Byla 2A-1484-553/2015
Dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Loretos Bujokaitės ir Dainiaus Rinkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-10-15 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Orange Group Baltic“ ieškinį atsakovei A. B. dėl mokymo išlaidų atlyginimo ir pagal atsakovės A. B. priešieškinį dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovas UAB „Orange Group Baltic“ prašė teismo priteisti iš atsakovės 13 234 Lt sumą mokymo išlaidoms atlyginti. Nurodė, kad 2013-03-04 ieškovas ir atsakovė pasirašė Mokymo sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo apmokyti atsakovę pagal norvegų kalbos mokymo programą bei atsakovei, sėkmingai išlaikius egzaminą, pasiūlyti pasirašyti darbo sutartį su ieškovu, o atsakovė įsipareigojo dirbti 24 mėnesius nuo mokymo kursų baigimo datos. Tarp šalių Mokymo sutarties pagrindu susiklostė civiliniai teisiniai santykiai ir ginčas dėl mokymo išlaidų atlyginimo turi būti sprendžiamas vadovaujantis civilinio kodekso normomis. 2013-04-17 buvo pasirašyta neterminuota darbo sutartis, pagal kurią atsakovė pradėjo eiti bendrosios praktikos slaugytojos pareigas. Darbo sutartimi atsakovei buvo nustatytas ne visas darbo laikas, todėl atsakovei buvo žinoma, kad darbas Norvegijoje bus vykdomas tam tikrais laiko tarpais. 2013-10-25 atsakovė pateikė ieškovui prašymą atleisti ją iš bendrosios praktikos slaugytojos pareigų nuo 2013‑10‑28 savo noru. Direktoriaus įsakymu darbuotoja atleista iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 127 str. 1 d. Mokymo sutartyje šalys numatė, kad nutraukus darbo sutartį atsakovės iniciatyva nepraėjus 24 mėnesiams nuo mokymo kursų baigimo datos, atsakovė privalės kompensuoti išlaidas, susijusias su mokymais. Atsižvelgdami į šią nuostatą, 2013-10-21 šalys sudarė Susitarimą prie 2013-03-04 Mokymo sutarties, kuriuo atsakovė pripažino ieškovo su mokymais susijusias patirtas išlaidas ir sutiko sumokėti Mokymo sutarties 2.3.6 punkte nurodytą sumą (13 924 Lt), tačiau įsipareigojimų atsakovė neįvykdė, 2014-02-13 pervedė į ieškovo sąskaitą 200 eurų (690 Lt), likdama ieškovui skolinga 13 234 Lt. Ieškovo faktiškai patirtą mokymo išlaidų sumą patvirtina UAB „Scandinavian Language School“ pažyma dėl mokymo išlaidų, priskiriamų klausytojui, bei atsakovės gautas A2+ lygio sertifikatas, kurio pakako, kad atsakovė būtų įdarbinta Norvegijoje.

5Atsakovė A. B. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad darbdavio turėtos išlaidos darbuotojo kvalifikacijai kelti priteistinos vadovaujantis Lietuvos Respublikos DK 95 str. 5 d. Ieškovo ir atsakovės civiliniai teisiniai santykiai mokymo sutarties pagrindu baigėsi nuo darbo sutarties sudarymo dienos ir prasidėjo darbo teisiniai santykiai. Ieškovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie jo realiai patirtas išlaidas atsakovės mokymui, įrodymų, kad mokymai realiai buvo organizuojami ir vyko pilna apimtimi. Ieškovo nurodyta mokymo kaina yra nepagrįstai didelė ir neatitinka rinkos kainos. Atsakovė teigė, kad ieškovas nesuteikė sutartimi sulygto darbo ir nemokėjo darbo užmokesčio, todėl atsakovė 2013-09-19 įgijo teisę vienašališkai nutraukti sutartį Lietuvos Respublikos DK 128 str. 1 d. pagrindu. Atsakovė pasirašė ieškovo parengtus susitarimus dėl mokymo išlaidų padengimo ir darbo sutarties nutraukimo, nenurodydama priežasčių, kadangi bijojo prarasti savarankiškai susirastą darbą. Be to, DK 4 str. nustato, jog negalioja trišaliai susitarimai dėl darbo sąlygų, pabloginantys darbuotojų padėtį. DK 95 str. 5 d. numato, jeigu sutartis nutraukiama dėl darbuotojo kaltės arba darbuotojo pareiškimu be svarbios priežasties, tai darbuotojas įsipareigoja atlyginti darbdaviui jo realiai turėtas išlaidas tik per paskutinius vienerius darbo metus darbuotojo mokymui, kvalifikacijos kėlimui, stažuotėms, todėl minėtos mokymo ir darbo sutarties sąlygos yra negaliojančios nuo jų sudarymo dienos. Atsakovė taip pat ginčijo mokymo sutartimi įsigytų paslaugų tikslingumą – mokymo sutarties pagrindu ieškovas atliko savo kaip būsimo darbdavio pareigą supažindinti atsakovę su būsimo darbo sąlygomis ir taisyklėmis, todėl ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės jo neva patirtas 5 284 Lt išlaidas už darbo sąlygų supažindinimą yra atmestinas kaip nepagrįstas. Mokymo išlaidų detalizacijoje nurodyti tik mokymo dalykai ir jų įkainiai, tačiau nėra nurodyta, kad ieškovas faktiškai sumokėjo 13 924 Lt sumą, be to, nurodytas sugaištas mokymų laikas neatitinka tikrovės ir realiai sudaro ne daugiau kaip 267 valandas. UAB „Scandinavian Language School“ išduotas sertifikatas nėra pripažįstamas Norvegijoje, dėl ko atsakovė buvo priversta papildomai laikyti norvegų kalbos egzaminus Norvegijoje ir patirti papildomų išlaidų 452,88 Lt sumai. Nors ieškovas mokėjo atsakovei darbo užmokestį, laikotarpiu nuo 2013-06-06 iki 2013-08-18 ji nebuvo apdrausta socialiniu draudimu. Nuo 2013-08-18 ieškovas nesuteikė atsakovei darbo sutartimi sulygto darbo nei Lietuvoje, nei Norvegijoje ir nemokėjo darbo užmokesčio už rugsėjo ir spalio mėnesius iki pat darbo sutarties nutraukimo, kas lėmė tai, kad atsakovė jau 2013-09-19 įgijo teisę vienašališkai nutraukti darbo sutartį Lietuvos Respublikos DK 128 str. 1 d. pagrindu, todėl darbo sutartis buvo nutraukta dėl svarbių priežasčių – dėl ieškovo darbo sutartimi sulygtų įsipareigojimų suteikti atsakovei darbą ir mokėti darbo užmokestį bei mokėti privalomus mokesčius nevykdymo. Teismui pateiktoje pažymoje apie priskaičiuotą darbo užmokestį ir socialinio draudimo įmokas nurodytos sumos neatitinka tikrovės, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos išrašas patvirtina faktą, jog ieškovas visiškai nevykdė teisės aktuose nustatytos prievolės mokėti už atsakovę privalomojo sveikatos draudimo bei gyventojų pajamų mokesčių, nors ieškovas šias įmokas išskaitė iš atsakovės darbo užmokesčio.

6Atsakovė pareiškė priešieškinį dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, kuriuo prašė pakeisti atsakovės atleidimo iš UAB „Orange Group Baltic“ darbo formuluotę, nustatant, jog atsakovė iš UAB „Orange Group Baltic“ darbo buvo atleista pagal Lietuvos Respublikos DK 127 str. 2 d. dėl svarbių priežasčių, - dėl ieškovo darbo sutartimi sulygtų įsipareigojimų suteikti atsakovei darbą (prastovos), mokėti darbo užmokestį bei mokėti privalomus mokesčius nevykdymo; priteisti iš ieškovo atsakovės naudai ieškovo iš atsakovės be pagrindo gautą 2 416,96 Lt sumą ir priteisti iš ieškovo atsakovės naudai nesumokėtą darbo užmokestį 111,75 Lt sumai. Priešieškinyje nurodyta, kad ieškovas laiku nemokėjo darbo užmokesčio bei nemokėjo visų mokėtinų mokesčių, dėl ko atsakovė 2013 m. spalio mėnesį įgijo teisę vienašališkai nutraukti darbo sutartį Lietuvos Respublikos DK 128 str. 1 d. pagrindu (darbo sutarties nutraukimas dėl nepriklausančių nuo darbuotojo aplinkybių) ir negali būti laikoma pažeidusi kokią nors prievolę pagal mokymo ir / ar darbo sutartį. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad atsakovei ieškovas 2013 m. rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesiais buvo įforminęs darbo prastovą, kas patvirtina faktą, jog atsakovei nebuvo suteiktas darbas. Atsakovė, ieškovui panaudojus psichologinį spaudimą, pasirašė su ieškovu 2013-10-21 susitarimą prie 2013-03-04 mokymo sutarties dėl išlaidų susijusių su mokymais apmokėjimo ir 2014-02-13 sumokėjo ieškovui 1 673,74 Norvegijos kronų bei 2014‑03-13 sumokėjo ieškovui 4 160,25 Norvegijos kronų, kas bendrai sudaro 2 452,90 Lt sumą.

7Ieškovas atsiliepime į priešieškinį nurodė, jog nesutinka su atsakovės reikalavimais. Ieškovas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013-06-06 iki 2013-08-19 atsakovė nebuvo apdrausta socialiniu draudimu, kadangi tai buvo komandiruočių laikotarpiai Norvegijoje, už kuriuos buvo mokami mokesčiai Norvegijoje. Ieškovas taip pat nurodė, kad 2013 metų rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesiais mokėjo atsakovei darbo sutartyje nustatytą minimalų valandinį įkainį, todėl šis laikotarpis negali būti laikomas prastova.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-10-15 sprendimu ieškovo ieškinį visiškai tenkino ir priteisė ieškovui UAB „Orange Group Baltic“ iš atsakovės A. B. 13 924 Lt ir 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė 6 247,57 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidų ieškovo naudai. Priešieškinį atmetė.

9Pirmosios instancijos teismas šalių sudaryta Mokymo sutartį vertino kaip civilinius teisinius santykius sukuriantį susitarimą. Pažymėjo, kad 2013-04-17 Darbo sutarties 8.12 p. taip pat nurodyta, jog tarp šalių yra sudaryta civilinė Mokymo sutartis bei kad nutraukus darbo santykius su darbdaviu anksčiau Mokymo sutartyje nustatyto termino ir joje nustatytais pagrindais, darbuotojas įsipareigoja civiline tvarka atlyginti darbdaviui mokymo sutartyje nustatytas išlaidas, susijusias su norvegų kalbos mokymu. Teismas konstatavo, kad sudarius Mokymo sutartį tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kuriems netaikomos Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos, įskaitant ir Darbo kodekso 95 str. 5 d. Ieškovo suteiktų mokymų pagalba atsakovė įgijo kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus ir turėjo galimybę dirbti užsienyje, todėl ieškovas savo įsipareigojimus pagal Mokymo sutartį įvykdė tinkamai. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kad Mokymo sutartyje buvo nustatyta konkreti mokymų kaina (13 924,00 Lt), su kuria sutiko visos šalys, įskaitant ir atsakovę, UAB „Scandinavian language School“ suteiktų mokymo paslaugų kokybės, valandų skaičiaus bei kainos pagrįstumo nevertino. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas pagal Mokymo sutartį savo įsipareigojimus įvykdė, o atsakovė savo įsipareigojimo dirbti sutartyje nurodytą laiką neįvykdė, pripažino, kad ieškovui turi būti priteista 13 924,00 Lt suma už suteiktus mokymus.

10Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovės teiginys, jog darbo sutarties nutraukimo pagrindas neatitinka jos tikrosios valios, yra neįrodytas – atsakovė nepateikė į bylą jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybę, kad darbo sutarties nutraukimo metu ieškovas taikė psichologinį spaudimą, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė būtų kreipusis į darbdavį dėl jai nesuteikiamo darbo ar nemokamo atlyginimo, šios aplinkybės nebuvo nurodytos ir prašyme nutraukti darbo sutartį, atsakovė turėjo galimybę per tris darbo dienas atšaukti savo pareiškimą arba per vieną mėnesį apskųsti darbo sutarties nutraukimą, tačiau šia galimybe ji nepasinaudojo ir pretenzijų dėl darbo sutarties nutraukimo ieškovui nereiškė – todėl atsakovės priešieškinys dėl darbo sutarties nutraukimo formuluotės pakeitimo atmestinas.

11Atsakovei A. B. neįrodžius ir bylos nagrinėjimo metu nenustačius, kad darbo sutartis buvo nutraukta dėl svarbių priežasčių, teismas nurodė, kad atmestinas ir atsakovės reikalavimas priteisti iš ieškovo be pagrindo gautą 2 416,96 Lt sumą, kadangi pripažinus, jog darbo sutartis buvo nutraukta darbuotojos prašymu, atsakovei išlieka pareiga vykdyti Mokymo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.

12Ieškovo ieškinį patenkinus visiškai, iš atsakovės buvo priteistos ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudarė už ieškinį sumokėtas 298,00 Lt žyminis mokestis ir 5 949,57 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, iš viso – 6 247,57 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo naudai (Lietuvos Respublikos CPK 80 str. 1 d. 1 p., 88 str. 1 d. 6 p.). Kadangi atsakovės priešieškinis buvo atmestas, atsakovės prašymo priteisti iš ieškovo jos patirtas bylinėjimosi išlaidas teismas netenkino.

  1. Apeliacinio skundo bei atskirojo skundo ir atsiliepimo į juos argumentai

13Apeliantė A. B. skundu prašo sprendimą panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti ieškovo UAB „Orange Group Baltic“ ieškinį visiškai, patenkinant atsakovės A. B. priešieškinio reikalavimus visiškai; priteisti iš ieškovo atsakovės naudai visas bylinėjimosi išlaidas, tame tarpe pirmosios instancijos teisme atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas 7 250,88 Lt sumai ir už apeliacinio skundo parengimą patirtas išlaidas 1 815 Lt sumai.

  1. Teismas iš atsakovės priteisė 13 924 Lt. Ieškovas 2014-03-25 ieškiniu prašė priteisti 13 234 Lt mokymo išlaidoms atlyginti, o 2014-06-18 atsiliepime į atsakovės priešieškinį nurodė, kad atsakovė yra sumokėjusi ieškovui iš viso 700 EUR, todėl iš atsakovės priteistina 11 509 Lt suma mokymo išlaidoms atlyginti. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 265 str. 2 d. numatytus reikalavimus sprendime neperžengti byloje pareikštų reikalavimų, dėl ko teismo sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas (CPK 329 str. 1 d., 2 d. 4 p.).
  2. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Kauno apylinkės teismas 2013-05-23 įsiteisėjusia nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-10755-945/2013 pagal ieškovo UAB „Orange Group Baltic“ ieškinį jo darbuotojui dėl išlaidų darbuotojo mokymui atlyginimo priteisimo konstatavo: „UAB „Orange Group Baltic“ ieškinio reikalavimas kyla tiesiogiai iš darbo teisinių santykių, reikalavimo teisiniu pagrindu esanti DK 95 str. 5 dalies norma, nustatanti darbuotojo pareigą esant tam tikroms sąlygoms atlyginti darbdaviui į darbuotojo mokymą investuotas lėšas, yra tiesiogiai susijusi su darbo santykių teisinio reglamentavimo specifika“. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu visiškai nesivadovavo Kauno apylinkės teismo 2013-05-23 įsiteisėjusia nutartimi konstatuotomis juridinę reikšmę šiai bylai turinčiomis aplinkybėmis, kad, sprendžiant klausimą dėl ieškovo UAB „Orange Group Baltic“ patirtų darbuotojo mokymo išlaidų priteisimo, reikia vadovautis DK 95 str. 5 d. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punktu numatytus reikalavimus. Taip pat pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos teismų suformuotos praktikos, kad darbdavio turėtos išlaidos darbuotojo mokymams, kvalifikacijai kelti ar stažuotėms, priteistinos vadovaujantis DK 95 str. 5 d., nepriklausomai nuo to, jog mokymo sutartis buvo sudaryta žymiai ankščiau nei darbo sutartis (Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 29 d. nutartis c/b Nr. 2A-722-345/2009; Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartis c/b Nr. 2A-543-510/2008).
  3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino UAB „Scandinavian Language School“ pažymą. Mokymo išlaidų detalizacija patvirtina, kad atsakovės mokymas susidėjo iš dviejų dalių: norvegų kalbos mokymo ir vizitų bei apmokymų, kurių metu ieškovas ir Norvegijos bendrovės „Orange Helse AS“ atstovai supažindino atsakovę su būsimo darbo sąlygomis. Taigi Mokymo sutartis buvo viena iš sudėtinių įsidarbinimo dalių, t.y. prieš sudarant darbo sutartį supažindinti ir apmokyti atsakovę su būsimo darbo sąlygomis ir taisyklėmis kaip to reikalauja DK 99 str. 4 d., išmokyti atsakovę specifinės norvegų kalbos, reikalingos atsakovės tiesioginėmis slaugytojos darbo funkcijomis atlikti, dalyvauti ieškovo organizuojamose kvalifikaciniuose egzaminuose ir mokymuose, tikslu ieškovui patikrinti ar atsakovė tinka darbui Norvegijoje. Ieškovo internetiniame tinklalapyje yra skelbiama įsidarbinimo tvarka, kurioje nurodyta, kad išimtinai UAB „Scandinavian Language School“ yra vienas iš sudėtinių įsidarbino etapų. Nesudarius ieškovo pasiūlytos trišalės mokymo sutarties, atsakovė neturėtų jokių galimybių įsidarbinti UAB „Orange Group Baltic“. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas neginčijo fakto, jog Norvegijos bendrovė „Orange Helse AS“ yra vienintelė ieškovo UAB „Orange Group Baltic“ akcininkė, o ieškovas yra vienintelis UAB „Scandinavian Language School“ akcininkas, t.y. šios įmonės yra tarpusavyje susijusios. Pažymėtina, jog UAB „Scandinavian Language School“ direktorė L. R. taip pat dirba personalo direktorės pareigose UAB „Orange Group Baltic“. Šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad mokymo sutarties pagrindu atsakovės mokymus atliko ne tretieji asmenys, bet pats ieškovas. Dėl nurodytų priežasčių ginčo šalių santykiams taikytinos Darbo kodekso teisės normos.
  4. CPK 412 str. 1 d. nustato, kad jeigu asmuo kreipėsi į teismą nesilaikydamas ginčo išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos, teismas atsisako priimti ieškinį arba palieka jį nenagrinėtą ir išaiškina ieškovui teisę pasinaudoti ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka. Vadovaujantis DK 287 straipsnio 1 dalimi, privalomas ikiteisminis organas, nagrinėjantis darbo ginčus, yra darbo ginčų komisija. Ieškovas kreipėsi į teismą nesilaikydamas ginčo išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos, dėl ko ieškovo ieškinys privalėjo būti paliktas nenagrinėtu (CPK 412 str. 1 d.)
  5. Atsakovė ne vieną kartą reikalavo ir pirmosios instancijos teismas 2014-04-14 nutartimi buvo įpareigojęs ieškovą pateikti įrodymus, patvirtinančius atliktus mokėjimus pagal mokymo sutartį už atsakovės mokymą, kurių ieškovas, kaip to reikalauja CPK 178 str., iki šiol nepateikė. Atsižvelgiant į tai, nėra įrodyta, kad išlaidos atsakovės apmokymams buvo patirtos. Ieškovas teismui pateikė pažymą apie atsakovės gautas pajamas, kurioje nurodyta, kad atsakovės gautos pajamos dirbant Norvegijoje sudarė 24 486,11 Lt. Po teismo sprendimo priėmimo atsakovė iš Norvegijos mokesčių inspekcijos gavo raštą, kuriame nurodyta, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2013-06-06 iki 2013-08-19 dirbo „Orange Helse“ AS ir gavo 92 510 norvegijos kronų, kas sudaro 37 699,68 Lt pajamų, todėl atsakovė privalo Norvegijos valstybei sumokėti 5233 norvegijos kronų, kas sudaro 2100 Lt. Taigi, ieškovo teismui pateiktoje pažymoje apie atsakovės gautas pajamas nurodytos atsakovės gautos pajamos dirbant Norvegijoje yra 13 213,57 Lt suma mažesnės nei priskaičiavo Norvegijos mokesčių inspekcija. Konstatuotina, jog laikotarpiu nuo 2013-06-06 iki 2013-08-19 ieškovas išskaičiavo iš atsakovės darbo užmokesčio 13 213,57 Lt sumą kaip išlaidas už norvegų kalbos kursus. Dėl nurodytų priežasčių ieškovo reikalavimas priteisti visą mokymo išlaidų sumą yra nepagrįstas.
  6. CPK 270 str. 4 d. 3 p. nustato, kad teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje privalo glaustai argumentuoti, kodėl yra atmetami kurie nors įrodymai. Pažeisdamas šią pareigą teismas neargumentavo, kodėl atmetė atsakovės teikiamus įrodymus ir nepasisakė dėl dalies atsakovės argumentų.
  7. Pasisakydama dėl Mokymo sutartimi suteiktų paslaugų, t.y. dėl mokymų kokybės, valandų skaičiaus bei kainos nepagrįstumo, atsakovė nurodo tapačius argumentus išdėstytiems bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

14Ieškovas UAB „Orange Group Baltic“ su apeliaciniu skundu nesutiko.

15Nurodė, kad:

  1. Teismo sprendimo motyvuojamojoje ir rezoliucinėje dalyse buvo padaryta akivaizdi aritmetinio skaičiavimo klaida, kurią Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 18 d. nutartimi ištaisė, nurodydamas sprendimo motyvuojamojoje bei rezoliucinėje dalyje vietoje sumos „13 924,00 Lt“ – „11 509,00 Lt“.
  2. 2013 m. birželio mėn. ieškovas kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus Darbo ginčų komisiją, remdamasis teismui pateiktame ieškinyje išdėstytais argumentais bei įrodymais. Darbo ginčų komisija sprendimu atmetė ieškovo reikalavimą ir nurodė, kad Mokymo sutartis savo pobūdžiu yra civilinė sutartis, o sudarius civilinę sutartį, tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Tuo tarpu Darbo ginčų komisija yra įgaliota nagrinėti tik individualius darbo ginčus.
  3. Analogiškoje byloje tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas priteisė ieškovui (darbdaviui) jo faktiškai patirtas išlaidas atsakovo mokymams, įskaitant patirtas mokymų išlaidas iki darbo sutarties pasirašymo dienos, pagal tarp šalių pasirašytą mokymo sutartį (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2009 m. liepos mėn. 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-722-345/2009). Atsakovė bendrovėje dirbo nuo 2013 m. balandžio 17 d. iki 2013 m. spalio 28 d., t.y. neišdirbo net vienų metų, o tai ir pagal Darbo kodekso 95 str. 5 d. ir Darbo sutarties 10.2 punktą sukelia darbuotojui mokymosi išlaidų atlyginimo prievolę. Ieškovas nedraudžia potencialiems darbuotojams pasinaudoti alternatyvomis dėl norvegų kalbos mokymosi. Ieškovas pats organizuodamas mokymus ir apmokėdamas už juos tiesiog sudaro palankias sąlygas būsimam darbuotojui įgyti reikiamų įgūdžių, t.y. supaprastina darbuotojo įsidarbinimą ir padengia galimas jo kalbos mokymosi išlaidas. Tai, kad ieškovas yra vienintelis kalbų įmonės UAB „Scandinavian Language School“ akcininkas, visiškai neturi reikšmės ir negali daryti jokios įtakos atsakovės įsipareigojimų vykdymui, kadangi faktiškai patirtos išlaidos (įskaitant ir dėstytojų samdymą, patalpų nuomą, mokymosi medžiagą ir kt.), yra aiškiai nustatytos tiek Mokymo sutartyje, tiek Mokymo išlaidų detalizacijoje. Atsakovės teiginiai dėl ieškovo patirtų išlaidų nepagrįstumo yra tik siekis neteisėtomis priemonėmis atsisakyti sumokėti ieškovo patirtas išlaidas, nes pati atsakovė yra pripažinusi ieškovo patirtas mokymo išlaidas, netgi sumokėjusi dalį minėtų išlaidų, tačiau dėl finansinių sunkumų nėra atlyginusi visos sumos.
  4. Atsakovės pateikiamoje Norvegijos mokesčių inspekcijos pažymoje matyti apskaičiuoti mokesčiai už 2013 metus. Pažymoje nėra išskirta, kad mokesčiai apskaičiuoti būtent už laikotarpį nuo 2013-06- 06 iki 2013-08-19, dirbant ieškovo projektuose Norvegijoje. Kaip pati atsakovė teigė, tais pačiais 2013 metais ji susirado naują darbą, todėl didesnė gautų pajamų suma, manytina, yra dėl pajamų, gautų atsakovei dirbant jau kitą darbą Norvegijoje. Visgi, šiomis aplinkybėmis apeliacinis skundas negali būti grindžiamas, kadangi jos nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme.
  5. Atsakovei mokymo paslaugos buvo suteiktos kokybiškai pagal sutartyje numatytas sąlygas. Atsakovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad paslaugos buvo teikiamos netinkamai, nekokybiškai ar ne laiku. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad UAB „Scandinavian Language School“ sertifikatas nėra pripažįstamas Norvegijoje. Kalbos kursų sertifikatas yra pripažįstamas ir būtinas darbui Norvegijoje. Kadangi atsakovė sėkmingai baigė kursus, ji buvo siunčiama dirbti į Norvegiją ir tą faktą patvirtina komandiruočių į Norvegiją laikotarpiai, kurie nenuginčijamai patvirtina faktą, kad kalbų mokymų metu įgytos žinios buvo tinkamos ir svarbios darbo funkcijoms atlikti; nei iš atsakovės, nei iš įstaigų Norvegijoje nebuvo gauta jokių nusiskundimų dėl kalbos žinių trūkumo sulygtam darbui dirbti. Iš atsakovės atsiliepime į ieškinį pateiktų kalbos sertifikatų nuorašų matyti, kad atsakovė papildomus kursus savo lėšomis baigė jau nedirbdama pas ieškovą. Taigi papildomų kursų baigimas ir darbas, kurį suteikė ieškovas, neturi jokio ryšio.
  6. Byloje esantys įrodymai paneigia apeliantės argumentus, kad jai nebuvo mokamas darbo užmokestis už 2013 m. rugsėjo ir spalio mėnesį, taip pat argumentus, susijusius su ieškovo įsipareigojimo suteikti darbą Norvegijoje tariamu nevykdymu. Atsakovė buvo informuota, kad darbas Norvegijoje bus vykdomas su tam tikrais laiko tarpais, kurių intervalas nėra nustatytas darbo sutartyje, tačiau už laikotarpį tarp darbo yra nustatytas 4 val. per dieną darbo laikas ir atitinkamas užmokestis. Atsakovė, susipažinusi su šiomis sąlygomis ir pasirašydama darbo sutartį, pretenzijų neteikė, su viskuo sutiko.
  7. Apeliantės teiginiai dėl darbo sutarties nutraukimo savo noru, patiriant spaudimą iš ieškovo yra nepagrįsti byloje esančiais įrodymais, todėl atmestini (CPK 178 str.).
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

17Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

18Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.

19Teismų praktikoje susiformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog žemesnės instancijos teismas tinkamai išaiškino bei pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė faktines aplinkybes, kurios turi esminę reikšmę kilusio ginčo teisingam išsprendimui, – atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti šio teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

20Pažymėtina, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartis c.b. Nr. 2A-179/2013 ir kt.).

21Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo santykius vertino kaip civilinius teisinius santykius ir atsisakė taikyti darbo teisinius santykius reglamentuojančias normas bei tai, ar pagrįstai priteisė iš atsakovės ieškovo naudai mokymosi išlaidas.

22Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos, jog darbdavio turėtos išlaidos darbuotojo mokymams, kvalifikacijai kelti ar stažuotėms priteistinos vadovaujantis DK 95 straipsnio 5 dalimi, nepaisant to, jog mokymo sutartis buvo sudaryta žymiai anksčiau nei darbo sutartis. Todėl, pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai atsisakė šalių teisinius santykius vertinti kaip darbo teisinius santykius.

23Byloje nustatyta, kad šalys 2013-03-04 pasirašė Mokymo sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo užtikrinti atsakovės norvegų kalbos mokymą pagal Norvegų kalbos mokymo programą (ne mažiau 400 akademinių valandų), o jai sėkmingai išlaikius norvegų kalbos mokymo programos A1 lygio egzaminą, sudaryti darbo sutartį; atsakovė įsipareigojo dalyvauti visuose teorinio ir praktinio mokymo užsiėmimuose, pasirašius darbo sutartį dirbti kompanijoje ne mažiau kaip 24 mėnesius nuo mokymo kursų baigimo datos, o nutraukus darbo sutartį be svarbių priežasčių anksčiau nei po 24 mėnesių - atlyginti ieškovui su mokymais susijusias 13 924,00 Lt išlaidas. 2013-04-17 šalys pasirašė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią atsakovė buvo įdarbinta bendrosios praktikos slaugytoja. Darbo sutartis buvo nutraukta 2013-10-28, nepraėjus nustatytam 24 mėnesių terminui, Lietuvos Respublikos DK 127 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu – darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu.

24Pirmosios instancijos teismas šalių sudarytą mokymo sutartį vertino kaip civilinius teisinius santykius sukuriantį susitarimą, todėl konstatavo, kad sudarius mokymo sutartį tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kuriems netaikomos Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos.

25Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinių sutarčių esmė – šalių įsipareigojimas atlikti tam tikrą iš anksto apibrėžtą užduotį, o darbo sutarties atveju darbuotojo įsipareigojimas dirbti tam tikrą darbą reiškia, kad jis turi atlikti ne konkrečias užduotis, o darbo sutarties galiojimo laiku vykdyti tam tikrą jam pavestą darbo funkciją, nesusijusią su gaunamu rezultatu. Civilinėse sutartyse pavaldumo darbdaviui nėra, o darbo teisiniai santykiai pagrįsti pavaldumu (subordinacija). Mokymo sutartimi, sudaryta 2013-03-04 tarp UAB „Scandinavian Language School“, UAB „Orange Group Baltic“ ir A. B., buvo susitarta, kad UAB „Orange Group Baltic“ apmoka, o UAB „Scandinavian Language School“ teikia apeliantei ne mažiau 400 akademinių valandų norvegų kalbos mokymus pagal norvegų kalbos mokymo programą. Trišalės sutarties objektas buvo norvegų kalbos kursai. Tuo tarpu, 2013-04-17 tarp UAB „Orange Group Baltic“ ir A. B. buvo pasirašyta darbo sutartis, kuria atsakovė buvo priimta dirbti bendrosios praktikos slaugytoja ir įsipareigojo vykdyti darbo funkcijas, numatytas pareiginiuose nuostatuose. Taigi, darbo sutartis buvo pasirašyta tarp ieškovo kaip darbdavio ir atsakovės kaip darbuotojos, kas lemia tęstinių darbo teisinių santykių ir pavaldumo tarp subjektų atsiradimą, o Mokymo sutartimi šalys susitarė dėl atitinkamų paslaugų teikimo, t. y. dėl konkretaus rezultato gavimo iki darbo teisinių santykių atsiradimo. Apeliantės argumentai, jog atsakovė, sudarydama mokymo sutartį, siekė įsidarbinti su ieškovu susijusioje Norvegų įmonėje, o ieškovo tikslas buvo prieš sudarant darbo sutartį įvykdyti DK 99 straipsnio 4 dalyje nustatytas prievoles supažindinti ir apmokyti atsakovę su būsimo darbo sąlygomis ir taisyklėmis, bei vadovaujantis DK nuostatomis patikrinti atsakovės profesines žinias bei išmokyti norvegų kalbos, reikalingos tiesioginėms darbo Norvegijoje funkcijoms atlikti, ir atsakovei atitikus visus ieškovo keliamus įdarbinimo reikalavimus sudaryti su atsakove darbo sutartį yra nepagrįsti, kadangi iš mokymo išlaidų detalizacijos matyti, kad didžioji dalis su mokymais siejamų išlaidų yra išimtinai norvegų kalbos mokymo organizavimas. Apeliantė teigė, kad nesudarius trišalės mokymo sutarties, atsakovė neturėtų jokių galimybių įsidarbinti ieškovo įmonėje ir remiasi Darbo sutarties priedo 2.4 ir 3.7 punktais, tačiau tokie apeliantės teiginiai yra niekuo nepagrįsti ir netinkamai interpretuoti, kadangi šiuose punktuose nurodyta, kad darbuotojas turi pareigą savo lėšomis palaikyti įgytą kalbos lygį ir pareigą dalyvauti ieškovo rengiamuose kvalifikacijos kėlimo ir darbo įgūdžių tobulinimo programose, seminaruose ar kituose užsiėmimuose. Todėl, darytina išvada, kad mokymo sutarties sudarymas su ieškovu yra tik vienas iš būdų išmokti norvegų kalbą, kuri yra privaloma įsidarbinant ieškovo įmonėje, tačiau nėra nustatyto draudimo norvegų kalbos mokytis ir kitoje įstaigoje. Teisėjų kolegija atsižvelgusi į tai, kad esminiai darbo sutarties požymiai, skiriantys ją nuo kitų sutarčių, yra darbo funkcijų atlikimas ir įsipareigojimas paklusti darbo tvarkai, sprendžia, kad pagal Mokymo sutartį šalis sieja civiliniai teisiniai santykiai, o pagal Darbo sutartį – darbo teisiniai santykiai, todėl sprendžiant klausimą dėl ieškovo patirtų atsakovės mokymo išlaidų turi būti vadovaujamasi civilinio kodekso normomis. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šalių santykius pagal Mokymo sutartį laikė civiliniais teisiniais santykiais ir netaikė darbo kodekso nuostatų. Kadangi reikalavimui dėl darbuotojo mokymo išlaidų priteisimo taikomas civilinis kodeksas, o ne darbo kodeksas, todėl nėra būtina ginčo išankstinė nagrinėjimo ne teisme tvarka ir nėra pagrindo ieškinį palikti nenagrinėtą.

26Apeliantė nesutinka su teismo vertinimu dėl mokymo išlaidų pagrįstumo. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė darbdavio patirtų darbuotojo mokymo išlaidų atlyginimą reglamentuojančias teisės normas ir nesivadovavo kasacinio teismo suformuota praktika, jog darbdavys privalo įrodyti faktą, kad darbuotojo mokymai iš viso buvo organizuojami, vyko kokybiškai ir pilna apimtimi bei įrodyti realiai patirtas mokymo išlaidas.

27Mokymo sutarties 2.3.6 punkte nustatyta, kad atsakovė įsipareigoja pasirašius darbo sutartį su ieškovu dirbti įmonėje ne mažiau kaip 24 mėnesius nuo mokymo kursų baigimo datos. Jeigu darbo sutarties tarp atsakovės kaip darbuotojos ir ieškovo nutraukiama atsakovės iniciatyva ir pareiškimu be svarbios priežasties ar ieškovo iniciatyva dėl atsakovės kaltės anksčiau negu praėjus 24 mėnesiams nuo norvegų kalbos mokymo kursų baigimo datos, tai atsakovė privalės kompensuoti ieškovui išlaidas, susijusias su norvegų kalbos mokymu (apmokėjimas dėstytojams, klasės nuoma, mokymo medžiaga ir kt.), kurios sudaro 13 924,00 Lt ir su kurių sąmata atsakovė buvo supažindinta prieš sudarant sutartį. Sutarčių teisė grindžiama pacta sunt servanda principu, reiškiančiu, kad sutarčių privalu laikytis – šalims teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Sutartiniai santykiai grindžiami sutarties laisvės principu, leidžiančiu šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Atmetami apeliantės argumentai, jog ieškovo nurodyta kaina už mokymo paslaugas yra nepagrįstai per didelė, kadangi su tokia mokymo kaina apeliantė sutiko, pasirašydama Mokymo sutartį, ir dar kartą patvirtino, pasirašydama papildomą susitarimą, kuriuo įsipareigojo sumokėti ieškovui mokymo kainą bei atlikdama dalinį mokėjimą. Be to, apeliantė buvo supažindinta su Mokymo kainos detalizacija prieš pasirašant sutartį, todėl žinojo, iš ko susideda visa kalbos kursų kaina. Ieškovas įvykdė sutartį tinkamai ir organizavo apeliantei norvegų kalbos kursus, kurių pagrindu apeliantei buvo išduotas reikalingas darbui Norvegijoje kalbos mokėjimą patvirtinantis pažymėjimas, tačiau apeliantė įsipareigojimų pagal sutartį neįvykdė, t. y. įmonėje neišdirbo 24 mėnesių. Todėl apeliantei atsirado pareiga pagal sutartį atlyginti ieškovo patirtas išlaidas už jos mokymo paslaugas. Esant šalių rašytiniam susitarimui dėl konkrečios sumos dydžio atlyginimo už teikiamas paslaugas, aplinkybės, kokio dydžio išlaidas patyrė ieškovas ir ar jis yra atsiskaitęs už paslaugų suteikimą, nagrinėjamam ginčui nėra teisiškai reikšmingos. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas aplinkybes sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš atsakovės ieškovui priteisė pastarojo patirtas išlaidas atsakovės mokymui, dėl kurių dydžio šalys buvo susitarusios.

28Apeliantė apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir nevertino aplinkybių dėl darbo sutarties nutraukimo priežasčių, jog pasirašytų dokumentų dėl darbo sutarties nutraukimo ir mokymo išlaidų atlyginimo turinys neatitinka tikrosios valios, nes apeliantė juos pasirašė ieškovui naudojant psichologinį spaudimą, taip pat ir į tai, kad mokesčių mokėjimo naštą ieškovas perkėlei apeliantei. Apeliacinės instancijos teismas pažymi jog, sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK12, 178 str.). Dėl apeliantės argumento, kad teismas nepasisakė dėl visų jų nurodytų aplinkybių, akcentuotina, kad kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės ir priimdamas joje galutinį sprendimą, neprivalo aptarti kiekvieno byloje dalyvaujančio asmens argumento ar įrodymo. Priešingai, teismas turi atrinkti ir vertinti tik tuos įrodymus, kurių visetas patvirtina ar paneigia aplinkybių, susijusių su ginčo dalyku, egzistavimą (CPK176 str.) (pvz., LAT 201123 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2011; 2011-09-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2011; kt.). Nurodyti apeliantės argumentai yra visiškai nepagrįsti, kadangi pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl darbo sutarties nutraukimo ir sprendė, kad atsakovė neįrodė, jog darbo sutarties nutraukimo pagrindas neatitinka jos tikrosios valios.

29Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų įvertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; kt.). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; 2010-03-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; kt.). Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktiniu duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).

30Apeliaciniame skunde apeliantė, pasisakydama dėl savo priešieškinio reikalavimo, nurodė, kad atsakovės su ieškovu sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta dėl svarbiu priežasčių – dėl ieškovo darbo sutartimi sulygtų įsipareigojimų suteikti atsakovei darbą, mokėti darbo užmokestį nevykdymo, dėl ko ieškovas neturi jokio teisinio pagrindo reikalauti iš atsakovės mokymo išlaidų atlyginimo. Apeliantė ieškovui sumokėjo 2 452,90 Lt pagal susitarimą prie 2013-03-04 mokymo sutarties dėl išlaidų susijusių su mokymais apmokėjimo, todėl ši suma turi būti priteista iš ieškovo apeliantės naudai kaip ieškovo be pagrindo įgytos piniginės lėšos. Pirmosios instancijos teismas civilinės bylos nagrinėjimo metu nenustatė aplinkybių, kurios patvirtintų atsakovės teiginį, jog 2013-10-25 prašyme nurodytas atleidimo iš darbo pagrindas neatitinka tikrųjų atleidimo iš darbo priežasčių ir kad atsakovė atleidimo iš darbo pagrindą nurodė dėl ieškovo naudoto psichologinio spaudimo. Teismas įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus sprendė, kad atsakovė neįrodė priešieškinio argumentų. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokiu aplinkybių vertinimu ir padarytomis išvadomis. Apeliantė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei su apeliaciniu skundu nepateikė jokių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą vertinti, kad prašymas dėl darbo sutarties nutraukimo ir dokumentai dėl mokymo išlaidų atlyginimo neatitinka tikrosios jos valios. Aplinkybė, kad apeliantė iš darbo buvo atleista 2013-10-28 įsakymu, o priešieškinį, kuriuo pareiškė reikalavimą pakeisti atleidimo iš darbo pagrindą, teismui pateikė 2014-05-23, t. y. tik po to, kai ieškovas kreipėsi į teismą dėl mokymo išlaidų atlyginimo, sudaro pagrindą spręsti, kad apeliantė atleidimą iš darbo DK 127 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, tenkinant jos prašymą, nevertino kaip savo teisių pažeidimą. Procesiniuose dokumentuose apeliantė pripažino aplinkybę, kad ji savarankiškai susirado kitą darbą Norvegijoje, todėl jos valios susiformavimas dėl darbo sutarties nutraukimo su ieškovu yra logiškai paaiškinamas. Apeliantė nepaneigė rašytiniais įrodymais pagrįstų aplinkybių apie darbo užmokesčio jai išmokėjimą už rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesius, o pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes tyrė ir įvertino, todėl apeliaciniame skunde pakartotus argumentus šiuo klausimu teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstus. Neginčijamai nustatyta, kas darbdavys darbuotojai buvo neišmokėjęs tik 111,75 Lt sumos, kurią sumokėjo 2014-06-18, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo spręsti, kad apeliantė iš darbo turėjo būti atleista pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Aplinkybė dėl 111,75 Lt neišmokėtos darbo užmokesčio sumos paaiškėjo žymiai vėliau, nei ieškovės iniciatyva buvo nutraukta darbo sutartis, todėl ieškovės valios nutraukti darbo sutartį susiformavimui ji jokios realios įtakos negalėjo turėti.

31Apeliantės argumentas dėl CPK 265 straipsnio 2 dalies pažeidimo yra išspręstas nagrinėjant atsakovės A. B. atskirąją skundą civilinėje byloje Nr. e2S-922-553/2015 dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-11-18 nutarties.

32Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

33Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

34Ieškovas UAB „Orange Group Baltic“ pateikė teismui prašymą priteisti iš atsakovės 970,72 EUR (3 351,70 Lt) bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį ir atskirąjį skundą parengimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius, į Rekomendacijų 8.11 punktą (už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,5 MMA) ir 8.15 punktą (už atskirąjį skundą ar kitą dokumentą, kuriame rašytinio proceso metu pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai rekomenduojamas maksimalus užmokesčio dydis siekia 0,5 MMA), byloje pateiktus duomenis dėl patirtų išlaidų, atsiliepimų į apeliacinį ir atskirąjį skundus apimtis, daro išvadą, kad išlaidos viršija Rekomendacijų 8.11 ir 8.15 punktuose nurodytus dydžius, todėl yra nepagrįstos ir per didelės. Atsižvelgiant į šią aplinkybę ieškovui UAB „Orange Group Baltic“ iš apeliantės priteisiama 579,24 EUR (2 000,00 Lt) bylinėjimosi išlaidų (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis 2 dalis).

35Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

36Apeliacinį skundą atmesti.

37Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

38Priteisti iš atsakovės A. B. (a. k. ( - ) gyv. ( - )) ieškovo UAB „Orange Group Baltic“ (į.k. 301506053, buv. Naujoji Uosto g. 8, Klaipėda) naudai 579,24 EUR (penki šimtai septyniasdešimt devyni eurai, 24 ct) išlaidų advokato pagalbai apeliaciniame procese apmokėti.

1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Ieškovas UAB „Orange Group Baltic“ prašė teismo priteisti iš atsakovės... 5. Atsakovė A. B. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad darbdavio turėtos... 6. Atsakovė pareiškė priešieškinį dėl atleidimo iš darbo formuluotės... 7. Ieškovas atsiliepime į priešieškinį nurodė, jog nesutinka su atsakovės... 8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-10-15 sprendimu ieškovo ieškinį... 9. Pirmosios instancijos teismas šalių sudaryta Mokymo sutartį vertino kaip... 10. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovės teiginys, jog darbo... 11. Atsakovei A. B. neįrodžius ir bylos nagrinėjimo metu nenustačius, kad darbo... 12. Ieškovo ieškinį patenkinus visiškai, iš atsakovės buvo priteistos... 13. Apeliantė A. B. skundu prašo sprendimą panaikinti ir išspręsti klausimą... 14. Ieškovas UAB „Orange Group Baltic“ su apeliaciniu skundu nesutiko.... 15. Nurodė, kad:
  1. Teismo sprendimo motyvuojamojoje ir... 16. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 17. Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė... 18. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo... 19. Teismų praktikoje susiformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą... 20. Pažymėtina, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas... 21. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios... 22. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas... 23. Byloje nustatyta, kad šalys 2013-03-04 pasirašė Mokymo sutartį, pagal... 24. Pirmosios instancijos teismas šalių sudarytą mokymo sutartį vertino kaip... 25. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinių sutarčių esmė – šalių... 26. Apeliantė nesutinka su teismo vertinimu dėl mokymo išlaidų pagrįstumo.... 27. Mokymo sutarties 2.3.6 punkte nustatyta, kad atsakovė įsipareigoja... 28. Apeliantė apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas... 29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų... 30. Apeliaciniame skunde apeliantė, pasisakydama dėl savo priešieškinio... 31. Apeliantės argumentas dėl CPK 265 straipsnio 2 dalies pažeidimo yra... 32. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas... 33. Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos... 34. Ieškovas UAB „Orange Group Baltic“ pateikė teismui prašymą priteisti... 35. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1... 36. Apeliacinį skundą atmesti.... 37. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimą palikti... 38. Priteisti iš atsakovės A. B. (a. k. ( - ) gyv. ( - )) ieškovo UAB „Orange...