Byla e2A-904-381/2018
Dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2018 m. balandžio 25 d. sprendimo, priimto arbitražo byloje Nr. 373, panaikinimo, suinteresuotas asmuo (ieškovė arbitražo byloje) – uždaroji akcinė bendrovė „Skyroad Leasing“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Gudžiūnienės ir Dalios Kačinskienės,

2teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos OAO „Tajik air“ (atsakovė arbitražo byloje) skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2018 m. balandžio 25 d. sprendimo, priimto arbitražo byloje Nr. 373, panaikinimo, suinteresuotas asmuo (ieškovė arbitražo byloje) – uždaroji akcinė bendrovė „Skyroad Leasing“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Vilniaus komercinio arbitražo teismas (toliau – VKAT) 2018 m. balandžio 25 d. sprendimu, priimtu arbitražo byloje Nr. 373, nusprendė, kad atsakovė OAO „Tajik air“ privalo sumokėti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Skyroad Leasing“: 1) 4 306 100 USD pradelsto lizingo mokesčio; 2) 1 574 852,43 USD palūkanų (iki sprendimo); 3) 10 335 473,11 USD lizingo mokesčio pažeidimo atveju; 4) 4 000 000 USD kaip orlaivių vertę; 5) 8 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas už 1–4 punktuose priteistas sumas nuo 2017 m. rugsėjo 5 d. iki galutinio sumokėjimo; 6) 78 700,58 Eur ir 6 773,60 USD kaip ieškovės patirtų teisinių išlaidų atlyginimą.
  2. Pareiškėja OAO „Tajik air“ kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti VKAT 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Nr. 373.
  3. Pareiškėja skunde nurodo, kad suinteresuoto asmens ieškinys VKAT buvo grįstas su ??? „Tajik air“ (nuomininku) 2009 m. rugsėjo 15 d. ir 2009 m. rugsėjo 29 d. sudarytomis 2 lėktuvų nuomos sutartimis, kuriose buvo įtvirtintos ir arbitražinės išlygos dėl ginčų sprendimo VKAT pagal Lietuvos Respublikos materialinę teisę. ??? „Tajik air“ VKAT buvo pareiškusi priešieškinį, prašydama pripažinti arbitražinį susitarimą niekiniu dėl jo prieštaravimo Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ) 12 straipsnio 3 dalies normai, nes pareiškėja pagal Tadžikistano Respublikos įstatymus yra valstybės įmonė ir neturėjo išankstinio steigėjo sutikimo arbitražiniam susitarimui sudaryti. VKAT paliko priešieškinį nenagrinėtą, nustatęs, kad atsakovė nesumokėjo arbitražo rinkliavų, tačiau taip pat nurodė, kad pagal pareigas vertins arbitražinio susitarimo galiojimą KAĮ 12 straipsnio 3 dalies kontekste, nes joje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvioji.
  4. Pareiškėjos įsitikinimu, VKAT nepagrįstai konstatavo turintis kompetenciją nagrinėti šalių ginčą. Kadangi pareiškėja neturėjo teisnumo sudaryti arbitražinį susitarimą, jis yra niekinis, o ginčijamas VKAT sprendimas naikintinas pagal KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Nepagrįstą VKAT sprendimą dėl kompetencijos lėmė netinkamas KAĮ aiškinimas ir taikymas.
  5. KAĮ, be kita ko, reglamentuoja arbitražiniam susitarimui keliamus reikalavimus ir arbitražo teismo kompetenciją (1 straipsnis). Pagal KAĮ 2 straipsnio, apibrėžiančio jo taikymo sritį, 1 dalį šis įstatymas taikomas arbitražui, kurio vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, neatsižvelgiant į kitas aplinkybes. Taigi KAĮ taikymą juo reglamentuojantiems teisiniams santykiams lemia tai, kad arbitražo vieta yra Lietuvos Respublikoje, ir jokios kitos aplinkybės, pavyzdžiui, tarptautinis arbitražo pobūdis, neturi įtakos KAĮ taikymui. VKAT argumentas, kad KAĮ 12 straipsnio 3 dalies normos taikymą tik pagal Lietuvos Respublikos įstatymus įsteigtiems juridiniams asmenims patvirtina normos kitimo istorija, o būtent joje atsiradusi nuoroda į Lietuvos banką, nėra įtikinamas ir pakankamas VKAT kompetencijai nagrinėjamu atveju pagrįsti. Toks aiškinimas prieštarauja KAĮ 2 straipsnio 1 dalies normai, šio įstatymo taikymą siejančiai tik su Lietuvos Respublikoje esančia arbitražo vieta, bet ne su nacionaline arbitražo šalių priklausomybe ar tarptautiniu arbitražo pobūdžiu. Be to, KAĮ 12 straipsnio 3 dalyje apskritai nėra jokios aiškios nuorodos, kad joje minimos valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos ar organizacijos yra būtent Lietuvos Respublikos juridiniai asmenys. Lietuvos banko išskyrimas nagrinėjamoje teisės normoje laikytinas teisinės technikos netobulumu, bet ne įrodymu, kad norma netaikoma užsienio valstybių viešiesiems juridiniams asmenims.
  6. VKAT argumentas, kad KAĮ 12 straipsnio 3 dalyje numatyti apribojimai apskritai netaikomi tarptautinio arbitražo atveju, taip pat yra neįtikinantis. Tokia pozicija ne tik prieštarauja KAĮ 2 straipsnio 1 daliai, tačiau jai taip pat trūksta ir pagrindimo. KAĮ 50 straipsnio 3 dalyje nustatyti nacionalinio arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindai yra identiški atsisakymo pripažinti užsienio arbitražo teismo sprendimą pagrindams, įtvirtintiems 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo 7 straipsnyje. Arbitražinio susitarimo šalies neveiksnumas yra vienas iš arbitražo teismo sprendimo panaikinimo ar nepripažinimo pagrindų, įtvirtintų tiek nacionaliniame KAĮ, tiek ir tarptautinėje Niujorko konvencijoje. VKAT nurodytas principas, jog šalis negali pasitelkti savo vidaus teisės nuostatų, kad pasiteisintų dėl sutarties nesilaikymo, yra tarptautinės viešosios teisės principas, įtvirtintas 1969 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 27 straipsnyje. Ši konvencija, kaip ir pats aptariamas principas, taikomas valstybių sudaromoms tarptautinėms sutartims. Abejotina, ar valstybės ar savivaldybės įmonės susitarimas su užsienio subjektu dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo gali būti prilyginamas tarptautinei sutarčiai Vienos konvencijos prasme. Pareiškėja nekvestionuoja pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) principo reikšmės, tačiau jis negali būti suabsoliutintas ir priešinamas imperatyviosioms teisės normoms, pavyzdžiui KAĮ 12 straipsnio 3 daliai.
  7. VKAT argumentas, kad KAĮ 12 straipsnio 3 dalies ribojimas netaikomas pareiškėjai, nes ribojimas yra susijęs su arbitražinio susitarimo šalies veiksnumu, o nagrinėjamu atveju pagal Lietuvos Respublikos tarptautinės privatinės teisės taisykles, įtvirtintas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK), pareiškėjos, kaip Tadžikistano Respublikos juridinio asmens, veiksnumas (teisnumas) nustatytinas remiantis šios šalies, o ne Lietuvos Respublikos įstatymais, yra nepagrįstas. CK nėra skirtas ir nereglamentuoja arbitražo klausimų (1.1 straipsnis), KAĮ be kita ko, reglamentuoja reikalavimus arbitražiniam susitarimui ir arbitražo kompetenciją. Dėl to CK, įskaitant jame įtvirtintas tarptautinės privatinės teisės taisykles, neturėtų būti taikomas tiems specifiniams klausimams, kuriems yra skirtas KAĮ, įskaitant šio įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtintiems nearbitruotiniems ginčams ratione personae. Kita vertus, taikyti šalių sudarytų nuomos sutarčių pagrindu susiklosčiusiems santykiams, įskaitant ginčų sprendimą, Lietuvos Respublikos materialinę teisę, pasirinko pačios šalys, t. y. ši teisė taikoma šalių susitarimu. Net nevertinant aiškios šalių nuorodos būtent į vidaus materialinę teisę, pagal CK 1.10 straipsnio 3 dalį nuoroda į taikytiną užsienio teisę reiškia nuorodą į atitinkamos valstybės vidaus materialinę teisę, o ne į šios valstybės tarptautinę privatinę teisę. Be to, analogiška norma yra įtvirtinta ir paties KAĮ 39 straipsnio 1 dalyje.
  8. Pareiškėjos vertinimu, negalima sutikti ir su VKAT argumentu, kad net jei pareiškėjos teisnumas ir būtų apribotas pagal Tadžikistano Respublikos įstatymus, tai neturėtų įtakos, nes tarptautiniame komerciniame arbitraže plačiai pripažįstama, jog valstybės įmonė negali remtis nacionaline teise kvestionuodama ginčo arbitruotinumą ar jos galėjimą sudaryti arbitražinį susitarimą. VKAT, teigdamas apie atitinkamą tarptautiniame komerciniame arbitraže plačiai pripažįstamą praktiką, nepateikė jokių jos pavyzdžių. Kita vertus, abejotina, ar ši praktika galėtų būti itin reikšminga valstybės teismui sprendžiant dėl arbitražo teismo sprendimo panaikinimo. Arbitražas yra privatus šalių ginčų sprendimo būdas, pasirenkamas pačių šalių ir eliminuojantis ginčo sprendimą iš valstybės institucijos – teismo – jurisdikcijos. Valstybė pripažįsta arbitražą ir arbitražo teismo sprendimus ne besąlygiškai, nes yra nustatyti sprendimų panaikinimo ir nepripažinimo pagrindai. Šie pagrindai visų pirma yra susiję su valstybės suverenitetu, kaip pamatine jos egzistavimo prielaida. Suprantamas arbitražo teismo siekis plačiai aiškinti ir taikyti savo kompetenciją, tačiau arbitražas, kaip privatus ginčų sprendimų būdas, negali paneigti valstybės suvereniteto. Šiuo atveju VKAT interpretavimas, kad Tadžikistano Respublikos nacionaliniai įstatymai neturi reikšmės, kėsinasi į Tadžikistano Respublikos suverenitetą, nes iš valstybės atimama teisė per išankstinį reikalavimą leidimui sudaryti arbitražinį susitarimą kontroliuoti savo (valstybinių) įmonių, įstaigų ir organizacijų veiklą. Pagal tokią VKAT logiką nagrinėjamu atveju pareiškėjai netaikytinas nei KAĮ, nei Tadžikistano Respublikos įstatymai, o jos teisinę padėtį išimtinai lemia privačių asmenų (arbitrų) sprendimas. Vadovaujantis nagrinėjama VKAT pozicija, galima daryti išvadą, kad KAĮ 12 straipsnio 3 dalies ribojimai, esant tarptautiniam arbitražui, netaikomi ir Lietuvos Respublikos viešiesiems juridiniams asmenims (pagal principą, draudžiantį valstybei remtis savo vidaus teise siekiant pagrįsti tarptautinių įsipareigojimų nevykdymą) arba kad šie ribojimai yra skirti išimtinai saugoti nacionalinius subjektus. Pirmuoju atveju tai apskritai iš esmės paneigia galimybę efektyviai taikyti KAĮ 12 straipsnio 3 dalį, o antruoju atveju – leidžia kalbėti apie nepagrįstą protekcionizmą.
  9. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad pačiame VKAT sprendime nurodyta, kad arbitražinio susitarimo sudarymo metu pareiškėja turėjo valstybės įmonės statusą pagal Tadžikistano Respublikos teisę. Tai, kad šioje arbitražo byloje pareiškėja buvo atstovaujama Tadžikistano Respublikos Transporto ministerijos Teisės departamento vadovo, rodo glaudų pareiškėjos ir valstybės ryšį. VKAT nekvestionavo pareiškėjos pozicijos, kad ji neturėjo steigėjo sutikimo arbitražiniam susitarimui sudaryti. Skundžiamas arbitražas taip pat laikytinas Lietuvos Respublikos arbitražu KAĮ 3 straipsnio 8 dalies prasme. Taigi egzistavo visos sąlygos VKAT pareiškėjos atžvilgiu taikyti KAĮ 12 straipsnio 3 dalies ribojimą ir atsisakyti savo kompetencijos. Priešingas sprendimas sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą VKAT sprendimą pagal KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 1 punktą.
  10. Suinteresuotas asmuo UAB „Skyroad Leasing“ atsiliepime į pareiškėjos skundą prašo atmesti pareiškėjos skundą dėl VKAT 2018 m. balandžio 25 d. sprendimo panaikinimo ir priteisti suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  11. Suinteresuotas asmuo nurodo, kad ginčo arbitruotinumas yra išskiriamas į objektinį arbitruotinumą ir subjektinį arbitruotinumą. Tarp pareiškėjos ir suinteresuoto asmens nebuvo ir nėra ginčo dėl objektinio arbitruotinumo arba arbitruotinumo ratione materiae. Tarp šalių ginčas kilo dėl subjektinio arbitruotinumo arba arbitruotinumo ratione personae, t. y. dėl pareiškėjos galėjimo būti arbitražinių susitarimų šalimi.
  12. Vadovaujantis arbitražo doktrina ir teismų praktika, pareiškėjos subjektinis arbitruotinumas negali būti nustatomas Lietuvos Respublikos teisės aktais, t. y. KAĮ 12 straipsnio 3 dalies norma, ribojanti subjektinį arbitruotinumą, negali būti taikoma pareiškėjai, nes kaip nurodė ir VKAT ginčijamame sprendime, ši norma yra taikoma tik Lietuvos Respublikoje įsteigtiems juridiniams asmenims, o pareiškėja yra Tadžikistano Respublikoje įsteigtas ir veikiantis juridinis asmuo. KAĮ 12 straipsnio 3 dalies nuostata yra susijusi su ginčo subjekto – viešojo juridinio asmens – civilinio veiksnumo ribojimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2009). Arbitražinio susitarimo galiojimas dėl šalių veiksnumo nustatomas pagal šalims taikytiną teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2007, 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2013). Aiškinamajame KAĮ rašte nurodyta, kad rengiant KAĮ, buvo remiamasi 1961 m. Ženevos konvencijos dėl tarptautinio komercinio arbitražo nuostatomis, pagal kurias šalių teisnumas (veiksnumas), t. y. ginčo arbitruotinumas ratione personae arba subjektinis arbitruotinumas, yra nustatomas pagal valstybės, kurioje šie juridiniai asmenys ar organizacijos yra įsteigti, teisę (Ženevos konvencijos 6 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju pareiškėjos subjektinis arbitruotinumas turi būti nustatinėjamas pagal pareiškėjai taikytiną teisę, t. y. Tadžikistano Respublikos nacionalinę teisę (CK 1.19 straipsnio 1 dalis ir 1.23 straipsnis).
  13. CPK 808 straipsnis reglamentuoja užsienio teisės taikymą civiliniame procese bei šalies, besiremiančios užsienio teise, pareigą pateikti įrodymus, susijusius su užsienio teisės taikymu. Ta šalis, kuri remiasi užsienio teise, turi pareigą pateikti su jos turiniu susijusius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2008, 2009 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2009, 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2011). Taigi pareiškėja, siekdama pagrįsti ir įrodyti savo teiginius, kad jos subjektinis arbitruotinumas yra apribotas, turėjo teismui pateikti jos subjektinį arbitruotinumą ribojančius Tadžikistano Respublikos teisės aktus. Suinteresuoto asmens teigimu, negalima sutikti su pareiškėjos teiginiais, kad nuomos sutarčių sudarymo metu ji turėjo valstybės įmonės statusą ir kad sutikimas arbitražiniams susitarimams sudaryti nebuvo gautas, nes ji šiems argumentams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Pareiškėjos skunde pateikti argumentai yra niekuo nepagrįsti deklaratyvūs teiginiai, kuriais remiantis nėra pagrindo panaikinti ginčijamą VKAT sprendimą.
  14. Tadžikistano Respublikos įstatymai, kuriais reglamentuojamas pareiškėjos veiksnumas, nenustato jokių apribojimų pareiškėjai sudaryti arbitražinius susitarimus. Tadžikistano Respublikos teisės aktai, galioję sudarant arbitražinius susitarimus ir galiojantys šiuo metu, neapriboja pareiškėjos subjektinio arbitruotinumo. Taigi pareiškėjos subjektinis arbitruotinumas apskritai nėra apribotas ir ji galėjo bei gali sudaryti arbitražinius susitarimus. Tai patvirtina viešai paskelbti Tadžikistano Respublikos įstatymai dėl arbitražo: Tadžikistano Respublikos arbitražo įstatymas ir Tadžikistano Respublikos tarptautinio komercinio arbitražo įstatymas.
  15. Tadžikistano Respublikos Vyriausybė 2009 m. gruodžio 30 d. priėmė nutarimą Nr. 707, kuriuo valstybinė unitarinė aviacijos įmonė „Tajik air“ buvo pertvarkyta į privatų juridinį asmenį – OAO „Tajik air“, t. y. pareiškėją. Taigi pareiškėja jau nuo 2009 m. gruodžio 30 d. yra privatus juridinis asmuo, todėl jokie subjektinio arbitruotinumo ribojimai, net jei tokie ir būtų numatyti Tadžikistano Respublikos įstatymuose, negalėtų būti taikomi pareiškėjai jau nuo 2009 m. gruodžio 30 d.
  16. Nepaisant to, kad daugumos valstybių teisės aktai riboja valstybės ir kitų viešų subjektų galimybes kylančius ginčus, kurių šalimi jie yra, spręsti arbitraže, įprastai tokie ribojimai nėra taikomi tarptautinio arbitražo atveju. Išsami tarptautinio arbitražo doktrina ir tarptautinė praktika patvirtina, kad visuotinai pripažįstama, jog tarptautinio arbitražo atveju viešieji arba valstybės subjektai negali kvestionuoti arbitražinio susitarimo galiojimo, remdamiesi subjektinio arbitruotinumo ribojimu, kuris įtvirtintas nacionaliniuose teisės aktuose. Taigi net jei pareiškėjai ir būtų nustatyti subjektinio arbitruotinumo ribojimai jai taikomuose Tadžikistano Respublikos teisės aktuose, tokie apribojimai nebūtų taikomi tarptautiniame arbitraže.
  17. Vadovaujantis 1985 m. Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) parengtu Tarptautinio komercinio arbitražo modelinio (pavyzdinio) įstatymo, kuriuo buvo remiamasi rengiant KAĮ, 1 straipsnio 3 dalimi, arbitražas yra tarptautinis, jei arbitražinio susitarimo sudarymo metu, tokio susitarimo šalių verslo vietos yra skirtingose valstybėse. VKAT byloje Nr. 373 nagrinėtas ginčas kilo tarp skirtingose jurisdikcijose įsteigtų ir savo verslo vietas turinčių šalių, t. y. tarp suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos juridinio asmens, ir pareiškėjos – Tadžikistano Respublikos juridinio asmens. Todėl VKAT byloje Nr. 373 vykęs bylinėjimosi procesas, kurio metu priimtas skundu ginčijamas sprendimas, buvo tarptautinis arbitražas, todėl VKAT bylos Nr. 373 ir joje priimto sprendimo vertinimui turi būti taikomos visuotinai pripažintos tarptautinio arbitražo taisyklės. Visuotinai pripažįstama, kad valstybė, valstybės įmonė ar valstybės subjektas negali remtis savo neveiksnumu sudaryti arbitražinį susitarimą, atsisakyti dalyvauti arbitraže, su kuriuo anksčiau sutiko. Šis principas tarptautinėje teisėje kyla iš 1969 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės, kurios šalimis yra tiek Lietuvos Respublika, tiek Tadžikistano Respublika (46 straipsnio 1 dalis). Taigi šiuo atveju arbitražinių susitarimų galiojimas negali būti paneigtas, juo labiau, kad kilus abejonėms dėl arbitražinės išlygos egzistavimo ar galiojimo, jos yra aiškinamos arbitražinio susitarimo galiojimo naudai, t. y. taikant in favor contractus principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-681/2002, 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2007, 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013, 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-969/2016). Be to, pareiškėja savo skunde taip pat pripažįsta ir nekvestionuoja pacta sunt servanda principo, kuris buvo akcentuotas Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto išvadoje dėl KAĮ pakeitimo įstatymo projekto, reikšmės.
  18. KAĮ 12 straipsnio 3 dalies nuostata yra taikoma kartu su CK 1.82 straipsniu dėl juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimo. Tokie sandoriai pagal CK 1.78 straipsnį yra laikomi nuginčijamais sandoriais, kurie negali būti laikomi negaliojančiais per se (CK 1.78 straipsnio 2 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką niekinis arbitražinio susitarimo pobūdis turi būti akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2007). Be to, teismų praktikoje yra išaiškinta, kad KAĮ nėra nustatyta, kokia forma turi būti išreikštas valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos ar organizacijos steigėjo sutikimas dėl arbitražinio susitarimo sudarymo, todėl darytina išvada, jog toks sutikimas gali būti žodinis, rašytinis arba išreikštas konkliudentiniais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2007, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-283/2013, 2017 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-644-370/2017). Todėl valstybės įmonės steigėjo sutikimas gali būti gautas ir po arbitražinio susitarimo sudarymo (t. y. steigėjas po arbitražinio susitarimo sudarymo gali šį susitarimą patvirtinti (CK 1.79 straipsnis)).
  19. Teisių pagal pagrindinę sutartį perėmėjui pereina ir teisės, ir pareigos pagal arbitražinį susitarimą, priešingas vertinimas sukurtų galimybę šalims piktnaudžiauti, nes būtų paprasta išvengti ginčo nagrinėjimo arbitraže (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316-687/2015). Pareiškėja valstybinės unitarinės aviacijos įmonės „Tajik air“ teises ir pareigas pagal nuomos sutartis perėmė visa apimtimi ir iki 2012 m. spalio mėnesio, t. y. beveik 3 metus po teisių ir pareigų perėmimo, vykdė mokėjimo pareigą pagal nuomos sutartis. Po nuomos sutarčių sudarymo nei valstybinė unitarinė aviacijos įmonė „Tajik air“, nei pati pareiškėja ar Tadžikistano Respublikos Vyriausybė (ar kita Tadžikistano Respublikos institucija) iki pat priešieškinio pateikimo 2017 m. spalio 31 d. VKAT nagrinėtoje byloje Nr. 373 nekvestionavo nuomos sutartyse esančių arbitražinių susitarimų galiojimo.
  20. VKAT turėjo teisę spręsti dėl savo jurisdikcijos (KAĮ 19 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2014, 2015 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-135-695/2015, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-644-370/2017). Pareiškėja pati savo pasirinkimu nerealizavo savo teisės ginčyti arbitražinius susitarimus VKAT nagrinėtoje byloje Nr. 373, nes nesumokėjo avansinės arbitravimo rinkliavos. Tai, jog pareiškėja pati siekė arbitražinių susitarimų galiojimo klausimą perduoti VKAT kompetencijai ir tik vėliau, nesumokėjusi avansinės arbitravimo rinkliavos, kreipėsi į teismą su skundu, patvirtina, kad ir pati pareiškėja pripažino VKAT kompetenciją spręsti dėl arbitražinių susitarimų galiojimo. Nors pareiškėja ir nesumokėjo avansinės arbitravimo rinkliavos, VKAT pasisakė dėl savo kompetencijos ir arbitražinių susitarimų galiojimo bei pagrįstai sprendė, jog turi kompetenciją nagrinėti pareiškėjos ir suinteresuoto asmens ginčą, t. y. jog arbitražiniai susitarimai yra galiojantys. Pareiškėja savo skunde nenurodo jokių naujų aplinkybių, tik siekia pakartotinio jau išnagrinėtų faktų ir materialiosios teisės taikymo peržiūrėjimo teisme, t. y. sukuria apeliacinius santykius, nors tokie pareiškėjos veiksmai yra neleistini.
  21. VKAT jau anksčiau byloje Nr. 276 nagrinėjo ginčą tarp tų pačių šalių (pareiškėjos ir suinteresuoto asmens) dėl identiško dalyko (nuomos sutarčių nevykdymo) ir remdamasis tais pačiais arbitražiniais susitarimais. Nurodytoje byloje priimtu 2014 m. vasario 26 d. sprendimu VKAT pripažino pareiškėją pažeidusia nuomos sutartis ir įpareigojo ją sumokėti suinteresuotam asmeniui 2 824 000 USD skolą bei 9 proc. palūkanas nuo priteistos sumos nuo arbitražinio nagrinėjimo pradžios iki sprendimo visiško įvykdymo, o taip pat išaiškino, jog VKAT yra kompetentingas spręsti pareiškėjos ir suinteresuoto asmens ginčą. Tadžikistano Respublikos Dušanbė miesto teismas 2014 m. lapkričio 17 d. šį sprendimą pripažino ir įpareigojo pareiškėją jį vykdyti. Tai patvirtina, jog arbitražiniai susitarimai galioja ir jog jokių apribojimų pareiškėjos subjektiniam arbitruotinumui Tadžikistano Respublikos įstatymuose nebuvo ir nėra. Rusijos Federacijos Maskvos miesto arbitražo teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartimi sprendimas byloje Nr. 276 buvo pripažintas ir įpareigotas vykdyti Rusijos Federacijoje. Pareiškėja, skunde kvestionuodama tų pačių arbitražinių susitarimų galiojimo klausimą, kuris jau yra išspręstas, piktnaudžiauja savo teisėmis.
  22. Be to, pareiškėja jau 2014 m. rugsėjo 15 d. buvo inicijavusi ginčą Lietuvos apeliaciniame teisme dėl su UAB „FL Technics“ sudarytos arbitražinės išlygos negaliojimo beveik identiškomis aplinkybėmis (dėl KAĮ 12 straipsnio 3 dalies taikymo), kai teikė skundą dėl VKAT 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo arbitražo byloje Nr. 277. Tačiau 2014 m. gruodžio 11 d. pareiškėja atsisakė skundo ir visiškai įvykdė VKAT sprendimą byloje Nr. 277, taip pripažindama VKAT jurisdikciją ir savo subjektinį arbitruotinumą, t. y. galėjimą sudaryti arbitražines išlygas. Pareiškėja buvo veiksni sudarydama arbitražinius susitarimus su suinteresuotu asmeniu, todėl nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti ginčijamą VKAT sprendimą.

6Teisėjų kolegija

konstatuoja:

7IV. Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8Dėl bylos nagrinėjimo ribų

  1. Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio arbitražo sprendimo apskundimo tvarka ir sąlygos įtvirtintos CPK III dalies XVI skyriaus bei KAĮ VIII skyriaus normose. Pagal CPK 301 straipsnio 5 dalį skundai dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančių arbitražų sprendimų, pateikti KAĮ nustatyta tvarka, yra paduodami tiesiogiai Lietuvos apeliaciniam teismui ir nagrinėjami mutatis mutandis taikant šiame skyriuje nustatytas taisykles.
  2. Pagal KAĮ 50 straipsnio 3 dalį Lietuvos apeliacinis teismas gali panaikinti arbitražo teismo sprendimą, kai padavusi skundą šalis pateikia įrodymus, kad: 1) viena iš arbitražinio susitarimo šalių pagal taikomus įstatymus buvo neveiksni arba arbitražinis susitarimas negalioja pagal šalių susitarimu taikomus įstatymus, o kai šalys dėl arbitražiniam susitarimui taikomų įstatymų nesusitarė, – pagal valstybės, kurioje buvo priimtas arbitražo teismo sprendimas, įstatymus; arba 2) šaliai, prieš kurią norima remtis arbitražo teismo sprendimu, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražinį nagrinėjimą arba kitaip nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo paaiškinimus; arba 3) arbitražo teismo sprendimas buvo priimtas dėl ginčo ar ginčo dalies, kuri nebuvo perduota arbitražui. Jeigu galima atskirti ginčo dalį, kuri buvo perduota arbitražui, ta arbitražo teismo sprendimo dalis, kuria yra išspręsti arbitražui perduoti klausimai, gali būti pripažįstama ir vykdoma; arba 4) arbitražo teismo sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko šalių susitarimo ir (arba) imperatyvių šio įstatymo nuostatų; 5) ginčas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti perduotas arbitražui; arba 6) arbitražo teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. Lietuvos apeliacinis teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar skundžiamas arbitražo teismo sprendimas neprieštarauja šio straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytiems pagrindams (KAĮ 50 straipsnio 4 dalis).
  3. Iš KAĮ 50 straipsnyje įtvirtintų teisės normų sisteminės analizės matyti, kad Lietuvoje veikiančių arbitražų sprendimų teisminė priežiūra, kurios metu sprendžiama dėl arbitražo sprendimo panaikinimo, vykdoma ne apeliacijos (angl. appeal) ar remisijos (angl. remission), o anuliavimo forma (angl. annulment) (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1226/2014, 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-469/2014 ir kt.). Dėl anuliavimo, kaip arbitražo teismo sprendimų priežiūros formos, specifikos arbitražo teismo sprendimų tikrinimas fakto ir materialiosios teisės taikymo aspektu neleidžiamas. Arbitražo teismo sprendimas gali būti tikrinamas tik KAĮ 50 straipsnyje numatytų proceso normų (procesinės viešosios tvarkos) ir materialiosios viešosios tvarkos aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2012, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-245/2007 ir kt.).
  4. Arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindai, taip pat ir jų patikrinimo tvarka yra skirtingi – sprendimo suderinamumas su viešosios tvarkos reikalavimais ir ginčo arbitruotinumas (KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktai) tikrinami ex officio (KAĮ 50 straipsnio 4 dalis), o visi kiti arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindai – nustatyti KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose – analizuojami tik esant tokiam vienos iš šalių reikalavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-969/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-471-916/2016). KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų pagrindų panaikinti ginčijamą VKAT sprendimą Lietuvos apeliacinis teismas nenustatė.

9Dėl subjektinio arbitruotinumo

  1. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, arbitruotinumo teisinė kategorija yra susijusi su klausimu, kokių subjektų ir kokie ginčai pagal atitinkamos valstybės teisės aktus gali arba negali būti perduodami nagrinėti arbitraže. Pagal tai išskirtinos dvi sąvokos – subjektinis arbitruotinumas (arba arbitruotinumas ratione personae) ir objektinis arbitruotinumas (arba arbitruotinumas ratione materiae). Subjektinis arbitruotinumas reiškia tam tikrų subjektų galimybę sudaryti arbitražinius susitarimus ir spręsti ginčus arbitraže. Objektinio arbitruotinumo esmė ta, kad tam tikrų kategorijų ginčai negali būti nagrinėjami arbitraže dėl paties nagrinėtinų klausimų pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450-469/2015, 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-969/2016).
  2. Kaip teisingai nurodo suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą, tarp šalių nebuvo ir nėra ginčo dėl objektinio arbitruotinumo (arba arbitruotinumo ratione materiale), tačiau tarp šalių ginčas kilo dėl subjektinio arbitruotinumo (arba arbitruotinumo ratione personae), t. y. dėl pareiškėjos galėjimo būti arbitražinių susitarimų šalimi. Pareiškėja šioje byloje įrodinėja, kad ginčijamas VKAT sprendimas turi būti panaikintas pagal KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 1 punktą dėl arbitražinių susitarimų prieštaravimo KAĮ 12 straipsnio 3 dalies normai, nes pareiškėja pagal Tadžikistano Respublikos įstatymus yra valstybės įmonė, kuri neturėjo išankstinio steigėjo sutikimo arbitražiniams susitarimams sudaryti.
  3. Visi ginčai gali būti sprendžiami arbitraže, išskyrus KAĮ 12 straipsnyje nustatytas išimtis (KAĮ 12 straipsnio 1 dalis). Pagal KAĮ 12 straipsnio 3 dalį arbitražui negali būti perduoti ginčai, jeigu viena iš šalių yra valstybės ar savivaldybės įmonė, taip pat valstybės ar savivaldybės įstaiga ar organizacija, išskyrus Lietuvos banką, jeigu dėl arbitražinio susitarimo nebuvo gautas išankstinis šios įmonės, įstaigos ar organizacijos steigėjo sutikimas. Reikalavimas gauti išankstinį steigėjo sutikimą rodo, kad priešingai nei tam tikro pobūdžio ginčai, kurie per se negali būti nagrinėjami arbitraže, valstybės įmonei, įstaigai ar organizacijai civiliniuose santykiuose, kaip ir privatiems juridiniams asmenims, iš principo nėra draudžiama sudaryti arbitražinę išlygą; įstatyme įtvirtintu ribojimu, pagal kurį tam, kad ginčas galėtų būti perduodamas arbitražui, turi būti gautas išankstinis steigėjo sutikimas, yra įvedama tam tikra vidinė viešojo juridinio asmens veiksmų kontrolė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2009).
  4. Jau minėta, kad subjektinis arbitruotinumas reiškia tam tikrų subjektų galimybę sudaryti arbitražinius susitarimus ir spręsti ginčus arbitraže. Subjektinio arbitruotinumo ribojimai paprastai yra siejami su asmenų, kuriems jie taikomi, statusu ir (arba) atliekamomis funkcijomis – daugelyje šalių pati valstybė arba valstybės ar savivaldybės kontroliuojami subjektai neretai neturi teisės sudaryti arbitražinių susitarimų arba jiems sudaryti privalo gauti atitinkamą leidimą. Tokio pobūdžio subjektų galimybės sudaryti arbitražinius susitarimus gali priklausyti ir nuo tarptautinio elemento egzistavimo atitinkamame teisiniame santykyje – remtis draudimu sudaryti arbitražinius susitarimus galima tik tais atvejais, kai teisinis santykis yra nacionalinis, bet ne tarptautinis. Šiuo atveju laikoma, kad tokio pobūdžio ribojimai yra nacionalinės, o ne tarptautinės viešosios tvarkos elementas, be to, galimybės laisva valia arbitražinį susitarimą sudariusiam asmeniui remtis savo nacionalinėje teisėje įtvirtintu ribojimu sudaryti arbitražinius susitarimus prieš užsienio subjektą egzistavimas, kai vienai iš šalių tai naudinga, neatitiktų bendrųjų teisės principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450-469/2015).
  5. Kontinentinės teisės valstybėse visuotinai pripažįstama arbitražo teisė spręsti dėl savo kompetencijos, taip pat ir arbitražinio susitarimo galiojimo klausimus (kompetencijos–kompetencijos doktrina). Kompetencijos–kompetencijos doktrina įtvirtinta KAĮ 19 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad arbitražo teismas turi teisę pats priimti sprendimą dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą, įskaitant atvejus, kai kyla abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo ar jo galiojimo. Tai, kad arbitražas visų pirma pats sprendžia dėl savo jurisdikcijos, pripažįstama ir kasacinio teismo praktikoje, kurioje nurodyta, jog kai arbitražinio susitarimo galiojimo klausimas išsprendžiamas paties arbitražo galutiniu sprendimu dėl ginčo esmės, šalis, kvestionuojanti arbitražinio susitarimo galiojimą, turi galimybę patikrinti arbitražo sprendimą nurodytu klausimu ir teisme, paduodama prašymą dėl arbitražo sprendimo panaikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2010).
  6. Įstatymo nuostatos, kuriose įtvirtinti nearbitruotini ginčai, yra imperatyviosios, todėl teismas, spręsdamas dėl šalių arbitražinio susitarimo galiojimo, turi įsitikinti, ar ginčas gali būti nagrinėjamas arbitraže (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2009). Teismas ex officio gali pripažinti arbitražinį susitarimą negaliojančiu tik tokiu atveju, kai nėra jokių abejonių dėl atitinkamo susitarimo prieštaravimo viešajai tvarkai ar imperatyviajai įstatymo normai, ir tam, kad būtų padaryta tokia išvada, nereikia papildomai aiškintis bylos aplinkybių ir rinkti bei tirti papildomų įrodymų. Tarptautinio arbitražo doktrinoje ir praktikoje laikomasi pozicijos, jog, kilus abejonei dėl arbitražinio susitarimo buvimo ir jo galiojimo, abejonės aiškinamos arbitražinio susitarimo galiojimo naudai, t. y. taikomas principas in favor contractus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-510/2014).
  7. Tiek pagal Lietuvos Respublikos teisę, tiek ir vadovaujantis visuotinai įprastais tarptautinio komercinio arbitražo standartais, pripažįstama, kad arbitražinis susitarimas yra sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-969/2016).
  8. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad arbitražinio susitarimo galiojimą lemia arbitražiniam susitarimui taikytina teisė. Paprastai šis klausimas sprendžiamas remiantis lex loci arbitri principu, t. y. arbitražinio susitarimo galiojimas nustatomas pagal arbitražo vietos valstybės teisę, išskyrus dvi išimtis. Pirma, arbitražinio susitarimo galiojimas dėl šalių veiksnumo nustatomas remiantis bendrosiomis tarptautinės privatinės teisės taisyklėmis (kitaip tariant pagal šalims „taikytiną“ teisę, t. y. nacionalines kolizines normas ir jų pagrindu taikytinus nacionalinius įstatymus). Antra, arbitražinio susitarimo galiojimas dėl ginčo arbitruotinumo nustatomas pagal teismo vietos materialiąją teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2007). Nurodytoje byloje šalys arbitražo vietą buvo pasirinkusios Švedijoje, tačiau kadangi buvo sprendžiamas Lietuvos įmonės steigėjo išankstinio sutikimo (ne)gavimo klausimas, kasacinis teismas nurodė, kad apie ginčo šalių sudaryto arbitražinio susitarimo galiojimą spręstina pagal Lietuvos teisės normas.
  9. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjos OAO „Tajik air“ (lizingo gavėja ir atsakovė arbitražo byloje), kuri yra Tadžikistano Respublikoje įsteigtas juridinis asmuo, ir akcinės bendrovės (toliau – AB) „Avia Asset Management“ (dabar UAB „AviaAM B04“) (lizingo davėja), pagal Lietuvos teisę įsteigto juridinio asmens, 2009 m. rugsėjo 15 d. ir 2009 m. rugsėjo 29 d. sudarytose finansinės nuomos (lizingo) sutartyse buvo įtvirtintos ir arbitražinės išlygos dėl ginčų sprendimo VKAT pagal Lietuvos Respublikos materialiąją teisę. Kaip nustatyta VKAT 2018 m. balandžio 25 d. sprendime, priimtame arbitražo byloje Nr. 373, 2010 m. lapkričio 2 d. visos AB „Avia Asset Management“ (dabar UAB „AviaAM B04“) teisės ir įsipareigojimai pagal ginčo lizingo sutartis buvo perduoti suinteresuotam asmeniui UAB „Skyroad Leasing“ (ieškovė arbitražo byloje), pagal Lietuvos teisę įsteigtam juridiniam asmeniui, kurio pavadinimas reikalavimo teisių perleidimo metu buvo UAB „AviaAM B03“. Su tokiu teisių perleidimu OAO „Tajik air“ sutiko, pasirašydama papildomus susitarimus.
  10. Po to, kai UAB „Skyroad Leasing“ VKAT inicijavo arbitražo bylą Nr. 373 dėl netinkamo lizingo sutarčių vykdymo, ??? „Tajik air“ VKAT pareiškė priešieškinį, prašydama pripažinti arbitražinius susitarimus niekiniais dėl jų prieštaravimo KAĮ 12 straipsnio 3 dalies normai, nes pareiškėja pagal Tadžikistano Respublikos įstatymus yra valstybės įmonė ir neturėjo išankstinio steigėjo sutikimo arbitražiniams susitarimams sudaryti, tačiau VKAT paliko priešieškinį nenagrinėtą, nes nustatė, kad ??? „Tajik air“ nesumokėjo arbitražo rinkliavų. Tačiau VKAT galutiniame sprendime ex officio sprendė klausimą dėl savo kompetencijos ir padarė išvadą, kad jis yra kompetentingas nagrinėti kilusį ginčą, nes KAĮ 12 straipsnio 3 dalis netaikoma užsienio juridiniams asmenims, be to, KAĮ 12 straipsnio 3 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi tarptautinio komercinio arbitražo bylose. Teisėjų kolegija sutinka su tokiomis VKAT išvadomis, kurios lemia tai, kad pareiškėja nepagrįstai skunde remiasi arbitražinių susitarimų prieštaravimu KAĮ 12 straipsnio 3 dalies normai, kaip pagrindu panaikinti ginčijamą VKAT sprendimą.
  11. Pareiškėjos akcentuojama KAĮ 2 straipsnio 1 dalies norma, kad KAĮ taikomas arbitražui, kurio vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, reglamentuoja teisės akto galiojimą teritorijoje, tačiau KAĮ 12 straipsnio 3 dalies nuostata yra susijusi su subjekto civilinio veiksnumo ribojimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2009). Jau minėta, kad arbitražinio susitarimo galiojimas dėl šalių veiksnumo nustatomas remiantis bendrosiomis tarptautinės privatinės teisės taisyklėmis, kuriomis yra įtvirtintos CK pirmosios knygos I dalies II skyriuje. Juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms taikytina teisė yra reglamentuota CK pirmosios knygos I dalies II skyriaus trečiajame skirsnyje. Pagal CK 1.19 straipsnio 1 dalį užsienio juridinių asmenų ar kitų organizacijų civilinis teisnumas nustatomas pagal valstybės, kurioje šie juridiniai asmenys ar organizacijos yra įsteigti, teisę. CK 1.20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal CK 1.19 straipsnyje numatytą taikytiną teisę reglamentuojama juridinio asmens ar kitos organizacijos teisinė forma ir statusas (1 punktas), juridinio asmens ar kitos organizacijos organų sistema ir jų kompetencija (4 punktas), juridinio asmens ar kitos organizacijos atstovavimas (6 punktas), įstatymų ir steigimo dokumentų pažeidimo teisinės pasekmės (7 punktas). Taigi pareiškėja, siekdama įrodyti, kad ji yra valstybės ar savivaldybės įmonė, įstaiga ar organizacija ir kad jos sudaryti arbitražiniai susitarimai be steigėjo sutikimo negalioja, t. y. kad ji neturi (neturėjo) kompetencijos be steigėjo leidimo sudaryti arbitražinės išlygos, negali vadovautis užsienio juridinio asmens veiksnumo (teisnumo) nereglamentuojančia KAĮ 12 straipsnio 3 dalies nuostata, o turėtų vadovautis būtent jos veiksnumą (teisnumą) reglamentuojančiais Tadžikistano Respublikos teisės aktais, nes ji yra pagal Tadžikistano Respublikos teisės aktus įsteigtas juridinis asmuo, todėl jos civilinis teisnumas (veiksnumas) nustatomas pagal valstybės, kurioje ji yra įsteigta, t. y. pagal jai taikytiną, teisę.
  12. Suinteresuoto asmens pateiktas Tadžikistano Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 707, kuriuo valstybinė unitarinė aviacijos įmonė „Tajik air“ buvo reorganizuota į atvirąją akcinę bendrovę „Tajik air“, patvirtina, kad pareiškėja finansinės nuomos (lizingo) sutarčių, kuriose buvo arbitražiniai susitarimai, sudarymo metu (2009 m. rugsėjo 15 d. ir 2009 m. rugsėjo 29 d.) buvo valstybinė įmonė, kuri tik po arbitražinių susitarimų sudarymo buvo reorganizuota į atvirąją akcinę bendrovę. Nors pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, tačiau pareiškėja nepateikė argumentų ir (ar) įrodymų, kurie pagrįstų, kad jos, kaip valstybinės įmonės, kompetencija sudaryti arbitražinius susitarimus pagal jos veiksnumui (teisnumui) vertinti taikytinus Tadžikistano Respublikos teisės aktus arbitražinių susitarimų sudarymo metu buvo ribojama. Suinteresuoto asmens teigimu, Tadžikistano Respublikos įstatymai nenustatė ir nenustato jokių apribojimų pareiškėjai sudaryti arbitražinius susitarimus. Šiam teiginiui pagrįsti suinteresuotas asmuo pateikė Tadžikistano Respublikos arbitražo įstatymą ir Tadžikistano Respublikos tarptautinio komercinio arbitražo įstatymą. Taigi byloje nėra įrodymų apie pareiškėjai taikytinus Tadžikistano Respublikos teisės aktuose įtvirtintus ribojimus sudaryti arbitražinius susitarimus.
  13. Pažymėtina, kad net jeigu toks ribojimas ir būtų įtvirtintas Tadžikistano Respublikos teisės aktuose, jau minėta, jog remtis draudimu sudaryti arbitražinius susitarimus galima tik tais atvejais, kai teisinis santykis yra nacionalinis, bet ne tarptautinis, nes tokio pobūdžio ribojimai yra nacionalinės, o ne tarptautinės viešosios tvarkos elementas, be to, galimybės laisva valia arbitražinį susitarimą sudariusiam asmeniui remtis savo nacionalinėje teisėje įtvirtintu ribojimu sudaryti arbitražinius susitarimus prieš užsienio subjektą egzistavimas, kai vienai iš šalių tai naudinga, neatitiktų bendrųjų teisės principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450-469/2015). Vadovaujantis 1985 m. Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) parengto Tarptautinio komercinio arbitražo modelinio (pavyzdinio) įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi, arbitražas yra tarptautinis, jeigu arbitražinio susitarimo šalių verslo vietos to susitarimo sudarymo metu yra skirtingose valstybėse. Šiuo atveju ši sąlyga egzistuoja, nes ginčas kilo tarp Lietuvos Respublikos subjekto bei Tadžikistano Respublikos subjekto. Tarp prievolės šalių susiklostė orlaivių lizingo teisiniai santykiai, pagal kuriuos Lietuvos Respublikos subjektas įsipareigojo perduoti Tadžikistano Respublikos subjektui valdyti ir naudoti orlaivius. Šios aplinkybės lemia, kad ginčo teisinis santykis ir arbitražas yra ne nacionalinis, o tarptautinis, todėl net jeigu Tadžikistano Respublikos teisės aktuose ir buvo (būtų) įtvirtintas ribojimas pareiškėjai be steigėjo sutikimo sudaryti arbitražinius susitarimus, ji, laisva valia sudariusi ginčijamus arbitražinius susitarimus, negalėtų tokio ribojimo panaudoti prieš užsienio subjektą – suinteresuotą asmenį UAB „Skyroad Leasing“.
  14. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodyta, kad asmuo laikomas sutikusiu nagrinėti ginčą arbitraže, kai jis tokį sutikimą (valią) išreiškia savo elgesiu, o kaip vienas iš atvejų, kada gali būti aiškiai numanoma asmens valia nagrinėti ginčą arbitraže, nurodytas vienos iš sutarties, kurioje yra įtvirtinta arbitražinė išlyga, šalių teisių ir pareigų perėmimas. Priešingas vertinimas sukurtų galimybę šalims piktnaudžiauti, nes būtų paprasta išvengti ginčo nagrinėjimo arbitraže (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316-687/2015). Jau minėta, kad Tadžikistano Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 707 valstybinė unitarinė aviacijos įmonė „Tajik air“ buvo reorganizuota į atvirąją akcinę bendrovę „Tajik air“, kuri perėmė unitarinės aviacijos įmonės „Tajik air“ teises bei pareigas ir pagal lizingo sutartis, kuriose buvo įtvirtintos arbitražinės išlygos. Vėliau 2010 metais, kai lizingo davėjos teises ir pareigas iš AB „Avia Asset Management“ (dabar UAB „AviaAM B04“) perėmė suinteresuotas asmuo UAB „Skyroad Leasing“, papildomus susitarimus pasirašė ne tik teisių perleidėjas, teisių perėmėjas, tačiau ir OAO „Tajik air“. Pareiškėja tiek po reorganizacijos, tiek po lizingo davėjos teisių perėmimo tam tikrą laiką dar vykdė lizingo sutartis, dėl kurių netinkamo vykdymo ir buvo sprendžiamas ginčas VKAT nagrinėtoje arbitražo byloje Nr. 373.
  15. Atkreiptinas dėmesys, kad tai nėra pirmasis iš 2009 m. rugsėjo 15 d. ir 2009 m. rugsėjo 29 d. sudarytų finansinės nuomos (lizingo) sutarčių, kuriose buvo įtvirtintos arbitražinės išlygos, kylantis ginčas. VKAT jau anksčiau byloje Nr. 276 nagrinėjo ginčą tarp tų pačių šalių (pareiškėjos ir suinteresuoto asmens) dėl identiško dalyko (lizingo sutarčių nevykdymo) ir remdamasis tais pačiais arbitražiniais susitarimais, nes po to, kai valstybinė unitarinė aviacijos įmonės „Tajik air“ buvo reorganizuota į atvirąją akcinę bendrovę „Tajik air“, dar iki 2012 m. spalio mėnesio buvo vykdoma mokėjimo pareiga pagal lizingo sutartis. Nurodytoje byloje priimtu 2014 m. vasario 26 d. sprendimu VKAT pripažino pareiškėją pažeidusia lizingo sutartis ir įpareigojo ją sumokėti suinteresuotam asmeniui 2 824 000 USD skolą bei 9 proc. palūkanas nuo priteistos sumos nuo arbitražinio nagrinėjimo pradžios iki sprendimo visiško įvykdymo, o taip pat išaiškino, jog VKAT yra kompetentingas spręsti pareiškėjos ir suinteresuoto asmens ginčą.
  16. Iš VKAT arbitražo byloje Nr. 276 2014 m. vasario 26 d. priimto sprendimo turinio matyti, kad pareiškėja nepateikė prieštaravimų dėl arbitražo teismo kompetencijos nagrinėti ginčą arbitraže, t. y. nesirėmė šioje byloje dėstomais argumentais dėl arbitražinių išlygų negaliojimo dėl to, jog pareiškėja nėra gavusi savo steigėjo sutikimo sudaryti arbitražinius susitarimus. Kaip teisingai nurodo suinteresuotas asmuo, nei valstybinė unitarinė aviacijos įmonė „Tajik air“, nei pati pareiškėja ar Tadžikistano Respublikos Vyriausybė (ar kita Tadžikistano Respublikos institucija) iki pat priešieškinio pateikimo 2017 m. spalio 31 d. VKAT nagrinėtoje byloje Nr. 373 nekvestionavo lizingo sutartyse esančių arbitražinių susitarimų galiojimo, o, kaip jau minėta, pareiškėjos priešieškinis VKAT nebuvo nagrinėtas, tačiau VKAT, vadovaudamasis kompetencijos–kompetencijos doktrina, 2018 m. balandžio 25 d. sprendime pasisakė dėl savo kompetencijos nagrinėti kilusį ginčą.
  17. Suinteresuotas asmuo pateikė įrodymus, kad VKAT arbitražo byloje Nr. 276 2014 m. vasario 26 d. priimtas sprendimas buvo pripažintas ir leista jį vykdyti tiek Tadžikistano Respublikoje (Dušanbė miesto ekonominio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutartimi), tiek ir Rusijos Federacijoje (Maskvos miesto arbitražo teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartimi). Taigi pareiškėja šioje byloje iš esmės kvestionuoja tų arbitražinių susitarimų galiojimo klausimą, kuriais remiantis buvo priimtas ne tik ginčijamas VKAT 2018 m. balandžio 25 d. sprendimas, tačiau ir ankstesnis VKAT 2014 m. vasario 26 d. sprendimas, kuris yra vykdytinas ne tik Lietuvoje, tačiau ir Tadžikistano Respublikoje bei Rusijos Federacijoje, nes nei vienos iš nurodytų valstybių teismas nenustatė 1958 m. Niujorko konvencijoje dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo įtvirtintų pagrindų nepripažinti VKAT pagal ginčijamus arbitražinius susitarimus priimto sprendimo, nors arbitražinio susitarimo šalies neveiksnumas yra vienas iš arbitražo teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų (Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies a punktas).
  18. Suinteresuotas asmuo nurodo ir Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys patvirtina, kad OAO „Tajik air“ nagrinėjamame skunde išdėstytus argumentus Lietuvos apeliaciniam teismui pateikia jau ne pirmą kartą. 2014 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gautas OAO „Tajik air“ skundas dėl VKAT 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo arbitražo byloje Nr. 277 panaikinimo iš esmės identiškais argumentais, t. y. dėl KAĮ 12 straipsnio 3 dalies pažeidimo dėl steigėjo sutikimo arbitražinėms išlygoms, kurios buvo sudarytos taip pat su Lietuvoje įregistruota įmone 2009 m. rugsėjo–spalio mėnesiais, t. y. iki pareiškėjos reorganizacijos, negavimo, tačiau tuo atveju OAO „Tajik air“ ginčas nebuvo išnagrinėtas, nes ji atsisakė skundo.

10Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

  1. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustatyti KAĮ 50 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindai, dėl kurių VKAT 2018 m. balandžio 25 d. sprendimas, priimtas arbitražo byloje Nr. 373, galėtų būti panaikintas, todėl pareiškėjos OAO „Tajik air“ skundas atmetamas.
  2. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
  3. Pareiškėja OAO „Tajik air“ pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų Lietuvos apeliaciniame teisme, priteisimo, tačiau kadangi jos skundas atmetamas, bylinėjimosi išlaidos OAO „Tajik air“ nepriteistinos.
  4. Suinteresuotas asmuo UAB „Skyroad Leasing“ pateikė prašymą atlyginti 4 661,80 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 3 630 Eur atstovavimo išlaidos (procesinių dokumentų rengimas) ir 1 031,80 Eur vertimo išlaidos, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio. Suinteresuotam asmeniui maksimali priteistina suma už atsiliepimą į skundą – 1 150 Eur (8.11 punktas (1,3 x 884,80 Eur (2017 m. IV ketv. bruto darbo užmokestis), o už prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimo – 354 Eur (8.16 punktas (0,4 x 884,80 Eur (2017 m. IV ketv. bruto darbo užmokestis). Kadangi suinteresuoto asmens patirtos atstovavimo išlaidos (3 630 Eur) viršija nurodytose rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius, todėl mažintinos iki 1 504 Eur. Suinteresuoto asmens patirtos 1 032 Eur dokumentų vertimo išlaidos yra būtinos ir pagrįstos išlaidos, nes suinteresuotas asmuo šiais į lietuvių kalbą išverstais dokumentais grindė savo atsikirtimus į skundą, todėl šios išlaidos priteistinos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Taigi iš viso suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjos priteistina 2 536 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios mokėtinos iš pareiškėjos sumokėto užstato. Kadangi užstatas buvo taikytas siekiant užtikrinti bylinėjimosi išlaidų, patirtų ne tik Lietuvos apeliaciniame, tačiau ir kasaciniame teisme, jeigu kasacinis procesas būtų inicijuotas, atlyginimą, užstato likutis (7460 – 2 536 = 4 924 Eur) suinteresuotam asmeniui bus grąžintas atskiru procesiniu sprendimu, jeigu pasibaigus įstatymo nustatytam terminui paduoti kasacinį skundą, jis nebus pateiktas ir (ar) priimtas.

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 301 straipsnio 5 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 797 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 50 straipsniu,

Nutarė

12Atmesti pareiškėjos OAO „Tajik air“ (atsakovė arbitražo byloje) skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2018 m. balandžio 25 d. sprendimo, priimto arbitražo byloje Nr. 373, panaikinimo, suinteresuotas asmuo (ieškovė arbitražo byloje) – uždaroji akcinė bendrovė „Skyroad Leasing“.

13Priteisti suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Skyroad Leasing“ 2 536 Eur (du tūkstančius penkis šimtus trisdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų, kurios mokėtinos iš pareiškėjos OAO „Tajik air“ sumokėto užstato.

Proceso dalyviai
Ryšiai