Byla 2A-540-221/2016
Dėl valstybinės žemės nuomos

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Evaldo Burzdiko, Nijolios Indreikienės, Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. R. individualios įmonės „Kupita“, atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos ir atsakovo Ž. J. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2792-192/2015 pagal ieškovės R. R. individualios įmonės „Kupita“ ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno miesto savivaldybės administracijai, Ž. J., trečiajam asmeniui valstybės įmonei Registrų centrui dėl valstybinės žemės nuomos.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė pareiškė ieškinį, kuriame prašė pripažinti negaliojančiais: atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2013 m. birželio 18 d. įsakymą Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-425 „Dėl valstybinės žemės sklypo ( - ) (registro Nr. ( - )) 1996 m. spalio 17 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. N19/96-3867 pakeitimo“, atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus ir atsakovo Ž. J. 2013 m. birželio 18 d. sudarytą susitarimą Nr. 8SŽN-92 „Dėl 1996 m. spalio 17 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. N19/96-3867 pakeitimo“, atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos 2014 m. balandžio 16 d. įsakymą Nr. A-1023 „Dėl žemės sklypo ( - ), naudojimo būdo pakeitimo“; pripažinti kioskus (unikalūs Nr.: ( - )), Nekilnojamojo turto registro Nr. ( - )), esančius ( - ), kilnojamaisiais daiktais ir pripažinti negaliojančia šių kioskų teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre; įpareigoti atsakovą Ž. J. per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti kioskus (unikalūs Nr.: ( - ), Nekilnojamojo turto registro Nr. ( - )), esančius ( - ), iš žemės sklypo (unikalus Nr. ( - ), Nekilnojamojo turto registro Nr. ( - )), esančio ( - ); priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

5Nurodė, kad 1995 m. spalio 20 d. kreipėsi į Kauno apskrities valdytoją su prašymu leisti įsigyti žemės sklypą. Kauno miesto mero potvarkiu suformuota komisija dėl parduodamų ar nuomojamų žemės sklypų 1996 m. kovo 12 d. posėdžio metu nutarė ieškovei išnuomoti žemės sklypą, esantį ( - ). Ieškovė parengė sklypo detalųjį planą, kuriam pritarė Kauno miesto valdyba 1996 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. 383. 1996 m. birželio 24 d. tarp Kauno apskrities valdytojo, Kauno miesto mero ir ieškovės buvo sudaryta sutartis Nr. 420, kuria valdytojas įsipareigojo išnuomoti ieškovei sklypą ir sudaryti nuomos sutartį. Šalims įvykdžius 1996 m. birželio 24 d. sutartyje Nr. 420 nustatytus įsipareigojimus, Kauno apskrities valdytojo administracija 1996 m. spalio 4 d. priėmė įsakymą Nr. 01-459, kuriuo įsakė ne aukciono tvarka 99 metams išnuomoti ieškovei sklypą. 1996 m. spalio 17 d. Kauno apskrities valdytojo administracijos Kauno miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnyba bei ieškovė sudarė valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. N19/96-3867. Nuomos sutartimi ieškovei iki 2095 m. spalio 7 d. buvo išnuomotas 4,65 a dydžio sklypas, esantis ( - ). Vykdydama nuomos sutartį, 2014 m. spalio 21 d. ieškovė pateikė atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos Finansų skyriaus Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo poskyriui žemės nuomos mokesčio deklaraciją už 2014 metus. Šio poskyrio darbuotoja ieškovei paaiškino, kad negali priimti deklaracijos, nes nuomos sutartis nebegalioja. Ieškovė tinkamai ir sąžiningai vykdo nuomos sutartyje ir teisės aktuose valstybinės žemės nuomininkui nustatytas pareigas – moka valstybinės žemės nuomos mokestį, teikia valstybinės žemės nuomos mokesčio deklaracijas. Ieškovė nėra gavusi iš atsakovės pretenzijų, susijusių su netinkamu nuomos sutarties vykdymu. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pakeitė nuomos sutartį su ieškove 2013 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-425 „Dėl valstybinės žemės sklypo ( - ) (registro Nr. ( - )) 1996 m. spalio 17 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. N19/96-3 867 pakeitimo“. Šis įsakymas buvo priimtas ir nuomos sutartis pakeista Ž. J. 2013 m. birželio 4 d. prašymu ir Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 45 punkto pagrindu. Šis taisyklių punktas nustato, kad žemės nuomos teisė į žemės sklypą ar jo dalį gali būti perleidžiama kitiems asmenims tik tais atvejais, kai perleidžiami išnuomotame žemės sklype esantys statiniai ar įrenginiai (jų dalys). Taigi Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos įsakymu nuomos sutartis buvo pakeista nuomos teises perimant sklype esančius kioskus įsigijusiam Ž. J. Šio Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos įsakymo pagrindu 2013 m. birželio 18 d. atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Ž. J. sudarė susitarimą Nr. 8SŽN-92 „Dėl 1996 m. spalio 17 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. N19/96-3867 pakeitimo“. Ž. J. prašymu atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija 2014 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. A-1023 pakeitė sklypo naudojimo būdą: daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos. Ieškovė teigė, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos įsakymas, susitarimas ir Kauno miesto savivaldybės administracijos įsakymas pripažintini negaliojančiais nuo jų sudarymo dienos, kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.2 straipsniui, 6.189 straipsnio 1 daliai, 6.223 straipsniui, 6.551 straipsnio 2 daliai, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 2.2 punktui, Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 2.4, 3, 28, 30.5, 31, 45 punktams). Ž. J. įsigyti kioskai, kurie pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą yra įregistruoti kaip pastatai – kioskai, pripažintini kilnojamaisiais daiktais, nes iš vienos vietos į kitą jie gali būti perkelti nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės. Dėl to jie yra išregistruotini iš Nekilnojamojo turo registro ir pašalintini iš sklypo.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Kauno apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2013 m. birželio 18 d. įsakymą Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-425 „Dėl valstybinės žemės sklypo ( - ) (registro Nr. ( - )) 1996 m. spalio 17 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. N19/96-3867 pakeitimo“, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus ir atsakovo Ž. J. 2013 m. birželio 18 d. sudarytą susitarimą Nr. 8SŽN-92 „Dėl 1996 m. spalio 17 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. N19/96-3867 pakeitimo“, Kauno miesto savivaldybės administracijos 2014 m. balandžio 16 d. įsakymą Nr. A-1023 „Dėl žemės sklypo ( - ), naudojimo būdo pakeitimo“, kioskų (unikalūs Nr.: ( - ), Nekilnojamojo turto registro Nr. ( - )), esančių ( - ), teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre, nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo pripažinti kioskus (unikalūs Nr.: ( - ), Nekilnojamojo turto registro Nr. ( - )), esančius ( - ), kilnojamaisiais daiktais, atmetė kitą ieškinio dalį, priteisė ieškovei iš atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno miesto savivaldybės administracijos, Ž. J. po 626,66 Eur bylinėjimosi išlaidų, priteisė atsakovui Ž. J. iš ieškovės 894,19 Eur bylinėjimosi išlaidų.

8Sutiko su atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos argumentu, kad, atsakovui Ž. J. pateikus prašymą išsinuomoti dalį žemės sklypo prie jam priklausančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų pastatų, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos teko pareiga sudaryti sąlygas pastatų savininkui užtikrinti tinkamą jo statinių eksploataciją, t. y. išnuomoti valstybinę žemę lengvatinėmis (ne aukciono būdu) sąlygomis. Konstatavo, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, vykdydama įstatyme nustatytą pareigą išnuomoti žemės sklypą prie atsakovui priklausančių statinių, privalėjo pasiūlyti ieškovei, su kuria jau buvo sudaryta nuomos sutartis, taikiu būdu spręsti valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties pakeitimo, patikslinimo klausimus, derinant ją su teisės aktų reikalavimais bei atsižvelgiant į kitų suinteresuotų asmenų teises ir teisėtus interesus. Padarė išvadą, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos veiksmai, t. y. vienašališkas 1996 m. spalio 17 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. N19/96-3867 pakeitimas, nesilaikant įstatymuose bei teismų praktikoje įtvirtintos sutarties pakeitimo/nutraukimo tvarkos, negali būti pripažinti teisėtais, todėl panaikino ginčijamus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2013 m. birželio 18 d. įsakymą Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-425 „Dėl valstybinės žemės sklypo ( - ) (registro Nr. ( - )) 1996 m. spalio 17 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. N19/96-3867 pakeitimo“, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus ir atsakovo Ž. J. 2013 m. birželio 18 d. sudarytą susitarimą Nr. 8SŽN-92 „Dėl 1996 m. spalio 17 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. N19/96-3867 pakeitimo“. Nesutiko su atsakovų argumentu, kad, ieškovei ilgą laiką nesinaudojus išsinuomotu valstybinės žemės nuomos sklypu, atsakovė įgijo teisę ir pareigą nutraukti sutartį, todėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos veiksmai vienašališkai pakeitus sutartį laikytini teisėtais, motyvuodamas tuo, kad vienašališkam sutarties nutraukimui įstatymas nustato griežtai reglamentuotą tvarką (CK 6.564 str. 1 d. 1 p., 2 d.), o byloje nėra duomenų, jog 1996 m. spalio 17 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartis Nr. N19/96-3867 su ieškove buvo nutraukta. Atmetė ieškovės argumentą, kad atsakovui Ž. J. 2008 m. spalio 21 d. teismo sprendimo pagrindu priklauso tik vienas kioskas, pažymėdamas, kad ginčo kioskus atsakovas įgijo 2000 m. lapkričio 15 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu iki santuokos sudarymo (duomenys neskelbtini), todėl minėtas turtas laikytinas asmenine Ž. J. nuosavybe (CK 3.89 str. 1 d. 1 p.), aplinkybė, kad sutuoktiniai, nutraukdami santuoką, santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje nenurodė vieno iš ginčo kioskų, nekeičia atsakovo nuosavybės teisės. Vadovaudamasis Statybos įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, sprendė, kad kioskai priskirtini prie laikinų statinių. Remdamasis byloje esančiais ginčo kioskų statybą leidžiančiais dokumentais, padarė išvadą, kad ginčo žemės sklype statytoja UAB Lieta, kuriai 1992 m. vasario 20 d. statybos leidimu suteikta teisė statyti kioskus, galėjo įgyvendinti teisę tik į laikinus statinius, o pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnį laikini statiniai teisiškai neregistruojami. Pažymėjo, kad minėtus statinius įsigijęs atsakovas yra saistomas 1992 m. vasario 20 d. statybos leidimo sąlygų ir negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo statytoja UAB Lieta. Atsižvelgęs į tai, kad statytojas turėjo teisę statyti tik laikinus statinius (kioskus), sprendė, kad nėra teisinio pagrindo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą atsirasti ir ją įregistruoti, todėl ieškovės reikalavimas dėl kioskų teisinės registracijos pripažinimo negaliojančia yra tenkintinas. Nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo ginčo kioskus pripažinti kilnojamaisiais daiktais kaip nenagrinėtiną teisme, motyvuodamas tuo, kad prašymas pripažinti kioskus kilnojamaisiais daiktais sudaro įrodinėtinas byloje aplinkybes (ieškinio pagrindą) ir grindžia ieškovo įrodinėjimo dalyką (kioskų registracijos panaikinimą), todėl negali būti savarankišku bylos nagrinėjimo dalyku. Nustatęs, kad statybą leidžiantys dokumentai statytojui suteikė teisę tik į laikinus statinius, nepasisakė dėl ieškovės pateiktų įrodymų ir atsakovų atsikirtimų, susijusių su ginčo kioskų savybėmis, pažymėdamas, kad aplinkybė, jog ginčo kioskai galbūt faktiškai buvo pastatyti ne kaip laikini, bet kaip stacionarūs statiniai, neturi teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai, nes tik patvirtina, kad statytojas netinkamai įgyvendino jam suteiktą teisę, o tai negali būti teisėtas pagrindas nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą atsirasti. Konstatavo, kad byloje vyksta ginčas dėl valstybinės žemės nuomos santykių ir tai yra esminis nagrinėjamos bylos reikalavimas, lemiantis viso ginčo civilinį teisinį pobūdį, ir tik ieškovei įrodžius, kad valstybinės žemės nuomos sutartis pakeista nepagrįstai, ji įgyja CPK 5 straipsnyje įtvirtintą teisę kreiptis teisminės gynybos dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos akto nuginčijimo teismine tvarka, nes atsirastų pagrindas teigti, jog jis tikrai ar tariamai pažeidžia jos teises ar teisėtus interesus. Sprendė, kad tokiu atveju išvestiniams iš pagrindinio civilinio teisinio reikalavimo administracinio teisinio pobūdžio reikalavimams turi būti taikomas civilinės teisės institutas – dešimties metų ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 1.125 straipsnyje 1 dalyje. Padarė išvadą, kad, ieškovei siekiant įgyvendinti 1996 m. spalio 17 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. 19/96-3867 tikslus, statybą leidžiantis dokumentas (visuomeninio maitinimo įmonei ir verslo centrui statyti) nebūtų išduotas, nes tai prieštarautų žemės sklypo naudojimo pobūdžiui, kadangi žemės sklypas Kauno miesto savivaldybės administracijos 2014 m. balandžio 16 d. įsakymo Nr. A-1023 „Dėl žemės sklypo ( - ), naudojimo būdo pakeitimo“ pagrindu priskirtas daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijai. Remdamasis tuo, kad valstybinės žemės sklypas ieškovei buvo išnuomotas ūkinei-komercinei veiklai vykdyti, atsižvelgęs į tai, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.), nesutiko su Kauno miesto savivaldybės administracijos argumentu, jog administracinis aktas, pakeičiantis ieškovės nuomojamo valstybinės žemės sklypo naudojimo būdą į daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijas, yra teisėtas ir nepažeidžia ieškovės teisių, todėl tenkino ieškovės reikalavimą dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos 2014 m. balandžio 16 d. įsakymo Nr. A-1023 „Dėl žemės sklypo ( - ), naudojimo būdo pakeitimo“ panaikinimo. Pažymėjo, kad spręsti dėl atsakovo ginčo statinių nukėlimo yra kompetentinga Kauno miesto savivaldybės administracija, nes Prekybos Kauno viešosiose vietose taisyklių, patvirtintų Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. T-72 (2009 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. T-127 redakcija), 17 punkte numatyta, jog, neįvykdžius reikalavimo pašalinti kiosko, kiosko nukėlimą, išvežimą ir saugojimą organizuoja savivaldybės administracija, o savivaldybės administracijos patirtas išlaidas apmoka kiosko savininkas. Sprendė, kad aplinkybė, jog suinteresuota institucija nesiima aktyvių veiksmų, neužkerta kelio ieškovei teisme ginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus, tačiau nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė, jog jos teisės yra pažeistos. Pažymėjęs, kad ginčo kioskų statytojai UAB Lieta 1992 m. vasario 20 d. Kauno miesto statybos kontrolės skyrius išdavė leidimą dvigubo kiosko ( - ) sankryžoje statybos darbams atlikti, nesutiko su ieškovės argumentu, jog ginčo kioskai neturi teisinio pagrindo stovėti ieškovei išnuomotame valstybinės žemės sklype. Be to, kiosko savininko teisė naudotis žemės sklypo dalimi buvo ankstesnė laike (leidimas išduotas ir kioskai pastatyti 1992 metais), negu teises į žemės sklypą įgijo ieškovė (valstybinės žemės nuomos sutartis sudaryta 1996 metais) ir priklausė ne nuo ieškovės, bet nuo sklypo savininko, t. y. valstybės, valios, ieškovė nenurodo argumentų ir neteikia įrodymų, kad ginčo statinių buvimas daro įtaką ieškovės teisių turiniui, apibrėžtam valstybinės žemės nuomos sutartimi. Nurodęs, kad ieškinys patenkintas iš dalies (patenkinti 3 iš 4 reikalavimų), atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

9III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

10Apeliacinius skundus pateikė ieškovė R. R. individuali įmonė „Kupita“, atsakovai Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno miesto savivaldybės administracija ir Ž. J.

11Apeliaciniame skunde ieškovė R. R. individuali įmonė „Kupita“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo dalį, kuria nutraukta bylos dalis dėl reikalavimo pripažinti kioskus kilnojamaisiais daiktais, ir sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl kioskų pašalinimo iš sklypo, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti visiškai; panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo motyvuojamojoje dalyje padarytas išvadas ir nustatyti: 1) atsakovui Ž. J. pateikus prašymą išnuomoti dalį sklypo pastatų eksploatavimui, atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos neturėjo teisės išnuomoti jam valstybinę žemę lengvatinėmis (ne aukciono būdu) sąlygomis, nes kioskai yra kilnojamieji daiktai, sklype jie buvo pastatyti laikinai ir jau nuo 1998 m. liepos 21 d. turėjo būti pašalinti iš sklypo; 2) ieškovė buvo sudariusi netikslinę nuomos sutartį; priteisti ieškovei iš atsakovų 2 506,67 Eur (180,92 Eur žyminį mokestį, 345 Eur už specialistės išvados parengimą, 1 980,75 Eur už advokato pagalbą) bylinėjimosi išlaidas, turėtas pirmosios instancijos teisme; priteisti ieškovei iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme.

12Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

131. Nepagrįsta išvada, kad reikalavimas pripažinti kioskus kilnojamaisiais daiktais negali būti savarankišku bylos nagrinėjimo dalyku. Nekilnojamojo turto registro, Nekilnojamojo turto kadastro ar kiti įstatymai nenustato, koks reikalavimas turėtų būti išspręstas teismo sprendimu, kurio pagrindu yra prašoma išregistruoti registre įregistruotus objektus. Įstatymui nenustatant konkretaus civilinės teisės gynimo būdo byloje sprendžiamai situacijai, ieškovė šį būdą pasirinko savo nuožiūra. Ieškovei nereikalaujant kioskus pripažinti kilnojamaisiais daiktais, teismo sprendimas gali būti neįvykdytas, o ieškovės teisės neapgintos. Reikalavimu pripažinti kioskus kilnojamaisiais daiktais siekiama apginti ieškovės pažeistas teises – atstatyti nuomos sutarties su ieškove galiojimą. Atlikęs išsamią kioskų teisinį statusą reglamentuojančių teisės aktų analizę, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kioskai yra priskirtini prie laikinų statinių. Pagal to meto teisinį reglamentavimą laikinas statinys buvo laikomas kilnojamuoju daiktu ir atitiko CK 4.2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus kilnojamųjų daiktų požymius (2002 m. liepos 1 d. redakcijos Statybos įstatymo 2 str. 4 d.). Aplinkybė, kad kioskai yra kilnojamieji daiktai, patvirtina ieškovės pateiktos fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad kioskai neturi pamatų, taip pat UAB „Seraja“ komercinis pasiūlymas, nes iš vienos vietos į kitą kioskai gali būti perkelti nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus vertės.

142. Išvada, kad kioskai turi teisinį pagrindą stovėti sklype, ieškovė neįrodė savo, kaip sklypo nuomininkės, teisių pažeidimo, padaryta pažeidžiant teisės normas, nustatančias įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 str.), nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos, pažeidžiant CPK 12, 178 straipsniuose įtvirtintas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimą sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodyti argumentus, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus. 1992 m. vasario 20 d. UAB „Lieta“ išduotame statybos leidime yra nurodytas Kauno miesto valdybos 1992 m. vasario 11 d. potvarkis Nr. 67-v, kuriuo įmonėms leista statyti laikinus statinius. Statybos leidimas buvo išduotas vieneriems metams. Kauno miesto valdyba 1998 m. liepos 21 d. priėmė sprendimą Nr. 723 panaikinti potvarkius, kuriais buvo išskirti žemės sklypai laikiniems statiniams pastatyti. Taigi nuo 1998 m. liepos 21 d. nėra teisinio pagrindo kioskams būti sklype ir kioskų savininkas privalėjo pašalinti juos iš sklypo. Kioskų buvimas sklype negali būti legalizuotas remiantis aplinkybe, kad jų buvimas nepažeidžia sklypo nuomininko teisių. Šioje byloje kioskų savininkas turėjo įrodyti aplinkybę, kad kioskai turi teisinį pagrindą stovėti sklype, o ne ieškovė įrodinėti, kad kioskų buvimas sklype pažeidžia jos, kaip nuomininkės, teises. Atsakovas Ž. J. nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad kioskai turi teisinį pagrindą stovėti sklype. Nevertinta, kad ieškovė pateikė argumentus, patvirtinančius, jog kioskų buvimas sklype pažeidžia jos, kaip nuomininkės, teises: kioskai yra lokalizuoti sklypo viduryje, todėl sklype neįmanoma vykdyti nuomininkės norimos veiklos, atsakovas Ž. J. 2002 m. kovo 7 d. per notarą pareikalavo, kad ieškovė duotų sutikimą sklype nustatyti servitutą jo kioskams, tokios Ž. J. pretenzijos sukėlė didelę riziką investicijoms į nuomojamą sklypą, todėl ieškovė nusprendė sustabdyti verslo planų įgyvendinimą sklype.

153. Nepagrįsta išvada, kad atsakovas Ž. J. nuosavybės teise valdo statinius (du kioskus), esančius ieškovei 1996 m. spalio 17 d. nuomos sutartimi išnuomoto žemės sklypo ribose, todėl atsakovui Ž. J. pateikus prašymą išnuomoti dalį sklypo kioskų eksploatavimui, atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos privalėjo jam išnuomoti valstybinę žemę lengvatinėmis (ne aukciono būdu) sąlygomis. Pagal Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintas Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisykles nei laikini statiniai, nei kilnojamieji daiktai nesudaro teisinio pagrindo išnuomoti sklypą, nes pagal šias taisykles yra išnuomojami tik tokie valstybinės žemės sklypai, kurie yra užstatyti statiniais ar įrenginiais ir yra išnuomojami šiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti (2.2 p.). Dėl šių priežasčių atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos neturėjo teisinio pagrindo išnuomoti Ž. J. valstybinę žemę lengvatinėmis (ne aukciono būdu) sąlygomis.

164. Išvada, kad su ieškove buvo sudaryta tikslinė nuomos sutartis, prieštarauja nuomos sutarties sudarymo metu galiojusiems teisės aktams, nuomos sutarties turiniui, atsakovų veiksmams po nuomos sutarties sudarymo. Iš tarp Kauno apskrities valdytojo, Kauno miesto mero ir ieškovės 1996 m. birželio 24 d. sudarytos sutarties Nr. 420 matyti, kad valdytojas įsipareigojo išnuomoti ieškovei sklypą ir sudaryti nuomos sutartį 99 metams tik po to, kai ieškovė sumokės 85 000 Lt dydžio pinigų sumą (tikslines lėšas). Ieškovė šį įsipareigojimą įvykdė ir su ja buvo sudaryta netikslinė nuomos sutartis 99 metų terminui. Ieškovės 1995 m. spalio 20 d. prašyme Kauno apskrities valdytojui nurodyta sklype planuojama vykdyti veikla negali būti laikoma jos įsipareigojimu pagal nuomos sutartį. Nuomos sutartis nenustato ieškovės pareigos pastatyti atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos nurodytą visuomeninio maitinimo įmonę ir verslo centrą ar vykdyti kitą konkrečią veiklą, nėra nustatyti tokių įsipareigojimų vykdymo terminai ir sąlygos, jų neįvykdymo teisinės pasekmės, kitos tokios veiklos vykdymo sąlygos. Nuo nuomos sutarties sudarymo dienos ieškovei nė karto nebuvo reikštos pretenzijos dėl nuomos sutarties vykdymo.

17Apeliaciniame skunde atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo dalį dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2013 m. birželio 18 d. įsakymo Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-425 „Dėl valstybinės žemės sklypo ( - ) (registro Nr. ( - )) 1996 m. spalio 17 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. N19/96-3867 pakeitimo“ panaikinimo, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2013 m. birželio 18 d. susitarimo Nr. 8SŽN-92 panaikinimo, Kauno miesto savivaldybės administracijos 2014 m. balandžio 16 d. įsakymo Nr. A-1023 „Dėl žemės sklypo ( - ), naudojimo būdo pakeitimo“ panaikinimo ir pastatų – kiosko (unikalus Nr. ( - )) ir kiosko (unikalus Nr. ( - )) teisinės registracijos panaikinimo, priimti naują sprendimą ir atmesti šiuos ieškinio reikalavimus, kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

18Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

191. Nevertinta, kad ieškovė patikslintame ieškinyje atsakovu nurodė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrių, nors Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrius nėra juridinis asmuo, neturi juridinio asmens kodo, nėra įregistruotas juridinių asmenų registre, todėl negali būti laikomas tinkama šalimi byloje. Ieškovei buvo suteikta teisė pakeisti atsakovą tinkamu, tačiau ieškovė, nors ir atstovaujama advokatės, to nepadarė. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ginčą iš esmės, tačiau nesprendė dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus teisių ir pareigų bei tinkamumo būti atsakovu byloje. Konstatavus netinkamą atsakovą, turėjo būti atmestas patikslinto ieškinio reikalavimas dėl Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. birželio 18 d. įsakymo Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-425 „Dėl valstybinės žemės sklypo ( - ) (registro Nr. ( - )) 1996 m. spalio 17 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. N19/96-3867 pakeitimo“ ir tos pačios dienos susitarimo Nr. 8SŽN-92 panaikinimo kaip pareikštas netinkamam atsakovui.

202. Nepagrįstai spręsta, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos turėjo taikiu būdu spręsti valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties pakeitimą. Ieškovė nenaudojo žemės sklypo pagal paskirtį, nepastatė ir net nepradėjo statyti visuomeninio maitinimo įmonės ir verslo centro, todėl ji netinkamai naudojo žemės sklypą, esantį ( - ), ir tuo iš esmės pažeidė 1996 m. spalio 17 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. N19/96-3867. Ieškovė, nenaudodama valstybinės žemės pagal paskirtį, neturi teisių į ją, todėl valstybinės žemės sklypo nuomos pakeitimas neprivalėjo būti derinamas su ieškove. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškovui, kaip verslo subjektui, taikomi didesni atidumo ir veiklumo standartai, todėl teismas turėjo įvertinti aplinkybę, kad ieškovė turėjo žinoti apie pasikeitusį žemės sklypo savininką, taip pat įvertinti, ar ji buvo aktyvi ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdama išsiaiškinti apie ginčijamus teisės aktus, sutartį ir jų turinį, per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų teisių gynimo.

213. Nevertinant visų pateiktų įrodymų, susijusių su kioskų savybėmis (pvz. ekspertinio tyrimo akto Nr. 15-12), pažeista pareiga įvertinti aplinkybes, kurios svarbios pagrįstam teismo sprendimui priimti. Prieš konstatuojant, kad ginčo kioskai nepagrįstai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, turėjo būti įvertinti visi įrodymai, pagrindžiantys ar paneigiantys aplinkybę, jog kioskai žemės sklype, esančiame ( - ), nėra nekilnojamieji daiktai ir atitinka kilnojamojo daikto savybes. Byloje yra pateikta pakankamai įrodymų, kad kioskai, kaip nekilnojamieji daiktai, pagrįstai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.

224. Neatsižvelgta, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į ieškinį, teismo posėdžio metu įrodinėjo, jog valstybinė žemė naudojama ne pagal paskirtį (Žemės įstatymo 9 str. 14 d.). Ieškovė privalėjo įrodyti, jog ji visą nuomos sutarties vykdymo laikotarpį tinkamai ir sąžiningai vykdė nuomos sutartyje ir teisės aktuose valstybinės žemės nuomininkui nustatytas pareigas, pagal paskirtį naudojo valstybinės žemės sklypą, esantį ( - ). Iš į bylą pateiktų įrodymų matyti, kad ieškovė nenaudojo žemės pagal tikslinę paskirtį, todėl nepagrįstai panaikintas Kauno miesto savivaldybės administracijos 2014 m. balandžio 16 d. įsakymas Nr. A-1023 „Dėl žemės sklypo ( - ), naudojimo būdo pakeitimo“.

23Apeliaciniame skunde atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo dalį dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos 2014 m. balandžio 16 d. įsakymo Nr. A-1023 „Dėl žemės sklypo ( - ), naudojimo būdo pakeitimo“ panaikinimo, šioje dalyje priimti naują sprendimą ir atmesti šį ieškinio reikalavimą, pašalinti iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies motyvus: „spręsti dėl atsakovo ginčo statinių nukėlimo yra kompetentinga Kauno miesto savivaldybės administracija – prekybos Kauno viešosiose vietose taisyklių, patvirtintų Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. T-72 (2009 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. T-127 redakcija) 17 punkte numatyta, kad neįvykdžius reikalavimo pašalinti kiosko nukėlimą, išvežimą ir saugojimą organizuoja Savivaldybės administracija, o Savivaldybės administracijos patirtas išlaidas apmoka kiosko savininkas. Šiuo atveju Kauno miesto savivaldybės administracija, įtraukta į procesą trečiuoju asmeniu, nepareiškė savarankiškų reikalavimų ir ginčą siūlė spręsti teismo nuožiūra. Teismo nuomone, ta aplinkybė, kad suinteresuota institucija nesiima aktyvių veiksmų, neužkerta kelio ieškovui teisme ginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus.“, panaikinti teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš Kauno miesto savivaldybės administracijos.

24Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

251. Nepagrįstai spręsta, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos 2014 m. balandžio 16 d. įsakymo Nr. A-1023 „Dėl žemės sklypo ( - ), naudojimo būdo pakeitimo“ ginčijimui šioje byloje taikytinas dešimties metų ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje. Nepagrįstai reikalavimas panaikinti įsakymą nelaikytas savarankišku reikalavimu ir traktuotas kaip išvestinis iš kitų reikalavimų, kadangi įsakymas niekaip nėra susijęs su reikalavimais dėl ginčo žemės sklypo nuomos santykių. Be to, teismo išvada neargumentuota, tuo pažeidžiant CPK 263 straipsnio 1 dalį. Net tenkinus ieškinio reikalavimus dėl valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties, bet nepanaikinus įsakymo, galiojantis įsakymas netrukdytų ginčo žemės sklypo savininkui ar naudotojui, pateikus reikiamus dokumentus, prašyti kompetentingos institucijos pakeisti žemės sklypo naudojimo būdą į galiojančiame bendrajame plane numatytą galimą naudojimo būdą. Aplinkybę, kad įsakymas laikytinas savarankišku reikalavimu pagrindžia ir tai, kad ieškovė turėjo teisę ginčyti šį įsakymą atskiroje byloje CPK nustatyta tvarka. Įsakymas buvo priimtas ne dėl to, kad pasikeitė žemės sklypo, esančio ( - ), nuomininkas ir buvo pakeista valstybinės žemės nuomos sutartis, o dėl to, kad buvo pateiktas prašymas su visais reikiamais dokumentais. Nusprendus, kad reikalavimas panaikinti įsakymą yra išvestinis, net neanalizuotos faktinės aplinkybės apie galimą ieškovės sužinojimą apie įsakymą ir pan. Kadangi šioje byloje buvo prašoma panaikinti savivaldybės administravimo subjekto priimtą administracinį aktą, kuris laikytinas individualiu administraciniu aktu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 14 d.), turėtų būti taikomas Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje numatytas 1 mėnesio terminas skundui dėl administracinio akto panaikinimo paduoti. Terminas ginčyti įsakymą yra praleistas, nes ieškinį teismui dėl šio įsakymo panaikinimo ieškovė pateikė tik 2015 m. kovo mėn. Nors ji teigė, kad apie ginčijamą įsakymą sužinojo tik gavusi atsakovo Ž. J. atsiliepimą į ieškinį, įrašas apie 2014 m. balandžio 16 d. priimtą įsakymą (jo datą, numerį, jį priėmusį subjektą) ir jo pagrindu atliktus kadastro duomenų patikslinimus Nekilnojamojo turto registre galioja nuo 2014 m. birželio 2 d. Ieškovė, būdama rūpestinga dėl galimo savo teisių pažeidimo, turėjo galimybę sužinoti apie ginčijamo įsakymo egzistavimą ir kitus viešus registro duomenis. Net skaičiuojant termino kreiptis į teismą dėl įsakymo eigos pradžią nuo atsakovo Ž. J. atsiliepimo su priedais įteikimo dienos, ieškovė praleido Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje numatytą 1 mėnesio terminą, nes ieškovė nurodo, jog minėtą atsiliepimą gavo 2015 m. sausio 21 d., o patikslintą ieškinį pateikė tik 2015 m. kovo 5 d. Ieškovė nenurodė objektyvių, nuo jos valios nepriklausiusių priežasčių, realiai sutrukdžiusių per įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl administracinio akto panaikinimo.

262. Nepagrįstai panaikintas Kauno miesto savivaldybės administracijos 2014 m. balandžio 16 d. įsakymas Nr. A-1023 „Dėl žemės sklypo ( - ), naudojimo būdo pakeitimo“, nenustačius Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje numatytų sąlygų skundžiamam administraciniam aktui panaikinti. Neanalizuota, kokius teisės aktų reikalavimus ar procedūras pažeidė ginčijamą įsakymą priėmęs Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius jo patvirtinimo metu, nevertintos atsakovės nurodytos aplinkybės, kokiu teisėtu pagrindu Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius galėjo nepatvirtinti ginčijamo įsakymo, kai pareiškėjo pateiktas prašymas ir kiti dokumentai atitiko teisės aktų reikalavimus. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė pripažino, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius neatliko neteisėtų veiksmų, priimdamas įsakymą, tačiau teismo prašė jį panaikinti kaip išvestinį reikalavimą. Teisėto ginčo sklype esančių statinių savininko ir šio žemės sklypo nuomininko Ž. J. prašymas pakeisti žemės sklypo naudojimo būdą neprieštaravo galiojančiam bendrajam planui, todėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui nebuvo teisinio pagrindo jo netenkinti. Nepagrįstai spręsta, kad, ieškovei siekiant įgyvendinti 1996 m. spalio 17 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. 19/96-3867 tikslus, statybą leidžiantis dokumentas visuomeninio maitinimo įmonei ir verslo centrui statyti nebūtų išduotas, nes tai prieštarautų žemės sklypo naudojimo būdui. Bet kuriam asmeniui pasikreipus dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo į savivaldybės administraciją, toks prašymas sprendžiamas Statybos įstatymo ir poįstatyminių teisės aktų nustatyta tvarka bei sąlygomis. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad žemės sklypo, esančio ( - ), naudojimo būdo nebūtų buvę galima pakeisti į tokį, kad sklype galėtų būti vykdoma 1996 m. spalio 17 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartyje Nr. 19/96-3867 numatyta veikla, jei tai neprieštarautų galiojančiam bendrajam planui. Galiojantis įsakymas neužkirstų kelio žemės sklypo savininkui ar valdytojui kreiptis dėl sklypo naudojimo būdo pakeitimo į galimą naudojimo būdą pagal bendrąjį planą nustatyta tvarka. Ieškovė nepateikė argumentų, teismas taip pat nenustatė, kad įsakymas ar jo sukeltos pasekmės neigiamai įtakoja ieškovės teises ir interesus.

273. Nepagrįsta išvada, kad Kauno miesto savivaldybės administracija yra kompetentinga spręsti atsakovo Ž. J. ginčo statinių nukėlimo klausimą ir nesiima aktyvių veiksmų šiuo klausimu. Teismo paminėta Prekybos Kauno viešosiose vietose taisyklių, patvirtintų Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. T-72 (Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. T-127 redakcija), 17 punkto nuostata netaikoma kioskams ir paviljonams, pastatytiems asmeninės nuosavybės teise arba nuomos (panaudos) sutarties pagrindu valdomuose žemės sklypuose. Šių taisyklių 3 punktas numato, kad apskritai jos netaikomos prekybai iš statinių, kurie yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Byloje nėra ginčo, kad ginčo statiniai bylos nagrinėjimo metu buvo ir iki šiol yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Privačia nuosavybe turimų ir įregistruotų statinių nugriovimo atvejai yra reglamentuoti Statybos įstatymo 35 straipsnyje, kuriame nėra numatyta savivaldybės administracijų pareiga organizuoti statinių nukėlimo ar nugriovimo darbus pagal šioje byloje esančią situaciją.

284. Netinkamai paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Nepagrįstai spręsta, kad teismo sprendimu buvo tenkinti 3 iš 4 ieškinio reikalavimų, kadangi vienas ieškinio reikalavimas dėl įpareigojimo kioskus pašalinti iš valstybinės žemės sklypo buvo atmestas, tačiau reikalavimas pripažinti ginčo kioskus kilnojamaisiais daiktais taip pat nebuvo tenkintas, bylos dalis dėl šio reikalavimo buvo nutraukta. Nevertintas faktas, kad atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai buvo keliamas tik vienas reikalavimas byloje, todėl be pagrindo visiems atsakovams bylinėjimosi išlaidos paskirstytos lygiomis dalimis, neatsižvelgiant į tai, kiek ieškinio reikalavimų buvo reikšta kiekvienam iš atsakovų ir kiek jų buvo patenkinta. Be to, nenustatyta įsakymo neatitikimo teisės aktams ir neteisėtumo pagrindų pagal jo priėmimo metu buvusį faktinį ir teisinį pagrindą. Iš Kauno miesto savivaldybės administracijos, kuri neatliko neteisėtų veiksmų ir nepriėmė neteisėto sprendimo, negalėjo būti priteistos bylinėjimosi išlaidos, teismo sprendimas yra neteisingas ir neatitinka CPK 93 straipsnio 2 ir 4 dalių nuostatų.

29Apeliaciniame skunde atsakovas Ž. J. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo dalį dėl ieškinio reikalavimų panaikinti Kauno miesto skyriaus 2013 m. birželio 18 d. įsakymą Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-425, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus ir Ž. J. 2013 m. birželio 18 d. susitarimą Nr. 8SŽN-92, priimti naują sprendimą ir atmesti šiuos ieškinio reikalavimus, panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo dalį dėl ieškinio reikalavimo panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2014 m. balandžio 16 d. įsakymą Nr. A- 1023 ir nutraukti šią bylos dalį, nenustačius pagrindo nutraukti šią bylos dalį, priimti naują sprendimą ir atmesti šį ieškinio reikalavimą, panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo dalį dėl ieškinio reikalavimo panaikinti kioskų (unikalūs Nr.: ( - ), Nekilnojamojo turto registro Nr. ( - )), esančių ( - ), teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre ir nutraukti šią bylos dalį, nenustačius pagrindo nutraukti šią bylos dalį, priimti naują sprendimą – taikyti ieškinio senatį ir šį ieškinio reikalavimą atmesti šiuo pagrindu, nenustačius pagrindo šią bylos dalį nutraukti ir neatmetus šio ieškinio reikalavimo dėl suėjusios senaties, priimti naują sprendimą ir atmesti šį ieškinio reikalavimą, palikti nepakeistą kitą sprendimo dalį, priteisti atsakovui Ž. J. iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

30Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

311. Kioskų registracija Nekilnojamojo turto registre nepažeidžia ieškovės teisių, todėl bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti kioskų teisinę registraciją nutrauktina kaip nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka ir kartu kaip neteisminga administraciniam teismui. Pats teismas, pasisakydamas dėl kioskų pašalinimo, darė pagrįstą išvadą, kad kioskų buvimas žemės sklype nepažeidžia ieškovės teisių, todėl neaišku, remiantis kokias argumentais ir motyvais buvo patenkintas kitas ieškinio reikalavimas ir panaikinta kioskų teisinė registracija. Kadangi teismas iš esmės pripažino, jog ginčo kioskai turi teisę stovėti ginčo žemės sklype, nes jie buvo pastatyti pagal išduotą statybos leidimą ir suderintą projektą, ieškovė neįrodė savo teisių pažeidimo dėl ginčo kioskų buvimo žemės sklype, reikalavimas dėl kioskų registracijos panaikinimo priimtas nesivadovaujant surinktais įrodymais, teismo išaiškinimais, teisės aktais, taikytinais nagrinėjamai situacijai. Ieškovė neturi pastatų žemės sklype, nuomos sutartis su ja buvo nutraukta, ieškovei iš esmės pažeidus sutartį, nuomos sutarties nutraukimo pagrindas nėra išnykęs, ieškovė neįrodė, kad ginčo žemės sklypą naudojo tam tikslui, kuriam jis buvo išnuomotas, todėl kioskų registracija Nekilnojamojo turto registre nedaro įtakos ieškovės teisių turiniui. Teisės norminiuose aktuose nėra numatyta nuomininko teisė nugriauti ne savo žemės sklype kitam asmeniui priklausančius statinius ir kėsintis panaikinti jų registraciją. Net manant, kad kioskų registracija neatitiko kokių nors teisės aktų reikalavimų arba, kad įregistruodamas kioskus savininkas įgijo daugiau teisių nei jų suteikė statybos leidimas (statybos leidime nėra nurodyta, kad jis išduodamas laikinų statinių statybai), vien šių aplinkybių buvimas pats savaime nesuteiktų pagrindo tenkinti tokio reikalavimo, nes jį pareiškė netinkamas ieškovas. Nagrinėjamu atveju byloje nėra pareikšta reikalavimų dėl viešojo intereso gynimo, įstatymai ieškovei nenumato tokios teisės.

322. Kioskų teisinė registracija Nekilnojamojo turto registre panaikinta neteisėtai ir nepagrįstai, nes reikalavimas pareikštas netinkamam atsakovui, ieškovė nėra pasinaudojusi privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka ir dėl praleisto termino nebėra galimybių ja pasinaudoti, kioskų registracijos panaikinimu buvo pažeisti viešojo administravimo principai, atsakovo Ž. J. teisės ir teisėti lūkesčiai. VĮ Registrų centras turėjo būti įtraukta į bylą atsakove, nes sprendime netiesiogiai pasisakyta, kad kioskų registravimą atsakinga institucija atliko neteisėtai, t. y. registracija buvo panaikinta dėl procedūrinių pažeidimų. Teismas viršijo kompetenciją, pasisakydamas dėl to, kad statytojas turėjo teisę statyti tik laikinus statinius, o apeliantas negalėjo įgyti daugiau teisių nei turėjo statytojas, todėl sukurti pastatai negalėjo būti registruoti. Statybos valstybinę priežiūrą vykdo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos. Kioskų statybai buvo išduotas statybos leidimas (be žymų apie statinių laikinumą) ir suderintas projektas, šių dokumentų teisėtumas nėra ginčijamas. Byloje nėra duomenų, kad kioskai buvo pastatyti neteisėtai (savavališkai), juos statant buvo nukrypta nuo statybą leidžiančio dokumento apimties ar projekto. Atitinkamus pažeidimus, jei tokie būtų, galėtų fiksuoti tik minėta institucija, kuriai priskirta ši kompetencija. Jei registracijos metu ją atlikusios institucijos pareigūnai atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, apeliantas dėl to yra nekaltas ir negali patirti neigiamų padarinių. Kioskai, kaip nekilnojamieji daiktai, viešajame registre buvo užregistruoti 1993 m. gegužės 27 d., o Ž. J. nuosavybės teisės į juos, kaip į nekilnojamuosius daiktus, priskirtinus pastatų kategorijai, – 2000 m. gruodžio 19 d. Šios aplinkybės ieškovei buvo žinomos, nes ji buvo leidusi eksploatuoti kioskus. Ieškovei manant, kad kioskai pažeidžia jos teisės, šių teisių gynimo ji turėjo imtis laiku, o ne praleidus išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme ir bendrąjį ieškinio senaties terminus. Atsakingai institucijai įregistravus nuosavybės teises į kioskus, Ž. J., pasitikėdamas šiuo viešojo administravimo subjektu, įgijo teisėtų lūkesčių, kad kioskų ir Ž. J. nuosavybės teisių į juos registracija buvo atlikta tinkamai. Pastatų priėmimo tinkamais naudoti akto nebuvimas tarp archyvinių duomenų nesudaro pagrindo savaime pripažinti neteisėta pastatų registraciją ir ją panaikinti, nepagrįstai paneigiant sąžiningo savininko nuosavybės teisę, juolab, kad apeliantas nebuvo kioskų statytojas, o nuosavybės teises į juos įgijo varžytynių akto pagrindu.

333. Pirmosios instancijos teismas atgaline tvarka taikė teisės norminius aktus, reglamentuojančius laikinųjų statinių požymius, todėl neteisėtai ir nepagrįstai sprendė, kad kioskai negalėjo būti registruojami Nekilnojamojo turto registre. Nustačius, kad kioskų statyba buvo teisėta, t. y. buvo statybos leidimas ir suderintas projektas, nėra pagrindo teigti, jog jų registracija buvo neteisėta. Teismo teigimu, bendrieji reikalavimai laikiniesiems statiniams buvo nustatyti tik 1996 m. kovo 19 d. Statybos įstatymu (įsigaliojo 1996 m. rugsėjo 1 d.). Dėl to nėra pagrindo teigti, kad statybos leidimas kioskų statytojui suteikė teisę statyti tik tokius statinius, kurie pagal 1996 m. rugsėjo 1 d. ar dabartinį teisinį reglamentavimą būtų kvalifikuotini kaip laikinieji statiniai, nes tai reikštų teisės norminio akto taikymą atgaline data. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Statybos įstatymo (su pakeitimais įsigaliojusiais 2002 m. liepos 1 d.) 2 straipsnio 4 dalimi, teigė, kad kioskai bet kuriuo atveju yra priskiriami prie laikinųjų statinių, tačiau minėtas įstatymas įsigaliojo po statybos leidimo išdavimo ir kioskų registracijos Nekilnojamojo turto kadastre. Be to, pagal minėtąją įstatymo nuostatą ne bet kokie kioskai yra laikytini laikinaisiais statiniais – pagal ją nebuvo draudžiama statyti ir kioskus (prekybai skirtus statinius), kurie pagal savo savybes yra pastovūs statiniai, t. y. nekilnojamieji daiktai. Nepagrįstai kioskus kvalifikuojant kaip laikinus nesivadovauta teismo eksperto prof. dr. S. M. 2015 m. balandžio 14 d. ekspertinio tyrimo aktu Nr. 15-12, kuriame konstatuota, kad kioskai yra nekilnojamieji daiktai, nes jie negali būti perkelti iš vienos vietos į kitą, nepakeitus jų paskirties ar iš esmės nesumažinus jų vertės. Kioskai pagal savo savybes yra nekilnojamieji, statybos leidime ar suderintame projekte nėra žymų apie jų laikinumą. Kioskų registracijos Nekilnojamojo turto kadastre metu teisės norminiai aktai neapibrėžė laikinųjų statinių sąvokos, todėl nėra pagrindo teigti, jog kioskai negalėjo būti registruojami. Nekilnojamojo turto kadastro įstatyme nėra numatyta, kad statinio, pastatyto ir įregistruoto dar iki to laiko, kai įstatymas apibrėžė laikinojo statinio sąvoką, registracija turi būti panaikinama, jei nustatoma, kad tas statinys atitinka po jo registracijos apibrėžtus laikinojo statinio požymius.

344. Kioskų teisinė registracija panaikinta, neatskleidus bylos esmės, nenustačius bylai reikšmingų aplinkybių, neištyrus ir neįvertinus jas patvirtinančių/paneigiančių įrodymų. Byla išnagrinėta neobjektyviai, atrenkant ir ištiriant tik tuos įrodymus, kuriais grįstas priimtas sprendimas, nepasisakant, kodėl atmesti ar nevertinti kiti įrodymai.

355. Atsakovas Ž. J. jo atžvilgiu pareikštiems ieškinio reikalavimams (dėl kioskų teisinės registracijos, kioskų pripažinimo kilnojamaisiais daiktais, kioskų pašalinimo iš sklypo) prašė taikyti ieškinio senatį, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šio klausimo nepasisakė ir nepagrįstai nepritaikė ieškinio senaties. Informacija, kad kioskai yra nekilnojamieji daiktai ir jie nuosavybės teise priklauso Ž. J., tapo viešai žinoma, 2000 m. gruodžio 19 d. Nekilnojamojo turto registre užregistravus nuosavybės teisės į juos, todėl ieškinio senaties terminas baigėsi 2010 m. gruodžio 20 d., o ieškinys nagrinėjamoje byloje pareikštas 2014 m. spalio 31 d. Ieškovė nenurodė ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių.

366. Nevertinta, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikomos CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos, CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sutarties nutraukimo pagrindas ir pripažįstama, kad nuomos sutartis tarp ieškovės ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos nutraukta teisėtai ir pagrįstai. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina faktą, kad sklypas jai buvo išnuomotas konkretaus tikslo įgyvendinimui – visuomeninio maitinimo įmonės ir verslo centro statybai. Šią aplinkybę patvirtina tai, jog išsinuomojant buvo įmokėtos tikslinės lėšos. Tik tikslinės nuomos būdu buvo galima išnuomoti žemės sklypą ne aukciono būdu, kadangi kitokių pagrindų nuomai ne aukciono būdu nebuvo, t. y. ieškovė neturėjo sklype statinių, todėl negalėjo pretenduoti į sklypo nuomą ne aukciono tvarka. Ieškovė per beveik 19 metų šio tikslo įgyvendinti net nepradėjo, t. y. neparengė projekto, neišsiėmė statybą leidžiančio dokumento ir nepradėjo visuomeninio maitinimo įmonės ir verslo centro statybos. Mokesčių mokėjimas nėra laikytinas sklypo naudojimu pagal nuomos tikslą. Ieškovė nevykdė prisiimtų įsipareigojimų ir nenaudojo žemės sklypo tuo tikslu, kuriam jis jai buvo išnuomotas, todėl Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Nors įsakyme dėl nuomos sutarties ir susitarime yra minimas nuomos sutarties pakeitimas, iš esmės pakeistas buvo nuomos sutarties, kaip rašytinio dokumento, tekstas, o teisinių santykių prasme žemės sklypo nuomos teisiniai santykiai su ieškove pasibaigė vienašališku sutarties nutraukimu, o atsakovas Ž. J., nutraukus sutartinius santykius su ieškove, perėmė nuomininko teises pagal nuomos sutartį. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos aiškiai išreiškė valią nutraukti nuomos teisinius santykius su ieškove. Laikant, kad nuomos sutartis ieškovės atžvilgiu buvo pakeista, o ne nutraukta, netinkamai aiškinamas sutarčių pakeitimo institutas. Sutarties pakeitimu yra laikytinas toks sutartinių santykių modifikavimas, kai sutarties šalims sutartis lieka galioti, tačiau pakeičiamos tam tikros jos sąlygos. Jei viena sutarties šalis vienašališkai atsisako sutartinių santykių su antrąja šalimi ir ją sutartyje pakeičia nauja šalimi – trečiąja šalimi, laikytina, kad sutartis antrosios šalies atžvilgiu buvo nutraukta. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė ginčo esmės ir netinkamai kvalifikavo ginčo teisinį santykį, nes aptariamam teisiniam santykiui pritaikė sutarties pakeitimą, o ne sutarties nutraukimą reglamentuojančias teisės normas. Nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovės ieškinį net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyti tam tikri formalūs nuomos sutarties nutraukimo procedūros trūkumai, nes jeigu būtų pripažįstamas nuomos sutarties su ieškove vienašališko nutraukimo formalus pažeidimas dėl to, kad ieškovei iš anksto nebuvo pranešta apie sutarties nutraukimą, situacija nepakistų, nes Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos vis tiek turėtų įstatyminį pagrindą nutraukti nuomos sutartį, nes ieškovė 19 metų nenaudojo žemės sklypo nuomos sutartyje numatytam tikslui. Išankstinio pranešimo apie nuomos sutarties nutraukimą nebuvimas nepažeidžia ieškovės teisių ar interesų, nes ji dėl to nieko neprarado. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ji atlieka ar planuoja atlikti kokius nors veiksmus, kad sklypas būtų naudojamas pagal nustatytą tikslą. Ieškovė piktnaudžiavo teise, jos veiksmai užkirto kelią racionaliam žemės sklypo naudojimui, todėl visą laiką buvo pažeidinėjamas viešasis interesas. Vadovaujantis CK 1.137 straipsnio 3 dalimi, bendraisiais teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, turėjo būti atsisakyta ginti tokias ieškovės teises. Esant esminiam nuomos sutarties pažeidimui, sutartis turėjo būti nutraukta nepriklausomai nuo kitų aplinkybių, pvz., kito savininko statinių žemės sklype buvimo ir pan.

377. Neįvertinta, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą nutraukti nuomos sutartį ieškovės atžvilgiu. Teismų praktikoje Žemės įstatymo 9 straipsnio 14 dalies norma reiškia, kad šiuo atveju Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos turi ne tik teisę, bet ir viešosios teisės normų nustatytą pareigą reaguoti į esminį sutarties pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas nepagristai prioritetą teikė sutartinių santykių su ieškove išsaugojimui, kurie pagal pateiktus byloje įrodymus neturi jokios vertės, nes valstybinė žemė naudojama neefektyviai ir neracionaliai. Tolesnis žemės sklypo nuomojimas pažeistų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir atitinkamai valstybės teises, gintų ieškovės daromą nuomos sutarties pažeidimą. Nuomos sutarties nutraukimo ieškovės atžvilgiu pagrindas nėra išnykęs, todėl Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, net įsiteisėjus pirmosios instancijos teismo sprendimui, turėtų teisę vienašališkai nutraukti nuomos sutartį ieškovės atžvilgiu. Dėl to priimtu teismo sprendimu nebuvo atkurta teisinė taika tarp šalių, nutraukus nuomos sutartį, kils kitas ginčas. Atsižvelgiant į susidariusią situaciją, ginčas turėjo būti sprendžiamas ne formaliai, o iš esmės.

388. Byloje vykdytas formalus, o ne realus teisingumas. Ignoruoti atsakovų argumentai ir įrodymai, kad egzistuoja visos vienašalio sutarties nutraukimo sąlygos, yra akivaizdus esminis nuomos sutarties pažeidimas, sklypas 19 metų nėra naudojamas pagal tikslą, kuriam buvo išnuomotas, tuo pažeidžiant viešąjį interesą. Ginčas kvalifikuotas kaip kilęs dėl nuomos sutarties pakeitimo, nors visuma bylos aplinkybių patvirtina, kad nuomos sutartis ieškovės atžvilgiu buvo nutraukta, formaliai pritaikytos sutarčių pakeitimo teisės normos, neatsižvelgiant į bylos aplinkybes, kurios tokį teisės normų taikymą darė negalimą.

399. Neteisėtai ir nepagrįstai panaikintas Kauno miesto savivaldybės administracijos įsakymas dėl naudojimo būdo pakeitimo, nes šiuo įsakymu nėra ginčijamos ar pažeidžiamos ieškovės teisės ar teisėti interesai. Šis įsakymas neužkerta kelio kreiptis pakartotinai dėl žemės sklypo naudojimo būdo pakeitimo. Įrašas apie įsakymą dėl naudojimo būdo pakeitimo Nekilnojamojo turto registre galioja nuo 2014 m. birželio 2 d., šie duomenys yra vieši, ieškovė, kaip apdairus, rūpestingas asmuo, turėjo jais pasidomėti, todėl įsakymo dėl naudojimo būdo pakeitimo ginčijimui ieškovė yra praleidusi Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą.

40Atsiliepime į atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti. Nurodo, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos įsakymą priėmė ir susitarimą su Ž. J. sudarė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrius, todėl atsakovu šioje byloje buvo pagrįstai patrauktas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrius. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos įsakyme yra nurodyta, kad nuomos sutartis su ieškove yra keičiama Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 45 punkto pagrindu, o ne dėl to, kad ieškovė nenaudojo valstybinės žemės pagal paskirtį. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovė taip pat laikėsi šios pozicijos. Nuomos sutarties sudarymo metu galioję teisės aktai, nuomos sutarties turinys, atsakovų veiksmai po nuomos sutarties sudarymo įrodo, kad su ieškove buvo sudaryta netikslinė nuomos sutartis. Nei nuomos sutartyje, nei kituose dokumentuose nėra nurodyta, per kokį konkretų terminą ieškovė planuoja pastatyti visuomeninio maitinimo įmonę ir verslo centrą sklype. Atsakovė jokia teisės norma nepagrindė savo teiginių, kad ji neprivalėjo laikytis teisės aktuose nustatytos nuomos sutarties pakeitimo tvarkos, turėjo teisę nuomos sutartį pakeisti savo iniciatyva, neinformuodama apie tai ieškovės. Atsakovė pažeidė nuomos sutartyje ir įstatyme nustatytą jos pakeitimo tvarką, nesilaikė ikiteisminės ginčų dėl sutarties pakeitimo nagrinėjimo tvarkos. Taip pat nagrinėjamu atveju neegzistavo nei vienas įstatyme nustatytas pagrindas, leidžiantis nuomotojui nutraukti nuomos sutartį su ieškove. Byloje nėra dokumentų, patvirtinančių, kad ieškovė buvo informuota apie nuomos sutarties pakeitimą arba tariamą nuomos sutarties nutraukimą. Ieškovė neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo tikrinti nuomos sutarties galiojimą VĮ Registrų centro duomenų bazėje ar kitokiu būdu. Nuomos sutartis su ieškove buvo sudaryta 99 metų laikotarpiui ir ieškovei nebuvo objektyvių prielaidų abejoti, kad nuomos sutartis galioja. Valstybinės institucijos neįteikė ieškovei individualių aktų, siekdamos eliminuoti ieškovę iš nuomos sutarties pakeitimo procedūrų ir nuomos sutartį pakeisti vienašališkai. Ieškinio senaties terminai skaičiuotini nuo tada, kai ieškovė sužinojo apie priimtus individualius aktus ir sudarytą susitarimą (CK 1.127 str. 1 d.). Byloje sprendžiamas ginčas yra kilęs iš civilinių teisinių santykių, todėl visiems ieškinio reikalavimams taikytinas bendrasis ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 1.125 straipsnyje 1 dalyje. Apie ieškiniu ginčijamus administracinius aktus, atsakovų sudarytą susitarimą, apie tai, kad šie administraciniai aktai ir susitarimas buvo priimti remiantis kioskų teisinės registracijos faktu, ieškovė sužinojo tik gavusi atsakovo Ž. J. atsiliepimą į pirminį ieškinį, su kuriuo buvo pateikti šie dokumentai. Atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos turėtų būti keliami didesni valstybinės žemės nuomą reglamentuojančių teisės aktų išmanymo reikalavimai. Pagal statybą leidžiančius ir archyvinius dokumentus kioskai sklype galėjo būti pastatyti tik laikinai. Pagal to meto teisės aktus kioskai nebuvo laikomi nei statiniais, nei pastatais (1996 m. kovo 19 d. redakcijos Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalis; 1994 m. rugsėjo 13 d. Statybos ir urbanistikos ministerijos įsakymo Nr. 184 „Dėl įmonių, pastatų ir kitų statinių priėmimo naudoti taisyklių (RSN 124-94) patvirtinimo“ 2 punktas), o laikinai pastatyti statiniai negalėjo būti registruojami (Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 5 punktas). Pagal kioskų teisinės registracijos metu galiojusių teisės aktų nuostatas statinių registracija galėjo būti atliekama tik inventorizavus ir valstybinei komisijai priėmus naudoti pastatą, statinį. Valstybinių komisijų aktai apie kioskų priėmimą naudoti nebuvo priimti, jų nėra archyvinėje kadastro ir registro byloje. Ieškovės argumentus dėl kioskų teisinio statuso ir neteisėtos jų registracijos patvirtina ieškovės į bylą pateikta specialisto išvada.

41Atsiliepime į atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti. Nurodo, kad, pripažinimas, jog nuomos sutartis su ieškove buvo pakeista neteisėtai, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos įsakymas ir susitarimas yra negaliojantys nuo jų priėmimo dienos, reikštų, jog Ž. J. neturėjo teisinio pagrindo prašyti pakeisti sklypo naudojimo būdą, o Kauno miesto savivaldybės administracija – jį pakeisti. Dėl to, pripažinus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos įsakymą ir susitarimą negaliojančiais, atitinkamai pripažintinas negaliojančiu ir Kauno miesto savivaldybės administracijos įsakymas, kaip išvestinis aktas. Ginčas šioje byloje kyla iš civilinių teisinių santykių, todėl visiems ieškinio reikalavimams taikytinas bendrasis ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 1.125 straipsnyje 1 dalyje. Ieškovė nepraleido CK nustatyto 10 metų ieškinio senaties termino ieškinio reikalavimams pareikšti, nes pradinį ieškinį ji pateikė teismui 2014 m. spalio 29 d., patikslintą ieškinį – 2015 m. kovo 4 d. Atsakovo Ž. J. atsiliepimas į ieškinį ieškovės atstovei buvo įteiktas parengiamojo posėdžio metu 2015 m. sausio 21 d. Su juo susipažinti ir apie priimtus administracinius aktus, sudarytą susitarimą ieškovė galėjo sužinoti tik jos vadovui grįžus iš komandiruotės, t. y. 2015 m. vasario 3 d. Nuomos sutartis buvo pakeista neteisėtai, pažeidžiant nuomos sutartyje, teisės aktuose nustatytą tvarką, imperatyvias įstatymo nuostatas. Valstybinės institucijos, pažeisdamos teisės aktus, nepranešė ieškovei apie jų priimtus, ieškovę liečiančius individualaus pobūdžio administracinius aktus. Nors atsakovė nurodo, kad, patenkinus ieškinio reikalavimus dėl nuomos sutarties, galiojantis įsakymas netrukdytų prašyti kompetentingos institucijos pakeisti žemės sklypo naudojimo būdą, tačiau lieka neaišku, ar toks ieškovės prašymas būtų patenkintas. Su ieškovu buvo sudaryta netikslinė nuomos sutartis. Pirmosios instancijos teismas, laikydamas kioskus nepagrįstai užregistruotais Nekilnojamojo turto registre, ir padaręs išvadą, kad kioskai yra pastatyti tik laikinai, pagrįstai rėmėsi Prekybos Kauno viešosiose vietose taisyklėmis, kurios yra taikomos laikinai pastatytiems kioskams.

42Atsiliepime į atsakovo Ž. J. apeliacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti. Nesutikdama su atsakovo Ž. J. argumentais, kad kioskų buvimas sklype nepažeidžia ieškovės teisių, taip pat su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kioskai turi teisinį pagrindą stovėti sklype, kiosko savininko teisė naudotis sklypo dalimi buvo ankstesnė laike, negu teises į sklypą įgijo ieškovė, ieškovė nenurodė aplinkybių apie ieškovės, kaip sklypo nuomininkės, teisių pažeidimą, kuria apeliaciniame skunde remiasi atsakovas Ž. J., ieškovė pakartoja savo apeliaciniame skunde išdėstytus su tuo susijusius argumentus. Taip pat nurodo, kad kioskų teisinė registracija tiesiogiai pažeidžia ieškovės teises, nes šios neteisėtos ir nepagrįstos registracijos pagrindu buvo pakeista nuomos sutartis su ieškove ir žemės sklypo nuoma buvo perleista kioskų savininkui Ž. J. Nuomos sutartis su ieškove pakeista remiantis teisės aktu, kuris nuomos sutarties sudarymo metu neegzistavo. Tokie veiksmai pažeidžia teisėtų lūkesčių ir teisinio apibrėžtumo principus. Nuomos sutartis su ieškove buvo ne nutraukta, bet pakeista ir ne dėl to, kad ieškovė nevykdo nuomos sutarties, o nuomos teises perėmus sklype esančius kioskus įsigijusiam Ž. J. Byloje yra ginčijamas nuomos sutarties pakeitimas, o ne nutraukimas, todėl neturi teisinės reikšmės visi atsakovo Ž. J. argumentai, susiję su sutarties nutraukimo pagrindais. Nekilnojamojo turto registro paskirtis yra tik išviešinti duomenis apie registre įregistruotus daiktus, tačiau šių duomenų išviešinimas nenulemia daikto savybių ir jo teisinio statuso. Teisės aktai nesuteikia registro tvarkytojui teisės vertinti dokumentų, kurių pagrindu į Nekilnojamojo turto registrą yra įrašomi duomenys, teisėtumo. Teismui nustačius, kad daiktas neturi savybių, požymių, kriterijų, kokius jis turėtų turėti pagal Nekilnojamojo turto registro išviešintą informaciją, ir pripažinus teisinę registraciją negaliojančia, toks teismo sprendimas sudarytų pagrindą išregistruoti daiktą iš Nekilnojamojo turto registro. VĮ Registrų centras nėra materialinio teisinio santykio, dėl kurio yra kilęs ginčas šioje byloje, dalyvis, o reikalavimas dėl kioskų teisinės registracijos panaikinimo yra išvestinis iš pagrindinio ieškinio reikalavimo. Ieškovė dar nesikreipė į VĮ Registrų centrą dėl kioskų išregistravimo, registro tvarkytojas dar nesprendė tokio prašymo, dėl jo nepriėmė sprendimo, todėl nėra pagrindo laikytis išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos. Atsakovo teiginiai, kad ieškovė apie kioskų buvimą sklype žinojo jau nuomos sutarties sudarymo metu, yra teisiškai nereikšmingi, nes iki nuomos sutarties pakeitimo kioskų teisinė registracija nepažeidė ieškovės teisių. Ieškovė nepraleido CK nustatyto 10 metų ieškinio senaties termino ieškinio reikalavimams pareikšti. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovė pateikė teismui prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminus (CK 1.131 str. 2 d.), jeigu teismas manytų, kad ieškovė praleido šiuos terminus. Nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiami klausimai dėl kioskų statybą leidžiančių dokumentų ir pačios kioskų statybos teisėtumo. Statybos leidimas buvo įvertintas tik turinio prasme. Ieškovės pateikta specialisto išvada paneigia atsakovo Ž. J. pateiktame ekspertinio tyrimo akte padarytas išvadas apie kioskų teisinį statusą, patvirtina ieškovės argumentus, kad kioskai negalėjo būti statomi ir registruojami kaip statiniai, šie kioskai yra kilnojamieji daiktai. Duomenų įregistravimas registre savaime neužtikrina, kad šie duomenys yra besąlygiškai teisingi, šie duomenys gali būti užginčyti teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovas nenurodė, kaip konkrečiai kioskų teisinės registracijos panaikinimas pažeidė jo teisėtus lūkesčius. Atsakovas Ž. J. sklype siekia statyti gyvenamosios paskirties statinį namą, o ne eksploatuoti kioskus – vykdyti juose prekybą. Pagal teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką galimybė tapti valstybinės žemės nuomininku siejama su statinių eksploatavimu, t. y. sutartis gali būti sudaryta tik tuo atveju, jeigu žemės sklypas yra reikalingas statinio eksploatavimui ir naudojimui pagal jo tiesioginę paskirtį. Atsakovas Ž. J. kioskus įsigijo 2000 m. gruodžio 19 d. ir iki šiol šie kioskai nėra eksploatuojami pagal VĮ Registrų centre įregistruotą paskirtį (prekybos). Kadangi nebuvo laikytasi įstatyme nustatytos ekspertizės skyrimo tvarkos, ekspertizės išvada negali būti laikoma patikimu įrodymu šioje byloje. Ekspertizė buvo atlikta neišsamiai, neįvertinus visų bylai svarbių duomenų, todėl ekspertinio tyrimo akte padarytos išvados yra nepagrįstos. Teismas laikė, kad visiems ieškinio reikalavimams turi būti taikomas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas ir ieškovė nepraleido šio termino. Nuomos sutartyje nebuvo nustatyti ieškovės teisių suvaržymai, susiję su sklype esančiais kioskais. Nuomos sutarties sudarymo metu kioskai nesudarė kliūčių nuomos sutarčiai sudaryti, o kioskų savininkai neturėjo nuomos teisių į šį sklypą. Ieškovė savo apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad ieškovė buvo sudariusi tikslinę nuomos sutartį visuomeninio maitinimo įmonės ir verslo centro statybai. Atsakovas Ž. J. neteisingai aiškina Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarime Nr. 987 nurodytą tikslinių lėšų sąvoką, nepagrįstai teigdamas, kad tikslinės lėšos reiškia, jog su ieškove buvo sudaryta tikslinės nuomos sutartis. Šiame Vyriausybės nutarime tikslinių lėšų sąvoka vartojama ne siekiant apibrėžti sudaromos nuomos sutarties rūšį, bet konkrečiai apibrėžti, kam turi būti naudojamos įmokėtos lėšos.

43Atsiliepime į ieškovės ir atsakovų Kauno miesto savivaldybės administracijos, Ž. J. apeliacinius skundus atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą, nurodo neprieštaraujanti atsakovų Kauno miesto savivaldybės administracijos, Ž. J. apeliacinių skundų patenkinimui. Teigia, kad ieškovė turėjo pareigą įrodyti savo teisių pažeidimą esant kioskams ginčo žemės sklype, tačiau to nepadarė. Ieškovė, ginčydama kioskų teisinę registraciją, turėjo laikytis ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos, kaip tai nurodyta Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 straipsnyje. Nepagrįstas ieškovės teiginys, jog kioskai yra kilnojamieji daiktai. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos neturėjo teisinio pagrindo nekeisti 1996 m. spalio 17 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. 19/96-3867, kadangi Ž. J. teisės aktų nustatyta tvarka pateikė tinkamus įrodymus, jog žemės sklype, esančiame ( - ), jis nuosavybės teise valdo statinius, kurie yra įregistruoti VĮ Registrų centro duomenų banke. Žemės sklypas buvo išnuomotas tikslinei paskirčiai, priešingai nei teigia ieškovė. Daug metų ieškovė nenaudojo žemės sklypo pagal paskirtį, nepradėjo statyti visuomeninio maitinimo įmonės ir verslo centro, todėl ji netinkamai naudojo žemės sklypą ir tuo iš esmės pažeidė nuomos sutartį. Ieškovė, teikdama pirminį ieškinį, jau galėjo žinoti apie ginčijamus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos įsakymą ir susitarimą, kadangi šie juridiniai faktai buvo įregistruoti VĮ Registrų centre, taip pat Kauno miesto savivaldybės administracijos įsakymą.

44Atsiliepime į ieškovės ir atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Ž. J. apeliacinius skundus atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracijos prašo tenkinti atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Ž. J. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo dalies, kuria panaikintas Kauno miesto savivaldybės administracijos 2014 m. balandžio 16 įsakymas Nr. A-1023 „Dėl žemės sklypo ( - ), naudojimo būdo pakeitimo“, panaikinimo, dėl kitų apeliacinių skundų motyvų ir ieškovės apeliacinio skundo pagrįstumo prašo spręsti teismo nuožiūra. Nurodo, kad nėra įrodymų, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos įsakymas ar jo sukeltos pasekmės neigiamai įtakoja ieškovės teises ir interesus. Galiojantis įsakymas neužkirstų kelio žemės sklypo savininkui ar valdytojui kreiptis dėl sklypo naudojimo būdo pakeitimo į galimą naudojimo būdą pagal bendrąjį planą nustatyta tvarka. Ieškovė praleido terminą ginčyti įsakymą, kadangi apie skundžiamą įsakymą ji galėjo sužinoti daug anksčiau nei prieš vieną mėnesį nuo patikslinto ieškinio padavimo dienos, ieškovė nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių, realiai sutrukdžiusių per įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl administracinio akto panaikinimo.

45Atsiliepime į ieškovės ir atsakovų apeliacinius skundus trečiasis asmuo VĮ Registrų centras prašo atsakovų Ž. J. ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo dalies, kuria panaikinta ginčo kioskų teisinė registracija Nekilnojamojo turto registre, panaikinimo tenkinti, dėl kitų apeliacinių skundų pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra. Nurodo, kad pirmą kartą ginčo statiniai ir daiktinės teisės į juos buvo įregistruoti 2000 m. gruodžio 19 d. turto pardavimo iš varžytynių akto pagrindu. Ši data yra laikoma teritorinio kadastro ir registro tvarkytojo sprendimo priėmimo data dėl ginčo kioskų ir daiktinių teisių į juos įregistravimo. Teritorinio kadastro ir registro kadastro tvarkytojo sprendimas per vieną mėnesį nuo skundžiamo sprendimo priėmimo dienos turi būti skundžiamas centriniam registratoriui, o centrinio registratoriaus – teismui (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 15 straipsnis, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30, 31 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, jog yra seniai praleisti terminai skųsti teritorinio kadastro ir registro tvarkytojo priimtus sprendimus dėl ginčo kioskų ir daiktinių teisių į juos įregistravimo, vadovaujantis CPK 293 straipsnio 2 punktu, civilinės bylos dalis dėl ginčo kioskų teisinės registracijos pripažinimo negaliojančia turėjo būti nutraukta. Šiuo metu galiojantys Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas ir Nekilnojamojo turto kadastro nuostatai, patvirtinti Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, nenumato, kad laikini statiniai teisiškai neregistruojami.

46Atsiliepime į atsakovių Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus atsakovas Ž. J. prašo juos patenkinti.

47Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas Ž. J. prašo jį atmesti. Nurodo, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Ž. J. tarpusavio teisiniai santykiai neturi teisinės reikšmės, sprendžiant dėl nuomos sutarties nutraukimo ieškovės atžvilgiu teisėtumo ir pagrįstumo. Nuomos sutartis su ieškove buvo vienašališkai nutraukta dėl to, kad žemės sklypas beveik 19 metų nebuvo naudojamas nuomos sutartyje numatytu tikslu. Pagal nuomos sutartį žemės sklypas ieškovei ne aukciono tvarka buvo išnuomotas konkretaus tikslo įgyvendinimui, t. y. visuomeninio maitinimo įmonės ir verslo centro statybai. Tai, kad išsinuomojant žemės sklypą buvo įmokėtos tikslinės lėšos, patvirtina faktą, kad nuoma buvo tikslinė. Ž. J. nuosavybės teisės į kioskus, kaip nekilnojamuosius daiktus, nepažeidžia ieškovės teisių. Ieškovės prašymo pripažinti kioskus kilnojamaisiais daiktais išsprendimas galėtų sukelti jai tik procesinius, o ne materialinius teisinius padarinius, t. y. teismo nustatyta aplinkybė galėtų tapti prejudiciniu faktu. Tik procesinius teisinius padarinius sukeliantis reikalavimas negali būti savarankišku bylos nagrinėjimo dalyku. Pripažinus kioskų teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre negaliojančia, VĮ Registrų centras turėtų pareigą įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu išregistruoti kioskus iš Nekilnojamojo turto registro, todėl nėra teisinio pagrindo papildomai reikšti reikalavimą dėl kioskų pripažinimo kilnojamaisiais daiktais. Nagrinėjamoje byloje nėra keliama reikalavimų dėl kokių nors juridinių faktų išregistravimo. Ieškovė, nors ir neturėdama materialinio teisinio suinteresuotumo, ginčija Ž. J. nuosavybės teises į kioskus, kaip į nekilnojamuosius daiktus, o tai laikytina ginču dėl daiktinės teisės. Net jei būtų patenkinti ieškinio reikalavimai, nuomos sutarties galiojimas savaime neatsistatytų. Kadangi ieškovė nereiškia reikalavimo dėl nuomos sutarties pripažinimo galiojančia, ieškinio reikalavimų tenkinimas ieškovei nesukeltų teisinių pasekmių. Ieškovė, prašydama kioskus pripažinti kilnojamaisiais daiktais, jų teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre – negaliojančia, įpareigoti Ž. J. pašalinti kioskus iš žemės sklypo, prašo ne atstatyti padėtį į buvusią iki nuomos sutarties vienašališko nutraukimo, o reikalauja naujų, jai niekada nepriklausiusių teisių suteikimo. Ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimus dėl kioskų pripažinimo kilnojamaisiais daiktais, kioskų teisinės registracijos Nekilnojamojo turto registre pripažinimo negaliojančia, Ž. J. įpareigojimo pašalinti kioskus iš žemės sklypo. Pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo, ar kioskai yra kilnojamieji ar nekilnojamieji daiktai. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad kioskus galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės. Byloje esantys įrodymai patvirtinta, kad kioskai pagal savo savybes yra nekilnojamieji daiktai. Statybos leidimo galiojimo terminas nesusijęs su kioskų naudojimo terminu, nes statybos leidimo terminas žymi laiko tarpą, per kurį turi būti pastatytas statinys. Leidimas buvo išduotas dvigubo kiosko statybai, nenurodant, kad tai turi būti laikini statiniai. Pagal leidimą galėjo būti statomi kioskai, kurie pagal dabartinį teisinį reglamentavimų būtų suvokiami kaip statiniai (nuolatiniai statiniai). Kauno miesto valdybai 1998 m. liepos 21 d. sprendimu Nr. 723 panaikinus potvarkių dalis, nebuvo įpareigojimo kioskus pašalinti iš žemės sklypo. Ieškovė neturi materialinės teisės reikalauti pašalinti kioskus iš žemės sklypo. Reikalavimą pašalinti kioskus iš žemės sklypo Ž. J. reiškia ieškovė, todėl ji turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (ir savo teisę reikšti tokį reikalavimą), t. y., kad kioskų turėjimu žemės sklype Ž. J. pažeidžia ieškovės materialines subjektines teises. Nuomos sutarties sudarymo metu ieškovė žinojo, kad sklype stovi kioskai, žemės sklypas jai išnuomotas su teisės pažeidimais, nes nuomos sutarties sudarymo metu kioskų savininkas turėjo teisę naudotis žemės sklypu. Ieškovė daugiau nei 10 metų leido kioskų savininkui naudotis žemės sklypu, nereiškė dėl to pretenzijų, taigi kioskų buvimą žemės sklype pripažino teisėtu ir nepažeidžiančiu jos teisių. Jei ieškovei nuo 2000 m. kioskai kliudė įgyvendinti norimus verslo planus, savo teisių gynimo ji turėjo imtis tik sužinojusi apie tokį pažeidimą. Kioskams esant registruotiems Nekilnojamojo turto registre be nuorodos į jų laikinumą ir realiai turint nekilnojamųjų daiktų požymius, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos neturėjo pagrindo atsisakyti išnuomoti žemės sklypą Ž. J.

48IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

49Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

50Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apskrities valdytojo administracija 1996 m. spalio 4 d. priėmė įsakymą Nr. 01-459, kuriuo įsakė ne aukciono tvarka 99 metams išnuomoti ieškovei žemės sklypą. 1996 m. spalio 17 d. Kauno apskrities valdytojo administracijos Kauno miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnyba bei ieškovė sudarė valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. N19/96-3867. Nuomos sutartimi ieškovei iki 2095 m. spalio 7 d. buvo išnuomotas 4,65 a dydžio sklypas, esantis ( - ). Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pakeitė su ieškove sudarytą nuomos sutartį 2013 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-425 „Dėl valstybinės žemės sklypo ( - ) (registro Nr. ( - )) 1996 m. spalio 17 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. N19/96-3 867 pakeitimo“. Įsakymas priimtas ir nuomos sutartis pakeista Ž. J. 2013 m. birželio 4 d. prašymu, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 45 punkto pagrindu. Minėto įsakymo pagrindu 2013 m. birželio 18 d. atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Ž. J. sudarė susitarimą Nr. 8SŽN-92 „Dėl 1996 m. spalio 17 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. N19/96-3867 pakeitimo“. Ž. J. prašymu atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija 2014 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. A-1023 pakeitė sklypo naudojimo būdą: daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos. Ginčo sklype yra Nekilnojamojo turto registre Ž. J. vardu 2000 m. lapkričio 22 d. turto pardavimo iš varžytynių akto ir 2008 m. rugsėjo 8 d. apylinkės teismo sprendimo pagrindu įregistruoti su pastatai – kioskai. Ieškovė ginčijo įsakymą, susitarimą dėl nuomos sutarties pakeitimo, savivaldybės įsakymą dėl ginčo sklypo naudojimo būdo pakeitimo, kioskų teisinę registraciją, prašė kioskus pripažinti kilnojamaisiais daiktais, įpareigoti atsakovą Ž. J. kioskus pašalinti iš ginčo sklypo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies – panaikino įsakymą ir susitarimą dėl žemės nuomos sutarties pakeitimo, savivaldybės įsakymą dėl žemės sklypo naudojimo būdo pakeitimo, kioskų teisinę registraciją, bylos dalį dėl reikalavimo kioskus pripažinti kilnojamaisiais daiktais nutraukė, kitą ieškinio dalį atmetė. Su sprendimu nesutinka ieškovė, atsakovai Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno miesto savivaldybės administracija ir Ž. J.

51Dėl ieškovės R. R. IĮ „Kupita“ apeliacinio skundo

52Ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo dalį, kuria nutraukta bylos dalis dėl reikalavimo pripažinti kioskus kilnojamaisiais daiktais, ir sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl kioskų pašalinimo iš sklypo, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti visiškai; panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo motyvuojamojoje dalyje padarytas išvadas ir nustatyti: 1) atsakovui Ž. J. pateikus prašymą išnuomoti dalį sklypo pastatų eksploatavimui, atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos neturėjo teisės išnuomoti jam valstybinę žemę lengvatinėmis (ne aukciono būdu) sąlygomis, nes kioskai yra kilnojamieji daiktai, sklype jie buvo pastatyti laikinai ir jau nuo 1998 m. liepos 21 d. turėjo būti pašalinti iš sklypo; 2) ieškovė buvo sudariusi netikslinę nuomos sutartį; priteisti ieškovei iš atsakovų 2 506,67 Eur (180,92 Eur žyminį mokestį, 345 Eur už specialistės išvados parengimą, 1 980,75 Eur už advokato pagalbą) bylinėjimosi išlaidas, turėtas pirmosios instancijos teisme; priteisti ieškovei iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme.

53Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad reikalavimas pripažinti kioskus kilnojamaisiais daiktais negali būti savarankišku bylos nagrinėjimo dalyku. Mano, kad, ieškovei nereikalaujant kioskus pripažinti kilnojamaisiais daiktais, teismo sprendimas gali būti neįvykdytas, o ieškovės teisės neapgintos.

54Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantės argumentais. Teisė kreiptis į teismą įtvirtinta Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje. Ši teisė reiškia, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo gali įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama subjektinė materialioji teisė arba įstatymų saugomas interesas. Asmuo, kuris kreipiasi į teismą siekdamas civilinių teisių gynybos, inter alia turi nurodyti, kokių materialiųjų teisinių padarinių jis siekia, t. y. suformuluoti ieškinio dalyką (CPK 135 str. 1 d. 4 p.). Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008, 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013, 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013, kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kioskų pripažinimas kilnojamaisiais daiktais nėra savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, bet įrodinėtina aplinkybė grindžiant reikalavimą dėl kioskų registracijos panaikinimo, todėl, esant iškeltai bylai pagal tokį reikalavimą, pagrįstai šią bylos dalį nutraukė (CPK 293 str. 1 d. 1 p.). Tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip ieškovės teisės į teisminę gynybą pažeidimas, nes tokį reikalavimą išnagrinėjus, teisė į teisminę gynybą nebūtų įgyvendinta, t. y. tokio reikalavimo patenkinimu nebūtų atstatytas, kaip teigia apeliantė, nuomos sutarties galiojimas, bet, kaip minėta, tokio prašymo išsprendimas galėtų sukelti tik procesinius, o ne materialinius teisinius padarinius. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, kioskus laikęs laikinais statiniais, panaikino jų teisinę registraciją.

55Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantės argumentu, kad išvada, jog kioskai turi teisinį pagrindą stovėti sklype, ieškovė neįrodė savo, kaip sklypo nuomininkės, teisių pažeidimo, padaryta pažeidžiant teisės normas, nustatančias įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 str.), nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos, pažeidžiant CPK 12, 178 straipsniuose įtvirtintas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad 1992 m. vasario 20 d. UAB „Lieta“ buvo išduotas statybos leidimas dvigubo kiosko statybai (2 t., b. l. 74). Leidime nurodytas Kauno miesto valdybos 1992 m. vasario 11 d. potvarkis Nr. 67-v, kuriuo įmonėms leista statyti laikinus statinius, skirtus komercinei veiklai įteisinant žaliąsias linijas (2 t., b. l. 86–89). UAB „Lieta“ laikiniems statiniams, skirtiems komercinei veiklai, t. y. kioskams, buvo skirta 101 kv. m sklypo plotas (2 t., b. l. 87, 91–92). Sutiktina su apeliante, kad Kauno miesto valdybos 1998 m. liepos 21 d. sprendimu Nr. 723 panaikinti potvarkiai, kuriais UAB „Lieta“ buvo išskirtas žemės sklypas laikiniems statiniams pastatyti, nes laikinieji statiniai (nagrinėjamu atveju kioskai) stovėjo ieškovei išnuomotame sklype (2 t., b. l. 93–97). Tačiau šiuo sprendimu nebuvo reikalaujama šiuos statinius pašalinti. Apeliantės teigimu, kioskai yra lokalizuoti sklypo viduryje, todėl sklype neįmanoma vykdyti nuomininkės norimos veiklos, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nuomos sutarties su ieškove metu (1996 m. spalio 17 d.) kioskai jau buvo ieškovei išnuomotame sklype ir apie tai ieškovė žinojo, tačiau nei tada, nei po minėto Kauno valdybos sprendimo priėmimo ieškovė nekėlė jokio reikalavimo dėl kioskų pašalinimo iš žemės sklypo. Ieškovė daugiau nei 10 metų leido kioskų savininkui, tame tarpe ir atsakovui Ž. J., tai netgi padarydama raštu (3 t., b. l. 70), naudotis žemės sklypu, nereiškė dėl to jokių pretenzijų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovas Ž. J. 2002 m. kovo 7 d. pareiškimu prašė ieškovę duoti sutikimą nustatyti servitutą ieškovės nuomojamame sklype esantiems atsakovo statiniams (kioskams), nurodant, kad per mėnesį negavus sutikimo, kreipsis į teismą (3 t., b. l. 71). Byloje nėra duomenų nei kad buvo duotas sutikimas, nei kad buvo kreiptasi į teismą dėl servituto nustatymo, nei kad ieškovė, manydama, jog kioskai neturi teisinio pagrindo stovėti jos nuomojamame sklype, kreipėsi dėl jų pašalinimo iš sklypo. Todėl nepagrįstas argumentas, kad ieškovė nusprendė sustabdyti verslo planų įgyvendinimą sklype, nes Ž. J. pretenzijos, anot apeliantės, sukėlė didelę riziką investicijoms į nuomojamą sklypą. Taigi nurodytos aplinkybės leidžia manyti, kad pati ieškovė kioskų buvimą žemės sklype pripažino teisėtu ir nepažeidžiančiu jos teisių. Kadangi reikalavimą pašalinti kioskus iš žemės sklypo Ž. J. reiškia ieškovė, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad ji ir turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą.

56Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad atsakovas Ž. J. nuosavybės teise valdo statinius (du kioskus), esančius ieškovei 1996 m. spalio 17 d. nuomos sutartimi išnuomoto žemės sklypo ribose, todėl atsakovui Ž. J. pateikus prašymą išnuomoti dalį sklypo kioskų eksploatavimui, atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos privalėjo jam išnuomoti valstybinę žemę lengvatinėmis (ne aukciono būdu) sąlygomis. Sutiktina su apeliante, kad nei laikini statiniai, nei kilnojamieji daiktai nesudaro teisinio pagrindo išnuomoti sklypą (LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 2.2 p.). Tačiau pažymėtina tai, kad atsakovui priklausantys pastatai – kioskai buvo registruoti Nekilnojamojo turto registre, šie duomenys nebuvo nuginčyti. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos turėjo teisinį pagrindą Ž. J. išnuomoti valstybinę žemę lengvatinėmis (ne aukciono būdu) sąlygomis.

57Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad su ieškove buvo sudaryta tikslinė nuomos sutartis. Nurodo, kad iš tarp Kauno apskrities valdytojo, Kauno miesto mero ir ieškovės 1996 m. birželio 24 d. sudarytos sutarties Nr. 420 matyti, jog valdytojas įsipareigojo išnuomoti ieškovei sklypą ir sudaryti nuomos sutartį 99 metams tik po to, kai ieškovė sumokės 85 000 Lt dydžio pinigų sumą (tikslines lėšas). Ieškovė šį įsipareigojimą įvykdė ir su ja buvo sudaryta netikslinė nuomos sutartis 99 metų terminui. Sutiktina su apeliante, kad pačioje valstybinės žemės nuomos sutartyje (1 t., b. l. 17–18) nėra nurodyta ieškovės pareiga pastatyti visuomeninio maitinimo įmonę ir verslo centrą ar vykdyti kitą konkrečią veiklą, nėra nustatyti tokių įsipareigojimų vykdymo terminai ir sąlygos, jų neįvykdymo teisinės pasekmės, kitos tokios veiklos vykdymo sąlygos, tačiau pažymėtina, kad minėtoje sutartyje nuodyta, jog sudarant sutartį remiamasi 1996 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 01-4594, t. y. dokumentu, suteikiančiu teisę į žemės sklypo nuomą. Minėto įsakymo 1 punktu įsakoma išnuomoti R. R. IĮ „Kupita“ ne aukciono tvarka 99 metams 465 kv. m žemės sklypą visuomeninio maitinimo įmonei ir verslo centrui statyti (1 t., b. l. 15). Tokį tikslą, teikdama prašymą išnuomoti žemės sklypą, buvo nurodžiusi pati ieškovė (1 t., b. l. 7). Atkreiptinas dėmesys į 1996 m. kovo 13 d. Posėdžio dėl nuomojamų žemės sklypų protokolą Nr. 39 (1 t., b. l. 8–9). Posėdyje nutarta R. R. IĮ „Kupita“ išnuomoti 5,5 arų žemės sklypą visuomeninio maitinimo įmonės ir verslo centro statybai, sumokant 85 000 Lt tikslinių lėšų. 1996 m. balandžio 4 d. Kauno miesto valdybos sprendimu Kauno apskrities valdytojui siūlant ieškovei išnuomoti žemės sklypą, taip pat nurodytas minėtas tikslas (1 t., b. l. 12). Atkreiptinas dėmesys į pačios apeliantės nurodytą 1996 m. birželio 24 d. sutartį, kurios 3.2 punktu valdytojas įsipareigojo šalims įvykdžius 1 ir 2 punkte prisiimtus įsipareigojimus (IĮ „Kupita“ įsipareigojo sumokėti 85 000 Lt), išnuomoti kontrahentui (IĮ „Kupita“) žemės sklypą visuomeninio maitinimo įmonės ir verslo centro statybai, sudaryti nuomos sutartį. Pastebėtina ir tai, kad pačioje žemės nuomos sutartyje nurodytas žemės naudojimo pobūdis – ūkinei komercinei veiklai. Esant tokioms aptartoms aplinkybėms, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog buvo sudaryta tikslinė žemės nuomos sutartis.

58Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija ieškovės apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą ir skundžiamas teismo sprendimo dalis ir motyvus palieka nepakeistus.

59Dėl atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinio skundo

60Skunde prašoma pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo dalį dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2013 m. birželio 18 d. įsakymo Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-425 „Dėl valstybinės žemės sklypo ( - ) (registro Nr. ( - )) 1996 m. spalio 17 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. N19/96-3867 pakeitimo“ panaikinimo, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2013 m. birželio 18 d. susitarimo Nr. 8SŽN-92 panaikinimo, Kauno miesto savivaldybės administracijos 2014 m. balandžio 16 d. įsakymo Nr. A-1023 „Dėl žemės sklypo ( - ), naudojimo būdo pakeitimo“ panaikinimo ir pastatų – kiosko (unikalus Nr. ( - )) ir kiosko (unikalus Nr. ( - )) teisinės registracijos panaikinimo, priimti naują sprendimą ir atmesti šiuos ieškinio reikalavimus, kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

61Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovė patikslintame ieškinyje atsakovu nurodė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrių, nors Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrius nėra juridinis asmuo, neturi juridinio asmens kodo, nėra įregistruotas juridinių asmenų registre, todėl negali būti laikomas tinkama šalimi byloje. Ieškovei buvo suteikta teisė pakeisti atsakovą tinkamu, tačiau ieškovė, nors ir atstovaujama advokatės, to nepadarė. Konstatavus netinkamą atsakovą, turėjo būti atmestas patikslinto ieškinio reikalavimas dėl Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. birželio 18 d. įsakymo Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-425 „Dėl valstybinės žemės sklypo ( - ) (registro Nr. ( - )) 1996 m. spalio 17 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. N19/96-3867 pakeitimo“ ir tos pačios dienos susitarimo Nr. 8SŽN-92 panaikinimo kaip pareikštas netinkamam atsakovui.

62Sutiktina su ieškove, kad apeliantės nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, priimtose civilinėse bylose Nr. 3K-3-56/2007, 3K-7-161/2009, 3K-3-120/2014, nėra sprendžiami klausimai nei dėl juridinių asmenų filialų ar skyrių procesinės padėties galimybių, nei dėl konkrečiai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos skyrių procesinės padėties.

63Pažymėtina, kad CPK 37 straipsnio 1 dalis nustato, kad dalyvaujančiais byloje asmenimis laikomi proceso dalyviai, turintys teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. CPK 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniame procese šalimis - ieškovu arba atsakovu - gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys. Nors juridinis asmuo yra Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, o ne jos Kauno skyrius, tačiau įvertinant tai, kad Kauno miesto skyrius priėmė šioje byloje prašomus pripažinti negaliojančiais įsakymą ir sudarė susitarimą su atsakovu Ž. J., taip pat tai, kad įgaliojimus atstovauti tarnybos interesams byloje suteikusi pati Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, taigi ji žino apie procesą, taip pat ir į taip toli pažengusį procesą, į civilinio proceso tikslą kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 str.), bei į tai, kad teismų praktikoje yra ne viena išnagrinėta byla, kuriose atsakovu arba trečiuoju (suinteresuotu) asmeniu nurodomas vienas ar kitas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos skyrius, teisėjų kolegija mano, jog nurodyta aplinkybė neturi įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui (Kauno apygardos teismo 2014-05-26 d. nutartis civ. b. Nr. A2-1131-324/2014; Kauno apygardos teismo 2014-04-09 d. nutartis civ. b. Nr. 2S-931-658/2014; Kauno apygardos teismo 2015-03-02 d. nutartis civ. b. Nr. 2A-248-527/2015; Kauno apygardos teismo 2015-03-30 d. nutartis civ. b. Nr. 2A-106-260/2015; Kauno apygardos teismo 2015-05-26 d. nutartis civ. b. Nr. 2A-1146-657/2015 etc).

64Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos turėjo taikiu būdu spręsti valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties pakeitimą, nes ieškovė nenaudojo žemės sklypo pagal paskirtį, nepastatė ir net nepradėjo statyti visuomeninio maitinimo įmonės ir verslo centro, todėl ji netinkamai naudojo žemės sklypą, tuo iš esmės pažeidė 1996 m. spalio 17 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. N19/96-3867. Ieškovė, nenaudodama valstybinės žemės pagal paskirtį, neturi teisių į ją, todėl valstybinės žemės sklypo nuomos pakeitimas neprivalėjo būti derinamas su ieškove.

65Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nuomos sutartį su ieškove pakeitė ne dėl to, kad ieškovė valstybinės žemės nenaudojo pagal paskirtį, bet LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau - Taisyklės) 45 punkto pagrindu (1 t., b. l. 72–75), kuris nustato, kad žemės nuomos teisė į žemės sklypą ar jo dalį gali būti perleidžiama kitiems asmenims tik tais atvejais, kai perleidžiami išnuomotame žemės sklype esantys statiniai ar įrenginiai (jų dalys). Nacionalinės žemės tarnybos įsakymas yra individualaus pobūdžio administracinis aktas, kuriame privalo būti nurodytas tokio akto priėmimo teisinis pagrindas, t. y. konkreti teisės norma (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ginčo įsakyme yra nurodyta, kad nuomos sutartis su ieškove yra keičiama Taisyklių 45 punkto pagrindu. Iš byloje esančio VĮ „Registrų centras“ išrašo 7 punkto taip pat matyti, kad 1996 m. spalio 17 d. Valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartis Nr. N19/96-3867) yra galiojanti (1 t., b. l. 64). Aplinkybę, kad nuomos sutartis buvo pakeista, patvirtina pačios atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pozicija, išsakyta bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu – kad nuomos sutartis yra galiojanti, tik ji yra pakeista atsakovės 2013 m. birželio 18 d. įsakymu ir tos pačios dienos susitarimu (1 t., b. l. 40; 3 t., b. l. 43), todėl sutiktina su ieškove, kad nėra jokio teisinio pagrindo šio administracinio akto turinį interpretuoti kitokia prasme kaip tai daro apeliaciniame skunde apeliantė (CPK 306 str. 2 d.).

66Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.), o vėlesnis sutarties pakeitimas reiškia įsikišimą į jau tarp šalių egzistuojančią teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl šalių lygiateisiškumo principas (CK 1.2 str.) reikalauja, kad sutartis būtų keičiama šalių susitarimu (CK 6.223 str. 1 d.). Vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista teismo sprendimu, jeigu: 1) kita sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį; 2) kitais sutarties ar įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.223 str. 1, 2 d.). Taigi pagal teisinį reglamentavimą sutartis gali būti pakeista tik šalių susitarimu, o joms nepavykus susitarti – tik teismo tvarka vienos iš šalių reikalavimu. Atkreiptinas dėmesys ir į ieškovės ir apeliantės sudarytos nuomos sutarties 19 punktą, kuriame šalys numatė, kad sutartis gali būti pakeista ar papildyta tik bendru sutarties šalių raštišku susitarimu.

67Apeliantės apeliaciniame skunde nurodytas pagrindas, kad ieškovė žemė sklypo nenaudojo pagal paskirtį, pagal teisės aktus yra priskiriamas prie žemės nuomos sutarčių nutraukimo pagrindų. Pabrėžtina, kad žemės nuomos sutarties nutraukimo, taip pat kaip ir pakeitimo, teisinis reglamentavimas yra imperatyvus ir šalis, ar viena iš šalių, neturi teisės šios tvarkos nesilaikyti, ją keisti ar interpretuoti savaip (CK 6.564 str. 1, 2 d., 6.560 str.). Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad būtų nuomos sutartis nutraukta dėl žemės nenaudojimo pagal nustatytą tikslinę paskirtį laikantis įstatyme nustatytos tvarkos.

68Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti aplinkybę, jog ieškovė turėjo žinoti apie pasikeitusį žemės sklypo savininką bei įvertinti ar jis buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie ginčijamus teisės aktus, sutartį ir jų turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių gynimo. Pritartina ieškovei, kad ji neturėjo jokio teisinio ir faktinio pagrindo tikrinti nuomos sutarties galiojimą VĮ Registrų centro duomenų bazėje ar kitokiu būdu. Kaip minėta, ieškovė sumokėjo 85 000 Lt dydžio tikslines lėšas, jai 99 metams buvo išnuomotas žemės sklypas, jokių pretenzijų dėl netinkamo žemės sklypo naudojimo nebuvo gavusi, todėl turėjo teisėtus lūkesčius, kad sutartis yra galiojanti. Nesutiktina su apeliante, kad pati ieškovė turėjo sužinoti apie jos atžvilgiu priimtus administracinius aktus, nes Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kiekvienam asmeniui, kuriam individualus administracinis aktas yra skirtas arba kurio teisėms ir pareigoms šis individualus administracinis aktas turi tiesioginį poveikį, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio akto priėmimo raštu pranešama apie individualaus administracinio akto priėmimą, kartu pridedant individualaus administracinio akto teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją.

69Apeliantė nurodo, kad nevertinant visų pateiktų įrodymų, susijusių su kioskų savybėmis (pvz. ekspertinio tyrimo akto Nr. 15-12), pažeista pareiga įvertinti aplinkybes, kurios svarbios pagrįstam teismo sprendimui priimti. Prieš konstatuojant, kad ginčo kioskai nepagrįstai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, turėjo būti įvertinti visi įrodymai, pagrindžiantys ar paneigiantys aplinkybę, jog kioskai žemės sklype, esančiame ( - ), nėra nekilnojamieji daiktai ir atitinka kilnojamojo daikto savybes. Apeliantės teigimu, byloje yra pateikta pakankamai įrodymų, kad kioskai, kaip nekilnojamieji daiktai, pagrįstai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.

70Kioskai, kaip statiniai, valstybinėje įmonėje Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure 1993 m. gegužės 27 d. išvados pagrindu įregistruoti kaip statiniai, o 1996 m. gegužės 2 d. išvados pagrindu – kaip pastatai (2 t., b. l. 98–99). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantės nurodyta eksperto S. M. išvada (2 t., b. l. 36–55), kad kioskai yra statiniai ir atitinka Statybos įstatyme nustatytus statinių požymius ir yra nekilnojamieji daiktai, atitinkantys CK nustatytus požymius, yra nevienintelis byloje įrodymas. Ieškovė į bylą pateikusi D. J. specialisto išvadą (3 t., b. l. 7–26), kurioje priešingai konstatuota, kad kioskai yra kilnojamieji daiktai. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys įrodymai (Kauno miesto valdybos 1992 m. vasario 11 d. potvarkis Nr. 67-v „Dėl žemės sklypų žaliųjų linijų įteisinimo laikiniems statiniams, skirtiems komercinei veiklai; Kauno miesto valdybos 1992 m. lapkričio 24 d. potvarkis Nr. 1129-v „Dėl mobilios įrangos ir laikinų statinių, skirtų komercinei veiklai, žemės sklypų žaliųjų linijų įteisinimo (2 t., b. l. 85–92); Kauno miesto statybos kontrolės skyriaus leidimas UAB „Lieta“ ( - ) g. sankryžoje statyti dvigubą kioską, nurodant dokumentą apie sklypo skyrimą statybai, t. y. minėtą 1992 m. vasario11 d. Kauno miesto valdybos potvarkį Nr. 67- (2 t., b. l. 74); Kauno miesto valdybos 1998 m. liepos 21 d. sprendimas Nr. 723 (2 t., b. l. 93–95), parengtas pagal 1998 m. liepos mėnesio Urbanistikos ir Architektūros skyriaus pažymą (2 t., b. l. 97), leidžia pripažinti, ką pagrįstai padarė ir pirmosios instancijos teismas, kad kioskai buvo pastatyti kaip laikini statiniai. Pažymėtina ir tai, kad pagal kioskų teisinės registracijos metu galiojusių teisės aktų nuostatas statinių registracija galėjo būti atliekama tik inventorizavus ir valstybinei komisijai priėmus pastatą, statinį naudoti, nebuvo registruojami laikini statiniai (Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 „Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo“ patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 5, 6 p.; 1994 m. rugsėjo 13 d. Statybos ir urbanistikos ministerijos įsakymo Nr. 184 „Dėl įmonių, pastatų ir kitų statinių priėmimo naudoti taisyklių (RSN 124-94) patvirtinimo“ 13, 15, 16 punktai; 3 priedo 14 p.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių įrodymų, kad valstybinių komisijų aktai apie kioskų priėmimą naudoti buvo priimti, jų nėra archyvinėje kadastro ir registro byloje (2 t., b. l. 79). Taigi be šių aktų kioskai kaip statiniai negalėjo būti užregistruoti. Kadangi laikiniems statiniams tokių aktų nereikėjo, jų nebuvimas tik patvirtina, kad kioskai galėjo būti pastatyti tik laikinai.

71Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, atmestini apeliantės argumentai dėl kioskų teisinės registracijos panaikinimo.

72Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė nenaudojo žemės pagal tikslinę paskirtį, todėl nepagrįstai panaikino Kauno miesto savivaldybės administracijos 2014 m. balandžio 16 d. įsakymą Nr. A-1023 „Dėl žemės sklypo ( - ), naudojimo būdo pakeitimo“.

73Pažymėtina, kad Ž. J. prašymu siekiant išsinuomotame sklype pastatyti daugiabutį namą, ginčijamu savivaldybės administracijos įsakymu buvo pakeistas nuomos sutartimi nuomojamo sklypo naudojimo būdas į daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijas (1 t., b. l. 83–88). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui pripažinus, kad nuomos sutartis su ieškove buvo pakeista neteisėtai, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. birželio 18 d. įsakymas ir tos pačios dienos susitarimas yra negaliojantys nuo jų priėmimo dienos, reiškia, kad Ž. J. neturėjo teisinio pagrindo prašyti pakeisti sklypo naudojimo būdą, o savivaldybės administracija – jį pakeisti. Todėl pripažinus minėtus įsakymą ir susitarimą negaliojančiais, atitinkamai pagrįstai negaliojančiu pripažintas ir savivaldybės administracijos įsakymas, kaip išvestinis aktas.

74Dėl atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinio skundo

75Apeliantė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo dalį dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos 2014 m. balandžio 16 d. įsakymo Nr. A-1023 „Dėl žemės sklypo ( - ), naudojimo būdo pakeitimo“ panaikinimo, šioje dalyje priimti naują sprendimą ir atmesti šį ieškinio reikalavimą, pašalinti iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies motyvus: „spręsti dėl atsakovo ginčo statinių nukėlimo yra kompetentinga Kauno miesto savivaldybės administracija – prekybos Kauno viešosiose vietose taisyklių, patvirtintų Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. T-72 (2009 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. T-127 redakcija) 17 punkte numatyta, kad neįvykdžius reikalavimo pašalinti kiosko nukėlimą, išvežimą ir saugojimą organizuoja Savivaldybės administracija, o Savivaldybės administracijos patirtas išlaidas apmoka kiosko savininkas. Šiuo atveju Kauno miesto savivaldybės administracija, įtraukta į procesą trečiuoju asmeniu, nepareiškė savarankiškų reikalavimų ir ginčą siūlė spręsti teismo nuožiūra. Teismo nuomone, ta aplinkybė, kad suinteresuota institucija nesiima aktyvių veiksmų, neužkerta kelio ieškovui teisme ginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus.“, panaikinti teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš Kauno miesto savivaldybės administracijos.

76Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismu, nustačiusiu, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos 2014 m. balandžio 16 d. įsakymo Nr. A-1023 „Dėl žemės sklypo ( - ), naudojimo būdo pakeitimo“ ginčijimui šioje byloje taikytinas 10 metų ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje. Nurodo, kad nepagrįstai reikalavimas panaikinti įsakymą nelaikytas savarankišku reikalavimu ir traktuotas kaip išvestinis iš kitų reikalavimų, kadangi įsakymas niekaip nėra susijęs su reikalavimais dėl ginčo žemės sklypo nuomos santykių. Mano, kad taikytinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje numatytas 1 mėnesio terminas skundui dėl administracinio akto panaikinimo paduoti, kurį ieškovė yra praleidusi. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo faktinių aplinkybių apie galimą ieškovės sužinojimą apie įsakymą.

77Teisėjų kolegija apeliantės argumentą, kad ieškinio reikalavimas dėl savivaldybės administracijos įsakymo panaikinimo yra savarankiškas, pripažįsta nepagrįstu. Teisėjų kolegija dėl to yra pasisakiusi nagrinėdama atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos argumentą dėl savivaldybės įsakymo panaikinimo, kaip išvestinio reikalavimo, todėl dėl to daugiau nebepasisako. Pastebi, kad Ž. J. prašymą savivaldybei dėl žemės sklypo naudojimo būdo pakeitimo padavė tik po to, kai buvo pakeista valstybinės žemės nuomos sutartis ir nuomininku tapo būtent jis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad tik ieškovei įrodžius, jog valstybinės žemės nuomos sutartis pakeista nepagrįstai, ji įgyja CPK 5 straipsnyje įtvirtintą teisę kreiptis teisminės gynybos dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos akto nuginčijimo teismine tvarka, nes atsirastų pagrindas teigti, jog aktas tikrai ar tariamai pažeidžia jos teises ar teisėtus interesus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. gegužės 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2008 yra išaiškinęs, kad kai pagrindiniai ieškinio reikalavimai yra kilę iš civilinių santykių, o keli jų yra susiję su individualaus pobūdžio administraciniu teisės aktu, tai bendrosios kompetencijos teismas išsprendžia ir tokio akto teisėtumo klausimą. Jis išsprendžiamas dėl to, kad, esant teismo sprendimui dėl civilinių teisinių santykių, neliktų galiojančio individualaus pobūdžio administracinio teisės akto, nebeturinčio teisinės reikšmės.

78Nagrinėjamu atveju visi ieškinio reikalavimai (pripažinti negaliojančiais Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos įsakymą dėl žemės sklypo nuomos sutarties pakeitimo, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Ž. J. susitarimą, atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos įsakymą, kioskų teisinę registraciją) kildinami iš tų pačių faktinių aplinkybių, susijusių su neteisėtu nuomos sutarties pakeitimu. Taigi ginčo esmę sudaro žemės nuomos teisiniai santykiai, ginčas yra civilinio teisinio pobūdžio ir byloje vyrauja civiliniai teisiniai santykiai, kuriems taikomas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas 10 metų ieškinio senaties terminas. Tokiu atveju ir išvestiniams iš pagrindinio civilinio teisinio reikalavimo administracinio teisinio pobūdžio reikalavimams turi būti taikomas civilinės teisės institutas – ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2008). Taigi ieškinio reikalavimui dėl savivaldybės administracijos įsakymo panaikinimo, kaip išvestiniam iš pagrindinių ieškinio reikalavimų, yra taikytinas 10 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Kaip galima spręsti iš bylos medžiagos, apie ginčijamus administracinius aktus, t. y apie Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir savivaldybės įsakymus, ir atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Ž. J. sudarytą susitarimą, taip pat apie tai, kad šie administraciniai aktai bei susitarimas buvo priimti remiantis kioskų teisinės registracijos faktu, ieškovė sužinojo tik gavusi atsakovo Ž. J. atsiliepimą į pirminį ieškinį parengiamojo posėdžio metu 2015 m. sausio 21 d. Į bylą pateikti dokumentai patvirtina, kad ieškovės direktorius R. R. nuo 2015 m. sausio 10 d. iki 2015 m. vasario 2 d. buvo komandiruotėje Čilėje (1 t., b. l. 107–118). Nepaneigti ieškovės atstovės argumentai, kad su juo susisiekti ir pranešti apie priimtus aktus nebuvo galimybės. R. R. iš komandiruotės grįžo 2015 m. vasario 3 d., ieškinio patikslinimas teisme gautas 2015 m. kovo 5 d. (pradinį ieškinį ieškovė pateikė teismui 2014 m. spalio 29 d.).

79Negalima sutikti su apeliante, kad ieškovė nesiėmė jokių veiksmų savo teisių pažeidimui išsiaiškinti. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2014 m. spalio 21 d. ieškovės įgaliotas asmuo pateikė apeliantės Finansų skyriaus Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo poskyriui žemės nuomos mokesčio deklaraciją už 2014 metus. Šio poskyrio darbuotojai deklaracijos nepriėmus, ieškovė kreipėsi į atsakovus Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos ir Kauno miesto savivaldybės administraciją, prašydama paaiškinti, kodėl nepriimama valstybinės žemės nuomos mokesčio deklaracija (3 t., b. l. 37–38), teikė teismui pradinį ieškinį, kurį vėliau tikslino. Apie tai, kad prieš tai nebuvo pagrindo domėtis registro duomenimis teisėjų kolegija yra pasisakiusi, nagrinėdama atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą, todėl daugiau šiuo klausimu nepasisako.

80Esant visoms aptartoms aplinkybėms, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad ieškovė ieškinio senaties termino nepraleido.

81Apeliantė teigia, kad nepagrįstai panaikintas Kauno miesto savivaldybės administracijos 2014 m. balandžio 16 d. įsakymas Nr. A-1023 „Dėl žemės sklypo ( - ), naudojimo būdo pakeitimo“, nenustačius Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje numatytų sąlygų skundžiamam administraciniam aktui panaikinti. Neanalizuota, kokius teisės aktų reikalavimus ar procedūras pažeidė ginčijamą įsakymą priėmęs Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius jo patvirtinimo metu, nevertintos atsakovės nurodytos aplinkybės, kokiu teisėtu pagrindu Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius galėjo nepatvirtinti ginčijamo įsakymo, kai pareiškėjo pateiktas prašymas ir kiti dokumentai atitiko teisės aktų reikalavimus.

82Įstatymas nedraudžia ieškovui viename ieškinyje iškelti kelis tarpusavyje susijusius reikalavimus (CPK 136 str.). Kaip jau minėta, kadangi ginčo įsakymo neteisėtumą ieškovė kildina iš kitų ieškinio reikalavimų, susijusių su neteisėtu valstybinės žemės nuomos sutarties pakeitimu, todėl reikalavimas dėl savivaldybės administracijos įsakymo dėl sklypo naudojimo būdo pakeitimo į daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijas panaikinimo laikytinas išvestiniu reikalavimu. Pripažinus, kad valstybinės žemės nuomos sutartis su ieškove buvo pakeista neteisėtai, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos įsakymas ir susitarimas su Ž. J. dėl nuomos sutarties pakeitimo yra negaliojantys nuo jų priėmimo dienos, reiškia, kad Ž. J. neturėjo teisinio pagrindo prašyti pakeisti ginčo sklypo naudojimo būdą, o apeliantė – jį pakeisti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai kartu su kitais reikalavimais išsprendė ir šį ieškovės reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2008).

83Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Kauno miesto savivaldybės administracija yra kompetentinga spręsti atsakovo Ž. J. ginčo statinių nukėlimo klausimą ir nesiima aktyvių veiksmų šiuo klausimu. Nurodo, kad apylinkės teismo paminėta Prekybos Kauno viešosiose vietose taisyklių, patvirtintų Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. T-72 (Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. T-127 redakcija), 17 punkto nuostata netaikoma kioskams ir paviljonams, pastatytiems asmeninės nuosavybės teise arba nuomos (panaudos) sutarties pagrindu valdomuose žemės sklypuose. Šių taisyklių 3 punktas numato, kad apskritai jos netaikomos prekybai iš statinių, kurie yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.

84Sutiktina su apeliante, kad įsakymo priėmimo metu žemės sklypo nuomininku buvo Ž. J., kad ginčo statiniai bylos nagrinėjimo metu buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Tačiau pirmosios instancijos teismas sprendimu patenkino ieškovės ieškinio reikalavimą ir, pripažindamas kioskus laikinais statiniais, panaikino jų teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre, taip pat panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos įsakymą dėl valstybinės žemės nuomos sutarties pakeitimo. Įvertinus nurodytas aplinkybes, atmestini aukščiau minėti apeliantės argumentai dėl savivaldybės kompetencijos spręsti kioskų nukėlimo klusimą.

85Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad byloje netinkamai paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, nes spręsta, jog tenkinti 3 iš 4 ieškinio reikalavimų, nors iš tikrųjų vienas ieškinio reikalavimas dėl įpareigojimo kioskus pašalinti iš valstybinės žemės sklypo buvo atmestas, o reikalavimas pripažinti ginčo kioskus kilnojamaisiais daiktais ir pripažinti negaliojančia kioskų teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre tenkintas iš dalies (bylos dalis dėl reikalavimo kioskus pripažinti kilnojamaisiais daiktais nutraukta). Pritartina ir tam, kad nevertintas faktas, jog atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai buvo keliamas tik vienas reikalavimas byloje, todėl be pagrindo visiems atsakovams bylinėjimosi išlaidos paskirstytos lygiomis dalimis, neatsižvelgiant į tai, kiek ieškinio reikalavimų buvo reikšta kiekvienam iš atsakovų ir kiek jų buvo patenkinta. Iš pareikštų reikalavimų matyti, kad vien tik atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos buvo pareikštas vienas reikalavimas, kuris patenkintas, vienas reikalavimas pareikštas tiek Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tiek atsakovui Ž. J. (reikalavimas patenkintas), kuriam buvo pareikšti dar du reikalavimai, iš kurių vienas patenkintas iš dalies, kitas atmestas, ir vienas reikalavimas pareikštas atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai, kuris buvo patenkintas.

86Įvertinus nurodytas aplinkybes, ieškovei negali būti priteistos išlaidos iš atsakovų lygiomis dalimis, todėl jos perskirstytinos. Ieškovė turėjo 2 506,67 Eur išlaidų (1 t., b. l. 23, 173; 2 t., b. l. 134–136, 137, 139; 3 t., b. l. 29–30), todėl atitinkamai patenkintų reikalavimų daliai priteistinos 1 754,67 Eur išlaidos (CPK 93 str., 1 d.): iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priteistina 752 Eur, iš atsakovų Ž. J. ir Kauno miesto savivaldybės administracijos – po 501,33 Eur.

87Dėl atsakovo Ž. J. apeliacinio skundo

88Apeliantas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo dalį dėl ieškinio reikalavimų panaikinti Kauno miesto skyriaus 2013 m. birželio 18 d. įsakymą Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-425, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus ir Ž. J. 2013 m. birželio 18 d. susitarimą Nr. 8SŽN-92, priimti naują sprendimą ir atmesti šiuos ieškinio reikalavimus; panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo dalį dėl ieškinio reikalavimo panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2014 m. balandžio 16 d. įsakymą Nr. A- 1023 ir nutraukti šią bylos dalį, nenustačius pagrindo nutraukti šią bylos dalį, priimti naują sprendimą ir atmesti šį ieškinio reikalavimą; panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo dalį dėl ieškinio reikalavimo panaikinti kioskų (unikalūs Nr.: ( - ), Nekilnojamojo turto registro Nr. ( - )), esančių ( - ), teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre ir nutraukti šią bylos dalį, nenustačius pagrindo nutraukti šią bylos dalį, priimti naują sprendimą – taikyti ieškinio senatį ir šį ieškinio reikalavimą atmesti šiuo pagrindu, nenustačius pagrindo šią bylos dalį nutraukti ir neatmetus šio ieškinio reikalavimo dėl suėjusios senaties, priimti naują sprendimą ir atmesti šį ieškinio reikalavimą; palikti nepakeistą kitą sprendimo dalį, priteisti atsakovui Ž. J. iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

89Apelianto Ž. J. teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kioskų buvimas žemės sklype nepažeidžia ieškovės teisių, ginčo kioskai turi teisę stovėti ginčo žemės sklype, nes jie buvo pastatyti pagal išduotą statybos leidimą ir suderintą projektą, taigi ir kioskų registracija Nekilnojamojo turto registre taip pat nepažeidžia ieškovės teisių, todėl bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti kioskų teisinę registraciją nutrauktina kaip nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka ir kartu kaip neteisminga administraciniam teismui.

90Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad kioskai turint išduotą leidimą, parengtą projektą UAB „Lieta“ buvo pastatyti anksčiau nei sklypą įsigijo ieškovė. Kaip jau pasisakyta nagrinėjant ieškovės apeliacinį skundą, byloje esantys įrodymai leidžia pagrįstai manyti, kad buvo leista statyti laikinus statinius komercinei veiklai vykdyti, tačiau laikini statiniai negalėjo būti registruojami kaip nekilnojamieji daiktai. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad kioskai kaip nekilnojamieji daiktai įregistruoti nesant tam teisinio pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodytos aplinkybės, kad kioskų buvimas ginčo sklype nepažeidžia ieškovės teisių, nėra svarbios sprendžiant klausimą dėl kioskų, kaip laikinų statinių, teisinės registracijos panaikinimo. Kartu pritartina ieškovei, kad pareikštu reikalavimu pripažinti kioskų teisinę registraciją negaliojančia ieškovė siekia apginti jos pažeistas teises, susijusias su nuomos sutarties pakeitimu. Kaip jau minėta, nagrinėjant ieškovės apeliacinį skundą, ginčo nuomos sutartis su ieškove buvo pakeista Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 45 punkto pagrindu, Ž. J., t. y. sklype esančių statinių (pastatų) savininkui, pateikus prašymą dėl nuomos sutarties sudarymo. Taisyklių 45 punkte nustatyta, kad žemės nuomos teisė į žemės sklypą ar jo dalį gali būti perleidžiama kitiems asmenims tik tais atvejais, kai perleidžiami išnuomotame žemės sklype esantys statiniai ar įrenginiai (jų dalys), t. y. savininko turimų nuolatinių statinių ar įrenginių eksploatavimui įgyvendinti. O, esant teisminiam ginčui dėl to, ar asmeniui turi būti išnuomojamas žemės sklypas, reikia įvertinti asmeniui priklausančių statinių ir įrenginių atitikimą įstatyme nurodytiems kriterijams; laikini statiniai, juo labiau turimi kilnojamieji daiktai pagal galiojančius teisės aktus nesuteikia teisės jų eksploatavimui išsinuomoti valstybinės žemės sklypą ne aukciono būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2007).

91Apeliantas nurodo, kad kioskų teisinė registracija Nekilnojamojo turto registre panaikinta neteisėtai ir nepagrįstai, nes reikalavimas pareikštas netinkamam atsakovui, ieškovė nėra pasinaudojusi privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka ir dėl praleisto termino nebėra galimybių ja pasinaudoti, kioskų registracijos panaikinimu buvo pažeisti viešojo administravimo principai, atsakovo Ž. J. teisės ir teisėti lūkesčiai. VĮ Registrų centras turėjo būti įtraukta į bylą atsakove, nes sprendime netiesiogiai pasisakyta, kad kioskų registravimą atsakinga institucija atliko neteisėtai, t. y. registracija buvo panaikinta dėl procedūrinių pažeidimų. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka.

92Nekilnojamojo turto registre registruojami nekilnojamieji daiktai, nuosavybės ir kitos daiktinės teisės į šiuos daiktus, daiktinių teisių suvaržymai yra registruojami (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 str.). Nekilnojamojo turto registro paskirtis – išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus, tačiau duomenų apie nekilnojamuosius daiktus išviešinimas nereiškia, kad daikto savybės ar kriterijai yra būtent tokie, kokie yra išviešinti. Viešojo registro duomenimis galima vadovautis tik tol, kol nėra ginčo dėl pačios registre įregistruotos daiktinės teisės turinio, nes išviešinti duomenys savaime nelemia daikto savybių. Tuo atveju, jeigu toks ginčas kyla, teismas turi patikrinti daiktinės teisės turinį ir spręsti civilinį teisinį ginčą iš esmės. Kilus ginčui, registro duomenys gali būti naudojami kaip faktiniai įrodomieji duomenys, bet jie gali būti paneigiami, teismui įsitikinus jų nepagrįstumu ir teismo sprendime padarius išvadą dėl nustatytų daikto požymių, kriterijų, savybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-83-969/2015).

93Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas nevertina dokumentų, kurių pagrindu į Nekilnojamojo turto registrą yra įrašomi duomenys, teisėtumo. Jis atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 str. 2 d.). Teismui nustačius, kad daiktas neturi tokių savybių, požymių, kriterijų, kokius jis turėtų turėti pagal Nekilnojamojo turto registro išviešintą informaciją ir pripažinus teisinę registraciją negaliojančia, toks teismo sprendimas sudarytų pagrindą išregistruoti tokį daiktą iš Nekilnojamojo turto registro (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 str., 22 str. 1 d. 2 p.), bet nesukuria jokių neigiamų materialinių teisinių pasekmių VĮ Registrų centrui. Pastebėtina ir tai, kad VĮ Registrų centras nėra materialinio teisinio santykio, dėl kurio yra iškilęs ginčas šioje byloje (valstybinės žemės nuomos), dalyvis, o reikalavimas dėl kioskų teisinės registracijos panaikinimo yra keliamas kaip išvestinis iš pagrindinio ieškinio reikalavimo, todėl pagrįstai byloje VĮ Registrų centras buvo įtrauktas trečiuoju asmeniu. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje ne vienoje byloje buvo sprendžiami reikalavimai dėl teisinės registracijos panaikinimo, o jose VĮ Registrų centras dalyvavo kaip trečiasis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2013, 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2014, 2015 m. gegužės22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312-421/2015, kt.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atmestini apelianto argumentai dėl netinkamos VĮ Registrų centro padėties byloje.

94Pasisakydamas dėl apelianto teiginių, kad ieškovė nėra pasinaudojusi privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir dėl praleisto termino ja pasinaudoti galimybių nebėra, teisėjų kolegija pastebi, kad Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad suinteresuoti asmenys, sužinoję, jog nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys yra netikslūs, neteisingi ar neišsamūs, gali pareikalauti, kad kadastro tvarkytojas neatlygintinai ištaisytų netikslius ar neteisingus duomenis, o neišsamius papildytų. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruotas juridinis faktas išregistruojamas, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad juridinis faktas pasibaigė. Vienas iš tokių dokumentų yra teismo sprendimas (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 str. 2 d. 2 p.).

95Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinio skundo argumentus, jau yra pasisakiusi dėl ieškinio senaties termino, todėl plačiau nepasisako, nurodo, kad sutinka su ieškove, jog atsakovo teiginiai, kad ieškovė apie kioskų buvimą sklype žinojo jau nuomos sutarties sudarymo metu yra teisiškai nereikšmingi, nes, kaip nustatyta ir minėta anksčiau, iki nuomos sutarties pakeitimo kioskų teisinė registracija ieškovės teisių nepažeidė.

96Apelianto teigimu, kioskų teisinės registracijos panaikinimu buvo pažeisti viešojo administravimo principai, teismas viršijo kompetenciją pasisakydamas dėl to, kad statytojas turėjo teisę statyti tik laikinus statinius, nes šį klausimą galėjo spręsti tik institucija, kuriai įstatymų leidėjas yra patikėjęs šios funkcijos atlikimą – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos; kad teismas nepagrįstai sprendė, jog kioskai negalėjo būti registruojami Nekilnojamojo turto registre.

97Pažymėtina, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos pareiga užtikrinti, kad teritorijų planavimas būtų vykdomas teisėtai; kad statinių statyba būtų vykdoma teisėtai; kad administracinės paslaugos teritorijų planavimo ir statybos srityse būtų teikiamos skaidriai (Inspekcijos nuostatų 10.1-10.3 p.). Nagrinėjamu atveju byloje buvo nustatyta, kad kioskai pastatyti turint tam išduotą leidimą, projektą, tačiau statybą leidžiančių dokumentų teisėtumo klausimas nebuvo sprendžiamas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nė vienas iš byloje pareikštų ieškovės reikalavimų nesusijęs su Inspekcijos vykdomomis teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros funkcijomis. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovo reikalavimą dėl kioskų teisinės registracijos panaikinimo, pagrįstai išsiaiškino ir įvertino, kokiam statiniui pastatyti buvo išduotas statybos leidimas. Dėl kioskų registracijos panaikinimo teisėjų kolegija pasisakė nagrinėdama atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinio skundo argumentus. Papildomai pažymėtina, kad apelianto argumentai dėl archyvinių dokumentų, t. y. kioskų pripažinimo tinkamais naudoti aktų, trūkumo yra nereikšmingi, nes byloje esančių įrodymų pakanka padaryti išvadai, kad kioskus buvo leista pastatyti tik laikinai. Dar kartą pažymėtina ir tai, kad pagal kioskų teisinės registracijos metu galiojusių teisės aktų nuostatas statinių registracija galėjo būti atliekama tik inventorizavus ir valstybinei komisijai priėmus pastatą, statinį naudoti (Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 „Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo“ patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 5, 6 p.; 1994 m. rugsėjo13 d. Statybos ir urbanistikos ministerijos įsakymo Nr. 184 „Dėl įmonių, pastatų ir kitų statinių priėmimo naudoti taisyklių (RSN 124-94) patvirtinimo“ 13, 15, 16 p., 3 priedo 14 p.). Laikiniems statiniams tokių aktų nereikėjo, jų nėra ir archyvinėje byloje (2 t., b. l. 79; archyvinė byla).

98Apeliantas nurodo, kad jis tikėjosi, jog valstybinės institucijos veikė teisėtai, teigia, kad kioskų teisinės registracijos panaikinimu buvo pažeistos jo teisės bei teisėti lūkesčiai, tačiau nenurodė, kuo konkrečiai tai pasireiškė. Visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str.). Tai reiškia, kad duomenų įregistravimas registre savaime neužtikrina, kad šie duomenys yra besąlygiškai teisingi, nes jie gali būti užginčyti teisės aktų nustatyta tvarka. Ieškovė reikalavimu dėl kioskų teisinės registracijos panaikinimo kaip tik ir ginčija šių duomenų teisingumą.

99Pastebėtina, kad apeliantas ginčo kioskus įsigijo 2000 m. gruodžio 19 d., tačiau juose nevykdo jokios prekybinės veiklos, kioskai neprižiūrimi, ką nurodė Kauno miesto savivaldybės administracija, kartu pripažindama, jog tai laikini statiniai (1 t., b. l. 69).

100Kaip galima spręsti iš bylos medžiagos, apeliantas sklype ketina statyti dviejų aukštų gyvenamosios paskirties statinį, bet ne esamus kioskus eksploatuoti, nors būtent jų eksploatavimui, kaip minėta, buvo pakeista valstybinės žemės nuomos sutartis (Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Taisyklių 2.2 p., 45 p.). Esant nuomininko siekiui ginčo sklype vykdyti komercinę ūkinę veiklą, nesusijusią su turimo pastato eksploatavimu, toks lūkestis prieštarauja viešajam interesui ir valstybinės žemės nuomos socialinei paskirčiai, todėl negali būti teisės aktų nustatyta tvarka ginamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-577/2008).

101Teisėjų kolegija jau pasisakiusi dėl eksperto S. M. pateiktos išvados vertinimo. Pažymėtina, kad ši pateikta eksperto išvada vertintina kartu su kitais įrodymais kaip rašytinis įrodymas byloje, nes byloje ekspertizė laikantis nustatytos tvarkos nebuvo paskirta (CPK 212, 213 str.). Iš visų byloje esančių įrodymų visumos padaryta pagrįsta išvada, kad kioskai pastatyti kaip laikini statiniai ir jie nelaikytini nekilnojamaisiais daiktais, nes nėra susiję su žemės sklypu. Tą patvirtina įrašai Nekilnojamojo turto kadastro byloje, kur nurodyta, kad kioskai pastatyti ant betoninių plokščių, tačiau jos nelaikytinos pamatu, nes pamatas, yra požeminė statinio dalis, perimanti antžeminę statinio dalį veikiančius poveikius ir perteikianti juos pagrindui (www.statyba.info/content/view).

102Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas atgaline tvarka taikė teisės norminius aktus, reglamentuojančius laikinųjų statinių požymius, todėl neteisėtai ir nepagrįstai sprendė, kad kioskai negalėjo būti registruojami Nekilnojamojo turto registre. Teisėjų kolegija nesutinka su argumentu, kad nepagrįstai spręsta, jog kioskai negalėjo būti registruojami Nekilnojamojo turto registre. Kolegija yra pripažinusi pagrįsta išvadą, kad kioskai buvo pastatyti kaip laikini statiniai ir nurodžiusi norminius aktus, kuriais remiantis buvo registruojami statiniai. Sutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismo nurodyta Statybos įstatymo norma dėl kioskų priskyrimo prie laikinų statinių (2 str. 4 d.) tiesiogiai negali būti taikoma, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, į jos nuostatas pagrįstai atsižvelgta aiškinant ankstesnės redakcijos normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2009).

103Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad kioskų teisinė registracija panaikinta, neatskleidus bylos esmės, nenustačius bylai reikšmingų aplinkybių, neištyrus ir neįvertinus jas patvirtinančių/paneigiančių įrodymų. Tai, kad teismas nepasisakė dėl kiekvieno įrodymo ar įrodymus vertino ne taip, kaip juos vertina pats apeliantas, nereiškia, kad jie buvo nevertinti ar vertinti netinkamai, byla išnagrinėta neobjektyviai.

104Teisėjų kolegija nesutinka ir su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas dėl atsakovo prašymo taikyti ieškinio senatį nepasisakė ir nepagrįstai nepritaikė ieškinio senaties. Kaip jau minėta, ieškinio senaties klausimas buvo keliamas ir kitų atsakovų, pirmosios instancijos teismas klausimą dėl ieškinio senaties nagrinėjo ir padarė išvadą, kad ieškinio senaties terminas visiems reikalavimams yra 10 metų ir šio termino ieškovė nepraleido. Dėl ieškinio senaties termino teisėjų kolegija pasisakiusi nagrinėdama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą. Apelianto teigimu, ieškovė nuomos sutarties sudarymo metu žinojo apie sklype stovinčius kioskus, tačiau pastebėtina, kad ir valstybinės institucijos, kurios dalyvavo valstybinės žemės nuomos sutarties sudaryme, taip pat žinojo apie sklype stovinčius kioskus, bet nepaisydamos šios aplinkybės nuomos sutartį su ieškove sudarė 99 metams, pačioje nuomos sutartyje nebuvo nustatyti jokie suvaržymai ieškovei, kaip sklypo nuomininkei, susiję su sklype esančiais kioskais, todėl sutiktina su ieškove, kad jai nebuvo pagrindo tikrinti nuomos sutarties galiojimą VĮ Registrų centro duomenų bazėje, tuo labiau įvertinant tą aplinkybę, kad jokių pretenzijų, kaip spręstina iš byloje esančios medžiagos, dėl netinkamo išsinuomotos žemės naudojimo ieškovė nebuvo gavusi.

105Negalima sutikti su apelianto argumentu, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikomos CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos, CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sutarties nutraukimo pagrindas ir pripažįstama, kad nuomos sutartis tarp ieškovės ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos nutraukta teisėtai ir pagrįstai. Kaip jau minėta, ginčo nuomos sutartis buvo pakeista Taisyklių 45 punkto pagrindu. Pažymėtina, kad sutarties nutraukimas ir sutarties pakeitimas savo esme yra skirtingi institutai – skiriasi jų taikymo pagrindai, tvarka, sąlygos ir teisinės pasekmės. Negalima sutikti su apeliantu, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovės ieškinį net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyti tam tikri formalūs nuomos sutarties nutraukimo procedūros trūkumai, nes ieškovė 19 metų nenaudojo žemės sklypo nuomos sutartyje numatytam tikslui. Pažymėtina, kad valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymą, taip pat ir nutraukimą reguliuoja įstatymai ir poįstatyminiai aktai, kurių privalu laikytis.

106Byloje nėra nė vieno rodymo, kuris patvirtintų, kad ieškovė buvo informuota apie nuomos sutarties pakeitimą arba, apelianto įsitikinimu, apie nutraukimą. Atkreiptinas dėmesys, kad nė vienas iš atsakovų nereiškė priešieškinio ir nekėlė reikalavimo pripažinti nuomos sutarties pakeitimą nutraukimu. Todėl pirmosios instancijos teismas, neperžengdamas bylos nagrinėjimo ribų (CPK 265 str. 2 d.), pagrįstai nenagrinėjo atsakovo nurodytų sutarties vienašalio nutraukimo aplinkybių. Nesutiktina su apeliantu, kad teismas sprendimu užprogramavo tolimesnį šalių ginčą. Kolegijos įsitikinimu, atsakovų padaryti pažeidimai pakeičiant su ieškove sudarytą nuomos sutartį negali būti pateisinti remiantis aplinkybe, kad kažkada ateityje atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos galbūt priims sprendimą nutraukti nuomos sutartį su ieškove ir ieškovė įgis teisę šį sprendimą skųsti teismine tvarka.

107Dėl argumentų, susijusių su Kauno miesto savivaldybės administracijos įsakymo dėl naudojimo būdo pakeitimo, teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes analogiški argumentai išnagrinėti ir dėl jų pasisakyta nagrinėjant atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą.

108Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atmestinas apelianto Ž. J. apeliacinis skundas.

109Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).

110Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog ne aukciono tvarka įgyjama teisė į valstybinės žemės nuomą yra nustatyta kaip išimtinė–lengvatinė tiems asmenims, kurie turi nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių, ir tai žemei, kuri reikalinga šiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad valstybinės žemės nuomos santykiams būdingas teisinis apibrėžtumas, kuris riboja šių santykių šalių galimybę, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, tarpusavio susitarimu nusistatyti kitokias tarpusavio teises ir pareigas, negu tas, kurias įtvirtina atitinkamus santykius reglamentuojančios imperatyviosios įstatymų nuostatos, todėl valstybinė žemė gali būti išnuomojama tik vadovaujantis imperatyviųjų teisės normų nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011, 2013 m. liepos 4 d. nutarti civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2013). Statinių ar įrenginių buvimas atitinkamame valstybinės žemės sklype ir žemės sklypo naudojimas jiems eksploatuoti yra būtina tokios valstybinės žemės nuomos sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2008, 2013 m. spalio 30 d. nutarti civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2013, 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491-684/2015). Taip pat kasacinio teismo jurisprudencijoje yra pasisakyta dėl statiniams eksploatuoti būtino valstybinės žemės sklypo naudojimo pobūdžio, t. y. asmens teisė nuomoti ar pirkti valstybinės žemės sklypą grindžiama jos realiu faktiniu naudojimu atitinkamam tikslui – turimiems nuolatiniams statiniams ar įrenginiams eksploatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2007).

111Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl ieškovės reikalavimų teisėtumo svarbiausias klausimas yra, ar pagrįstai atsakovui Ž. J. suteiktas nustatyto dydžio valstybinės žemės sklypas, t. y. ar suteikta teritorija atitinka realų statiniams naudoti pagal jų paskirtį būtinos žemės poreikį. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi visus apeliacinius skundus, sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nuomos sutartis, sudaryta su ieškove, pakeista nuomininku įrašant atsakovą Ž. J. neteisėtai. Apeliacinių skundų argumentais keisti ar naikinti priimto sprendimo teisėjų kolegija pagrindo nerado, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės paliktinas nepakeistas, patikslintina tik sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

112Ieškovė ir atsakovas Ž. J. pateikę prašymus atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliaciniame procese, t. y. už apeliacinių skundų surašymą, atsiliepimus į apeliacinius skundus ir sumokėtus žyminius mokesčius. Kadangi tiek ieškovės, tiek atsakovo Ž. J., tiek atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, tiek Kauno miesto savivaldybės apeliaciniai skundai atmetami, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, teisinga, protinga ir sąžininga (CK 1. 5 str.), šalis palikti prie patirtų bylinėjimosi išlaidų.

113Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

114Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovų priteista po 626,66 Eur bylinėjimosi išlaidų, nurodant, kad ieškovei R. R. individualiai įmonei „Kupita“ iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priteistina 752 Eur, iš atsakovų Ž. J. ir Kauno miesto savivaldybės administracijos – po 501,33 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė pareiškė ieškinį, kuriame prašė pripažinti negaliojančiais:... 5. Nurodė, kad 1995 m. spalio 20 d. kreipėsi į Kauno apskrities valdytoją su... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Kauno apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimu ieškinį patenkino... 8. Sutiko su atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio... 9. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai... 10. Apeliacinius skundus pateikė ieškovė R. R. individuali įmonė „Kupita“,... 11. Apeliaciniame skunde ieškovė R. R. individuali įmonė „Kupita“ prašo... 12. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:... 13. 1. Nepagrįsta išvada, kad reikalavimas pripažinti kioskus kilnojamaisiais... 14. 2. Išvada, kad kioskai turi teisinį pagrindą stovėti sklype, ieškovė... 15. 3. Nepagrįsta išvada, kad atsakovas Ž. J. nuosavybės teise valdo statinius... 16. 4. Išvada, kad su ieškove buvo sudaryta tikslinė nuomos sutartis,... 17. Apeliaciniame skunde atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio... 18. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:... 19. 1. Nevertinta, kad ieškovė patikslintame ieškinyje atsakovu nurodė... 20. 2. Nepagrįstai spręsta, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio... 21. 3. Nevertinant visų pateiktų įrodymų, susijusių su kioskų savybėmis... 22. 4. Neatsižvelgta, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio... 23. Apeliaciniame skunde atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija prašo... 24. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:... 25. 1. Nepagrįstai spręsta, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos 2014... 26. 2. Nepagrįstai panaikintas Kauno miesto savivaldybės administracijos 2014 m.... 27. 3. Nepagrįsta išvada, kad Kauno miesto savivaldybės administracija yra... 28. 4. Netinkamai paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Nepagrįstai spręsta, kad... 29. Apeliaciniame skunde atsakovas Ž. J. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo... 30. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:... 31. 1. Kioskų registracija Nekilnojamojo turto registre nepažeidžia ieškovės... 32. 2. Kioskų teisinė registracija Nekilnojamojo turto registre panaikinta... 33. 3. Pirmosios instancijos teismas atgaline tvarka taikė teisės norminius... 34. 4. Kioskų teisinė registracija panaikinta, neatskleidus bylos esmės,... 35. 5. Atsakovas Ž. J. jo atžvilgiu pareikštiems ieškinio reikalavimams (dėl... 36. 6. Nevertinta, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikomos CK 6.217 straipsnio... 37. 7. Neįvertinta, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio... 38. 8. Byloje vykdytas formalus, o ne realus teisingumas. Ignoruoti atsakovų... 39. 9. Neteisėtai ir nepagrįstai panaikintas Kauno miesto savivaldybės... 40. Atsiliepime į atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio... 41. Atsiliepime į atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos... 42. Atsiliepime į atsakovo Ž. J. apeliacinį skundą ieškovė prašo jį... 43. Atsiliepime į ieškovės ir atsakovų Kauno miesto savivaldybės... 44. Atsiliepime į ieškovės ir atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie... 45. Atsiliepime į ieškovės ir atsakovų apeliacinius skundus trečiasis asmuo... 46. Atsiliepime į atsakovių Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio... 47. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas Ž. J. prašo jį... 48. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 49. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis... 50. Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apskrities valdytojo administracija 1996... 51. Dėl ieškovės R. R. IĮ „Kupita“ apeliacinio skundo... 52. Ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d.... 53. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą... 54. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantės argumentais. Teisė... 55. Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantės argumentu, kad išvada, jog... 56. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad atsakovas... 57. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad su ieškove... 58. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija ieškovės apeliacinį... 59. Dėl atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos... 60. Skunde prašoma pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d.... 61. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovė patikslintame ieškinyje atsakovu... 62. Sutiktina su ieškove, kad apeliantės nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo... 63. Pažymėtina, kad CPK 37 straipsnio 1 dalis nustato, kad dalyvaujančiais... 64. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad... 65. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka. Atkreiptinas... 66. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK... 67. Apeliantės apeliaciniame skunde nurodytas pagrindas, kad ieškovė žemė... 68. Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliante, kad pirmosios instancijos... 69. Apeliantė nurodo, kad nevertinant visų pateiktų įrodymų, susijusių su... 70. Kioskai, kaip statiniai, valstybinėje įmonėje Respublikiniame... 71. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, atmestini apeliantės argumentai dėl... 72. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad... 73. Pažymėtina, kad Ž. J. prašymu siekiant išsinuomotame sklype pastatyti... 74. Dėl atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinio skundo... 75. Apeliantė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d.... 76. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismu, nustačiusiu, kad Kauno... 77. Teisėjų kolegija apeliantės argumentą, kad ieškinio reikalavimas dėl... 78. Nagrinėjamu atveju visi ieškinio reikalavimai (pripažinti negaliojančiais... 79. Negalima sutikti su apeliante, kad ieškovė nesiėmė jokių veiksmų savo... 80. Esant visoms aptartoms aplinkybėms, sutiktina su pirmosios instancijos teismu,... 81. Apeliantė teigia, kad nepagrįstai panaikintas Kauno miesto savivaldybės... 82. Įstatymas nedraudžia ieškovui viename ieškinyje iškelti kelis tarpusavyje... 83. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Kauno miesto... 84. Sutiktina su apeliante, kad įsakymo priėmimo metu žemės sklypo nuomininku... 85. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad byloje netinkamai paskirstytos... 86. Įvertinus nurodytas aplinkybes, ieškovei negali būti priteistos išlaidos... 87. Dėl atsakovo Ž. J. apeliacinio skundo... 88. Apeliantas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d.... 89. Apelianto Ž. J. teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą... 90. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka. Teisėjų kolegija... 91. Apeliantas nurodo, kad kioskų teisinė registracija Nekilnojamojo turto... 92. Nekilnojamojo turto registre registruojami nekilnojamieji daiktai, nuosavybės... 93. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas nevertina dokumentų, kurių pagrindu... 94. Pasisakydamas dėl apelianto teiginių, kad ieškovė nėra pasinaudojusi... 95. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovės Kauno miesto savivaldybės... 96. Apelianto teigimu, kioskų teisinės registracijos panaikinimu buvo pažeisti... 97. Pažymėtina, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos... 98. Apeliantas nurodo, kad jis tikėjosi, jog valstybinės institucijos veikė... 99. Pastebėtina, kad apeliantas ginčo kioskus įsigijo 2000 m. gruodžio 19 d.,... 100. Kaip galima spręsti iš bylos medžiagos, apeliantas sklype ketina statyti... 101. Teisėjų kolegija jau pasisakiusi dėl eksperto S. M. pateiktos išvados... 102. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas atgaline tvarka taikė teisės... 103. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad kioskų teisinė registracija... 104. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apelianto argumentu, kad pirmosios... 105. Negalima sutikti su apelianto argumentu, kad nagrinėjamu atveju turi būti... 106. Byloje nėra nė vieno rodymo, kuris patvirtintų, kad ieškovė buvo... 107. Dėl argumentų, susijusių su Kauno miesto savivaldybės administracijos... 108. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atmestinas apelianto Ž. J. apeliacinis... 109. Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes... 110. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog ne aukciono... 111. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju... 112. Ieškovė ir atsakovas Ž. J. pateikę prašymus atlyginti bylinėjimosi... 113. Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 114. Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti iš esmės...