Byla 2K-488-976/2015
Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 30 d. nutarties

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Alvydo Pikelio ir pranešėjos Rimos Ažubalytės, sekretoriaujant Ritai Bartulienei, dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui, gynėjui advokatui Simonui Janušaičiui, išteisintajam R. Z., teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros l. e. vyriausiojo prokuroro pareigas prokuroro Valdo Uždanavičiaus kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 30 d. nutarties.

2Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu R. Z. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį (dėl O. O. ir I. K. priklausančio didelės vertės turto įgijimo UAB „A“ naudai apgaule) išteisintas esant nepadarytoms veikoms, turinčioms nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiųjų O. O. ir I. K. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

3Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinis skundas atmestas.

4Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Rimos Ažubalytės pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

5R. Z. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad apgaule UAB „A“ naudai įgijo O. O. priklausantį didelės vertės turtą, t. y. 27 000 JAV dolerių (67 408,20 Lt), ir I. K. priklausantį didelės vertės turtą, t. y. 29 000 JAV dolerių (72 401,40 Lt): 2011 m. kovo 14 d., veikdamas UAB „A“ vardu, piktnaudžiaudamas nukentėjusiųjų O. O. ir I. K., pageidavusių įsigyti automobilius, pasitikėjimu, sudarė su jomis dviejų 29 000 JAV dolerių (72 401,40 Lt) vertės kiekvienas neeksploatuotų 2011 m. modelio automobilių „Hyundai IX 35“ pirkimo pardavimo sutartis Nr. 00018/01-11, pagal kurių 4.1 ir 7.1 punktus nukentėjusiosios įsipareigojo avansu sumokėti visą sandorių kainą, o jis įsipareigojo pristatyti automobilius: per 8–14 savaičių I. O. ir per 8–12 savaičių – I. K. 2011 m. kovo 17 d. O. O. ir I. K. į UAB „A“ sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB „Snoro“ bankas, pervedė po 29 000 JAV dolerių (72 401,40 Lt), tačiau R. Z. automobilių joms nepristatė, o pažadėjęs grąžinti nukentėjusioms pinigus, to nepadarė, grąžino O. O. tik 2 000 JAV dolerių (4 993,20 Lt).

6Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros l. e. vyriausiojo prokuroro pareigas prokuroras Valdas Uždanavičius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 30 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

7Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas R. Z., kuris buvo kaltinimas tyčia, apgaule kito asmens naudai įgijęs didelės vertės svetimą turtą, o apeliacinės instancijos teismas palikdamas galioti išteisinamąjį nuosprendį, neteisingai aiškino BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties pagrindinius požymius ir neteisingai nustatė veikos baigtumo momentą, t. y. pripažinęs, kad veika pasibaigė nukentėjusiosioms neperdavus automobilių, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo tai, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pvz.: <...> asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007 ir kt.). Anot kasatoriaus, garantinių raštų išdavimas byloje yra prilygintinas skolinimuisi, nes raštai buvo išduodami bendrovės vardu, kurios likvidumas buvo prastas, nukentėjusiųjų apie tokią įmonės finansinę būklę neinformavus. Taigi jau vien ši aplinkybė esmingai apsunkino pažeistų teisių atkūrimą civilinio proceso tvarka nevertinant to fakto, kad nukentėjusiosios yra Baltarusijos pilietės ir vienasmenis raštų išdavimas, nutylint esmines aplinkybes, pašalino kitas galimybes atlyginti patirtą žalą.

8Kasatoriaus manymu, šiuo atveju nusikalstamos veikos pradžios momentu laikytinas nukentėjusiųjų turto įgijimas, o pabaiga – žalos atsiradimo momentas pagal vienasmeniškai išduotą paskutinįjį garantinį raštą. Taigi neteisėtais veiksmais reali turtinė žala buvo padaryta neįvykdžius įsipareigojimų pagal išduotus garantinius raštus, o padariniai kilo neįvykdžius garantinių raštų. Iš bylos medžiagos matyti, kad, išduodamas minėtus raštus, R. Z. žinojo apie įmonės prastą finansinę padėtį, tačiau apie tai neinformavo nukentėjusiųjų ir būtent dėl tokių jo veiksmų nukentėjusiosios patyrė turtinę žalą. Tuo tarpu teismas, konstatavęs, kad apgaulės panaudojimas po svetimo turto įgijimo nesudaro sukčiavimo sudėties, susiaurino BK 182 straipsnio taikymą, nes neatsižvelgė į tai, jog apgaulės rūšis kaltinamojo veiksmuose gali kisti, o būtent pasyvioji apgaulė per veikos darymo periodą transformuojasi į piktnaudžiavimą pasitikėjimu. Atkreiptinas dėmesys, kad tarp nukentėjusiųjų ir R. Z. civiliniai teisiniai santykiai egzistavo tik todėl, jog šis jas užtikrino, kad automobiliai iki sutarto termino bus pristatyti. Automobilių sutartu laiku nepristačius, nukentėjusiosios per savo atstovą atsisakė pirkimo–pardavimo sutarties, dėl to R. Z. kilo pareiga grąžinti per jį UAB „A“ įgytas nukentėjusiųjų lėšas, tačiau jis pinigų negrąžino, o išdavė nukentėjusiosioms garantinį raštą, vėliau – dar vieną. Anot kasatoriaus, vertindamas bylos aplinkybes, teismas peržengė kaltinimo ribas, nes savo nuožiūra interpretavo garantinių raštų išdavimą kaip atskirą nusikalstamą veiką, kuri R. Z. nebuvo inkriminuota. Kasatoriaus manymu, garantiniai raštai buvo nusikalstamos veikos (sukčiavimo piktnaudžiaujant pasitikėjimu) padarymo įrankis, nes be jų nebūtų buvę galimybės negrąžinti nukentėjusiųjų lėšų.

9Kasatorius pažymi, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra savotiškas būdas išvengti prievolės įtraukiant nukentėjusįjį į niekinius sutartinius santykius, nes išankstinės tyčios nevykdyti savo prievolės buvimas (nesumokėti, negrąžinti turto, neatlikti darbo ir kt.) sutartinius santykius padaro neteisėtus. R. Z. vienasmeniškai išdavinėjo garantinius raštus UAB „A“ vardu, kuriais prisiimamų įsipareigojimų nevykdė, o remiantis kasacinio teismo praktika, „piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra ir tada, kai šalys žodžiu ar raštu sutaria dėl vienokių sutarties sąlygų, tačiau vėliau viena iš šalių vienašališkai, neinformavusi kitos šalies, keičia sutarties sąlygas ar neatsiskaito už įgytą turtą“ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-462/2013).

10Taip pat kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nutartį, tiesiog atkartojo dalį nutarties aprašomosios dalies, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir kad naikinti jį nėra jokio teisinio pagrindo, tačiau visiškai nevertino apeliacinio skundo argumentų, pagrindžiančių priešingą poziciją, taip pat nepateikė motyvuotų išvadų, kuo remiantis vieni argumentai atmetami, o kitais – remiamasi.

11Nors nereikalaujama pateikti detalaus atsakymo į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliaciniame skunde pateikiamų argumentų nors kažkoks argumentuotas vertinimas nutartyje turi būti pateikiamas. Kadangi apeliacinės instancijos teismas skundą atmetė, jam kilo imperatyvi pareiga pagal BPK 332 straipsnio 5 dalį nutartyje nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Tačiau nutartyje argumentuotai įvertintas tik vienas viso apeliacinio skundo teiginys (dėl pristatytos mašinos spalvos), o likusi skundo dalis (nukentėjusiųjų lėšų grąžinimo pasunkinimas, statytinės įmonės direktorės buvimo faktas, piktnaudžiavimo pasitikėjimu buvimas R. Z. veiksmuose) net nebuvo vertinta.

12Apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje taip pat konstatavo, kad bylos nagrinėjimo teisme ribas nustato kaltinamasis aktas, o jame savarankiškas kaltinimas R. Z. dėl garantinių raštų išdavimo nebuvo pateiktas, toks atskiras asmens veiksmų pagal BK 182 straipsnio 2 dalį vertinimas neįmanomas, nes kolegija negali praplėsti R. Z. baudžiamosios atsakomybės ribų, todėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su R. Z. garantinių raštų UAB „A“ vardu išrašymu, plačiau neanalizavo ir dėl jų nepasisakė. Kasatoriaus manymu, atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo priimtas 2014 m. liepos 7 d., o apeliacinės instancijos – 2015 m. kovo 30 d., t. y. po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimo, toks susiaurintas BPK 255 straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo aiškinimas pažeidžia minėtą normą bei konstitucinius teisingumo ir teisinės valstybės principus, nes ši norma nėra absoliuti – kaltinimas bylos nagrinėjimo teisme metu gali kisti. Tačiau šiuo konkrečiu atveju kyla pagrįstų abejonių teismo galimybės pažeisti BPK 255 straipsnio 1 dalį, nes teismo nebuvo prašoma įvertinti R. Z. veiksmų, išduodant garantinius raštus, kaip atskiros nusikalstamos veikos, ar juo labiau suformuluoti naujus kaltinimus, nors po minėto Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo teismas tokią teisę įgavo.

13Kasacinis skundas netenkintinas.

14Dėl BK 182 straipsnio taikymo

15Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nepagrįstai išteisino R. Z. dėl sukčiavimo (BK 182 straipsnio 2 dalis) prieš O. O. ir I. K., nes, anot kasatoriaus, jo veiksmuose yra visi objektyvieji ir subjektyvieji sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tuo tarpu teismai neteisingai nustatė veikos baigtumo momentą pripažinę, jog veika pasibaigė nukentėjusiosioms neperdavus automobilių, o ne neįvykdžius įsipareigojimų pagal išduotus garantinius raštus.

16Kasacinės instancijos teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas (BPK 376 straipsnio 1 dalis), taigi bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

17Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė pasireiškia minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui, arba jo turtinės prievolės panaikinimu. Teismų praktikoje nustatyta, kad sukčiavimo bylose kaltininko panaudotai apgaulei įvertinti taikomas esmingumo kriterijus, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką šio asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2009, 2K-538/2010, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013, 2K-55/2014, 2K-84/2014). Tik esminė apgaulė gali būti laikoma nusikalstama. Esminės apgaulės požymis yra ne tik pagrindinis apgaulės sąvokos turinio elementas, bet ir kriterijus, kuriuo remiantis galima atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo.

18Pažymėtina ir tai, kad viena apgaulės formų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu, t. y. kai kaltininkas BK 182 straipsnyje nurodytas nusikalstamas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais pagrindą pasitikėti kaltininku. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apgaulė išvengiant turtinės prievolės nėra tapati apgaulei įgyjant turtą, turtinę teisę ar panaikinant prievolę. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ir sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas. Turtinės prievolės išvengimas pasireiškia savo pareigos, susijusios su sandorio (ar kitu pagrindu), nevykdymu. Tai reiškia, kad kaltininko tyčia padaryti nusikalstamą veiką gali susiformuoti ir po sandorio sudarymo. Tokiais atvejais apgaulė naudojama ne įtraukiant nukentėjusįjį į jam nenaudingą sandorį, o išvengiant būtinumo vykdyti savo pareigą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-224/2008, 2K-81/2011, 2K-117/2013, 2K-150/2014).

19Iš bylos duomenų matyti, kad 2011 m. kovo 14 d. tarp R. Z. ir nukentėjusiųjų buvo sudarytos pirkimo–pardavimo sutartys, pagal kurias UAB „A“ įsipareigojo už 29 000 JAV dolerių per 8–14 savaičių, o nukentėjusiajai I. K. – per 8–12 savaičių (išskyrus force majeure aplinkybes) nuo visos automobilio vertės avansinio apmokėjimo dienos pateikti ir perduoti pirkėjui neeksploatuotą sutartyje nurodomos komplektacijos 2011 m. gamybos automobilį „Hyundai IX 35“. Nukentėjusiosios sutarties sudarymo dieną (2011 m. kovo 14 d.) pervedė į UAB „A“ sąskaitą po 29 000 JAV dolerių. Taigi, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiosios tinkamai įvykdė savo pareigas, kilusias pagal 2011 m. kovo 14 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Be to, teismo nuosprendžiu nustatyta, kad R. Z. taip pat vykdė sutarčių sąlygas: iš Pietų Korėjos bendrovės 2011 m. gegužės 24 d. pirko automobilius „Hyundai Tucson“, kurie buvo pristatyti į Lietuvą ir nuo 2011 m. vasaros iki 2012 m. gruodžio 4 d. saugomi UAB „U“ (T. 2, b. l. 96, 97, 98). Teismas nustatė, kad R. Z., gavęs nukentėjusiųjų pavedimus, dalį pinigų pervedė bendrovei „M“, nes automobiliai buvo rezervuoti dar kovo mėnesį, tačiau birželio mėnesį iš minėtos įmonės gavo raštą, kuriame buvo nurodoma, jog automobilius bus vėluojama pristatyti dėl logistikos problemų, susijusių su žemės drebėjimu (T. 3, b. l. 165). R. Z. apie tai pranešė nukentėjusiųjų atstovui, kuris paaiškino, kad nuo 2014 m. liepos 1 d. Baltarusijoje keičiasi muitų mokesčiai, todėl nukentėjusiosioms gali kilti problemų įsigyjant automobilius. 2014 m. liepos mėnesį automobilius pristačius į Lietuvą, nukentėjusiųjų atstovas pranešė, kad nukentėjusiosios jų atsisako. R. Z. su nukentėjusiosiomis sutarė, kad pardavus automobilius pinigai bus grąžinti. Bylos medžiaga nepaneigtais R. Z. parodymais nustatyta, kad kadangi automobilių nepavyko greitai parduoti, jis negalėjo iš karto grąžinti pinigų nukentėjusiosioms ir, siekdamas užtikrinti pinigų grąžinimą, UAB „A“ vardu išdavė garantinius raštus (T. 3, b. l. 93, 94, 137, 138).

20Pažymėtina, kad atribojant baudžiamąją ir civilinę atsakomybę už turtinių prievolių nevykdymą svarbiausiu klausimu tampa tai, kiek šiuo atveju asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo tai, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pvz.: be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-7-198/2008, 2K-224/2008, 2K-78/2009). Tuo atveju, kai kreditoriaus teisės atkūrimo neperspektyvumas sudarytas sąmoningais skolininko veiksmais, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir baudžiamosios atsakomybės taikymas yra pagrįstas.

21Bylos medžiaga patvirtina, kad R. Z. po nukentėjusiųjų iniciatyva (dėl pasikeitusių mokesčių) nutraukto sandorio dėl automobilių pirkimo su nukentėjusiomis toliau bendravo telefonu, nesislapstė, vedė derybas dėl kito automobilio įsigijimo, tačiau nukentėjusiosios atsisakė pirkti (T. 5, b. l. 113). Kartu kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, priešingai negu nurodoma kasaciniame skunde, garantinių raštų išdavimas kaip tik palengvino nukentėjusiųjų teises ginti iš pirkimo–pardavimo sutarties kylančias jų pažeistas teises civilinio proceso tvarka, nes garantinių raštų išdavimo paskirtis – užtikrinti įsipareigojimo įvykdymą. Minėtos aplinkybės leidžia teigti, kad išteisintasis savo veiksmais nesukūrė situacijos, kuri pasunkintų arba padarytų negalimą pažeistų teisių atkūrimą civilinėmis teisinėmis priemonėmis.

22Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai, įvertinę įrodymų visetą, nenustatė, kad R. Z., UAB „A“ vardu sudarydamas su nukentėjusiosiomis pirkimo–pardavimo sutartis, turėjo išankstinę tyčią nepristatyti joms automobilių, taip apgaule įgyjant UAB „A“ naudai didelės vertės turtą, todėl pagrįstai konstatavo, jog išteisintąjį ir nukentėjusiąsias siejo civiliniai teisiniai santykiai, kylantys iš pirkimo-pardavimo sutarties bei jos sąlygų netinkamo vykdymo ar nevykdymo fakto. Esant šioms aplinkybėms, kolegija pritaria teismų išvadai, kad šis ginčas spręstinas pasitelkiant ne baudžiamojo proceso, bet civilinio proceso teisės normas.

23Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, neatsakęs į dalį apeliacinio skundo argumentų, padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus. Šie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, išnagrinėjo esminius apeliacinio skundo argumentus, t. y. pasisakė dėl baudžiamųjų ir civilinio pobūdžio priemonių taikymo konkrečiu atveju, dėl apgaulės, sudarant sandorius, dėl galimybės ginti pažeistas teises civilinio proceso priemonėmis pasunkinimo. Kaip matyti iš kasacinio skundo, vis tik esminis kasatoriaus argumentas yra tas, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentą dėl garantinių raštų išdavimo kaip sukčiavimo būdo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šis argumentas nebus nagrinėjamas, nes byloje nebuvo pareikšti kaltinimai dėl sukčiavimo išduodant garantinius raštus, apylinkės teismas šiuo klausimu taip pat nepasisakė ir šių R. Z. veiksmų teisėtumo aspektu nevertino. Toks pats prokuroro argumentas pateikiamas ir kasaciniame skunde: prokuroras nurodo, kad garantinių rašytų išdavimas turi būti laikomas skolinimusi iš nukentėjusiųjų, piktnaudžiaujant jų pasitikėjimu, žinant, kad įmonė yra nemoki, taip siekiant užvaldyti pasiskolintas lėšas.

24BPK 255 straipsnio 1 dalis reglamentuoja nagrinėjimo teisme ribas, kur nurodyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kasaciniame skunde nurodoma, kad šioje byloje BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos žalos atsiradimo momentu turi būti laikomas paskutinio garantinio rašto išdavimo laikas, nes išduodamas minėtus garantinius raštus R. Z. žinojo apie sunkią įmonės finansinę padėtį, tačiau nukentėjusiųjų apie tai neinformavo. Tačiau, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, R. Z. nebuvo kaltinamas piktnaudžiaudamas pasitikėjimu UAB „A“ vardu nukentėjusiosioms išrašęs garantinius raštus ir taip bendrovės naudai įgijęs svetimą turtą. Kasacinio skundo teiginiai, kad garantinių raštų išdavimas turėjo būti prilygintas skolinimuisi, suponuoja visai kitą kaltinimą – tuo tarpu R. Z. teismui buvo perduotas kaltinant jį tuo, kad jis, piktnaudžiaudamas nukentėjusiųjų O. O. ir I. K., pageidavusių įsigyti automobilius, pasitikėjimu, sudarė su jomis dviejų automobilių pirkimo pardavimo sutartis ir, nukentėjusiosioms pervedus pinigus, automobilių joms nepristatė. Kita vertus, kaip jau buvo minėta, garantinių raštų išdavimas, siekiant garantuoti atsiskaitymą, kaip tik palengvino nukentėjusiųjų teises ginti jų iš pirkimo–pardavimo sutarties kylančias teises.

25Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad R. Z. nebuvo pareikštas kaltinimas dėl garantinių raštų išdavimo teisėtumo, pagrįstai nenagrinėjo šių jo veiksmų ir nepadarė esminių BPK normų, reguliuojančių procesą apeliacinėje instancijoje, reikalavimų pažeidimų.

26Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasaciniame skunde išdėstytais argumentais tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka – nėra teisinio pagrindo.

27Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkintinas.

28Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

29Vilniaus apygardos prokuratūros l. e. vyriausiojo prokuroro pareigas prokuroro Valdo Uždanavičiaus kasacinį skundą atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu R. Z.... 3. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 4. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Rimos Ažubalytės pranešimą,... 5. R. Z. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad apgaule UAB... 6. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros l. e. vyriausiojo prokuroro... 7. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas R. Z.,... 8. Kasatoriaus manymu, šiuo atveju nusikalstamos veikos pradžios momentu... 9. Kasatorius pažymi, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra savotiškas būdas... 10. Taip pat kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į... 11. Nors nereikalaujama pateikti detalaus atsakymo į kiekvieną apeliacinio skundo... 12. Apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje taip pat konstatavo, kad bylos... 13. Kasacinis skundas netenkintinas.... 14. Dėl BK 182 straipsnio taikymo ... 15. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nepagrįstai išteisino R. Z. dėl... 16. Kasacinės instancijos teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus... 17. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo... 18. Pažymėtina ir tai, kad viena apgaulės formų yra piktnaudžiavimas... 19. Iš bylos duomenų matyti, kad 2011 m. kovo 14 d. tarp R. Z. ir... 20. Pažymėtina, kad atribojant baudžiamąją ir civilinę atsakomybę už... 21. Bylos medžiaga patvirtina, kad R. Z. po nukentėjusiųjų iniciatyva (dėl... 22. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai, įvertinę įrodymų visetą,... 23. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, neatsakęs... 24. BPK 255 straipsnio 1 dalis reglamentuoja nagrinėjimo teisme ribas, kur... 25. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas,... 26. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 27. Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio bei apeliacinės... 28. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 29. Vilniaus apygardos prokuratūros l. e. vyriausiojo prokuroro pareigas prokuroro...