Byla 1A-152-354/2019
Dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

1Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Gražvydo Poškaus, Virginijos Žindulienės, sekretoriaujant Irenai Skaringienei, dalyvaujant prokurorei Aurelijai Rakštienei, nuteistajai D. T., jos gynėjai advokatei Simonai Vaičiulytei – Gavorskienei, nuteistajam D. T., jo gynėjui advokatui Valdui Kairiui,

2neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. T. ir D. T. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

3D. T. pripažinta kalta ir nuteista:

4pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 3 dalį 15 MGL (564,90 Eur) dydžio bauda;

5pagal BK 163 straipsnį 25 MGL (941,50 Eur) dydžio bauda;

6pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

7Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus ir 163 straipsnį, subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams, o ši bausmė subendrinta visiško sudėjimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, ir D. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams ir 15 MGL (564,90 Eur) dydžio bauda.

8Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 5, 6 punktais, laisvės atėmimo bausmės vykdymas D. T. atidėtas 1 metams ir jai paskirti šie įpareigojimai:

9- per 1 mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos žodžiu atsiprašyti nukentėjusiųjų K. B. ir A. B. (buv. B.);

10- dirbti arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir tęsti registraciją Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos;

11- per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje.

12D. T. pripažintas kaltu ir nuteistas:

13pagal BK 140 straipsnio 3 dalį 15 MGL (564,90 Eur) dydžio bauda;

14pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

15Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, bausmės, paskirtos už atskirus nusikaltimus, subendrintos visiško bausmių sudėjimo būdu, ir D. T. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams ir 15 MGL (564,90 Eur) dydžio bauda.

16Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 5, 6 punktais, laisvės atėmimo bausmės vykdymas D. T. atidėtas 1 metams ir jam paskirti šie įpareigojimai:

17- per 1 mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos žodžiu atsiprašyti nukentėjusiųjų K. B. ir A. B. (buv. B.);

18- dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir tęsti registraciją Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos;

19- per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje.

20Prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareikštas civilinis ieškinys dėl 3 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam K. B. tenkintas visiškai ir iš A. B., D. T. ir D. T. nukentėjusiajam K. B. priteista po 1 000 Eur iš kiekvieno neturtinei žalai atlyginti.

21Prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareikštas civilinis ieškinys dėl 1 400 eurų neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai A. B. (buv. B.) tenkintas visiškai ir iš D. T. ir D. T. nukentėjusiajai A. B. (buv. B.) priteista po 700 Eur iš kiekvieno neturtinei žalai atlyginti.

22Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir A. B., tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.

23Teisėjų kolegija

Nustatė

24I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

251.

26D. T. nuteista už tai, kad ji nenustatytu tiksliu laiku, laikotarpiu nuo 2015 metų pradžios iki 2016 m. balandžio 6 d., ( - ), tiksliai nenustatytoje vietoje, mušdama – spirdama mažametei A. B. (buv. B.), gim. ( - ) m., į nugarą, sukėlė jai fizinį skausmą.

272.

28Be to, D. T. nuteista už tai, kad ji laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 15 d. iki 2016 m. birželio 1 d., būdama atsakinga už Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016-04-15 įsakymais Nr. A-475, Nr. A-474 laikinai jos globai priskirtų vaikaičių mažamečių A. B. (buv. B.), gim. ( - ) m., K. B., gim. ( - ), auklėjimą ir vystymąsi, privalėdama rūpintis jų sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu, privalėdama vaikams sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikai būtų parengti savarankiškam gyvenimui visuomenėje (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.155 straipsnio 2 dalis), privalėdama užtikrinti vaiko teises, numatytas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, t. y. sudaryti tinkamas sąlygas vaikui gyventi ir augti, sudaryti vaikui sveiką ir saugią aplinką, užtikrinti gyvenimo sąlygas, būtinas jo protiniam, dvasiniam gyvenimui, piktnaudžiavo globėjos teisėmis ir pareigomis, sistemingai fiziškai ir psichiškai gniuždydama vaiką ir žiauriai elgdamasi su vaikais, tai yra nenustatytu tiksliu laiku, laikotarpiu ne anksčiau kaip nuo 2016 m. balandžio 15 d. iki 2016 m. birželio 1 d., bute, esančiame ( - ), naudodama fizinį smurtą, tai yra, mušdama A. B. (buv. B.) ir K. B. rankomis, jiems suduodama nenustatytą skaičių smūgių per veidą, naudodama psichologinį smurtą – tai yra kartu su D. T. kaltindama A. B. (buv. B.) ir K. B. dėl mamos mirties, liepdama jai „klaupkis prieš D. ant kelių, kad galėtum čia gyventi“, apgaudinėdama A., sakydama, kad mama R. B. jos parodytame rašte parašė, kad „negyvenkit su A., gyvenkit pas močiutę“, versdama A. B. (buv. B.) ir K. B. sakyti, kad nenori gyventi pas A. B., kad jis naudojo prieš juos ir seserį E. fizinį smurtą, darydama K. B. ir A. B. (buv. B.) poveikį slėpti apie jos ir D. T. smurtą prieš juos, taip fiziškai ir psichiškai gniuždydama mažamečius artimus giminaičius – vaikaičius A. B. (buv. B.) ir K. B., kartu su D. T. padarė A. B. (buv. B.) nežymų sveikatos sutrikdymą, nes dėl naudojamo fizinio bei psichinio smurto jai padarytas laikinas psichikos sveikatos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą, bei K. B. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl prieš jį naudojamo fizinio bei psichinio smurto K. B. padarytas laikinas psichikos sveikatos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą, dėl kurio K. B. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau kaip 10 dienų.

293.

30Be to, D. T. nuteista už tai, kad ji nenustatytu tiksliu laiku, laikotarpiu nuo 2016 metų balandžio mėnesio pradžios iki 2016 m. birželio 1 d., ( - ), bute, esančiame ( - ), bei bute, esančiame ( - ), mušdama mažametį vaikaitį K. B., tai yra be priežasties suduodama ranka nenustatytą skaičių smūgių per veidą, naudodama psichologinį smurtą, tai yra kartu su D. T. kaltindama dėl motinos mirties, 2016 m. balandžio 8-9 d. per motinos R. B. laidotuves sakydama „matai, kur tavo mama per tave guli...“, sakydama, kad „tu mamą nužudei“, pravardžiuodama, bei nenustatytu tiksliu laiku, 2016 m. birželio 1 d., apie 14.00 val., ( - ) miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus, esančio ( - ), patalpose, mažamečio K. B. akivaizdoje kartu su D. T. šaukdama, vartodama necenzūrinius žodžius, įžeidinėdama ir kaltindama R. R. nebūtais dalykais, šaukdama ant Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistų, nurodinėdama, ką jie turi dirbti, taip fiziškai ir psichiškai gniuždydama savo mažametį artimą giminaitį, vaikaitį K. B., padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl jos bei D. T. naudojamo fizinio bei psichinio smurto jam padarytas laikinas psichikos sveikatos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą, dėl kurio K. B. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau kaip 10 dienų.

314.

32D. T. nuteistas už tai, kad jis tiksliai nenustatytu laiku, laikotarpiu nuo 2016 metų balandžio mėnesio pradžios iki 2016 m. birželio 1 d., pas D. T. bute, esančiame ( - ), smurtaudamas prieš mažametę A. B. (buv. B.), kurios laikina globa Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016-04-15 įsakymu Nr. A-475 buvo paskirta D. T., naudodamas psichinį smurtą prieš mažametę A. B. (buv. B.), tai yra sakydamas, kad „nenoriu tų vaikų, tegul eina į vaikų namus“, kartu su D. T. kaltindamas ją dėl mamos mirties, darydamas poveikį A. slėpti apie jo ir globėjos D. T. smurtą prieš ją, brolį K., mušdamas, tiksliai nenustatytu laiku, ne vėliau kaip iki 2016 m. balandžio 22 d., ir vietoje, suduodamas vieną kartą ranka į veidą mažametei A. B. (buv. B.) bei tokiu būdu sukeldamas jai fizinį skausmą, taip fiziškai ir psichiškai gniuždydamas mažametę A. B. (buv. B.), padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą, nes dėl jo naudojamo fizinio bei psichinio smurto A. B. (buv. B.) padarytas laikinas psichikos sveikatos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą.

335.

34Be to, D. T., nuteistas už tai, kad jis tiksliai nenustatytu laiku, laikotarpiu nuo 2016 metų balandžio mėnesio pradžios iki 2016 m. birželio 1 d., pas D. T. bute, esančiame ( - ), smurtaudamas prieš mažametį K. B., kurio laikina globa Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016-04-15 įsakymu Nr. A-474 buvo paskirta D. T., naudodamas psichologinį smurtą prieš mažametį K. B., kartu su D. T. kaltindamas K. B. dėl motinos mirties, darydamas poveikį K. B. slėpti apie jo ir globėjos D. T. smurtą prieš jį bei seserį, 2016 m. birželio 1 d., apie 14.00 val. Vaiko teisių apsaugos skyriaus, esančio ( - ), patalpose mažamečio K. B. akivaizdoje kartu su D. T. šaukdamas, vartodamas necenzūrinius žodžius, įžeidinėdamas ir kaltindamas jo globėją R. R. nebūtais dalykais, šaukdamas ant Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistų, nurodinėdamas, ką jie turi dirbti, naudodamas fizinį smurtą, tai yra be priežasties suduodamas nenustatytą skaičių smūgių K. B., mušdamas pasistatęs prie sienos už paimtą mamos telefoną, taip fiziškai ir psichiškai gniuždydamas mažametį K. B., padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl jo naudojamo fizinio bei psichinio smurto K. B. padarytas laikinas psichikos sveikatos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą, dėl kurio mažamečio K. B. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau kaip 10 dienų.

35II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

366.

37Apeliaciniu skundu nuteistoji D. T. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. vasario 18 d. nuosprendį, kuriuo ji pripažinta kalta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, 163 straipsnį, 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus, ir priimti naują nuosprendį – ją išteisinti.

386.1.

39Skunde dėl nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį nurodomi argumentai:

406.1.1.

41Apeliantė teigia, kad nagrinėjamoje byloje vienintelis įrodymas apie tariamai jos naudotą smurtą yra mažametės A. B. 2017 m. liepos 31 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją duoti paaiškinimai. Nei ankstesnių apklausų metu, nei ekspertizės metu, kurioje jai (D. T.) nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti, apie šias aplinkybes A. B. nebuvo užsiminusi. Byloje esantys mažametės paaiškinimai neišsamūs, iš jų nėra aiškus nei tariamos veikos laikas, nei vieta, nei kitos aplinkybės.

426.1.2.

43Pažymima, kad teismas, siekdamas „apeiti“ Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 301 straipsnio 2 dalies imperatyvą, draudžiantį kaltinimą grįsti tik nukentėjusiojo paaiškinimais, kaip neva kitą įrodymą, patvirtinantį A. B. išsakytus teiginius, įvardija A. B. parodymus. Teismų praktikoje nurodoma, kad, jei asmuo apie įvykį žino tik iš nukentėjusiojo žodžių, jo paaiškinimai laikomi išvestiniais įrodymais, tokie įrodymai turi būti vertinami rezervuotai, mat nėra aišku, kaip informacija gauta iš vaiko, kaip jam buvo užduodami klausimai, ar jie nebuvo menami ir pan., tokių išvestinių parodymų kaip įrodymų tikrumo vertinimui svarbu, ar vaikas nurodė kokias nors įvykio detales, aplinkybes ir pan. Jei jų nenurodyta, nėra galimybės patikrinti jų tikrumo, todėl tokie liudijimai nelaikytini patikimais įrodymais (Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-655-843/2017).

446.1.3.

45Apeliantės vertinimu, A. B. parodymai yra prieštaringi, be to, atkreipiamas dėmesys, jog apeliantės atžvilgiu šis baudžiamasis procesas buvo pradėtas būtent A. B. iniciatyva, apeliantės ir A. B. santykiai yra konfliktiški, A. B. buvo nuteistas už D. T. sužalojimą, grasinimą D. T., todėl šiuo baudžiamuoju procesu pastarasis siekia atkeršyti D. T. ir jai, šiuo metu tarp jos bei E. ir A. B., atstovaujamų A. B., vyksta ir civiliniai ginčai dėl po R. B. mirties likusios skolos ir laidojimo išlaidų priteisimo. Teigia, kad dėl visų šių aplinkybių A. B. yra suinteresuotas apkalbėti ją (D. T.), todėl jo parodymai teismo turėjo būti atmesti kaip neobjektyvūs ir nepatikimi.

466.1.4.

47Atkreipiamas dėmesys, kad teismas rėmėsi R. D. paaiškinimais, jog vaikų pasakojimai apie patirtą smurtą yra adekvatūs, nesuvaidinti ir pan., tačiau R. D. bendraujant su A. B. apie tai, kad močiutė dar mamai gyvai esant būtų naudojusi kokį nors smurtą, A. B. neužsiminė, nors pasakojo ir apie įvykius iki mamos mirties, t. y. kad „ir anksčiau [iki mamos mirties] močiutė ateidavo, aplankydavo, aš pas ją eidavau. Visi gyvenom ( - )“. Taigi R. D. paaiškinimai šiame epizode negali būti laikomi įrodymais, nes iki ekspertizės ar jos metu A. B. apie spyrį į nugarą, po kurio esą atsirado mėlynė, net nebuvo kalbėjusi. Nurodoma, kad atmetus A. B. liudijimus kaip neobjektyvius, išvestinius, nesutampančius su A. B. paaiškinimais, o R. D. paaiškinimų negalint laikyti įrodymais, nes jai atliekant ekspertizę dar nebuvo duomenų apie tariamą spyrį į nugarą, kol dar mama gyva buvo, vieninteliu įrodymu bylos dalyje dėl BK 140 straipsnio 3 dalies taikymo lieka A. B. parodymai, kurie, minėta, pagal imperatyvią BPK 301 straipsnio 2 dalį negali būti laikomi pakankamais įrodymais kaltinamajam nuosprendžiui priimti.

486.1.5.

49Nurodoma, kad pagal aktualią teismų praktiką, vien nukentėjusios parodymų, siekiant asmenį nuteisti pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, nepakanka (Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. sausio 9 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-24-491/2017; Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. vasario 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-46-350/2017). Atkreipiamas dėmesys, jog analizuojant teismų praktiką bylose, kuriose kaltinamas asmuo buvo nuteistas už BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką, matyti, jog iš esmės visais atvejais veika padaroma konflikto metu, be nukentėjusiojo parodymų būna kitų tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų parodymai, ekspertizės, aplinkybių patikrinimo vietoje protokolai ar kiti įrodymai, patvirtinantys nukentėjusiojo duotus parodymus. Šiuo atveju ne tik nėra jokių kitų įrodymų, bet nukentėjusioji nenurodė ir buvus kokį nors konfliktą, dėl to jos nurodomas tariamas močiutės elgesys – spyris į nugarą be priežasties, apskritai yra visiškai neįtikimas.

506.2.

51Skunde dėl nuteisimo pagal BK 163 straipsnį nurodomi argumentai:

526.2.1.

53Dėl K. B.:

546.2.1.1.

55Pažymima, kad tiek įstatyme, tiek teismų praktikoje nurodoma, kad nepilnamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje, mažamečio (nepilnamečio) nukentėjusiojo parodymai negali būti vieninteliu ir absoliučiu kaltės įrodymu. Nukentėjusiojo parodymų teisingumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos įrodymų visetą, analizuojant liudytojų parodymus, kitus išvestinius įrodymus, t. y. nukentėjusių parodymai yra tik vienas iš įrodymų sprendžiant baudžiamosios atsakomybės (ne)taikymo klausimą.

566.2.1.2.

57Nurodoma, jog K. B. ekspertizės metu teigė, kad močiutė jam yra kartą sudavusi per veidą, konkrečiai, K. B. atliktos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte užfiksuota, kad močiutė „mušė mane, pliuchų yra davusi, dar ir kai pas mama gyvenau. Yra ir už žandų paėmusi“. Apklausiant K. B. teisme, jis jau nurodė, kad D. T. jį mušė mažiausiai 5–6 kartus kas kokias 3 dienas, yra davusi per veidą su ranka. taigi, apeliantės nuomone, ekspertizės metu ir apklausos teisme metu K. B. pateikti duomenys apie smurto dažnumą akivaizdžiai nesutampa: ekspertizėje – vieną kartą trenkė per veidą mamai esant gyvai ir vieną kartą paėmė už žandų; teisme – mušė ranka per veidą mažiausiai 5–6 kartus. Pastebima, jog pagal ekspertizės akte esančius duomenis galima suprasti, jog K. B. kalba apie tariamą močiutės smurtą iki mamos mirties, o ne tuo laiku, kai D. T. buvo paskirta vaikų globėja, kas apskritai eliminuoja galimybę taikyti BK 163 straipsnį.

586.2.1.3.

59Skunde teigiama, kad vertinant K. B. parodymų realumą, patikimumą, teismas visiškai ignoravo kitus byloje surinktus įrodymus, nustatytas aplinkybes: nors K. B. nurodė, kad jį močiutė neva mušė bent 5–6 kartus, bet tai įvykdavo ne kasdien, o kas kokias tris dienas, kas reikštų, jog K. B. pas D. T. po mamos mirties turėjo gyventi bent 2 savaites, tačiau byloje surinkti duomenys patvirtina, kad K. B. pas D. T. po R. B. laidotuvių faktiškai gyveno ne ilgiau kaip 4 dienas, nes D. T. ir D. T. nurodė, kad K. B. pas tėvą buvo išvežtas praėjus kelioms dienoms po laidotuvių, A. B. parodė, kad D. T. jam K. atvežė po 4 dienų po laidotuvių, R. R. teisme taip pat paaiškino, kad po laidotuvių K. pas D. T. gyveno kelias dienas, S. P. paaiškino, kad, jos žiniomis, po laidotuvių K. B. iškart apsigyveno pas tėvą, vadinasi, K. B. teiginių apie tariamą mušimą mažiausiai 5–6 kartus kas kelias dienas realumą paneigia objektyvūs, iš kelių skirtingų šaltinių gauti duomenys.

606.2.1.4.

61Pastebima, kad ir paties K. B. elgesys po tariamo smurto kelia pagrįstas abejones jo parodymų tikrumu. Viena vertus, K. B. nurodo, kad, kol gyveno pas D. T., ši prieš jį nuolat smurtavo, kaltino dėl mamos mirties, tačiau nepaisant to, kuomet po kelių dienų po laidotuvių buvo nuvežtas gyventi pas tėvą A. B., o vėliau apsigyveno pas Z. B., vis tiek nuolat lankydavosi pas D. T., po pamokų eidavo pas ją pavalgyti, pabūti. Šias aplinkybes patvirtino ne tik pats K. B., bet ir Z. B.. Toks vaiko, kuris neva D. T. buvo nuolat mušamas, prieš jį naudojamas psichologinis smurtas, kuris bijojo D. T., atrodo keistas ir nelogiškas, tačiau teismas šias aplinkybes visiškai ignoravo, be jokios motyvacijos atmetė.

626.2.1.5.

63Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas taip pat nereikšmingais laikė duomenis, kad iki pat ekspertizės 2017 m. viduryje nei ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje, nei asmeniškai ne kartą bendraudamas su vaiko teisių apsaugos specialiste E. L., mokytojais, kitais asmenimis K. B. neprasitarė, kad prieš jį ar jo seseris D. T. naudojo kokios nors formos smurtą, kad 2016 m. lapkričio mėn., sprendžiant dėl galimybės grąžinti vaikus D. T. globai, K. B. nurodė, kad norėtų grįžti gyventi pas D. T.. Apeliantės manymu, sunku būtų patikėti, kad po tokio smurto, dėl kurio ji pripažinta kalta, K. B. apskritai svarstytų galimybę grįžti pas ją (D. T.). Teigiama, kad nuosprendžio argumentai, jog K. B. buvo priklausomas nuo D. T., D. T. įtakos ir dėl to niekam anksčiau nesakė apie tariamai jo atžvilgiu naudotą smurtą, taip pat nelogiški, nes po R. B. mirties K. B. pas D. T. gyveno tik kelias dienas, po to gyveno pas A. B., Z. B., R. R., nei nuo D. T., nei nuo D. T. nebuvo jokia forma priklausomas, neturėjo jokių priežasčių ko nors bijoti ar pan., juo labiau, kad 2016 m. birželio mėn. apie iš A. B. patirtą smurtą mokytojai S. P. K. B. papasakojo, tuo metu vaikas buvo atsigavęs, be baimės, kas rodo, kad turėjo galimybę pasipasakoti ir apie D. T. ar D. T. naudotą smurtą, tačiau apie tai neužsiminė, nors, minėta, su D. T. negyveno ir ji net teoriškai negalėjo daryti jam kokios nors įtakos.

646.2.1.6.

65Pažymima, jog kaip naudotas psichologinis smurtas įvardijimas tariamas vaikų kaltinimas dėl R. B. mirties, vertimas slėpti apie jų atžvilgiu naudotą smurtą, tačiau kaip ir dėl fizinio smurto, apie tai K. B. papasakojo tik ekspertizės metu, iki tol tėvui A. B. buvo skundęsis tik kad D. T. jį barė dėl neklausymo, kas jokiu būdu negali būti laikoma nusikalstama veika, nes vaiką globojantis asmuo turi ne tik teisę, bet ir pareigą jį auklėti, įskaitant reagavimą į netinkamus vaiko poelgius. Tai, kad K. B. neretai elgdavosi netinkamai ir buvo poreikis jį drausminti, nurodė visi trys kaltinamieji, taip pat Z. B., kad ne visada tinkamai elgdavosi, pripažino ir pats K. B..

666.2.1.7.

67Dėl tariamo vaikų kaltinimo dėl mamos mirties, vertimo slėpti smurtą, nurodoma, kad tai pagrįsta tik pačių nukentėjusiųjų teiginiais (BPK 301 str. 2 d.). Pažymima, kad D. T. dėl mamos mirties nė vieno iš vaikų nėra kaltinusi, tačiau, kadangi K. B. buvo su D. T. ligoninėje, galėjo girdėti D. T. pokalbius su gydytojais, kurie minėjo, kad, jei pagalba būtų iškviesta anksčiau, R. B. būtų likusi gyva, šia informacija D. T. dalinosi ir su kitais artimaisiais, šiuos pokalbius galėjo girdėti ir K. B., tačiau D. T. pati jokių tiesioginių kaltinimų vaikui dėl to nėra išsakiusi. Nurodoma, kad teismas, turėdamas pareigą vertinti K. B. parodymus visų bylos aplinkybių kontekste, šių D. T. paaiškinimų nelaikė reikšmingais, taip pat neatsižvelgė į Z. B. ir A. B. paaiškinimus, kad K. B. yra jautrus, savaip, neadekvačiai viską supranta, net barnius, išsakytus dalykus gali suprasti kitaip nei buvo.

686.2.1.8.

69Daroma išvada, kad faktiškai tariamą D. T. smurtą prieš K. B. patvirtina tik jo paties nenuoseklūs, prieštaringi liudijimai, atsiradę praėjus maždaug metams po R. B. mirties, taip pat abstraktūs, fragmentiški R. R. ir A. B. teiginiai, kad visi vaikai buvo mušami. Apeliantės vertinimu, byloje nesurinkta pakankamai neabejotinų įrodymų, kad ji K. B. atžvilgiu smurtavo, todėl turėjo būti remiamasi in dubio pro reo principu.

706.2.1.9.

71Pastebima ir tai, kad teismas, nagrinėdamas klausimą dėl smurto K. B. atžvilgiu panaudojimo, niekaip nemotyvuodamas atmetė, nevertino dalies įrodymų, kurie patvirtina D. T. poziciją byloje, pavyzdžiui, E. L., kuri nuolat bendrauja su vaikais, įskaitant ir patiriančius smurtą, tiek savo rengtuose dokumentuose, tiek duodama parodymus teisme nurodė, kad per ne kartą vykusius individualius pokalbius su vaikais, kuriuose D. T. nedalyvavo ir negalėjo daryti jokios įtakos tam, kas jų metu pasakoma, nė karto neįžvelgė jokio smurto, nei fizinio, nei psichologinio, požymių nė vieno iš vaikų atžvilgiu. A. B., Z. B. nurodė, kad K. B. niekada nėra užsiminęs, skundęsis, jog D. T. buvo naudojusi prieš jį kokį nors smurtą, vaikas net jau negyvendamas pas D. T., t. y. po tariamai patirto smurto, toliau nuolat lankydavosi pas D. T. namuose. A. Z., V. V., I. Č., V. P., I. R. parodė, kad tiek patys yra bendravę su vaikais, tiek matė, kad su jais bendrauja D. T., patvirtino, kad jų tarpusavio santykiai buvo geri, be jokių baimių, smurto ar kitokio netinkamo elgesio požymių. Teismas nereikšmingu laikė ir faktą, kad K. B. sveikatos pažymėjime, taip pat kituose medicininiuose dokumentuose bylai aktualiu laiku nė karto nebuvo užfiksuota jokių duomenų apie galimą fizinį smurtą (nenustatyta mėlynių, paraudimų, nubrozdinimų ar pan. buvimo).

726.2.1.10.

73Nurodoma, kas kaltę kaip vieną iš požymių baudžiamosios atsakomybės taikymui būtinų sąlygų teismas konstatavo formaliai, tiesiog įvardindamas, kad ji akivaizdi, nors BPK 163 str. kaltė pasireiškia tik tiesiogine tyčia, kuri suponuoja savo elgesio su vaiku pavojingo pobūdžio suvokimą ir norą taip veikti, ir teismų praktikoje akcentuojama, jog jos tinkamas nustatymas reikšmingas veikos inkriminavimui.

746.2.1.11.

75Pažymima, kad teismas sprendė, jog D. T. vaikų globėja buvo laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 15 d. iki 2016 m. birželio 1 d., dėl to D. T. elgesio Vaiko teisių apsaugos skyriuje po to, kai buvo panaikintos jos kaip globėjos teisės, teismas pagal BK 163 straipsnį nevertino, tačiau spręsdamas, kad D. T. tariamai naudojo smurtą K. B. atžvilgiu kol jis gyveno pas ją, nevertino, ar tuo laiku D. T. atitiko specialaus subjekto, kuriam gali būti taikoma atsakomybė pagal BK 163 straipsnį, statusą. Taip įvyko dėl to, kad teismas situaciją vertino labai abstrahuotai, subendrindamas tiek K. B., tiek A. B. atvejį. Kaip minėta aukščiau, bylos nagrinėjimo eigoje nustatyta, kad K. B. pas D. T. gyveno, taigi ir tariamai patyrė smurtą, tik kelias dienas po mamos mirties. R. B. laidotuvės įvyko 2016 m. balandžio 9 d., pagal liudytojų ir kaltinamųjų paaiškinimus, K. B. po daugiausiai 4 dienų po laidotuvių, t. y. apie 2016 m. balandžio 13 d., buvo nuvežtas pas A. B., vadinasi, tariamai naudoto fizinio smurto, psichologinio spaudimo metu D. T. nebuvo K. B. globėja, ja tapo tik 2016 m. balandžio 15 d., todėl nebūdama specialaus subjekto reikalavimus atitinkančiu asmeniu net teoriškai negalėjo būti pripažinta kalta pagal BK 163 straipsnį.

766.2.2.

77Dėl A. B.:

786.2.2.1.

79Pažymima, kad teismas, vertindamas A. B. paaiškinimus, ignoravo juose esančius netikslumus, pavyzdžiui, ekspertizės metu A. B. pasakojo, kad buvo mušama rankomis, kojomis per veidą, nugarą, o 2017 m. liepos 31 d. vykusios apklausos metu teigė, kad ją mušė rankomis į nugarą, galvą, kojas, apskritai A. B., kaip, beje, ir K. B., savo parodymuose apie fizinį smurtą kalba labai abstrakčiai, nenurodo konkrečių aplinkybių, kas, kaip minėta aukščiau, gali būti pagrindu tokį įrodymą laikyti nepatikimu. Nors teismas teigia, kad A. B. parodymus patvirtina K. B. parodymai, tačiau pastarieji yra nekonkretūs, be jokių detalių, išsakyti su abejone: „lygtai močiutė yra skriaudusi, ji verkdavo, bet nežinau tiksliai“.

806.2.2.2.

81Be to, kaip ir K. B., A. B. 2016 m. lapkričio mėn. išreiškė norą grįžti pas D. T., o tai, jei D. T. iš tiesų būtų smurtavusi prieš A. B., būtų visiškai nelogiška. Įvertinusi vaikų paaiškinimus, jų nuomonę apie D. T., norą pas ją grįžti, E. L. 2016 m. gruodžio mėn. informavo D. T., kad vaikai bus grąžinti jos globai, D. T. nurodyta susitvarkyti reikalingus medicininius dokumentus ir kt., tačiau galimai R. R. ir/ar A. B. darant spaudimą, sprendimas grąžinti vaikus D. T. nebuvo priimtas. Apytikriai tuo laiku, prieš šventes, D. T. ir D. T. nuvyko aplankyti vaikų į R. R. šeimyną, bet buvo R. R. nemaloniai sutikti, R. R., galimai sužinojęs, kad vaikus ketinama paimti iš jo ir grąžinti D. T., neleido jiems ramiai pabendrauti su vaikais, priekaištavo dėl atvežtų dovanėlių ir pan., o vėliau D. T. ir D. T. atžvilgiu parašė pareiškimą policijoje, uždraudė D. T. vaikus lankyti. Nuo to laiko iki pat ekspertizės D. T. su vaikais nebendravo, per tą laiką vaikų požiūris į D. T. kardinaliai pasikeitė, ko pasėkoje ekspertizės metu, kurioje D. T. net nebuvo suteikta galimybė dalyvauti, K. B. ir A. B. papasakojo apie D. T. ir D. T. tariamai padarytas veikas. Pažymima, kad vaikus primokyti galėjo tiek R. R., kuris net bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad jaučiasi T. įžeistas, neatmeta galimybės dėl to bylinėtis, tiek A. B. užsitikrinti, kad vaikai negrįžtų D. T. globon ir jis galėtų perimti vaikų turtą, tiek Z. B., kuriai K. B. globa užtikrino papildomas pajamas (K. B. užsiminė, jog Z. B. neigiamai atsiliepė apie T., kad jie esą melagiai ir pan.), nes būtent šie asmenys apie pusmetį iki ekspertizės turėjo galimybę vienašališkai formuoti K. B. ir A. B. nuomonę, juos primokyti.

826.2.2.3.

83Teigiama, kad teismas nepagrįstai vadovavosi A. B. parodymais grįsdamas apeliantės kaltę dėl neteisėto veikimo A. B. atžvilgiu, dėl anksčiau skunde nurodytų aplinkybių. Be to, pastebima, kad vaikai dar augdami su mama R. B. buvo išmokyti D. T. meluoti apie jų gyvenimo sąlygas, kad yra mamos ir A. B. skriaudžiami, R. B. gąsdindavo, kad močiutė pyks, jog pas juos lankosi A. B., todėl liepdavo vaikams jo apsilankymus slėpti, kadangi vaikai nuo mažumės mokyti meluoti, manytina, A. B. taip pat nebuvo sudėtinga vaikus per keletą mėnesių nuteikti prieš močiutę, kuri jų gerovę rūpinosi dar tada, kai R. B. buvo gyva, tačiau jokios paramos iš vaikų tėvų negaudavo, juos primokyti, ką kalbėti.

846.2.2.4.

85Apeliantei nesuprantama, kokią įtaką aplinkybės apie tariamą D. T. smurtą turi D. T. atsakomybei pagal BK 163 straipsnį, nes teismas taip ir nepaaiškino, t. y. motyvuodamas dėl BK 163 straipsnio taikymo D. T. atžvilgiu rėmėsi byloje surinktais įrodymais apie įvykį, kuris su D. T. ir galima jos atsakomybe visiškai nesusijęs (A. B. pokalbis su A. B. mokykloje, kurį stebėjo mokytoja).

866.2.2.5.

87Nurodoma, kad A. B. sutuoktinė R. B. taip pat nenurodė jokių konkrečių aplinkybių apie prieš A. B. D. T. neva naudotą smurtą, duodama paaiškinimus iš pradžių teigė, jog A. B. sakiusi, kad už nesitvarkymą gaudavo „į kailį“, vėliau pasitaisė, kad „barti“, o galiausiai, kad gaudavo „mušti“. Teismas apie tai, kad R. B. kelis kartus nurodė skirtingas aplinkybes, net neužsiminė ir nuosprendyje nurodė tik tą paaiškinimo dalį, kuri palanki apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

886.2.2.6.

89Nurodoma, kad R. R. liudijimai, kuriais teismas taip pat grindė nuosprendžio dalį dėl BK 163 straipsnio taikymo, taip pat keitėsi bylos eigoje – ikiteisminio tyrimo metu jis konkrečių aplinkybių apie tariamą D. T. naudotą smurtą negalėjo nurodyti, tačiau bylos nagrinėjimo metu jau teigė, kad A. yra sakiusi, jog močiutė juos visus mušdavo, davė A. per veidą. Svarbu ir tai, kad R. R., duodamas paaiškinimus teisme apie smurtą vaikų atžvilgiu, daugeliu atveju rėmėsi savo nuomone apie tai, kiek, kaip buvo smurtaujama prieš vaikus, galiausiai pripažino, kad neprisimena jokių smulkmenų, taip pat rėmėsi ne pačių vaikų, o kitų asmenų pasakojimais. Viena vertus, nenuoseklūs, abstraktūs, nuogirdomis paremti šio liudytojo parodymai yra pagrindas abejoti jų patikimumu, kita vertus, šis liudytojas apskritai linkęs keisti savo nuomonę priklausomai nuo to, kokie santykiai tuo metu jį sieja su konkrečiais asmenimis (nuomonė apie A. B.). Šio liudytojo parodymai dėl jų nekonkretumo, subjektyvumo negali būti laikomi patikimais, ypač kai dažnu atveju, minėta, R. R. pripažino net nebepamenantis, ką iš tikrųjų koks vaikas jam sakė.

906.2.2.7.

91Teigiama, kad teismas nepagrįstai atmetė E. L., tiesiogiai be D. T. ne kartą bendravusios su vaikais, tačiau nepastebėjusiai jokių smurto požymių, parodymus, A. Z., V. V., I. Č., V. P., I. R. ir kt. parodymus, kad tiek patys yra bendravę su vaikais, tiek matė, kad su jais bendrauja D. T., kad jų tarpusavio santykiai buvo geri, be jokių baimių, smurto ar kitokio netinkamo elgesio požymių, A. B. medicininius dokumentus, kuriuose nėra užfiksuota jokių fizinio smurto požymių. Be to, kaltinimas, kad D. T. liepė A. B. klauptis prieš D. ant kelių, jog galėtų pas ją gyventi, kaip ir dauguma kitų bylos aplinkybių, didžiąja dalimi paremta tik pačios nukentėjusiosios parodymais.

926.2.2.8.

93Atkreipiamas dėmesys, jog laiškų, esančių byloje, autentiškumas nėra nuginčytas jokiais įrodymais, teismo dvejonės dėl to yra visiškai nepagrįstos prielaidos. Teigiama, kad iš laiškų turinio, juose nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad laiškus parašė R. B., laiškai rašyti dar tuomet, kai nebuvo gimusi E. B., tuo laiku R. B. sveikatos būklė taip pat buvo bloga, matyt, dėl to ji parašė į bylą pateiktus laiškus. Nurodoma, kad dėl laiškų turinio D. T. A. B. neapgaudinėjo.

946.3.

95Skunde dėl nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus nurodomi argumentai:

966.3.1.

97Pažymima, kad teismas, spręsdamas dėl smurto K. B. atžvilgiu laidotuvių metu, rėmėsi nenuosekliais K. B. parodymais, V. M. parodymais, R. R. ir A. B. nurodytomis aplinkybėmis, kurias jie sužinojo iš V. M.. Liudytojų A. Z., V. V., I. Č., V. T., I. R. parodymus teismas atmetė, apsiribodamas teiginiu, kad šie liudytojai su D. T. ir D. T. susiję artimais ryšiais, draugyste, todėl esą gali nurodyti išskirtinai jiems palankias aplinkybes. Dėl pačių kaltinamųjų parodymų ir kai kurių kitų liudytojų parodymų reikšmės šiuo bylos aspektu teismas apskritai nepasisakė.

986.3.2.

99Pastebima, kad nors K. B. ekspertizės metu nurodė, kad D. T. kitiems asmenims girdint jį smerkė dėl mamos mirties, tačiau, kas tie kiti asmenys, K. B. neįvardijo. Apklausiamas teisme bylos nagrinėjimo metu K. B. pakeitė savo nuomonę ir jau teigė, kad kaltinimai buvo išsakyti jam asmeniškai, niekam kitam negirdint. Nepaisant tokių prieštaravimų teismas juos visiškai pateisino, darydamas prielaidą, kad galimai K. B. D. T. kaltino tiek kitiems girdint, tiek negirdint, nors minėta, nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, o jei jie nenuoseklūs, visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.

1006.3.3.

101Nurodoma, kad teismas visiškai patikimais laikė ir V. M. liudijimus nepaisydamas nei to, kad ją surado ir liudyti paprašė A. B., kurio iniciatyva D. T. ir iškelta baudžiamoji byla, kad jie nesutapo su paties K. B. parodymais, kad juos paneigė kitų byloje liudijusių asmenų parodymai, kad V. M. neva matydama tokį akivaizdų smurtą prieš vaikus nesiėmė visiškai jokių veiksmų jam nutraukti. Nurodoma, kad V. M. teigė, jog D. T. K. B. trenkė, tačiau jis pats apie mušimą nė karto nenurodė. Apie V. M. dalyvavimą šermenyse neužsiminė ir A. B., nors, kaip nurodė V. M., vaikai ją pažinojo. Liudytoja I. R. nurodė, kad visą laiką, kol V. M. buvo šermenyse, sėdėjo jai už nugaros, V. M. nei su D. T., nei su vaikais šermenų metu apskritai nebendravo, į kambarėlį nebuvo kviečiama ar užėjusi, tai, kad su V. M. nebendravo, jos į kambarėlį nekvietė, apskritai nenorėjo, kad ji dalyvautų šermenyse, nes su R. B. jos jau ne vienerius metus nebendravo, jų draugystė buvo nutrūkusi, D. T. žiniomis, dėl to, kad V. M. turėjo artimų santykių su A. B., nurodė ir D. T., tačiau teismas šių apeliantės paaiškinimų apskritai nevertino. I. R. taip pat paaiškino, kad vaikus matė bendraujant su D. T., viena vyresne moterimi, kuri padėjo užsiimti su vaikais. Nors V. M. ir I. R. parodymai akivaizdžiai vienas kitam prieštaravo, teismas nesiėmė visiškai jokių priemonių, kad prieštaravimai būtų pašalinti, ir tiesiog prioritetą suteikė V. M., I. R. parodymus atmesdamas dėl tariamos draugystės su D. T., nors D. T. ir I. R. jokia draugystė nesieja.

1026.3.4.

103Nurodoma, kad teismas nuosprendį grindė ir tuo, kad A. B., duodamas paaiškinimus, nurodė, kad jo sutuoktinei R. B. A. B. pasakojo, kad D. T. šermenų metu trenkė K. B., ją pastūmė. Pirma, pats K. B. apie fizinį smurtą jo ar sesers atžvilgiu šermenų metu nenurodė, antra, teismas visiškai nereikšminga šio įrodymo vertinimui laikė aplinkybę, jog A. B. pripažino, kad apie tariamą smurtą šermenų metu A. B. perpasakojo po to, kai išgirdo jo, A. B., pokalbį su V. M. apie tariamus įvykius šermenų metu. Taigi, daroma išvada, kad vaikas, išgirdęs kito asmens pasakojimą apie tam tikras aplinkybes, vėliau jį perpasakojo pateikdamas kaip neva jam žinomas aplinkybes.

1046.3.5.

105Pastebima, kad R. R., kurio kai kuriuos paaiškinimus teismas taip pat laiko įrodymais dėl šio epizodo, vėlgi apie tariamą smurtą laidotuvių metu sužinojo iš V. M. pasakojimo, bet nurodė kitokias aplinkybes, t. y. kad per laidotuves užkasant vaikai buvo mušami per veidą. V. M. pripažino, kad pačiose laidotuvėse nedalyvavo, taigi net teoriškai negalėjo matyti to, ką papasakojo R. R., todėl tai verčia abejoti ne tik R. R., bet ir V. M. parodymų patikimumu, nes pastaroji, akivaizdu, skirtingiems asmenims nurodė skirtingas įvykių versijas, į ką teismas taip pat visiškai neatsižvelgė. Atkreipiamas dėmesys, jog R. R. paaiškinimai, palankūs gynybai, t. y. kad per laikotarpį, kuomet vaikai gyveno pas R. R., nė vienas neprisiminė apie prieš juos per laidotuves naudotą smurtą, taip pat analogiškus Z. B. ir A. B. paaiškinimus, teismas ignoravo dėl jų visiškai nepasisakydamas.

1066.3.6.

107Kaip reikšmingas aplinkybes šioje dalyje teismas nurodė ir tai, kad D. T. nepageidavo, jog į šermenis atvyktų vaikų mokytojai, bendraklasiai, tačiau kuo tai susiję su tariamo smurto prieš vaikus naudojimu, neaišku. Juo labiau, kad, kaip paaiškino D. T., patys vaikai, ypač K. B., nenorėjo, kad atvažiuotų kas nors iš mokyklos.

1086.3.7.

109Nurodoma, kad teismo sprendimas atmesti D. T. iniciatyva kviestų liudytojų parodymus apie situaciją šermenų ir laidotuvių metu dėl esamų asmeninių ryšių, draugystės, vertintinas ne tik kaip akivaizdžiai neobjektyvus, bet ir kaip nesąžiningas, ribojantis asmens teisę į gynybą. Savaime suprantama, kad mirus asmeniui į jo šermenis, laidotuves atvyksta jam pačiam, o dažnu atveju jo netekusiems artimiesiems gerai pažįstami žmonės, giminės, artimieji. R. B. šermenyse, laidotuvėse dalyvavo labai nedidelis kiekis žmonių, tad, natūralu, visi jie pažinojo D. T., vienaip ar kitaip buvo su ja susiję. Visų šių asmenų parodymų eliminavimas teigiant, kad jie neatitiko realios situacijos, t. y. iš esmės kaltinant visus šiuos asmenis melagingų parodymų davimu (BK 235 str.) tik dėl to, kad jie tam tikrais ryšiais susiję su apeliante, eliminuoja asmens teisę apskritai gintis, įrodyti savo nekaltumą tokioje specifinėje situacijoje kaip nagrinėjamoji, yra nesąžiningas, neteisingas, neobjektyvus.

1106.3.8.

111Daroma išvada, kad teismas selektyviai vertino bylos medžiagą, be svarių motyvų atmetė gynybos liudytojų parodymus teigdamas, kad jie davė neteisingus parodymus, darydamas prielaidas, kad galėjo liudyti išskirtinai naudingai D. T., D. T., D. T. paaiškinimų apskritai neaptardamas ir nevertindamas. Tokiu būdu teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, pareigą bylą nagrinėti objektyviai, nukrypo nuo atitinkamos šias taisykles aiškinančios teismų praktikos, tai sąlygojo nepagrįstas teismo išvadas apie tariamai laidotuvių metu K. B. atžvilgiu taikytą kokios nors formos smurtą.

1126.3.9.

113Dėl paskutinio epizodo, kuriuo D. T. neva padarė BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktuose numatytą veiką, – įvykio 2016 m. birželio 1 d. Vaiko teisių skyriuje skunde nurodoma, kad teismas kaltinimui palankius įrodymus vertino nekritiškai, nepaisė to, kad kaltinamasis aktas nekonkretus, o įvykyje dalyvavę asmenys net bylos nagrinėjimo metu duodami paaiškinimus negalėjo įvardyti, kokie necenzūriniai žodžiai vartoti, kokiais nebūtais dalykais R. R. kaltintas, kaip įžeidinėtas, ant kokių specialistų šauktą, todėl kaltinamiesiems buvo apsunkinta galimybė gintis nuo tokių kaltinimų, nebuvo galimybės įrodinėti, ar pasakyti žodžiai vertintini kaip cenzūriniai ar necenzūriniai, ar kaltinimai, jei tokie buvo išsakyti, buvo pagrįsti ar nepagrįsti. Kaip nustatyta byloje, D. T. ir D. T. į Vaiko teisių apsaugos skyrių nuvyko sužinoję, kad iš D. T. paimta vaikų globa. Tokia žinia, savaime suprantama, buvo netikėta, todėl D. T. siekė išsiaiškinti tokio sprendimo priežastis, gauti patį sprendimą, galimai jį skųsti. Dėl to ji pareikalavo pateikti dokumentą apie vaikų paėmimą, to priežastis, teisinius pagrindus ir pan., tačiau paaiškėjo, kad jokie dokumentai nėra paruošti. Prašymas išduoti dokumentus apie globos pabaigą ir to pagrindus buvo teisėtas ir pagrįstas, įvykyje dalyvavusi E. L. situaciją apibūdino kaip nemalonų pokalbį, o ne kaip konfliktą. Apeliantė pastebi, kad esminis akcentas, kuriam teismas skyrė mažiausiai dėmesio šiame epizode – pati BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktuose numatyta veika, dėl jos nukentėjęs asmuo ir jam kilusios pasekmės, nes minėtos normos sudėtis yra materiali. Pažymima, kad nė vienas iš liudytojų negalėjo nurodyti, kiek ilgai K. B. buvo kartu su R. R. iki buvo nuvestas į specialisto kabinetą, ką jis girdėjo, kokią įtaką tai jam padarė. K. B. psichiatrinės ekspertizės metu apie šį įvykį apskritai neužsiminė, o liudydamas teisme buvo nekonkretus – vienu metu teigė, kad jokio konflikto Vaiko teisių skyriuje nepamena, kitu, kad, kai R. R. juos pasiėmė, D. T. ir D. T. R. R. kažką pasakė.

1146.3.10.

115Pažymint tik apie įvykį Vaiko teisių apsaugos skyriuje, skunde teigiama, jog visiškai nesuprantama, kaip buvo nustatytos K. B. sukeltos pasekmės, nes pats vaikas apie šį įvykį nebuvo pasakojęs nei psichiatrei, nei psichologei, akte, jį parengusio specialisto paaiškinimų protokole tuo klausimu minimi tik Vaiko teisių apsaugos skyriaus parodymai, kuriuose neužfiksuota K. B. savijauta, neigiamų pasekmių, jei jos apskritai buvo sukeltos, trukmė ir pan. Teiginys, kad dėl įvykio, kurio pats vaikas neprisimena ir negali apibūdinti, jis buvo gniuždomas ar su juo kitaip netinkamai elgtasi, yra visiškai nelogiškas. Vadinasi, ekspertizė, jos išvados dėl įvykio Vaiko teisių apsaugos skyriuje yra neišsamios, netikslios, neobjektyvios, tačiau teismas šį įrodymą vertino kaip absoliučiai teisingą, nekreipdamas dėmesio į tokį nelogiškumą, kas lėmė nepagrįstą pasekmių buvimo konstatavimą, ko pasėkoje ir nepagrįstą D. T. nuteisimą.

1166.3.11.

117Ekspertizės akto, jį papildančio Specialisto paaiškinimų protokolo patikimumu, objektyvumu abejoti verčia ir tokios išvados, kad A. B. kitas reakcijas į stiprų stresą, be kita ko, sukėlė ir tariamas D. T. pasakymas darželyje, kad tokius vaikus reikia skandinti šulinyje, nors, pokalbyje apie šulinį A. B. apskritai nedalyvavo, taip pat faktas, kad D. T. ir D. T. apskritai nebuvo suteikta galimybė dalyvauti ekspertizėje. Vertinant ekspertizės akto išvadas dėl sukeltų pasekmių, nebuvo tinkamai pašalintos abejonės ir dėl to, kas iš tiesų sukėlė akte nurodytas pasekmes. Teismas ignoravo ir tai, jog konstatuojant nesunkų sveikatos sutrikdymą kaip jį sukėlusios specialisto paaiškinimo protokole įvardytos ne visos aplinkybės, dėl kurių D. T. pirmosios instancijos teismas pripažino kalta, o tik dėl kelių konkrečių epizodų, įskaitant įvykį Vaiko teisių apsaugos skyriuje, apie kurį K. B. net nepasakojo, tad ir jokios reakcijos į tą įvykį apskritai negalėjo būti.

1186.4.

119Skundo argumentai dėl paskirtos bausmės ir civilinių ieškinių:

1206.4.1.

121Nurodoma, kad teismas nemotyvavo, kodėl faktiškai buvo parinkta didesnė nei prokuroro prašyta sankcija. Pažymima, kad iš kaltinimo teismas kaip neįrodytus eliminavo kai kuriuos epizodus, taigi tariamų veikų mastas, intensyvumas ir kt. lyginant su tuo, kuris buvo inkriminuojamas prokuroro kaltinamajame akte, sumažėjo, nepaisant to, bausmė skirta tokia pati, kokią prokuroras siūlė įvertinus visus, įskaitant ir teismo pašalintus, epizodus, tokio savo sprendimo niekaip nemotyvuodamas. Teismų praktikoje nėra įprasta, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, viršija prokuroro prašytos bausmės dydį, todėl, siekiant užtikrinti asmens teisę į gynybą, toks sprendimas turėjo būti nuosekliai motyvuotas.

1226.4.2.

123Teigiama, kad D. T. be jai paskirtos bausmės įpareigota atsiprašyti K. B. ir A. B., tačiau kokią naudą tokia priemonė turės D. T., neaišku, nes net teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį ji nepripažįsta padariusi kokias nors veikas vaikų atžvilgiu. Vaikams toks formalus, realios situacijos neatitinkantis atsiprašymas taip pat nereikalingas, juolab, kad K. B. apskritai nurodė, jog, net jei D. T. jo atsiprašytų, jis vis tiek neatleistų, taigi tokio teismo paskiro įpareigojimo tikslingumas yra nemotyvuotas ir nesuprantamas.

1246.4.3.

125Teismas taip pat įpareigojo D. T. dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, tačiau nevertino to, kad 2019 m. gegužės 4 d. D. T. sukanka senatvės pensijos amžius, tad toks įpareigojimas varžo D. T. teisę išeiti į pensiją, nebedirbti ir nebeieškoti darbo.

1266.4.4.

127Įpareigojimas dalyvauti elgesio pataisos programoje taip pat yra perteklinis, nesuderintas su įpareigojimu dirbti, nes D. T. faktinė darbo vieta yra V., tad ji nemažą dalį laiko praleidžia užsienyje, įpareigojimas grįžti dalyvauti programoje lemtų nepagrįstai dideles išlaidas ir galimai lemti net darbo santykių pabaigą.

1286.4.5.

129Pastebima, kad civiliniai ieškiniai, išteisinus apeliantę, taip pat turėtų būti atmesti, tačiau paminėta, kad tenkindamas juos teismas vėlgi tiesiog perėmė prokuroro poziciją, o tai, kaip minėta, teismų praktikoje vertinama kaip nepakankamas teismo objektyvumas, įsigilinimas į situaciją, juolab, kad ieškiniuose nebuvo pateikta jokios motyvacijos apie tai, kaip apskaičiuotas prašomos žalos dydis, kas jį pagrindžia ir pan.

1307.

131Apeliaciniu skundu D. T. prašo panaikinti 2019 m. vasario 18 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendį ir jo (D. T.) atžvilgiu priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, o civilinius ieškinius atmesti.

1327.1.

133Skunde pažymima, kad pareikštas kaltinimas buvo nesuprantamas ir pažeidžiantis jo (apelianto) teisę į gynybą, nes kaltinime naudojamos formuluotės, kurios neturi reikšmės veikos kvalifikavimui, perrašytos D. T. kaltinimo formuluotės, tačiau teismas tokius argumentus nepagrįstai atmetė, nurodydamas, kad kaltinimas yra suprantamas ir aiškus.

1347.2.

135Apeliantas teigia, kad teismas nepateikė motyvų, kodėl atmetė jam naudingų liudytojų parodymus, ir mano, jog A. B. parodymai, priešingai nei nurodoma nuosprendyje, nėra nuoseklūs. Pastebi, kad teismas nesiaiškino, kodėl vienokie A. B. parodymai užfiksuoti psichiatrės, o kitokie psichologės, nepašalino prieštaravimų, bet laikė A. B. parodymus nuosekliais, todėl toks nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

1367.3.

137Skunde pažymima, kad nuo 2016 m. birželio 1 d. vaikai buvo perduoti R. R. šeimynai, kurioje gyveno iki tol, kol A. B. nusistatė tėvystę. Nurodoma, kad tarp apelianto (D. T.) ir R. R. susiklostė konfliktiniai santykiai, apklaustas teisme R. R. pripažino, kad tarp jų yra neigiami santykiai, kad jis jaučiasi įžeistas, dėl to R. R. yra suinteresuotas neigiamų pasekmių apeliantui atsiradimu, todėl A. galėjo būti nuteikiama prieš jį (D. T.).

1387.4.

139Nurodoma, kad ekspertams nebuvo užduotas klausimas, ar poveikio negalėjo padaryti R. R. ar jo šeimos nariai, kurių atžvilgiu A. buvo prielankiai nusiteikusi, nes ekspertizės aktu nustatyta, kad A. valią galima įtakoti esant krizinėms situacijoms, po kurių sustiprėja priklausomybė nuo likusių šeimos narių. Pastebima, kad po mamos netekties A. perdavus globėjams, patalpinus į visiškai nepažįstamą aplinką, ji buvo labiau pažeidžiama globėjo ir A. B. poveikiui, A. R. R. vadino seneliu.

1407.5.

141Teigiama, kad teismas neįvertino A. B. materialinio suinteresuotumo, galimybės atkeršyti už nuteisimą, o patikėjo jo melagingu aiškinimu, kad rašydamas pareiškimą siekė apsaugoti A. nuo apelianto smurto. D. T. aiškinimu, teismas nepagrįstai atmetė jo parodymus, nes A. B. parodymus patvirtino liudytoja D. J. ir R. B.. Pažymi, kad niekas iš nuosprendyje nurodytų liudytojų negirdėjo, jog A. būtų pasakiusi, kad jis (D. T.) pastarajai smogė į veidą kumščiu, kaip buvo nurodyta pradiniame kaltinime, ar ranka, kaip nurodyta nuosprendyje. Apeliantas nurodo, kad A. B. žmona R. parodė, kad ji girdėjo kaip A. mokykloje A. B. pasakė, kad jis (D. T.) ją mušė, tačiau šie parodymai yra melagingi, nes D. J. parodė, jog A. B. į mokyklą buvo atėjęs vienas ir su A. kalbėjosi vienas, A. B. 2016 m. gegužės 27 d. apklausoje nurodė, kad mokykloje buvo vienas, vadinasi, R. B. mokykloje net nebuvo. Pastebi, kad keletą kartų apklaustas R. R. pasakojo aplinkybes priklausomai nuo situacijos, tačiau apklausiamas teisme negalėjo nurodyti, kokiomis aplinkybėmis ir kaip konkrečiai buvo smurtaujama prieš A.

1427.6.

143Be to, skunde nurodoma, kad byloje nėra nė vieno liudytojo parodymų, kurie patvirtintų, kad matė ant A. veido kokią nors smurto žymę, byloje nėra jokio medicininio dokumento, kuris patvirtintų A. atžvilgiu naudotą fizinį smurtą, nėra specialisto ar medicininės ekspertizės išvados, kurioje būtų užfiksuoti sužalojimai ant A. kūno. Teigiama, kad nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, jog A., pasakodama A. B. apie D. T. smurtinius veiksmus prieš ją, buvo susijaudinusi, verkė, tai leidžia pagrįstai manyti, kad prisiminimai apie įvykį jai sukėlė ypač neigiamas emocijas, tačiau ši išvada tėra tik niekuo nepagrįsta prielaida. Nurodoma, kad, niekas be A. B. negali patvirtinti, ką pasakojo A., jos susijaudinimą ir ašaras galėjo iššaukti paties A. B. pasakojimas, gi niekas negirdėjo, ką jai sakė A. B., tačiau teismas šališkai, su išankstine nuostata konstatuoja, kad A. pasakojo apie smurtinius D. T. veiksmus.

1447.7.

145Apeliantas pažymi, jog nuosprendyje nurodyta, kad jis (D. T.) fiziškai bei psichiškai gniuždė A., tačiau už tokius veiksmus yra numatyta atsakomybė BK 163 straipsnyje, kuriuo jis nėra kaltinamas, o teismas teigia, kad pareikštas kaltinimas yra tinkamas ir suprantamas. Be to, teismas fiziniu ir psichiniu gniuždymu grindžia tiesioginę tyčią, tačiau toks jo (D. T.) tyčinės kaltės pagrindimas yra neteisėtas. Nurodo ir tai, kad jam (apeliantui) nebuvo sudaryta reali galimybė dalyvauti A. apklausoje, nes jis dirba tolimųjų reisų vairuotoju ir tuo metu buvo išvykęs. Atkreipia dėmesį, kad A. nustatytas sutrikimas konstatuotas ir dėl A. B. veiksmų, tačiau teismas šią aplinkybę ignoravo, nes ekspertai nenustatė, kokie konkrečiai veiksmai sukėlė A. šį sutrikimą, todėl parašė, kad sukėlė kaltinamųjų veiksmų visuma, o teismas šių prieštaravimų nepašalino. Teismas nesiaiškino, ar vienas pliaukštelėjimas delnu galėjo sukelti laikiną psichikos sutrikimą vaikui, prieš kurį anksčiau buvo nuolat smurtaujama. Teigia, jog bylos duomenimis nustatyta, kad prieš A. anksčiau smurtavo jos motina R., A. B., brolis K.

1467.8.

147Skunde nurodoma ir tai, kad ekspertė R. D. parodė, jog D. T. pasakymas „jog tokius vaikus reikėtų skandinti šulinyje” laikytinas psichologiniu smurtu A. atžvilgiu, tačiau bylos medžiaga nustatyta, kad A. nedalyvavo D. T. pasakant panašią frazę, tačiau, anot ekspertės, šis psichologinis ir kitas smurtas A. sukėlė laikiną psichikos sutrikimą. Taigi, esant tokiems prieštaravimams, ekspertės išvados neturi būti vertinamos kaip objektyvios ir patikimos. Apelianto manymu, labiau tikėtina, kad A. laikiną psichikos sutrikimą sukėlė kiti stresogeniai išgyvenimai: mamos mirtis, gyvenamos aplinkos keitimas, galimas brolio, A. B. smurtavimas, galimas R. R. ir A. B. poveikis apkalbėti jį (apeliantą) ir jo mamą dėl smurto, VTAS specialistų, ikiteisminio tyrimo apklausos apie skaudžius įvykius.

1487.9.

149Taip pat apeliantas teigia, kad yra nepagrįstai apkaltintas psichinio smurto prieš A. naudojimu, pasakant: „nenoriu tų vaikų, tegul eina į vaikų namus”. Dėl šio kaltinimo pažymi, kad jis (D. T.) negyveno kartu su savo mama D. T., turėjo atskirą gyvenamą vietą, dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, todėl pas D. T. atsilankydavo svečiuose tik retkarčiais. Vaikų globėja buvo paskirta D. T.. Vaikų buvimas pas jo mamą jam asmeniškai jokios įtakos nedarė, todėl šis kaltinimas yra nelogiškas ir visiškai nepagrįstas.

1507.10.

151Skunde nurodoma, jog, kai dėl D. T. nesutarimų su VTAS, vaikų globa buvo perduota R. R. šeimynai, 2016 m. birželio 1 d. VTAS patalpose tarp apelianto, jo mamos ir VTAS darbuotojų bei R. R. susidarė konfliktinė situacija, nes VTAS darbuotojai nepaaiškino D. T. vaikų paėmimo priežasties, negalėjo pateikti dokumentų, kurių pagrindu buvo paimti vaikai. Šios konfliktinės situacijos pradžią galėjo matyti K. B., tačiau tik prasidėjus konfliktui, jis buvo nuvestas į kabinetą ir tolesnės konflikto eigos nematė, tą jis patvirtino apklausiamas teisme, todėl, apelianto manymu, jis nepagrįstai apkaltintas psichinio smurto K. B. atžvilgiu VTAS patalpose naudojimu. Pažymima, jog apklaustas teisme K. B. parodė, kad Vaiko teisių apsaugos skyriuje buvo su R. R. ir T., konfliktų su tais asmenimis ten nebuvo, jis su vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojais nekonfliktavo, kiti taip pat nekonfliktavo. Apeliantas mano, jog nepagrįsta laikytina ekspertės R. D. ir teismo išvada, kad VTAS patalpose jis K. atžvilgiu naudojo psichinį smurtą, nes jo pokalbis su R. R. ar VTAS specialistais nebuvo nukreiptas į K. B..

1527.11.

153Skunde pažymima, jog teisme K. nesakė, kad apeliantas jam sudavė nors vieną smūgį. Teismas nevertino K. B. parodymų prieštaringumo, o į nuosprendį išrinko visas K. pasakytas frazes prieš apeliantą. Teigiama, kad teismas nepagrįstai vadovavosi ir R. B. parodymais, nes ji yra A. B. žmona, ji siekia sušvelninti padėtį A. B., be to, ji pati asmeniškai negirdėjo K. pasakojimo, o neva atpasakoja kitų vaikų pasakojimus, todėl tokie parodymai negali būti patikimu įrodymų šaltiniu.

1547.12.

155Nurodoma, jog ekspertizės akte Nr. 103MS-84/2017 teigiama, kad kalbėdamas apie smurtą iš A. B. K. B. jaudinasi ir graudinasi, o kalbėdamas apie santykius su močiute ir D. T. kalba neišsamiai, vengdamas detalizuoti atsakymus, palaikydamas nepastovų kontaktą su apklausą vykdančiais asmenimis, todėl, apelianto vertinimu, akivaizdu, kad reakciją į stiprų stresą sukėlė būtent ilgalaikis A. B. smurtas, nes vaikas jaudinosi, graudinosi. Apelianto manymu, neišsamus pasakojimas, vengimas detalizuoti atsakymus, nepalaikydamas pastovaus kontakto yra būdingas meluojant ar nenorint kalbėti ta tema. Pastebima, kad ekspertė R. D. apklausiama teigė, kad ne mamos mirtis ar po to sekę pokyčiai sukėlė K. reakciją į stiprų stresą, o visų trijų kaltinamų veiksmai, tačiau pažymi, kad pats K. 2016 m. balandžio 12 d. pokalbio su VTAS specialiste E. L. metu pripažino, kad jaučiasi kaltas dėl mamos mirties, kad laiku neiškvietė mamai medicinos darbuotojų, šio pokalbio metu vaikas savo noru išsakė savo išgyvenimus, tačiau teismas nevertino šios aplinkybės, o apkaltino apeliantą, kad jis kaltino K. dėl mamos mirties. Apeliantas teigia, kad jis K. tik paaiškino, jog elgėsi netinkamai, kad skubiai nepranešė močiutei ir neiškvietė greitosios.

1567.13.

157Be to, skunde atkreipiamas dėmesys, jog, nors teismas teigia, kad K. B. apklausos metu teismas įsitikino, kad užduodami klausimai apie D. T. smurto panaudojimą sukeldavo neigiamas emocijas, tačiau teismas neleido užduoti klausimų, susijusių su A. B. smurtu, todėl teismas negalėjo įsitikinti, kokias reakcijas būtų sukėlę šie klausimai, todėl apeliantas mano, kad teismas pažeidė teisę užduoti kaltinimo liudytojui klausimus.

1587.14.

159Atkreipiamas dėmesys, kad teismas nepagrįstai teigia, kad jis (D. T.) nėra kaltinamas 2016 m. birželio 1 d. smurtavimu VTAS patalpose, nes nuosprendyje šis kaltinimas yra. Pažymima ir tai, kad apeliantas yra kaltinamas fiziškai ir psichiškai gniuždęs mažametį K. B., tačiau tokius veiksmus numato BK 163 straipsnis, kuriuo apeliantas nebuvo kaltinamas, todėl ši kaltinimo dalis kaip ir visas kaltinimas yra nepagrįsta.

1607.15.

161Be to, skunde pažymima, kad teismas nesiaiškino, ar nukentėjusieji pageidauja kokio nors žalos atlyginimo, formaliai vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.250 straipsnio nuostatomis, konstatavo, kad patirtas fizinis bei psichologinis smurtas verčia nukentėjusiuosius jaustis nesaugiai, būti netikrumo ir pažeminimo būsenoje, jausti išgąstį, todėl kompensacija už patirtus dvasinius, emocinius išgyvenimus, skriaudą, patirtą fizinį skausmą, dvasinius sukrėtimus bus pasiekta priteisiant iš kaltinamųjų K. B. po 1 000 Eur, o A. B. po 700 Eur iš kaltinamųjų D. T. ir D. T.. Teigiama, kad priteisdamas vienodas sumas teismas neatsižvelgė į kiekvieno iš kaltinamųjų atliktų veiksmų laikotarpį, kiekį, jų intensyvumą, į tai, kad A. B. kaltinamas smurtavęs prieš K. beveik trejus metus, atliko daugybę smurtinių veiksmų K. atžvilgiu, o priteisė neturtinės žalos atlyginimą iš apelianto ir pastarojo po lygiai. Nors teismas vadovavosi ekspertizių išvadomis, kad psichikos sutrikimus sukėlė veiksmų visuma, tačiau neatsižvelgė, kad A. ekspertizės akte nurodoma, kad jai sveikatos sutrikdymas padarytas ir A. B. veiksmais.

1628.

163Apygardos teismo posėdyje nuteistieji D. T. ir D. T. bei jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, o prokurorė prašė nuteistųjų skundus atmesti.

164III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

1659.

166Nuteistųjų D. T. ir D. T. apeliaciniai skundai tenkinami.

16710.

168Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009, 2K-492/2013, 2K-232/2014).

16911.

170Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundo argumentus ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo D. T. nuteista pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus, 163 straipsnį, o D. T. – pagal BK 140 straipsnio 3 dalį bei 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir padarė neteisingas ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstas išvadas D. T. ir D. T. kaltės klausimu. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dėl D. T. ir D. T. pripažinimo kaltais, yra nepakankami ir keliantys abejonių, nes grindžiami tik prielaidomis ir spėjimais, nors tai daryti įstatymas draudžia (BPK 301 straipsnis). Todėl skundžiamo nuosprendžio dalis dėl D. T. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus, 163 straipsnį, o D. T. – pagal BK 140 straipsnio 3 dalį bei 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, naikinama kaip neatitinkanti byloje nustatytų faktinių aplinkybių, ir D. T. bei D. T. dėl šių nusikalstamų veikų išteisinami, jiems nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).

171Dėl D. T. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarymo.

17212.

173D. T. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį nuteista už tai, kad ji laikotarpiu nuo 2015 metų pradžios iki 2016 m. balandžio 6 d. ( - ), mušdama – spirdama mažametei A. B. (buv. B.) į nugarą, sukėlė jai fizinį skausmą.

17412.1.

175BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia mažamečio mušimu ar kitokiu smurtavimu prieš jį sukeliant mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant, arba tie patys veiksmai atlikti kankinant nukentėjusį asmenį. Veika padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017).

17612.2.

177Pažymėtina, kad D. T. viso proceso metu neigė smurtavusi A. B. (buv. B.) atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas, paneigdamas D. T. versiją ir ją pripažindamas kalta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, iš esmės vadovavosi tik nukentėjusiosios mažametės A. B. (buv. B.) parodymais, liudytojo A. B. parodymais bei tuo, kad pagal ekspertizės išvadą Nr. 103MS-86/2017 ir ekspertės R. D. paaiškinimus, galima vadovautis nukentėjusiosios A. B. (buv. B.) parodymais, t. y. pasakojimas apie smurtą nėra suvaidintas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiomis apylinkės teismo išvadomis ir pritaria apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams, kad būtent nukentėjusiosios parodymai dėl spyrio į nugarą yra prieštaringi, neišsamūs, jų nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys. Pažymėtina, kad A. B. (buv. B.) 2016 m. gegužės 16 d. apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo nenurodė, kad jos atžvilgiu būtų smurtavusi D. T. (1 t., b. l. 175–176), 2017 m. gegužės 16 – birželio 27 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-86/2017 fiksuojamos naujos aplinkybės, kad neva D. T. A. B. (buv. B.) atžvilgiu smurtavo, tačiau nėra nurodoma, kad smurtinius veiksmus D. T. būtų atlikusi (nukentėjusiajai spyrusi į nugarą) dar iki nukentėjusiosios mamos mirties, nors iš ekspertizės akto matyti, jog nukentėjusioji ekspertizės atlikimo metu buvo nurodžiusi, kad močiutė ateidavo juos aplankyti (2 t., b. l. 25–30), o 2017 m. liepos 31 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu A. B. (buv. B.) vėl nurodė kitas aplinkybes, neva D. T. ją mušusi ne tik po mamos mirties, bet ir mamai esant gyvai, t. y. vieną kartą spyrusi į nugarą, dėl to likusi mėlynė, nuo spyrio į nugarą ji pajutusi skausmą (1 t., b. l. 195–196). Taigi, A. B. (buv. B.) kiekvieną kartą duodama parodymus nurodo vis naujesnes ir papildomas įvykių aplinkybes, kurios, kaip matyti kiekvienoje naujoje apklausoje, darėsi vis išsamesnės ir gausesnės, nors nuo įvykių praėjęs laiko tarpas tik didėjo, tai, apygardos teismo vertinimu, kelia pagrįstų abejonių dėl nukentėjusiosios duotų parodymų patikimumo.

17812.3.

179Nors apylinkės teismas iš esmės betarpiškai vadovavosi A. B. (buv. B.) paskutinės apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotais parodymais ir laikė juos teisingais, tačiau neatkreipė dėmesio, kad šioje apklausoje (2017 m. liepos 31 d.) esantys nukentėjusiosios parodymai yra prieštaringi, nes nukentėjusioji apklausos pradžioje nurodžiusi, kad pas močiutę jai blogai sekėsi gyventi, kartą ji rinkosi daiktus, tvarkėsi, o močiutė jai spyrė į nugarą, tada jai skaudėjo, liko nugaroje mėlynė, kurią ji matė veidrodyje, vėliau tos pačios apklausos metu nukentėjusioji nurodė, kad į nugarą močiutė jai spyrusi dar mamai esant gyvai (1 t., b. l. 195–196). Atkreiptinas dėmesys, jog iš bylos duomenų matyti, kad A. B. (buv. B.) pas D. T. pradėjo gyventi tik po motinos mirties, todėl nelogiški ir prieštaringi nukentėjusiosios parodymai, kad jai, kaip galima spręsti iš pastarosios parodymų, buvo spirta jai būnant pas močiutę, nors pati D. T. apylinkės teisme nurodė, kad nuo 2015 m. su dukra iki jos ligos visiškai nebendravusi. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kurie paneigtų šią D. T. versiją, todėl šiuo atveju minėtos abejonės privalėjo būti traktuojamos kaltinamosios naudai. Apygardos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju iš nukentėjusiosios duotų parodymų yra visiškai neaišku, kur ir kada galėjo D. T. spirti A. B. (buv. B.), ir ar apskritai tokios aplinkybės, kaip nukentėjusioji nurodė paskutinėje apklausoje, buvusios. Pažymėtina, kad šios aplinkybės nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo nustatytos. Atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusiosios parodymų patikimumo nepatvirtina ir kiti byloje esantys duomenys. Pritartina apeliacinio skundo argumentams, kad pirmosios instancijos teismas, grįsdamas D. T. kaltę dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, nepagrįstai vadovavosi A. B. parodymais, nes A. B. pats įvykio nematė, o tik perpasakojo neva A. B. (buv. B.) jam nurodytas aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys, kad apylinkės teisme A. B. iš tiesų paaiškino, kad jam dukra pasakojusi, jog močiutė yra spyrusi ir sudavusi delnu, tačiau A. B. nenurodė, kad dukra jam pasakojo apie įvykius dar iki A. B. (buv. B.) motinos mirties. Taigi, apylinkės teismas nepagrįstai šiais parodymais grindė D. T. kaltę, kadangi jie yra ne pirminiai, o išvestiniai, tai yra susiformavę iš mažametės nukentėjusiosios A. B. (buv. B.) pateiktos pirminės versijos. Minėta, kad A. B. (buv. B.) parodymai nelaikytini patikimais, nes jie yra prieštaringi, jų nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys, todėl esant abejotinam, prieštaringam pirminiam įrodymų šaltiniui – nukentėjusiosios A. B. (buv. B.) parodymams, išvestiniai įrodymai, t. y. asmenų, kurie įvykio situaciją girdėjo iš nukentėjusiosios, praranda įrodomąją reikšmę.

18012.4.

181Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad A. B. (buv. B.) teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė buvo paskirta ne siekiant išsiaiškinti būtent apie D. T. tariamą spyrį nukentėjusiajai į nugarą, o apie D. T. galimai atliktus veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu (2 t., b. l. 5–6). Todėl pritartina skunde nurodomiems argumentams, kad teismas nepagrįstai vadovavosi ir R. D. paaiškinimais, nes iki ekspertizės paskyrimo ir net jos atlikimo metu A. B. (buv. B.) nebuvo nurodžiusi, kad močiutė iki mamos mirties būtų atlikusi smurtinius veiksmus jos atžvilgiu, tarp jų ir spyrį į nugarą, be to, nukentėjusioji net neužsiminė ekspertizės atlikimo metu, kad jai dėl galimų smurtinių veiksmų būtų ant kūno likusios kokios nors žymės, pvz., kraujosruva. Taigi, apygardos teismo įsitikinimu, nebuvo galima vertinti A. B. (buv. B.) parodymų patikimumo vadovaujantis ekspertės R. D. paaiškinimais apylinkės teisme, nes ekspertei atliekant ekspertizę net nebuvo žinoma apie tariamus smurtinius veiksmus prieš A. B. (buv. B.) dar iki jos motinos mirties, be to, pati ekspertė davė paaiškinimus tik atliktos ekspertizės ribose. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad apylinkės nepagrįstai vertino A. B. (buv. B.) parodymų patikimumą dėl spyrio į nugarą vadovaudamasis nesusijusiu su šiuo įvykiu įrodymu, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 3 dalį.

18212.5.

183Teisėjų kolegija, remdamasi in dubio pro reo principu konstatuoja, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau nesurinkus neginčijamų įrodymų, jog D. T. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, visos abejonės turėjo būti aiškinamos kaltinamosios naudai. Įvertinus aptartas bylos aplinkybes darytina išvada, kad byloje esantys įrodymai tiek kiekvienas atskirai, tiek jų visuma nesudaro vientisos loginės sekos ir neginčijamai nepatvirtina, kad D. T. padarė BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl apkaltinamojo nuosprendžio dalis dėl D. T. pripažinimo kalta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį naikinama ir D. T. dėl šios nusikalstamos veikos išteisinama, kaip nepadariusi veikos, turinčius nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).

184Dėl D. T. inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 163 straipsnyje, 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktuose bei D. T. inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 140 straipsnio 3 dalyje, padarymo.

18513.

186Skundžiamu nuosprendžiu D. T. nuteista: pagal BK 163 straipsnį už tai, kad ji fiziškai ir psichiškai gniuždė mažamečius artimus giminaičius – vaikaičius A. B. (buv. B.) ir K. B.; pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus už tai, kad ji fiziškai ir psichiškai gniuždydama mažametį vaikaitį K. B., padarė jam nesunkų sveiktos sutrikdymą, nes dėl jos bei D. T. naudojamo fizinio bei psichinio smurto jam padarytas laikinas psichikos sveikatos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą, dėl kurio K. B. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau kaip 10 dienų. D. T. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas: pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą už tai, kad jis mažamečiui K. B. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl jo naudojamo fizinio bei psichinio smurto K. B. padarytas laikinas psichikos sveikatos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą, dėl kurio mažamečio K. B. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau kaip 10 dienų; pagal BK 140 straipsnio 3 dalį už tai, kad jis fiziškai ir psichiškai gniuždydamas mažametę A. B. (buv. B.), padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą.

18713.1.

188Pagal BK 163 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku. Fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai, t. y. jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas. Kitoks žiaurus elgesys su vaiku gali turėti įvairių formų, tokių kaip tyčiojimasis iš vaiko, įžeidinėjimai, žiaurios, žeminančios ar alinančios bausmės, vertimas dirbti sunkius darbus, nesirūpinimas vaiku ir pan. BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino mažametį, o 3 punkte numatyta atsakomybė nesunkiai sužalojus ar susargdinus savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį. Minėta, kad BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą mažamečiui arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, arba kankindamas nukentėjusį asmenį.

18913.2.

190Teisėjų kolegijos vertinimu,0 pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino D. T. kalta pagal BK 163 straipsnį, 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus, taip pat nepagrįstai pripažino D. T. kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą bei 140 straipsnio 3 dalį, nes netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų prieštaringumą, nenuoseklumą, neišsamumą, nepagrįstai atmetė teisinančius D. T. ir D. T. liudytojų parodymus, nepagrįstai suabsoliutino byloje esančių ekspertizių išvadų teisingumą, neatsižvelgdamas į kaltinimo bei atliktų ekspertizių ir juose spręstų klausimų apimtį ir tikslumą, todėl padarė neteisingas ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstas išvadas D. T. ir D. T. kaltės klausimu. Apeliacinės instancijos įsitikinimu, byloje nėra pakankamai patikimų įrodymų, kurie patvirtintų, jog K. B. ir A. B. (buv. B.) atžvilgiu D. T. ir D. T. būtų atlikę smurtinius (tiek traktuojamus kaip fizinis, tiek kaip psichinis smurtas) veiksmus.

19113.3.

192Nors apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį D. T. ir D. T. atžvilgiu, patikimais pripažino K. B. ir A. B. (buv. B.) parodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šia pirmosios instancijos teismo nuomone.

19313.4.

194Pažymėtina, kad 2016 m. gegužės 16 d. pirmojoje apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusysis K. B. nurodė, kad jo atžvilgiu smurtinius veiksmus buvo atlikęs tik A. B., o ne D. T. su D. T. (1 t., b. l. 157–159). Iš 2017 m. gegužės 16 d. – birželio 27 d. ekspertizės akto Nr. 103MS-84/2017 matyti, jog atliekant ekspertizę K. B. nurodė naujas aplinkybes, jog jo atžvilgiu smurtą naudojo ne tik A. B., bet ir D. T. su D. T., tačiau ekspertizės metu K. B. nurodytos aplinkybės yra itin netikslios, prieštaringos (2 t., b. l. 36–41). Atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusysis K. B. ekspertizės metu nurodęs, jog D. T. yra jį mušęs pasistatęs prie sienos, tačiau nesugebėjo paaiškinti, kaip ir į kurias vietas jį mušė D. T., nors kalbėdamas apie A. B. ir savo mirusios motinos galimai atliktus smurtinius veiksmus jo atžvilgiu, K. B. sugebėjo pakankamai tikslai apibūdinti, kaip jis buvo mušamas ir į kurias vietas, todėl tai kelia pagrįstų abejonių K. B. parodymų patikimumu. Nukentėjusysis K. B. taip pat negalėjo konkrečiai nurodyti ir patvirtinti, kad D. T. būtų kokia nors forma skriaudęs A. B. (buv. B.), jis, remdamasis tik spėjimu, paaiškino, jog A. B. (buv. B.) „lyg tais močiutė yra skriaudusi“. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad K. B. parodymai dėl to, ar buvo smurtaujama jo sesių atžvilgiu, yra itin prieštaringi, nes K. B. nuomonė ekspertizės metu vis keitėsi – tai jis nurodo, kad nežino, nematė, negali pasakyti, ar D. T. su D. T. smurtavo sesių atžvilgiu, tai vėliau jau teigia, kad arba abu smurtavo, arba tik vienas, t. y. močiutė. Nors K. B. parodė, kad močiutė jį pravardžiuodavo, tačiau nesugebėjo nurodyti kaip, nors kalbėdamas apie tai, kaip jį mama pravardžiuodavo, sugebėjo tai įvardyti. Pažymėtina, kad apylinkės teisme (5 t., b. l. 19–21) duodamas parodymus K. B. vėl nurodo prieštaringas aplinkybes, neva jį mušė ir jo seses mušė tiek D. T., tiek D. T., nors ekspertizės metu nurodė kitokias aplinkybes, be to, nors K. B. nurodė nepamenantis, kaip jį mušė D. T., tačiau vėliau apklausos metu vis vien nurodo, kad jį D. T. mušdavo per rankas, taip pat, pats sau vėl prieštaraudamas, nurodo, kad nepamenantis, kaip su A. B. (buv. B.) elgėsi D. T.. Nors K. B. apylinkės teisme teigė, kad A. B. (buv. B.) gali patvirtinti apie tai, kad jo atžvilgiu smurtavo D. T. su D. T., tačiau iš A. B. (buv. B.) parodymų pas ikiteisminio tyrimo teisėją matyti, kad pastaroji nurodė nemačiusi, jog D. T. būtų mušęs K. B. (1 t., b. l. 195–196). Be to, K. B., priešingai nei suformuluota kaltinimuose D. T. ir D. T., nurodė, kad jokio konflikto vaiko teisių skyriuje nebuvo arba jis jo nepamena, todėl, apygardos teismo vertinimu, ir padarinių vaiko psichikai įvykis vaiko teisių skyriuje negalėjo sukelti. Vien tai, kad D. T. su D. T. konfliktavo su vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojais ir R. R. ir tuo metu galimai vaiko teisių apsaugos skyriuje buvo K. B., šiuo atveju negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės, nes jei ir matė, tačiau pats K. B. konflikto net nepamena, todėl pagrįstai manytina, jog konfliktas nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad išgąsdintų vaiką, sukeltų jam itin neigiamas emocijas ir išgyvenimus. Priešingai nei nurodė ekspertizės metu, teisme K. B. teigė, kad D. T. jį buvo prirėmęs prie sienos ir pakėlęs, tačiau smūgių nesudavė, skausmo dėl pakėlimo nebuvo, tik jautė baimę, kad jam gali D. T. smogti. Į tokius prieštaringus nukentėjusiojo parodymus apylinkės teismas neatkreipė dėmesio ir nepagrįstai kilusių prieštaravimų, neaiškumų netraktavo kaltinamųjų naudai. Apygardos teismas pažymi, jog, kaip matyti iš ekspertizės akto Nr. 103MS-84/2017 bei apylinkės teisme duotų K. B. parodymų, pastarojo parodymai dėl visų įvykių, dėl D. T. ir D. T. atliktų veiksmų yra prieštaringi, nenuoseklūs, nuolat kintantys, todėl nesant byloje duomenų, kurie patvirtintų K. B., pateiktą kurią nors iš įvykio versijų, negali būti laikomi patikimais ir jais negali būti grindžiama D. T. ir D. T. kaltė.

19513.5.

196A. B. (buv. B.) parodymai taip pat yra prieštaringi, nes kaip jau minėta, su kiekviena naujesne apklausa ji nurodė vis naujesnes aplinkybes, nors nuo įvykių praėjęs laiko tarpas tik ilgėjo. Pažymėtina, jog iš 2017 m. gegužės 16 d. – birželio 27 d. ekspertizės akto Nr. 103MS-86/2017 (2 t., b. l. 25–30) matyti, jog ekspertizės atlikimo metu A. B. (buv. B.) nurodžiusi, kad močiutė ją mušdavo rankomis, kojomis, vėliau ekspertizės metu mergaitė nurodė, kad D. T. ir močiutė ją mušė rankomis, duodavo į veidą, nugarą, kuris, D. T. ar D. T., ją mušė daugiau kartų, negalėjo pasakyti, nurodė, kad D. T. ir močiutė ją mušdavo už nieką. 2017 m. liepos 31 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu A. B. (buv. B.) aiškino, kad ją daug kartų mušė močiutė, sudavė į nugarą, galvą, kojas, teigė, neva ją mušęs ir D. T., tačiau, priešingai nei ekspertizės metu, nurodė, kad D. T. ją mušė tik vieną kartą (1 t., b. l. 195–196). Atkreiptinas dėmesys, kad apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. B. (buv. B.) nurodė ir visiškai naują aplinkybę, kurios nebuvo nurodžiusi ekspertizės atlikimo metu, t. y. aiškino, jog D. T. sakė: „Nenoriu tų vaikų, tegu eina į vaikų namus“, tačiau apygardos teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog minėta frazė buvo išsakyta, ir kad būtent A. B. (buv. B.), todėl apylinkės teismas neapgrįstai pripažino šią aplinkybę įrodyta. Be to, tai, kad A. B. (buv. B.) būdama mažamete kiekvieną kartą duodama paaiškinimus ar parodymus nurodo vis kitokias, naujesnes aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, rodo, kad mergaitės parodymai nėra patikimi, jų patikimumą gali patvirtinti tik kiti byloje esantys duomenys, tačiau šiuo atveju byloje tokių objektyvių duomenų nėra. Paminėti netikslumai ir prieštaravimai A. B. (buv. B.) parodymuose pirmosios instancijos teisme nebuvo pašalinti. Atsižvelgiant į tai, kad nuo nagrinėjamų įvykių yra praėjęs ilgas laiko tarpas, mažametė kiekvieną kartą duodama parodymus nurodo vis kitokias ar papildomas įvykių aplinkybės, be to, ekspertizės akte Nr. 103MS-86/2017 nurodyta, kad nors A. B. (buv. B.) neturi padidinto polinkio į įtaigumą, tačiau jos valią lengva pažeisti esant krizinėms situacijoms, po kurių sustiprėja priklausomybė nuo likusių šeimos narių, todėl minėtų prieštaravimų nėra galimybės pašalinti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Taigi, esant tokioms aplinkybėms visi neaiškumai privalo būti traktuojami kaltinamųjų naudai.

19713.6.

198Nors nukentėjusieji K. B. ir A. B. (buv. B.) teigia, kad juos D. T. ir D. T. kaltino dėl motinos mirties, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų tokius K. B. ir A. B. (buv. B.) teiginius. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad D. T. pateiktame kaltinime pagal BK 163 straipsnį net nėra nurodyta, kada konkrečiai ji neva kaltinusi vaikaičius dėl motinos mirties. Pažymėtina, kad iš K. B. ir A. B. (buv. B.) duotų parodymų pas ikiteisminio tyrimo teisėją, ekspertizės metu, teisme, nėra galimybės nustatyti, kada D. T. galėjo tokius žodžius savo anūkams pasakyti, todėl nėra galimybės nustatyti, ar tuo metu D. T. galėjo būti teisėta vaikų globėja ir atsakomybės subjektu pagal BK 163 straipsnį. Pažymėtina, kad K. B. teisme ir ekspertizės atlikimo metu nurodė, jog galimai jį kaltino dėl motinos mirties per šios laidotuves, kurios, remiantis bylos duomenimis, buvo 2016 m. balandžio 8–9 d. (5 t., b. l. 106), t. y. tuo laikotarpiu, kai D. T. dar nebuvo paskirta teisėta vaikų globėja, todėl vien dėl šios priežasties ji negalėtų atsakyti pagal BK 163 straipsnį. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, K. B. parodymai dėl neva jo atžvilgiu močiutės išsakyto kaltinimo dėl motinos mirties per laidotuves yra prieštaringi, todėl nepatikimi, nes ekspertizės atlikimo metu K. B. nurodė, kad per laidotuves jį močiutė smerkė prie kitų ir sakė: „Matai, kur tavo mama per tave guli“ (2 t., b. l. 40), o teisme duodamas parodymus K. B. nurodė visiškai skirtingas aplinkybes, neva D. T. šiuo žodžius jam išsakiusi kai žmonių nebuvo. Taigi, akivaizdu, jog byloje nėra patikimų duomenų, kad D. T. galėjo K. B. per motinos laidotuves išsakyti kaltinančius teiginius dėl motinos mirties ir šie veiksmai visiškai nepagrįstai inkriminuoti D. T. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus. Teisėjų kolegijos vertinimu, apskritai byloje nėra patikimų įrodymų, kad D. T. su D. T. kaltino K. B. ir A. B. (buv. B.) dėl motinos mirties, nes visi nukentėjusiųjų duoti parodymai yra itin abstraktūs, neišsamūs, iš nukentėjusiųjų parodymų neaišku, kaip konkrečiai galėjo pasireikšti minimas kaltinimas dėl motinos mirties, ar tokie kaltinimai buvo išsakomi tiesiogiai vaikams, ar pastarieji tai sužinojo iš kitų asmenų, ar nugirdo kalbančius D. T. su D. T. ir pan., jokie kiti asmenys, kurių parodymus būtų galima laikyti patikimais, negirdėjo kaltinančių teiginių, išsakomų vaikams. Atsižvelgus į tai, kad, kaip jau aptarta anksčiau, abiejų nukentėjusiųjų parodymai dėl įvairių aplinkybių yra prieštaringi, kintantys dėl neaiškių priežasčių, neatmestina tikimybė, kad ir kiti jų parodymai nėra patikimi, t. y. jų aiškinimas, neva juos kaltino dėl motinos mirties. Taigi, kaltinimai D. T. ir D. T. neva jie kaltino nukentėjusiuosius dėl motinos mirties yra paremti tik prielaidomis ir spėjimais, nesant patikimų ir objektyvių įrodymų, todėl laikytina, kad ir dėl šių veiksmų D. T. su D. T. nepagrįstai pripažinti kaltais.

19913.7.

200Apygardos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ir nesivadovavo liudytojų A. Z., V. V., I. Č., V. T., I. R. teisme duotais parodymais dėl to, kas vyko R. B. laidotuvėse, motyvuodamas tuo, neva šių liudytojų parodymai negali būti laikomi patikimais, nes jų santykiai su kaltinamaisiais yra artimi, todėl buvo duodami išskirtinai palankūs parodymai kaltinamųjų atžvilgiu. Atkreiptinas dėmesys, kad į laidotuves paprastai ateina asmenys, kurie yra artimi mirusiajam ir mirusiojo giminėms, šiuo atveju R. B. laidotuvėse ir buvo susirinkę asmenys, artimi kaltinamiesiems D. T., D. T., todėl visiškai nelogiški teismo argumentai, jog vien dėl to, kad liudytojų, kurie yra artimi D. T. ir D. T., parodymai negali būti laikomi teisingais ir jais nebūtų galima remtis nuosprendyje. Pažymėtina, kad apylinkės teismas niekaip nepaneigė minėtų liudytojų parodymų, jog jie nematė arba negirdėjo, kad per R. B. laidotuves nukentėjusieji būtų buvę kaltinami dėl motinos mirties, o vadovavosi prieštaringais kitų asmenų parodymais, kurie palankūs apkaltinant D. T. ir D. T..

20113.8.

202Pirmosios instancijos teismas laikė, kad liudytojos V. M. parodymai yra teisingi, tačiau teisėjų kolegija negali su tuo sutikti. Pažymėtina, kad nors V. M. nurodė per laidotuves bendravusi su nukentėjusiaisiais, tačiau pastarieji, nors ir pažinodami V. M. (bent jau taip nurodė pati V. M.), nė vienoje apklausoje apie pastarąją net nebuvo užsiminę. Be to, V. M. nurodė aplinkybes, kurių nebuvo nurodę net nukentėjusieji, kad D. T. neva per laidotuves ne tik smerkė ir kaltino nukentėjusiuosius dėl motinos mirties, bet trenkė K. B. per veidą, o A. B. (buv. B.) pastūmė, K. B. nuolat stumdė (5 t., b. l. 83–85). Taigi, negalima daryti išvados, jog liudytojos V. M. parodymai patvirtina nukentėjusiųjų parodymus. Nors grindžiant D. T. ir D. T. kaltę buvo vadovaujamasi ir R. R. parodymais, tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog R. R. pats patvirtino jokių smurtinių veiksmų tiesiogiai nematęs, nes jis tik perpasakojo, ką neva jam buvo pasakoję K. B. ir A. B. (buv. B.) (5 t., b. l. 32–36), kurių parodymai, kaip jau anksčiau aptarta, nelaikytini patikimais, todėl remtis R. R. parodymais grindžiant D. T. ir D. T. kaltę padarius aptariamas nusikalstamas veikas, nesant kitų patikimų jų kaltės įrodymų, negalima. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apie tariamą smurtą per nukentėjusiųjų motinos laidotuves R. R. sužinojo ne iš pačių nukentėjusiųjų, nes, R. R. teigimu, vaikai neprisiminė apie smurtą per laidotuves, o iš laidotuvėse dalyvavusios moters, kuri R. R. nurodžiusi aplinkybes, iš esmės priešingas nei nurodė nukentėjusysis K. B., t. y. ši moteris aiškino, jog smurtas vaikų atžvilgiu buvo naudojamas „užkasant prie duobės“. Liudytojos S. P., priešingai nei nurodė apylinkės teismas, parodymai negali būti laikomi vienu iš įrodymu, patvirtinančių smurto naudojimo faktą K. B. atžvilgiu, nes minėta liudytoja apylinkės teisme tik abstrakčiai nurodė, jog kažkada bendravo su D. T. ir pastaroji K. B. pokalbio metu pavadinusi benkartu (5 t., b. l. 47). Pažymėtina, kad S. P. parodymai yra neišsamūs, itin abstraktūs, be to, liudytoja nurodė apie pokalbio su D. T. turinį, o ne apie tai, kaip pati D. T. elgėsi, bendravo su K. B., todėl S. P. parodymai nei patvirtina, nei paneigia D. T. pateiktų kaltinimų pagrįstumą.

20313.9.

204Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog A. B. apylinkės teisme nurodė, kad A. B. (buv. B.) mokytoja mokykloje girdėjo visas A. B. (buv. B.) nurodytas aplinkybes A. B., neva D. T. trenkė jai per galvą (5 t., b. l. 98). Tokie A. B. parodymai nėra tikslūs, nes iš liudytojos D. J. parodymų matyti, kad ji negirdėjo, ką A. B. (buv. B.) pasakiusi tėvui, ji negirdėjo, ko tėvas dukros klausė, minėta liudytoja tik išgirdo ir pamatė A. B. reakciją, kad neva jis taip nepaliks, jei jo vaiką skriaudžia, ir tik tuomet D. J. paklaususi mergaitės, kas nutiko, ir išgirdusi, jog „dėdė sudavė“ (5 t., b. l. 45–47). Taigi, iš šių aplinkybių matyti, kad būtent pirmiausia pats A. B. nurodė, kad jo dukrą skriaudžia, o tik vėliau ir pati mergaitė iš esmės atkartojo A. B. nurodytas aplinkybes, todėl nelaikytina, kad D. J. ar A. B. parodymai neabejotinai patvirtintų, jog D. T. būtų smurtavęs A. B. (buv. B.) atžvilgiu. Nėra pagrindo vadovautis ir liudytojos R. B. parodymais, sprendžiant dėl D. T. pareikštų kaltinimų pagrįstumo, nes šios liudytojos parodymai yra prieštaringi, jų nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys. Pažymėtina, jog R. B. pati smurto atvejų nematė, jai apie tai pasakojo A. B. (buv. B.), be to, R. B. nurodė aplinkybes, kurios nesutampa su A. B. ir A. B. (buv. B.) nurodytomis aplinkybėmis, t. y. R. B. teisme teigė, kad jai A. B. (buv. B.) nurodžiusi, jog ji norėjusi valgyti, tačiau jai buvo liepta klauptis ir maldauti (5 t., b. l. 78), nors A. B. (buv. B.) ekspertizės atlikimo metu teigusi, jog ją klupdė D. T. prieš D. T., kad „galėtų čia gyventi“ (2 t., b. l. 28). Be to, R. B. nurodė visiškai naujas aplinkybes, neva ji girdėjo ir buvo kartu su A. B., kai A. B. (buv. B.) mokykloje A. B. pasakiusi apie D. T. smurtavimą jos atžvilgiu (5 t., b. l. 78), nors nei liudytoja D. J., nei pats A. B. teisme nenurodė tokių aplinkybių, kad pokalbyje būtų dalyvavusi R. B. ar apskritai ji būtų buvusi mokykloje pokalbio metu. Esant šioms aplinkybėms R. B. parodymai laikytini nepatikimais.

20513.10.

206Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant dėl D. T. inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 163 straipsnyje, 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktuose, bei D. T. inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 140 straipsnio 3 dalyje, padarymo, nėra pagrindo remtis nepatikimais ir/ar prieštaringais, nenuosekliais arba itin abstrakčiais liudytojų A. B., R. B., S. P., V. M., R. R., D. J. parodymais bei dalimi nukentėjusiųjų A. B. (buv. B.) ir K. B. parodymų. Apygardos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nei D. T., nei D. T. viso proceso metu nepripažino nė vienos jiems inkriminuojamos veikos, byloje nėra jokių duomenų apie K. B. ir A. B. (buv. B.) matomus išorinius sužalojimus, nors pagal nukentėjusiųjų nurodytas tariamo smurtavimo aplinkybes smurtas buvęs intensyvus ir nukreiptas į tas kūno vietas, kurios yra gerai matomos (daugkartinis mušimas į rankas, veidą), taip pat byloje nėra nė vieno patikimo arba nuoseklaus (kurio parodymai neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams) liudytojo parodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog D. T. ir D. T. atliko kaltinimuose nurodytus veiksmus, kurie būtų traktuojami kaip psichologinis smurtas. Liudytojas A. B. teisme nurodė, jog D. T. K. B. pas jį atvežė gal praėjus keturioms dienoms po R. B. laidotuvių, tačiau jokių smurtavimo žymių ant K. B. nebuvo, pats K. B. apie smurtavimą jo atžvilgiu nieko nesakė, tik nurodė, kad D. T. ir D. T. ant vaikų šūkavo (5 t., b. l. 60–61). Tuo pačiu pažymėtina, kad teismas nepagrįstai suabsoliutino šaukimo ant vaikų faktą, nors minėta aplinkybė apskritai nebuvo inkriminuota nei D. T., nei D. T.. Liudytoja D. J. (A. B. (buv. B.) mokytoja), taip pat nenurodė, jog būtų ant mergaitės mačiusi kokias nors smurto žymes. Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė E. L. teisme taip pat patvirtino, jog ant vaikų jokių smurto žymių nematė, nes jei būtų matę, būtų iš karto kreipęsi į policiją (5 t., b. l. 47–49).

20713.11.

208Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į kaltinimų ydingumą, nelogiškumą, nepagrįstai suabsoliutinant byloje esančių ekspertizių išvadų teisingumą. Kaip matyti iš bylos duomenų, ekspertizių Nr. 103MS-86/2017 ir Nr. 103MS-84/2017 išvadose konstatuota, jog A. B. ir K. B. sveikata buvo sutrikdyta dėl D. T., D. T. ir A. B. veiksmų (2 t., b. l. 25–30, 36–111). Atkreiptinas dėmesys, kad nors ekspertų išvadose iš esmės buvo konstatuota, kad nukentėjusiųjų sveikata buvo sutrikdyta dėl minėtų trijų asmenų veiksmų visumos, tai patvirtino ir teisme apklausta ekspertė (5 t., b. l. 61–63), tačiau pateiktuose kaltinimuose D. T. ir D. T. jų veiksmai buvo dirbtinai išskaidyti, visiškai nenurodant, kad prie kilusių padarinių atsiradimo vienodai prisidėjo ir A. B., o D. T. pateiktuose kaltinimuose nurodoma, kad dėl jo veiksmų kilo padariniai, nebeminint nei A. B., nei D. T., nors prie D. T. inkriminuojamų veikų yra nurodomas ir D. T., t. y. teigiama, kad ir dėl jo atliktų veiksmų kilo padariniai. Ekspertė teisme nurodė, kad nebuvo įmanoma atskirti, kurio kaltinamojo kokie veiksmai sukėlė konkrečius padarinius nukentėjusiems, todėl visiškai nesuprantama, kuo vadovaudamasis apylinkės teismas atribojo konkrečius asmenų veiksmus, kurie nulėmė sveikatos sutrikdymą nukentėjusiems. Be to, D. T. ir D. T. nebuvo pripažinti bendrininkais, todėl šiuo atveju nėra galimybės D. T. atsakyti ir už D. T. padarytus veiksmus ir atvirkščiai, nes pagal BK 2 straipsnio 4 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu būtent jo padaryta veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Pažymėtina ir tai, jog D. T. ir D. T. buvo nuteisti dėl veikų, kurių padarymo laikotarpiai nurodomi skirtingai, tačiau padarinius apylinkės teismas nurodo vis vien tokius pačius, taip pat atkreiptinas dėmesys, jog dalį aplinkybių, kaip neįrodytų, apylinkės teismas pašalino, tačiau vis vien buvo nepagrįstai traktuojama, kad padariniai nukentėjusiems išliko tokie, kokius konstatavo ekspertai, nors ekspertai, vertindami kilusius padarinius, buvo atsižvelgę ir į apylinkės teismo pašalintas aplinkybes. Taigi, vien jau dėl šių nurodytų aplinkybių negalėjo būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis D. T. ir D. T. atžvilgiu, nes visiškai neaišku, kokie ir kieno konkrečiai veiksmai nulėmė kaltinimuose išdėstytų padarinių atsiradimą. Atsižvelgiant į tai, kad nuo nagrinėjamų įvykių yra praėjęs ilgas laiko tarpas, nukentėjusiųjų parodymai vertintini kaip itin prieštaringi ir neišsamūs, o kitų duomenų, kuriais remiantis būtų galima pašalinti esamus trūkumus, nėra, apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės pašalinti esančių trūkumų ir visas abejones ir neaiškumus traktuoja D. T. ir D. T. naudai.

20913.12.

210Remiantis tuo, kas aptarta išanalizavus bylos duomenis, sprendžiama, kad byloje esantys įrodymai tiek kiekvienas atskirai, tiek jų visuma nesudaro vientisos loginės sekos ir neginčijamai nepatvirtina, jog D. T. padarė BK 163 straipsnyje, 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktuose bei D. T. padarė BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 140 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, todėl D. T. ir D. T. išteisinami, kaip nepadarę veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).

21114.

212Panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį ir priimant naują nuosprendį iš naujo išspręstinas ir byloje pareikštų civilinių ieškinių klausimas. BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte yra nurodyta, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Atsižvelgiant į tai, kad D. T. ir D. T. yra išteisinami dėl visų jiems pareikštų kaltinimų kaip nepadarę veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, prokurorės, ginančios viešąjį interesą, civiliniai ieškiniai, pareikšti D. T. ir D. T. dėl žalos, sukeltos A. B. (buv. B.) ir K. B. (4 t., b. l. 84–87), paliekami nenagrinėti.

213Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

214Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 18 d. nuosprendžio dalį, kuria D. T. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį, 163 straipsnį, 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus, D. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį:

215D. T. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį, 163 straipsnį, 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus išteisinti, jai nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas);

216D. T. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą išteisinti, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

217Prokurorės, ginančios viešąjį interesą, civilinį ieškinį, pareikštą D. T. ir D. T. dėl žalos, sukeltos A. B. (buv. B.), palikti nenagrinėtą.

218Prokurorės, ginančios viešąjį interesą, civilinio ieškinio dalį, pareikštą D. T. ir D. T. dėl žalos, sukeltos K. B., palikti nenagrinėtą.

219Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

220Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. D. T. pripažinta kalta ir nuteista:... 4. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140... 5. pagal BK 163 straipsnį 25 MGL (941,50 Eur) dydžio bauda;... 6. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus laisvės atėmimu 1 metams 6... 7. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės,... 8. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 5, 6 punktais,... 9. - per 1 mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos žodžiu atsiprašyti... 10. - dirbti arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos... 11. - per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti... 12. D. T. pripažintas kaltu ir nuteistas:... 13. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį 15 MGL (564,90 Eur) dydžio bauda;... 14. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą laisvės atėmimu 1 metams 6... 15. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, bausmės, paskirtos už atskirus... 16. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 5, 6 punktais,... 17. - per 1 mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos žodžiu atsiprašyti... 18. - dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos... 19. - per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio... 20. Prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareikštas civilinis ieškinys... 21. Prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareikštas civilinis ieškinys... 22. Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir A. B., tačiau dėl jo apeliacinių... 23. Teisėjų kolegija... 24. I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės... 25. 1.... 26. D. T. nuteista už tai, kad ji nenustatytu tiksliu laiku, laikotarpiu nuo 2015... 27. 2.... 28. Be to, D. T. nuteista už tai, kad ji laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 15 d.... 29. 3.... 30. Be to, D. T. nuteista už tai, kad ji nenustatytu tiksliu laiku, laikotarpiu... 31. 4.... 32. D. T. nuteistas už tai, kad jis tiksliai nenustatytu laiku, laikotarpiu nuo... 33. 5.... 34. Be to, D. T., nuteistas už tai, kad jis tiksliai nenustatytu laiku,... 35. II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai... 36. 6.... 37. Apeliaciniu skundu nuteistoji D. T. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės... 38. 6.1.... 39. Skunde dėl nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį nurodomi argumentai:... 40. 6.1.1.... 41. Apeliantė teigia, kad nagrinėjamoje byloje vienintelis įrodymas apie... 42. 6.1.2.... 43. Pažymima, kad teismas, siekdamas „apeiti“ Lietuvos Respublikos... 44. 6.1.3.... 45. Apeliantės vertinimu, A. B. parodymai yra prieštaringi, be to, atkreipiamas... 46. 6.1.4.... 47. Atkreipiamas dėmesys, kad teismas rėmėsi R. D. paaiškinimais, jog vaikų... 48. 6.1.5.... 49. Nurodoma, kad pagal aktualią teismų praktiką, vien nukentėjusios parodymų,... 50. 6.2.... 51. Skunde dėl nuteisimo pagal BK 163 straipsnį nurodomi argumentai:... 52. 6.2.1.... 53. Dėl K. B.:... 54. 6.2.1.1.... 55. Pažymima, kad tiek įstatyme, tiek teismų praktikoje nurodoma, kad... 56. 6.2.1.2.... 57. Nurodoma, jog K. B. ekspertizės metu teigė, kad močiutė jam yra kartą... 58. 6.2.1.3.... 59. Skunde teigiama, kad vertinant K. B. parodymų realumą, patikimumą, teismas... 60. 6.2.1.4.... 61. Pastebima, kad ir paties K. B. elgesys po tariamo smurto kelia pagrįstas... 62. 6.2.1.5.... 63. Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas taip pat nereikšmingais laikė... 64. 6.2.1.6.... 65. Pažymima, jog kaip naudotas psichologinis smurtas įvardijimas tariamas vaikų... 66. 6.2.1.7.... 67. Dėl tariamo vaikų kaltinimo dėl mamos mirties, vertimo slėpti smurtą,... 68. 6.2.1.8.... 69. Daroma išvada, kad faktiškai tariamą D. T. smurtą prieš K. B. patvirtina... 70. 6.2.1.9.... 71. Pastebima ir tai, kad teismas, nagrinėdamas klausimą dėl smurto K. B.... 72. 6.2.1.10.... 73. Nurodoma, kas kaltę kaip vieną iš požymių baudžiamosios atsakomybės... 74. 6.2.1.11.... 75. Pažymima, kad teismas sprendė, jog D. T. vaikų globėja buvo laikotarpiu nuo... 76. 6.2.2.... 77. Dėl A. B.:... 78. 6.2.2.1.... 79. Pažymima, kad teismas, vertindamas A. B. paaiškinimus, ignoravo juose... 80. 6.2.2.2.... 81. Be to, kaip ir K. B., A. B. 2016 m. lapkričio mėn. išreiškė norą grįžti... 82. 6.2.2.3.... 83. Teigiama, kad teismas nepagrįstai vadovavosi A. B. parodymais grįsdamas... 84. 6.2.2.4.... 85. Apeliantei nesuprantama, kokią įtaką aplinkybės apie tariamą D. T. smurtą... 86. 6.2.2.5.... 87. Nurodoma, kad A. B. sutuoktinė R. B. taip pat nenurodė jokių konkrečių... 88. 6.2.2.6.... 89. Nurodoma, kad R. R. liudijimai, kuriais teismas taip pat grindė nuosprendžio... 90. 6.2.2.7.... 91. Teigiama, kad teismas nepagrįstai atmetė E. L., tiesiogiai be D. T. ne kartą... 92. 6.2.2.8.... 93. Atkreipiamas dėmesys, jog laiškų, esančių byloje, autentiškumas nėra... 94. 6.3.... 95. Skunde dėl nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus nurodomi... 96. 6.3.1.... 97. Pažymima, kad teismas, spręsdamas dėl smurto K. B. atžvilgiu laidotuvių... 98. 6.3.2.... 99. Pastebima, kad nors K. B. ekspertizės metu nurodė, kad D. T. kitiems asmenims... 100. 6.3.3.... 101. Nurodoma, kad teismas visiškai patikimais laikė ir V. M. liudijimus... 102. 6.3.4.... 103. Nurodoma, kad teismas nuosprendį grindė ir tuo, kad A. B., duodamas... 104. 6.3.5.... 105. Pastebima, kad R. R., kurio kai kuriuos paaiškinimus teismas taip pat laiko... 106. 6.3.6.... 107. Kaip reikšmingas aplinkybes šioje dalyje teismas nurodė ir tai, kad D. T.... 108. 6.3.7.... 109. Nurodoma, kad teismo sprendimas atmesti D. T. iniciatyva kviestų liudytojų... 110. 6.3.8.... 111. Daroma išvada, kad teismas selektyviai vertino bylos medžiagą, be svarių... 112. 6.3.9.... 113. Dėl paskutinio epizodo, kuriuo D. T. neva padarė BK 138 straipsnio 2 dalies... 114. 6.3.10.... 115. Pažymint tik apie įvykį Vaiko teisių apsaugos skyriuje, skunde teigiama,... 116. 6.3.11.... 117. Ekspertizės akto, jį papildančio Specialisto paaiškinimų protokolo... 118. 6.4.... 119. Skundo argumentai dėl paskirtos bausmės ir civilinių ieškinių:... 120. 6.4.1.... 121. Nurodoma, kad teismas nemotyvavo, kodėl faktiškai buvo parinkta didesnė nei... 122. 6.4.2.... 123. Teigiama, kad D. T. be jai paskirtos bausmės įpareigota atsiprašyti K. B. ir... 124. 6.4.3.... 125. Teismas taip pat įpareigojo D. T. dirbti arba registruotis Užimtumo... 126. 6.4.4.... 127. Įpareigojimas dalyvauti elgesio pataisos programoje taip pat yra perteklinis,... 128. 6.4.5.... 129. Pastebima, kad civiliniai ieškiniai, išteisinus apeliantę, taip pat turėtų... 130. 7.... 131. Apeliaciniu skundu D. T. prašo panaikinti 2019 m. vasario 18 d. Šiaulių... 132. 7.1.... 133. Skunde pažymima, kad pareikštas kaltinimas buvo nesuprantamas ir... 134. 7.2.... 135. Apeliantas teigia, kad teismas nepateikė motyvų, kodėl atmetė jam naudingų... 136. 7.3.... 137. Skunde pažymima, kad nuo 2016 m. birželio 1 d. vaikai buvo perduoti R. R.... 138. 7.4.... 139. Nurodoma, kad ekspertams nebuvo užduotas klausimas, ar poveikio negalėjo... 140. 7.5.... 141. Teigiama, kad teismas neįvertino A. B. materialinio suinteresuotumo,... 142. 7.6.... 143. Be to, skunde nurodoma, kad byloje nėra nė vieno liudytojo parodymų, kurie... 144. 7.7.... 145. Apeliantas pažymi, jog nuosprendyje nurodyta, kad jis (D. T.) fiziškai bei... 146. 7.8.... 147. Skunde nurodoma ir tai, kad ekspertė R. D. parodė, jog D. T. pasakymas „jog... 148. 7.9.... 149. Taip pat apeliantas teigia, kad yra nepagrįstai apkaltintas psichinio smurto... 150. 7.10.... 151. Skunde nurodoma, jog, kai dėl D. T. nesutarimų su VTAS, vaikų globa buvo... 152. 7.11.... 153. Skunde pažymima, jog teisme K. nesakė, kad apeliantas jam sudavė nors vieną... 154. 7.12.... 155. Nurodoma, jog ekspertizės akte Nr. 103MS-84/2017 teigiama, kad kalbėdamas... 156. 7.13.... 157. Be to, skunde atkreipiamas dėmesys, jog, nors teismas teigia, kad K. B.... 158. 7.14.... 159. Atkreipiamas dėmesys, kad teismas nepagrįstai teigia, kad jis (D. T.) nėra... 160. 7.15.... 161. Be to, skunde pažymima, kad teismas nesiaiškino, ar nukentėjusieji... 162. 8.... 163. Apygardos teismo posėdyje nuteistieji D. T. ir D. T. bei jų gynėjai prašė... 164. III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių... 165. 9.... 166. Nuteistųjų D. T. ir D. T. apeliaciniai skundai tenkinami.... 167. 10.... 168. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties... 169. 11.... 170. Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundo argumentus... 171. Dėl D. T. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3... 172. 12.... 173. D. T. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį nuteista už... 174. 12.1.... 175. BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia... 176. 12.2.... 177. Pažymėtina, kad D. T. viso proceso metu neigė smurtavusi A. B. (buv. B.)... 178. 12.3.... 179. Nors apylinkės teismas iš esmės betarpiškai vadovavosi A. B. (buv. B.)... 180. 12.4.... 181. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad A. B. (buv.... 182. 12.5.... 183. Teisėjų kolegija, remdamasi in dubio pro reo principu konstatuoja, kad byloje... 184. Dėl D. T. inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 163 straipsnyje,... 185. 13.... 186. Skundžiamu nuosprendžiu D. T. nuteista: pagal BK 163 straipsnį už tai, kad... 187. 13.1.... 188. Pagal BK 163 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas piktnaudžiavo... 189. 13.2.... 190. Teisėjų kolegijos vertinimu,0 pirmosios instancijos teismas nepagrįstai... 191. 13.3.... 192. Nors apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį D. T. ir D. T.... 193. 13.4.... 194. Pažymėtina, kad 2016 m. gegužės 16 d. pirmojoje apklausoje pas ikiteisminio... 195. 13.5.... 196. A. B. (buv. B.) parodymai taip pat yra prieštaringi, nes kaip jau minėta, su... 197. 13.6.... 198. Nors nukentėjusieji K. B. ir A. B. (buv. B.) teigia, kad juos D. T. ir D. T.... 199. 13.7.... 200. Apygardos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ir... 201. 13.8.... 202. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad liudytojos V. M. parodymai yra... 203. 13.9.... 204. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog A. B. apylinkės teisme nurodė, kad... 205. 13.10.... 206. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant dėl D. T.... 207. 13.11.... 208. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į kaltinimų ydingumą,... 209. 13.12.... 210. Remiantis tuo, kas aptarta išanalizavus bylos duomenis, sprendžiama, kad... 211. 14.... 212. Panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį ir priimant naują... 213. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 214. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 18 d.... 215. D. T. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį,... 216. D. T. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį,... 217. Prokurorės, ginančios viešąjį interesą, civilinį ieškinį, pareikštą... 218. Prokurorės, ginančios viešąjį interesą, civilinio ieškinio dalį,... 219. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.... 220. Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos....