Byla 2K-317/2014
Dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 28 d. nutarties

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Armano Abramavičiaus, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. Ž. gynėjo advokato Mindaugo Kepenio kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 28 d. nutarties.

2Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 11 d. nuosprendžiu P. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu šešeriems mėnesiams, paskirtos bausmės vykdymą atidedant vieneriems metams, įpareigojant tęsti darbą (BK 75 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 5 punktas).

3Iš P. Ž. nukentėjusiajai G. Š. priteista 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Įskaityta draudimo bendrovės Compensa TU S. A. Vienna Insurance Group filialo Lietuvoje nukentėjusiajai G. Š. atlyginta 8500 Lt neturtinė žala.

4Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 11 d. nuosprendis pakeistas: iš Compensa TU S. A. Vienna Insurance Group nukentėjusiajai G. Š. priteista 17 264 Lt neturtinei žalai atlyginti, į šia sumą įskaitant jau sumokėtus 8500 Lt.

5Iš P. Ž. nukentėjusiajai G. Š. priteista 12 736 Lt neturtinei žalai atlyginti.

6Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

7Teisėjų kolegija

Nustatė

8P. Ž. nuteistas už tai, kad 2012 m. lapkričio 19 d. 10.55 val. Klaipėdoje, Taikos pr., ties Statybininkų pr., būdamas blaivus, vairuodamas automobilį „Mitsubishi Space Star“ (valst. Nr. ( - ) pažeidė Kelių eismo taisyklių 37 punkto, nustatančio, jog artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį, reikalavimus, taip sukėlė pavojų saugiam eismui, esant šlapiai asfaltuotai kelio dangai, natūraliam apšvietimui, kai matomumas į priekį 300 metrų, trijų eismo juostų kelyje, važiuodamas antrąja eismo juosta, nesulėtino greičio, nesustojo prieš nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, nepraleido per pėsčiųjų perėją jam iš kairės ėjusios G. Š. ir ją partrenkė. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų nukentėjusiajai G. Š. sunkiai sutrikdyta sveikata.

9Kasaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ETT, Teisingumo Teismas) prejudicinio sprendimo, pateikiant šiuos klausimus:

101) ar 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB 3 straipsnyje ir 1983 m. gruodžio 30 d. Antrosios Tarybos direktyvos 84/5/EEB 1 straipsnio 2 dalyje nustatytas privalomas žalos sveikatai atlyginimas apima ir neturtinės žalos atlyginimą?

112) jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, tai, ar minėtų direktyvų 3 straipsnį ir 1 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad šiomis nuostatomis valstybei narei draudžiama apriboti maksimalią kompensaciją už neturtinę (moralinę) žalą nustatant ribą, kuri yra daug mažesnė, nei direktyvose ir nacionalinės teisės aktuose nustatyta draudiko atsakomybės riba?

12Taip pat kasatorius prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį, visą neturtinę žalą nukentėjusiajai priteisiant iš Compensa TU S. A. Vienna Insurance Group filialo Lietuvoje (toliau – Draudikas).

13Kasatorius nurodo, kad šioje byloje dėl neteisingai išspręsto civilinio ieškinio buvo paduotas apeliacinis skundas, teisme papildomai nurodant, jog nukentėjusiajai priteistą visą neturtinę žalą turi atlyginti Draudikas, nes, vadovaujantis Europos Sąjungos Tarybos direktyvos Nr. 2009/103/EB 9 straipsniu, reglamentuojančiu mažiausias privalomojo draudimo sumas, mažiausia atlyginama suma dėl žalos nukentėjusiajam nėra diferencijuojama į turtinę ar moralinę. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad Tarybos direktyva Nr. 2009/103/EB remtis teisminiuose ginčuose negalima, t. y. byloje nėra šios direktyvos tiesioginio taikymo prielaidų. Direktyvos nuostatos įgyvendintos Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – Įstatymas), todėl, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą iš draudimo bendrovės, remiamasi šio įstatymo 11 straipsniu.

14Kasatoriaus nuomone, skundžiamos nutarties dalis, kuria iš P. Ž. priteista neturtinė žala nukentėjusiajai, naikintina dėl esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 109, 111 straipsnių nuostatų pažeidimų, sutrukdžiusių teisingai išspręsti bylą. Pagal BPK 109 straipsnį, 111 straipsnio 1 dalį teismas, baudžiamojoje byloje nagrinėdamas civilinį ieškinį, privalo teisingai kvalifikuoti žalos teisinius santykius ir tinkamai nustatyti asmenį, privalantį atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą. Nagrinėjamu atveju, nustatant asmenį, turintį atlyginti žalą, aktualios Įstatymo 11 straipsnio nuostatos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Įstatymu yra įgyvendinama 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2005/14/EB, kuri iš dalies keičia Tarybos direktyvas Nr. 72/166/EEB, 84/5/EEB, 88/357/EEB, 90/232/EEB, 2000/26/EEB (toliau – Direktyva), susijusias su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu.

15Iš Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatų matyti, kad jos nustato draudiko atsakomybės ribojimą neturtinės žalos srityje, nors Direktyva, kurią turi įgyvendinti Įstatymas, jokių ribojimų nenustato. Priešingai, bendra Europos Bendrijos teisinės sistemos šioje srityje analizė suponuoja tai, kad tokie ribojimai yra draudžiami. Kasatorius taip pat nurodo, kad nors Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. vasario 3 d. yra konstatavęs, kad Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnis ta apimtimi, kuria nustatyta maksimali 500 eurų draudimo suma (t. y. bylos nagrinėjimo metu galiojusi draudimo suma), neprieštarauja nei konstituciniam teisinės valstybės principui, pagal kurį yra garantuojama teisė į visišką nuostolių atlyginimą, nei direktyvose nustatytoms minimalioms privalomojo draudimo sumoms, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. gegužės 24 d. nutartyje Nr. 2K-239/2011 yra išsamiai pasisakęs dėl netiesioginio direktyvų veikimo, nagrinėjo analogišką situaciją dėl kreipimosi į ETT prejudicinio sprendimo ir šį prašymą atmetė, tačiau toliau jis (kasatorius) išdėstys argumentus, keičiančius suformuotą praktiką.

16Pagal ETT praktikoje suformuotą Europos Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principą valstybės narės, t. y. visos jų institucijos, įskaitant teismus, yra įpareigotos pasiekti konkrečioje direktyvoje numatytą rezultatą, taikydamos visas reikiamas priemones, kad įvykdytų šią pareigą. Tai reiškia, kad nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinę teisę, turi pareigą aiškinti šią teisę kiek įmanoma atsižvelgdamas į direktyvos nuostatas ir tikslus, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip laikomasi jos reikalavimų. Šis principas suponuoja asmenų teisę prireikus remtis direktyvų nuostatomis, siekiant Europos Sąjungos teisę atitinkančio nacionalinės teisės aiškinimo valstybių narių teismuose. Taip pat atsižvelgiant į šių direktyvų nuostatas ir ETT praktiką dėl jų aiškinimo.

172013 m. spalio 24 d. ETT paskelbė du prejudicinius sprendimus bylose C-22/12, C-277/12, kuriose buvo nagrinėjami klausimai, susiję su valstybių narių (kurios pateikė prejudicinius klausimus) reglamentuotais norminiais teisės aktais, kuriuose nustatoma motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo žalos apimtis ir sąvoka. Šiose dviejose bylose ETT konstatavo, jog Direktyvą reikia aiškinti taip, kad motorinių transporto priemonių valdytojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas turi apimti nematerialinę žalą ir kad valstybės narės turi užtikrinti, jog pagal jų nacionalinės teisės aktus privalomasis draudimas apimtų kompensaciją už nematerialinę žalą, kurią patyrė nukentėjusiųjų per eismo įvykius asmenų artimieji, ir kad ši kompensacija būtų ne mažesnė kaip Antrosios direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje nustatytos minimalios sumos, t. y. 1 000 000 eurų. Kasatorius pažymi, kad šiuo metu ETT nagrinėja dar vieną panašaus pobūdžio bylą C-371/12, kurioje sprendimas dar nepriimtas, tačiau generalinio advokato išvadoje pakartoti tie patys argumentai, kurie išdėstyti minėtose bylose C-22/12, C-277/12.

18Taigi, esant naujiems ETT išaiškinimams ir formuojamai jurisprudencijai, kasacinio teismo suformuota praktika baudžiamojoje byloje Nr. 2K-239/2011 tampa nebeaktuali ir prieštaraujanti ES teisei bei ETT formuojamai praktikai, todėl darytina išvada, kad žemesnieji teismai šioje byloje netinkamai taikė ES teisę ir netinkamai aiškino Įstatymo 11 straipsnio nuostatas, dėl to netinkamai nustatė civilinį atsakovą neturtinei žalai atlyginti ir padarė esminių BPK pažeidimų, sutrukdžiusių tinkamai išspręsti bylą. Kadangi galutinis sprendimas šioje byloje yra susijęs su Europos Sąjungos teisės aiškinimu, kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėjantis teismas turi kreiptis į ETT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pateikdamas jau minėtus du klausimus.

19Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

20Prokuroras atsiliepime nurodo, kad nors BPK 381 straipsnio 3 dalyje ir numatyta galimybė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu, tačiau šis kasatoriaus prašymas atmestinas. Iš esmės kasatorius prašo kreiptis į ETT prejudicinio sprendimo dėl tų pačių klausimų, kuriuos išnagrinėjęs ETT 2012 m. spalio 24 d. priėmė sprendimą byloje Drozdovs C-277/12, kuriame konstatavo, kad į Latvijos teismo antrąjį prejudicinį klausimą turėtų būti atsakyta taip: Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis ir Antrosios direktyvos 1 straipsnio 1, 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias motorinių transporto priemonių valdytojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas apima tik tokį maksimalų nematerialinės žalos atlyginimą, pagal nacionalinės teisės aktus, reglamentuojančius civilinę atsakomybę, mokėtiną dėl artimųjų žūties per eismo įvykį (skunde kalbama apie nematerialinę žalą, kurią patyrė per eismo įvykius nukentėjusių asmenų artimieji), kuris yra mažesnis, nei nustatytas Antrosios direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje. Taigi, prokuroro nuomone, nagrinėjamoje byloje negalima vadovautis šiuo ETT sprendimu, nes P. Ž. teismo nuosprendžiu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad dėl jo kaltės sukelto eismo įvykio metu nukentėjusiajai G. Š. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, t. y. jo veiksmai nesukėlė tokių pasekmių, kurios nurodomos minėtame ETT sprendime – artimųjų žūties.

21Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. gegužės 24 d. nutartyje Nr. 2K-239/2011 konstatavo, kad, nesant Europos Bendrijų Tarybos tiesioginio horizontalaus direktyvos veikimo, nėra galimybės nustatyti privačiam asmeniui draudimo įmonei pareigą atlyginti visą nukentėjusiems padarytą neturtinę žalą. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pagal ETT praktiką tuo atveju, kai direktyvoje numatyto rezultato negalima pasiekti aiškinant nacionalinę teisę, Europos Sąjungos teisė įpareigoja valstybę narę, esant ETT praktikoje suformuotoms valstybės atsakomybės sąlygoms, atlyginti žalą, kurią privatūs asmenys patyrė dėl direktyvos neįgyvendinimo arba netinkamo įgyvendinimo, t. y. jei, suinteresuotų asmenų nuomone, jie patyrė žalos dėl to, kad Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendino atitinkamas direktyvų nuostatas, Lietuvos Respublikos atsakomybės klausimas gali būti sprendžiamas atskirame civiliniame procese. Šioje nutartyje taip pat pažymėtas ETT sprendimo Cilfit byloje 283/81 10 punktas, t. y. kad valstybės narės teismas (šiuo atveju Lietuvos Aukščiausiasis Teismas) neturi pareigos kreiptis į ETT, jeigu byloje iškilęs Europos Sąjungos teisės aiškinimo klausimas nėra reikšmingas, t. y. atsakymas į šį klausimą, nesvarbu koks jis bebūtų, niekaip negali paveikti bylos baigties.

22Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 11 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad nuo 2012 m. birželio 11 d. transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra 5 000 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 5000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 eurų dėl žalos turtui. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pakeitė Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendį ir G. Š. neturtinei žalai atlyginti iš Draudiko priteisė 17 264 Lt, t. y. maksimalią Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą sumą. Kadangi BPK nesuteikia Lietuvos Aukščiausiajam Teismui teisės taikyti Lietuvos Respublikos įstatymus priešingai, nei jie numato (šiuo atveju pakeisti teismų sprendimus įpareigojant draudimo bendrovę atlyginti neturtinę žalą daugiau nei leidžia įstatymai), tai nėra pagrindo tenkinti ir antrąjį kasacinio skundo prašymą.

23Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusioji prašo jį atmesti. G. Š. nurodo, kad jai nesuprantamas prašymas, jog visą priteistą sumą turi sumokėti draudimo bendrovė, nes teisme nuteistasis teigė, kad nori su ja atsiskaityti ir po apeliacinio proceso tai ir padarė – pervedė pinigus į jos sąskaitą. Beje, draudimo bendrovė su ja taip pat atsiskaitė. Nukentėjusioji teigia, kad tolesnis bylinėjimasis yra tik pasityčiojimas iš jos, kaip iš žmogaus ir moters. Po eismo įvykio ji prarado ne tik sveikatą (liko invalidė, visam likusiam gyvenimui sulopyta plastmasiniu sujungimu ir suveržta varžtais, jai vis dar prireikia vienkartinių vystyklų ir kitokių dalykų, neapsieina be artimųjų pagalbos), bet ir draugą, su kuriuo ketino tuoktis. Nukentėjusioji pažymi, kad nors ji patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, neigiamą emocinę būseną, fizinį skausmą, prarado bet kokią gyvenimo kokybę, tačiau apeliaciniame skunde ji buvo kaltinama pasipelnijimu.

24Civilinio atsakovo Compensa TU S. A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialo Teisės skyriaus vadovė Ainė Kvedarienė atsiliepimu prašo kasacinį skundą atmesti.

25Atsiliepime nurodoma, kad direktyvos nuostatos negali būti taikomos tiesiogiai, nes šiuo atveju ginčas yra kilęs tarp privačių asmenų, o ne tarp privataus subjekto ir valstybės. Esant šiai situacijai, direktyva pati savaime negali įpareigoti asmens ir dėl to ja iš esmės negalima remtis prieš asmenį (Teisingumo Teismo 2004 m. spalio 5 d. sprendimas Pfeiffer ir kt., C-397/01, C-403/01, 108 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, analizuodamas analogišką prašymą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, 2011 m. gegužės 24 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-239/2011, nurodė, kad pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio (Europos Bendrijos steigimo sutarties ex 249 straipsnis) 3 dalį direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus. Taigi pagal savo prigimtį direktyva nėra taikoma tiesiogiai; jos nuostatos skirtos pirmiausia valstybėms narėms, kurios, priimdamos atitinkamus nacionalinės teisės aktus, turi perkelti direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę. Ši suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija atitinka nusistovėjusią ETT praktiką, kuris šiuo klausimu yra pasisakęs ne vienoje byloje: <...> pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką direktyva pati savaime negali įpareigoti asmens, ir dėl to ja iš esmės negalima remtis prieš asmenį. Todėl, net jei direktyvos nuostatos, kuriomis siekiama asmenims suteikti teisių ar nustatyti įpareigojimus, yra pakankamai aiškios, tikslios ir besąlygiškos, jos iš esmės negali būti taikomos bylose, kuriose šalys yra privatūs asmenys (žr. 1986 m. vasario 26 d. Sprendimo Marshall, 152/84, Rink. p. 723, 48 punktą; 1994 m. liepos 14 d. Sprendimo Faccini Dori, C-91/92, Rink. p. 1-3325, 20 punktą; 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Wells, C-201/02, Rink. p. 1-0000, 56 punktą; 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Pfeiffer ir kt., C-397/01-C-403/01, Rink. p. 1-8835, 108, 109 punktus) (Teisingumo Teismo 2007 m. birželio 7 d. sprendimas Carp Snc di L. Moleri e v. Corsu, C-80/06, 20 punktas).

26Taigi šis ginčas yra kilęs tarp privačių asmenų – civilinės atsakomybės draudiko, eismo įvykio kaltininko (nuteistojo), ir ieškovės (nukentėjusio asmens), ginčas yra susijęs su tinkamu (ar netinkamu) civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties vykdymo dalimi, kurioje draudikas atlygina ne visą kaltininko padarytą neturtinę žalą. Tokiame ginče direktyvos nuostatos, įskaitant Tarybos direktyvos 2009/103/EB nuostatas, negali būti taikomos tiesiogiai, t. y. negali būti tenkinamas kasatoriaus prašymas remtis tik Tarybos direktyva 2009/103/EB, tačiau nesiremti įgyvendinant šią direktyvą priimtu Įstatymu.

27Kasaciniame skunde teigiama, kad Įstatymo 11 straipsnis, kuriame nustatyta 5000 eurų draudimo suma neturtinei žalai atlyginti, prieštarauja Tarybos direktyvos 2009/103/EB nuostatoms. Todėl kasatorius nurodo, kad pagal ETT suformuotą praktiką valstybės narės, t. y. visos jų institucijos, įskaitant teismus, yra įpareigotos pasiekti konkrečioje direktyvoje numatytą rezultatą, taikydamos visas reikiamas priemones, kad įvykdytų šią pareigą, o tai reiškia, kad nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinę teisę, turi pareigą aiškinti šią teisę kiek įmanoma atsižvelgdamas į direktyvos nuostatas ir tikslus, jog būtų pasiektas joje numatytas rezultatas, ir taip laikomasi jos reikalavimų. Civilinio atsakovo atstovė su šiais kasatoriaus argumentais sutinka, tačiau pažymi, kad kasatorius nutyli, jog ši pareiga nėra absoliuti ir yra ribojama bendraisiais teisės principais. Ši Bendrijos teisę atitinkančio aiškinimo pareiga taikoma visoms nacionalinės teisės nuostatoms, ją riboja bendrieji teisės principai, ypač teisinio saugumo principas, ir ji negali pagrįsti nacionalinės teisės aiškinimo contra legem (žr. 1987 m. spalio 8 d. Sprendimo Kolpinghuis Nijmegen, 80/86, Rink. p. 3969, 13 punktą; 2006 m. liepos 4 d. Sprendimo Adeneler ir kt., C-212/04, Rink. p. 1-6057, 110 punktą; 2008 m. balandžio 15 d. Sprendimo Impact 100 punktą; 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo Angelidaki ir kt., C-378/07, Rink. p. 1-0000, 199 punktą) (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Cour du travail de Liege, C-12/08, 61 punktas). Lietuvos Aukščiausias Teismas, analizuodamas analogišką prašymą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, 2011 m. gegužės 24 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-239/2011, taip pat nurodė, kad aiškinant nacionalinio teismo pareigą aiškinti atitinkamas nacionalinės teisės normas atsižvelgti į direktyvos turinį (netiesioginis direktyvos veikimas) riboja bendrieji teisės principai, būtent teisinio tikrumo ir teisės negaliojimo atgaline tvarka principai, ir ši pareiga pasibaigia, jeigu nacionalinė teisė negali būti pritaikyta taip, kad taikymo rezultatas būtų suderinamas su direktyvoje siekiamu rezultatu. Europos Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principas negali būti pagrindas nacionalinės teisės normas aiškinti priešingai galiojančiai nacionalinei teisei (contra legem) (ibid).

28Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje vienareikšmiškai nustatyta: „Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra: <...> 3) nuo 2012 m. birželio 11 d. – 5 000 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 5000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 eurų dėl žalos turtui“. Jokie taikytini teisės aiškinimo metodai negalėtų lemti tokio teisės aiškinimo rezultato, pagal kurį būtų konstatuojama, kad ši nurodyta draudimo suma yra netaikoma, nes toks teisės aiškinimas būtų priešingas galiojančiai nacionalinei teisei (contra legem). Šioje normoje yra vienareikšmiškai nustatyta draudiko maksimaliai atlygintina neturtinės žalos suma, kuri negali būti aiškinama priešingai, remiantis kasatoriaus nurodytos direktyvos nuostatomis.

29Be to, kasatoriaus prašomas teisės aiškinimas pažeistų atsakovo, kaip draudiko, teisėtus lūkesčius ir lemtų teisės galiojimą atgal. Atsiliepime pažymima, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas yra sutartis, kuri yra privaloma imperatyviųjų teisės normų reguliuojama sutartis. Šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų. Be to, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – rizikos sandoris (CK 6.160 straipsnio 3 dalis), t. y. ja draudikas nustatytų draudimo sumų ribose prisiima už draudėją nuostolių atsiradimo riziką dėl eismo įvykiu nuketėjusiems asmenims padarytos žalos. Pagal Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 26 punktą draudimo įmoką apskaičiuoja draudikas; draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems), taip pat draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį bei nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų. Todėl draudimo sutarties sudarymo metu draudikas vertino galimą draudimo riziką ir nustatė draudėjo už šios rizikos perkėlimą draudikui mokėtiną draudimo įmoką, vadovaudamasis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatomis ir jame nustatytomis draudimo sumomis, tarp kurių draudimo suma neturtinei žalai yra 5000 eurų. Šiuo atveju tik šioje nuostolių dalyje draudikas prisiėmė už draudėją nuostolių riziką, todėl nustačius draudiko pareigą mokėti didesnę nei nustatyta įstatyme draudimo sumą, tai lemtų teisės galiojimą atgal (t. y. tokios nuostatos taikymą draudimo sutarties sudarymo metu, kai buvo vertinama draudimo rizika ir skaičiuojama draudimo įmoka) bei nepagrįstai pažeistų draudiko teisėtus lūkesčius dėl jo nurodyta draudimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, t. y. pažeistų bendrąjį teisinio saugumo principą.

30Remiantis nurodytais argumentais, kasatoriaus kvestionuojamo neturtinės žalos atlyginimo ribojimo nepaisymas, priteisiant visą neturtinę žalą iš draudiko, prieštarautų Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 daliai ir galėtų būti grindžiamas tik tiesiogiai direktyvų nuostatomis. Taigi draudimo įmonės (privataus asmens) pareiga atlyginti nukentėjusiesiems neturtinę žalą kiltų tiesiogiai iš direktyvų, o tai, kaip minėta, yra neįmanoma, nes direktyva savaime negali įpareigoti asmens ir dėl to ja iš esmės negalima remtis prieš asmenį. Todėl šioje byloje turi būti vadovaujamasi Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu ir jame nustatytomis draudimo sumomis. Priešingai nei teigia kasatorius, šiuo atveju įstatymo nuostatos negali būti aiškinamos priešingai galiojančiai teisei, lemti teisės galiojimo atgal bei pažeisti teisinio saugumo principą.

31Atsiliepime nurodoma, kad šioje byloje nėra pagrindo kreiptis į ETT dėl prejudicinio sprendimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne visais atvejais privalo tenkinti tokį prašymą ir kreiptis į ETT dėl Bendrijos teisės aktų aiškinimo ir prejudicinio sprendimo priėmimo. Valstybės narės teismas, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka (šiuo atveju – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas), neturi pareigos kreiptis į ETT, jeigu byloje iškilęs Europos Sąjungos teisės aiškinimo klausimas nėra reikšmingas, t. y. atsakymas į šį klausimą, nesvarbu, koks jis bebūtų, niekaip negali paveikti bylos baigties (inter alia 1982 m. spalio 6 d. Sprendimo Cilfit ir kt., 283/81, Rink. p. 3415, 10 punktas). Taip pat nacionalinis teismas neprivalo kreiptis dėl prejudicinio sprendimo ir tais atvejais, jei iškeltas klausimas iš esmės tapatus tam, dėl kurio analogišku atveju jau buvo priimtas prejudicinis sprendimas arba atitinkamu teisės klausimu nusistovėjusi ETT praktika, nepaisant procedūrų, pagal kurias ji buvo įtvirtinta, net jei nagrinėjami klausimai ir nėra visiškai tapatūs (Teisingumo Teismo 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Cilfit ir kt., 283/81, 13, 14 punktai).

32Civilinio atsakovo atstovė teigia, kad būtent tokia situacija yra nagrinėjamoje byloje. Net tuo atveju, jeigu, patenkinus kasatoriaus prašymą kreiptis į ETT, šis Teismas pateiktų išaiškinimą, patvirtinantį kasacinio skundo argumentus dėl nurodytos įstatymo nuostatos neatitikties direktyvų nuostatoms, šis išaiškinimas neturėtų reikšmės nagrinėjamos bylos baigčiai, nes, nesant tiesioginio horizontalaus direktyvos veikimo, t. y. negalint jos tiesiogiai taikyti prieš privatų asmenį – draudiką, nebūtų galimybės nustatyti privačiam asmeniui draudimo įmonei pareigos atlyginti visą nukentėjusiesiems padarytą neturtinę žalą už nuteistąjį). Taigi šioje byloje pateiktas atsakymas į kasatoriaus klausimus, nesvarbu, koks jis bebūtų, niekaip negali paveikti bylos baigties.

33Be to, kasatoriaus prašyme pateikiami klausimai yra analogiški klausimams, dėl kurių ETT pasisakė ir į juos atsakė paties kasatoriaus nurodytose bylose – Teisingumo Teismo 2013 m. spalio 24 d. sprendimas byloje C-277/12; 2013 m. spalio 24 d. sprendime Nr. C-22/12. Sprendimo, priimto byloje C-277/12, rezoliucinėje dalyje aiškiai nurodyta:

341. 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo 3 straipsnio 1 dalį ir 1983 m. gruodžio 30 d. Antrosios Tarybos direktyvos 84/5/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo 1 straipsnio 1 bei 2 dalis reikia aiškinti taip, kad motorinių transporto priemonių valdytojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas turi apimti nematerialinės žalos, kurią patyrė per eismo įvykį žuvusių asmenų artimieji, atlyginimą, jei tokios žalos atlyginimas remiantis draudėjo civiline atsakomybe numatytas pagal pagrindinėje byloje taikytiną nacionalinę teisę.

352. Direktyvos 72/166 3 straipsnio 1 dalis ir Antrosios direktyvos 84/5 1 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias motorinių transporto priemonių valdytojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas apima tik tokį maksimalų nematerialinės žalos atlyginimą, pagal nacionalinės teisės aktus, reglamentuojančius civilinę atsakomybę, mokėtiną dėl artimųjų žūties per eismo įvykį, kuris mažesnis, nei nustatytas Antrosios direktyvos 84/5 1 straipsnio 2 dalyje.

36Taigi, civilinio atsakovo atstovės nuomone, ETT jau atsakė į kasatoriaus nurodytus klausimus ir pateikė direktyvų išaiškinimą, suformuodamas praktiką šiuo klausimu, todėl nėra pagrindo iš naujo kreiptis į šį teismą dėl tų pačių teisės aktų aiškinimo. Kaip minėta, vis dėlto atsakymai į šiuos klausimus negali lemti tiesioginio direktyvos taikymo ir kartu pagrįsti teisės aiškinimo priešingai galiojančiam Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymui. Be to, pagal ETT praktiką tuo atveju, kai direktyvoje numatyto rezultato negalima pasiekti aiškinant nacionalinę teisę, Europos Sąjungos teisė įpareigoja valstybę narę, esant ETT praktikoje suformuotoms valstybės atsakomybės sąlygoms, atlyginti žalą, kurią privatūs asmenys patyrė dėl direktyvos neįgyvendinimo arba netinkamo įgyvendinimo (2003 m. liepos 24 d. Nutarties Messejana Viegas, C-166/02, Rink. p. 1-7871, 24 punktas; 1991 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Francovich ir kt., C-6/90 ir C-9/90, Rink. p. I-5357, 39 punktas).

37Nuteistojo P. Ž. gynėjo advokato M. Kepenio kasacinis skundas atmestinas.

38Pažymėtina, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai; rėmimasis precedentais yra vienodos, nuoseklios teismų praktikos įgyvendinimo sąlyga. Tačiau, teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, aplinkybes (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra saistomas precedentų.

39Kasatorius nagrinėjamoje byloje prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį, visą neturtinę žalą nukentėjusiajai priteisiant iš Draudiko. Taip pat kasaciniame skunde prašoma kreiptis į ETT prejudicinio sprendimo, pateikiant šiuos klausimus: 1) ar Tarybos direktyvos 72/166/EEB 3 straipsnyje ir Antrosios Tarybos direktyvos 84/5/EEB 1 straipsnio 2 dalyje nustatytas privalomas žalos sveikatai atlyginimas apima ir neturtinės žalos atlyginimą? 2) ar minėtų direktyvų 3 straipsnį ir 1 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad šiomis nuostatomis valstybei narei draudžiama apriboti maksimalią kompensaciją už neturtinę (moralinę) žalą nustatant ribą, kuri yra daug mažesnė, nei direktyvose ir nacionalinės teisės aktuose nustatyta draudiko atsakomybės riba?

40Jau minėta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra saistomas precedentų. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme buvo nagrinėjama analogiška baudžiamoji byla (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-239/2011), kurioje taip pat buvo prašoma visą neturtinę žalą priteisti iš draudimo bendrovės AAS ,,Gjensidige Baltic“; taip pat buvo prašoma kreiptis į ETT dėl prejudicinio sprendimo, kad būtų išaiškinta, ar 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2005/14/EB 2 straipsnio 2 dalies a punkto nuostata aiškintina kaip nesuteikianti teisės valstybei narei riboti atlygintinos žalos asmeniui dydžio tuo pagrindu, kad atlygintina žala asmeniui yra turtinė ar neturtinė.

41Nagrinėjamoje byloje kasatorius nurodo tą pačią baudžiamąją bylą, tačiau teigia, kad esant naujiems ETT išaiškinimams ir formuojamai jurisprudencijai (2013 m. spalio 24 d. ETT prejudiciniai sprendimai bylose C-22/12 ir C-277/12), suformuota teismų praktika baudžiamojoje byloje Nr. 2K-239/2011 yra nebeaktuali, prieštaraujanti ES teisei bei ETT formuojamai praktikai, todėl keistina. Kasatorius nurodo, kad ETT bylose C-22/12 ir C-277/12 konstatavo, jog Direktyvą reikia aiškinti taip, kad motorinių transporto priemonių valdytojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas turi apimti nematerialinę žalą ir kad valstybės narės turi užtikrinti, jog pagal jų nacionalinės teisės aktus privalomasis draudimas apimtų kompensaciją už nematerialinę žalą, kurią patyrė nukentėjusiųjų per eismo įvykius asmenų artimieji, ir kad ši kompensacija būtų ne mažesnė kaip Antrosios direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje nustatytos minimalios sumos, t. y. 1 000 000 eurų.

42Pažymėtina, kad kasatoriaus minimi ETT prejudiciniai sprendimai bylose C-22/12 ir C-277/12 nepaneigia tų Direktyvos taikymo principų, kurie buvo išdėstyti kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-239/2011 ir kuriais remiantis buvo atsisakyta kreiptis prejudicinio sprendimo į ETT.

431. Direktyva neveikia tiesiogiai; jos nuostatos pirmiausia skirtos valstybėms narėms, kurios, priimdamos atitinkamus nacionalinės teisės aktus, turi perkelti direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-239/2011). Pagal ETT praktiką direktyva pati savaime negali įpareigoti asmens ir dėl to ja iš esmės negalima remtis prieš asmenį. Todėl, net jei direktyvos nuostatos, kuriomis siekiama asmenims suteikti teisių ar nustatyti įpareigojimus, yra pakankamai aiškios, tikslios ir besąlygiškos, jomis iš esmės negali būti remiamasi bylose, kuriose šalys yra privatūs asmenys (žr. 1986 m. vasario 26 d. Sprendimo Marshall, 152/84, Rink. p. 723, 48 punktą; 1994 m. liepos 14 d. Sprendimo Faccini Dori, C-91/92, Rink. p. 1-3325, 20 punktą; 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Wells, C-201/02, Rink. p. 1-0000, 56 punktą; 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Pfeiffer ir kt., C-397/01-C-403/01, Rink. p. 1-8835, 108, 109 punktus; 2007 m. birželio 7 d. sprendimas Carp Snc di L. Moleri e v. Corsu, C-80/06, 20 punktas). Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs tarp privačių asmenų, ginčas yra susijęs su tinkamu (ar netinkamu) civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties vykdymu dalyje, kurioje draudikas atlygina ne visą kaltininko padarytą neturtinę žalą.

442. Nacionalinio teismo pareigą aiškinant atitinkamas nacionalinės teisės normas atsižvelgti į direktyvos turinį (netiesioginis direktyvos veikimas) riboja bendrieji teisės principai, būtent teisinio tikrumo ir teisės negaliojimo atgaline tvarka principai (2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Mono Car Styling, C‑12/08, Rink. p. I-6653, 61 punktas; 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo Angelidaki ir kt., C-378/07, Rink. p. I-3071, 199 punktas ir šiame punkte nurodyta Teismo praktika). Ši pareiga pasibaigia, jeigu nacionalinė teisė negali būti pritaikyta taip, kad taikymo rezultatas būtų suderinamas su direktyvoje siekiamu rezultatu. Europos Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principas negali būti pagrindas nacionalinės teisės normas aiškinti priešingai galiojančiai nacionalinei teisei (contra legem) (ibid) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-239/2011).

45Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, nuo 2012 m. birželio 11 d. yra 5 000 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 5000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 eurų dėl žalos turtui (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija).

46Nagrinėjamoje byloje tik šioje įstatymo nustatytoje nuostolių dalyje draudikas prisiėmė už draudėją nuostolių riziką, todėl nustačius draudiko pareigą mokėti didesnę nei nustatyta įstatyme draudimo sumą, tai lemtų teisės galiojimą atgal bei nepagrįstai pažeistų draudiko teisėtus lūkesčius dėl jo nurodyta draudimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, t. y. pažeistų bendrąjį teisinio saugumo principą.

473. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalį Europos Sąjungos teisės aiškinimo klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į Teisingumo Teismą. Tačiau toks valstybės narės teismas (šiuo konkrečiu atveju – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas) neturi pareigos kreiptis į Teisingumo Teismą, jeigu byloje iškilęs Europos Sąjungos teisės aiškinimo klausimas nėra reikšmingas, t. y. atsakymas į šį klausimą, nesvarbu, koks jis bebūtų, niekaip negali paveikti bylos baigties (inter alia 1982 m. spalio 6 d. Sprendimo Cilfit ir kt., 283/81, Rink. p. 3415, 10 punktas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-239/2011). Būtent tokia situacija yra nagrinėjamoje byloje. Net tuo atveju, jeigu, patenkinus kasatoriaus prašymą kreiptis į ETT, šis Teismas pateiktų išaiškinimą, patvirtinantį kasacinio skundo argumentus dėl nurodytos Įstatymo nuostatos neatitikties direktyvų nuostatoms, šis išaiškinimas neturėtų reikšmės nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigčiai, nes, nesant tiesioginio horizontalaus direktyvos veikimo, nebūtų galimybės nustatyti privačiam asmeniui – draudimo įmonei – pareigą atlyginti visą nukentėjusiajai padarytą neturtinę žalą.

48Darytina išvada, kad išdėstytos nuostatos dėl direktyvos taikymo principų, dėl kreipimosi į ETT prejudicinio sprendimo turi precedento reikšmę nagrinėjamoje byloje. Be to, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad nacionalinis teismas neprivalo kreiptis prejudicinio sprendimo ir tais atvejais, jei iškeltas klausimas iš esmės tapatus tam, dėl kurio analogišku atveju jau buvo priimtas prejudicinis sprendimas arba atitinkamu teisės klausimu nusistovėjusi ETT praktika, nepaisant procedūrų, pagal kurias ji buvo įtvirtinta, net jei nagrinėjami klausimai ir nėra visiškai tapatūs (Teisingumo Teismo 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Cilfit ir kt. 283/81, 13, 14 punktai). Kasaciniame skunde pateikiami klausimai yra analogiški klausimams, dėl kurių ETT pasisakė bylose C-22/12 ir C-277/12.

49Remiantis išdėstytais argumentais, atsisakoma kreiptis prejudicinio sprendimo į ETT, taip pat keisti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 28 d. priimtą nutartį.

50Taip pat pažymėtina, kad pagal ETT praktiką tuo atveju, kai direktyvoje numatyto rezultato negalima pasiekti aiškinant nacionalinę teisę, Europos Sąjungos teisė įpareigoja valstybę narę, esant ETT praktikoje suformuotoms valstybės atsakomybės sąlygoms, atlyginti žalą, kurią privatūs asmenys patyrė dėl direktyvos neįgyvendinimo arba netinkamo įgyvendinimo (2003 m. liepos 24 d. Nutarties Messejana Viegas, C-166/02, Rink. p. I-7871, 24 punktas; 1991 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Francovich ir kt., C-6/90 ir C-9/90, Rink. p. I-5357, 39 punktas). Taigi, jeigu, suinteresuotų asmenų nuomone, jie patyrė žalos dėl to, kad Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendino atitinkamas direktyvų nuostatas, Lietuvos Respublikos atsakomybės klausimas gali būti sprendžiamas atskirame civiliniame procese (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-239/2011).

51Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

52Atmesti nuteistojo P. Ž. gynėjo advokato Mindaugo Kepenio kasacinį skundą.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 11 d. nuosprendžiu P. Ž.... 3. Iš P. Ž. nukentėjusiajai G. Š. priteista 30 000 Lt neturtinei žalai... 4. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 5. Iš P. Ž. nukentėjusiajai G. Š. priteista 12 736 Lt neturtinei žalai... 6. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.... 7. Teisėjų kolegija... 8. P. Ž. nuteistas už tai, kad 2012 m. lapkričio 19 d. 10.55 val. Klaipėdoje,... 9. Kasaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo kreiptis į Europos Sąjungos... 10. 1) ar 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB 3 straipsnyje ir... 11. 2) jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, tai, ar minėtų... 12. Taip pat kasatorius prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m.... 13. Kasatorius nurodo, kad šioje byloje dėl neteisingai išspręsto civilinio... 14. Kasatoriaus nuomone, skundžiamos nutarties dalis, kuria iš P. Ž. priteista... 15. Iš Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatų matyti, kad jos nustato draudiko... 16. Pagal ETT praktikoje suformuotą Europos Sąjungos teisę atitinkančio... 17. 2013 m. spalio 24 d. ETT paskelbė du prejudicinius sprendimus bylose C-22/12,... 18. Taigi, esant naujiems ETT išaiškinimams ir formuojamai jurisprudencijai,... 19. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo... 20. Prokuroras atsiliepime nurodo, kad nors BPK 381 straipsnio 3 dalyje ir numatyta... 21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. gegužės 24 d. nutartyje Nr.... 22. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės... 23. Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusioji prašo jį atmesti. G. Š.... 24. Civilinio atsakovo Compensa TU S. A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialo... 25. Atsiliepime nurodoma, kad direktyvos nuostatos negali būti taikomos... 26. Taigi šis ginčas yra kilęs tarp privačių asmenų – civilinės... 27. Kasaciniame skunde teigiama, kad Įstatymo 11 straipsnis, kuriame nustatyta... 28. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo... 29. Be to, kasatoriaus prašomas teisės aiškinimas pažeistų atsakovo, kaip... 30. Remiantis nurodytais argumentais, kasatoriaus kvestionuojamo neturtinės žalos... 31. Atsiliepime nurodoma, kad šioje byloje nėra pagrindo kreiptis į ETT dėl... 32. Civilinio atsakovo atstovė teigia, kad būtent tokia situacija yra... 33. Be to, kasatoriaus prašyme pateikiami klausimai yra analogiški klausimams,... 34. 1. 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB dėl valstybių... 35. 2. Direktyvos 72/166 3 straipsnio 1 dalis ir Antrosios direktyvos 84/5 1... 36. Taigi, civilinio atsakovo atstovės nuomone, ETT jau atsakė į kasatoriaus... 37. Nuteistojo P. Ž. gynėjo advokato M. Kepenio kasacinis skundas atmestinas.... 38. Pažymėtina, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai; rėmimasis... 39. Kasatorius nagrinėjamoje byloje prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo... 40. Jau minėta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra saistomas precedentų.... 41. Nagrinėjamoje byloje kasatorius nurodo tą pačią baudžiamąją bylą,... 42. Pažymėtina, kad kasatoriaus minimi ETT prejudiciniai sprendimai bylose... 43. 1. Direktyva neveikia tiesiogiai; jos nuostatos pirmiausia skirtos valstybėms... 44. 2. Nacionalinio teismo pareigą aiškinant atitinkamas nacionalinės teisės... 45. Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad transporto priemonių... 46. Nagrinėjamoje byloje tik šioje įstatymo nustatytoje nuostolių dalyje... 47. 3. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalį... 48. Darytina išvada, kad išdėstytos nuostatos dėl direktyvos taikymo principų,... 49. Remiantis išdėstytais argumentais, atsisakoma kreiptis prejudicinio sprendimo... 50. Taip pat pažymėtina, kad pagal ETT praktiką tuo atveju, kai direktyvoje... 51. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi... 52. Atmesti nuteistojo P. Ž. gynėjo advokato Mindaugo Kepenio kasacinį skundą....