Byla 3K-3-231/2009

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus ir Antano Simniškio (pranešėjas), sekretoriaujant Nijolei Radevič, Viktorijai Valienei, dalyvaujant ieškovo atstovams O. I. S., advokatui Laimučiui Jankauskui, atsakovo atstovei J. S., žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno regiono veislininkystė“ ieškinį atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai dėl valstybinės žemės nuomos sutarties pripažinimo sudaryta.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas prašė pripažinti sudaryta 2003 m. balandžio 18 d. Kauno apskrities viršininko administracijos ir UAB „Kauno regiono veislininkystė“ žemės nuomos sutartį, kuria ieškovui 25 metams išnuomotas 17 ha valstybinės žemės sklypas, esantis Kauno rajone, Domeikavos sen. Šakių k. (Kauno apskrities Kauno rajono savivaldybės Domeikavos vietovės žemės kadastro 1998 m. plane pažymėtas žyma 12-9). Ieškovo vertinimu, tarp valstybės ir tuometės VĮ „Kauno regiono veislininkystė“ nuo šios bendrovės įsteigimo (1995 m. kovo 21 d.) susiklostė faktiniai nurodytos žemės nuomos teisiniai santykiai, kurie tęsėsi ir 2003 m. balandžio 18 d. įmonę reorganizavus į uždarąją akcinę bendrovę. Ieškovas mokėjo nuomos mokesčius, kurie netgi buvo išsireikalauti teismine tvarka, ilgiau nei dvejus metus ieškovui nebuvo trukdoma naudotis žemės sklypu. Anot ieškovo, valstybė siekė palaikyti nuomos santykius su ieškovu ir neginčijo faktiškai egzistuojančių žemės nuomos santykių.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

6Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino – pripažino sudaryta 2003 m. balandžio 18 d. atsakovo ir ieškovo žemės nuomos sutartį, kuria ieškovui 25 metams išnuomotas 17 ha valstybinės žemės sklypas, esantis Kauno rajone, Domeikavos sen. Šakių k. (Kauno apskrities rajono savivaldybės Domeikavos vietovės žemės kadastro 1998 m. plane pažymėtas žyma 12-9). Teismas nustatė, kad 2004 m. spalio 7 d. sutartimi VĮ Valstybės turto fondas pardavė uždarosios akcinės bendrovės „Kauno regiono veislininkystė“ 100 proc. akcijų. Ieškovo pajamos iš žemės ūkio produkcijos 2007 m. lapkričio 1 d. sudarė 54 procentus. Ieškovas 2005 m. balandžio 15 d. kreipėsi į Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyrių dėl naudojamos žemės, esančios Kauno rajone, Domeikavos sen. Šakių k., žemės nuomos sutarties sudarymo. Atsakovas 2005 m. gegužės 19 d. rašte Nr. S6-992 nurodė, kad valstybinės žemės nuomos sutartis su ieškovu negali būti sudaryta, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2005 m. kovo 21 d. nutarimu Nr. 305 išbraukė VĮ „Kauno regiono veislininkystė“ iš subjektų, kuriems suteikta teisė naudotis nustatyto dydžio valstybinės žemės sklypais, priskirtinais valstybės išperkamos žemės kategorijai, sąrašo. Teismo vertinimu, ieškovo išbraukimas iš įstaigų ir ūkių, kuriems nustatyti naudojamų žemės sklypų dydžiai, sąrašo neturi įtakos klausimo dėl žemės sklypo nuomos sutarties sudarymo sprendimui, nes Vyriausybės nutarimas Nr. 1026 apibrėžė sklypų, kurie remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsniu turi valstybės išperkamos žemės statusą, dydžius ir naudotojus. Teismas sprendė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 867 pagrindu pasikeitus VĮ „Kauno regiono veislininkystė“ statusui – reorganizavus ją į UAB – naudojamas valstybinės žemės sklypas prarado valstybės išperkamos žemės statusą, todėl šio sklypo žemės nuomos santykius reglamentuoja kiti norminiai aktai, o ne Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimas Nr. 1026. Atkreipęs dėmesį į Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236 patvirtintų Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų nuomos taisyklių 2.4 papunktį, kuriame nurodyta, kad išnuomojami kiti žemės ūkio paskirties sklypai, suformuoti pagal teritorijų planavimo dokumentus ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, teismas nurodė, jog 17 ha žemės ūkio naudmenų plotas yra suformuotas pagal teritorijų planavimo dokumentus; sklypas nėra įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, tačiau ši aplinkybė, teismo vertinimu, nepanaikina žemės naudotojo teisės minėtą žemę išsinuomoti po to, kai atsakovas atliks savo pareigą ginčo sklypą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Teismas konstatavo, kad faktiniai žemės nuomos santykiai tarp ieškovo ir valstybės egzistuoja nuo VĮ „Kauno regiono veislininkystė“ įsteigimo, t. y. nuo 1995 m. kovo 21 d. Nuo VĮ „Kauno regiono veislininkystė“ reorganizavimo į uždarąją akcinę bendrovę momento, t. y. 2003 m. balandžio 24 d., faktiniai žemės nuomos santykiai tęsiasi. Šias aplinkybes įrodo metinės 2003–2004 m. valstybinės žemės nuomos mokesčio deklaracijos ir 2004 m. spalio 7 d. sutartis dėl privatizavimo objekto (UAB „Kauno regiono veislininkystė“) pirkimo-pardavimo, kurios 7.2 papunktyje pažymėta, kad bendrovė naudojasi 24,1 ha žemės sklypais (iš jų 19,5 ha žemės ūkio paskirties žeme) ir moka žemės nuomos mokestį. Atsižvelgdamas į tai, kad Kauno rajono apylinkės teismo 2005 m. gegužės 16 d. įsakymu civilinėje byloje Nr. L-2-1222-264/05 iš UAB „Kauno regiono veislininkystė“ išieškota 2949,84 Lt valstybinės žemės nuomos mokesčio ir 222,41 Lt delspinigių, teismas sprendė, kad valstybė mokamus žemės nuomos mokesčius priėmė ir netgi teismine tvarka juos išsireikalavo, taip pripažindama, kad bendrovei priklauso naudotis 24,1 ha žemės sklypu, be to, nuo VĮ reorganizavimo į UAB momento ilgiau nei dvejus metus nedraudė naudotis žeme. Teismas darė išvadą, kad valstybė savo valiniais veiksmais siekė palaikyti nuomos santykius su ieškovu, konkliudentiniais veiksmais pripažino ir neginčijo faktiškai egzistuojančių žemės nuomos santykių (CK 1.71 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad CK 6.547 straipsnio 1 dalyje, 1.93 straipsnio 1, 2 dalyse nenurodyta, jog rašytinės žemės nuomos sutarties formos nesilaikymas daro šią sutartį negaliojančią. Vadovaujantis CK 1.5 straipsnio, 1.137 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, valstybė įgyja pareigą egzistuojančius valstybinės žemės nuomos santykius įforminti sutartimi. Atsižvelgdamas į Dabartinės lietuvių kalbos žodyne pateiktas terminų – veislininkystė, produkcija, produktas – paaiškinimus, Pelno mokesčio įstatymo komentaro 31 dalyje pateiktą žemės ūkio veiklos sampratą, taip pat į Gyvulių veislininkystės įstatymo 2 straipsnyje pateiktas gyvulių sėklinimo (straipsnio 13 dalis), sėklinimo centro (straipsnio 17 dalis) ir sėklintojų (straipsnio 19 dalis) sąvokas, teismas, remdamasis ieškovo pateiktais paaiškinamuoju raštu ir buhalteriniais duomenimis, sprendė, kad ieškovas atitinka Žemės įstatyme keliamus reikalavimus juridiniams asmenims – žemės ūkio produkcijos gamintojams, kurių metinės įplaukos iš prekinės žemės ūkio produkcijos realizavimo sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gaunamų pajamų.

7Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2009 m. vasario 24 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis dėl faktinių žemės nuomos santykių, kolegija nurodė, kad, vadovaujantis CK 6.394 straipsnio 1 dalimi, pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir žemės nuomos teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudotis pagal paskirtį. Kolegija pažymėjo, kad įmonei priklausantys nekilnojamojo turto objektai yra nurodyti Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše; plotas, kuriuo naudojasi ieškovo įmonė, pažymėtas 1998 m. plane žyma 12-9. Kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentą, kad ieškovas neatitinka Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 2 straipsnio 24, 26 dalių, apibrėžiančių atitinkamai žemės ūkio produkto ir žemės ūkio produktų gamybos sąvokas, reikalavimų. Kolegija nurodė, kad ieškovas teismui pateikė išduotą leidimą nuo 2008 m. rugsėjo 9 d. laikyti veislinius bulius reproduktorius, gaminti ir platinti jų spermą. Kolegijos vertinimu, ieškovas yra žemės ūkio produkcijos gamintojas, nes jis prekiauja tik savo pagamintu žemės ūkio produktu – bulių sperma – ieškovo pajamos iš žemės ūkio produkcijos 2007 m. lapkričio 1 d. sudarė 54 procentus. Kolegija darė išvadą, kad ieškovas, kaip žemės ūkio produkcijos gamintojas, turi pirmenybę sudaryti žemės sklypo nuomos sutartį. Pirmiau nurodyti faktai, kolegijos vertinimu, patvirtina žemės nuomos santykių buvimo faktą, todėl, vadovaujantis ir CK 1.5 straipsnyje bei 1.137 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsakovas turi pareigą egzistuojančius valstybinės žemės nuomos santykius įforminti sutartimi.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

9Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 24 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

101. Bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo suformuluotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, nurodančios, kad faktinis naudojimasis žeme be teisinio pagrindo, suteikiančio tokią teisę, nesukuria teisėto naudotojo statuso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Semerta“ v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-577/2008; 2006 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Tritho“ v. H. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-294/2006). Atsižvelgdamas į CK 6.551 straipsnio 2 dalies, Žemės įstatymo 9 straipsnio 7 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236 patvirtintų Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų nuomos taisyklių 6.2 papunkčio nuostatas, kasatorius teigia, kad valstybinė žemė gali būti išnuomojama tik griežtai vadovaujantis imperatyviųjų teisės normų nuostatomis. Kasatorius nesutinka su skundžiamų procesinių sprendimų motyvacija, kad tarp ieškovo ir valstybės egzistuoja faktiniai žemės nuomos santykiai ir kad ši aplinkybė suteikia teisę į valstybinės žemės nuomą. Anot kasatoriaus, galima būtų pripažinti, kad tarp ieškovo ir valstybės faktiniai žemės nuomos santykiai egzistavo nuo to momento, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1026 patvirtino ieškovui, kaip specializuotam ūkiui, 24,1 ha žemės, ir baigėsi tada, kai Vyriausybė 2005 m. kovo 21 d. nutarimu Nr. 305 išbraukė ieškovą iš Mokslo ir mokymo įstaigų ir valstybinių specializuotų sėklininkystės ir veislininkystės ūkių ir jų naudojamų žemės sklypų dydžių sąrašo. Ta aplinkybė, kad ieškovas po Vyriausybės 2005 m. kovo 21 d. nutarimo Nr. 305 įsigaliojimo ir toliau naudojosi ginčo žeme, kasatoriaus nuomone, nesuteikia ieškovui teisėto žemės naudotojo statuso.

112. Bylą nagrinėję teismai ypač akcentavo ieškovo mokamus žemės nuomos mokesčius ir tai laikė faktinius žemės nuomos santykius pagrindžiančiu argumentu. Anot kasatoriaus, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovas tikrai mokėjo valstybinės žemės nuomos mokestį 1998-2004 m. laikotarpiu. Kasatoriaus manymu, Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 3 d. nutarimo Nr. 602 1.1 papunkčio, 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimo Nr. 1026, 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 1 punkto ir Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies nuostatų analizė rodo, kad ieškovas valstybinės žemės nuomos mokestį mokėjo už teisės aktais būtent naudojimuisi suteiktą žemę. Dėl to Kauno rajono apylinkės teismas 2005 m. gegužės 16 d. pagrįstai priėmė įsakymą dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio ir delspinigių išieškojimo.

123. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai traktavo 2004 m. spalio 7 d. sutarties dėl privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutarties 7.2 papunktį, kuriame pateikta sutarties pasirašymo dieną žinoma informacija. Tuo tarpu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. kovo 21 d. nutarimu Nr. 305 išbraukus ieškovą iš atitinkamo sąrašo, negalima teigti, kad pagal 2004 m. spalio 17 d. sutarties 7.2 papunktį ieškovui išliko teisė naudotis valstybinės žemės sklypu, nes ši teisė buvo paneigta pirmiau nurodytu Vyriausybės nutarimu.

134. Kasatorius nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų motyvacija, kad ieškovas, turėjęs tik leidimą pirkti, saugoti ir platinti veislinių bulių reproduktorių spermą, galėjo būti laikomas žemės ūkio produkcijos gamintoju. Kasatoriaus manymu, pagal finansų ministro 2003 m. gruodžio 31 d. įsakymą Nr. 1K-313 „Dėl paslaugų žemės ūkiui, kurioms taikoma pelno mokesčio lengvata“ ieškovas geriausiu atveju galėjo būti laikomas paslaugų žemės ūkiui teikėju, bet ne gamintoju. Būtent tokios sąlygos – būti žemės ūkio produkcijos gamintoju – reikalauja teisės aktai, reglamentuojantys valstybinės žemės ūkio paskirties nuomos ne aukciono tvarka klausimus. Atsižvelgdamas į Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 2 straipsnio 24, 26 dalyse pateiktų žemės ūkio produktų ir žemės ūkio produktų gamybos sąvokų analizę, kasatorius teigia, kad bylą nagrinėję teismai negalėjo nustatyti, kad ieškovas galėjo būti laikomas žemės ūkio produkcijos gamintoju. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nepakankamai įvertino Žemės ūkio ministerijos 2008 m. vasario 28 d. raštą Nr. 2D-1059, kuriame nurodyta, kad veislinių bulių reproduktorių spermos pirkimas, pardavimas ir platinimas nėra žemės ūkio produkcijos gamyba.

145. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236 patvirtintų Taisyklių 14.9 papunktyje nustatyta, kad siekiant pirmumo teise (t. y. be aukciono) išsinuomoti valstybinės žemės ūkio paskirties žemę reikia pateikti paskutinių metų balansą ir pažymą apie žemės ūkio veiklos subjektų pajamas per praėjusius kalendorinius metus. Pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi 2004 m. balansu ir 2007 m. paaiškinamuoju raštu apie 2007 m. gautas pajamas; teismas net nepareikalavo pirmiau nurodytos pažymos. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad klausimas dėl paskutinių metų balanso ir pažymos reikalingumo iškeltas 2007 m. lapkričio 6 d. teismo posėdžio metu, todėl atmestinas ieškovo argumentas, kad jis teikė 2004 m. balansą, nes byla teisme iškelta 2005 metais. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva išsireikalavo pažymą apie žemės ūkio veiklos subjektų pajamas per praėjusius kalendorinius metus. Tuo tarpu ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė neturėdamas tokios pažymos, apeliacinės instancijos teismui nesutrukdė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai nesilaikė Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236 patvirtintų Taisyklių 14.9 papunkčio, t. y. nereikalavo balanso, o vadovavosi tik paaiškinamuoju raštu. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas paaiškinamuosiuose raštuose nedrįsta įvardyti , jog daugiau kaip 50 procentų pajamų gavo iš žemės ūkio produkcijos gamybos – tai įvardijama aptakiau: pajamos iš žemės ūkio veiklos, iš pagrindinės veiklos (bulių – reproduktorių spermos realizacijos), iš žemės ūkio produkcijos tiekimo). Kasatoriaus vertinimu, ypač svarbu šioje byloje tai, kad apeliacinės instancijos teisme ieškovas pateikė 2008 m. rugsėjo 9 d. išduotą leidimą laikyti veislinius bulius reproduktorius, gaminti ir platinti jų spermą. Po šio leidimo gavimo kasatorius pripažino faktą, kad ieškovas atitinka Žemės įstatymo 9 straipsnio 7 dalyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236 patvirtintų Taisyklių 6.2 papunktį, taigi turi teisę ne aukciono tvarka išsinuomoti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę.

156. Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Atsižvelgdamas į ieškovo tam tikrais laikotarpiais turėtus (turimus) leidimus ir buliukus (jų skaičių) bei buliukų laikymą kaimyninės įmonės tvartuose, kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė nurodytus principus. Anot kasatoriaus, visuomenėje plačiai žinoma problema, kad žemės reforma negali būti užbaigta dėl valstybinės žemės trūkumo. Priėmus Vyriausybės 2005 m. kovo 21 d. nutarimą Nr. 305, iki to laiko ieškovo naudota žemė įgijo laisvo valstybinio fondo žemės statusą, kurį tvarko kasatorius (Žemės įstatymo 13 straipsnio 1 dalis). Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu ginčo teritorijoje numatyta kita paskirtis, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad bylą nagrinėję teismai nemotyvavo, kodėl pripažino sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartį būtent 17 ha. Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai apgynė ieškovo teisę, tačiau kartu pamynė lūkesčius tų asmenų, kurie negali susigrąžinti žemės natūra ir dėl laisvo valstybinio fondo žemės trūkumo negali gauti naujų ar lygiaverčių žemės sklypų. Anot kasatoriaus, valstybinės žemės nuomos klausimai turi būti sprendžiami vadovaujantis imperatyviųjų teisės aktų nuostatomis, o ne CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad civilinių teisių objektu gali būti tik tinkamai identifikuotas ir teisės aktų nustatyta tvarka suformuotas bei įregistruotas žemės sklypas (CK 1.109 straipsnis). Tuo tarpu bylą nagrinėję teismai pripažino sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartį dėl sklypo, kuris neįregistruotas VĮ Registrų centre.

167. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad teismas pasisako tik dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu apeliacinės instancijos teisme buvo tiriami nauji įrodymai – 2008 m. rugsėjo 9 d. ieškovui išduotas leidimas, be to, apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva nusprendė išreikalauti iš ieškovo pažymą apie žemės ūkio veiklos subjektų pajamas per praėjusius kalendorinius metus. Kasatoriaus nuomone, pirmiau nurodyta pažyma galėjo ir turėjo būti pateikta pirmosios instancijos teisme, nes ji privaloma sprendžiant valstybinės žemės nuomos klausimą. Vadinasi, taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 314 straipsnį, o pirmosios instancijos teismas, nesant šios pažymos, negalėjo tenkinti ieškinio. Palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tik 2008 m. rugsėjo 9 d. ieškovui išduotu leidimu, po kurio gavimo kasatorius pripažino, kad ieškovas turi teisę į valstybinės žemės nuomą. Šitaip pasikeitus faktinėms aplinkybėms, ginčas liko tik dėl ieškovo galimo nuomoti žemės ploto. Apeliacinės instancijos teismui vertinant po apeliacinio skundo pateikimo gautą ieškovo leidimą, tačiau CPK 323 straipsniui draudžiant keisti (papildyti) apeliacinį skundą, iš kasatoriaus, kaip apelianto, buvo atimta galimybė teikti argumentus dėl ieškovui galimo išnuomoti valstybinės žemės ploto. Taip pažeistas CPK 17 straipsnyje įtvirtintas šalių lygiateisiškumo principas, nes apeliacinės instancijos teismas vertino naujai pateiktus įrodymus, naudingus ieškovui, o kasatorius pagal CPK 323 straipsnį buvo įspraustas į apeliacinio skundo rėmus. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą turėjo tikrinti tų faktinių aplinkybių, kurios buvo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kontekste.

17Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

181. Kasatorius remiasi kasacinio teismo praktika suformuota bylose, kurių faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos: kasatoriaus nurodomose bylose šalys buvo sudariusios rašytines terminuotas žemės nuomos sutartis ir nagrinėjama situacija, kai nuomos santykiai pasibaigia suėjus sutarties terminui.

192. Ieškovas sutinka su bylą nagrinėjusių teismų motyvais ir išvadomis dėl faktinių nuomos santykių egzistavimo. Kadangi ieškovas visą laiką teisėtai naudojosi žemės sklypu kaip nuomininkas, tai sklypas negali būti priskirtas valstybės laisvos žemės fondui (Žemės įstatymo 3 straipsnio 3 dalis). Ieškovas pažymi, kad atsakovo 2005 m. liepos 11 d. įsakymas Nr. 02-05-7156 prieštarauja Žemės įstatymo 3 straipsnio 3 daliai. Anot ieškovo, kasatorius nepagrįstai ieškovo teisę į žemės sklypą sieja su ieškovo įrašymu į žemės naudotojų sąrašą (Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1026), nes bylą nagrinėję teismai nustatė, kad faktiniai žemės nuomos santykiai susiklostė nuo ieškovo įsteigimo (1995 m. kovo 21 d.), be to, Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1026 siekta įgyvendinti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 8 punktą, reglamentuojantį atitinkamų valstybinių specializuotų ūkių naudojamų sklypų priskyrimą valstybės išperkamai žemei. Tuo tarpu, Vyriausybės 2000 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 867 ieškovo įmonę reorganizavus į UAB, jis nebeatitiko tuo metu galiojusio Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 12 straipsnio 8 punkto reikalavimų.

203. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai daug dėmesio teikė aplinkybei, kad ieškovas visą laiką mokėjo žemės nuomos mokestį. Sistemiškai aiškinant CK 6.2 straipsnį ir 6.189 straipsnio 1 dalį, sutartinė pareiga gali atsirasti iš įstatymo ar kito teisės akto. Faktas, kad prievolė mokėti nuomos mokestį atsiranda iš įstatymo, nepaneigia aplinkybės, kad tai yra šalių konkliudentiniais veiksmais sudarytos žemės nuomos sutarties sąlyga. Ieškovo nuomone, Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje pateikta žemės naudotojo sąvoka apima nuomininko sąvoką.

214. Ieškovas pažymi, kad jis prašo pripažinti sutartį sudaryta, o ne pripažinti jo teisę sudaryti sutartį, todėl Žemės įstatymo 9 straipsnio 7 dalies 2 punktas ar jį įgyvendinantys lydimieji teisės aktai šiuo atveju netaikytini. Anot ieškovo, įstatymai nenustato Žemės ūkio ministerijos teisės oficialiai aiškinti Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo ar kitų norminių teisės aktų normų, todėl Žemės ūkio ministerijos 2008 m. vasario 28 d. rašte Nr. 2D-1059(3.19) išsakyta tik ministerijos pareigūno nuomonė, kuri nėra privaloma. Žemės ūkio produkcijos gamintojo sąvokos išaiškinimas yra teisės klausimas, todėl jos aiškinimas yra ginčą nagrinėjančio teismo teisė ir pareiga.

225. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad žemės nuomos santykiai tarp valstybės ir privataus asmens gali atsirasti konkliudentinių veiksmų pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Gariūnų smulkiųjų verslininkų asociacija v. UAB „Jurgena“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-45/2006). Anot ieškovo, valstybė savo konkliudentiniais veiksmais ieškovui davė pakankamą pagrindą manyti, kad tarp jų egzistuoja faktiniai žemės nuomos santykiai (CK 1.5 straipsnis), todėl valstybė privalo vykdyti sutartį (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Pripažindami žemės nuomos sutartį (CK 1.138 straipsnio 1 punktas) ir taip apgindami ieškovo pažeistas teises, teismai tinkamai taikė CK 1.5 straipsnį.

236. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalį žemė grąžinama natūra nepriklausomai nuo to, ar ji nuomojama, o teisės ir pareigos pagal nuomos sutartį pereina žemės savininkui. Taigi natūra žemė galėtų būti grąžinta nepriklausomai nuo ieškovo turimos nuomos teisės. Be to, vieno asmens teisėtai įgytos teisės paneigimas siekiant suteikti teisę kitiems asmenims prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Ieškovo teigimu, atsakovas neturėjo jokios teisės ginčo žemės sklype inicijuoti detaliojo plano rengimą ir pradėti formuoti sklypus individualiai statybai.

247. Ieškovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas nusprendė rinkti naujus įrodymus kasatoriaus iniciatyva, todėl kasatorius nesąžiningai elgiasi, teigdamas, kad taip teismas pažeidė paties kasatoriaus teises. Apeliuodamas į lygiateisiškumo principo pažeidimą (CPK 17 straipsnis), kasatorius sulygina skirtingas procesines situacijas, t. y. naujų įrodymų priėmimą apeliacinėje instancijoje (CPK 314 straipsnis) ir teisę keisti apeliacinį skundą (CPK 323 straipsnis), todėl jos negali būti vertinamos lygiateisiškumo prasme. Atsakovas elgiasi nesąžiningai, apeliuodamas į CK 1.109 straipsnį, nes pagal CK 4.256 straipsnio 2 dalį ir Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalį tik kasatorius, kaip valstybės atstovas, gali įregistruoti ginčo žemės sklypą. Situacija, kai kasatorius savo neveiklumu sudaro kliūtis ieškovui įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus bei šia aplinkybe atsikirtinėja į pareikštus reikalavimus, vertintina kaip piktnaudžiavimas teise.

25Teisėjų kolegija

konstatuoja:

26IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

27Dėl valstybinės žemės nuomos santykius reglamentuojančių teisės normų

28Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašo pripažinti sudaryta 2003 m. balandžio 18 d. žemės nuomos sutartį. Tuo metu galiojusioje Žemės įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje (1994 m. balandžio 26 d. įstatymo Nr. I-446 redakcija, galiojusi iki 2004 m. vasario 20 d.) nustatyta, kad valstybinės žemės nuomojimo tvarką nustato įstatymai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. CK 6.546 straipsnyje nustatyta, kad žemės nuomos sutarties dalykas yra valstybinės žemės arba privačios žemės sklypas (jo dalis), suformuotas pagal žemėtvarkos projektą ar kitą detalų teritorijų planavimo dokumentą ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas viešame registre. Ši teisės norma sisteminiu-loginiu požiūriu yra susijusi su CK 6.547 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pagal kurias prie žemės nuomos sutarties turi būti pridėtas nuomojamo žemės sklypo planas, o kai žemė nuomojama iki trejų metų, – žemės sklypo schema; šie dokumentai yra žemės nuomos sutarties neatskiriama dalis. Pagal Žemės įstatymo 15 straipsnio 1 dalį (1996 m. rugsėjo 24 d. įstatymo Nr. I-1540 redakcija, galiojusi iki 2004 m. vasario 20 d.) žemės sandorio objektas yra nustatyta tvarka Nekilnojamojo turto registre įregistruotas žemės sklypas arba tokio žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje.

29Pasisakydamas dėl CK 6.546 straipsnio, kasacinis teismas yra nurodęs, kad tai yra imperatyvioji įstatymo norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos katalikų mokytojų sąjunga v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-496/2006). Remdamasi nurodyta praktika ir atsižvelgdama į valstybinės žemės (sklypo) socialinę paskirtį, kuri savo ruožtu nulemia, be kita ko, ir viešojo intereso buvimą valstybinės žemės nuomos santykiuose, teisėjų kolegija konstatuoja, kad valstybinės žemės nuomos santykiams būdingas teisinis apibrėžtumas, kuris riboja šių santykių šalių galimybę, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, tarpusavio susitarimu nusistatyti kitokias tarpusavio teises ir pareigas, negu tas, kurias įtvirtina atitinkamus santykius reglamentuojančios imperatyviosios įstatymų nuostatos. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad valstybinė žemė gali būti išnuomojama tik griežtai vadovaujantis imperatyviųjų teisės normų nuostatomis ir kad valstybinės žemės nuomos klausimai turi būti sprendžiami vadovaujantis imperatyviųjų teisės aktų nuostatomis, įskaitant, tačiau neapsiribojant pirmiau nurodytomis Žemės įstatymo ir Civilinio kodekso nuostatomis.

30Taigi sprendžiant dėl pareikštų ieškinio reikalavimų pagrįstumo turi būti nagrinėjama, ar prašomi pripažinti valstybinės žemės nuomos santykiai atitinka šiems santykiams įstatymų keliamus imperatyviuosius reikalavimus.

31Dėl pagrindų valstybinės žemės nuomos sutarčiai pripažinti sudaryta

32Nagrinėjamais ieškinio reikalavimais prašoma pripažinti sudaryta 2003 m. balandžio 18 d. valstybinės žemės nuomos sutartį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nepateikta duomenų, patvirtinančių, kad būtent tuo metu – 2003 m. balandžio 18 d. – ieškovas atitiko teisės aktų reikalavimus, keliamus žemės ūkio produkcijos gamintojui. Be to, atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas pagrįstai pažymi, kad jis prašo pripažinti sutartį sudaryta, o ne pripažinti jo teisę į sutarties sudarymą. Dėl to teisėjų kolegija nepasisako kaip dėl teisiškai nereikšmingų tų kasacinio skundo argumentų, kuriuose ginčijami teismų motyvai ir išvados dėl ieškovo, kaip žemės ūkio produkcijos gamintojo, nes šie motyvai ir išvados turėtų teisinės reikšmės sprendžiant dėl valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo, bet ne dėl (nuo) 2003 m. balandžio 18 d. egzistavusių santykių kvalifikavimo.

33Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atsiliepime į kasacinį skundą išdėstytais argumentais, kad kasaciniame skunde kasatorius remiasi kasacinio teismo praktika suformuota bylose, kurių faktinės aplinkybės (rašytinių terminuotų nuomos sutarčių pasibaigimas) iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Dėl to nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo atsižvelgti į kasatoriaus nurodomus kasacinio teismo išaiškinimus.

34Ieškovo teigimu, valstybė, kaip kita valstybinės žemės nuomos santykių šalis, (1) siekė palaikyti ir (2) neginčijo faktiškai egzistuojančių žemės nuomos santykių. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog viena iš santykių šalių (nuomotojas) neginčija kitos šalies (nuomininko) veiksmų (naudojimosi žeme), savaime negali reikšti nei sutartinių nuomos santykių atsiradimo ar pripažinimo, nei siekio šiuos santykius palaikyti (CK 1.64 straipsnio 3 dalis, 6.173 straipsnio 1 dalis, 6.547 straipsnio 1 dalis). Toks valstybės ir jos institucijų, kaip nuomotojo ir jo atstovų, neveikimas, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat negali būti savaime vertinamas kaip konkliudentiniais veiksmais išreikštas žemės nuomos santykių su ieškovu palaikymas ir (arba) pripažinimas.

35Teigdamas, kad valstybė siekė palaikyti žemės nuomos santykius, ieškovas nurodo jo mokėtus nuomos mokesčius, kurie netgi buvo išsireikalauti teismine tvarka. Pagal bylos duomenis (T. 1, b. l. 8-14, 90, 131) ieškovas vadinamąjį valstybinės žemės nuomos mokestį mokėjo 1998-2004 m. laikotarpiu. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 3 d. nutarimo Nr. 602 „Dėl valstybinės žemės ir valstybinio fondo vandens telkinių, išnuomotų verslinei arba mėgėjiškai žūklei, nuomos mokesčio“ 1.1 papunktį (redakcija, galiojusi iki 2002 m. gruodžio 31 d.) valstybinės žemės nuomos mokestis mokamas už nustatyta tvarka fiziniams ir juridiniams asmenims suteiktą arba išnuomotą valstybinę žemę. Remiantis tokia nustatyta žemės nuomos mokesčio mokėjimo tvarka, konstatuotina, kad, priešingai nei sprendė bylą nagrinėję teismai, nuomos mokesčio mokėjimas, kaip toks, nepatvirtina nagrinėjamu atveju egzistuojant būtent nuomos teisiniams santykiams, nes vadinamasis nuomos mokestis galėjo (ir turėjo) būti mokamas ne tik už išnuomotą, bet ir kitais teisiniais pagrindais suteiktą žemę.

36Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su kasacinio skundo argumentais, kuriais apeliuojama į netinkamą 2004 m. spalio 7 d. sutarties Nr. 142-04 „Dėl privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo“ 7.2 papunkčio traktavimą. Pažymėtina, kad šiame sutarties papunktyje nurodoma, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1026 nustatytas bendrovės būtent naudojamos žemės sklypų dydis, be to, toliau tame pačiame sutarties papunktyje nurodyta, jog valstybinės žemės nuomos sutartys nesudarytos. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pirmiau nurodyto sutarties papunkčio turinys neva įrodo egzistavus nuomos santykiams.

37Šioje nutartyje jau konstatavusi valstybinės žemės nuomos teisiniams santykiams būdingą imperatyvųjį teisinio reguliavimo pobūdį ir teisinį apibrėžtumą, taip pat atsižvelgdama į pirmiau nurodytas CK 6.546 straipsnio, 6.547 straipsnio 3 dalies, Žemės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatas, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog valstybinės žemės sklypas, kurio nuomos sutartį ieškovas prašo pripažinti sudaryta, yra suformuotas pagal žemės reformos žemėtvarkos projektą ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas viešame registre. Nesant žemės sklypo, kaip nuomos santykių objekto, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju buvo ir (arba) egzistuoja faktiniai valstybinės žemės nuomos santykiai.

38Teisėjų kolegijos vertinimu, pripažindami, kad tarp šalių buvo susiklostę valstybinės žemės nuomos teisiniai santykiai, bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į nagrinėjamiems santykiams taikytiną specialų teisinį reglamentavimą, kurį lemia ir su viešuoju interesu susijęs šių santykių objektas – valstybinė žemė, ir šiuo aspektu netinkamai kvalifikavo susiklosčiusius santykius kaip žemės nuomos. Teismai neanalizavo įstatymų reikalavimų, keliamų valstybinės žemės nuomos sandoriams ir jų pagrindu susiklostantiems (susiklosčiusiems) santykiams; nesprendė, ar prašomi pripažinti santykiai neprieštaravo imperatyviosioms įstatymų normoms. Dėl to konstatuotinas materialinės teisės normų netinkamas aiškinimas ir taikymas, turėjęs įtakos neteisingiems procesiniams sprendimams priimti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

39Dėl apeliacinės instancijos teismo teisės rinkti naujus įrodymus

40CPK 17 straipsnyje nustatyta, kad šalių procesinės teisės yra lygios. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

41Kasacinis teismas yra nurodęs, kad apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, taip užtikrinant proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principo įgyvendinimą (CPK 7, 301 straipsniai). CPK 314 straipsnyje nustatytas draudimas pateikti apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tačiau, atsižvelgiant į straipsnyje įtvirtintą teisės normą, kad įrodymai apeliacinės instancijos teisme gali būti priimti, jei jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, pripažintina, kad šis draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas – teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti tiesą byloje, todėl teismo pareiga yra ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. A. T.; bylos Nr. 3K-3-691/2006; 2008 m. liepos 18 d. nutartims, priimta civilinėje byloje P. R. ir kt. v. A. U., bylos Nr. 3K-3-359/2008). Dėl to apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti CPK 314 straipsnyje nustatytas įrodymų priėmimo sąlygas, tačiau, net ir nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų CPK 314 straipsnyje išvardytoms išimtims taikyti ir šį įrodymą priimti.

42Nagrinėjamos bylos duomenys teikia pagrindą sutikti su ieškovo atsiliepime į kasacinį skundą išdėstytais argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas nusprendė rinkti naujus įrodymus, be kita ko, ir kasatoriaus iniciatyva (T. 2, b. l. 46-49, 57-61, 86-113 ir kt.). Kadangi naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui procese dalyvavo ir kasatorius, kaip apeliantas, tai nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naujus įrodymus, būtų atėmęs apelianto galimybę teikti argumentus, kurių nebuvo nurodyta apeliaciniame skunde. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog apeliacinės instancijos teisme kasatorius būtų prieštaravęs naujų įrodymų pateikimui. Atsižvelgdama į nurodytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė kasatoriaus teisių CPK 17, 314 straipsnių aspektu.

43Nurodyti materialinės teisės normų pažeidimai teikia pagrindą panaikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3, 4 dalys).

44Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

45Atsakovas už kasacinį skundą yra sumokėjęs 128 Lt žyminio mokesčio (T. 3, b. l. 148). Kasacinės instancijos teisme patirta iš viso 40,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kasacinį skundą tenkinant, skundžiamus procesinius sprendimus panaikinant ir priimant naują sprendimą – ieškinį atmesti, šios turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovo atitinkamai atsakovo ir valstybės naudai (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 2 dalis).

46Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

47Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 24 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

48Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno regiono veislininkystė“ (į. k. 159535171) 128 (vieną šimtą dvidešimt aštuonis) Lt bylinėjimosi išlaidų Kauno apskrities viršininko administracijos (j. a. k. 188601998) naudai ir 40,15 Lt (keturiasdešimt litų ir 15 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

49Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.