Byla e2S-578-254/2018
Dėl skolos ir delspinigių priteisimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalė Burdulienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vinbarta“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. sausio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-4791-490/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vinbarta“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Aurimėja“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

2Teismas

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
    1. Ginčas byloje kilo dėl teismo atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones teisėtumo ir pagrįstumo.
    2. Ieškovė UAB „Vinbarta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Aurimėja“ 7 056,44 Eur skolą, 250,45 Eur delspinigius, 8 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
    3. Ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei UAB „Aurimėja“ nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, o tokio turto nesant, pinigines lėšas ar turtines teises, esančias atsakovės banko ir kitų kredito įstaigų sąskaitose arba trečiųjų asmenų banko ir kitų kreditų įstaigų sąskaitose. Prašymą grindė tuo, kad atsakovė nevykdo savo įsipareigojimų ieškovei, nesumoka skolos, nereaguoja į ieškovės prašymus apmokėti susidariusį įsiskolinimą. Be to, ieškovės nuomone, atsakovės turtinė padėtis yra sunki, atsakovė turi tik 4 darbuotojus, jos apyvarta 2015 m. siekė tik iki 5000 Eur, atsakovė nėra pateikusi VĮ Registrų centrui finansinės atskaitomybės dokumentų už 2017 metus, ji turi 76,58 Eur skolą valstybei (mokestinę nepriemoką). Minėtos aplinkybės, ieškovės nuomone, įrodo, jog atsakovė nėra linkusi tinkamai atsiskaityti su kreditoriais. Be to, atsakovė pripažįsta ieškovės 4 929,64 Eur reikalavimą, bet jo beveik dvejus metus neapmoka. Todėl ieškovės nuomone, atsakovė gali vengti arba nebeturėti finansinių galimybių įvykdyti galimai ieškovei palankų sprendimą, dėl ko šiuo atveju yra pagrindas ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
    1. Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmai 2018 m. sausio 12 d. nutartimi atmetė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Aurimėja“ atžvilgiu.
    2. Teismas, įvertinęs ieškinyje nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, laikė, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Tačiau sprendė, kad ieškovė neįrodė teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės, t. y. nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovė, siekdama išvengti galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo, ketintų savo turimą turtą slėpti, suvaržyti ar kitaip vengti vykdyti teismo sprendimą, ar apsunkinti išieškojimą iš atsakovei priklausančio turto. Kartu teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė duomenų apie atsakovės turtinę ir finansinę padėtį. O vien tai, kad atsakovė neatsiskaito su ieškove, negali sąlygoti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jos atžvilgiu. Teismas sprendė, kad ieškovės prašoma priteisti 7 306,89 Eur suma iš esmės nėra tokia didelė juridiniam asmeniui, kas savaime pagrįstų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę. Tokiu atveju teismas netenkino prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
  1. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
    1. Atskiruoju skundu ieškovė UAB „Vinbarta“ prašo teismo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. sausio 12 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir 7 306,89 Eur sumai areštuoti atsakovės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, o tokio turto nesant, pinigines lėšas ar turtines teises, esančias atsakovės banko ir kitų kredito įstaigų sąskaitose arba trečiųjų asmenų banko ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
      1. Apelianto nuomone, nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovė neįrodė grėsmės ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Pažymi, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovė pripažino 4 929,64 Eur skolą ieškovei, bet jos beveik dvejus metus nemoka. Tuo tarpu pagal teismų praktiką, vengimas laiku ir tinkamai vykdyti savo pinigines prievoles kitiems kreditoriams kelia abejonių dėl tokio asmens sąžiningumo (Lietuvos Apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1172-186/2016). Tokiu būdu minėtos aplinkybės pagrindžia atsakovės nesąžiningumą, dėl ko kyla grėsmė tinkamam teismo sprendimo įvykdymui.
      2. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovė neįrodinėjo ir nepateikė duomenų apie atsakovės turtinę ir finansinę būklę. Apeliantė pažymi, kad atsakovė sunkią finansinę būklę įrodinėjo tuo, kad atsakovės įmonėje dirba tik 4 darbuotojai, jos metinė apyvarta siekia tik 5000 Eur, kad ji turi 76,58 Eur skolą valstybei (mokestinę nepriemoką). Be to, įvertinus tai, kad atsakovė neteikia finansinės atskaitomybės dokumentų VĮ Registrų centrui, ieškovė neturėjo galimybių pateikti daugiau įrodymų apie atsakovės turinę padėtį. Tačiau apeliantės nuomone, byloje nurodytos aplinkybės yra pakankamos, konstatuoti, kad ieškinio suma (7 306,89 Eur) atsakovei gali būti didelė.
      3. Apeliantė pažymi, kad šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra preliminariu teismo sprendimu tenkintų ieškinio reikalavimų tinkamas įvykdymas. Todėl šiuo atveju būtent atsakovė, siekdama panaikinti tokias laikinąsias apsaugos priemonės, turėtų įrodinėti savo gerą finansinę padėtį.
Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
    1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
    2. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovės atžvilgiu atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
    3. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos įtvirtintos CPK 144 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tiek CPK 144 straipsnio formuluotė, tiek ją aiškinanti teismų praktika leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas tik egzistuojant abiem šioms sąlygoms (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-63-516/2017). Laikinosios apsaugos priemonės turi būti neatsiejamai susiję su byloje pareikštais reikalavimai. Be to, teismo pareiga parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti.
    4. Bylos duomenimis, ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Aurimėja“ 7 056,44 Eur skolą, 250,45 Eur delspinigius, 8 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Apeliantės nuomone, šiuo atveju yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi iš skolininkės prašoma priteisti suma (7 306,89 Eur) jai yra tikėtinai didelė, ką pagrindžia ieškinyje nurodytos aplinkybės, kad atsakovės įmonėje dirba tik 4 darbuotojai, jos metinė apyvarta siekia tik 5000 Eur, atsakovė VĮ Registrų centrui neteikia finansinės atskaitomybės ataskaitų už paskutinius metus, atsakovė turi 76,58 Eur skolą valstybei (mokestinę nepriemoką). Apeliantė pažymi, kad šiuo atveju pareiga pagrįsti gerą turtinę padėtį tenka pačiai atsakovei. Su šiuo argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
    5. Akcentuotina tai, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Būtent ieškovui tenka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės pagrindimo pareiga. Prašydamas laikinosiomis apsaugos priemonėmis užtikrinti ieškinį dėl priteisimo, ieškovas turi pateikti tiek įrodymų, kad teismui pakaktų įvertinti, ar egzistuoja preliminari grėsmė, jog teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, neapribojus atsakovo galimybių disponuoti jo turimu turtu. Ar yra faktinis pagrindas remtis prezumpcija dėl didelės ieškinio sumos kiekvienu atskiru atveju sprendžia teismas. Jeigu ja yra remiamasi, jos paneigimo našta, atsižvelgiant į ekonomiškumą įrodinėjimo procese, perkeliama atsakovui (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1385/2012; 2014 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1038/2014). Taigi, priešingai nei interpretuoja ieškovė, atsakovė privalėtų pateikti jos gerą finansinę padėtį patvirtinančius įrodymus ir paneigti prezumpciją tuo atveju, kai teismas būtų pritaikęs areštą jos turtui (laikinąsias apsaugos priemones) ir atsakovė siektų šių laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1118/2014). Todėl ieškovės nurodyta ankstesnė teismų praktika (dėl įrodinėjimo pareigos atsakovui perkėlimo) (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1907/2011), savaime nepaneigia jos pareigos, teikiant prašymą taikyti atsakovės turtui areštą, pateikti jos teiginius pagrindžiančius įrodymus (įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę).
    6. Kaip pažymėta teismų praktikoje, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus šių priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Ieškinio (priešieškinio) pateikimas pats savaime nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo ieškovo valios. Pagrindo varžyti kito asmens teises taip pat nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-152-178/2016). Be to, tam, kad būtų galima spręsti apie įmonės mokumą/nemokumą, kitaip tariant apie įmonės pajėgumą atsiskaityti su kreditoriais, kartu ir pajėgumą įvykdyti šioje byloje priimtą teismo sprendimą, būtini duomenys ir apie įmonės turimą turtą, jo santykį su įmonės pradelstais įsipareigojimais. Tokių duomenų apeliantė nėra pateikusi nei kartu su ieškiniu, nei kartu su atskiruoju skundu.
    7. Pastebėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, todėl sprendimas dėl grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimo priimamas įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Tačiau naujausioje Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje praktikoje dėl laikinąsias apsaugos priemones reglamentuojančių teisės normų taikymo bei aiškinimo yra nurodoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 2-28-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1084-464/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016, 2017 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-147-943/2017). Kartu pažymėtina, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip.
    8. Nagrinėjamu atveju, apeliantės nuomone, tai, kad atsakovė vengia vykdyti įsipareigojimus, nors 4 929,64 Eur skolos sumą pripažįsta, rodo jos nesąžiningumą. Šį argumentą apeliantė grindžia teismine praktika, suformuota Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1172-186/2016. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, negalima suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas, ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes: į precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą; į įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius ir kt. Be to, būtina vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-513-916/2016, 19 punktas). Nagrinėjamu atveju apeliantė, remdamasi paminėta teismine praktika, į šiuos kriterijus neatsižvelgė. Ieškovės nurodytoje apeliacinės instancijos teismo byloje ieškovo ieškinio suma buvo 258 099,07 Eur, byloje buvo duomenų apie atsakovų turtinę padėtį, todėl teismas turėjo galimybę ją įvertinti. Be to, ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo tenkintas ir atskirąjį skundą pateikė atsakovas, todėl pagal šios nutarties 11 punkte nurodytą teisminę praktiką, įrodinėjimo pareiga yra skirtinga apeliantės nurodytoje išnagrinėtoje byloje ir nagrinėjamoje byloje. Todėl apeliacinės instancijos teismas negali remtis apeliantės nurodoma teismine praktika.
    9. Apeliantė nėra pateikusi teismui jokių įrodymų, kurie pagrįstų atsakovės siekį turimą turtą paslėpti, perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti (CPK 178 straipsnis). Tuo tarpu vien tai, kad skolininkė neatsiskaito su ieškove, nesudaro pagrindo spręsti, jog ji ketina savo turtą paslėpti ar kitaip išvengti pareigos vykdyti byloje priimtą teismo sprendimą. Šalys civiliniame procese yra lygios, todėl vien ieškinio pateikimas, nepateikus bent preliminarių įrodymų, jog skolininkė vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka ar atliks ateityje veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, teismo įsitikinimu, nesudaro pagrindo varžyti atsakovės teisių taikant laikinąsias apsaugos priemones.
    10. Vadovaujantis tuo, kad išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, jog egzistuoja reali grėsmė kreditorei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, o nesant bent vienos iš dviejų minėtų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinų sąlygų, jų taikymas yra negalimas. Kartu pažymėtina, kad įsiteisėjus 2018 m. sausio 12 d. byloje priimtam preliminariam sprendimui, ieškovės prašymu galės būti jai išduotas vykdomasis raštas, kurį perdavus vykdyti antstoliui, bus imtasi CPK XLVIII skyriuje numatytų vykdymo veiksmų, tinkamam teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti.
    11. Apibendrinant tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis priimta nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, dėl ko atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo. Todėl apeliantės atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

4Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338, 339 straipsniais,

Nutarė

5Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. sausio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

6Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai