Byla e2-63-516/2017

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „R2K grupė“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. e2-1544-524/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Gora“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „R2K grupė“ (tretieji asmenys – Akmenės rajono savivaldybės administracija ir R. J.) dėl reikalavimo teisės perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo ir nuostolių atlyginimo priteisimo, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo.
  2. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Gora“ kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento UAB „Gora“ ir atsakovės UAB „R2K grupė“ 2014 m. rugsėjo 25 d. sudarytą reikalavimo teisės perleidimo sutartį, priteisti iš atsakovės 51 377,64 Eur sumą, kurią atsakovė įgijo ginčijamos reikalavimo teisės perleidimo sutarties ir 2014 m. rugsėjo 25 d. subrangos sutarties 3.7 punkto pagrindu, taip pat priteisti 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
  3. Reikalavimų įvykdymui užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės turto areštą.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5

  1. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino ir areštavo atsakovei priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, o jų nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, neviršijant bendros 51 377,64 Eur sumos, nurodydamas, kad areštuotą turtą draudžiama perleisti kitiems asmenims, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę, o iš areštuotų piniginių lėšų UAB „R2K grupė“ leidžiama mokėti darbo užmokestį, privalomuosius mokėjimus į valstybės, savivaldybės, socialinio draudimo biudžetus, taip pat atsiskaityti su ieškove.
  2. Teismas konstatavo, kad ieškovės ieškinys tikėtinai pagrįstas rašytiniais įrodymais, o skolos suma pakankamai didelė ir esant tokioms aplinkybėms yra pagrindas daryti išvadą, jog atsakovė su ieškove neatsiskaito dėl sunkios turtinės padėties, todėl ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintinas.

6III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

7

  1. Atsakovė UAB „R2K grupė“ atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės prašymą atmesti. Atskirajame skunde nurodyti šie pagrindiniai argumentai:
    1. Spręsdamas pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos buvimo klausimą, teismas apsiribojo tik teiginiu, kad ieškinys tikėtinai pagrįstas rašytiniais įrodymais, tačiau šiuo klausimu teismas iš esmės nepasisakė, jokių argumentų nenurodė bei išsamių išvadų, kokie konkrečiai įrodymai pagrindžia ieškinį, nepadarė. Kasacinis teismas yra ne kartą akcentavęs teismo sprendimo motyvavimo svarbą ir motyvų stokos teisinę reikšmę priimto sprendimo teisėtumui.
    2. Didelė ieškinio suma teismų praktikoje vertinama tik kaip viena iš grėsmės teismo sprendimo įvykdymui sąlygos sudėtinių dalių, kuri pati savaime nei palengvina, nei apsunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Vien didelės ieškinio sumos argumentas, ieškovei nepateikus jokių kitų argumentų bei įrodymų, leidžiančių spręsti, kad yra reali grėsmė, šioje situacijoje yra nepakankamas. Grėsmė galėtų kilti tuomet, jei būtų duomenų, kad atsakovė ketina turtą perleisti, įkeisti, paslėpti, sunaikinti ar imtis nesąžiningų veiksmų, kurie apsunkintų išieškojimą.
    3. Ieškovė nepateikė jokių duomenų (net iš viešų registrų) apie atsakovės turtinę padėtį, jos siekį paslėpti turtą, sąmoningai sumažinti mokumo galimybes ar kitokį nesąžiningą elgesį. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečios bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovės finansines galimybes, t. y. ar ieškinio suma yra didelė atsakovei. Apeliantė yra stabiliai veikianti įmonė, neturinti jokių įsiskolinimų valstybei ar kitoms įstaigoms. Atsakovės 2016 m. vykdomų sutarčių (užsakymų) bendra vertė sudaro 3 570 256,19 Eur, įmonės apyvarta 2015 metais viršijo 2 000 000 Eur. Turimas turtas 2015 metais sudarė 659 884 Eur, grynasis pelnas – 45 258 Eur, o 2016 m. pirmo pusmečio turimas turtas sudarė 799 330 Eur, grynasis pelnas – 25 021 Eur. Atsakovė neturi ginčų su kitomis įmonėmis. Neaišku, kuo remiantis teismas padarė išvadą, kad atsakovė su ieškove neatsiskaito dėl sunkios turtinės padėties. Byloje nepateikta duomenų apie tai, kad ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl skolos ir atsakovė būtų vengusi ar negalėjusi sumokėti.
    4. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir vertinti ieškovės prašyme nurodytas aplinkybes, o kad toks vertinimas iš tiesų buvo išsamiai atliktas turi atsispindėti teismo nutarties motyvuojamoje dalyje. Priešingu atveju būtų iškreipta šių priemonių paskirtis ir esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai. Tačiau teismas, remdamasis deklaratyviais ieškovės teiginiais, priėmė nepagrįstą ir atsakovės teisės ir teisėtus interesus pažeidžiančią nutartį. Pats ieškinio pateikimas atsakovės nesąžiningumo nepreziumuoja, o būtinoji sąlyga (grėsmė teismo sprendimo įvykdymui) nustatyta nebuvo. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 291 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas reikalavimas teismui nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis jis padarė išvadas. Pareiga teismui priimti motyvuota nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo numatyta ir CPK 147 straipsnio 5 dalyje. Motyvų nebuvimas laikytinas absoliučiu nutarties negaliojimo pagrindu pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą.
  2. Ieškovė BUAB „Gora“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
    1. Priešingai nei nurodo atsakovė, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nereikalauja objektyviai pagrįsto ir išsamaus teisinio pagrindo nustatymo. Ar ieškovės materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Teismas, įvertinęs ieškovės pareikštus reikalavimus, ieškinio pagrindą bei kartu su ieškiniu pateiktus įrodymus, pagrindžiančius tikėtiną prašomos priteisti sumos pagrįstumą, pagrįstai sprendė, kad bylą išnagrinėjus iš esmės ieškovės ieškinys galėtų būti tenkinamas, t. y. ieškinio reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti, todėl apeliantės teiginiai dėl to, jog ieškovė neįrodė, o teismas nevertino, ieškinio pagrįstumo atmestini.
    2. Didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, taigi, vien tik ta aplinkybė, kad atsakovės turtinė padėtis neva šiuo metu yra gera, nėra pagrindas panaikinti teismo nutartį. Atsakovei siekiant įrodyti, kad ieškovės pareikštas reikalavimas nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jai tenka pareiga įrodyti, jog jos finansinė padėtis yra gera ir pašalina teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Atsakovė pateikė tik 2015 m., 2016 m. pusmečio balansus ir pelno nuostolių ataskaitas. Šie duomenys neatspindi realios atsakovės finansinės padėties bei argumentų dėl sąžiningo kreditorinių įsipareigojimų vykdymo ir finansinio stabilumo. Tam, kad teismas galėtų pripažinti šiuos teiginius pagrįstais, atsakovė turėjo pateikti visumą įrodymų, pagrindžiančių jos finansinę padėtį, t. y. duomenis apie jos vardu registruotą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, taikomus disponavimo apribojimus, atsakovei suteiktus kreditus ir jų mokėjimo tvarką, apie atsakovės vardu bankuose ir kitose įstaigose esančias lėšas, įsiskolinimą valstybės biudžetui. Minėti duomenys pateikti nebuvo.
    3. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra absoliutus jo negaliojimo pagrindas. Teismas, tenkindamas ieškovės prašymą, nutartyje nurodė esminius argumentus, todėl vien tai, kad atsakovė nesutinka su teismo procesiniu sprendimu, nėra pagrindas teigti, jog teismo priimta nutartis yra netinkamai ar nepakankamai motyvuota.
  3. Trečiasis asmuo Akmenės rajono savivaldybės administracija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį panaikinti ir ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Sutiktina su atsakove, kad vertindamas pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, teismas, nurodęs, jog ieškinys tikėtinai pagrįstas rašytiniais įrodymais, daugiau jokių pagrįstų motyvų tuo klausimu neišdėstė.
    2. Dėl antrosios sąlygos egzistavimo teismas apsiribojo tik tuo, kad nurodė, jog skolos suma pakankamai didelė ir todėl atsakovė su ieškove neatsiskaito dėl sunkios turtinės padėties. Tačiau ieškovė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nepateikė. Atsakovės pateikti duomenys apie jos turtinę padėtį leidžia manyti, kad palankaus ieškovei sprendimo priėmimo atveju teismo sprendimo įvykdymas negalėtų pasunkėti. Ieškovė taip pat nepateikė jokių realių duomenų dėl atsakovės nesąžiningo veikimo, turto ar pajamų nuslėpimo (sumažinimo), o pats ieškinio pateikimas atsakovės nesąžiningumo nepreziumuoja.
    3. Nors Teismas nurodo, kad priimdamas nutartį vadovaujasi ekonomiškumo, protingumo ir interesų pusiausvyros principais, tačiau šiuo atveju, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, yra ginami tik ieškovės interesai. Kadangi nutartyje nėra išsamaus ir visapusiško ieškovės nurodytų aplinkybių, kuriomis ji grindžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, ištyrimo ir įvertinimo, yra pažeidžiamos ne tik procesinės teisės normos, bet ir proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai.

8Teismas

konstatuoja:

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
  2. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones ieškovės pareikštiems reikalavimams užtikrinti.
  3. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei nustatytos abi CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos šių priemonių taikymo sąlygos.
  4. Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio tikėtino pagrįstumo klausimą, nenurodė argumentų bei išsamių išvadų, kokie konkrečiai įrodymai pagrindžia ieškinį, ir taip pažeidė tinkamo nutarties motyvavimo pareigą.
  5. Kaip ne kartą pasisakyta nuosekliai formuojamoje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2-757-236/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015). Vertinamas ne reikalavimo pagrįstumas, o tik nustatoma tikimybė, kad gali būti priimtas ieškovei palankus sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016). Taigi, teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).
  6. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus išaiškinimus, akivaizdu, kad ieškinio preliminaraus pagrįstumo įvertinimas nėra ir neturi virsti išsamia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje konstatuojant ir konkrečiai teismo nutartyje įvardijant, kokie konkrečiai (iš ieškovės pateiktų) įrodymai, teismo vertinimu, pagrindžia ieškinio reikalavimus, su kokiais konkrečiai ieškovės argumentais teismas sutinka (nesutinka) ir pan., t. y. neturi virsti bylos nagrinėjimu iš esmės. Savo ruožtu ieškinio prima facie pagrįstumo įvertinimo motyvavimas negali būti tapatinamas su ieškinio pagrįstumo motyvavimu teismo sprendime, bylą išsprendžiant iš esmės, tuo labiau, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog ne tik detalių motyvų dėl ieškinio prima facie pagrįstumo neaptarimas, bet net apskritai nenurodymas nutartyje apie tai, kad teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, jog teismas tokio vertinimo neatliko arba atliko netinkamai (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010; 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1320/2014) ir nelemia tokios nutarties neteisėtumo.
  7. Nagrinėjamu atveju, atsakovei atskirajame skunde nenurodžius aiškių ieškinio preliminaraus nepagrįstumo argumentų (įrodymų), o apeliacinės instancijos teismui jokių pakankamai akivaizdžių nepagrįstumo aplinkybių nenustačius iš ieškinio turinio ir bylos medžiagos, pripažintina, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje yra pagrįstai konstatuotas pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimas, o vien tik aplinkybė, jog skundžiamoje nutartyje teismas, įvertinęs ieškinio preliminarų pagrįstumą, nenurodė išsamių išvadų, kokie konkrečiai įrodymai pagrindžia tokį prima facie pagrįstumą, nepatvirtina skundžiamos nutarties neteisėtumo ir atsakovės akcentuojamo absoliutaus nutarties negaliojimo pagrindo buvimo.
  8. Tačiau apeliacinės instancijos instancijos teismas sutinka su atsakovės pozicija, kad skundžiamoje nutartyje nepagrįstai buvo konstatuotas antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės, jog teismo sprendimo vykdymas gali būti apsunkintas ar pasidaryti neįmanomas, egzistavimas.
  9. Kaip visiškai pagrįstai pastebėjo atsakovė, didelės ieškinio sumos prezumpcija nėra absoliuti ir, analizuodamas šios prezumpcijos taikymo galimybę, teismas kiekvienu atveju turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu, įsipareigojimais kreditoriams ir pan., yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1648-196/2016; 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016; 2014 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-50/2014; 2013 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-210/2013; kt.).
  10. Atsakovė kartu su atskiruoju skundu pateikė įrodymus, iš kurių matyti, kad tiek 2014, tiek 2015 metais atsakovė dirbo pakankamai stabiliai ir pelningai. 2015 metais atsakovės grynasis pelnas sudarė 45 258 Eur, o per pirmąjį 2016 metų pusmetį atsakovė uždirbo 25 021 Eur grynojo pelno. Iš finansinės atskaitomybės duomenų už 2016 metų pirmąjį pusmetį taip pat nustatyta, kad atsakovė turi 268 455 Eur vertės ilgalaikio materialaus turto (pastatų, transporto priemonių, įrangos ir kito turto), o ši suma daugiau nei 5 kartus viršija pareikšto ieškinio sumą. Atsakovės 2016 metais vykdytų sutarčių bendra vertė sudarė 3 570 256,19 Eur, o 2016 metų pirmąjį pusmetį turimo turto bendra vertė siekė 799 330 Eur sumą, kai per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė tik 383 916 Eur. Vien tik per pirmąjį 2016 metų pusmetį atsakovės pardavimo apyvarta viršijo 1 000 000 Eur sumą. Savo ruožtu, kaip matyti iš Turto arešto aktų registro duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), be šiuo metu ginčijamų Klaipėdos apygardos teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovės turtui nėra nustatyta jokių kitų areštų. Pažymėtina ir tai, kad apeliantės pakankamai gerą turtinę padėtį netiesiogiai pagrindžia ir aplinkybė, jog, vykdydamas šiuo metu skundžiamą nutartį, antstolis areštavo tik atsakovės transporto priemones, be to, vėliau, patikslinęs areštuotų objektų vertę, šešioms iš jų areštą panaikino.
  11. Įvertinęs pirmiau nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįstu apeliantės argumentą, kad nagrinėjamo ieškinio suma atsakovei nėra didelė, todėl pati savaime ji šiuo atveju nei padidina, nei sumažina ieškovei galbūt palankaus sprendimo neįvykdymo riziką ir nepagrindžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės, savo ruožtu įrodymų, galinčių patvirtinti atsakovės nesąžiningą siekį paslėpti, perleisti turimą turtą ar kitaip nesąžiningai apsunkinti ieškovei palankaus sprendimo vykdymą, ieškovė nepateikė.
  12. Nors ieškovė teigia, kad atsakovės pateiktų įrodymų (balansų, pelno (nuostolių) ataskaitų, sutarčių sąrašo) nepakanka teismo sprendimo neįvykdymo rizikai pašalinti, atkreiptinas ieškovės dėmesys, jog aplinkybė, kad, remiantis ekonomiškumu įrodinėjimo procese, atsakovė privalo pateikti jos gerą finansinę padėtį patvirtinančius įrodymus, siekdama paneigti didelės ieškinio sumos prezumpciją tuo atveju, kai teismas pritaiko areštą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1118/2014; 2014 m. liepos 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1038/2014; 2012 m. gruodžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1385/2012;), savaime nepaneigia pačios ieškovės pareigos motyvuoti ir pagrįsti jos prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, be kita ko pateikti įrodymus, patvirtinančius ir antrosios būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimą. Tačiau ieškovė tiek su ieškiniu ir jame išdėstytu prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tiek su atsiliepimu į atsakovės atskirąjį skundą nepateikė absoliučiai jokių duomenų (net ir viešai prieinamų, kaip, pavyzdžiui, apie skolas valstybės biudžetui), galinčių teismui sukelti pagrįstų abejonių dėl atsakovės turtinės padėties. Savo ruožtu vien tik ieškinio pareiškimas ir jame ieškovės dėstomos aplinkybės dėl, ieškovės nuomone, nesąžiningo ir priešingo nemokios įmonės bei kitų kreditorių interesams sandorio sudarymo, jo nuslėpimo fakto, atsakovės vengimo bendradarbiauti, kurios sudaro bylos nagrinėjimo iš esmės dalyką ir nėra šiuo metu patvirtintos, savaime nepreziumuoja atsakovės nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste, todėl nėra pakankamos tikėtinai grėsmei, jog ieškovei palankaus sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu, konstatuoti.
  13. Nenustačius grėsmės galbūt palankaus ieškovei sprendimo įvykdymui, t. y. antrosios būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, pirmosios instancijos teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovės BUAB „Gora“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones jos reikalavimams užtikrinti atmestinas.

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

12Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Gora“ (juridinio asmens kodas 300117273) prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai