Byla A-791-520/2018

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. G., K. M., R. K., E. R., G. L., R. S., R. J., D. B., I. B., Z. G., O. B., J. Č., V. P., J. M., I. K., L. A., B. R., J. A., D. Š., J. G., B. I., G. P., J. O., R. P., G. B., A. G., Z. P., I. D., L. S., I. J., V. K., G. L., S. B., G. R., S. B., I. Z., D. Ž., V. L., G. G., J. J., L. G., J. D., R. D., S. Š., D. V., N. S., L. N., V. P., A. S., J. B., J. M., J. M., J. G., R. L., V. M. (buvusi V.), J. V., A. U., I. Z., J. J., G. S., A. T., V. S., V. R., I. S., D. Š., V. Ž., R. K., R. L., Z. P., G. J., A. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. G., K. M., R. K., E. R., G. L., R. S., R. J., D. B., I. B., Z. G., O. B., J. Č., V. P., J. M., I. K., L. A., B. R., J. A., D. Š., J. G., B. I., G. P., J. O., R. P., G. B., A. G., Z. P., I. D., L. S., I. J., V. K., G. L., S. B., G. R., S. B., I. Z., D. Ž., V. L., G. G., J. J., L. G., J. D., R. D., S. Š., D. V., N. S., L. N., V. P., A. S., J. B., J. M., J. M., J. G., R. L., V. M. (buvusi V.), J. V., A. U., I. Z., J. J., G. S., A. T., V. S., V. R., I. S., D. Š., V. Ž., R. K., R. L., Z. P., G. J., A. L. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Nustatė

3I.

4

  1. Pareiškėjai A. G., K. M., R. K., E. R., G. L., R. S., R. J., D. B., I. B., Z. G., O. B., J. Č., V. P., J. M., I. K., L. A., B. R., J. A., D. Š., J. G., B. I., G. P., J. O., R. P., G. B., A. G., Z. P., I. D., L. S., I. J., V. K., G. L., S. B., G. R., S. B., I. Z., D. Ž., V. L., G. G., J. J., L. G., J. D., R. D., S. Š., D. V., N. S., L. N., V. P., A. S., J. B., J. M., J. M., J. G., R. L., V. M. (buvusi V.), J. V., A. U., I. Z., J. J., G. S., A. T., V. S., V. R., I. S., D. Š., V. Ž., R. K., R. L., Z. P., G. J., A. L. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti negrąžintiną darbo užmokestį, susidariusį atėmus grąžintiną dalį pagal Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), už visą laikotarpį, kurio metu pareiškėjai gavo sumažintą darbo užmokestį, kaip tai nustatyta Grąžinimo įstatyme.
  2. Pareiškėjai, tikslindami teismui pateiktą pradinį skundą, nurodė, kad atsisako dalies skundo reikalavimų dėl sumos, kuri apskaičiuota grąžinti pagal Grąžinimo įstatymą, priteisimo.
  3. Pareiškėjai paaiškino, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nes apskaičiavus pareiškėjams grąžintinas sumas dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio pagal Grąžinimo įstatymą pareiškėjams liko nedidelės sumos. Pareiškėjų teigimu, akivaizdu, kad realiai negauto darbo užmokesčio dalis ir grąžintina suma pagal valstybės nustatytą mechanizmą yra neadekvačiai skirtinga ir didžiąja dalimi nekompensuoja negauto, sumažinto darbo užmokesčio. Valstybė išskyrė atskiras asmenų grupes ir pati nesilaikė nediskriminavimo principo.
  4. Pareiškėjai taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau –ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta dėl ekonomikos krizės sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo tvarka (formulė) (ta apimtimi, jog nustatyta tvarka yra naujai reguliuojami teisiniai santykiai / juridiniai faktai, įvykę iki šio įstatymo priėmimo; o taip pat nustatyta tvarka nėra kompensuojami, grąžinami visi asmens patirti darbo užmokesčio praradimai nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. dėl taikyto Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančio norminio reguliavimo) neprieštarauja numatytam lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principui, Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam principui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 23 straipsnio nuostatai „nuosavybė neliečiama“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
  5. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į skundą nurodė, kad jis, apskaičiuodamas nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjams darbo užmokestį, taikė tuo metu galiojusius teisės aktus, ir prašė pareiškėjų reikalavimų dalį dėl 101 946,98 Eur priteisimo spręsti teismo nuožiūra, o jei teismas nuspręstų tenkinti pareiškėjų reikalavimus, – prašė taikyti 3 metų senaties terminą bei atidėti darbo užmokesčio dalies mokėjimą.

5II.

6

  1. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimu nutraukė administracinės bylos dalį dėl pareiškėjų reikalavimų priteisti darbo užmokesčio sumas, kurios apskaičiuotos grąžinti pagal Grąžinimo įstatymą, pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį atmetė.
  2. Teismas nurodė, kad pareiškėjų teisė administracinėje byloje atsisakyti teismui paduoto skundo (prašymo) yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnyje, pagal kurį pareiškėjai turi teisę atsisakyti skundo (prašymo, pareiškimo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje, iki teismas išeina į pasitarimų kambarį. Teismo vertinimu, pareiškėjų atsisakymas nuo skunde suformuluotų reikalavimų atitinka ABTĮ reikalavimus, neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms ar viešajam interesui, nepažeidžia suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Atsižvelgęs į tai, vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 4 punktu, teismas nutraukė administracinės bylos dalį dėl pareiškėjų reikalavimų priteisti sumas, kurios apskaičiuotos pagal Grąžinimo įstatymą.
  3. Atmesdamas pareiškėjų skundo reikalavimus, teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, jog iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia (be kita ko) atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Teismas pabrėžė, jog tai iš esmės reiškia, kad pagal šį Konstitucinio Teismo nutarimą įstatymų leidėjui kyla pareiga išmokėti ne skirtumą tarp darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal iki antikonstitucinių įstatymų nuostatų priėmimo galiojusį reguliavimą, ir faktiškai išmokėto darbo užmokesčio, o skirtumą tarp išmokėto darbo užmokesčio ir proporcingai sumažinto darbo užmokesčio. Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, kuriame nustatyti dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo pagrindai. Pagal Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis apskaičiuojama kaip skirtumas tarp asmens darbo užmokesčio (atlyginimo), apskaičiuoto taikant Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintas įstatymų nuostatas, ir dalies darbo užmokesčio (atlyginimo), apskaičiuoto pagal iki šių įstatymų nuostatų įsigaliojimo galiojusį reguliavimą. Ši dalis apskaičiuojama remiantis įstatyme nustatytu koeficientu.
  4. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra iš esmės sureguliuotas darbo užmokesčio dalies išmokėjimas. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjų pažeistos teisės šiuo atveju turi būti atstatomos taip kompensuojant neišmokėtą darbo užmokestį, kad ginčo laikotarpiu valstybės tarnautojų patirti praradimai būtų proporcingi, atitiktų asmenų lygiateisiškumo principą, o toks kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme, todėl teismas neturi pagrindo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nukrypdamas nuo šio įstatymo nuostatų. Teismas taip pat pažymėjo, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintos atsakovo pareigos grąžinti neišmokėtą darbo užmokestį įvykdymo terminas šiuo metu nėra suėjęs. Tačiau tuo atveju, jeigu įgaliota institucija ateityje neišmokės darbo užmokesčio nepriemokos šiame įstatyme nustatyta tvarka ir terminais, pareiškėjai galės ginti savo teises kreipdamiesi į teismą.
  5. Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinęs byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgęs į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, nurodė, kad jam nekilo abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai dėl pareiškėjų nurodytų teiginių. Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad susiklosčius sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai tam tikrų teisėtų lūkesčių neįgyvendinimas dėl ekonomikos krizės gali būti laikomas konstituciškai pateisinamu.

7II.

8

  1. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.
  2. Pareiškėjai apeliaciniame skunde dėsto tapačias aplinkybes, kurias buvo nurodę pirmosios instancijos teismui. Jų manymu, teismo sprendimas yra neteisingas ir formalus, teismas netinkamai taikė teisės normas.
  3. Pareiškėjai prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino teisės akto konstitucingumo.
  4. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad dėl apeliacinio skundo ir dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimo panaikinimo ir naujo sprendimo priėmimo palieka spręsti teismo nuožiūra.

9Teisėjų kolegija

konstatuoja:

10IV.

11

  1. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla iškelta iki 2016 m. liepos 1 d.
  2. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjams (valstybės tarnautojams) 2009–2013 metais taikant teisinį reguliavimą, vėliau pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
  3. Byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjams ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti jiems visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, o vėliau savo reikalavimą patikslino, prašydami priteisti jiems pagal Grąžinimo įstatymą nekompensuojamą neišmokėto darbo užmokesčio dalį, t. y. skirtumą tarp ginčo laikotarpiu neišmokėto darbo užmokesčio ir pagal Grąžinimo įstatymą grąžinamo darbo užmokesčio. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjų reikalavimus atmetė, konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjams neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nukrypstant nuo Grąžinimo įstatymo nuostatų. Su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjai nesutinka, nurodydami, kad Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jiems nėra kompensuojama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, prieštarauja Konstitucijai, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi šiomis nuostatomis. Apeliacinis skundas yra grindžiamas ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino Grąžinimo įstatymo atitikties Konstitucijai.
  4. Nagrinėjant pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus, visų pirma pažymėtina, kad pareiškėjai prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, t. y. ir tą sprendimo dalį, kuria priimtas pareiškėjų atsisakymas nuo dalies reikalavimų ir byla nutraukta. Iš pareiškėjų patikslinto skundo aiškiai matyti pareiškėjų valia atsisakyti dalies savo reikalavimų, t. y. pareiškėjai pasinaudojo ABTĮ jiems suteikta teise atsisakyti savo reikalavimų dėl ginčo laikotarpiu neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri bus kompensuota pagal Grąžinimo įstatymą, priteisimo. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių bylos faktais ir teisės normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylos dalies nutraukimo turėtų būti panaikinta.
  5. Pasisakydama dėl pareiškėjų reikalavimų priteisti jiems iš atsakovo pagal Grąžinimo įstatymą nekompensuojamą neišmokėto darbo užmokesčio dalį (skirtumą tarp ginčo laikotarpiu neišmokėto darbo užmokesčio ir pagal Grąžinimo įstatymą grąžintino darbo užmokesčio), teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taip pat šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.
  6. Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia (be kita ko) susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
  7. Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia (be kita ko) konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
  8. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (žr., pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016; 2016 m. vasario 29 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.
  9. Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio nuostatų matyti, kad jis, be kita ko, taikomas ir pareiškėjams. Taigi, atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jų reikalavimą priteisti ir pagal Grąžinimo įstatymą nekompensuotiną neišmokėto darbo užmokesčio dalį.
  10. Nurodytų išvadų kontekste, pasisakydama dėl pareiškėjų teiginių, jog Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jiems nėra kompensuojama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, prieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.).
  11. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai dėl pareiškėjų išdėstytų teiginių, todėl netenkinamas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą.
  12. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, jog tam tikros Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat išaiškino, jog įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų.
  13. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Atitinkamai pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams) kompensuojama tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis. Todėl, taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę, asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016 ir kt.).
  14. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, jog jiems pagal Grąžinimo įstatymą visa apimtimi nebus grąžinta neišmokėta darbo užmokesčio dalis, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Pabrėžtina, jog tokios praktikos nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1642-575/2017).
  15. Pareiškėjų argumentai, kad jiems teismo sprendimu turi būti grąžinta visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, iš esmės prieštarauja šioje nutartyje nurodytiems Konstitucinio Teismo išaiškinimams.
  16. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo nustatytas pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai pareiškėjų nurodytais aspektais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016; 2016 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016; 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016; 2017 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1766-575/2017 ir kt.).
  17. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes ir taikė materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo. Dėl to Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

12Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

13Pareiškėjų A. G., K. M., R. K., E. R., G. L., R. S., R. J., D. B., I. B., Z. G., O. B., J. Č., V. P., J. M., I. K., L. A., B. R., J. A., D. Š., J. G., B. I., G. P., J. O., R. P., G. B., A. G., Z. P., I. D., L. S., I. J., V. K., G. L., S. B., G. R., S. B., I. Z., D. Ž., V. L., G. G., J. J., L. G., J. D., R. D., S. Š., D. V., N. S., L. N., V. P., A. S., J. B., J. M., J. M., J. G., R. L., V. M. (buvusi V.), J. V., A. U., I. Z., J. J., G. S., A. T., V. S., V. R., I. S., D. Š., V. Ž., R. K., R. L., Z. P., G. J., A. L. apeliacinį skundą atmesti.

14Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

15Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai