Byla eA-1247-492/2017

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, bei atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Telšių rajono savivaldybės tarybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, A. V., D. F. V., uždarajai akcinei bendrovei „Želvaičių valda“ ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriui (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinė miškų tarnyba ir valstybės įmonė Telšių miškų urėdija) dėl administracinių aktų dalių panaikinimo, paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalies ir sandorių dalių pripažinimo negaliojančiomis bei restitucijos taikymo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5

  1. Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su pareiškimu ir patikslintu pareiškimu, prašydamas: 1) panaikinti Telšių rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 211 „Dėl žemės sklypų ribų patvirtinimo“ 2 punkto dalį, kuria 6,8516 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į patvirtintas 72 338 kv. m (7,2338 ha) žemės sklypo, skirto A. V. nuosavybės teisėms atkurti, ir 72 338 kv. m (7,2338 ha) žemės sklypo, skirto E. V. nuosavybės teisėms atkurti (bendro ploto 14,4676 ha žemės sklypo), esančio ( - ), Telšių m., ribas; 2) panaikinti Telšių rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 211 „Dėl žemės sklypų ribų patvirtinimo“ 4 punkto dalį, kuria 0,1702 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į patvirtintas 7 111 kv. m (0,7111 ha) žemės sklypo, skirto A. V. nuosavybės teisėms atkurti, ir 7 111 kv. m (0,7111 ha) žemės sklypo, skirto E. V. nuosavybės teisėms atkurti (bendro ploto 1,4222 ha), esančio ( - ), Telšių m., ribas; 3) panaikinti Telšių apskrities viršininko 2005 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 657 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo E. V., a. k. ( - )“ dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės į žemę, grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su A. V. 6,8516 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 14,4676 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m., bei 0,1702 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 1,4222 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m.; 4) panaikinti Telšių apskrities viršininko 2005 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 658 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. V., a. k. ( - )“ dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės į žemę, grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su E. V. 6,8516 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 14,4676 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m., bei 0,1702 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 1,4222 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m.; 5) panaikinti Telšių apskrities viršininko 2005 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. 175 „Dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo Telšių mieste“ 1 punkto dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės į žemę A. V. ir E. V., grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise 6,8516 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 14,4676 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m.; 6) panaikinti Telšių apskrities viršininko 2005 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. 175 „Dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo Telšių mieste“ 3 punkto dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės į žemę A. V. ir E. V., grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise 0,1702 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 1,4222 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m.; 7) pripažinti negaliojančia 2005 m. balandžio 5 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, notarinio registro Nr. 2622, patvirtinto Telšių rajono 2-ojo notaro biuro notarės N. U., dalį, kuria D. F. V. paveldėjo 6,8516 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 72338/144676 dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje 14,4676 ha žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m., bei 0,1702 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 7111/14222 dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje 1,4222 ha žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m.; 8) pripažinti negaliojančia 2005 m. rugpjūčio 4 d. žemės (miško) pirkimo–pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. T3GP-5310, patvirtintos Telšių rajono 3-ojo notaro biuro notaro G. P., dalį, kuria A. V. ir D. F. V. pardavė 6,8516 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 14,4676 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m., uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Želvaičių valda“ nuosavybės teise; 9) pripažinti negaliojančia 2005 m. rugpjūčio 4 d. žemės (miško) pirkimo–pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. T3GP-5312, patvirtintos Telšių rajono 3-ojo notaro biuro notaro G. P., dalį, kuria A. V. ir D. F. V. pardavė 0,1702 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 1,4222 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m., UAB „Želvaičių valda“ nuosavybės teise; 10) panaikinti Telšių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T1-418 „Dėl žemės sklypų ( - ), ( - ), ( - ), Telšių mieste, detaliojo plano patvirtinimo“ dalį, kuria 0,14 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,9497 ha žemės sklypą Nr. 50; 2,84 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 3,5929 ha žemės sklypą Nr. 51; 1,07 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 1,2288 ha žemės sklypą Nr. 52; 0,13 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,1310 ha žemės sklypą Nr. 53; 0,29 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,3850 ha žemės sklypą Nr. 54; 1,95 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 2,8673 ha žemės sklypą Nr. 55; 0,03 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,1945 ha žemės sklypą Nr. 60a; 0,05 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,6863 ha žemės sklypą Nr. 60b; 0,04 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,5160 ha žemės sklypą Nr. 60c; 0,01 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,3042 ha žemės sklypą Nr. 61; 0,06 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,1538 ha žemės sklypą Nr. 62; 0,02 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,0935 ha žemės sklypą Nr. 4; 0,07 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,2844 ha žemės sklypą Nr. 30; 0,14 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,2959 ha žemės sklypą Nr. 31; 0,01 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,2815 ha žemės sklypą Nr. 32; 0,01 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,2128 ha žemės sklypą Nr. 33; 0,04 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,0995 ha žemės sklypą Nr. 34; 0,02 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,1045 ha žemės sklypą Nr. 46; 0,02 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,1134 ha žemės sklypą Nr. 48; 0,08 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,1032 ha žemės sklypą Nr. 49; 0,0002 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,0989 ha žemės sklypą Nr. 16; 0,0016 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,0961 ha žemės sklypą Nr. 29; 11) taikyti restituciją: grąžinti natūra Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 6,8516 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 14,4676 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m.; 0,1702 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 1,4222 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m.; priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės atsakovui UAB „Želvaičių valda“ 15 264,36 Eur.
  2. Pareiškėjas pareiškime nurodė, kad Šiaulių apygardos prokuratūroje 2015 m. gegužės 25 d. gautas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, Tarnyba, NŽT) 2015 m. gegužės 21 d. raštas Nr. 1 SD-1419-(3.1.) dėl viešojo intereso gynimo, kuriame teigiama, jog Nacionalinė žemės tarnyba (Telšių apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja) neteisėtai atkūrė nuosavybės teise natūra A. V. ir E. V. į valstybinės reikšmės miškų plotus, esančius 14,4676 ha žemės sklype, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m., ir 1,4222 ha žemės sklype, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m. Pareiškėjas paaiškino, kad po E. V. mirties valstybinės reikšmės miškų plotą, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, paveldėjo D. F. V., o 2005 metais A. V. ir D. F. V. pardavė ginčo žemės sklypus UAB „Želvaičių valda“. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad miškai, patenkantys į grąžintus žemės sklypus, yra priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams, nes jie yra miestų miškai, todėl išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikos valstybei (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 47 str.), t. y. jie yra išimti iš civilinės apyvartos.
  3. Pareiškėjas pažymėjo, kad miško žemė (7,6836 ha, patenkanti į 14,4676 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m., ir 0,17 ha, patenkanti į 1,4222 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m.) ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu buvo valstybės išperkama, todėl nuosavybės teisės į ją negalėjo būti atkurtos. Dėl šios priežasties Telšių rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 211 „Dėl žemės sklypų patvirtinimo“ 2 ir 4 punktų dalys, Telšių apskrities viršininko 2005 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 657 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo E. V., a.k. ( - )“ dalis, Telšių apskrities viršininko 2005 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 658 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. V., a.k. ( - )“ dalis, Telšių apskrities viršininko 2005 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. 175 „Dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo Telšių mieste“ 1 ir 3 punktų dalys, kiek tai susiję su valstybinės reikšmės miškų plotais, yra neteisėtos iš esmės ir turi būti panaikintos, kadangi prieštarauja imperatyvioms Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 2 dalies, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkto, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų nuostatoms (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 89 str. 1 d. 1 p.).
  4. Pareiškėjas akcentavo, kad 2005 m. balandžio 5 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas ir 2005 m. rugpjūčio 4 d. žemės (miško) pirkimo–pardavimo sutartys, kiek tai susiję su valstybinės reikšmės miškų plotų perleidimu, yra niekiniai ir negalioja (Konstitucijos 47 str. 1 d., Žemės įstatymo 6 str. 1 d. 4 p., 2 d., Miškų įstatymo 4 str. 4 d. 2 p., Žemės reformos įstatymo 14 str. 1 d. 1 p., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.7 str. 2 d., 1.80 str., 1.95 str. 1 d.). Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad šiuo atveju turėtų būti taikoma restitucija, natūra grąžinant valstybės nuosavybėn neteisėtai perleistą Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantį turtą, o atsakovui UAB „Želvaičių valda“, kaip paskutiniam šio turto įgijėjui, iš kurio turtas natūra grąžintinas valstybei, atlygintos jo patirtos šio turto įsigijimo išlaidas. Pareiškėjas nurodė, kad UAB „Želvaičių valda“ iš valstybės iš viso turi būti priteista 15 264,36 Eur (13 716,90 Eur + 1 547,46 Eur).
  5. Dėl šių sumų apskaičiavimo pareiškėjas paaiškino, kad A. V. ir D. F. V. 2005 m. rugpjūčio 4 d. žemės (miško) pirkimo–pardavimo sutartimi, notarinio registro Nr. T3GP-5310, patvirtinta Telšių rajono 3-ojo notarų biuro notaro G. P., pardavė UAB „Želvaičių valda“ 14,4676 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m., už 100 000 Lt. Kadangi šio sandorio 1 aro kaina yra 69,12 Lt (20,02 Eur), kompensacijos už šio sklypo dalį dydis apskaičiuojamas taip: 20,02 Eur x 685,16 a = 13 716,90 Eur. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad kito žemės sklypo (1,4222 ha, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m.), kurį A. V. ir D. F. V. 2005 m. rugpjūčio 4 d. žemės (miško) pirkimo–pardavimo sutartimi, notarinio registro Nr. T3GP-5312, patvirtinta Telšių rajono 3-ojo notarų biuro notaro G. P., už 100 000 Lt pardavė UAB „Želvaičių valda“, 1 aro pardavimo kaina yra 703,14 Lt (203,64 Eur), t. y. viršija sandorio sudarymo metu parduodamo turto 1 aro rinkos kainą, nes 2005 m. rugpjūčio 4 d. vidutinė 1 aro rinkos vertė buvo 313,93 Lt (90,92 Eur), todėl kompensacijos už šio sklypo dalį dydis apskaičiuojamas taip: 90,92 Eur x 17,02 a = 1 547,46 Eur.
  1. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, atsiliepime į pareiškimą prašė tenkinti pareiškimo dalį dėl 15 264,36 Eur sumos priteisimo iš valstybės UAB „Želvaičių valda“ naudai.
  2. Atsakovas nurodė, kad miškų plotai, esantys ginčo žemės sklypuose, pagal Atkūrimo įstatymą Telšių apskrities viršininko 2005 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 657 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui E. V.“ ir Telšių apskrities viršininko 2005 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 658 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui A. V.“ priėmimo metu buvo valstybės išperkami ir nuosavybės teisės į juos negalėjo būti atkurtos. Atsakovo teigimu, Telšių apskrities viršininkas, pažeisdamas 2005 metais galiojusias Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 2 dalies, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies ir Žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatas, 2005 m. vasario 2 d. sprendimais Nr. 657 ir Nr. 658 A. V. ir E. V. natūra atkūrė nuosavybės teises į buvusio savininko S. V. iki nacionalizacijos Telšių mieste valdytą 7,8423 miško plotą. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nagrinėjamu atveju žemės sklypai valstybės nuosavybėn turi būti sugrąžinti vadovaujantis restitucijos taisyklėmis, t. y. UAB „Želvaičių valda“ turi grąžinti žemės sklypų dalis, kuriose yra valstybinės reikšmės miško plotai, o UAB „Želvaičių valda“ turi būti sumokama pinigų suma.
  3. Turto vertės kompensavimo aspektu atsakovas pažymėjo, kad jis sutinka su pareiškėjo atliktu žemės sklypų dalių verčių apskaičiavimu, nes teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tais atvejais, kai administraciniai aktai, kuriais buvo atkurta nuosavybė, pripažįstami negaliojančiais, valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Pagal kasacinio teismo praktiką rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008). Atsižvelgęs į tai, atsakovas akcentavo, kad UAB „Želvaičių valda“ turi būti atlyginama tik žemės sklypų dalių rinkos vertė, buvusi sutarčių sudarymo metu.
  4. Atsakovo teigimu, reikalavimas panaikinti Telšių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T1-418 „Dėl žemės sklypų ( - ), ( - ), ( - ), Telšių mieste, detaliojo plano patvirtinimo“ dalį gali būti nagrinėjamas tik panaikinus Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2010 m. lapkričio 17 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TP1-2648, atsakovu į bylą įtraukiant Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos.
  1. Atsakovas NŽT Telšių skyrius atsiliepime į pareiškimą prašė tenkinti pareiškimo dalį dėl administracinių aktų, kurių pagrindu buvo atkurtos nuosavybės teisės A. V. ir E. V., naikinimo, neatlygintinai suteikiant nuosavybėn bendrosios nuosavybės teise Telšių mieste 14,4676 ha žemės sklypą ( - ) ir 1,4222 ha žemės sklypą ( - ).
  2. Atsakovas paaiškino, kad miškų plotai, esantys ginčo žemės sklypuose, pagal Atkūrimo įstatymą Telšių apskrities viršininko 2005 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 657 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui E. V.“ ir Telšių apskrities viršininko 2005 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 658 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui A. V.“ priėmimo metu buvo valstybės išperkami ir nuosavybės teisės į juos negalėjo būti atkurtos.
  3. Atsakovo teigimu, reikalavimas panaikinti Telšių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T1-418 „Dėl žemės sklypų ( - ), ( - ), ( - ), Telšių mieste, detaliojo plano patvirtinimo“ dalį gali būti nagrinėjamas tik panaikinus Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2010 m. lapkričio 17 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TP1-2648, atsakovu į bylą įtraukiant Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos. Priešingu atveju, teismui panaikinus Telšių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T1-418 „Dėl žemės sklypų ( - ), ( - ), ( - ), Telšių mieste, detaliojo plano patvirtinimo“ dalį, Telšių rajono savivaldybės taryba įgys teisę ir formalų pagrindą ginčyti teismo sprendimą.
  1. Atsakovas Telšių rajono savivaldybės taryba atsiliepime į pareiškimą prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.
  2. Atsakovo teigimu, atsakovu šioje byloje turėtų būti Telšių rajono savivaldybė, o ne Telšių rajono savivaldybės taryba.
  1. Atsakovė D. F. V. atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad ji neprieštarauja, jog Lietuvos valstybė sumokėtų UAB „Želvaičių valda“ pagal įstatymus numatytą išmoką.
  1. Atsakovas A. V. atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad grąžinta žemė valstybės įmonės Registrų centro Telšių filialo pažymoje įvardijama kaip žemės ūkio paskirties žemė, joje niekada nebuvo miško, nors esant šlapynėms dalis jos buvo apaugusi krūmynais ir medžiais.
  1. Atsakovas UAB „Želvaičių valda“ atsiliepime į pareiškimą prašė pareiškimą atmesti.
  2. Atsakovas nurodė, kad ginčo žemės pirkimo–pardavimo sutartis patvirtino notaras, t. y. valstybės įgaliotas asmuo, užtikrinantis, jog civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų, todėl atsakovas neturėjo jokio pagrindo įtarti ar abejoti sudaromų sandorių teisėtumu. Atsakovas UAB „Želvaičių valda“, tiek įsigydamas žemės sklypus, tiek juos naudodamas, buvo sąžiningas, elgėsi teisėtai, jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Todėl pareiškėjo reikalavimas išreikalauti žemės sklypus iš atsakovo, t. y. sąžiningo įgijėjo ir savininko, valdančio žemės sklypus jau 10 metų, yra nesuderinamas su Konstitucijos garantuojama nuosavybės teisių apsauga.
  3. Atsakovo teigimu, vertinant pareiškėjo argumentus ir jo įrodinėjamus sandorių negaliojimo pagrindus, šiuo atveju turi būti taikomos ir aiškinamos būtent sandorių sudarymo metu (administracinių aktų priėmimo metu) galiojusios teisės aktų redakcijos, nes sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik konstatavus, kad sudarant jį buvo pažeistos imperatyvios tuo metu galiojančios normos, o ne nustačius faktą, jog toks sandoris nebegalėtų būti sudarytas pagal vėliau įsigaliojusias teisės normas (vėliau suformuotus šių teisės normų aiškinimus). Atsakovas pažymėjo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog sprendimų dėl nuosavybės teisės atkūrimo priėmimo metu ginčo žemės sklypuose esantys miškai nebuvo priskirti miestų miškams, t. y. jie nebuvo priskirti valstybinės reikšmės miškų kategorijai, ginčo žemės sklypai, kuriuos įsigijo atsakovas, valstybinės reikšmės miškų plotams buvo priskirti tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2007 m. lapkričio 23 d. nutarimu Nr. 1273. Atsakovas akcentavo, kad nėra pagrindo ginčo žemės sklypų pirkimo–pardavimo sandorius pripažinti neteisėtais, pažeidžiančiais imperatyvias teisės normas, nes atsakovas, 2005 m. rugpjūčio 4 d. sudarydamas ginčijamus sandorius, tuo metu galiojusių teisės aktų nepažeidė.
  4. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad kadangi ginčo atveju Vyriausybė sprendimo dėl ginčo žemės sklypų sandorių sudarymo metu nebuvo priėmusi, yra pagrindas manyti, jog 2004–2005 metais ginčo žemės sklypuose egzistavusios miško naudmenos neatitiko valstybinės reikšmės miškams būdingų požymių. Šiuo atveju pareiškėjas privalėjo įrodyti, kad ginčo žemės sklypuose esančios miško naudmenos 2004–2005 metais atitiko tuos kriterijus, pagal kuriuos miškai būdavo pripažįstami valstybinės reikšmės miškais, taip pat įrodyti, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu buvę apleisti žemės plotai apskritai faktiškai (o ne teoriškai) atitiko miško požymius, koks buvo jo plotas tuo metu, tačiau šios pareigos pareiškėjas neįvykdė. Vien aplinkybė, kad 2007 m. liepos 11 d., t. y. praėjus 2 metams po sandorių sudarymo, ginčo žemės sklypuose buvusios miško žemės naudmenos pripažintos valstybinės reikšmės mišku, nesant duomenų apie faktiškai egzistavusį miško plotą, negali būti teisinis pagrindas iš sąžiningo įgijėjo ir savininko paimti jo 10 metų valdytą, prižiūrėtą ir išlaikytą turtą, juo labiau, jei tokį sprendimą galima pagrįsti tik prielaidomis.
  5. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjo reikalavimas taikyti restituciją yra nepagrįstas, nes pradinio žemės sklypų savininko ir atsakovo nesiejo prievoliniai teisiniai santykiai. Nors prokuroras aiškina, kad restitucija yra sandorio šalių grąžinimas į ankstesnę padėtį, tačiau restituciją prašo taikyti ne sandorio šalims, t. y. prokuroras šiuo atveju painioja du savarankiškus civilinės teisės institutus – restituciją ir vindikaciją. Atsakovo teigimu, kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja prievoliniai santykiai, daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles, įtvirtintas CK 4.95–4.97 straipsniuose, o šiuo atveju valstybės ir atsakovo jokie prievoliniai teisiniai santykiai nesiejo, nes ginčo žemės sklypus atsakovas įsigijo iš A. V. ir D. F. V.. Taisyklė, kad tokio pobūdžio ginčuose daikto išreikalavimas iš svetimo valdymo turi ir gali būti vykdomas tik pagal vindikacijos taisykles, yra įtvirtinta ir aktualioje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2014; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-700/2014). Tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti vindikaciją, nes pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalį iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalaujamas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, t. y. įstatymas nustato aiškią daikto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo sąlygą – savininkas daikto turi būti netekęs dėl kito asmens padarytos nusikalstamos veikos, o tokia aplinkybė šiuo atveju neegzistuoja.
  6. UAB „Želvaičių valda“ priteistinos sumos skaičiavimo aspektu atsakovas paaiškino, kad UAB „Želvaičių valda“ su A. V. ir D. F. V. 2005 m. rugpjūčio 4 d. formaliai sudarė 3 žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis, tačiau šalių valia buvo sudaryti bendrą visų 3 žemės sklypų pirkimo–pardavimo sandorį, nes tiek pardavėjai, tiek pirkėjas siekė sudaryti sandorį dėl viso sklypų komplekso ir neturėjo tikslo parduoti / įsigyti kurį nors sklypą atskirai, todėl sandorio šalys buvo susitarusios dėl bendros visų 3 žemės sklypų kainos (300 000 Lt), t. y. buvo susitarta dėl kompleksinio 3 žemės sklypų pardavimo sandorio už bendrą kainą. Kadangi ginčo atveju visų 3 pirkimo–pardavimo sutarčių tikslas ir jį sudarančių asmenų valia buvo vieninga, todėl pagal turinio viršenybės prieš formą principą šis sandoris laikytinas vienu sandoriu, kurio kaina buvo 300 000 Lt, o 1 aro kaina – 171,08 Lt. Pagal pareiškėjo pareiškimą reikalaujama iš atsakovo valstybei grąžinti iš viso 696 arus įsigytos žemės, todėl Lietuvos Respublika UAB „Želvaičių valda“ turėtų grąžinti (atlyginti) 119 071,68 Lt (34 486,24 Eur) dydžio žemės sklypų įsigijimo išlaidas.
  7. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nesuderinamas su teisinės valstybės principu, reikalaujančiu, jog būtų užtikrinamas teisinių santykių stabilumas, nes atsakovas, kaip teisėtas turto savininkas, 10 metų naudojo ir tvarkė savo turimą turtą, investavo į jį, parengė detalųjį planą, gyvenvietės įrengimo projektą ir kt., dėl to sąžiningas turto įgijėjas turi pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad šio turto iš jo niekas neišreikalaus. Vien prokuroro deklaruojamas viešasis interesas savaime negali paneigti kitų teisinių gėrių – teisinių santykių stabilumo bei apibrėžtumo, atitinkančio teisėtų lūkesčių principą, asmens konstitucinės teisės į nuosavybės apsaugą.

6II.

7

  1. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą patenkino iš dalies: panaikino Telšių rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 211 „Dėl žemės sklypų ribų patvirtinimo“ 2 punkto dalį, kuria 6,8516 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į patvirtintas 72 338 kv. m (7,2338 ha) žemės sklypo, skirto A. V. nuosavybės teisėms atkurti, ir 72 338 kv. m (7,2338 ha) žemės sklypo, skirto E. V. nuosavybės teisėms atkurti (bendro ploto 14,4676 ha žemės sklypo), esančio ( - ), Telšių m., ribas; panaikino Telšių rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 211 „Dėl žemės sklypų ribų patvirtinimo“ 4 punkto dalį, kuria 0,1702 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į patvirtintas 7 111 kv. m (0,7111 ha) žemės sklypo, skirto A. V. nuosavybės teisėms atkurti, ir 7 111 kv. m (0,7111 ha) žemės sklypo, skirto E. V. nuosavybės teisėms atkurti (bendro ploto 1,4222 ha), esančio ( - ), Telšių m., ribas; panaikino Telšių apskrities viršininko 2005 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 657 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo E. V. , a. k. ( - )“ dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės į žemę, grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su A. V. 6,8516 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 14,4676 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m., bei 0,1702 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 1,4222 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m.; panaikino Telšių apskrities viršininko 2005 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 658 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. V., a. k. ( - )“ dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės į žemę, grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su E. V. 6,8516 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 14,4676 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m., bei 0,1702 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 1,4222 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m.; panaikino Telšių apskrities viršininko 2005 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. 175 „Dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo Telšių mieste“ 1 punkto dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės į žemę A. V. ir E. V., grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise 6,8516 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 14,4676 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m.; panaikino Telšių apskrities viršininko 2005 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. 175 „Dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo Telšių mieste“ 3 punkto dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės į žemę A. V. ir E. V., grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise 0,1702 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 1,4222 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m.; pripažino negaliojančia 2005 m. balandžio 5 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, notarinio registro Nr. 2622, patvirtinto Telšių rajono 2-ojo notaro biuro notarės N. U., dalį, kuria D. F. V. paveldėjo 6,8516 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 72338/144676 dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje 14,4676 ha žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m., bei 0,1702 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 7111/14222 dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje 1,4222 ha žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m.; pripažino negaliojančia 2005 m. rugpjūčio 4 d. žemės (miško) pirkimo–pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. T3GP-5310, patvirtintos Telšių rajono 3-ojo notaro biuro notaro G. P., dalį, kuria A. V. ir D. F. V. pardavė 6,8516 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 14,4676 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m., UAB „Želvaičių valda“ nuosavybės teise; pripažino negaliojančia 2005 m. rugpjūčio 4 d. žemės (miško) pirkimo–pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. T3GP-5312, patvirtintos Telšių rajono 3-ojo notaro biuro notaro G. P., dalį, kuria A. V. ir D. F. V. pardavė 0,1702 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkanti į 1,4222 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m., UAB „Želvaičių valda“ nuosavybės teise; panaikino Telšių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T1-418 „Dėl žemės sklypų ( - ), ( - ), ( - ), Telšių mieste, detaliojo plano patvirtinimo“ dalį, kuria 0,14 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,9497 ha žemės sklypą Nr. 50; 2,84 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 3,5929 ha žemės sklypą Nr. 51; 1,07 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 1,2288 ha žemės sklypą Nr. 52; 0,13 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,1310 ha žemės sklypą Nr. 53; 0,29 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,3850 ha žemės sklypą Nr. 54; 1,95 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 2,8673 ha žemės sklypą Nr. 55; 0,03 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,1945 ha žemės sklypą Nr. 60a; 0,05 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,6863 ha žemės sklypą Nr. 60b; 0,04 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,5160 ha žemės sklypą Nr. 60c; 0,01 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,3042 ha žemės sklypą Nr. 61; 0,06 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,1538 ha žemės sklypą Nr. 62; 0,02 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,0935 ha žemės sklypą Nr. 4; 0,07 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,2844 ha žemės sklypą Nr. 30; 0,14 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,2959 ha žemės sklypą Nr. 31; 0,01 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,2815 ha žemės sklypą Nr. 32; 0,01 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,2128 ha žemės sklypą Nr. 33; 0,04 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,0995 ha žemės sklypą Nr. 34; 0,02 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,1045 ha žemės sklypą Nr. 46; 0,02 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,1134 ha žemės sklypą Nr. 48; 0,08 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,1032 ha žemės sklypą Nr. 49; 0,0002 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,0989 ha žemės sklypą Nr. 16; 0,0016 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,0961 ha žemės sklypą Nr. 29; taikė restituciją: grąžino natūra Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 6,8516 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 14,4676 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m., ir 0,1702 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 1,4222 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m.; priteisė iš Lietuvos Respublikos valstybės atsakovui UAB „Želvaičių valda“ 63 566,06 Eur.
  2. Teismas, nagrinėdamas bylą, pirmiausia pažymėjo, kad šiuo atveju nebuvo praleistas kreipimosi į teismą dėl viešojo intereso gynimo terminas. Teismas nustatė, kad pagal ginčijamus administracinius aktus buvo atkurtos nuosavybės teisės privatiems asmenims A. V. ir E. V. į 14,4676 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m., ir 1,4222 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m. Nuosavybės teisių atkūrimo metu šie miško plotai pateko į Telšių miškų urėdijos Telšių girininkijos 65 kvartalo teritoriją, kuri Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. 1651 buvo priskirta II miškų grupės „Miškų parkų“ pogrupiui. Teismo vertinimu, ginčo žemės sklypai pateko į teritorijas, kurios pagal faktinę padėtį atitiko Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus, be to, šios teritorijos buvo Telšių mieste, todėl Vyriausybės buvo priskirtos valstybinės reikšmės miškų plotams. Išanalizavęs Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje, Žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte, Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, kad miško parkai ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu bei sandorių sudarymo metu buvo priskiriami valstybės išperkamiems, t. y. negalėjo būti privatizuojami.
  3. Teismas nurodė, kad jis neturi pagrindo netikėti Valstybinės miškų tarnybos pateiktais miškų valstybės kadastro duomenimis ir grafine medžiaga, nes jie kitų bylos proceso dalyvių nenuginčyti ir nepaneigti kitais įrodymais. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, jog miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams (2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai). Įvertinęs rašytinius įrodymus ir ginčui aktualių teisės aktų normų visumą, teismas darė išvadą, kad į 14,4676 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m., patenka 6,8516 ha dydžio miško žemės (valstybinės reikšmės miškų) plotas, o į 1,4222 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m., patenka 0,1702 ha dydžio miško žemės (valstybinės reikšmės miškų) plotas.
  4. Teismas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pabrėžė, kad teisėtų lūkesčių principas siejamas su poreikiu užtikrinti teisių, kurios įgytos pagal galiojantį teisinį reguliavimą, o ne apskritai bet kokių (t. y. ir neteisėtų) viešojo administravimo subjektų veiksmų pagrindu, apsaugą. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju 6,8516 ha ir 0,1702 ha miško plotas, perduotas privačion nuosavybėn, pagal savo plotą ir dislokacijos vietą (Telšių miestas) negali būti pripažintas mažareikšmiu, t. y. nagrinėjamu atveju viešojo intereso poreikis yra proporcingas nuosavybės teisių ribojimui panaikinant aktus, kurių pagrindu valstybinės reikšmės miško plotas buvo perduotas privačion nuosavybėn. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Konstitucijos itin saugomo turtinio režimo, kuriuo ypač suinteresuota visuomenė (galimybe netrukdomai naudotis miškų teritorijomis mieste), todėl administracinių aktų ir jų pagrindu įgytų nuosavybės teisių stabilumas turi mažesnę reikšmę nei minimo režimo apsauga.
  5. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, sprendė, kad yra pagrindas panaikinti nepagrįstus ir neteisėtus administracinius aktus, nes ginčo žemės sklypų suteikimas yra niekinis. Kadangi iš neteisės teisė neatsiranda, teismo vertinimu, ginčijama paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalis bei skundžiamos žemės (miško) pirkimo–pardavimo sutarčių dalys turi būti pripažintos negaliojančiomis. Dėl atsakovo UAB „Želvaičių valda“ argumento, kad šiuo atveju turėtų būti taikoma ne restitucija, o vindikacija, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-86/2014 nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2004 m. gruodžio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-662/2004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2007; 2010 m. vasario 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011), kurioje pripažįstama, jog administracinį aktą panaikinus dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, taikoma restitucija.
  6. Teismas konstatavo, kad esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, kai dėl netinkamo valdžios institucijų darbo asmeniui, kurio sąžiningumas nepaneigtas, buvo atkurtos nuosavybės teisės, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, restitucija turi būti taikoma taip, jog nepaneigtų šio asmens teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą, t. y. valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o atsakovams taikomi tokie minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, kokie nustatyti įstatyme. Šiuo atveju atsakovams A. V. ir D. F. V., kurie ginčo žemės sklypus yra perleidę, restitucija netaikytina, t. y. jie neįpareigotini grąžinti turto įgijėjui atsakovui UAB „Želvaičių valda“ pagal sandorį gautų pinigų, nuosavybės teisių atkūrimo procesas A. V. pripažįstamas baigtu, restitucija taikytina valstybei ir paskutiniam turto įgijėjui UAB „Želvaičių valda“, iš kurio paimamas turtas natūra grąžinamas valstybei, o valstybė už gautą miesto mišką įpareigotina paskutiniam turto įgijėjui sumokėti kompensaciją, nes priešingu atveju UAB „Želvaičių valda“ padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o valstybės pagerėtų (CK 6.145 str. 2 d.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2165-575/2016).
  7. Teismas, atsakydamas į atsakovo UAB „Želvaičių valda“ argumentus, kad restitucijos taikymas šiuo atveju prieštarautų formuojamai teismų praktikai, akcentavo, jog atsakovo nurodytų bylų faktinės aplinkybės skiriasi nuo šioje administracinėje byloje susiklosčiusios situacijos, nes šiuo atveju ginčo objektas – valstybiniai miškai, kurie apskritai negali būti jokių sandorių objektas.
  8. Spręsdamas dėl UAB „Želvaičių valda“ priteistinos kompensacijos, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2165-575/2016 pateiktą išaiškinimą, jog sprendžiant kompensacijos dydžio klausimą, be kita ko, privalu atsižvelgti į šias Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijos (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07); 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą byloje Romankevič prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 25747/07); 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą byloje Bogdel prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 41248/06)) nuostatas: 1) kompensacijos sąlygos pagal tam tikrus įstatymus priklauso nuo vertinimo, ar ginčijama priemonė taikoma atsižvelgiant į reikiamą teisingą pusiausvyrą ir, svarbiausia, ar ji neužkrauna pareiškėjai neproporcingos naštos; 2) nuosavybės atėmimas nesumokėjus pagrįstai su jos verte susijusios kompensacijos paprastai bus laikomas neproporcingu apribojimu, tačiau ši nuostata neužtikrina teisės į visišką kompensaciją visais atvejais, nes teisėti „viešojo intereso“ tikslai gali pareikalauti atlyginti mažiau negu rinkos vertė; 3) pirmiau minėta pusiausvyra paprastai būna pasiekiama tais atvejais, kai asmenims, iš kurių buvo atimta nuosavybė, sumokama tokia kompensacija, kuri yra pagrįstai susijusi su to turto „rinkos“ verte, nustatyta turto nusavinimo metu; 4) siekdamas įvertinti pareiškėjams tenkančią naštą, teismas privalo įvertinti individualias kiekvienos bylos aplinkybes, o būtent – sąlygas, kuriomis buvo įgyta ginčijama nuosavybė, bei kompensaciją, kurią už atimtą nuosavybę pareiškėjai gavo, taip pat pareiškėjų asmeninę ir socialinę padėtį; 5) kompensacijos dėl pareiškėjo nuosavybės teisės į žemę panaikinimo dydis turi būti skaičiuojamas pagal nuosavybės vertę jos praradimo dieną; 6) sprendžiant dėl protingos kompensacijos priteisimo, turi būti atsižvelgiama į laikotarpį, kada valstybė pastebėjo savo padarytą klaidą ir kaip greitai ją ištaisė.
  9. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų teismas nustatė, kad ginčo sklypo (unikalus Nr. ( - )) vidutinė rinkos vertė (vidutinės rinkos vertės nustatymo data 2015 m. sausio 1 d.) buvo 127 000 Eur, o ginčo sklypo (unikalus Nr. ( - )) vidutinė rinkos vertė (vidutinės rinkos vertės nustatymo data 2015 m. sausio 1 d.) – 28 600 Eur. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad nei pareiškėjas, nei atsakovas UAB „Želvaičių valda“ kitų rašytinių įrodymų, paneigiančių Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose nustatytas ginčo žemės sklypų vidutines vertes, nepateikė. Todėl, teismo vertinimu, pagal teisingumo, proporcingumo ir protingumo principus, minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo poziciją iš Lietuvos valstybės atsakovui UAB „Želvaičių valda“ priteistina ne pareiškėjo pareiškime už ginčo sklypą (unikalus Nr. ( - )) paskaičiuota 13 716,90 Eur suma, kuri nustatyta pagal 2005 m. rugpjūčio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą 1 aro kainą, o suma pagal vidutinę rinkos vertę (127 000 Eur : 1 446,74 a = 87,78 Eur/a; 685,16 a x 87,78 Eur = 60 143,34 Eur). Taip pat, teismo vertinimu, iš Lietuvos valstybės atsakovui UAB „Želvaičių valda“ priteistina ne pareiškėjo pareiškime už ginčo sklypą (unikalus Nr. ( - )) paskaičiuota 1 547,46 Eur suma, kuri nustatyta pagal vidutinę 1 aro rinkos vertę sandorio sudarymo metu, bet suma pagal vidutinę rinkos vertę turto praradimo dieną (28 600 Eur : 142,22 a = 201,10 Eur/a; 17,02 a x 201,10 Eur = 3422,72 Eur). Teismas apskaičiavo, kad iš viso atsakovui UAB „Želvaičių valda“ iš Lietuvos valstybės priteistina 63 566,06 Eur suma. Teismas papildomai nurodė, kad atsakovas UAB „Želvaičių valda“ įgijo teisę reikalauti atlyginti žalą teisės aktų nustatyta tvarka, jei tokią žalą sukėlė ginčijamų aktų (jų dalies) panaikinimas.

8III.

9

  1. Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimo dalį, kuria priteista iš Lietuvos Respublikos valstybės atsakovui UAB „Želvaičių valda“ 63 566,06 Eur, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
  2. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl iš valstybės priteistinos kompensacijos dydžio nustatymo laikytina nepagrįsta ir neteisėta. Pareiškėjas paaiškina, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas, vietoj pareiškėjo prašytos iš Lietuvos Respublikos valstybės atsakovui UAB „Želvaičių valda“ priteisti sumos (15 264,36 Eur) jam priteisdamas 63 566,06 Eur sumą, vadovavosi EŽTT jurisprudencijos nuostatomis, nurodytomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2165-575/2016, tačiau ne visiškai teisingai jas taikė nagrinėjamoje byloje, nes kompensacijos dėl nuosavybės teisės į žemę panaikinimo dydį skaičiavo ne pagal nuosavybės teisės vertę jos praradimo dieną, bet pagal nuosavybės teisės vertę, buvusią pareiškimo padavimo dieną, t. y. 2015 m. birželio 19 d., be to, visiškai neatsižvelgė į kitas nuostatas – objekto pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2015).
  3. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju ginčas vyksta dėl valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo su valstybinės reikšmės mišku. Valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančiuose objektuose gali būti vykdoma tik griežtai reglamentuota teisės aktuose nustatyta veikla, be to, tokie objektai gali būti naudojami tik griežtai laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Tokių objektų rinkos vertė negali būti lygiavertė objektams, kuriuose veikla nėra griežtai reglamentuota. Tokias išvadas patvirtina byloje esantys Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai: Nr. 44/360385, kuriame nurodyta, kad 14,4676 ha žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m., vertė – 8 411 Eur, sklypo vertė be miško žemės ir medynų – 4 490 Eur, miško žemės ir medynų vertė – 3 321 Eur; Nr. 44/360412, kuriame nurodyta, kad 1,4222 ha žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m., vertė – 347 Eur, sklypo vertė be miško žemės ir medynų – 215 Eur, miško žemės ir medynų vertė – 132 Eur.
  4. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2014 konstatuota, jog valstybei grąžinant miško žemės dalį ir paskutiniajam įgijėjui atlyginant iš valstybės už paimamą miško žemę būtina nustatyti valstybinės reikšmės miško rinkos kainą, o nepriteisti iš valstybės santykinį vidurkį už miško dalį nuo žemės sklypo bendros rinkos kainos, nes taikant restituciją žemės sklypas dalijamas į du žemės sklypus (dalis) – miško žemės ir kitos paskirties žemės. Nagrinėjamu atveju Šiaulių apygardos administracinis teismas, priteisdamas iš valstybės santykinį vidurkį už mišką nuo bendros sklypų rinkos kainos, netinkamai nustatė valstybinės reikšmės miško kainą, nes nerinko įrodymų tuo klausimu, todėl individualiai nenustatė kiekviename ginčo žemės sklype buvusio valstybinės reikšmės miško kainos, priteistinos iš valstybės. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas, priteisdamas atsakovui UAB „Želvaičių valda“ iš Lietuvos Respublikos valstybės 63 566,06 Eur sumą, nukrypo ne tik nuo EŽTT praktikos, bet ir nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl paimamo turto kompensacijos pagrįstumo.
  1. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, ir NŽT Telšių skyrius apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė iš Lietuvos valstybės atsakovui UAB „Želvaičių valda“ priteisti 63 566,06 Eur, panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
  2. Atsakovai nurodo, kad nors jie sutinka su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, jog restitucija turi būti taikoma taip, jog nepaneigtų asmenų teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas nusprendė iš Lietuvos valstybės atsakovui UAB „Želvaičių valda“ priteisti 63 566,06 Eur, nes valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Byloje esantys įrodymai, t. y. 2005 m. rugpjūčio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartys, patvirtina, kad 14,4676 ha žemės sklypas, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m., buvo įsigytas už 28 962 Eur (100 000 Lt), o 1,4222 ha žemės sklypas, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m., buvo įsigytas už 28 962 Eur (100 000 Lt), todėl tokia ir yra šio turto vertė.
  3. Atsakovai pažymi, kad sutartyse notaras neužfiksavo žemės sklypų vidutinės rinkos kainos. Nors žemės sklypų pardavimo kainos yra mažesnės už tuo metu buvusią rinkos kainą, tačiau toks kainos nustatymas neprieštarauja sutarčių laisvės principui ir atitiko sutarčių šalių valią, nes šalys sutiko su pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytomis sąlygomis, t. y. pardavėjai nustatė abiejų žemės sklypų pardavimo kainą po 28 962 Eur (100 000 Lt), o pirkėjas sutiko ją tokią sumokėti. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nusprendė priteisti didesnę pinigų sumą, nei nurodyta pirkimo–pardavimo sutartyse, nes atsakovas tokių išlaidų įsigyjant ginčo žemės sklypus nepatyrė.
  4. Atsakovai atkreipia dėmesį, kad nors pirmosios instancijos teismas vadovavosi EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07), kuriame nurodoma, jog kompensacijos dydis turi būti skaičiuojamas pagal nuosavybės vertę jos praradimo dieną, tačiau pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas UAB „Želvaičių valda“ priteisti didesnę nei pareiškėjo prašytą sumą, vadovavosi Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose 2015 m. sausio 1 d. užfiksuotomis vidutinėmis žemės sklypų rinkos vertėmis ir nuo šių verčių apskaičiavo grąžintino miško plotų vertes. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismo nuostatos prieštarauja viena kitai ir lieka neaišku, kodėl kompensacijos dydis buvo nustatytas pagal 2015 metais buvusią vertę. Be to, valstybės nuosavybėn grąžintinos žemės sklypų dalis yra miško žemė, o abu ginčo žemės sklypai buvo įvertinti kaip žemės ūkio paskirties žemė. Atsakovai pabrėžia, kad teismo sprendimu valstybei grąžintos ginčo žemės sklypų dalys ateityje nebus civilinių sandorių objektu ir už šį turtą valstybė jokių pajamų negaus. Atsakovų teigimu, bylos nagrinėjimo metu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl grąžintinų žemės sklypų dalių vertės, byloje yra prieštaringi įrodymai dėl sklypų vertės ir šių prieštaravimų pirmosios instancijos teismas nepašalino.
  5. Atsakovai laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ir priteisė UAB „Želvaičių valda“ iš Lietuvos valstybės 63 566,06 Eur sumą, nes CK 6.147 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, jog piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas pagal kainas, galiojusias, kai skolininkas gavo tai, ką privalo grąžinti, o CK 6.147 straipsnio 2 dalis yra išimtis iš bendrosios taisyklės. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju vadovavosi ne turto įsigijimo metu nustatyta kaina. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nusprendė, kad tiek miško, tiek žemės ūkio paskirties 1 aro žemės kaina yra lygiavertė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2014 m. lapkričio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2014 pasisakydamas dėl valstybei grąžintinos žemės kainos nustatymo, nurodė, kad valstybei grąžinant miško žemės sklypą ir paskutiniam įgijėjui atlyginant už paimamą žemę, būtina nustatyti valstybinės reikšmės miško rinkos kainą, tačiau tai nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta.
  1. Atsakovas Telšių rajono savivaldybės taryba prašyme dėl prisidėjimo prie atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, ir NŽT Telšių skyriaus apeliacinio skundo nurodo, kad Telšių rajono savivaldybė prisideda prie atsakovų apeliacinio skundo, pritaria atsakovų apeliaciniame skunde reiškiamiems reikalavimams ir išdėstytiems argumentams.
  1. Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą prašo atsakovų apeliacinį skundą patenkinti, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimo dalį, kuria priteista iš Lietuvos Respublikos valstybės atsakovui UAB „Želvaičių valda“ 63 566,06 Eur, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
  2. Pareiškėjas paaiškina, kad jis sutinka su atsakovų apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nusprendė priteisti didesnę pinigų sumą, neatsižvelgė į nuosavybės vertę jos praradimo dieną, neteisingai nustatė atlyginimą už paimamą valstybinės reikšmės mišką.
  1. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, ir NŽT Telšių skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad jie sutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde keliamais reikalavimais ir išdėstytais argumentais.
  2. Atsakovai pažymi, kad jie sutinka su pareiškėjo išvada, jog Šiaulių apygardos administracinis teismas, priteisdamas atsakovui UAB „Želvaičių valda“ iš Lietuvos Respublikos valstybės 63 566,06 Eur sumą, nukrypo nuo EŽTT praktikos bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl paimamo turto kompensacijos pagrįstumo ir dėl to ši bylos dalis turi būti grąžinama nagrinėti iš naujo.
  1. Atsakovas UAB „Želvaičių valda“ atsiliepime į apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundus atmesti ir restitucijos sumą padidinti iki 74 627,55 Eur.
  2. Dėl valstybei grąžinto turto vertės nustatymo momento atsakovas nurodo, kad pareiškėjo argumentas, jog taikant restituciją turėjo būti atsižvelgiama į sprendimo priėmimo momentu egzistavusias rinkos kainas, yra iš esmės pagrįstas, tačiau, šalims į bylą nepateikus duomenų, kad žemės sklypų rinkos kainos laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 18 d. (pažyma apie vidutines rinkos vertes suformuota būtent šią dieną) iki teismo sprendimo priėmimo keitėsi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi byloje esančiais įrodymais. Nuo 2016 m. sausio 1 d. 14,4676 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), rinkos vertė, nustatyta masinio vertinimo metu, yra 138 000 Eur, o 1,4222 ha žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), rinkos vertė liko ta pati – 28 600 Eur. Tačiau profesionalaus turto vertintojo pateiktoje konsultacinėje išvadoje dėl galimos turto vertės, kuri parengta individualiai įvertinus kiekvieno sklypo duomenis, nurodyta, jog 14,4676 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), rinkos vertė yra 150 000 Eur, o 1,4222 ha žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), rinkos vertė – 30 000 Eur. Todėl jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažins pagrįstais pareiškėjo argumentus, restitucijos suma turės būti padidinta iki 74 627,55 Eur.
  3. Atsakovas pažymi, kad NŽT argumentai, jog restitucijos suma turėjo būti nustatinėjama pagal negaliojančiais pripažintų sandorių kainas, yra nepagrįsti, prieštarauja naujausiai nacionalinių teismų ir EŽTT praktikai, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams. Tokiais argumentais NŽT, aktyviai siekdama miško grąžinimo valstybės nuosavybėn, tuo pačiu siekia, kad nuo viešojo administravimo subjektų neteisėtos veiklos ir neprofesionalumo nukentėjęs asmuo gautų kiek įmanoma mažesnę kompensaciją, tačiau nesugeba atsižvelgti į UAB „Želvaičių valda“ nuosavybės teises ir teisėtus lūkesčius. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kompensacijos dėl UAB „Želvaičių valda“ nuosavybės teisės į žemę panaikinimo dydis turi būti skaičiuojamas pagal nuosavybės vertę jos praradimo dieną, kadangi tik tokiu būdu yra įmanoma išlaikyti pusiausvyrą tarp visuomenės bendrojo intereso poreikių ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų. Tokios pozicijos laikomasi tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuo bendrųjų restitucijos taikymo principų būtina nukrypti tais atvejais, kai sandoriai panaikinami dėl neteisėtų valstybės veiksmų ir nuosavybė grąžinama valstybės nuosavybėn, nes jeigu restitucijos suma tokiu atveju būtų nustatoma pagal sandorių, vykusių prieš daug metų, kainą, nukentėjęs asmuo būtų be kita ko priverstas inicijuoti naują teisminį procesą dėl nuostolių atlyginimo, o asmens įpareigojimas pradėti naują procesą gali prilygti papildomos naštos uždėjimui asmeniui. Todėl aktualioje teismų praktikoje vyrauja taisyklė, kad restitucija turi būti taikoma pagal nuosavybės praradimo metu esančią turto vertę.
  4. Atsakovas nurodo, kad sprendžiant dėl protingos kompensacijos priteisimo, turi būti atsižvelgiama į laikotarpį, kada valstybė pastebėjo savo padarytą klaidą ir kaip greitai ją ištaisė, t. y. kompensacijos adekvatumas turi būti vertinamas ir per laiko prizmę. Nagrinėjamu atveju viešojo administravimo subjektai savo klaidas taisyti pradėjo praėjus daugiau nei 10 metų nuo panaikintų sprendimų priėmimo dienos, todėl UAB „Želvaičių valda“, kuri apie 10 metų teisėtai, atvirai ir sąžiningai valdė žemės sklypus, mokėjo už juos mokesčius, investavo į juos, kūrė verslo planus ir turėjo teisėtus lūkesčius, kad pavyks juos įgyvendinti, neturėtų būti perkeliamos dar ir NŽT ilgalaikio neveikimo pasekmės. Jeigu NŽT ar kiti kompetentingi subjektai procesą būtų inicijavę iš karto po neteisėtų sprendimų priėmimo, UAB „Želvaičių valda“ už tas pačias lėšas galbūt būtų įsigijusi kitą panašaus lygio objektą, tačiau šiuo metu už 13 716,90 Eur (tokio dydžio restitucijos sumą įrodinėjo pareiškėjas ir NŽT) įsigyti lygiavertį žemės sklypą būtų neįmanoma.
  5. Be to, atsakovo teigimu, būtina įvertinti ir aplinkybę, kad UAB „Želvaičių valda“, praradusiai žemės sklypų dalį, dėl kurių ji apskritai įsigijo visą žemės sklypų masyvą ir kurie lėmė jo išskirtinumą bei patrauklumą (t. y. praradusiai ežero pakrantę ir mišką, supantį žemės ūkio paskirties žemę, kurioje buvo suplanuota statyti išskirtinį gyvenamųjų namų kvartalą), lieka nevertinga tampanti likusi žemės sklypų dalis, kurioje atsakovas nebegalės ne tik įgyvendinti suplanuoto verslo projekto, bet greičiausiai negalės ir realizuoti, kadangi likusi žemės sklypų dalis tampa komerciškai nebepatraukli. Tai reiškia, kad dėl neteisėtų viešojo administravimo subjektų sprendimų UAB „Želvaičių valda“ patirtų praradimų mastas yra daug kartų didesnis, nei priteista suma. Visas šias aplinkybes, UAB „Želvaičių valda“ teises ir teisėtus interesus NŽT, reikalaudama restitucijos sumą nustatyti pagal 2005 metais sudarytų sandorių kainas, ignoruoja, o tai reiškia siekį visas viešojo administravimo subjektų neteisėto veikimo pasekmes perkelti sąžiningam nukentėjusiam asmeniui.
  6. Dėl apeliacinių skundų argumentų apie miško žemės sklypo vertę atsakovas atkreipia dėmesį, kad tiek pareiškėjas, tiek NŽT pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose įrodinėjo tą pačią valstybei grąžintinų žemės sklypų dalių vertės nustatymo tvarką, t. y. tiek pareiškėjas, tiek NŽT įrodinėjo, jog valstybei grąžintinų žemės sklypų vertė turi būti nustatoma pagal 1 aro kainą, apskaičiuotą pagal santykinį vidurkį, padauginant iš grąžintinų žemės sklypų ploto. Pirmosios instancijos teismas taikė būtent institucijų pasiūlytą formulę, tačiau 1 aro kainą nustatinėjo pagal žemės sklypų rinkos vertę, o ne pagal 2005 metų sandorių kainas. Pirmosios instancijos teismui nei pareiškėjas, nei NŽT neįrodinėjo ir neteigė, kad sprendžiant restitucijos klausimą turėtų būti atskirai įvertinama miško naudmenoms priskirtos žemės sklypų dalies vertė. Šalims tokių reikalavimų ir argumentų neteikiant, neįrodinėjant žemės sklypų dalių kainų skirtumo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai valstybei grąžintinos žemės sklypų dalies vertę nustatė pagal santykinį vidurkį. Tai reiškia, kad pareiškėjas ir NŽT apeliacinius skundus grindžia argumentais ir aplinkybėmis, kuriomis nesirėmė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
  7. Kadangi šiuo atveju reikalavimus teisme pareiškė prokuroras, t. y. profesionalus teisininkas, be to analogišką poziciją išdėstė NŽT – viešojo administravimo subjektas, kurio funkcija yra administruoti žemės naudojimo ir valdymo teisinius santykius, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo savo iniciatyva spręsti dėl papildomų įrodinėtinų aplinkybių ir rinkti papildomus įrodymus, susijusius su restitucijos sumos nustatymu.
  8. Restitucijos paskirtis bylose, kuriose sprendžiami nuosavybės konfiskavimo dėl valstybinių institucijų kaltės klausimai, pagal suformuotą EŽTT praktiką yra teisingai kompensuoti asmens patiriamus praradimus. Restitucijos tikslas nėra ir negali būti priteisti asmeniui sumą, atitinkančią valstybės gaunamą naudą, toks aiškinimas yra nesuderinamas su restitucijos paskirtimi. Restitucijos (kompensacijos) suma turi būti nustatoma įvertinus, ką asmuo dėl viešojo administravimo subjektų kaltės praranda. Vertė yra nustatoma sklypui kaip vienetui, nėra ir negali būti vertinama, kad vienos žemės sklypo dalies kaina yra didesnė už kitos to paties žemės sklypo dalies kainą, juo labiau, kol jis neatidalintas. Net ir darant prielaidą, kad vieną žemės sklypą padalinus į du atskirus, t. y. atidalinus miško naudmenoms priskirtą žemės sklypo dalį, jo vertė sumažėtų, būtina įvertinti, jog sumažėtų ir atsakovui liekančios žemės sklypo dalies vertė, t. y. vieną vertingą sklypą padalinus, būtų suformuoti keli daug mažesnės vertės sklypai, kurių bendra vertė nebesiektų tos vertės, kuria įvertinamas sklypas iki padalijimo. Todėl kompensacijos suma turi priklausyti nuo to, kokia žemės sklypo vertė yra šiuo metu, kol jį valdo atsakovas, kokios vertės žemės sklypo dalį atsakovas praranda ir visiškai neturi būti atsižvelgiama į aplinkybę, kad dėl viešojo administravimo subjektų kaltės ir priimtų sprendimų vertingas žemės sklypas bus padalintas tokiu būdu, jog praras vertę. NŽT argumentas, kad valstybinės reikšmės miškas taps nebevertingu, nes jame nebus galima vykdyti jokios veiklos, neturi reikšmės atsakovui priteistinai sumai nustatyti, nes atsakovas nėra už tai atsakingas.
  9. Atsižvelgęs į EŽTT praktiką, pagal kurią taisant valdžios institucijų padarytas klaidas, restitucijos proceso metu svarbu užtikrinti, kad senų pažeidimų atitaisymas nesukurtų naujos neproporcingos žalos, atsakovas laikosi pozicijos, jog dėl viešojo administravimo subjektų kaltės atsiradus poreikiui padalinti žemės sklypą, padalijimo nulemtas atskirų žemės sklypo dalių nuvertėjimas negali turėti įtakos atsakovui priteistinai sumai. Be to, kaip jau buvo minėta, pagal EŽTT praktiką teisinga kompensacija pripažįstama turto vertė jo praradimo dieną, todėl pareiškėjo ir NŽT argumentas, kad kompensacijos suma turi būti apskaičiuojama pagal vertę, kuri galbūt bus nustatyta ateityje suformavus naują nekilnojamojo turto objektą, šiai praktikai prieštarauja. Atsižvelgęs į tai, atsakovas tvirtina, kad apeliacinių skundų argumentai apie netinkamą pirmosios instancijos teismo pareigų vykdymą įrodinėjimo procese ir apie būtinumą nustatyti ateityje galbūt būsiančią valstybei grąžintinos žemės sklypų dalies rinkos vertę, yra nepagrįsti, todėl atmestini.
  10. Atsakovas akcentuoja, kad šioje byloje pareiškėjas į teismą kreipėsi gindamas viešąjį interesą ir pareiškėjo reikalavimas buvo patenkintas, t. y. pareiškėjo įvardytas viešasis interesas buvo apgintas. Kadangi apeliaciniais skundais siekiama kuo labiau sumažinti atsakovui priteistos kompensacijos sumą, akivaizdu, kad viešąjį interesą ginti valstybės įgalioti asmenys jį supranta tik kaip valstybės gaunamą materialinę naudą, tačiau neįvertina to, jog tokio pobūdžio bylose pagrindinis viešasis interesas yra atkurti teisingumą ir pagarbą teisinei valstybei, nes ne tik visuomenės viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės. Visiškai sumenkindami nukentėjusio asmens interesus ir siekdami, kad praradimai jam nebūtų net minimaliai kompensuojami, tiek pareiškėjas, tiek NŽT viešojo intereso šioje byloje apginti tiesiog negali, nors valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o asmeniui turi būti taikomi minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai. Pareiškėjo ir NŽT ieškojimas būdų, kaip sumažinti kompensacijos sumą, atskleidžia valstybės įgaliotų asmenų ir viešojo administravimo subjektų abejingumą bei nepagarbą nuo jų veiksmų nukentėjusiam privačiam asmeniui. Šiuo atveju suderinti pareiškėjo ir NŽT veiksmai, siekiant paneigti atsakovo teisę į teisingą kompensaciją už prarandamą turtą, reiškia ne tik vengimą prisiimti neigiamus viešojo administravimo subjektų veiksmų padarinius, tačiau ir konstitucinių asmens teisių nepaisymą. Viešasis interesas šiuo atveju yra užtikrinti piliečių pasitikėjimą savo valstybe, formuoti draugišką piliečių ir valstybės santykį, tuo pačiu skatinti valstybės įgaliotų pareigūnų suvokimą, kad valdžios demonstravimas ir asmens interesų menkinimas veikiant valstybės vardu yra nesuderinamas su visuomenės ir valstybės pažanga.
  11. Naujų įrodymų pateikimo aspektu atsakovas paaiškina, kad naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik teikiant atsiliepimą į apeliacinius skundus ir reaguojant į apeliaciniuose skunduose išdėstytus naujus argumentus, nes bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nei vienas iš apeliacinius skundus padavusių subjektų neneigė bylos duomenų apie žemės sklypų rinkos vertę pagrįstumo, taip pat neįrodinėjo aplinkybių, jog atskirų to paties žemės sklypo dalių vertės gali būti nevienodos. Be to, būtent teikiamų įrodymų trūkumu apeliaciniuose skunduose įrodinėjamas būtinumas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Todėl priimdamas ir įvertindamas naujai teikiamus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas turėtų ne tik galimybę teisingai išspręsti restitucijos klausimą, tačiau ir užtikrinti operatyvų bylos išnagrinėjimą, negrąžinant bylos pirmosios instancijos teismui.
  12. Atsakovas, nesutikdamas su apeliaciniuose skunduose išdėstyta pozicija, kad restitucijos klausimą gali išspręsti tik pirmosios instancijos teismas, pabrėžia, jog restitucijos, kaip administracinio akto panaikinimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinio padarinio, taikymas yra klausimas, kurį teismai sprendžia ex officio (pagal pareigas), nepriklausomai nuo šalių pareikštų reikalavimų. Byloje kilus ginčui tik dėl kompensacijos sumos, esant pakankamiems įrodymams tiek apie sandorių kainą, tiek apie žemės sklypų vertę, kompensacijos sumos klausimą apeliacinės instancijos teismas gali išspręsti negrąžindamas bylos pirmosios instancijos teismui. Atskiri būsimų žemės sklypų vertinimai restitucijos taikymui neturi teisinės reikšmės, kadangi jų duomenys neatspindėtų atsakovo praradimų. Atsakovo teigimu, teismas yra neribojamas padidinti kompensacijos sumą nepaisant to, kad UAB „Želvaičių valda“ apeliacinio skundo nėra pateikusi.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV.

12

  1. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
  2. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro viešojo intereso išsaugoti valstybinės reikšmės miškų plotų visos visuomenės reikmėms apsauga bei teisingo atlyginimo už paimamą nuosavybę priteisimas.
  3. Pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašomų panaikinti skundžiamų administracinių aktų dalių neteisėtumas, reikalavimai pripažinti negaliojančiomis paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį ir sandorių dalis bei taikyti restituciją grindžiami tuo, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos į žemės sklypus, kuriuose yra valstybinės reikšmės miško plotai, kurie turi būti grąžinti valstybei.
  4. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, pareiškimą patenkino iš dalies: panaikino skundžiamas administracinių aktų dalis, pripažino negaliojančiomis ginčijamas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį ir sandorių dalis bei taikė restituciją, t. y. grąžino natūra Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 6,8516 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 14,4676 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m., ir 0,1702 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 1,4222 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ( - ), Telšių m.; priteisė iš Lietuvos Respublikos valstybės atsakovui UAB „Želvaičių valda“ 63 566,06 Eur.
  5. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas vietoj pareiškėjo prašytos iš Lietuvos Respublikos valstybės atsakovui UAB „Želvaičių valda“ priteisti sumos (15 264,36 Eur) jam priteisė didesnę sumą (63 566,06 Eur), nes kompensaciją skaičiavo pagal vidutinę žemės sklypų rinkos vertę 2015 metais, o ne pagal 2005 metų sandorių ar vidutinę rinkos vertę, kaip tai darė prokuroras, paduodamas pareiškimą. Pareiškėjas bei atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, ir NŽT Telšių skyrius (toliau – ir apeliantai), nesutikdami su UAB „Želvaičių valda“ priteistu sumos už valstybei grąžintinas ginčo žemės sklypų dalis dydžiu, padavė apeliacinius skundus, kuriuose šią bylos dalį prašo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsakovas Telšių rajono savivaldybės taryba prisideda prie atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, ir NŽT Telšių skyriaus apeliacinio skundo, o atsakovas UAB „Želvaičių valda“ atsiliepime į apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundus atmesti ir atsakovui priteistą sumą padidinti iki 74 627,55 Eur.
  6. Atsižvelgusi į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad esminis šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka aspektas yra susijęs su tuo, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė iš valstybės UAB „Želvaičių valda“ už valstybei grąžintinas ginčo žemės sklypų dalis priteistinos sumos dydį.
  7. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas E. V. ir A. V. yra baigtas, atsakovas A. V., kuriam buvo iš dalies neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės, ir atsakovė D. F. V., paveldėjusi tam tikras ginčo žemės sklypų dalis, pirkimo–pardavimo sandoriais perleido ginčo žemės sklypus UAB „Želvaičių valda“, tokiais veiksmais išreiškė valią pakeisti turto rūšį ir daugiau nebeturi intereso juo disponuoti. Dėl šių aplinkybių pagrįstai buvo sprendžiama dėl restitucijos taikymo valstybei ir paskutiniam turto įgijėjui, iš kurio paimamas turtas natūra grąžinamas valstybei, o valstybė, gaunanti miesto mišką, įpareigota paskutiniam turto įgijėjui sumokėti kompensaciją.
  8. Restitucijos taikymo esminiai principai yra įtvirtinti CK X skyriuje. Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį restitucija yra taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio (iš pradžių) arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.146 str.). CK 6.147 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji piniginio ekvivalento, kai restitucija taikoma ne natūra, o piniginiu ekvivalentu, apskaičiavimo taisyklė, kad piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2012).
  9. Teisės teorijoje bei teismų praktikoje yra skiriami daiktinių ir prievolinių pažeistų asmens teisių gynimo būdai, susiję su neteisėtu daikto valdymu. Daikto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo, įskaitant ir jo išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (vindikacija), yra daiktinių asmens teisių gynimo būdas; daikto savininkas tokį ieškinį turi teisę pareikšti daiktinių teisės normų pagrindu (CK 4.95–4.97 straipsniai), įrodinėdamas valdymo teisės praradimo faktą, kitas šiose normose nustatytas vindikacinio ieškinio sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2011). Teismui sprendžiant dėl turto išreikalavimo pagal ieškovo vindikacinį reikalavimą lemiamą reikšmę turi nustatymas, kas yra tikrasis turto savininkas. Daiktinių teisės normų pagrindu turtas išreikalaujamas, kai jo savininkas nėra perleidęs nuosavybės teisių į tą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2016 32 punktas, 2017 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-248/2017 12 punktas).
  10. Restitucijos taikymo ypatumai tais atvejais, kai panaikinami administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, yra išaiškinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad kai restitucija taikytina visų pirma dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o atsakovams – fiziniams asmenims taikomi tokie minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, kokie nustatyti įstatyme. Tinkamas nuosavybės teisių atkūrimas yra valstybės pareiga, pripažinus nuosavybės teisių atkūrimo procesą pabaigtu ir neįpareigojant šių asmenų grąžinti turto įgijėjams pagal sandorius gautų pinigų, restitucija taikytina valstybei ir paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, nes priešingu atveju šių turto įgijėjų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o valstybės – pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Taigi valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos.
  11. Nagrinėjamai bylai taip pat yra reikšmingi teisingo atlyginimo už valstybei natūra grąžinamą turtą dydžio nustatymo principai, išdėstyti EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendime byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07), kuriame, be kita ko, išaiškinta, kad kompensacijos sąlygos pagal atitinkamus įstatymus priklauso nuo vertinimo, ar ginčijama priemonė taikoma atsižvelgiant į reikiamą teisingą pusiausvyrą ir, svarbiausia, ar ji neužkrauna pareiškėjai neproporcingos naštos (65 punktas). Pirmiau minėta pusiausvyra paprastai būna pasiekiama tais atvejais, kai asmenims, iš kurių buvo atimta nuosavybė, sumokama tokia kompensacija, kuri yra pagrįstai susijusi su to turto „rinkos“ verte, nustatyta turto nusavinimo metu (66 punktas). Kompensacijos dėl pareiškėjos nuosavybės teisės į žemę panaikinimo dydis turi būti skaičiuojamas pagal nuosavybės vertę jos praradimo dieną (67 punktas). Nuosavybės atėmimas nesumokėjus pagrįstai su jos verte susijusios kompensacijos paprastai bus laikomas neproporcingu apribojimu, nepateisinamu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio prasme. Vis dėlto ši nuostata neužtikrina teisės į visišką kompensaciją visais atvejais, nes teisėti „viešojo intereso“ tikslai gali pareikalauti atlyginti mažiau negu rinkos vertė (40 punktas). Siekdamas įvertinti pareiškėjams tenkančią naštą, teismas privalo įvertinti individualias kiekvienos bylos aplinkybes, o būtent – sąlygas, kuriomis buvo įgyta ginčijama nuosavybė, bei kompensaciją, kurią už atimtą nuosavybę pareiškėjai gavo, taip pat pareiškėjų asmeninę ir socialinę padėtį (51 punktas).
  12. Sprendžiant dėl protingos kompensacijos priteisimo, turi būti atsižvelgiama į laikotarpį, kada valstybė pastebėjo savo padarytą klaidą ir kaip greitai ją ištaisė (EŽTT 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimo byloje Romankevič prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 25747/07) 46–47 punktai).
  13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartyje civilinėje byloje 3K-3-92/2015, kuri taip pat grindžiama EŽTT praktika bei minėta byla, atkreiptas dėmesys ir į tai, kad kadangi nagrinėjamu atveju sklypas, panaikinus sandorius, privalo būti grąžintas valstybės nuosavybėn, tai, nustatant protingą kompensacijos už paimamą iš kasatorės turtą dydį, svarbus asmens sąžiningumo vertinimas; administracinių aktų neteisėtumas savaime nėra pagal tokius teisės aktus įgijusio nuosavybę asmens nesąžiningumo prezumpcija; protingai kompensacijai nustatyti teismas turi įvertinti ir tai, kad žemės sklype, kuris taisant valstybės padarytas klaidas paimtas iš kasatorės, yra jai ir atsakovui nuosavybės teise priklausančių statinių; priteisiant kompensaciją vertintinas ir infliacijos poveikis, taip pat nustatytinos ir vertintinos aplinkybės dėl kasatorės asmeninės bei socialinės padėties.
  14. Pažymėtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
  15. Sprendžiant dėl teismų praktikoje suformuotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių reikšmės kitose nagrinėjamose bylose kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinama, ar suformuota taisyklė buvo byloje esant tapačioms ar labai panašioms aplinkybėms kaip ir nagrinėjama byla. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi precedentai tose bylose, kuriose pritaikius restituciją ir paėmus žemės sklypus valstybei, asmenims išliko teisė tęsti nuosavybės teisių atkūrimą įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-633-492/2017, kt.), bei precedentai tose bylose, kuriose laiko tarpas nuo teisių į grąžintiną turtą įgijimo iki jų kvestionavimo teisme nėra itin didelis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1185-525/2017, kt.).
  16. Minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 buvo priimta taip pat sprendžiant dėl administracinių aktų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškų plotą, panaikinimo bei miškų grąžinimo valstybei. Šioje byloje nuo sandorių, kuriais nuosavybės teisės buvo perleistos kitiems asmenims, iki prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinio pareiškimo teisme buvo praėjęs santykinai nedidelis laiko tarpas (2 metai), toks laikotarpis dažniausiai neturi didelės reikšmės rinkos kainų pokyčiams. Be to, dėl ekonominių priežasčių nekilnojamojo turto rinkos kainos per laikotarpį nuo minėtoje byloje aktualių sandorių sudarymo (2006 m.) iki teismų sprendimų priėmimo (2010–2012 m.) turėjo tendenciją mažėti, todėl teisėjų kolegija toje byloje suformuotas taisykles taiko atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje konkrečius reikšmingus aspektus bei vėlesnes aktualias teismų praktikos tendencijas.
  17. Nagrinėjamoje byloje dėl sandorių, sudarytų 2005 m. rugpjūčio mėnesį, prokuroras, gindamas viešąjį interesą, į teismą kreipėsi praėjus beveik 10 metų – 2015 m. birželio 23 d. Toks laiko tarpas negali būti vertinamas kaip neturinti esminės reikšmės aplinkybė sprendžiant dėl teismų praktikoje suformuotų restitucijos taikymo taisyklių atlyginimo dydžio paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, nustatymo aspektu.
  18. Ilgas nekilnojamojo turto valdymo nuosavybės teise laiko tarpas yra neatsiejamas nuo asmens ekonominio pobūdžio lūkesčių teisėtais būdais disponuoti šia nuosavybe rinkos sąlygomis, taip pat nuo turto rinkos vertės pokyčių dėl infliacijos, todėl nuosavybės netekimas reiškia ir tam tikrų galimybių, susijusių su turto rinkos vertės padidėjimu, investicinių projektų įgyvendinimu, praradimą. Tokiais atvejais sprendžiant dėl atlyginimo dydžio už natūra valstybei grąžintiną turtą, per ilgą nekilnojamojo turto valdymo laikotarpį susiformavę teisėti lūkesčiai neturi būti paneigiami.
  19. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad asmenų, kuriems neteisėtais administraciniais aktais buvo atkurtos nuosavybės teisės, sąžiningumas nuosavybės teisių atkūrimo procese nebuvo paneigtas, nagrinėjamu atveju situaciją lėmė valstybės institucijų veiksmai; atsakovo UAB „Želvaičių valda“ veiksmų sąžiningumas taip pat nėra paneigtas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad dėl netinkamo valdžios institucijų darbo asmeniui, kurio sąžiningumas nepaneigtas, atkūrus nuosavybės teises, o vėliau panaikinus administracinius aktus, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų šio asmens teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugos; valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius.
  20. Teisėjų kolegija, pritardama minėtiems pirmosios instancijos teismo argumentams, atsižvelgdama į siekiamų tikslų teisėtumą ir taikomų priemonių būtinumą (valstybinės reikšmės miškų grąžinimui visos visuomenės interesais), nagrinėjamoje byloje akcentuoja taikomų priemonių proporcingumą sąžiningam asmeniui mokėtino atlyginimo dydžio nustatymo aspektu.
  21. Apeliantų argumentai, kad valstybei yra grąžinami valstybinės reikšmės miškai, kurie yra išimti iš civilinės apyvartos, todėl jų rinkos vertė negali būti nustatyta, o tuo pačiu asmeniui, iš kurio paimamas turtas natūra grąžinamas valstybei, negali būti priteisiama kompensacija, apskaičiuota pagal vidutines rinkos vertes, nustatytas Nekilnojamojo turto registre, atmestini. Minėta, kad atsakovas UAB „Želvaičių valda“ ginčo žemės sklypus įsigijo 2005 metais, t. y. valdė ilgą laiko tarpą, įsigytų žemės sklypų paskirtis buvo nurodyta žemės ūkio, miško žemė nurodyta tik kaip naudmenos, visuose trijuose sklypuose buvo ketinama įrengti vieną gyvenamųjų namų kvartalą, buvo parengtas vienas detalusis planas, savivaldybės tarybos 2008 m. sprendimais žemės sklypų paskirtis buvo nustatyta kita (naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos). Šios aplinkybės patvirtina, kad ilgą laiko tarpą žemės sklypai turėjo rinkos vertę, atsakovas buvo įgijęs ekonominio pobūdžio lūkesčius teisėtais būdais disponuoti šia nuosavybe, todėl jo netekimai grąžinus dalį turto natūra valstybei negali būti laikomi kaip neturintys rinkos vertės ekvivalento. Apeliantų nurodomas aspektas, kad valstybinės reikšmės miškai bendrąja prasme nėra civilinės apyvartos objektas, negali paneigti asmens teisės į teisingą ir adekvatų praradimų kompensavimą, už kurį atsakomybė tenka valstybei. Aptariamu atveju situacija, kai valstybė turi teisingai atlyginti asmeniui už natūra jai grąžinamą turtą, negali būti vertinama kaip neproporcinga pareiga valstybei, nes, kaip jau buvo minėta, adekvati kompensacija tapatintina ne su valstybei perduodamo turto rinkos vertės nebuvimu, bet su asmens praradimais turto paėmimo metu, kurie nagrinėjamu atveju susiformavo asmeniui valdant nuosavybę rinkos sąlygomis ilgą laiką ir įgavo pakankamai apibrėžtą teisėtų ekonominio pobūdžio lūkesčių, betarpiškai susijusių su konkrečių žemės sklypų rinkos verte, išraišką. Netekus reikšmingos žemės sklypų dalies, sąžiningo asmens teisėtai susiformavę lūkesčiai negali būti paneigiami dėl to, kad dėl valstybės institucijų padarytų klaidų valstybei grąžinamas turtas ateityje nebegalės būti civilinės apyvartos objektu, nors iki prokuroro pareiškimo pateikimo teismui šis turtas galėjo būti rinkos sąlygomis nevaržomai perleistas neribotą skaičių kartų.
  22. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad atsakovo UAB „Želvaičių valda“ sąžiningumas nėra paneigtas, kad jis ginčo žemės sklypais kaip rinkos vertę turinčiais objektais disponavo ilgą laiką, įgijo teisėtus ekonominio pobūdžio lūkesčius, kurie betarpiškai susiję su disponavimu ginčo žemės sklypais, kaip turinčiais rinkos vertę objektais, konstatuoja, kad paėmus atsakovo turtą natūra ir grąžinus valstybei, jam nustatytino atlyginimo dydis turi būti tokio turto, esančio rinkoje, vertės ekvivalentas, skaičiuojamas pagal nuosavybės vertę jos praradimo dieną. Toks restitucijos taikymas, nulemtas valstybės institucijų padarytų klaidų, neturi būti suprantamas kaip valstybės padėties nepagrįstas ir nesąžiningas pabloginimas CK 6.145 straipsnio 2 dalies prasme.
  23. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė atsakovui priteistino atlyginimo dydį, rėmėsi Nekilnojamojo turto registre nustatyta vidutine rinkos verte, atsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjas kitokių duomenų, paneigiančių Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nustatytą ginčo žemės sklypų vidutinę vertę, nepateikė, ir pagrįstai iš valstybės atsakovui UAB „Želvaičių valda“ priteisė 63 566,06 Eur sumą. Pažymėtina, kad pareiškėjui byloje tenka pareiga pagrįsti visas restitucijai taikyti reikšmingas aplinkybes, tarp jų ir asmeniui, iš kurio paimamas nekilnojamasis turtas ir grąžinamas valstybei, mokėtino atlyginimo dydį. Apeliacinės instancijos teismui teikiamų atsakovo UAB „Želvaičių valda“ argumentų dėl didesnio priteistino atlyginimo dydžio teisėjų kolegija nenagrinėja, nes atsakovas apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteikė, peržengti apeliacijos ribas pagrindų nėra.
  24. Teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų apeliaciniams skundams tenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, bei atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus apeliacinius skundus atmeta.

13Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

14Pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, bei atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus apeliacinius skundus atmesti.

15Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai