Byla 2K-239/2011

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio atsakovo L. R. įmonės „Vikunija“ ir jo atstovo advokato Mariaus Liatuko kasacinį skundą nuteistojo R. N. baudžiamojoje byloje dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo R. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį trejų metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, R. N. uždrausta trejus metus vairuoti transporto priemonę. Nukentėjusiosios M. M. naudai iš AAS „Gjensidige Baltic“ priteista 1725 Lt (500 eurų), iš L. R. įmonės „Vikunija“ – 60 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat M. M. naudai iš AAS „Gjensidige Baltic“ priteista kas mėnesį mokamų išmokų po 400 Lt iki jos pilnametystės. Nukentėjusiojo T. M. naudai iš AAS „Gjensidige Baltic“ priteista 1035 Lt (300 eurų), iš L. R. įmonės „Vikunija“ - 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat T. M. iš AAS „Gjensidige Baltic“ priteista 2248,80 Lt turėtoms teismo išlaidoms atlyginti. Nukentėjusiojo V. L. naudai iš AAS „Gjensidige Baltic“ priteista 690 Lt (200 eurų), iš L. R. įmonės „Vikunija“ - 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. V. L. iš AAS „Gjensidige Baltic“ priteista 8800 Lt turtinės žalos atlyginimo.

3Taip pat skundžiamas ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 24 d. nuosprendis, kuriuo civilinio atsakovo L. R. įmonės „Vikunija“ apeliacinis skundas atmestas, civilinio atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, nuteistojo R. N. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies ir Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 30 d. nuosprendis pakeistas.

4Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis R. N. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Panaikinta pagal BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktą paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas trejiems metams vairuoti kelių transporto priemones.

5Panaikinta nuosprendžio dalis, kurioje M. M. iš AAS „Gjensidige Baltic“ priteista kas mėnesį mokėti 400 Lt iki nukentėjusiosios pilnametystės. M. M. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, ieškinio dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria T. M. iš AAS „Gjensidige Baltic“ priteista 2248,80 Lt, o V. L. 800 Lt. Iš R. N. T. M. priteista 2248,80 Lt, V. L. - 800 Lt proceso išlaidų. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

6Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,

Nustatė

7R. N. nuteistas už tai, kad 2008 m. liepos 26 d., apie 14.30 val., Kalvarijos savivaldybėje, Naujienėlės kaime, kelio Kaunas–Marijampolė–Suvalkai 87,4 kilometre, neatsargiai vairuodamas krovininį automobilį „Mercedes Benz 1844“ (valstybinis numeris ( - )), su puspriekabe „Lamberet“, važiuodamas Kalvarijos kryptimi, pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 172, 175.4 punktų, 3 priedo 1.1 punkto reikalavimus – nesilaikė eismo dalyviui privalomų laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, kad nebūtų sukeltas pavojus kitų eismo dalyvių saugumui bei turtui, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į vietovės reljefą, kelio, transporto priemonės būklę, kad galėtų kiekvienu metu sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, viršijo tame kelyje tokio tipo transporto priemonei leidžiamą 80 km/h greitį, važiavo 87 km/h greičiu, dėl to nesuvaldė vairuojamos transporto priemonės, kirto ištisinę kelio ženklinimo liniją, skiriančią priešingų krypčių transporto srautus ir draudžiančią paženklintame kelio ruože važiuoti priešpriešine eismo juosta, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, susidūrė su priešpriešais važiavusiu automobiliu „Ford Galaxy“, vairuojamu M. A., po to išvažiavo į šalutinį kelią, vedantį į Brazavo kaimą, kur susidūrė su traktoriumi „T - 16 M“, vairuojamu V. L.; dėl to žuvo automobiliu „Ford Galaxy“ važiavę Latvijos Respublikos piliečiai: M. A., M. G., M. M., M. R., o traktoriaus „T-16 M“ vairuotojui V. L. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.

8Kasaciniu skundu civilinis atsakovas L. R. įmonė „Vikunija“ ir jos atstovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria civilinio atsakovo L. R. įmonės „Vikunija“ apeliacinis skundas atmestas, pakeisti Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kuria iš L. R. įmonės „Vikunija“ priteista M. M. 60 000 Lt, T. M. - 30 000 Lt, V. L. - 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, ir šias sumas priteisti iš AAS „Gjensidige Baltic“. Taip pat kasaciniu skundu prašoma kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo (preliminaraus nutarimo), kad būtų išaiškinta, ar 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2005/14/EB 2 straipsnio 2 dalies a punkto nuostata, nurodanti, jog: „Nepažeisdama jokių didesnių garantijų, kurias gali nustatyti valstybės narės, kiekviena valstybė narė reikalauja, kad privalomojo draudimo sumos būtų ne mažesnės kaip: a) žalos asmeniui atveju – mažiausia atlyginama suma, sudaranti 1 000 000 eurų kiekvienam nukentėjusiajam asmeniui arba 5 000 000 eurų kiekvienam žalos atlyginimo reikalavimui (įvykiui), nepriklausomai nuo nukentėjusiųjų asmenų skaičiaus“, aiškintina kaip nesuteikianti teisės valstybei narei riboti atlygintinos žalos asmeniui dydžio tuo pagrindu, kad atlygintina žala asmeniui yra turtinė ar neturtinė.

9Kasatorius teigia, kad žemesnių instancijų teismai netinkamai taikė Europos Bendrijos teisės aktus, netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – Įstatymas) nuostatas ir dėl to netinkamai nustatė civilinį atsakovą neturtinei žalai atlyginti bei padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 109, 111 straipsnių pažeidimų, kurie sutrukdė teisingai išspręsti bylą. Kasatorius nurodo, kad pagal BPK 109 straipsnį, 111 straipsnio 1 dalį teismas baudžiamojoje byloje nagrinėdamas civilinį ieškinį privalo teisingai kvalifikuoti žalos teisinius santykius ir tinkamai nustatyti asmenį, privalantį atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą. Pasak kasatoriaus, šioje byloje nustatant asmenį, turintį atlyginti žalą, reikia vadovautis transporto priemonių valdytojų civilinę atsakomybę reglamentuojančiais teisės aktais, nes kasatorius savo civilinę atsakomybę yra apdraudęs.

10Kasatorius nurodo, kad Įstatymu yra įgyvendinama 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2005/14/EB, kuri iš dalies keičia Tarybos direktyvas Nr. 72/166/EEB, Nr. 84/5/EEB, Nr. 88/357/EEB, Nr. 90/232/EEB bei Nr. 2000/26/EEB, susijusias su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Iš Įstatymo

1111 straipsnio 1 dalies nuostatų, matyti, kad jos nustato draudiko atsakomybės ribojimą neturtinės žalos srityje, nors Direktyva Nr. 2005/14/EB, kurią turi įgyvendinti Įstatymas, jokių ribojimų nenustato, bet priešingai, bendra Europos Bendrijos teisinės sistemos šioje srityje analizė, pasak kasatoriaus, suponuoja, kad tokie ribojimai yra draudžiami. Skunde teigiama, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau - Teisingumo Teismas) dėl Direktyvos Nr. 2005/14/EB šiuo konkrečiu klausimu nėra pasisakęs, nors jo suformuota praktika aiškinant analogiškas ankstesnes direktyvas panašiais ribojimų klausimais, leidžia daryti išvadą dėl šioje byloje kylančio klausimo analogiško sprendimo.

12Pasak kasatoriaus, remiantis Įstatymo 11 straipsniu bei atsižvelgiant į teismų praktikoje priteisiamus neturtinės žalos dydžius, susidaro situacija, kada praktiškai visą neturtinę žalą nukentėjusiajam asmeniui privalo atlyginti draudėjas. Taip draudėjas, nors yra priverstas privalomai drausti savo civilinę atsakomybę, tačiau iš tokio draudimo negauna jokios apsaugos. Kita vertus, nukentėjusiajam asmeniui yra apsunkinama galimybė išsiieškoti neturtinę žalą iš tokio subjekto. Paaiškėjus, kad direktyvos įgyvendinimas yra netinkamas ir ji aiškintina kaip draudžianti Įstatymo 11 straipsnyje nustatytus ribojimus, byloje nustatant civilinį atsakovą ir remiantis Europos Sąjungos teisės viršenybės principu, Įstatymas turėtų būti aiškinamas taip, kad atitiktų direktyvos tikslus. Tai lemtų ir skundžiamų nuosprendžių pakeitimą, nes visą neturtinę žalą reikėtų priteisti ne iš kasatoriaus, o iš AAS „Gjensidige Baltic“.

13Atsiliepimu į kasacinį skundą prokurorė prašo civilinio atsakovo L. R. įmonės „Vikunija“ ir jo atstovo kasacinį skundą atmesti, nes civilinio atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ (draudimo bendrovės) pareigos atlyginti nuteistojo padarytą žalą pagrindas yra transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, taip pat Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas, pagal kurį nuo 2007 m. birželio 11 d. galioja nauja 11 straipsnio redakcija, nurodanti, kad draudiko pareiga atlyginti nukentėjusiajam asmeniui patirtą žalą ribojama 500 000 eurų suma dėl žalos asmeniui (tarp jų 1 000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 100 000 eurų suma dėl žalos turtui. AAS „Gjensidige Baltic“, sudaręs su kasatoriumi transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, įsipareigojo eismo įvykio metu atlyginti nukentėjusiajam trečiajam asmeniui žalą, neviršijančią minėtų sumų, tarp jų ir neturtinę žalą, neviršijančią

141 000 eurų sumos. Kasatorius draudimo sutartį pasirašė ir neginčijo joje nustatytų sąlygų, pagal kurias už žalą, padarytą Lietuvos teritorijoje, išmokama pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą. Teismas, nustatęs, kad nukentėjusiesiems padarytos neturtinės žalos dydis yra didesnis nei 1 000 eurų, priėmė teisingą sprendimą iš draudiko jiems priteisti maksimalią įstatymo nustatytą sumą, o likusią sumą priteisti iš atsakovo L. R. įmonės „Vikunija“ (didesnio pavojaus šaltinio valdytojo), nes R. N. valdė didesnio pavojaus šaltinį dėl darbo santykių su didesnio pavojaus šaltinio valdytoju (darbdaviu), todėl tiesiogiai už žalą turi atsakyti darbdavys. Prokurorės manymu, teismo sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.254 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos dydžio skirtumą atlygina apdraustasis asmuo, atsakingas už žalos padarymą bei atitinkamą teismų praktiką, todėl nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais ir keisti teismų sprendimus.

15Atsiliepimu į kasacinį skundą civilinis ieškovas V. L. prašo kasacinį skundą atmesti. Civilinio ieškovo manymu, teismai, spręsdami klausimą dėl žalos atlyginimo ir priteisdami V. L. 15 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą, teisingai vadovavosi civilinės atsakomybės bendrosiomis nuostatomis bei deliktinės atsakomybės taisyklėmis. Atsiliepime nurodoma, kad BPK 109 straipsnis, 111 straipsnio 1 dalis, CK 6.263 straipsnio 3 dalis nustato nukentėjusiojo nuo teisės pažeidimo asmens teisę reikalauti žalos atlyginimo ne tik iš kaltininko, bet ir iš už jo veikas materialiai atsakingų asmenų, jeigu šie asmenys pagal įstatymą privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą. Civilinės atsakomybės draudimo atveju pareiga atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą kyla dviem asmenims: draudikui ir žalą padariusiam asmeniui ar už jo veikas materialiai atsakingam asmeniui. Draudiko pareigos apimtis nustatoma pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius, ir pagal draudimo sutartį. Pagal bendrą taisyklę draudikas prisiima ribotą atsakomybę ir atlygina žalą sutartyje numatyto žalos atlyginimo dydžio ribose. Tuo tarpu žalą padariusio asmens ir materialiai už jį atsakingo asmens pareiga atlyginti žalą kylą iš delikto, pasak civilinio ieškovo, tai reiškia, kad jį su nukentėjusiuoju – civiliniu ieškovu sieja deliktinė prievolė ir taikomas visiškas žalos atlyginimo principas, nustatytas CK 6.251 straipsnio 1 dalyje, 6.263 straipsnio 2, 3 dalyse. Civilio ieškovo nuomone, Marijampolės rajono apylinkės teismas neturtinę žalą V. L. teisingai priteisė iš atsakingo asmens L. R. įmonės „Vikunija“. Atsiliepime teigiama, kad nėra būtinybės kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, nes nacionaliniai įstatymai yra suderinti su Europos Sąjungos teisės aktais, o Europos Sąjungos teisės principai yra perkelti į nacionalinę teisę.

16Civilinio atsakovo L. R. įmonės „Vikunija“ ir jo atstovo kasacinis skundas atmestinas.

17Dėl kreipimosi į Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo

18Kasacinio skundo argumentas, kad, sprendžiant klausimus dėl civilinio ieškinio buvo pažeisti BPK 109 straipsnis, 111 straipsnio 1 dalis ir neteisingai aiškintos Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatos, nes byloje neteisingai nustatytas asmuo, privalantis atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą, iš esmės grindžiamas tariama Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatų neatitiktimi Europos Sąjungos teisėje (būtent, atitinkamose direktyvose) įtvirtintam teisiniam reguliavimui ta apimtimi, kuria nurodyta įstatymo nuostata numato draudiko atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo ribojimą.

19Pažymėtina, kad pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio (Europos Bendrijos steigimo sutarties ex 249 straipsnis) 3 dalį direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus. Taigi pagal savo prigimtį direktyva nėra taikoma tiesiogiai; jos nuostatos skirtos pirmiausia valstybėms narėms, kurios, priimdamos atitinkamus nacionalinės teisės aktus, turi perkelti direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę.

20Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (2007 m. gegužės 17 d. redakcija, Žin., 2007, Nr. 61-2340) yra priimtas įgyvendinant Direktyvą Nr. 2005/14/EB, kuri iš dalies pakeitė ir papildė 1983 m. gruodžio 30 d. Tarybos direktyvą 84/5/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, todėl turi būti aiškinamas ir taikomas atsižvelgiant į šių direktyvų nuostatas ir Teisingumo Teismo praktiką dėl jų aiškinimo. Pagal Teisingumo Teismo praktikoje suformuotą Europos Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principą (angl. principle of consistent interpretation; pranc. principe d’interprétation conforme) valstybės narės, t. y. visos jų institucijos, įskaitant teismus, yra įpareigotos pasiekti konkrečioje direktyvoje numatytą rezultatą, taikydamos visas reikiamas priemones, kad įvykdytų šią pareigą (inter alia 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Pfeiffer ir kt., C‑397/01–C‑403/01, Rink. p. I‑8835, 113 punktas, su tolesnėmis šiame punkte pateiktomis nuorodomis; kaip naujesnį šaltinį žr. 2010 m. birželio 24 d. Sprendimą Sorge, C‑98/09). Tai reiškia, kad nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinę teisę, turi pareigą aiškinti šią teisę kiek įmanoma atsižvelgdamas į direktyvos nuostatas ir tikslus, jog būtų pasiektas joje numatytas rezultatas, ir taip laikomasi jos reikalavimų (ibid). Šis principas suponuoja asmenų teisę, prireikus, remtis direktyvų nuostatomis, siekiant Europos Sąjungos teisę atitinkančio nacionalinės teisės aiškinimo valstybių narių teismuose. Iš to išplaukia ir nacionalinių teismų pareiga išnagrinėti bei įvertinti atitinkamus asmenų argumentus. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas šios pareigos tinkamai neįvykdė, nes atmetė apelianto prašymą dėl kreipimosi į Teisingumo Teismą iš esmės nepateikdamas tokio sprendimo motyvų ir nepasisakydamas dėl apelianto argumentuotai iškelto Europos Sąjungos teisės aiškinimo klausimo bei su tuo susijusio nacionalinės teisės aiškinimo.

21Atsakant į šiuos argumentus, kurie pakartoti ir kasaciniame skunde, pažymėtina, jog nacionalinio teismo pareigą aiškinant atitinkamas nacionalinės teisės normas atsižvelgti į direktyvos turinį (netiesioginis direktyvos veikimas) riboja bendrieji teisės principai, būtent teisinio tikrumo ir teisės negaliojimo atgaline tvarka principai (2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Mono Car Styling, C‑12/08, Rink. p. I-6653, 61 punktas; 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo Angelidaki ir kt., C-378/07, Rink. p. I-3071, 199 punktas ir šiame punkte nurodyta Teismo praktika). Ši pareiga pasibaigia, jeigu nacionalinė teisė negali būti pritaikyta taip, kad taikymo rezultatas būtų suderinamas su direktyvoje siekiamu rezultatu. Europos Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principas negali būti pagrindas nacionalinės teisės normas aiškinti priešingai galiojančiai nacionalinei teisei (contra legem) (ibid).

22Vadovaujantis Europos Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principu, nacionalinis teismas prireikus turi atsižvelgti į visą nacionalinės teisės sistemą, siekdamas nustatyti, kokia apimtimi ji gali būti pritaikyta taip, kad nacionalinės teisės aiškinimo rezultatas nebūtų priešingas, negu siekiamas direktyva. Tačiau, net jeigu kasacinio skundo argumentai dėl direktyvų nuostatų aiškinimo būtų teisingi, t. y. pagal šias nuostatas draudžiamas toks neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš draudiko ribojimas, koks numatytas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, net išnaudojus visas taikytinos nacionalinės teisės aiškinimo galimybes, nurodyta įstatymo nuostata negalėtų būti išaiškinta taip, kad atitiktų direktyvų reikalavimus. Iš tiesų šiuo atveju įstatyme numatytas konkretus draudiko atsakomybės atlyginant neturtinę žalą ribojimas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. vasario 3 d. nutarimu konstatavo, jog Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatytas maksimalus 500 eurų draudiko atlygintinos neturtinės žalos atlyginimo dydis, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

23Tokiomis aplinkybėmis kasatoriaus kvestionuojamo neturtinės žalos atlyginimo ribojimo nepaisymas priteisiant visą neturtinę žalą iš draudiko prieštarautų Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 daliai ir galėtų būti grindžiamas tik tiesiogiai direktyvų nuostatomis. Taigi draudimo įmonės – privataus asmens – pareiga atlyginti nukentėjusiesiems neturtinę žalą kiltų tiesiogiai iš direktyvų. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal nuoseklią Teisingumo Teismo praktiką nacionalinių teismų pareiga netaikyti nacionalinės teisės nuostatų, prieštaraujančių direktyvai, neturi tokio poveikio, jog įgalintų teismus nustatyti asmeniui pareigą, įtvirtintą direktyvoje, kuri nebuvo įgyvendinta arba yra įgyvendinta netinkamai (2003 m. liepos 24 d. Nutarties Messejana Viegas, C-166/02, Rink. p. I-7871, 23 punktas ir šiame punkte nurodyta Teismo praktika). Direktyva savaime negali įpareigoti asmens ir dėl to ja iš esmės negalima remtis prieš asmenį. Todėl net jei direktyvos nuostatos, kuriomis siekiama asmenims suteikti teisių ar nustatyti pareigų, yra pakankamai aiškios, tikslios ir besąlygiškos (t. y. įvykdytos direktyvos tiesioginio veikimo sąlygos), jos iš esmės negali būti taikomos bylose, kuriose šalys yra tik privatūs asmenys (tiesioginis horizontalus veikimas) (2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Carp, C‑80/06, Rink. p. I‑4473, 20 punktas ir šiame punkte nurodyta Teismo praktika).

24Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalį Europos Sąjungos teisės aiškinimo klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į Teisingumo Teismą. Tačiau toks valstybės narės teismas (šiuo konkrečiu atveju – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas) neturi pareigos kreiptis į Teisingumo Teismą, jeigu byloje iškilęs Europos Sąjungos teisės aiškinimo klausimas nėra reikšmingas, t. y. atsakymas į šį klausimą, nesvarbu, koks jis bebūtų, niekaip negali paveikti bylos baigties (inter alia 1982 m. spalio 6 d. Sprendimo Cilfit ir kt., 283/81, Rink. p. 3415, 10 punktas). Darytina išvada, kad būtent tokia situacija yra nagrinėjamoje byloje. Net tuo atveju, jeigu, patenkinus kasatoriaus prašymą kreiptis į Teisingumo Teismą, šis Teismas pateiktų išaiškinimą, patvirtinantį kasacinio skundo argumentus dėl nurodytos įstatymo nuostatos neatitikties direktyvų nuostatoms, šis išaiškinimas neturėtų reikšmės nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigčiai, nes, nesant tiesioginio horizontalaus direktyvos veikimo, nebūtų galimybės nustatyti privačiam asmeniui draudimo įmonei pareigą atlyginti visą nukentėjusiesiems padarytą neturtinę žalą. Taigi kasatoriaus prašymas kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo atmestinas.

25Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką tuo atveju, kai direktyvoje numatyto rezultato negalima pasiekti aiškinant nacionalinę teisę, Europos Sąjungos teisė įpareigoja valstybę narę, esant Teisingumo Teismo praktikoje suformuotoms valstybės atsakomybės sąlygoms, atlyginti žalą, kurią privatūs asmenys patyrė dėl direktyvos neįgyvendinimo arba netinkamo įgyvendinimo (2003 m. liepos 24 d. Nutarties Messejana Viegas, C-166/02, Rink. p. I-7871, 24 punktas; 1991 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Francovich ir kt., C-6/90 ir C-9/90, Rink. p. I-5357, 39 punktas; taip pat žr. Europos Laisvos Prekybos Asociacijos Teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimą byloje Nguyen, E-8/07 (judgment of the EFTA Court of 20 June 2008 in Case E-8/07 Nguyen). Taigi jeigu, suinteresuotų asmenų nuomone, jie patyrė žalos dėl to, kad Lietuvos Respublika, jų manymu, netinkamai įgyvendino atitinkamas direktyvų nuostatas, Lietuvos Respublikos atsakomybės klausimas gali būti sprendžiamas atskirame civiliniame procese.

26Dėl BPK 109, 111 straipsnių pažeidimų

27Atsižvelgiant į prieš tai išdėstytą išaiškinimą dėl direktyvos tiesioginio horizontalaus veikimo negalimumo tarp privačių asmenų, į kasacinio skundo argumentą dėl BPK pažeidimų, atsakytina nacionalinės teisės sistemos ribose, turint omenyje, kad vienas iš nuosprendžio ar nutarties apskundimo kasacine tvarka pagrindų yra padarytas esminis BPK pažeidimas (BPK

28369 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

29Kasatoriaus manymu, sprendžiant klausimus dėl civilinio ieškinio buvo pažeisti BPK

30109 straipsnis, 111 straipsnio 1 dalis bei neteisingai aiškintos Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatos, nes byloje neteisingai nustatytas asmuo, privalantis atlyginti nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą.

31Kasatoriaus argumentas nepagrįstas ir atmestinas. BPK 109 straipsnis nustato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti civilinį ieškinį įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims. Tuo tarpu BPK 111 straipsnio 1 dalyje yra paaiškinta, kas gali būti civiliniu atsakovu, t. y. civiliniais atsakovais gali būti tėvai, globėjai, rūpintojai ar kiti asmenys, taip pat įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurie pagal įstatymus materialiai atsako už nusikalstama įtariamojo arba kaltinamojo veika padarytą žalą. Materialiai atsakingais asmenimis šioje baudžiamojoje byloje teisingai pripažinti darbdavys, kuris atlygina žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojo, einančio darbines pareigas ir valdančio didesnio pavojaus šaltinį, kaltės, t. y. L. R. įmonė „Vikunija“, taip pat draudimo įmonė, kuri atlygina žalą esant draudiminiam įvykiui civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu, t. y. AAS „Gjensidige Baltic“. Draudimo įmonės pareigos apimtis nustatoma pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius, t. y. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą, ir pagal draudimo sutartį (CK 6.254, 6.987). Jeigu padarytos žalos nukentėjusiajam (ieškovui) visiškai nepadengia išmokėta draudimo išmoka, likusią dalį atlygina ją padaręs asmuo ar už jo veikas materialiai atsakingas asmuo. Draudiko pareigos apimtis reglamentuoja Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (2007 m. gegužės 17 d. redakcija, Žin., Nr. 61-2340), nustatantis, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio, nepaisant to, kiek yra nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų, yra

32500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 1 000 eurų dėl neturtinės žalos padarymo) bei

33100 000 eurų dėl žalos turtui. Jeigu padarytos žalos sumos viršija minėtas ribas, likusią dalį nukentėjusiesiems padengia pats draudėjas. Kaip pažymėjo Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2010 m. vasario 3 d. nutarime, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas yra privalomasis draudimas, kuriuo siekiama apsaugoti nukentėjusiųjų asmenų ir draudėjų turtinius ir kitus interesus. Draudikas įsipareigoja, įvykus draudžiamajam eismo įvykiui, už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti trečiajam asmeniui draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Jeigu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sumos nepakanka per eismo įvykį padarytai žalai, inter alia neturtinei žalai, visiškai atlyginti, faktinės žalos dydžio ir draudimo išmokos skirtumą atlygina žalą padaręs asmuo ar už jo veiksmus atsakingas kitas asmuo. Suinteresuoti asmenys, siekiantys, kad draudikas, įvykus draudžiamajam įvykiui, atlygintų didesnę jų padarytą žalą, inter alia neturtinę, nei įstatyme numatyta privalomojo draudimo suma, gali savo civilinę atsakomybę dėl žalos padarymo papildomai apdrausti savanoriškuoju draudimu. Taigi Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas aiškindamas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą, konstatavo, kad draudiko pareiga atlyginti nukentėjusiajam asmeniui padarytą žalą kyla iš įstatymo pagrindu sudarytos draudimo sutarties, todėl jo įsipareigojimas padengti apdraustojo padarytą žalą nereiškia, kad visais atvejais įvykus draudžiamajam įvykiui draudikas įsipareigoja visiškai atlyginti padarytą žalą; draudiko atlygintinos žalos dydį riboja sutartyje nustatyta draudimo suma. Atsižvelgiant į tokį įstatymo aiškinimą, darytina išvada, kad teismai, spręsdami neturtinės žalos atlyginimo klausimą ir nustatydami materialiai už nusikalstama veika padarytą žalą atsakingų asmenų atsakomybės ribas, teisingai taikė įstatymo normas.

34Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje eismo įvykio kaltininku yra pripažintas krovininio automobilio vairuotojas R. N.. Atsižvelgiant į tai, kad eismo įvykis ir dėl jo padaryta žala atsirado R. N. valdant padidinto pavojaus šaltinį - transporto priemonę, priklaususią darbdaviui, ir einant darbines pareigas, už tokią žalą materialinė atsakomybė pagal galiojančius įstatymus pereina darbdaviui, šiuo atveju konkrečiai L. R. įmonei „Vikunija“. Byloje taip pat nustatyta, kad L. R. įmonė „Vikunija“, kaip transporto priemonės savininkas, buvo sudariusi transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį dėl įvykyje buvusios transporto priemonės su įmone AAS „Gjensidige Baltic“, todėl pareiga atlyginti eismo įvykio metu atsiradusią žalą draudimo sutarties pagrindu atsiranda ir draudimo įmonei. Minėta įmonė turi ribotą civilinę atsakomybę, todėl pirmosios instancijos teismas iš AAS „Gjensidige Baltic“ priteisdamas sumas ta apimtimi, kiek tai numato transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, o likusias dalis priteisdamas iš atsakovo L. R. įmonės Vikunija“ BPK 109 straipsnio bei 111 straipsnio 1 dalies nepažeidė. Teismai, nagrinėdami bylą, teisingai nustatė asmenis, materialiai atsakingus už nusikalstimu padarytą žalą, ir jų atsakomybės ribas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturinės žalos atlyginimo klausimą, nuo teismų praktikos nenukrypo, bei tinkamai vadovavosi Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsniu, priteisdamas iš draudimo bendrovės M. M. naudai 500 eurų, T. M. naudai 300 eurų, V. L. naudai 200 eurų, t. y. bendrai priteisdamas maksimalią pagal įstatymą galimą 1 000 eurų sumą neturtinės žalos atlyginimo dėl vieno eismo įvykio. Konstatuotina, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų sprendimai priimti remiantis galiojančiomis įstatymų nuostatomis, kurias privaloma taikyti sprendžiant civilinio ieškinio klausimus baudžiamojoje byloje, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai.

35Konstatuotina, kad teismai teisingai pritaikė įstatymų nuostatas, nustatydami už neturinės žalos atlyginimą atsakingus asmenis, esminių baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų nagrinėjant bylą nepadaryta.

36Nesant prokuroro, nukentėjusiųjų skundų kasacinės instancijos teismas negali pasisakyti dėl R. N. paskirtos bausmės (tame tarpe ir dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo pagrįstumo sušvelninti bausmę), priteistų sumų dydžio neturtinei žalai atlyginti.

37Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso

38382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

39Civilinio atsakovo L. R. įmonės „Vikunija“ ir jo atstovo advokato Mariaus Liatuko kasacinį skundą atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Taip pat skundžiamas ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 4. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis R. N. laisvės atėmimo bausmės... 5. Panaikinta nuosprendžio dalis, kurioje M. M. iš AAS „Gjensidige Baltic“... 6. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimą ir... 7. R. N. nuteistas už tai, kad 2008 m. liepos 26 d., apie 14.30 val., Kalvarijos... 8. Kasaciniu skundu civilinis atsakovas L. R. įmonė „Vikunija“ ir jos... 9. Kasatorius teigia, kad žemesnių instancijų teismai netinkamai taikė Europos... 10. Kasatorius nurodo, kad Įstatymu yra įgyvendinama 2005 m. gegužės 11 d.... 11. 11 straipsnio 1 dalies nuostatų, matyti, kad jos nustato draudiko atsakomybės... 12. Pasak kasatoriaus, remiantis Įstatymo 11 straipsniu bei atsižvelgiant į... 13. Atsiliepimu į kasacinį skundą prokurorė prašo civilinio atsakovo L. R.... 14. 1 000 eurų sumos. Kasatorius draudimo sutartį pasirašė ir neginčijo joje... 15. Atsiliepimu į kasacinį skundą civilinis ieškovas V. L. prašo kasacinį... 16. Civilinio atsakovo L. R. įmonės „Vikunija“ ir jo atstovo kasacinis... 17. Dėl kreipimosi į Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo... 18. Kasacinio skundo argumentas, kad, sprendžiant klausimus dėl civilinio... 19. Pažymėtina, kad pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio... 20. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo... 21. Atsakant į šiuos argumentus, kurie pakartoti ir kasaciniame skunde,... 22. Vadovaujantis Europos Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principu,... 23. Tokiomis aplinkybėmis kasatoriaus kvestionuojamo neturtinės žalos atlyginimo... 24. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalį Europos... 25. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Teisingumo Teismo... 26. Dėl BPK 109, 111 straipsnių pažeidimų... 27. Atsižvelgiant į prieš tai išdėstytą išaiškinimą dėl direktyvos... 28. 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas).... 29. Kasatoriaus manymu, sprendžiant klausimus dėl civilinio ieškinio buvo... 30. 109 straipsnis, 111 straipsnio 1 dalis bei neteisingai aiškintos Lietuvos... 31. Kasatoriaus argumentas nepagrįstas ir atmestinas. BPK 109 straipsnis nustato,... 32. 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 1 000 eurų dėl neturtinės... 33. 100 000 eurų dėl žalos turtui. Jeigu padarytos žalos sumos viršija... 34. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje eismo įvykio kaltininku yra... 35. Konstatuotina, kad teismai teisingai pritaikė įstatymų nuostatas,... 36. Nesant prokuroro, nukentėjusiųjų skundų kasacinės instancijos teismas... 37. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 38. 382 straipsnio 1 punktu,... 39. Civilinio atsakovo L. R. įmonės „Vikunija“ ir jo atstovo advokato Mariaus...