė – ne taupymas, o investavimas. Juolab, kad pasirašytose sutartyse jie buvo įvardijami ne indėlininkais, o investuotojais. Ginčo finansinio produkto išskirtinumą atspindi ir didesnė jo finansinė grąža (mokamų palūkanų dydis). Ieškovai patvirtino, jog tokio pobūdžio sandorius buvo siūloma sudaryti dėl aiškiai didesnio pelningumo – aukštesnės palūkanų normos. Nors ieškovai tvirtino, kad ginčo investavimo mechanizmą pasirinko dėl jiems aktualios savybės – nesant įsipareigojimo konkretų terminą išlaikyti obligacijas (kadangi turėjo planų pirkti butą), visgi teisėjų kolegijos toks argumentas neįtikina, kadangi jau po ginčijamų sandorių sudarymo buvo sudaryti deklaruotam tikslui prieštaraujantys sandoriai – terminuotojo indėlio sutartys. Be to, kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, terminuotojo indėlio sutarčių sudarymas tiek iki, tiek ir po ginčijamų sandorių sudarymo, iliustruoja ieškovų teisingą obligacijų, kaip investavimo produkto, suvokimą ir skirtingo lygio rizikos diversifikavimą. Darytina išvada, kad apeliantai, suvokdami esminius šių sandorių (sutarčių) skirtumus, neturėjo pagrindo tikėtis, kad obligacijoms visa apimtimi turėtų būti taikoma indėlių draudiminė apsauga, juolab, kad tokios nuostatos nebuvo ginčijamų sandorių sąlygose.

36Teisėjų kolegija sutinka su tuo, jog ginčijami sandoriai buvo sudaryti ieškovų šeimai emociškai sudėtingu laikotarpiu – praėjus trumpam laiko tarpui po artimo asmens netekties. Tačiau ginčijamų sandorių sudarymas nebuvo būtinas ar neatidėliotinas. Ieškovai, būdami išsilavinę žmonės, suvokdami, kad patirta netektis trukdo atlikti sudėtingus, atsakomybės, koncentracijos reikalaujančius veiksmus, sprendimo dėl ginčijamų sandorių sudarymo priėmimą galėjo atidėti vėlesniam laikui arba visiškai susilaikyti nuo tokio pobūdžio sandorių sudarymo. Nėra pagrindo pritarti skundo argumentui, jog pirmosios instancijos teismas esą nepagrįstai akcentavo ieškovų išsilavinimą. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad ginčo santykiuose ieškovai yra neprofesionalūs investuotojai, be to, nėra duomenų apie jų investavimo patirtį. Tačiau įgytas teisinis išsilavinimas ir gyvenimiška patirtis neabejotinai leido ieškovams suvokti galimas pasekmes to, jog sutartys sudaromos nesigilinant į jų sąlygas. Be to, toks išsilavinimas yra pakankamas tam, kad skirti investavimą nuo taupymo, indėlį nuo obligacijos ir įvertinti kitas svarbias aplinkybes. Todėl suvokiant, kad yra siūlomas ne taupymo produktas, tokių asmeninių savybių klientas, jeigu jam būtų svarbi draustumo sąlyga ir jos ribos, neabejotinai turėjo tokias abejones išsklaidyti.

37Dėl apeliantų akcentuojamos ir klaidinančia įvardijamos Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje (sutarties dalis „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“) įtvirtintos sąlygos teisėjų kolegija pažymi, kad ją įvertinęs kasacinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, nurodė, jog konstatavus, kad obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau šiuo atveju nesant jos taikymo sąlygos, t. y. kai neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas, nėra priežasties pripažinti, jog neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies nuostatos, susijusios su draudimu, pačios savaime yra neteisingos. Tačiau, kasacinio teismo vertinimu, sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Ankstesnėje šios nutarties dalyje minėta, kad, vertinant, ar finansines paslaugas gaunančiam asmeniui buvo suteikta visapusiška informacija apie sudaromą sandorį, turi būti nustatyta, ar asmeniui buvo jam priimtina ir suprantama forma paaiškintas įsigyjamas finansinis produktas, jo rizikingumas ir kitos aplinkybės, padedančios asmeniui priimti sprendimą dėl sandorio sudarymo. Faktas, jog šaliai buvo suteikta galimybė susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis, gali būti pripažįstamas tik tada, jeigu jos visos yra įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą arba pateiktos kaip sutarties priedas atskirame dokumente, atsiųstos kitai šaliai iki sutarties pasirašymo arba pateiktos susipažinti sutarties pasirašymo metu. Šias aplinkybes privalo įrodyti standartines sąlygas parengusi šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-381/2013). Analizuojamu atveju byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad ieškovams esminė informacija apie įsigyjamą finansinę priemonę buvo suteikta, tačiau šiuose dokumentuose buvo atskleidžiamos tik įgyjamos finansinės priemonės ypatybės, bet nebuvo išryškintos jos (finansinės priemonės) draudimo apimtis ir taikymo sąlygos, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad draudžiamumo aspektas ieškovams nebuvo pakankamai aiškiai atskleistas. Tačiau pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Šiuo atveju svarbu įvertinti, kokią įtaką informacija apie obligacijų įsigijimo sutartims taikomą draudiminę apsaugą turėjo ieškovams priimant sprendimą dėl sutarčių sudarymo, t. y. ar draudiminės apsaugos aspektas buvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovų apsisprendimą sudaryti sandorį ar jo nesudaryti. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovams ši aplinkybė nebuvo esminė, todėl nėra pagrindo teigti, jog jos detaliai neaptarus, ieškovai buvo suklaidinti dėl esminių sutarties sąlygų ar apgauti, dėl ko esant kitoms aplinkybėms jie nebūtų sudarę analogiškos sutarties. Tokią išvadą suponuoja keletas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių: ieškovai sutartis sudarė būdami tikri dėl savo ketinimų (priėmė sprendimus tarpusavyje pasitarę); nėra duomenų, kad esant deklaruotoms dviprasmiškoms nuostatoms dviejose tą pačią dieną sudaromose sutartyse (rizika dėl atsakovo nemokumo ir kartu nuostata dėl investicijos draustumo), ieškovai būtų ėmęsi aktyvių ir efektyvių veiksmų šioms abejonėms pašalinti, o netgi priešingai – po pirmojo sandorio sudarymo 2011 m. birželio 6 d., vėliau (2011 m. liepos 14 d., 2011 m. liepos 15 d., 2011 m. rugsėjo 16 d.) sandoriai buvo sudaromi tokiomis pačiomis aplinkybėmis, t. y. visiškai nesigilinant į sąlygas; ieškovai atsisakė pateikti informaciją atsakovui apie turimą investavimo patirtį, investavimo tikslus. Sprendžiamam klausimui reikšminga ir ta aplinkybė, kad laiko tarpas nuo pirmojo sandorio iki kitų santorių sudarymo, taip pat laiko tarpas, praėjęs nuo ginčijamų sandorių sudarymo iki finansų tarpininko (atsakovo) veiklos apribojimo ir vėliau jo nemokumo konstatavimo, buvo pakankamas, jog apeliantai visapusiškai įvertintų sudarytų sandorių sąlygas, sutarčių ir joms taikomos draudiminės apsaugos lygio pakankamumą, tačiau reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais buvo pareikšti ne neuždelsiant (per protingą terminą), o tik atsakovo bankroto proceso metu. Todėl vertinant ginčijamų sutarčių teisėtumą nurodytų sandorio negaliojimo požymių kontekste, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog ieškovai, suvokdami tikrąsias sąlygas dėl draudiminės apsaugos fakto ir lygio, panašiomis aplinkybėmis tokių sandorių nebūtų sudarę. Analogiškos pozicijos Lietuvos apeliacinis teismas laikėsi ir kitose faktinėmis aplinkybėmis iš esmės tapačiose bylose (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-10-943/2016, 2016 m. sausio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-11-330/2016).

38Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantų argumentais, jog, neatsižvelgiant į jų atsisakymą pateikti duomenis apie save, bankas privalėjo įvertinti investicinių paslaugų tinkamumą apeliantams. Pažymėtina, kad finansų tarpininko pareiga veikti geriausiais investuotojui interesais apima ne tik informacijos klientui teikimą, bet ir informacijos iš kliento surinkimą tam, kad investuotojui galima būtų pasiūlyti labiausiai jo lūkesčius ir investavimo patirtį atitinkančius investavimo variantus. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką neprofesionaliojo investuotojo statuso turėjimas lemia papildomą šio investuotojo teisių ir interesų apsaugą, kuri užtikrinama nustatant papildomas pareigas bankui (pvz., pareigą parengti ir paskelbti prospektą, suteikti visą informaciją klientui ir pan.), tačiau neeliminuoja neprofesionaliojo investuotojo bendrųjų pareigų (pvz., pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jų sąlygų, domėtis savo teisėmis bei pareigomis, elgtis rūpestingai, protingai ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-265/2014). Šiuo atveju ieškovai patys prisiėmė neapgalvotą ir nepasvertą investavimo į vertybinius popierius – obligacijas riziką, todėl, nenustačius tyčinių ir sąmoningų banko veiksmų, kuriais ieškovai būtų buvę suklaidinti dėl sudaromų sandorių esmės, bei nustačius, kad obligacijų įsigijimo sandoriams taikoma draudiminė apsauga nebuvo esminė sutarties sąlyga, lėmusi ieškovų apsisprendimą dėl sutarties sudarymo, teisėjų kolegija neturi pagrindo ginčijamas sutartis pripažinti negaliojančiomis ieškovų nurodytais sandorių negaliojimo pagrindais.

39Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

40Remdamasi šioje nutartyje pateiktais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, jo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Kaip jau pažymėta, ieškovų apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti jų apskųstą Vilniaus apygardos teismo sprendimą (CPK 329, 330 straipsniai), todėl skundas atmetamas, o tas sprendimas paliekamas nepakeistas.

41Dėl bylinėjimosi išlaidų

42Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo priteisti iš ieškovų 630,79 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nurodo, kad šias išlaidas sudarė užmokestis už teisinę pagalbą rengiant atsiliepimą į ieškovų apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apskųstuoju teismo sprendimu buvo sumažintos atsakovės prašytos priteisti jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais remiantis buvo sumažintas atsakovės prašytų priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, laikosi nuostatos, kad protinga, teisinga ir sąžininga atsakovės patirtų teisinės pagalbos už atsiliepimo į ieškovų apeliacinį skundą parengimą išlaidų atlyginimą sumažinti iki 300 Eur (CK 1.5 straipsnio 4 dalis).

43Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

44Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

45Priteisti iš ieškovų A. C. (a. k. ( - ) P. C. (a. k. ( - ) ir I. C. (a. k. ( - ) lygiomis dalimis 300 Eur (po 100 Eur iš kiekvieno) bylinėjimosi išlaidų atsakovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ (j. a. k. 110069451) naudai.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovai A. C., P. C. ir I. C. pirmosios instancijos teismui pateiktame... 5. Atsakovas AB bankas SNORAS prašė ieškinį atmesti nesant pagrindų, dėl... 6. Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašė ieškinio... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė,... 9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovai atsisakė bankui... 10. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai... 11. Apeliaciniame skunde ieškovai A. C., P. C. ir I. C. prašo Vilniaus apygardos... 12. Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašė ieškovų... 13. Atsakovas BAB bankas SNORAS prašė ieškovų apeliacinį skundą atmesti, o... 14. 2016 m. sausio 15 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti atsakovės VĮ... 15. 2016 m. sausio 19 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas atsakovės VĮ... 16. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320... 18. Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo ... 19. Lietuvos apeliaciniame teisme 2016 m. sausio 15 d. gauti atsakovės VĮ... 20. Dėl esminių bylos faktinių aplinkybių ir ginčo ribų... 21. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovai su atsakovu AB banku SNORAS sudarė... 22. Dėl vartotojų statuso... 23. Ieškovai A. C., I. C. ir P. C. (apeliantai) apeliaciniame skunde nurodė, kad... 24. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad vartotojų teisių gynimas... 25. Dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis... 26. Kaip minėta, ieškovai su atsakovu AB banku SNORAS sudarytas obligacijų... 27. Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovų apeliacinio skundo argumentų... 28. Tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde... 29. CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų,... 30. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, suklydimas – tai neteisingas... 31. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, tai yra šalies,... 32. Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo byloje spręsdamas, ar... 33. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovas AB bankas SNORAS... 34. FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad finansų maklerio įmonė turi... 35. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog... 36. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, jog ginčijami sandoriai buvo sudaryti... 37. Dėl apeliantų akcentuojamos ir klaidinančia įvardijamos Neprofesionalaus... 38. Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantų argumentais, jog,... 39. Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo... 40. Remdamasi šioje nutartyje pateiktais argumentais, teisėjų kolegija... 41. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 42. Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo priteisti iš... 43. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 44. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 45. Priteisti iš ieškovų A. C. (a. k. ( - ) P. C. (a. k. ( - ) ir I. C. (a. k. (...