Byla 2K-164-895/2016

Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 16 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Armano Abramavičiaus, sekretoriaujant Gražinai Pavlenko, dalyvaujant nukentėjusiojo J. B. (J. B. ) gynėjai advokatei Giedrei Cimbolienei, išteisintojo D. N. gynėjui advokatui Ramūnui Vanagui,

2teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo J. B. (J. B. ) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 16 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio.

3Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 16 d. nuosprendžiu D. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės apribojimas trims mėnesiams, įpareigojant jį per šį laikotarpį neatlygintinai išdirbti 30 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

4Šiuo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir J. B. .

5Nukentėjusiojo J. B. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos tenkintas iš dalies, ir iš nuteistojo D. N. priteista jam 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

6Nukentėjusiojo D. N. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos tenkintas iš dalies ir iš nuteistojo J. B. priteista jam 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

7Iš nuteistojo D. N. priteista nukentėjusiajam J. B. 600 Eur advokato paslaugoms apmokėti.

8Iš nuteistojo J. B. priteista nukentėjusiajam D. N. 244,81 Eur advokato paslaugoms apmokėti.

9Atmestas D. N. prašymas dėl turėtų išlaidų atvykstant lėktuvu į teisiamuosius posėdžius.

10Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 16 d. nuosprendžio dalis dėl D. N. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis.

11D. N. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

12J. B. pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

13Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

14Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimo, nukentėjusiojo J. B. gynėjos advokatės, prašiusios perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, išteisintojo D. N. gynėjo advokato, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

151. D. N. pirmosios instancijos teismo privataus kaltinimo byloje pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas už tai, kad jis 2014 m. gegužės 4 d., Vilniaus futbolo fanų stadione, esančiame Vilniuje, Linkmenų g. 8, rungtynių tarp LFF IV lygos futbolo komandų „A“ ir „A“ metu, 20.41 val. 03 sekundę, dešine ranka sudavė J. B. į galvos – kaklo sritį, tokiais veiksmais J. B. padarė poodinės kraujosruvas kairio raktikaulio ir kairio žasto srityje, t. y. sukėlė J. B. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą.

16J. B. pirmosios instancijos teismo privataus kaltinimo byloje pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas už tai, kad jis 2014 m. gegužės 4 d., apie 20.42 val., Vilniaus futbolo fanų stadione, esančiame Vilniuje, Linkmenų g. 8, rungtynių tarp LFF IV lygos futbolo komandų „A“ ir „A“ metu, po žaidėjų keitimo D. N. atsisėdus ant „A“ atsarginių suolelio, priėjo ir sudavė jam kumščiu į veidą, tokiais veiksmais sukėlė fizinį skausmą D. N.

17Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. N. ir J. B. apeliacinius skundus, nuteistojo D. N. apeliacinį skundą patenkino, nuteistojo J. B. apeliacinį skundą atmetė. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas eilinę tipinę futbolo varžybų situaciją baudžiamosios teisės aspektu, nepagrįstai praplėtė baudžiamosios jurisdikcijos ribas ir akivaizdžiai pažeidė šios teisės kaip ultima ratio taikymo principą. Nesant neginčijamų įrodymų, patvirtinančių D. N. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl D. N. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį panaikino ir dėl jo priėmė naują išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

182. Kasaciniu skundu nukentėjusysis J. B. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

192.1. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad įvertinus vaizdo įrašą D. N. pastūmimas ar smūgis nėra aiškiai vaizdo įrašu užfiksuotas ir šiuo atveju jo (J. B) ir liudytojo A. Š. , kuris nutraukė D. N. užpuolimą, parodymų nepakanka konstatuoti, jog jam (J. B. ) aikštelėje buvo suduoti du smūgiai.

202.2. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti panaikintas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Anot kasatoriaus, nuosprendis pagrįstas jam nežinomos sporto šakos taisyklėmis, kurios neva dekriminalizuoja veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

212.3. Skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nenurodė, kokia sporto šaka ir koks taisyklių punktas leidžia fizinį kontaktą arba ribinį smurtą. Taip pat teismas nenurodė, kokios yra fizinio arba ribinio smurto ribos. Pasak kasatoriaus, perskaičius teismo nuosprendį neaišku, kada pasibaigia fizinis kontaktas arba ribinis smurtas ir kada prasideda nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnyje. Kasatoriui neaišku, kaip apeliacinės instancijos teismas atribojo ir kokiu pagrindu įvertino D. N. veiką, kaip fizinį kontaktą arba ribinį smurtą, ir kokiu teisės aktu, ar teisės aktais padarė tokią išvadą.

222.4. Kasatorius cituoja apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 6 puslapio paskutinę ir 7 puslapio pirmą pastraipas ir pažymi, kad nuosprendyje nenurodyta, kokiose varžybose leistinos įvairaus pobūdžio grumtynės, kurioms leidžiama peraugti į susistumdymą, ir kokiame teisės akte tai yra apibrėžta.

232.5. Kasatorius cituoja apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 6 puslapio paskutinę pastraipą, kurioje nurodyta, kad ,,fizinio skausmo sukėlimas ar sveikatos sutrikdymas arenoje, aikštelėje turi imunitetą nuo baudžiamosios justicijos“, ir teigia, jog čia taip pat nenurodyta, kokio teisės akto pagrindu padaryta tokia išvada. Be to, pasak kasatoriaus, iš nurodytos frazės galima daryti išvadą, kad bet koks fizinio skausmo sukėlimas ar sveikatos sutrikdymas arenoje, aikštėje, net ir tyčinis, turi imunitetą nuo baudžiamosios justicijos. Su tokia kolegijos nuomone kasatorius nesutinka ir nurodo, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje toks imunitetas nėra nurodytas.

242.6. Kasatorius, aptardamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 6 puslapio paskutinę pastraipą, teigia, kad nėra aišku, kodėl išteisintas D. N. , kodėl patenkintas jo apeliacinis skundas, t. y. ar dėl taisyklių, kvazitaisyklių, pažeidimo, ar dėl susiformavusių tradicijų konkrečioje sporto šakoje. Pasak J. B. , BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė be išlygų.

252.7. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad kaklas yra žmogaus kūno centre, pečių atžvilgiu, ir jame padaryti kraujosruvą galima tik profesionaliais karatisto smūgiais, sąmoningai ir tyčia ranka smūgiuojant į galvos sritį, bet ne susistumdžius leistino ribinio smurto ribose, nes nei petimi, nei korpusu kraujosruvos kakle padaryti neįmanoma.

262.8. J. B. nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas eilinę tipinę futbolo varžybų situaciją baudžiamosios teisės aspektu, nepagrįstai praplėtė baudžiamosios jurisdikcijos ribas ir akivaizdžiai pažeidė šios teisės kaip ultima ratio taikymo principą. Taip pat kasatorius nesutinka ir su teismo išvada, kad žiūrint incidento vaizdo įrašą iš toli matyti, kaip aikštėje vyksta žaidėjų susistumdymas, žaidėjai mojuoja rankomis, tačiau dėl blogos įrašo kokybės ir didelio atstumo nėra galimybės identifikuoti nei žaidėjų, nei jų veiksmų. Pasak kasatoriaus, iš vaizdo įrašo matyti, kad 20.41 val. 01 sekundę D. N. smogė jam kaire ranka į galvos sritį. Toliau, jam (J. B.) judant nuo D. N. gauto smūgio link kairėje aikštės pusėje esančių vartų, D. N. , vilkintis raudoną aprangą, 20.41 val. 03 sekundę dešine ranka dar kartą trenkė jam (J. B.) į galvą. Vaizdas užfiksuotas Vilniaus futbolo fanų stadiono vaizdo stebėjimo kameromis Nr. 5 ir Nr. 6.

272.9. Skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas D. N. , visiškai nepasisakė dėl A. Š. parodymų ir jų nevertino. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nurodė tik abejones dėl atskirų įrodymų ir juos vertino atskirai, nuosprendyje neišdėstė visų įrodymų analizės. Taip pat dėl nesuprantamų priežasčių, esant D. N. liudytojų prieštaringiems parodymams, kurie nematė incidento aikštėje ir negalėjo nurodyti, kuria ranka jis (J. B.) jam neva smogė, nesiėmė priemonių prieštaravimams pašalinti, bei nevertino jo (J. B.) pakviestų liudytojų parodymų.

283. Nukentėjusiojo J. B. kasacinis skundas netenkintinas.

29Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

304. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. tikrina, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis), ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas.

315. Šiame kontekste pažymėtina, kad J. B. kasaciniame skunde ginčija ir apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, pateikia savą įvykio versiją. Antai kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, pagal kurią aikštėje vyko tik žaidėjų susistumdymas, kuris nepatvirtina, kad pas J. B. atsirado kraujosruvos būtent dėl šio susistumdymo ir kartu D. N. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Šis ir kiti kasacinio skundo argumentai, kurie iš esmės reiškia prašymą kasacinės instancijos teismui nustatyti kitokias faktines aplinkybes ir jas kitaip įvertinti, negu tai padarė apeliacinės instancijos teismas, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko, todėl paliekami nenagrinėti.

32Dėl BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo ir iš BPK kylančių reikalavimų laikymosi

336. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi, sprendžiant dėl asmens kaltės padarius šią nusikalstamą veiką, remiantis byloje esančiais įrodymais, turi būti nustatyta, kad būtent jo neteisėti veiksmai (mušimas ar kitoks smurtavimas) sukėlė nukentėjusiam fizinį skausmą, nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu. Būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą. Toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis pagalbos į medikus (kasacinė nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-5/2014).

347. Nagrinėjamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė neginčijamų įrodymų, kad būtent D. N. , mušdamas ar kitaip smurtaudamas, sukėlė J. B. fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Antai teismas konstatavo, kad žiūrint incidento vaizdo įrašą iš toli matyti, kaip aikštėje vyksta žaidėjų susistumdymas, žaidėjai mojuoja rankomis, tačiau dėl blogos įrašo kokybės ir didelio atstumo nėra galimybės identifikuoti nei žaidėjų, nei jų veiksmų, kad nepaneigta ir tai, jog kraujosruvos pas J. B. atsirado ne susistumdymo metu, o varžybų metu kontaktuojant su kitais žaidėjais.

357.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.).

367.2. Taip pat, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi skundžiamų sprendimų turinį ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų BPK 20 straipsnio pažeidimų prieštarauja bylos medžiagai bei šio teismo sprendimo turiniui. Teismo pripažintos įrodytomis veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai.

377.3. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

388. Antai iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl D. N. išteisinimo buvo grindžiamas liudytojų parodymais, specialisto išvada, įvykio vaizdo įrašu, kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Įrodymai buvo tiriami ir vertinami, liudytojų byloje duoti parodymai buvo tikrinami atliekant BPK numatytus procesinius veiksmus. Vieni įrodymai buvo gretinami su kitais ir būtent įrodymų viseto analizė leido apeliacinės instancijos teismui padaryti motyvuotą išvadą, kad D. N. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

398.1. Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visi įrodymai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 3 dalies 3, 4 punktai).

408.2. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad nenustačius, jog būtent D. N. veiksmai sukėlė J. B. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius, kiti kasacinio skundo argumentai (pvz., dėl smurto naudojimo ribų sporto varžybų metu) nėra reikšmingi D. N. elgesio kvalifikavimui, todėl paliekami nenagrinėti.

419. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl D. N. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ar pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas.

42Dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti

4310. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2016 m. gegužės 16 d. prašymu Nr. (2.16.) NTP-7-5498 prašo iš išteisintojo D. N. priteisti valstybei 81,06 Eur už advokato suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

44Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-267/2009, 2K-174/2014), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014).

45Nagrinėjamo prašymo kontekste pažymėtina, kad kasacinį skundą padavė ne D. N., šis skundas buvo paduotas siekiant pabloginti D. N. teisinę padėtį. Taip pat pažymėtina, kad kasacinis skundas atmestinas.

46Esant nurodytoms aplinkybėms, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkintinas.

47Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio1 punktu,

Nutarė

48Atmesti nukentėjusiojo J. B. (J. B. ) kasacinį skundą.