Byla 2K-227-788/2017

Dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 10 d. nuosprendžio

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Rimos Ažubalytės, Vytauto Masioko ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

2sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

3dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

4išteisintajam R. A. ir jo gynėjai advokatei Onai Klinavičienei,

5viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Rolando Juškevičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 10 d. nuosprendžio.

6Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 13 d. nuosprendžiu R. A. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių, pagal BK 145 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams dviem mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams.

7Vadovaujantis BK 75 straipsniu, R. A. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, paskiriant baudžiamojo poveikio priemones: 20 MGL dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, šią sumą sumokant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, šešis mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose ir per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlikti penkiasdešimt valandų nemokamų viešųjų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

8Tuo pačiu nuosprendžiu R. A. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

9Iš R. A. priteista A. A. 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir V. A. 431,69 Eur procesinių išlaidų už nukentėjusiajam A. A. suteiktą advokato pagalbą.

10Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 10 d. nuosprendžiu Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 13 d. nuosprendžio dalis, kuria R. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 145 straipsnio 2 dalį, panaikinta ir R. A. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 145 straipsnio 2 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Baudžiamosios bylos medžiaga perduota įgaliotai institucijai administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 73 straipsnyje, teisenai pradėti.

11Civilinis ieškinys, priteistas A. A. neturtinei žalai atlyginti, paliktas nenagrinėtas; procesinės išlaidos iš R. A. už nukentėjusiajam A. A. suteiktą teisinę pagalbą nepriteistos.

12R. A. skirtos kardomosios priemonės – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo nepilnamečio A. A., įpareigojant R. A. nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiuoju A. A. ir kartu su juo gyvenančiais asmenimis – V. A., ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti – panaikintos.

13Nuosprendžio dalis dėl R. A. išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį palikta nepakeista.

14Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

151. R. A. buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2011 m., tiksliau nenustatyto laiko, iki 2014 m. rugsėjo mėnesio Alytuje, ( - ), namo kambariuose, virtuvėje bei kieme, sistemingai, ne mažiau kaip 5 kartus, bet tiksliau nenustatytą skaičių kartų, baugino savo nepilnametį sūnų A. A., gimusį 1998 m., naudodamas prieš jį psichinę ir fizinę prievartą, t. y. užduodavo vaikui žeminančių užduočių, pvz., išrauti nustatytą skaičių piktžolių ir surūšiuoti jas pagal dydį, už padarytas klaidas perrašinėti tekstą po 10–20 kartų, apie atliktus darbus nurodydavo jam kompiuteriu pateikti ataskaitas, norėdamas ryte prikelti, užpylė sūnui ant veido šalto vandens, sistemingai vadino A. A. įžeidžiančiais žodžiais: žiopliu, asilu, debilu, benkartu, naudojo prieš jį fizinį smurtą, suduodamas rankomis, diržu, pagaliu per rankas, galvą, kitas kūno vietas, spirdamas į sėdmenis dėl to, kad nukentėjusysis laiku neatlikdavo paskirtų darbų, kad išeidavo pas draugus, kad pas jį ateidavo draugai, kad paskubėtų dirbti, tiksliau:

16– 2011 m. balandžio mėn., tiksliau nenustatytu laiku, sudavė A. A. smūgius pagaliu per rankas dėl neatliktų užduotų darbų, dėl to vaikas patyrė fizinį skausmą ir dvasinį sukrėtimą;

17– 2012 m. vasarą, tiksliau nenustatytu laiku, nukentėjusiojo A. A. kambaryje diržu sudavė ne mažiau kaip dešimt smūgių jam per rankas dėl to, kad pasikvietė į namus draugus, dėl to vaikas patyrė fizinį skausmą ir dvasinį sukrėtimą;

18– 2014 m. gegužės mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, nukentėjusiojo A. A. kambaryje sudavė kumščiais ne mažiau kaip du smūgius nukentėjusiajam į veidą, per galvą dėl to, kad jis neatsiuntė kompiuteriu ataskaitų apie išravėtas piktžoles, perskaitytas knygas;

19– 2014 m. liepos mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, kieme šalia batuto sudavė A. A. ne mažiau kaip du smūgius į galvą, pečius, dėl to vaikas patyrė fizinį skausmą ir dvasinį sukrėtimą;

20– 2014 m. rugpjūčio mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, ryte, apie 7 val., nukentėjusiojo A. A. kambaryje užpylė nukentėjusiajam ant veido šalto vandens, kad jį pažadintų.

212. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Rolandas Juškevičius prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

222.1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl R. A. inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 163 straipsnyje, 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

232.2. Apeliacinės instancijos teismas R. A. veiksmus, pasireiškusius fiziniu bei psichologiniu smurtu prieš nukentėjusįjį A. A., vertino pagal Administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 73 straipsnį, šių veiksmų nelaikė nusikalstamais baudžiamojo įstatymo prasme. Tokias išvadas apeliacinės instancijos teismas padarė remdamasis tik R. A. duotais parodymais, kad tokiais veiksmais jis reagavo į netinkamą sūnaus elgesį paauglystės laikotarpiu.

242.3. Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino kitų įrodymų: nukentėjusiojo A. A. parodymų ikiteisminio tyrimo metu apklausiant jį ikiteisminio tyrimo teisėjui ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, liudytojų V. A., A. A. parodymų, nukentėjusiojo ambulatorinės teismo psichiatrinės psichologinės ekspertizės akto išvadų. Visi šie duomenys, pasak prokuroro, taip pat ir R. A. parodymai turėjo būti analizuojami bei vertinami visų surinktų įrodymų kontekste, neteikiant vieniems prieš kitus jokio išskirtinumo, todėl darytina išvada, kad šioje byloje nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnio 5 dalis), t. y. teismas neišsamiai įvertino bylos aplinkybes ir rėmėsi tik R. A. parodymais. Būtent dėl šių priežasčių teismas padarė neteisingas išvadas, spręsdamas R. A. kaltės klausimą.

252.4. Apeliacinės instancijos teismas, anot prokuroro, „fizinį nubaudimą“ vertino kaip auklėjimo priemonę, tačiau nevertino nukentėjusiajam sukelto fizinio skausmo pasekmės. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu. Būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą. Toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis į medikus pagalbos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-474-489/2016). Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis A. A. sistemingai patyrė fizinį smurtą, dėl to labai išgyveno. Dėl nuolatinio fizinio smurto prieš sūnų išgyveno ir jo motina, liudytoja V. A., kuri matė tėvo smurto veiksmus prieš sūnų, sužalojimus, vaiko fizines kančias, kaip jis verkdavo, tapo užsidaręs. Visų šių aplinkybių teismas nevertino.

262.5. Kasaciniame skunde teigiama, kad pagal teisminę praktiką kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-P-1/2014, 2K-403-648/2016, 2K-389-511/2016). Pagal BPK 320 straipsnio 6 dalį BPK 255, 256 straipsnių nuostatos dėl inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo pakeitimo teisme taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atsižvelgiant į apeliacinio proceso ypatumus, išdėstytus šio kodekso XXV skyriuje. Šiuo atveju bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje prokurorė pateikė prašymą dėl kaltinimo pakeitimo nuteistajam R. A. pagal BK 163 straipsnį. Apie tai buvo pranešta kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams, buvo užtikrinta teisė žinoti kaltinimą, teisė į gynybą, užtikrintas kitų tinkamo teisinio proceso principų įgyvendinimas. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas turėjo priimti prokurorės prašymą ir pakeisti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis bei spręsti R. A. baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal BK 163 straipsnį. Nors apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad BPK 320 straipsnio 3 dalies reglamentavimas nesuteikia baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiam teismui įgaliojimų pakeisti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, tačiau iš Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 10 d. išteisinamojo nuosprendžio matyti, kad teismas vis dėlto vertino R. A. veiksmus piktnaudžiavimo tėvų teisėmis aspektu ir padarė išvadą, kad R. A. veiksmai prieš nukentėjusįjį A. A. nevertintini kaip pavojingi tokiu laipsniu, jog galėtų būti kvalifikuojami kaip nusikalstama veika.

272.6. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pasak prokuroro, nevertino galimybės panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo bylą nagrinėti (BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. birželio 28 d. kasacinėje nutartyje pasisakė, kad R. A. pripažintas kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį netinkamai pritaikius jam baudžiamąjį įstatymą. R. A. veiksmų prieš savo sūnų nusikalstamas pobūdis buvo nustatomas ignoruojant specialią BK 163 straipsnyje numatytą normą, nors iš jam inkriminuotų veiksmų aprašymo matyti, kad jais buvo reaguojama į, tėvo manymu, netinkamą sūnaus elgesį, siekiant daryti sūnui tam tikrą auklėjamąjį poveikį, ir kad būtent taip šių veiksmų prasmę suvokė pats nuteistasis. Kasatorius mano, kad, R. A. netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, netinkamai kvalifikavus veiką, kaltinamajame akte nurodžius ne tą BK specialiosios dalies straipsnį ir ne tas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Apeliacinės instancijos teismas turėjo spręsti klausimą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo ir bylos perdavimo prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą, o ne išteisinti R. A..

283. Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Rolando Juškevičiaus kasacinis skundas netenkintinas.

29Dėl tėvų baudžiamosios atsakomybės už fizinį vaikų baudimą ir kitokį tėvų ar kitų vaiko teisėtų atstovų pavojingą elgesį su vaiku

304. Nagrinėjamoje byloje R. A. buvo kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, 145 straipsnio 2 dalį (vėliau – BK 163 straipsnį) iš esmės dėl to, kad už nepaklusnumą taikė įvairias bausmes savo nepilnamečiam sūnui, neadekvačiai agresyviai reagavo į jo elgesį. Taigi šiai bylai aktualūs yra tėvų ir kitų vaiko teisėtų atstovų baudžiamosios atsakomybės už netinkamą elgesį su vaiku klausimai.

315. Vaiko teisės, jų apsaugos ir gynimo garantijos, vaiko elgesio kontrolės, tėvų atsakomybės už vaiko teisių pažeidimus bendrąsias nuostatas Lietuvos Respublikoje nustato Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (toliau – VTAPĮ). Šio įstatymo nuostatos pagrįstos Lietuvos Respublikos Konstitucija, Jungtinių Tautų Organizacijos 1959 metų Vaiko teisių deklaracija, 1989 metų Vaiko teisių konvencija, kitomis tarptautinės teisės normomis bei principais. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pabrėžti, kad už vaiko teisių užtikrinimą atsakingi tėvai ir kiti teisėti vaiko atstovai, turėdami teisę vienaip ar kitaip drausminti vaiką, neturi teisės naudoti prieš jį fizinių bausmių ir bet kokio kito smurto (VTAPĮ 49 straipsnis). Fizinė bausmė suprantama kaip bet kokia bausmė, kai fizinė jėga naudojama fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti ar vaikui fiziškai kankinti. Smurtas prieš vaiką suprantamas kaip veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, garbės ir orumo nepaisymas ar nepriežiūra, dėl kurių vaikas patiria žalą ar pavojų gyvybei, sveikatai, raidai (VTAPĮ 2 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi fizinis vaikų baudimas, žeminimas ir nepriežiūra Lietuvoje yra uždrausti ir užtraukia teisinę atsakomybę (baudžiamąją, administracinę, civilinę). Pažymėtina, kad Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 12 straipsnio 1 dalis tiesiogiai nustato, kad smurtas artimoje aplinkoje užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

326. Baudžiamosios atsakomybės taikymas tėvams ar kitiems vaiko teisėtiems atstovams už įvairias pavojingas elgesio su vaiku formas priklauso nuo konkrečių BK normų turinio. Atsižvelgiant į pavojingo elgesio prieš vaiką pasireiškimo formą ir padarinius, toks veikimas ar neveikimas gali būti kvalifikuojamas tiek taikant specialią piktnaudžiavimo tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis normą (BK 163 straipsnis), tiek ir bendras normas, numatančias atsakomybę už įvairius kėsinimusis į asmens gyvybę, sveikatą, seksualinį neliečiamumą ir pan. Kvalifikuojant tokias nusikalstamas veikas turi būti paisoma ir normų konkurencijos įveikimo taisyklių (bendrosios ir specialiosios, visumos ir dalies).

337. Kalbant apie tėvų ir kitų vaiko teisėtų atstovų baudžiamąją atsakomybę, pažymėtina, kad tais atvejais, kai nustatoma vaiko fizinio ar psichinio gniuždymo, jo palikimo ilgą laiką be priežiūros ar kitų žiauraus elgesio su vaiku požymių, nusikalstama veika pirmiausia kvalifikuojama pagal specialią BK 163 straipsnyje numatytą normą. Šioje normoje nurodyti specifiniai teisiniai požymiai, pabrėžiantys jos paskirtį: jos apsaugos objektas yra vaikas ir šeima; atsakyti už šią nusikalstamą veiką gali tik specialus subjektas – tėvas, motina, globėjas, rūpintojas arba kitas teisėtas vaiko atstovas; veika įvardyta kaip piktnaudžiavimas turimomis teisėmis (pareigomis) fiziškai ar psichiškai gniuždant vaiką, paliekant jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgiantis su vaiku; kaltė pasireiškia tik tiesiogine tyčia, kuri suponuoja savo elgesio su vaiku pavojingo pobūdžio suvokimą ir norą taip veikti. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimu paprastai pripažintini nevienkartinio pobūdžio tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų veiksmai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-474-489/2016). Įrodinėjant šioje specialioje normoje nurodytus nusikalstamos veikos sudėties požymius, svarbu atsižvelgti į socialinę tikrovę, t. y. kad kaltinamieji dažniausiai gyvena kartu su vaikais, juos sieja ypatingas žmogiškasis ryšys, jie atsakingi ne tik už vaikų gerovę, bet ir už poelgius, tam tikrais atvejais privalo imtis aktyvių veiksmų koreguojant vaiko elgesį ir pan. Šių aplinkybių vertinimas padeda atsakyti į klausimą, ar tėvų vaikui taikytos poveikio priemonės pasižymėjo nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu. Kita vertus, vaiko mušimas ar kitokie tikslingi veiksmai, sukeliantys jam fizinį skausmą, patys savaime rodo nusikalstamą jų pobūdį. Tokiais atvejais, net ir nenustačius BK 163 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, pvz., nesant tokių veiksmų tęstinumo, svarstytinas klausimas dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo už fizinio skausmo ar sunkesnių padarinių sveikatai sukėlimą. Pažymėtina ir tai, kad tais atvejais, kai tėvo ar motinos pavojingu elgesiu ne įgyvendinamos teisės ir pareigos vaikams, o tiesiog terorizuojama visa šeima, pvz., grasinant padegti namus, sugadinant turtą, kaltinant nebūtais nusikaltimais, tiesiog kenkiant ir pan., tokie veiksmai gali būti kvalifikuojami ir kaip žmogaus terorizavimas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2014, 2K-553-942/2015).

348. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu pabrėžti, kad pagal BK įtvirtintų normų, saugančių asmens sveikatą, sistemą neteisėtas fizinis poveikis bet kokio amžiaus žmogui laikomas nusikalstamu, jei sukelia jam bent fizinį skausmą (BK 140 straipsnis). Fizinio skausmo sukėlimas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui baudžiamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, o mažamečiam vaikui – pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Taigi fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kaip fizinis skausmas gali būti suprastos ir kitokios nukentėjusiajam sukeltos fizinės kančios, pvz., negalėjimas įkvėpti, labai aukštos ar žemos temperatūros pojūtis ir kitos panašios būklės. Kita vertus, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016).

359. Kartu pasakytina ir tai, kad vykdant baudžiamąjį procesą prieš tėvus ar kitus teisėtus vaiko atstovus dėl fizinių bausmių taikymo ar kitokio netinkamo elgesio su vaiku, atsižvelgiant į vaiko interesus, gali būti svarstomi ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės normų (BK 36–40 straipsniai) taikymo klausimai. Tai ypač aktualu vykdant baudžiamąjį procesą dėl tėvų veiksmų, nesukėlusių vaikui rimtų neigiamų padarinių, esant vaiko ir tėvų glaudžiam ryšiui, kai baudžiamosios atsakomybės taikymas gali skaudžiai paveikti ir pačių vaikų, liekančių gyventi su tėvais, interesus ir teises.

3610. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas priėmė R. A. išteisinamąjį nuosprendį konstatavęs, kad kaltinamasis savo veiksmus suvokė kaip pastangas auklėti ir ugdyti savo sūnų paauglystės laikotarpiu, siekdamas, kad jo sūnus būtų disciplinuotas, atsakingas, drausmingas, neįgytų žalingų įpročių, kad jo elgesiui nedarytų įtakos neatsakingi draugai ir pan., todėl tokie veiksmai nepasižymėjo nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu ir vertintini kaip administracinis nusižengimas. Teisėjų kolegija tik iš dalies sutinka su tokia išvada, nes kaltinamajame akte nurodyti vaiko mušimo faktai vis dėlto peržengia administracinio nusižengimo ribas. Kita vertus, teisėjų kolegija nemato procesinės galimybės patenkinti prokuroro skundą ir bylą grąžinti nagrinėti apeliacine tvarka trečią kartą.

37Dėl baudžiamosios bylos eigos ir tolesnio baudžiamojo proceso tikslingumo

3811. Kasacine tvarka byla nagrinėjama antrą kartą. Pirmą kartą išnagrinėjus bylą kasacine tvarka, buvo konstatuota, kad R. A. pripažintas kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį netinkamai pritaikius jam baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą grąžinus nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo, apeliacinės instancijos teismas buvo įpareigotas, laikantis BPK 256 straipsnyje nustatytos tvarkos ir užtikrinant kaltinamajam bei nukentėjusiajam baudžiamojo proceso įstatymų garantuojamas teises, svarstyti klausimą dėl galimybių pakeisti kaltinimą iš BK 145 straipsnio 2 dalies į BK 163 straipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-277-788/2016). Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokurorė pateikė prašymą pakeisti kaltinimą ir kvalifikuoti R. A. veiką pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 163 straipsnį. Padarius pertrauką, baudžiamasis procesas toliau vyko pagal pakeistus kaltinimus, kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nusikalstamos veikos perkvalifikavimo klausimą, padarė išvadą, jog baudžiamojo proceso normos nesuteikia tokios galimybės. Tokia pozicija nuosprendyje argumentuojama tuo, kad BK 163 straipsnis nustato griežtesnę sankciją nei BK 145 straipsnio 2 dalis, byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal nuteistojo skundą, o pabloginti nuteistojo ar išteisintojo padėtį teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra paduotas prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai (BPK 320 straipsnio 4 dalis). Tokia teismo išvada taip pat grindžiama nuorodomis į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime išsakytas nuostatas. Prokuroro kasaciniame skunde nepateikta argumentų, leidžiančių abejoti minėta apeliacinės instancijos teismo išvada, o iš prokurorės žodinių paaiškinimų kasacinės instancijos teisme matyti, kad su šia apeliacinės instancijos teismo išvada ir pateiktais argumentais iš esmės sutinkama. Kita vertus, nagrinėjamoje byloje prokurorės kasaciniame skunde prašoma apeliacinės instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes teismas nevertino galimybės perduoti bylą prokurorui, kad būtų surašytas naujas kaltinamasis aktas. Tokią poziciją išsakė ir prokurorė bylą nagrinėjant kasacinės instancijos teisme. Iš esmės tai reiškia, kad, bylą grąžinus iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, prokuroras pateiktų prašymą grąžinti ją prokurorui naujam kaltinamajam aktui surašyti.

3912. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, bylos grąžinimas prokurorui ir teismo proceso pradėjimas iš naujo neatitiktų baudžiamojo proceso rungtyniškumo, proporcingumo ir ekonomiškumo principų, teisingo proceso standartų ir tikslų. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro dėl šių argumentų:

4012.1. Baudžiamasis procesas šioje byloje užtruko dėl klaidų formuluojant kaltinimą R. A. (jis buvo nepagrįstai apkaltintas žmogaus terorizavimu, be kita ko, inkriminuojant ir veiksmus, kurie dirbtinai įvardyti kaip nusikalstami, pvz., kad liepdavo sūnui perrašinėti su klaidomis parašytą tekstą, kompiuteriu pateikti ataskaitas apie įvykdytas užduotis ir pan.).

4112.2. Užtrukusio baudžiamojo proceso metu nukentėjusysis, kurio nuomonė yra svarbi bylos baigčiai, sulaukė pilnametystės. Jau bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, jis davė parodymus, kad jo santykiai su tėvu normalizavosi, jie kartu sportuoja, bendrauja, kad nieko blogo dabar apie tėvo elgesį pasakyti negali (3 t., b. l. 75). Prieš nagrinėjant bylą kasacine tvarka, nukentėjusysis atšaukė savo skundą nurodęs, kad jis yra pilnametis ir savo tėvui jokių pretenzijų neturi (2017 m. rugsėjo 20 d. raštas). Taigi bylos grąžinimas į pirminę teisminio bylos nagrinėjimo stadiją prieštarautų nukentėjusiojo procesinei valiai.

4212.3. Kasacinio bylos nagrinėjimo metu teismui buvo pateikti duomenys, kad 2017 m. vasario 14 d. R. A. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio vyresnysis tyrėjas surašė administracinio nusižengimo protokolą pagal ANK 73 straipsnio 1 dalį dėl tėvo valdžios panaudojimo priešingai vaiko interesams. Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 27 d. nutarimu administracinio nusižengimo byla R. A. nutraukta pasibaigus dvejų metų nuobaudos skyrimo terminui. Šis teismo nutarimas yra įsigaliojęs ir iš esmės reiškia, kad dėl tų pačių R. A. veiksmų administracinio nusižengimo byloje priimtas galutinis procesinis sprendimas. Taigi taikant baudžiamąją atsakomybę būtų susidurta su būtinumu vienaip ar kitaip spręsti klausimą dėl non bis in idem principo, kuris Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje aiškinamas taip, kad, priėmus galutinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Franz Fisher prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97; Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; 2009 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Ruotsalainen prieš Suomiją, peticijos Nr. 13079/03, 2017 m. birželio 13 d. sprendimas byloje Šimkus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41788/11). Pažymėtina, kad administraciniai nusižengimai tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos požiūriu pripažįstami „baudžiamaisiais“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas). Dėl šios aplinkybės teisėjų kolegija neturi procesinių galimybių palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl R. A. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, be to, toks prašymas prokuroro kasaciniame skunde nepateiktas.

4313. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog tolesnis R. A. baudžiamasis persekiojimas būtų procesiškai ydingas, todėl prokuroro kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

44Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

45Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Rolando Juškevičiaus kasacinį skundą atmesti.