Byla e2-1172-186/2016
Dėl skolos priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo P. F. (P. F.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 30 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal ieškovo M. A. (M. A.) ieškinį atsakovams P. F. ir A. F. dėl skolos priteisimo.

3Teismas

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovas kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų ieškovo naudai 258 099,07 Eur skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteisto sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovų nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, turtines teises, pinigus, įskaitant lėšas, esančias bankų sąskaitose, 258 099,07 Eur sumai iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto – taikymas šiuo atveju yra būtinas, nes pirma, ieškinio suma atsakovams, kaip fiziniams asmenims, yra labai didelė, o tai reiškia, jog teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumas, yra preziumuojami; antra, iš Nekilnojamojo turto registro bei Turto arešto aktų registro išrašų matyti, kad atsakovai nevykdo prievolių ne tik ieškovui, bet ir kitiems kreditoriams – 651-ajai daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) savininkų bendrijai atsakovų skola yra 1 048,44 Eur, be to, atsakovai turi tik vieną nekilnojamojo turto objektą – butą (duomenys neskelbtini); trečia, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovai bylos nagrinėjimo metu gali imtis priemonių nekilnojamojo, kilnojamojo, turtinių teisių ir piniginių lėšų, įskaitant banko sąskaitose, perleidimui susijusiems tretiesiems asmenis, o tai reikštų teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, pažeidžiantį ieškovo teises į realų skolos išsiieškojimą.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 30 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino – areštavo atsakovams P. F. ir A. F. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir / ar kilnojamąjį turtą, nesant (trūkstant) tokio turto, atsakovams priklausančias pinigines lėšas, neviršijant 258 099,07 Eur sumos, leidžiant atsakovams gauti darbo užmokestį ir jam prilygintas pajamas, disponuoti gaunamu darbo užmokesčiu, neviršijant Vyriausybės nustatytos vienos minimalios mėnesinės algos (MMA), bei atsiskaityti su ieškovu pagal pareikštą ieškinį.
  2. Teismas, susipažinęs su ieškiniu, sprendė, kad ieškinio reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju reikalaujama priteisti suma – 258 099,07 Eur, pareikšta fiziniam asmeniui, laikytina didele, ir tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Patenkinus ieškinį, ši suma būtų priteista iš atsakovų, tačiau šiems perleidus turtą ar jo atžvilgiu sudarius apsunkinimo sandorius, šią sumą būtų sudėtinga arba negalima išieškoti. Teismas nurodė, kad neturi visų duomenų apie atsakovų turimą turtą ir gaunamas pajamas nutarties priėmimo dieną, todėl įvertinęs turimų įrodymų visetą, teismas sprendė, kad šiuo konkrečiu atveju yra pagrindas preziumuoti, jog nurodyto dydžio ieškinio suma atsakovų atžvilgiu pati savaime gali būti laikoma realia ir pakankama grėsme būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

8III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

9

  1. Atskirajame skunde atsakovas P. F. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartį ir šia nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones; netenkinus prašymo dėl visiško laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, sumažinti šių priemonių mastą, panaikinant draudimą atsakovui disponuoti piniginėmis lėšomis, esančiomis bankų sąskaitose. Nurodo šiuos argumentus:
    1. Ieškinys nėra prima facie (liet. preliminariai) pagrįstas. Tiek ieškovo, tiek atsakovo gyvenamoji vieta yra Rusijos Federacijoje, todėl ieškinys yra neteismingas Vilniaus apygardos teismui. Ieškovas nepagrindė jo reiškiamo reikalavimo sąsajų su Lietuva, todėl ieškovo reikalavimui turi būti taikoma Rusijos Federacijos teisė. Ieškovo reikalavimas grindžiamas vieninteliu įrodymu – abstraktaus turinio skolos rašteliu, kuriame net nepatvirtintas pinigų gavimas iš paskolos davėjo. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad atliko mokėjimo pavedimą atsakovui 257 168 JAV dolerių sumai. Vadovaujantis Užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi užsienio valiuta negali būti naudojama atsiskaitymams grynaisiais pinigais. Ieškovui pasirinkus reikalauti priteisti skolą Lietuvos Respublikos nacionaline valiuta, reikalavimas tenkinamas pagal valiutos kursą, buvusį prievolės įvykdymo termino suėjimo metu. Paskolos raštelyje nurodoma 257 168 JAV dolerių paskolos suma. Keitimo į eurus kursas paskolos raštelyje nurodomą paskolos grąžinimo dieną (2014 m. birželio 1 d.) buvo 1 JAV doleris = 0,736 Eur, t. y. ieškovas savo piniginį reikalavimą konvertuodamas iš JAV dolerių į eurus, galėjo pareikšti reikalavimą tik dėl 189 275,65 Eur skolos ir atitinkamai 16 957,02 Eur palūkanų priteisimo (CK 6.36 str.), t. y. 206 232,67 Eur.
    2. Teismas nepagrįstai nustatė, kad kyla grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Vien tik Lietuvoje esančio atsakovams priklausančio nekilnojamojo turto vertės pakanka padengti visą ieškovo reikalaujamą skolą. Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovai ketina perleisti, įkeisti turimą turtą, jį paslėpti ar imtis kitokių veiksmų tam, kad išvengtų galimo išieškojimo. Atsakovai augina nepilnamečius vaikus, todėl vienintelio buto Lietuvoje perleidimui būtų pareikalauta gauti teismo leidimą (CK 3.85 str. 2 d.). Skola bendrijai susidarė ne dėl atsakovo negalėjimo ar vengimo vykdyti savo finansinius įsipareigojimus, o dėl to, kad atsakovas, negyvendamas Lietuvoje ir negaudamas sąskaitų, tiksliai nežinojo mokėtinų sumų. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovas negali vykdyti atsiskaitymų su kreditoriais, todėl jo finansinė situacija gali pablogėti. Kitiems kreditoriams pareiškus reikalavimus, tokia situacija gali pabloginti atsakovo galimybes įvykdyti būsimą teismo sprendimą.
    3. Teismas nepagrįstai areštavo atsakovų pinigines lėšas, nes ieškinio reikalavimui užtikrinti pakanka atsakovų turimo nekilnojamojo turto vertės. Teismo leista naudotis 350 Eur pajamų dalis nėra pakankama atsakovo ir jo šeimos poreikiams patenkinti, įsipareigojimams vykdyti, ypač atsižvelgiant į tai, kad atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Maskvoje, kur minimalūs pragyvenimo kaštai yra neabejotinai didesni nei Lietuvoje.
  2. Atsiliepime ieškovas M. A. prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:
    1. Skundžiama nutartimi teismas nesprendė bylos teismingumo klausimo, šis klausimas jau buvo išspręstas teismui priėmus ieškinį (CPK 137 str. 2 d. 2 p.). Teismingumo klausimas nėra atskirojo skundo dalykas. Teismas pagrįstai nusprendė, kad ginčas priskirtinas Lietuvos teismų jurisdikcijai ir teismingas Vilniaus apygardos teismui. Atsakovai – Lietuvos piliečiai, kurie nėra deklaravę savo išvykimo iš Lietuvos Respublikos, o jų (ir jų vaikų) deklaruota gyvenamoji vieta – Lietuvoje: (duomenys neskelbtini). Pateikdamas ieškinį, ieškovas nežinojo, koks atsakovų deklaruotos gyvenamosios vietos adresas, todėl vadovaujantis CPK 30 straipsnio 1 dalimi ieškinys pareikštas Vilniaus apygardos teismui pagal atsakovų turto buvimo vietą. Užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas savo iniciatyva (CPK 808 str. 1 d.) nagrinėdamas šalių ginčą dėl ginčo esmės ir taikydamas materialinės teisės normas. Laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos procesinių teisės normų pagrindu, todėl taikytinos teisės klausimas ginče dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių apskritai neaktualus. Ieškovas teismui pateikė paskolos raštelio originalą, kuriame nurodyta, kad atsakovas P. F. pasiskolino iš ieškovo 257 168 JAV dolerių sumą, todėl vadovaujantis teisės normomis ir teismų praktika, pareiga įrodyti, kad paskolos dalykas nebuvo perduotas, tenka atsakovui. Ieškinio reikalavimo dydis ir jo pagrįstumas yra ginčo iš esmės nagrinėjimo dalykas ir teismui priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturėjo būti vertinamas.
    2. Atsakovas nepaneigė prezumpcijos, kad ieškinio suma jam yra didelė ir todėl egzistuoja grėsmė galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Viso antstolės rasto ir aprašyto atsakovams priklausančio turto vertė yra 166 896 Eur, t. y. beveik 100 000 Eur mažiau nei ieškinio reikalavimas. Atsakovas bet kuriuo metu gali perleisti nekilnojamąjį turtą, siekdamas išvengti skolos mokėjimo. Atsakovo butui (duomenys neskelbtini) šeimos turto statusas netaikytinas, nes pats atsakovas skunde teigia, kad jis bute su šeima negyvena. Atsakovas nepateikė jokių duomenų nei apie savo, nei apie sutuoktinės gaunamas pajamas ir atsakovų galimybę įvykdyti galimai ieškovui palankų teismo sprendimą. Atsakovų dabartinė finansinė padėtis – sunki. Net ir sužinojęs apie nedidelį įsiskolinimą bendrijai, atsakovas neturi galimybės sumokėti visos įsiskolinimo sumos.
    3. Atsakovo teiginiai dėl lėšų sumos, kuria leista atsakovui disponuoti, padidinimo yra nepagrįsti jokiais įrodymais, vien tik deklaratyviais teiginiais.
  3. Kitų atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.

10IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11

  1. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovų atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – turto ir lėšų areštas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniais ir teisiniais pagrindais, patikrinant, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

12Dėl naujų įrodymų priėmimo

  1. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – banko darbuotojos el. paštu atsiųstą patvirtinimą, 2016 m. balandžio 5 d. lėktuvo bilietą, paso lapų kopijas su atitinkamais įrašais, vaikų gimimo liudijimus, banko sąskaitos išrašą. Ieškovas prie atsiliepimo į atskirąjį skundą pridėjo naujus įrodymus – Gyventojų registro išrašą, Turto aprašą, Juridinių asmenų registro išrašą apie UAB (duomenys neskelbtini).
  2. Pagal CPK 314 straipsnį naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas, tačiau šiuo atveju prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo sprendžiamas nepranešus atsakovams, todėl spręstina, kad apeliantas neturėjo galimybės šių įrodymų pateikti anksčiau. Ieškovas pateikė naujus įrodymus siekdamas atsikirsti į apelianto argumentus. Šie įrodymai susiję su byloje sprendžiamu klausimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, šalys su šiais įrodymais yra susipažinusios, todėl jie prijungiami prie bylos ir vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

13Dėl bylos teismingumo ir taikytinos teisės

  1. Apeliantas atskirajame skunde pirmiausia nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas neturėjo teisės priimti ieškovo ieškinio, nes tiek ieškovo, tiek atsakovo gyvenamoji vieta yra Rusijos Federacijoje, todėl ieškinys neteismingas Lietuvos Respublikos teismams.
  2. Pagal CPK 782 straipsnį, bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas.
  3. Tuo atveju, kai sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo paaiškėja, jog procesas pradėtas akivaizdžiai neteisėtai, teismas turi įgaliojimus panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones remdamasis prima facie doktrina, t. y. iš neteisėtai pradėto proceso negali atsirasti teisėti padariniai, taigi, negali būti užtikrintas tokiame procese pareikštų reikalavimų įvykdymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-559/2012).
  4. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 21 straipsnio 1 dalimi, kiekvienos Susitariančiosios Šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei ši Sutartis nenumato kitaip.
  5. Nagrinėjamu atveju ieškinys teisėjo rezoliucija yra priimtas. Kaip matyti iš pateikto ieškinio turinio, atsakovų gyvenamoji vieta nurodyta adresu (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į ieškinio sumą (258 099,07 Eur), buvo pagrindas spręsti, kad ieškinys yra teismingas Vilniaus apygardos teismui (CPK 27 str. 14 p., 29 str., 30 str. 1 ir 2 d.).
  6. Apeliantas teigia, kad jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Rusijos Federacijoje. Kartu su atskiruoju skundu apeliantas pateikė duomenis apie jam išduotą leidimą laikinai gyventi minėtoje valstybėje. Ieškovas, įrodinėdamas, kad ieškinys yra teismingas Lietuvos Respublikos teismui, pateikė duomenis, kad atsakovų deklaruota gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, adresu (duomenys neskelbtini); atsakovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso butas adresu (duomenys neskelbtini); atsakovas yra UAB (duomenys neskelbtini) vienintelis akcininkas ir vadovas.
  7. Sprendžiant, kurios valstybės – Lietuvos Respublikos ar Rusijos Federacijos – teismui yra teisminga ši byla, būtina nustatyti, kurioje iš šių valstybių yra atsakovų gyvenamoji vieta. Fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma ta vieta, kur asmuo faktiškai dažniausiai gyvena (CK 2.16 str. 1 d., Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 2 str. 4 d.). Byloje esant pateiktiems prieštaringiems įrodymams dėl atsakovų gyvenamosios vietos, be papildomo jų tyrimo ir vertinimo negalima konstatuoti, kad procesas pradėtas akivaizdžiai neteisėtai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas atsiliepime į ieškinį prašo teismo palikti ieškovo pareikštą ieškinį nenagrinėtą tuo pagrindu, kad šis yra neteismingas Lietuvos Respublikos teismams. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nagrinėjantis bylą iš esmės, turės įvertinti šiuos atsakovo argumentus ir dar kartą išspręsti keliamą bylos teismingumo klausimą, kuris jau buvo spręstas ieškinio priėmimo stadijoje. Kadangi toks klausimas priimant skundžiamą nutartį nebuvo sprendžiamas, tai nėra šios apeliacijos dalykas.
  8. Apelianto argumentas dėl ieškovo reikalavimui taikytinos Rusijos Federacijos teisės neturi reikšmės sprendžiant, ar laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos pagrįstai. Atsižvelgiant į tai, kad ši civilinė byla yra iškelta Lietuvos Respublikos teisme, procesiniai sprendimai priimami vadovaujantis Lietuvos Respublikoje galiojančio CPK nuostatomis (CPK 1 str. 1 d.).

14Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

  1. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.
  2. Apelianto teigimu, ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas, kadangi ieškovo pateiktas skolos raštelis nepatvirtina, jog atsakovas gavo pinigus iš paskolos davėjo, o jokių kitų šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų ieškovas nepateikė. Be to, atsakovas nesutinka su reikalavimo dydžiu dėl to, kad, jo nuomone, ieškovas, konvertuodamas paskolos raštelyje nurodytą JAV dolerių sumą į eurus, taikė neteisingą valiutų keitimo kursą.
  3. Dėl šių argumentų pažymėtina, kad įrodymų, kuriais grindžiamas materialinis teisinis reikalavimas, vertinimas, bylai teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymas ir jų teisinis kvalifikavimas yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, atliekamas tik preliminarus (lot. prima facie) ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas, kuris nereiškia bylos išnagrinėjimo iš esmės, o tik nustatoma, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas teismo dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).
  4. Nagrinėjamos bylos atveju preliminariai vertinant ieškinio reikalavimų pagrįstumą bei pateiktus įrodymus, negalima daryti išvados, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo galimybė apskritai neegzistuoja.
  5. Sprendžiant dėl kitos būtinos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, t. y. grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, egzistavimo, pažymėtina, kad pagal formuojamą teismų praktiką vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama, yra ieškinio suma. Preziumuojama, kad didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783/2012). Ši prezumpcija nėra absoliuti, tačiau pareiga įrodyti gerą turtinę padėtį (galimybę įvykdyti ieškinio reikalavimus) ir taip paneigti minėtą prezumpciją tenka šaliai, kuri yra suinteresuota laikinųjų apsaugos priemonių netaikymu (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1319-330/2015, 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1273-516/2015).
  6. Apeliantas, įrodinėdamas, kad vien atsakovams priklausančio nekilnojamojo turto vertės pakanka padengti visą ieškovo reikalaujamą skolą, remiasi byloje esančiais Nekilnojamojo turto registro duomenimis, kad atsakovams priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė yra 199 838 Eur. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ši vertė nustatyta 2008 metais, todėl ja vadovautis negalima. Atsakovas jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų gerą jo turtinę padėtį (duomenis apie gaunamas pajamas, kito turimo turto vertę, finansinius įsipareigojimus ir pan.), teismui nepateikė (CPK 178 str., 314 str.). Tuo tarpu ieškovas pateikė antstolio, vykdžiusio skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, sudarytą turto aprašą, kuriame nustatyta minėto buto vertė – 164 000 Eur, o viso aprašyto turto vertė – 166 896 Eur. Be to, Nekilnojamojo turto registre yra žyma apie atsakovų įsiskolinimą už įsigytą turtą, tačiau atsakovai nepateikė duomenų, kokio dydžio skola yra likusi. Byloje taip pat yra pateikti duomenys apie tai, kad atsakovai tinkamai nevykdė savo kaip buto savininkų prievolių atsiskaityti su daugiabutį namą administruojančia bendrija ir komunalinių paslaugų teikėju, dėl ko yra pradėtas priverstinis skolų išieškojimas. Apelianto argumentas, kad jis, negyvendamas jam priklausančiame bute, objektyviai negalėjo gauti sąskaitų už paslaugas ir žinoti tikslių mokėtinų sumų, yra neįtikinantis. Iš apelianto pateikto banko sąskaitos išrašo matyti, kad skola vienam iš komunalinių paslaugų teikėjų buvo pervesta į išieškojimą vykdančio antstolio depozitinę sąskaitą, o su bendrija atsiskaityta tik iš dalies, nors kaip teigia pats apeliantas, sąskaitoje buvo pakankamai lėšų visiškam atsiskaitymui. Taigi, akivaizdu, kad ieškinio suma atsakovams, atsižvelgiant į byloje esančius duomenis apie jų turtinę padėtį, yra didelė, todėl minėta prezumpcija dėl egzistuojančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui lieka nepaneigta. Be to, atsakovų vengimas laiku ir tinkamai vykdyti savo pinigines prievoles kitiems kreditoriams kelia abejonių dėl jų sąžiningumo. Tai leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad egzistuoja grėsmė, jog būsimas teismo sprendimas šioje byloje (tuo atveju, jei jis būtų palankus ieškovui) gali būti neįvykdytas arba jo įvykdymas gali pasunkėti.
  7. Pagal CPK 145 straipsnio 2 dalį teismą gali taikyti kelias laikinąsias apsaugos priemones, tačiau bendra jų suma neturi būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą. Konstatavus, kad atsakovų turimo nekilnojamojo turto vertės nepakanka ieškinio reikalavimui užtikrinti, atmestinas apelianto argumentas, kad teismas nepagrįstai areštavo atsakovų pinigines lėšas. Pažymėtina, kad pasikeitus aplinkybėms, atsakovai turi teisę kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo (CPK 148 str. 1 d.).
  8. Dėl atskirojo skundo argumento, kad teismo leista naudotis 350 Eur pajamų dalis nėra pakankama atsakovo ir jo šeimos poreikiams patenkinti, pažymėtina, kad ši nutartis neužkerta kelio apeliantui kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu pakeisti nustatytus apribojimus, susijusius su areštuotų lėšų naudojimu, pateikiant įrodymus, pagrindžiančius jo turimų išlaidų būtiniesiems poreikiams tenkinti dydį. Apeliantas nenurodo, kokio dydžio lėšų jam reikia kiekvieną mėnesį tenkinti savo asmeninius (šeimos) būtinuosius poreikius, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų.
  9. Remiantis tuo, kas išdėstyta, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.

15Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

16Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.