Byla 1A-213-282/2015
Dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. nuosprendžio, kuriuo P. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose

1Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės, teisėjų Nijolės Matuzevičienės, Gražvydo Poškaus, sekretoriaujant Renatai Kovierei, Dijanai Drizgienei, dalyvaujant prokurorei Violetai Bartušienei, gynėjai advokatei Nainai Lanzbergienei,

2teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. nuosprendžio, kuriuo P. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

3Kolegija

Nustatė

4P. G. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. liepos 29 d., laikotarpiu nuo 12.35 val. iki 12.45 val., neteisėtai laikė ir gabeno automobiliu „Mitsubishi Space Star“, valst. Nr. ( - ) nuo namo, esančio ( - ), iki namo, esančio ( - ), ne mažiau kaip 0,029 g narkotinės medžiagos – heroino, turėdamas tikslą ją parduoti, po ko, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2014 m. liepos 29 d. apie 12.45 val. ties ( - ) namu, ( - ), 0,029 g narkotinės medžiagos – heroino, neteisėtai už 40 litų pardavė asmeniui, kurio atžvilgiu Šiaulių apylinkės teismo 2014-02-03 nutartimi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, baudžiamoji byla nutraukta, jam mirus.

5Apeliaciniu skundu nuteistasis P. G. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015-02-17 nuosprendį ir jį išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, požymių. Teigia, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos faktinių aplinkybių, be to, teismas netinkamai vertino įrodymus, netinkamai taikė baudžiamuosius įstatymus. Nurodo, kad teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, rėmėsi iš esmės tik kaltinančiais duomenimis – liudytojų D. K., V. M. parodymais, ikiteisminio tyrimo metu duotais L. P. parodymais, jo naudojamo mobiliojo ryšio telefono abonento vykusių telefoninių pokalbių garso įrašais, ir taip atskirai bei nepagrįstai vertindamas įrodymus suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę ir tokiu būdu pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

6Teigia, kad nebuvo užfiksuotos aplinkybės, patvirtinančios narkotinių medžiagų platinimą, t. y. nebuvo nustatyta, iš ko, kokį kiekį narkotinių medžiagų jis įgijo turėdamas tikslą platinti. Atkreipia dėmesį į tai, kad jis iš karto po tariamo narkotinių medžiagų perdavimo L. P. nebuvo sulaikytas policijos pareigūnų, jokių narkotinių medžiagų nei pas jį automobilyje, nei namuose nebuvo rasta. Nurodo, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, jog įvykio metu pats galbūt buvo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, todėl negalėjo tiksliai nurodyti, apie ką jis kalbėjosi su L. P., kokie konkretūs buvo jo veiksmai, tačiau teigė, kad narkotinių medžiagų L. P. parduodi negalėjo, nes jų neturėjo ir niekada su savimi nesinešioja (nelaiko). Teigia, kad jo kaltė buvo nustatyta iš esmės remiantis L. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, jog pas ją sulaikymo metu buvo rastas paketėlis su narkotine medžiaga, tačiau byloje nenustatyta, iš kur tas paketėlis atsirado pas L. P., nes faktas, kad narkotines medžiagas L. P. perdavė jis, yra paremta tik prielaida, policijos pareigūnai nepatvirtino, kad tą paketėlį L. P. įsigijo būtent iš jo jų susitikimo metu. Teigia, kad nustatytas faktas, jog jis L. P. galėjo kažką perduoti vien dėl to, kad jis buvo prie jos pasilenkęs, tačiau lygiai taip pat galima manyti, kad jis iš L. P. kažką paėmė. Neatmetama galimybė, kad jis savo reikmėms iš L. P. pirko narkotines medžiagas. Mano, kad L. P. jį apkalbėjo nurodydama, kad narkotines medžiagas pirko iš jo, siekdama išvengti griežtos atsakomybės už narkotinių medžiagų platinimą (pastebi, kad jai vėliau buvo pareikštas kaltinimas dėl žymiai lengvesnės nusikalstamos veikos, ji nebuvo suimta, nebuvo patalpinta į laikino sulaikymo įstaigą). Teigia, kad L. P. atsisakius dalyvauti akistatoje, nebuvo pašalinti prieštaravai tarp jo ir L. P. parodymų, o jos neapklausus pas ikiteisminio tyrimo teisėją, jis neturėjo galimybės jai užduoti klausimų. Taip pat apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai jo kaltę grindė jo ir L. P. telefoniniais pokalbiais, nes pokalbių metu nebuvo minimos narkotinės medžiagos, o tokių pokalbių gausa patvirtina faktą, kad santykiai tarp jų buvo geri, kad jis norėjo padėti L. P. kur nors nuvažiuoti ar iš jos atgauti skolą.

7Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

8Apeliacinis skundas atmestinas.

9Pagal suformuotą teismų praktiką nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008).

10Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje.

11BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba už pardavimą ar kitokį narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tikslas parduoti narkotines ar psichotropines medžiagas ar kitaip jas platinti yra suprantamas kaip sąmoningas siekis už atlygį ar be jo tokias medžiagas perduoti kitiems asmenims. Nusikalstamos veikos padarymo tikslas įrodinėjamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis (kasacinės nutartys Nr. 2K-781/2007, 2K-4/2009, 2K-36/2009, 2K-75/2009, 2K-279/2009, 2K-281/2009, 2K-166/2010, 2K-681/2010, 2K-113/2011, 2K-472/2011, 2K-629/2011, 2K-442/2011 ir kt.).

12Nuteistasis P. G. neigia L. P. pardavęs narkotinių medžiagų, teigia, kad jis su L. P. buvo susitikęs pastarosios prašymu ją kažkur nuvežti ar atgauti iš jos skolą, tačiau tokius jo parodymus paneigia byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma.

13Ikiteisminio tyrimo metu įtariamąja apklausta L. P. pripažino, kad susitikimo su P. G. metu prie ( - ) namo ji iš P. G. už 40 Lt įsigijo paketėlį su narkotinėmis medžiagomis, kad tą paketėlį prie jos priėjus policijos pareigūnams ji išmetė į žolę (1 t. 110–111, 119–120 b. l.). Nors L. P. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nepatvirtino teisme, nes 2014-12-20 mirė (2 t. 121 b. l.), tačiau tokius jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtina L. P. ir P. G. susitikimą nepertraukiamai stebėjusių policijos pareigūnų D. K. ir V. M. parodymai, jog jie gavo pranešimą apie narkotinių medžiagų perdavimą, todėl nuvykę į įvykio vietą 50 metrų atstumu stebėjo neįgaliojo vėžimėlyje sėdėjusią L. P. ir matė, kaip atvažiavęs prie jos priėjęs P. G. ir kažką perdavęs L. P., nuvažiavo, kad iš karto po to jiems priėjus prie L. P., pastaroji pradėjo muistytis, paprašė leisti užsirūkyti ir tuo metu mostelėjo, taip ant žemės išmesdama nedidelį paketėlį, kad L. P. jiems prisipažino, jog išmestas paketėlis priklauso jai ir, kad jį gavo iš P. G.. Tokius parodymus liudytojai D. K. ir V. M. davė ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir teisme. Taip pat L. P. ir liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymus patvirtina įvykio vietos apžiūros protokole (1 t. 6–9 b. l.) užfiksuoti duomenys, jog įvykio vietoje buvo rastas nedidelis aliuminio folijos lankstinukas, kuriame, kaip nurodyta 2014-09-26 specialisto išvadoje Nr. 140-(4080)-IS1-4832 (1 t. 15–16 b. l.), buvo šviesi nevienalytė medžiaga, kurios sudėtyje yra narkotinė medžiaga – heroinas, kurios masė yra 0,029 g. Kadangi įvykio vietoje rastas paketėlis yra nedidelis ir dėl to L. P. susitikimą su P. G. 50 metrų atstumu stebėję liudytojai nematė, kas konkrečiai buvo perduota L. P., tačiau atsižvelgiant į tai, kad policijos pareigūnai susitikimą stebėjo nepertraukiamai, iš karto po įvykusio susitikimo priėjo prie L. P. ir kad paketėlį ji išmetė tuo momentu, kai ji numetė pusę surūkytos cigaretės, bei į tai, kad L. P. pripažino, kad šalia jos į žolę numestas paketėlis priklauso jai, daroma išvada, kad L. P. į žolę išmetė paketėlį su narkotinėmis medžiagomis, kurias neseniai buvo įsigijusi būtent iš P. G.. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu L. P. atpažino P. G., kaip asmenį, iš kurio ji įgijo narkotines medžiagas (1 t. 112–117 b. l.). Be to, L. P. parodymus patvirtina ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole bei prie jo pridėtose telefoninių pokalbių suvestinėse užfiksuoti duomenys (1 t. 52–61 b. l.) apie tai, kad įvykio dieną, t. y. 2014-07-29, nuo 11.46 val. iki 12.40 val. tarp P. G. ir L. P. naudojamų telefono abonentų buvo užfiksuoti 8 kontaktai, kurių metu buvo derinamas jų susitikimo laikas bei vieta. Iš šių telefoninių pokalbių matyti, kad P. G. pakvietus L. P. atvykti pas K., pastaroji atsisakė, nurodydama, kad yra su motina ir neis „tenai šautis“ (galimai susileisti narkotines medžiagas). Be to, vieno iš šių užfiksuotų pokalbių metu nuteistajam ir L. P. susitarus susitikti, P. G. pasakė, jog tikisi, kad „privažiuos ne be reikalo“, ir L. P. jį patikino, kad „ne be reikalo“. Iš L. P. nuteistajam P. G. išsiųstų dviejų SMS žinučių turinio matyti, kad ji turi 40 Lt ir šiek tiek liks koloje. Nors telefoniniuose pokalbiuose neminimos narkotinės medžiagos, tačiau atsižvelgiant į tai, kad apklausos metu L. P. nurodė, jog į P. G. kreipėsi kaip į asmenį, iš kurio galima gauti narkotinių medžiagų (1 t. 110–111, 119–120 b. l.), į tai, kad iš karto po L. P. ir P. G. susitikimo šalia L. P. buvo rastas iš P. G. įsigytas paketėlis su narkotinėmis medžiagomis, ir ji pripažino jas įsigijusi būtent iš nuteistojo, akivaizdu, kad telefoninių pokalbių metu L. P. ir P. G. tarėsi dėl susitikimo, kurio metu L. P. įsigys iš jo narkotinių medžiagų už 40 Lt ir liks dar skolinga. Taigi, byloje esantys užfiksuoti telefoniniai L. P. ir P. G. pokalbiai pagrįstai pripažinti vienu iš apelianto kaltę platinus narkotines medžiagas patvirtinančių įrodymu. Be to, pats nuteistasis teisme nurodė, kad jis su L. P. nebuvo susipykę, jų santykiai buvo draugiški. Pagrindo manyti, kad L. P. jį apkalbėjo siekdama pati išvengti atsakomybės nėra, nes jau sulaikymo metu, kai dar nebuvo sprendžiamas jos baudžiamosios atsakomybės ir veikos kvalifikavimo klausimas, ji pripažino, jog rastos narkotinės medžiagos yra jos ir, kad jas gavo iš P. G.. Pažymėtina, kad akistata tarp L. P. ir nuteistojo nebuvo atlikta dėl blogos L. P. sveikatos būklės (medicininiai dokumentai patvirtina, kad L. P. buvo neįgali, jos judėjimas buvo apsunkintas) (1 t. 119–120, 121 b. l.). Visuma šių paminėtų aplinkybių rodo, kad L. P., ikiteisminio tyrimo metu nurodydama, kad narkotines medžiagas įsigijo iš P. G., nuteistojo neapkalbėjo, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas L. P. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus pripažino nuosekliais bei P. G. kaltę patvirtinančiais įrodymais.

14Ta aplinkybė, kad nei automobilyje, kuriuo įvykio metu važiavo nuteistasis, nei jo gyvenamojoje vietoje kratų bei apžiūrų metu nebuvo rasta narkotinių medžiagų, nepaneigia to fakto, kad jis L. P. pardavė narkotines medžiagas. Pastebėtina, kad įvykio metu P. G. naudojosi skolintu draugo automobiliu tik tą vieną dieną (liudytojo R. P. parodymai, 1 t. 27–28 b. l.). Be to, paties nuteistojo parodymai yra skirtingi, nes ikiteisminio tyrimo metu P. G. iš viso neigė ką nors gavęs iš L. P., t. y. neigė gavęs ir pinigus (1 t. 176–177, 181–182 b. l.), o teisme teigė, kad L. P. jam buvo skolinga, kad ji prašė ją nuvežti į „tašką“, pas K., kad susileistų narkotikų, bet jis atsisakė ją vežti, kad jis jai davė cigaretę, nes ji niekada jų neturėdavo ir jo prašydavo (2 t. 123 b. l.). Nors teisme atsakydamas į teisėjos klausimus P. G. nurodė, kad neprisimena, apie ką įvykio dieną kalbėjosi su L. P., nes buvo apsvaigęs nuo pavartotų narkotinių medžiagų, tačiau iš byloje esančio medicininės apžiūros apsvaigimui nustatyti akto Nr. 270 išvadų matyti, kad nuteistasis yra vartojęs opiatus ir benzodiazepinus, tačiau apsvaigimo požymių nėra (1 t. 168, 169 b. l.). Be to, liudytojai D. K. ir V. M. nurodė, kad tuo metu, kai jie priėjo prie L. P. ir ji užsirūkė cigaretę, matė, jog L. P. turėjo visą pakelį cigarečių, o ne pavienę cigaretę. Įvertinus tai, kad apeliantas skirtingai aiškino įvykio aplinkybes, kad įvykio metu jis nebuvo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, pagrįstai pirmosios instancijos teismas tokius nenuoseklius P. G. parodymus vertino kaip jo siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės ir juos atmetė.

15Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, t. y. tai, kad nuteistojo parodymai yra prieštaringi, kad L. P. parodymai yra nuoseklūs ir juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, daroma išvada, kad P. G. kaltė 2014-07-29 už 40 Lt L. P. pardavus narkotinę medžiagą, kurios sudėtyje yra heroinas, pagrįsta byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais, o ne prielaidomis, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Taigi, apylinkės teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė ir pagrįstai apeliantą nuteisė pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.

16Teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad nuteistajam paskirta bausmės yra neteisinga. Iš bylos matyti, kad nuteistasis padarė vieną sunkų nusikaltimą, veikdamas tyčia, jo nusikalstama veika yra baigta. P. G. atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat skirdamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į P. G. asmenybę – nevedęs, nedirba, nuo 2014-06-05 yra išbrauktas iš darbo biržos, baustas administracine tvarka, teistas 6 kartus, tarp jų vieną kartą už nusikalstamą veiką, susijusią su narkotinėmis (psichotropinėmis) medžiagomis, naują nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui. Atsižvelgus į paminėtas aplinkybes bei į tai, kad BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas, kad nuteistasis yra recidyvistas, taip pat į tai, kad narkotikų platinimas kitiems asmenims yra labai pavojinga veika, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskirdamas laisvės atėmimą, artimą minimaliai sankcijoje numatytai 2 metų laisvės atėmimo bausmei, bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė. Taigi, nuteistajam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta.

17Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

18Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

19atmesti nuteistojo P. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. nuosprendžio.