Byla e2A-644-370/2017
Dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimo, priimto arbitražo byloje Nr. 339, iškeltoje pagal ieškovų VilniusLux, UAB, Gemmo S.p.A, VSLS OU ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, panaikinimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko,

2teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos (atsakovės) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimo, priimto arbitražo byloje Nr. 339, iškeltoje pagal ieškovų VilniusLux, UAB, Gemmo S.p.A, VSLS OU ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, panaikinimo,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Vilniaus komercinio arbitražo teisme buvo nagrinėjamas ginčas tarp ieškovų VilniusLux, UAB, Gemmo S.p.A, VSLS OU (toliau kartu – ieškovai) ir atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos dėl ieškovų ir atsakovės 2014-04-28 sudarytos partnerystės sutarties dėl Vilniaus miesto gatvių apšvietimo tinklų renovacijos, eksploatavimo ir priežiūros paslaugų pirkimo (toliau – Partnerystės sutartis) įsigaliojimo sąlygų (išankstinių sąlygų) vykdymo, susijusio su sutartyje nustatytų atleidimo atvejų taikymu.
  2. Ieškovai arbitražo teismo prašė pripažinti, kad atsakovė nepagrįstai ir neteisėtai Partnerystės sutartį laikė automatiškai pasibaigusia ir kad sutartis yra galiojanti bei privaloma šalims dėl sutartyje nustatyto atleidimo atvejo atsiradimo. Tuo atveju, jei reikalavimas dėl Partnerystės sutarties pripažinimo nepasibaigusia ir privaloma būtų netenkintas, ieškovai prašė iš atsakovės priteisti 1 294 716,5 Eur dydžio nuostolius, o šio reikalavimo netenkinus – 579 240 Eur dydžio baudą.
  3. Atsakovė laikėsi pozicijos, kad Partnerystės sutartis niekada neįsigaliojo (nebuvo sudaryta ir netapo galiojančia), nes iki 2015-04-28 ne dėl atsakovės kaltės ir jai priskirtos rizikos taip ir nebuvo įvykdytos išankstinės sąlygos (7 priedo 4 punkte numatyta sąlyga dėl susitarimų su Finansuotojais sudarymo bei Sutarties 7 priedo 1 punkte nurodyta sąlyga dėl sutarties įvykdymo užtikrinimo dokumento).

5II. Arbitražo teismo sprendimo esmė

6

  1. Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2017 m. vasario 7 d. sprendimu, priimtu arbitražo byloje Nr. 339, nusprendė: 1) pripažinti, kad arbitražo teismas turi kompetenciją nagrinėti arbitražo bylą Nr. 339; 2) iš dalies tenkinti VilniusLux, UAB, Gemmo S.p.A ir VSLS OU ieškinį Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir pripažinti, kad Partnerystės sutartis nėra pasibaigusi dėl atleidimo atvejo (Partnerystės sutarties 19.1.1 p., 19.3 p.), dėl to Partnerystės sutarties įsigaliojimo terminas pratęsiamas dar 4 mėnesiams, skaičiuojant nuo sprendimo priėmimo dienos; 3) likusią ieškovų ieškinio dalį atsakovei atmesti; 4) ieškovų prašymą dėl arbitravimo rinkliavų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti; 5) atsakovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atmesti.

7III. Skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai

8

  1. Pareiškėja (atsakovė) Vilniaus miesto savivaldybės administracija Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimą, priimtą arbitražo byloje Nr. 339; 2) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  2. Skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais, pareiškėjos teigimu, patvirtinančiais Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ) 50 straipsnio 3 dalies 3, 5, 6 punktuose įtvirtintų arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindų egzistavimą:
    1. Arbitražo teismui pasisakius dėl ginčo, kuris nepatenka į arbitražinės išlygos apimtį, arbitražo teismo sprendimas naikintinas pagal KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 3 punktą:
      1. Partnerystės sutarties 51 punkte įtvirtinta arbitražinė išlyga netaikoma ginčams, kol nėra įvykdytos išankstinės sąlygos ir kol Partnerystės sutartis neįsigaliojo, be to, ji neapima ginčų dėl sutarties galiojimo. Tarp šalių nesant ginčo, kad iki 2015-04-28 išankstinės sąlygos įvykdytos nebuvo, taip pat nebuvo pateiktas sutarties galiojimo užtikrinimo dokumentas, laikytina, kad sutartis neįsigaliojo, o jai neįsigaliojus, neįsigaliojo ir 51 punkte įtvirtinta arbitražinė išlyga (t. y. sutartyje įtvirtinta arbitražinė išlyga netaikytina);
      2. Sutarčiai esant neįsigaliojusiai, šalių ginčas spręstinas laikantis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) V skyriuje nustatytos tvarkos, t. y. kreipiantis į nacionalinį teismą;
      3. Arbitražinė išlyga nustatyta tik ginčams dėl sutarties pažeidimo, nutraukimo ar negaliojimo spręsti, o ne visiems ginčams dėl sutarties spręsti, juolab ginčams dėl sutarties įsigaliojimo spręsti. Kitaip aiškintina arbitražinė išlyga prieštarautų VPĮ ir negaliotų ab initio;
      4. Tai, kad arbitražinėje išlygoje vartojama sąvoka „susiję su“ negali būti aiškinama kaip apimanti visus ginčus, bent kiek susijusius su sutartimi, patvirtina teismų praktika (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2001-02-26 nutartis c. b. Nr. 3K-3-22/2001; Lietuvos apeliacinio teismo 2012-02-10 nutartis, c. b. Nr. 2-135/2012; 2012-01-09 nutartis Nr. 2T-16/2012,

        92010-12-23 nutartis Nr. 2-1610/2010; 2006-12-14 nutartis Nr. 2-692/2006).

    2. Arbitražo teismas, pasisakęs dėl ginčo esmės, pažeidė VPĮ 3, 18, 93 straipsnių imperatyvus, CPK 24 straipsnį bei viešąją tvarką, todėl sprendimas naikintinas KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintais pagrindais:
      1. Arbitražo teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčas nepatenka į VPĮ reguliavimą, todėl yra arbitruotinas. Ginčas yra kilęs dėl Partnerystės sutarties sudarymo ir įsigaliojimo bei sutarties keitimo procedūrų, kurioms yra taikomas VPĮ reguliavimas (VPĮ 18 str. 2, 3, 8 d.), o ieškovų prašytas priteisti žalos atlyginimas turi būti vertinamas kaip kompensacija už sutarties nesudarymą (neįsigaliojimą), kurio atlyginimo tvarką reguliuoja VPĮ 96 straipsnis;
      2. Ginčas dėl sutarties įsigaliojimo, laikantis VPĮ 18 straipsnio 2 ir 3 dalių, yra ginčas dėl viešojo pirkimo procedūrų, o ne dėl sudarytos ir įsigaliojusios sutarties vykdymo, todėl ieškovų keltas ginčas dėl sutarties sudarymo (įsigaliojimo), neabejotinai patenka į VPĮ reguliavimo sritį. Arbitražo teismas supainiojo viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūras su sutarties vykdymo procedūromis (Sprendimo 65 ir 66 p.), todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
      3. Arbitražo teismas neįvertino argumentų, kad: 1) reikalavimas viešojo pirkimo procedūrose pakeisti Partnerystės sutarties įsigaliojimo sąlygas yra draudžiamas VPĮ; 2) net jei būtų laikoma, jog sutartis buvo sudaryta, išankstinių sąlygų turinio ir įvykdymo termino pakeitimas yra esminis ir būtų galimas tik jei atitiktų Sutarties XVI skyriaus reikalavimus ir būtų gautas Tarybos sutikimas, taip pat, jei toks pakeitimas nepažeistų viešųjų pirkimų principų ir tikslų bei būtų gautas Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas, dėl to priėmė neteisingą ir neteisėtą sprendimą, pažeidžiantį viešąją tvarką. Arbitražo teismas, nustatydamas papildomą 4 mėnesių terminą nuo sprendimo priėmimo dienos išankstinėms sąlygoms įvykdyti, pažeidė VPĮ 3 straipsnio 1 dalį, 18 straipsnio 3, 8 dalis.
      4. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ginčas, kuomet sprendžiamas klausimas dėl viešojo pirkimo sutarties sąlygų pakeitimo, visais atvejais patenka į VPĮ reguliavimo sritį ir yra nearbitruotinas, t. y. spręstinas nacionaliniame teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2011).
      5. Arbitražo teismas tinkamai neįvertino, kad ieškovų reikalavimas dėl žalos atlyginimo priteisimo yra reikalavimas, reglamentuojamas VPĮ (93 str., 96 str. 2 d.) (o ne kaip sutartinė atsakomybė už netinkamą sutarties vykdymą), todėl nagrinėjamas teismuose. Pagal CPK 24 straipsnio 1 dalį, jeigu byloje sujungiami tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių nors vienas priskirtinas teismui, visus reikalavimus turi nagrinėti teismas. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju arbitražo teismas, priėmęs sprendimą, pažeidė šią imperatyvią normą, todėl priimtas sprendimas naikintinas.
  3. Atsiliepime į skundą suinteresuoti asmenys (ieškovai) teismo prašo: 1) skundą atmesti ir atsisakyti panaikinti Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimą, priimtą byloje Nr. 339; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Nesutiktina su atsakovės pozicija, kad arbitražo sprendimas naikintinas remiantis KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 3 punktu:
      1. Ginčo dėl to, kad savivaldybė gali sudaryti arbitražinį susitarimą nėra, o arbitražo teismas, spręsdamas dėl kompetencijos nagrinėti ginčą, išnagrinėjo atsakovės nurodytus argumentus, tačiau nutarė, kad Partnerystės sutarties neįsigaliojimas nedaro įtakos arbitražinės išlygos galiojimui. Nesant atskirai aptartam išlygos įsigaliojimo klausimui, laikoma, kad arbitražinė išlyga įsigaliojo nuo jos sudarymo, juolab, kad atsakovė neginčijo ir neginčija arbitražinės išlygos, nekelia jos negaliojimo klausimo;
      2. Nesutiktina, kad arbitražinė išlyga neapima ginčų dėl sutarties įsigaliojimo. Šis klausimas išnagrinėtas arbitražo teismo sprendime, konstatuojant, kad šalys arbitražinę išlygą suformavo plačiai, todėl ginčas dėl išankstinių sąlygų įvykdymo neabejotinai yra „su sutartimi susijęs ginčas“, o išankstinės sąlygos yra Partnerystės sutarties dalis ir už šių sąlygų pažeidimą numatyta atsakovės atsakomybė. Taigi, arbitražinė išlyga apėmė ir nagrinėjamą ginčą.
      3. Nesutiktina su atsakovo argumentu dėl siauro išlygos aiškinimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, kilus abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo ir jo galiojimo, abejonės aiškinamos arbitražinio susitarimo galiojimo naudai, t. y. taikomas favor contractus principas.
      4. Atsakovės nurodoma teismų praktika dėl siauro arbitražinės išlygos taikymo (aiškinimo), nepagrindžia jos argumentų ir (arba) apskritai negali būti taikoma nagrinėjamu atveju dėl skirtingų ratio decidendi.
  4. Nesutiktina su atsakovės pozicija, kad arbitražo teismo sprendimas naikintinas remiantis KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 punkto pagrindu (kaip nearbitruotinas dėl to, kad jis susijęs su imperatyviu viešųjų pirkimų teisės reguliavimu):
    1. Priešingai nei teigia apeliantė, arbitražo teismas nenagrinėjo sutarties pakeitimo, išankstinių sąlygų turinio ir įvykdymo terminų keitimo, o sprendė, ar atsakovė pažeidė išankstinių sąlygų vykdymą. Arbitražo teismas nustatė atsakovės kaltę, kuri pasireiškė bendradarbiavimo pareigos pažeidimu, vykdant išankstines sąlygas, todėl, atitinkamai, konstatavo atleidimo atvejį. Ne arbitražo teismas, o sutartyje numatytas atleidimo atvejis numatė automatinį sutarties įsigaliojimo termino pratęsimą, t. y. arbitražo teismas tik pritaikė atleidimo atvejo nuostatas ir konstatavo, kad dėl to terminas sutarties įsigaliojimo sąlygoms įvykdyti prasitęsė 4 mėnesiams.
    2. Atsakovė painioja sutarties sudarymą su įsigaliojimu. Sudarius sutartį, viešųjų pirkimų reguliavimas pasibaigė, todėl VPĮ numatytas ginčų nagrinėjimo mechanizmas netaikomas. Ginčai dėl išankstinių sąlygų vykdymo yra komerciniai ginčai, kurie gali būti nagrinėjami arbitraže (KAĮ 3 str. 11 d.). Tą patvirtina ne tik KAĮ 12 straipsnis, pagal kurį ginčai dėl sutarčių, sudarytų viešųjų pirkimų pagrindu, nėra priskirti nearbitruotiniems ginčams, bet ir VPĮ 7 straipsnio 4 dalies 1 punktas, kuris numato, kad pirkimas pasibaigia, kai sudaroma pirkimo sutartis. Tokių ginčų arbitruotinumą taip pat patvirtina teismų praktika bei doktrina. Todėl ginčas dėl išankstinių sąlygų vykdymo (jų pažeidimo) sudarius Sutartį yra arbitruotinas.
    3. Atsižvelgiant į tai, kad arbitražo teismas nenagrinėjo (netyrė ir nepasisakė) dėl ieškovų alternatyvaus reikalavimo dėl žalos atlyginimo priteisimo, atsakovės motyvai, kad žalos atlyginimo reikalavimas negali būti nagrinėjamas arbitraže, yra teisiškai nereikšmingi bylai. Nepaisant to, pažymėtina, kad teismų praktikoje aiškiai nurodoma, kad ginčai dėl žalos, padarytos viešosios sutarties pagrindu, yra arbitruotini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-450-469/2015).
    4. Atsakovės argumentai dėl CPK 24 straipsnio taikymo ir jo pažeidimo nepagrįsti, nes tiek pagal teismų praktiką, tiek pagal įstatymo leidėjo valią, CPK 24 straipsnis netaikomas arbitražui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-171/2014; CPK 24 straipsnio redakcija, įsigaliojusi nuo 2017-07-01). Papildomai pažymėtina, kad absorbcijos taisyklė, numatyta CPK 24 straipsnyje, taikoma, kai byla jau yra teisme, kurioje nagrinėjami keli reikalavimai, iš kurių nors vienas priskirtas teismui. Šiuo atveju tokia situacija nesusiklostė.
  5. Nesutiktina su atsakovės pozicija, kad arbitražo teismo sprendimas naikintinas remiantis KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punkto pagrindu (viešosios tvarkos pažeidimas):
    1. Kaip minėta, priešingai nei įrodinėja pareiškėja (atsakovė), arbitražo teismas sprendime nekeitė sutarties įsigaliojimo sąlygų, o taikė atleidimo atvejį, dėl kurio terminas sutarties įsigaliojimo sąlygoms įvykdyti prasitęsė. Savo ruožtu klausimas, ar arbitražo teismas teisingai ir pagrįstai taikė atleidimo atvejį, yra jau ginčo iš esmės dalykas, kuris nepatenka į skundo nagrinėjimo ribas. Atsižvelgiant į tai, atsakovės nurodomi tariami VPĮ 18 straipsnio pažeidimai neturi reikšmės šios bylos nagrinėjimui.
    2. Bet kokiu atveju, vien imperatyvių teisės normų pažeidimas nesudaro viešosios tvarkos pažeidimo KAĮ prasme. Viešosios tvarkos pažeidimas KAĮ prasme suprantamas kaip fundamentalių teisės principų pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 7 d. nutartį c. b. Nr. 3K-7-179/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį c. b. Nr. e3K-3-471-916/2016). Nagrinėjamu atveju atsakovė neįrodė, kad sprendimas pažeidė fundamentalius ir aiškius teisingumo ir sąžiningumo principus, moralės normas.
    3. Atsakovės skunde tendencingai dėstomos faktinės aplinkybės suponuoja pagrįstą išvadą, kad juo siekiama peržiūrėti sprendimą iš esmės, nors tai draudžiama (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartį c. b. Nr. 2A-150-823/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį c. b. Nr. 3K-3-573/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nutartį c. b. Nr. 3K-3-612/2004), o jos elgesys nėra suderinamas su kooperavimosi ir bendradarbiavimo principais, siekiant įgyvendinti projektą.

10IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11

  1. Iš bylos duomenų matyti, kad 2014-04-28 VilniusLux, UAB, Gemmo S.p.A, VSLS OU ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija sudarė Partnerystės sutartį Nr. 14–340 dėl Vilniaus miesto gatvių apšvietimo tinklų renovacijos, eksploatavimo ir priežiūros paslaugų pirkimo. Partnerystės sutarties 3.1 punkte šalys sulygo, kad sutartis įsigalioja kitą darbo dieną po to, kai įvykdomos visos Sutarties 7 priede numatytos išankstinės sutarties įsigaliojimo sąlygos, ir Šalys pasirašo pradinio objekto perdavimo-priėmimo aktą, tačiau ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo sutarties pasirašymo dienos. Pagal sutarties 3.2 punktą išankstinės sutarties įsigaliojimo sąlygos laikomos įvykdytomis, kai tai raštu patvirtina valdžios subjektas. Jeigu sutartis neįsigalioja iki 3.1 punkte nurodyto termino, šalys abipusiu raštišku susitarimu gali pratęsti sutarties įsigaliojimo terminą, bet ne ilgiau kaip dar 2 mėnesiams (sutarties 3.3 p.). Jeigu sutartis neįsigalioja per 3.1 ir 3.3 punktuose nurodytus terminus, sutartis pasibaigia automatiškai (laikoma automatiškai pasibaigusia) (sutarties 3.4 p.) ir taikomos sutarties 3.4.1–3.4.3 punktuose įtvirtintos sutarties pasibaigimo pasekmės. Sutarties 3.5 punkte šalys sulygo, kad siekdami patenkinti išankstines sutarties įsigaliojimo sąlygas, pasirašyti pradinio objekto perdavimo-priėmimo aktą ir tinkamai pasirengti įsipareigojimų pagal Sutartį vykdymui, valdžios subjektas (Vilniaus miesto savivaldybės administracija), investuotojas (ūkio subjektų grupė, kurią sudaro Gemmo S.p.A ir VSLS OU) ir privatus subjektas (VilniusLux, UAB) visą laikotarpį iki sutarties įsigaliojimo privalo bendradarbiauti, kooperuotis ir dėti maksimalias pastangas, įskaitant tinkamą bendradarbiavimą gaunant reikiamus sutikimus, leidimus, licencijas, sertifikatus ir kitus dokumentus, kaip tai numatyta sutarties 11 punkte. Šalių susitarimu Partnerystės sutarties įsigaliojimo terminas buvo pratęstas iki 2015-04-28.
  2. Atsakovei 2015-05-14 raštu ieškovams pranešus, kad 2015-04-28 pasibaigė Partnerystės sutarties įsigaliojimo terminas, todėl ji laikytina automatiškai pasibaigusia, ieškovai, vadovaudamiesi Partnerytės sutartyje įtvirtinta arbitražine išlyga, kreipėsi į Vilniaus komercinio arbitražo teismą nurodydami, kad atsakovė nepagrįstai laikė Partnerystės sutartį automatiškai pasibaigusia ir prašė arbitražo teismo pripažinti, kad Partnerystės sutartis nėra pasibaigusi ir yra privaloma šalims, nes terminas išankstinėms sąlygoms įvykdyti yra automatiškai pratęstas dėl atleidimo atvejo. Tuo atveju, jei reikalavimas dėl Partnerystės sutarties pripažinimo nepasibaigusia ir privaloma nebūtų tenkintas, ieškovai prašė iš atsakovės priteisti 1 294 716,5 Eur dydžio nuostolius, o šio reikalavimo netenkinus – iš atsakovės priteisti 579 240 Eur baudą.
  3. Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2017 m. vasario 7 d. sprendimu, priimtu arbitražo byloje Nr. 339, nusprendė: 1) pripažinti, kad arbitražo teismas turi kompetenciją nagrinėti arbitražo bylą Nr. 339; 2) iš dalies tenkinti VilniusLux, UAB, Gemmo S.p.A ir VSLS OU ieškinį Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir pripažinti, kad Partnerystės sutartis nėra pasibaigusi dėl atleidimo atvejo (Partnerystės sutarties 19.1.1 p., 19.3 p.), dėl to Partnerystės sutarties įsigaliojimo terminas pratęsiamas dar 4 mėnesiams, skaičiuojant nuo sprendimo priėmimo dienos; 3) likusią ieškovų ieškinio dalį atsakovei atmesti; 4) ieškovų prašymą dėl arbitravimo rinkliavų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti; 5) atsakovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atmesti.
  4. Atsakovė (pareiškėja) Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2017-03-07 kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą prašydama panaikinti minėtą arbitražo teismo sprendimą KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 3, 5, 6 punktuose įtvirtintais arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindais.
  5. Lietuvos apeliacinis teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio nacionalinio arbitražo teismo sprendimo apskundimo tvarka ir sąlygos įtvirtinti CPK III dalies XVI skyriaus bei KAĮ VIII skyriaus normose. KAĮ 50 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindai, taip pat ir jų patikrinimo tvarka, yra skirtingi – sprendimo suderinamumas su viešosios tvarkos reikalavimais ir ginčo arbitruotinumas (KAĮ 50 str. 3 d. 5 ir 6 p.) tikrinami ex officio (pagal pareigas) (KAĮ 50 str. 4 d.), o visi kiti arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindai, numatyti KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose, analizuojami tik esant tokiam vienos iš šalių reikalavimui. Faktas, kad arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindų patikrinimo procesinės taisyklės yra skirtingos, savaime lemia tai, jog teismas, spręsdamas ginčą dėl arbitražo sprendimo panaikinimo, turi identifikuoti, į kurio (kurių) konkrečiai iš KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 1–6 punktuose išdėstytų vidaus arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindo taikymo sritį patenka šalies ginčijamos aplinkybės ir formuojami argumentai. Reikalavimo kvalifikavimas lemia teismo procese taikytinas atitinkamas procesines patikrinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-471-916/2016).

12Dėl ginčo arbitruotinumo

  1. Pagal KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 punktą arbitražo teismo sprendimas gali būti panaikintas, jei ginčas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti perduotas arbitražui.
  2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad arbitruotinumo teisinė kategorija yra susijusi su klausimu, kokių subjektų ir kokie ginčai pagal atitinkamos valstybės teisės aktus gali arba negali būti perduodami nagrinėti arbitraže. Pagal tai išskirtinos dvi sąvokos – subjektinis arbitruotinumas (arba arbitruotinumas ratione personae) ir objektinis arbitruotinumas (arba arbitruotinumas ratione materiae).
  3. Subjektinis arbitruotinumas reiškia tam tikrų subjektų galimybę sudaryti arbitražinius susitarimus ir spręsti ginčus arbitraže. Subjektinio arbitruotinumo ribojimai paprastai yra siejami su asmenų, kuriems jie taikomi, statusu ir (arba) atliekamomis funkcijomis – daugelyje šalių pati valstybė arba valstybės ar savivaldybės kontroliuojami subjektai neretai neturi teisės sudaryti arbitražinių susitarimų arba jiems sudaryti privalo gauti atitinkamą leidimą.
  4. Objektinio arbitruotinumo esmė ta, kad tam tikrų kategorijų ginčai negali būti nagrinėjami arbitraže dėl paties nagrinėtinų klausimų pobūdžio (pvz., fizinių asmenų teisinio statuso klausimai, ginčai dėl patentų, prekių ženklų, darbo ginčai, šeimos ginčai, bankroto bylos iškėlimas, administraciniai ginčai, baudžiamosios ir konstitucinės teisės klausimai ir kt.). Šiuo atveju laikoma, kad tokio pobūdžio klausimai yra tiek svarbūs, jog yra rezervuojami valstybės teismų jurisdikcijai (pavyzdžiui, viešosios teisės reguliavimo sričiai priskirtini klausimai), arba dėl bylos esmės atitinkamų ginčų nagrinėjimas arbitraže nebūtų efektyvus, pavyzdžiui, tais atvejais, kai ginčas susijęs su trečiųjų asmenų, nesudariusių arbitražinio susitarimo, teisėmis ir pareigomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-969/2016).
  5. Ginčai, kurie negali būti perduoti arbitražui, reglamentuojami KAĮ 12 straipsnyje. Arbitražas negali spręsti ginčų, nagrinėtinų administracinių bylų teisena, ir nagrinėti bylų, kurių nagrinėjimas priskirtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai. Arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš šeimos teisinių santykių, ir ginčai dėl patentų, prekių ženklų ir dizaino registracijos. Arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš darbo ir vartojimo sutarčių, išskyrus atvejus, kai arbitražinis susitarimas buvo sudarytas po to, kai kilo ginčas (KAĮ 12 str. 2 d.) (objektinis arbitruotinumas). Arbitražui negali būti perduoti ginčai, jeigu viena iš šalių yra valstybės ar savivaldybės įmonė, taip pat valstybės ar savivaldybės įstaiga ar organizacija, išskyrus Lietuvos banką, jeigu dėl arbitražinio susitarimo nebuvo gautas išankstinis šios įmonės, įstaigos ar organizacijos steigėjo sutikimas (KAĮ 12 str. 3 d.) (subjektinis arbitruotinumas).
  6. Pareiškėjos (atsakovės) teigimu, šalių ginčas, kilęs iš Partnerystės sutarties sudarymo ir įsigaliojimo bei sutarties keitimo procedūrų, nearbitruotinas dėl to, kad jis patenka į VPĮ taikymo apimtį ir, dėl šios priežasties, nagrinėtinas nacionaliniuose teismuose. Taigi, nors pareiškėja skundą grindžia tik objektinio arbitruotinumo kategorija, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas, turėdamas pareigą ex officio patikrinti ginčo arbitruotinumą, kaip vieną iš arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindų (KAĮ 50 str. 3 d. 5 p.), vertina ir subjektinį arbitruotinumą, t. y. galimybę ginčą, kurio viena iš šalių yra Vilniaus miesto savivaldybės administracija, perduoti nagrinėti arbitražo teismui.
  7. Teisėjų kolegija, pirmiausia pažymi, kad KAĮ nėra nustatyta, kokia forma turi būti išreikštas valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos ar organizacijos steigėjo sutikimas dėl arbitražinio susitarimo sudarymo, todėl darytina išvada, kad toks sutikimas gali būti žodinis, rašytinis arba išreikštas konkliudentiniais veiksmais (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-283/2013).
  8. Antra, Partnerystės sutarties įžanginės dalies B punkte nurodyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 2 d. sprendimu 1-1741 „Dėl pritarimo Partnerystės sutarties dėl Vilniaus miesto gatvių apšvietimo tinklų renovacijos, eksploatavimo ir priežiūros paslaugų pirkimo projektui“ (toliau – Tarybos sprendimas) (http://www.vilnius.lt/vaktai/Default.aspx?Id=2&nr=1-1741) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius buvo įgaliotas pasirašyti Partnerystės sutartį su investuotoju, laimėjusiu pirkimą, ir jo įsteigtu privačiu subjektu bei įgyvendinti projektą. Minėtame Tarybos sprendime, be kita ko, taip pat nuspręsta pritarti Partnerystės sutarties dėl Vilniaus miesto gatvių apšvietimo tinklų renovacijos, eksploatavimo ir priežiūros paslaugų pirkimo projektui ir nustatyti, kad reikšmingos Partnerystės sutarties projekto nuostatos teisės aktų nustatyta tvarka gali būti keičiamos tik gavus Vilniaus miesto savivaldybės tarybos pritarimą (1 p.). Iš prie Tarybos sprendimo pridėto Partnerystės sutarties projekto, kuriam pritarė Taryba minėtu sprendimu, matyti, kad jo 51.1 punkte įtvirtinta analogiška ginčo sprendimo tvarka kaip ir šalių pasirašytos Partnerystės sutarties 51.1 punkte – ginčų sprendimas Vilniaus komerciniame arbitraže pagal Arbitražo procedūros reglamentą. Nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankamos spręsti buvus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos tarybos sutikimą nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybės administracijai sudaryti arbitražinį susitarimą ir ginčą (-us), kylančius ir Partnerystės sutarties, perduoti nagrinėti arbitražo teismui, juolab, kad šiuo aspektu šalių sudarytas arbitražinis susitarimas ir pats prašomas panaikinti arbitražo teismo sprendimas ginčytas nebuvo, o pagal KAĮ 3 straipsnio 5 dalį, savivaldybė gali sudaryti arbitražinį susitarimą. Taigi, subjektinio arbitruotinumo pažeidimas nagrinėjamu atveju nenustatytas (CPK 185 str.).
  9. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su pareiškėjos (atsakovės) argumentais, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių kilęs ginčas nearbitruotinas objektiniu aspektu.
  10. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovai Gemmo S.p.A ir VSLS OU laimėjo pareiškėjos (atsakovės) paskelbtą viešųjų paslaugų pirkimą konkurencinio dialogo būdu dėl Vilniaus miesto gatvių apšvietimo tinklų renovacijos, eksploatavimo ir priežiūros paslaugų pirkimo. Partnerystės sutartis tarp šalių Vilniaus miesto savivaldybės administracijos iš vienos pusės ir VilniusLux, UAB bei ūkio subjektų grupės (Gemmo S.p.A ir VSLS OU) iš kitos pusės sudaryta 2014-04-28. Kaip minėta, pagal sutarties nuostatas, sutarties įsigaliojimas buvo siejamas su išankstinių sutarties sąlygų įvykdymu ir pradinio objekto perdavimo-priėmimo akto pasirašymu (3.1 p.), o jos automatinis pasibaigimas – su minėtų veiksmų neatlikimu per nustatytus terminus. Atsakovei pranešus apie automatinį sutarties pasibaigimą dėl neįvykdytų išankstinių sutarties sąlygų per šalių sutartą terminą (iki 2015-04-28), ieškovė kreipėsi į arbitražo teismą su alternatyviais reikalavimais, pirmiausia arbitražo teismo prašant pripažinti, kad sutartis yra galiojanti bei privaloma šalims dėl nustatyto atleidimo atvejo.
  11. Pareiškėjai (atsakovei) teigiant, kad ginčai, kylantys iki sutarties įsigaliojimo, nagrinėtini VPĮ tvarka, todėl nearbitruotini, teisėjų kolegija pažymi, kad tiesiogiai KAĮ 12 straipsnyje nėra įtvirtinta, kad ginčai, kylantys iš viešųjų pirkimų teisinių santykių, negali būti arbitražinio nagrinėjimo dalyku (KAĮ 12 str. 2 d.), o pagal KAĮ to paties straipsnio 1 dalį, arbitraže negali būti nagrinėjami tik tie ginčai, kurie patenka į šiame straipsnyje įtvirtintas išimtis.
  12. Be to, kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nearbitruotini ginčai, susiję su viešųjų pirkimų sutartiniais teisiniais santykiais, kurie patenka į VPĮ reguliavimo sritį, pvz., ginčai dėl viešojo pirkimo sutarties kainos (ar kitų esminių sąlygų) keitimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2011). Tuo tarpu ginčai dėl viešojo pirkimo sutarties vykdymo santykių, kuriems VPĮ nuostatos netaikytinos, inter alia, dėl atsakomybės už sutartinių prievolių nevykdymą, nekvalifikuotini kaip sutarties keitimas, todėl arbitruotini (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-510/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-450-469/2015).
  13. Nagrinėjamu atveju iš arbitražo teismo sprendimo motyvų matyti, kad jis, įvertinęs šalių pozicijas ir Partnerystės sutarties reguliavimą, nustatė, kad arbitražo bylos nagrinėjimo dalykas – Partnerystės sutarties įsigaliojimo sąlygų (išankstinių sąlygų) vykdymas (171 p.), o išankstinių sutarties sąlygų vykdymo stadija vertinta kaip Partnerystės sutarties stadija (79.2.1). Be to, arbitražo teismas ne kartą sprendime pažymėjo, kad šiuo sprendimu nesprendžiama dėl atsakovo pareigos keisti Partnerystės sutartį ir šis sprendimas negali būti suprantamas ar aiškinamas kaip įpareigojantis tai daryti (63 p.), taip pat, kad sprendimas nesuteikia jokių teisių ieškovams sprendimo pagrindu reikalauti atsakovo priimti bet kokių siūlomų Partnerystės sutarties pakeitimų (205 p.). Taigi, arbitražo teismui ginčą pagal ieškovų ieškinį kvalifikavus kaip kylantį iš išankstinių sąlygų vykdymo ir sprendžiant tik dėl šalių bendradarbiavimo pareigos pažeidimo, kaip pagrindo taikyti sutartyje numatytą atleidimo atvejį, nėra pagrindo spręsti, kad taip apibrėžtas ir šioje apimtyje išnagrinėtas ginčas, kilęs iš viešojo pirkimo pagrindu sudarytos Partnerystės sutarties, galėtų būti priskiriamas nearbitruotiniems ginčams objektiniu aspektu (CPK 185 str.).
  14. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju skundžiamas arbitražo teismo sprendimas turi būti naikintinas KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 punkto pagrindu, t. y. kaip nearbitruotinas.

13Dėl ginčo šalių arbitražinio susitarimo apimties

  1. Pareiškėja (atsakovė) prašo panaikinti arbitražo teismo sprendimą KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 3 punkto pagrindu, kuriame įtvirtinta, kad Lietuvos apeliacinis teismas gali panaikinti arbitražo teismo priimtą sprendimą, jei šalis pateikia įrodymų, kad arbitražo teismo sprendimas buvo priimtas dėl ginčo ar ginčo dalies, kuri nebuvo perduota arbitražui. Jeigu galima atskirti ginčo dalį, kuri buvo perduota arbitražui, ta arbitražo teismo sprendimo dalis, kuria yra išspręsti arbitražui perduoti klausimai, gali būti pripažįstama ir vykdoma.
  2. Šio arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindo egzistavimą pareiškėja įrodinėja teigdama, kad arbitražo teismas priėmė sprendimą dėl ginčo, kuris nepatenka į arbitražinės išlygos, įtvirtintos Partnerystės sutarties 51 punkte, taikymo apimtį. Pareiškėjos teigimu, arbitražinis susitarimas taikomas tik ginčams, kylantiems įsigaliojus Pagrindinei sutarčiai dėl jos pažeidimo, nutraukimo ar negaliojimo spręsti, todėl nesant įvykdytoms išankstinėms sutarties sąlygoms, t. y. sutarčiai neįsigaliojus, arbitražinė išlyga negalėjo būti taikoma, o šalių ginčas turėjo būti sprendžiamas ne arbitraže, o nacionaliniame teisme.
  3. Pagal KAĮ 3 straipsnio 5 dalį, arbitražinis susitarimas – tai dviejų ar daugiau šalių susitarimas perduoti spręsti arbitražo teismui visus ar tam tikrus ginčus, kilusius ar galinčius kilti tarp jų dėl kokių nors konkrečių sutartinių ar kitokių teisinių santykių, kurie gali būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas. Valstybė, savivaldybė ir kiti viešieji juridiniai asmenys taip pat gali sudaryti arbitražinį susitarimą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad esant šalių sudarytam arbitražiniam susitarimui, dėl konkretaus ginčo nagrinėjimo turi būti sprendžiama atsižvelgiant į arbitražinio susitarimo apimtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje nr. 3K-3-171/2014; 2011 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2011; 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2012).
  4. Atsižvelgiant į arbitražo, kaip alternatyvaus ginčo sprendimo būdo, atsiradimo pagrindą – arbitražinį susitarimą, kuris aiškintinas kaip laisva šalių valia sudarytas susitarimas perduoti konkrečius ginčus spręsti arbitraže, taip pat į KAĮ pateiktą arbitražinio susitarimo apibrėžimą, kuris šalims nedraudžia numatyti galimybės dėl vienų ginčų kreiptis į arbitražo teismą, o dėl kitų – į nacionalinį teismą, kiekvieno arbitražinio susitarimo atveju, sprendžiant klausimą, ar pareikšti reikalavimai patenka į arbitražinio susitarimo apimtį, būtina nustatyti, kokia buvo šalių valia jį sudarant. Kilus ginčui dėl sudaryto arbitražinio susitarimo turinio, teismas turi susitarimą aiškinti pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, ir suformuotą kasacinio teismo praktiką sutarčių aiškinimo klausimu – sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2012 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2014).
  5. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kilus abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo ir jo galiojimo, abejonės aiškinamos arbitražinio susitarimo galiojimo naudai, t. y. taikomas principas in favor contractus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2007; 2013 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013; kt.).
  6. Partnerystės sutarties 51.1 punkte šalys susitarė, kad „bet kuris iš Sutarties kylantis ar su Sutartimi susijęs ginčas, nesutarimas, prieštaravimas ar reikalavimas, taip pat klausimai dėl Sutarties pažeidimo, nutraukimo ar negaliojimo, galutinai sprendžiamas Vilniaus komercinio arbitražo teismo pagal Arbitražo procedūros reglamentą. Arbitražo teismo arbitrų skaičius – 3 (trys). Arbitražo vieta – Vilnius, Lietuva. Arbitražo kalba – lietuvių“.
  7. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks arbitražinis susitarimas, kurio konstrukcija apima ir ginčų rūšis („bet kuris iš sutarties kylantis ginčas“) ir jų priskyrimo arbitražui pagrindą („su Sutartimi susijęs ginčas“), atskirai išskiriant sutarties pažeidimo, nutraukimo ar negaliojimo klausimus, vertintinas plačiai, t. y. apimantis ne tik ginčus kylančius iš Partnerystės sutarties vykdymo, bet ir etapą, kurio metu pagal aukščiau nurodytas sutarties įsigaliojimo nuostatas (3.1–3.4 p.) turėjo būti įgyvendintos Sutarties 7 priede numatytos išankstinės sąlygos. Tokią išvadą, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindžia ne tik lingvistinis arbitražinio susitarimo aiškinimas, bet ir šalių sudarytos sutarties struktūra, nuostatos, ieškovų reikalavimų, kildinamų remiantis Partnerystės sutarties sąlygomis, pagrindas. Pažymėtina, kad Partnerystės sutarties XIX dalyje, įtvirtinančioje „Kitas nuostatas“, kartu ir ginčų sprendimo būdą (arbitražinį susitarimą), nėra jokių nuorodų, kad ši Sutarties dalis ar atskiros jos nuostatos būtų taikomos tik tam tikroms Partnerystės sutarties dalims. Priešingai, Partnerystės sutarties konstrukcija, taip pat aukščiau aptarto arbitražinio susitarimo turinys, atsižvelgiant į protingumo principą, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo spręsti, kad šalių tikroji valia būtų nukreipta į ginčų sprendimo išskaidymo būdą, kuomet ginčai dėl išankstinių sutarties vykdymo ir (ar) netinkamo vykdymo sąlygų spręstini nacionaliniuose teismuose, o ginčai, susiję su paties projekto įgyvendinimu – arbitraže.
  8. Pareiškėjos (atsakovės) nurodyta Lietuvos teismų praktika, kuria grindžiamas siauras arbitražinio susitarimo aiškinimas, nagrinėjamu atveju nepaneigia aukščiau padarytų išvadų dėl šalių ginčo patekimo į arbitražinio susitarimo apimtį ne tik dėl skirtingų ratio decidendi, tačiau ir dėl skirtingai suformuluotų arbitražinių susitarimų šioje ir kitose pareiškėjos nurodytose bylose konstrukcijos. Nagrinėjamu atveju išvada dėl plačiai suformuluotos arbitražinės išlygos padaryta ne tik pasitelkus konkrečios nuostatos lingvistinį aiškinimą, bet ir bendrai įvertinus Partnerystės sutarties turinį, ginčo aplinkybes, o ne vien atskiros arbitražinio susitarimo sąvokos „susiję su“ aiškinimu.
  9. Pareiškėja (atsakovė) teigia, kad neįsigaliojus Partnerystės sutarčiai, neįsigaliojo ir arbitražinė išlyga, todėl šalių ginčas pagal ieškovų ieškinį negalėjo būti sprendžiamas arbitraže. Su tokiu aiškinimu teisėjų kolegija nesutinka.
  10. Tarptautinio komercinio arbitražo teorijoje išskiriami du principai, kurie yra svarbūs vertinant arbitražinio susitarimo (ar arbitražinės išlygos) galiojimą. Pirma, arbitražinis susitarimas yra atskirtas, autonominis ir nepriklausomas nuo pagrindinės sutarties (autonomiškumo principas) ir antra, principas, žinomas kaip kompetencijos–kompetencijos doktrina. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje įtvirtinta kontinentinės teisės valstybėse visuotinai pripažįstama arbitražo teisė spręsti dėl savo kompetencijos, taip pat arbitražinio susitarimo galiojimo klausimus (kompetencijos–kompetencijos doktrina). Taigi, kompetencijos–kompetencijos doktrina arbitražo teismui suteikia galimybę spręsti dėl savo kompetencijos, o arbitražinės išlygos autonomiškumas reiškia, kad arbitražo teismui pagal savo kompetenciją nusprendus, kad sutartis, kurioje įtvirtinta arbitražinė išlyga, yra niekinė, arbitražinė išlyga yra išsaugoma, nes dėl pagrindinės sutarties negaliojimo ji automatiškai nėra pripažįstama negaliojančia, o arbitražo teismas nepraranda jurisdikcijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013). Taigi, arbitražinį susitarimą vertinant per autonomiškumo principą, sutarties, kurioje jis įtvirtintas galiojimas, neturi įtakos jo galiojimui.
  11. Be to, nagrinėjamu atveju nustačius, kad šalių sulygtas arbitražinis susitarimas, kuris įtvirtintas šalių pasirašytoje Partnerystės sutartyje, aiškintinas plačiai, t. y., kaip apimantis bet kurį iš sutarties kylantį ir su sutartimi susijusį ginčą, t. y. ir ginčą, susijusį su Partnerystės sutartyje įtvirtintų išankstinių sąlygų vykdymu, konstatuotina, kad arbitražo teismas nagrinėjamu atveju turėjo kompetenciją spręsti šalių ginčą, kaip patenkantį į šalių sudaryto arbitražinio susitarimo apimtį.

14Dėl arbitražo teismo sprendimo prieštaravimo viešajai tvarkai

  1. Pagal KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punktą arbitražo teismo sprendimas gali būti panaikintas tuo atveju, jeigu jis prieštarauja viešajai tvarkai.
  2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamoje praktikoje išaiškinta, kad sąvoka „viešoji tvarka“ aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-179/2006 ir kt.).
  3. Atitikties viešajai tvarkai vertinimo kriterijaus ribos formuluojamos siaurai ne tik kasacinio teismo, bet ir užsienio valstybių aukščiausiųjų teismų praktikoje. Prieštaraujančiais viešajai tvarkai gali būti laikomi tik tokie arbitražo teismo sprendimai, kurie pažeidžia fundamentalius ir aiškius teisingumo ir sąžiningumo principus, pagrindines moralės normas (žr., pvz., Švedijos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 23 d. sprendimą byloje Nr. Ö 2309-02; Kanados Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 21 d. sprendimą byloje Desputeaux v. Éditions Chouette (1987) Inc.; Šveicarijos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą byloje Nr. 5A_409/2014 ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-471-916/2016).
  4. Teismas, spręsdamas, ar prašomas panaikinti arbitražo teismo sprendimas neprieštarauja viešajai tvarkai, nesprendžia, ar arbitražo teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir tinkamai jas vertino, nenagrinėja, kaip buvo tiriami įrodymai arbitražo procese, taip pat nevertina, ar tinkamai buvo taikytos proceso ir materialiosios teisės normos, nes, pirma, tai nėra proceso dėl arbitražo teismo sprendimo apskundimo dalykas ir, antra, arbitražo teismo turinio vertinimas nepatenka į viešosios tvarkos išlygą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2012).
  5. Nagrinėjamu atveju pareiškėja (atsakovė) arbitražo teismo sprendimo panaikinimą viešosios tvarkos pagrindu grindžia imperatyvių normų – VPĮ 3 straipsnio 1 dalies,18 straipsnio 2, 3, 8 dalių, 93 straipsnio, 96 straipsnio 2 dalies, CPK 24 straipsnio 1 dalies pažeidimu.
  6. Pareiškėjai (atsakovei) iš esmės tuo pačiu VPĮ normų pažeidimu ir iš to kylančiomis pasekmėmis grindžiant tiek KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 punkto, tiek viešosios tvarkos pažeidimo atvejus ir teisėjų kolegijai sprendžiant ginčo arbitruotinumo klausimą konstatavus, kad arbitražo teismo šalių nagrinėtas ginčas nepatenka į viešųjų pirkimų reguliavimo sritį, nėra pagrindo spręsti ir apie VPĮ normų pažeidimus. Pažymėtina, kad pagal arbitražo bylos duomenis, ieškinio reikalavimai formuluoti alternatyviai, t. y. žalos (nuostolių) atlyginimo prašyta tuo atveju, jei arbitražo teismas netenkins pirmojo reikalavimo dėl sutarties pripažinimo galiojančia ir privaloma šalims dėl numatyto atleidimo atvejo. Arbitražo teismas, sprendime nuosekliai pasisakė dėl ieškovų reikštų reikalavimų alternatyvaus pobūdžio, nurodydamas, kad iš dalies tenkinus pirmąjį reikalavimą, arbitražo teismas netiria ir nepasisako dėl kitų alternatyvių ieškovų prašymų dėl nuostolių ar baudos iš atsakovo priteisimo (208 p.). Atsižvelgiant į tai, skundo argumentai dėl imperatyvių VPĮ 93 straipsnio, 96 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimo, atmestinas kaip nepagrįstas ir nesudarantis pagrindo arbitražo sprendimui panaikinti.
  7. Taip pat nėra pagrindo sutikti su skundo argumentais, kad arbitražo teismas neįvertino ir nepasisakė dėl sutarties sąlygų pakeitimo aplinkybių. Teisėjų kolegija jau yra nurodžiusi, kad arbitražo teismas, spręsdamas šalių ginčą ir, nustatęs pagrindą taikyti sutartyje nustatytą atleidimo atvejį dėl atsakovės priešpriešinės bendradarbiavimo pareigos pažeidimo, pratęsdamas Partnerystės sutarties įsigaliojimo terminą papildomam 4 mėnesių terminui, aiškiai apibrėžė ribas, nurodydamas, kad priimtu sprendimu nepasisakoma ir nenustatoma jokių šalių teisių ir pareigų dėl Partnerystės sutarties keitimo klausimo. Arbitražo teismas, spręsdamas dėl išankstinių sąlygų vykdymo, šalių bendradarbiavimo, atleidimo atvejo taikymo, aiškino ir taikė Partnerystės sutarties nuostatas pagal nustatytas faktines aplinkybes, o, kaip minėta, sutarties sąlygų aiškinimas ir taikymas per nustatytų faktinių aplinkybių visetą, kurių pagrindu padarytos atitinkamos arbitražo teismo išvados ir priimtas sprendimas, vertinimas nepriskirtinas Lietuvos apeliacinio teismo kompetencijai, nesant pagrindo manyti, kad nagrinėjamu atveju viešosios tvarkos pažeidimą galėtų lemti arbitražo teismo neanalizuotos aplinkybės, netirti įrodymai ir pan.
  8. Nagrinėjamu atveju nenustatytas ir CPK 24 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 24 straipsnio nuostatos, priešingai nei 23 straipsnio, 137 straipsnio 2 dalies 6 punkto ir 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto, nėra skirtos teismo ir arbitražo teismo santykiui reguliuoti. CPK 24 straipsniu, reglamentuojančiu bylos priskyrimo teismui prioritetą, siekiama užtikrinti asmenų teisę į teisminę gynybą ir jis taikytinas tais atvejais, kai dalis reikalavimų priskirtini teismo, o dalis kitų institucijų kompetencijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2014). Kaip teisingai atkreipė dėmesį ieškovai, šis principas, nuo 2017-07-01, perkeltas ir į CPK 24 straipsnio 3 dalį, kurioje nurodoma, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos netaikomos, kai šalys yra sudariusios susitarimą perduoti arbitražą spręsti arbitražo tvarka. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, taip pat, kad ieškovų reikštas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo arbitražo teismo apskritai nebuvo nagrinėjamas, nėra pagrindo spręsti dėl CK 24 straipsnio 1 dalies pažeidimo ir, šiuo pagrindu, konstatuoti priimto arbitražo sprendimo prieštaravimą viešajai tvarkai pagal KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punktą.

15Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

  1. Lietuvos apeliaciniame teisme 2017-10-24 gautas suinteresuoto asmens (ieškovo) Gemmo S.p.A prašymas priteisti iš pareiškėjos (atsakovės) 3 638,97 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro atsiliepimo į pareiškėjos (atsakovės) skundą, prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (stabdyti arbitražo sprendimo vykdymą) parengimas bei kitų susijusių darbų išlaidos. Šis prašymas grįstas pridėtais dokumentais: 1) 2017-04-30 sąskaitos faktūros kopija; 2) 2014-04-20 darbų ataskaitos kopija; 3) 2017-08-30 apmokėjimo kvitu; 4) 2017-05-10 sąskaitos faktūros kopija; 5) 2017-05-10 darbų ataskaitos kopija; 6) pažyma dėl suteiktų paslaugų, papildomai paaiškinant, kad pridėtose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos sumos yra didesnės bei šioje byloje patirtos ir prašomos priteisti išlaidos, nes jose įtrauktos klientui ir kitose bylose suteiktos teisinės paslaugos, todėl šioje byloje suteiktos teisinės paslaugos bei išlaidų suma atsispindi prieduose Nr. 2, Nr. 5 ir Nr. 6.
  2. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 str. 3 d.). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas atstovavimo išlaidas.
  3. Nors ieškovė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo prašo tiek už atsiliepimo, tiek už prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones parengimą, tačiau iš byloje esančių duomenų nustačius, kad ieškovai, bylą pagal pareiškėjos (atsakovės) skundą nagrinėjant Lietuvos apeliaciniame teisme, pateikė vieną procesinį dokumentą – atsiliepimą į pareiškėjos (atsakovės) skundą, kuriame kartu buvo reiškiamas ir prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, spręstina tik dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio pagrįstumo už atsiliepimo į skundą parengimą.
  4. Teisėjų kolegija, įvertinusi Rekomendacijose nustatytus dydžius (8.11 p.), bylos sudėtingumą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, sprendžia, kad teisėta ir pagrįsta suma už atsiliepimo į skundą parengimą sudaro 1 069,64 Eur (1,3 x 822,8 Eur), todėl ji priteistina iš atsakovės ieškovei Gemmo S.p.A.
  5. Pareiškėjos (atsakovės) Lietuvos apeliaciniame teisme 2017-10-20 gautas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, netenkintinas, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos skundą dėl arbitražo teismo sprendimo panaikinimo, atmetus kaip nepagrįstą.

16Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 301 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 50 straipsniu,

Nutarė

17pareiškėjos (atsakovės) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (j. a. k. 188710061) skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimo, priimto arbitražo byloje Nr. 339, panaikinimo, atmesti.

18Suinteresuotam asmeniui (ieškovei) Gemmo S.p.A (j. a. k. 03214610242) (adresas:

19Viale dell`Industria 2, 36087, Arcugnano, Italija) iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (j. a. k. 188710061) priteisti 1 069,64 Eur bylinėjimosi išlaidų.

20Atmesti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

21Arbitražo bylą Nr. 339 grąžinti arbitražo institucijai.

Proceso dalyviai
Ryšiai