Byla e2A-787-157/2016
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-941-173/2016 pagal ieškovo bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko ieškinį atsakovams G. U., A. U., P. U., A. U., M. R. B., M. V., trečiajam asmeniui notarei Z. R. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Kauno apygardos teismas 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2013-06-07, AB Ūkio bankui (toliau ir bankas) iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Valnetas“ (toliau ir administratorius).

5BAB Ūkio banko administratorius (toliau ir ieškovas) 2015 m. rugpjūčio 25 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) ir CK 1.86 straipsnio (tariamas sandoris) pagrindais pripažinti negaliojančiais ab initio (nuo sudarymo momento) šiuos sandorius: 1. 2013-03-08 dovanojimo sutartį, kuria sutuoktiniai G. U. ir A. U. savo sūnui P. U. asmeninės nuosavybės teise perleido negyvenamąsias poilsio patalpas, esančias (duomenys neskelbtini); 2. 2013-03-15 dovanojimo sutartį, kuria sutuoktiniai G. U. ir A. U. savo sūnui P. U. asmeninės nuosavybės teise perleido 30/707 dalių žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 3. 2013-03-12 Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį; 4. 2013-03-18 dovanojimo sutartį, kuria G. U. perleido savo seseriai M. R. B. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 5. 2014-06-09 pirkimo–pardavimo sutartį, kuria G. U. perleido M. V. laivą – katerį; 6. 2014-11-03 dovanojimo sutartį, kuria G. U. sūnus P. U. padovanojo sutuoktinei A. U. jam dovanotą 30/707 dalių žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 7. taikyti restituciją; 8. priteisti 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.

6Ieškovas nurodė, kad atsakovas G. U. banke dirbo nuo 1998 m., o nuo 2004-09-01 iki 2012-10-26 buvo administracijos vadovas, nuo 2000-06-12 iki 2012-10-26 – valdybos narys, o nuo 2009-03-27 – valdybos pirmininkas. Nors iš administracijos vadovo ir valdybos pirmininko pareigų 2012-10-26 G. U. buvo atleistas savo noru, tačiau tokį sprendimą nulėmė netinkamas pareigų vykdymas, t. y. Lietuvos bankas 2012-09-12 jam skyrė 12 500 Lt baudą bei pasiūlė nedelsiant spręsti klausimą dėl jo tinkamumo eiti banko vadovo pareigas. Lietuvos banko valdyba 2013-02-12 paskelbė banko veiklos apribojimą (moratoriumą), o Finansinių nusikaltimų skyrius tą pačią dieną pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 01-2-00016-13 dėl galimų banko vadovų ir akcininkų veiksmų iššvaistant banko turtą. Ikiteisminiame tyrime bankas 2013-11-14 buvo pripažintas civiliniu ieškovu – dėl galimai nusikalstamų banko vadovų veiksmų buvo padaryta370 196 000 Eur žala, o atsakovui G. U. įtarimai pareikšti 2013 m. gegužės mėn.

7Ieškovas teigė, kad banko vadovų, akcininkų neteisėti veiksmai turėjo reikšmingą įtaką banko portfelio kokybės silpnėjimui, banko mokumui ir tuo buvo padaryta žala kreditoriams, o minėtame ikiteisminiame tyrime nustatinėjamos aplinkybės, sukėlusias bankui materialinį žalą. Tvirtino, kad atsakovas G. U., siekdamas išvengti šios žalos atlyginimo, ginčijamais sandoriais 976 680 Eur sumažino turimą turtą, nesąžiningai ir neatlygintinai perleisdamas jį šeimos nariams, sau pasilikdamas tik 3 273 Eur vertės žemės sklypą. Nors šie sandoriai sudaryti 2013-03-08 – 2013-03-18, tačiau apie juos ieškovas sužinojo 2015-03-19, kai gavo leidimą susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, iš kurios paaiškėjo, kad yra areštuota tik dalis G. U. turto, todėl ieškinio senaties termino nepraleistas.

8Ieškovas teigė, kad yra pagrindas pripažinti šiuos sandorius tariamais, nes jie buvo sudaryti kitais motyvais ir jais siekiama kitų tikslų nei dovanojimas.

9Reikalavimus atsakovui M. V. ieškovas reiškė remdamasis tuo, kad pastarasis, nors ir atlygintinai įsigijo iš atsakovo G. U. laivą – katerį, tačiau tikėtina, jog sandoris buvo įformintas tik formaliai, nesumokant pinigų, o faktiškai juo ir toliau naudojasi G. U..

10II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11Kauno apygardos teismas 2016 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.

12Spręsdamas dėl ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, teismas nustatė, kad ikiteisminiame tyrime prokuroro 2013-11-04 nutarimu bankas buvo pripažintas civiliniu ieškovu, nes dėl galimai nusikalstamų jo vadovų veiksmų šiam buvo padaryta 370 196 000 Eur žala, o atsakovui G. U. pareikšti įtarimai. Remdamasis tuo, teismas sprendė, kad bankas šiuo metu nėra atsakovo G. U. kreditoriumi, nes jam neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės. Dėl to konstatavo, kad šiuo pagrindu ieškinys pareikštas nepagrįstai (CK 6.2 str., 6.38 str., 6.39 str. 1 d., 6.66 str.).

13Spręsdamas dėl ginčo sandorių pripažinimo negaliojančias CK 1.86 straipsnio pagrindu, teismas nurodė, kad bankas neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsakovui G. U., todėl nepagrįsti jo teiginiai dėl ginčijamų sandorių tariamumo. Pabrėžė, kad yra nenustatyta, jog atsakovas neteisėtais veiksmais padarė bankui žalą, todėl šis neturėjo teisės reikšti ieškinį šiuo pagrindu (CPK 5 str. 1 d.).

14III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15Ieškovas BAB Ūkio bankas apeliaciniame skunde prašo iš dalies panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimą, kuriuo buvo atmesti reikalavimai atsakovams G. U., A. U., P. U., A. U., M. R. B., ir priimti šioje dalyje naują sprendimą – pripažinti negaliojančiais ab initio: 1. 2013-03-08 dovanojimo sutartį Nr. 1495; 2. 2013-03-15 dovanojimo sutartį Nr.1660; 3. 2013-03-12 Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį Nr. 1529; 4. 2013-03-18 dovanojimo sutartį Nr. 1696; 5. 2014-11-03 dovanojimo sutartį Nr. 5500; 6. taikyti restituciją; 7. priteisti 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas (toliau ir skundžiamas teismo sprendimas). Kitos teismo sprendimo dalies ieškovas neskundžia.

16Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

171. Teismo sprendimas yra nemotyvuotas, nes neatitinka CPK 270 straipsnio reikalavimų ir kasacinio teismo išaiškinimų dėl motyvų išsamumo, sprendimo vientisumo ir suprantamumo. Dėl to yra pagrindas jį panaikinti (CPK 327 str. 1 d. 1 p., 329 str. 2 d. 4 p.). Tą patvirtina nepilnas lapas teismo argumentų dėl dviejų ieškinio pagrindų, neaiškūs ir prieštaringi motyvai bei gramatinių klaidų gausa. Teismas iš viso neanalizavo ieškovo įrodinėjamų aplinkybių, susijusių su actio Pauliana taikymo sąlygomis, ir nepasisakė, su kuriuo momentu reikia sieti ieškovo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į atsakovą G. U. atsiradimą; nepakomentavo, dėl kokių priežasčių nukrypstama nuo teismų praktikos išaiškinimo, kad tuo atveju, kai kreditoriaus reikalavimo teisė kildinama iš delikto, žala atsiranda nuo jos padarymo momento, o teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą yra tik kreditoriaus teisės apgynimas, o ne reikalavimo teisės atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011, 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Teismo sprendimo dalis dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.86 straipsnio pagrindu yra be motyvų, nes reikalavimai atmesti vadovaujantis su šiuo teisės institutu nesusijusiu motyvu (reikalavimo teisės nebuvimu). Tuo taip pat apribota ieškovo teisė į apeliaciją.

182. Teismas be aiškaus pagrindo atsisakė vadovautis teismų praktika dėl neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės nustatymo, todėl nepagrįstai sprendė, kad bankas neturi tokios teisės į atsakovus bei nepripažino ginčijamų sandorių negaliojančiais actio Pauliana pagrindu. Pirma, atsakovas G. U., ilgą laiką vadovavęs bankui, nevykdė savo kaip valdymo organo pareigų, neatskleidė egzistuojančių problemų, jų nešalino ir tokiu būdu pažeidė banko interesus, t. y. atliko neteisėtus veiksmus, nulėmusius bankrotą ir materialinės žalos atsiradimą. Šias aplinkybes patvirtina Lietuvos banko skirta 12 500 Lt bauda pagal ATPK 172 straipsnio 2 dalį už nurodymų nevykdymą, o taip pat Lietuvos banko Priežiūros tarnybos raštas, kuriame primygtinai siūloma svarstyti dėl G. U. tinkamumo eiti vadovo pareigas. Pagal 1 punkte nurodytą kasacinio teismo praktiką dėl actio Pauliana taikymo, kai reikalavimo teisė kyla iš skolininko padaryto delikto, turi būti nustatomi neteisėti veiksmai ir materialinės žalos kilimo faktas. Tai reiškia, kad banko reikalavimo teisė G. U. atsirado nuo jo neteisėtais veiksmais padarytos žalos sukėlimo momento, pažeidus Bankų įstatymo 32 straipsnio 6 dalies, 33 straipsnio 3 dalies, CK 2.87 straipsnio 1-4, 7 dalių, Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalies nuostatas. Ikiteisminiame tyrime Nr. 01-2-00016-13 pareikštame civiliniame ieškinyje yra nurodytas materialinės žalos apskaičiavimo principas, o iš įtarimo G. U. matyti, jog jis vienasmeniškais neteisėtais veiksmais padarė 10 617 519 Eur žalą, t. y. iššvaistė banko turtą (epizodas dėl UAB „Tristanas“, epizodas dėl UAB „Boslita“ ir Ko, epizodas dėl Qantum Holding SA, epizodas dėl UAB „Kapitalinis turtas“, epizodas dėl „Domus Altera“, epizodas dėl „Promneta“, epizodas dėl Balkan Investment Bank A. D.). Antra, banko reikalavimo teisė į G. U. atsirado nuo materialinės žalos padarymo momento – taip yra išaiškinta minėtose kasacinio teismo nutartyse; neabejotinai kreditoriaus reikalavimo teisei nustatyti nėra būtinas teismo sprendimas dėl žalos kreditoriui priteisimo, todėl nėra svarbu tai, kad civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo kol kas nėra nagrinėjamas teisme. Trečia, byloje įrodytos ir kitos actio Pauliana sąlygos: ginčijamais sandoriais pažeisti banko interesai, nes jais sumažintas G. U. mokumas; G. U. sandorių sudaryti su šeimos nariais neprivalėjo; atsakovai buvo nesąžiningi ir nepaneigė nesąžiningumo prezumpcijos; nėra suėjęs 2015-08-24 pateikto ieškinio senaties terminas, nes apie sandorius tapo žinoma iš ikiteisminio tyrimo medžiagos 2015-03-19 gavus informaciją apie įtariamiesiems ir su jais susijusiems asmenims taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Be to, senaties terminas nebūtų praleistas net ir termino pradžia laikant minėtų priemonių pritaikymą 2014-11-27, ar 2014-09-03, kai ieškovas pradėjo domėtis atsakovų turtu.

193. Teismas nepagrįstai į sandorio pripažinimo tariamu (CK 1.86 str.) sąlygas įtraukė actio Pauliana sąlygos – neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės – įrodinėjimo būtinybę. Taip pat be pagrindo nepasisakė nei dėl ginčo sandorių valios juos sudaryti (pirmos būtinos sąlygos), nei dėl jų realaus vykdymo (antros būtinos sąlygos), nors byloje pateikti įrodymai, kad jie sudaryti iš karto po banko veiklos apribojimo, o jų tikslas buvo įforminti formalų turto perleidimą, sumažinti turto masę ir taip pat išvengti banko reikalavimų nukreipimo į jį. Paminėtas teisines aplinkybes patvirtina tai, kad sandoriai sudaryti vienu metu per 5 dienas, turtu ir toliau naudojasi G. U., jis perleistas artimiausiems šeimos nariams. Tačiau teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką dėl sandorių negaliojimo CK 1.86 straipsnio pagrindų ir reikšmingų aplinkybių ir jų iš viso nenustatinėjo bei nevertino. Be to, tariamas sandoris yra niekinis, todėl teismas turi pareigą ex officio konstatuoti jo negaliojimą, net ir nesant šalies reikalavimo (CK 1.78 str. 5 d.).

20Atsakovai G. U., A. U., P. U., A. U., M. R. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Teigia, kad:

  1. Apeliantas inicijuoja nepagrįstus teisminius ginčus, pvz. prieš P. U. buvo pradėti procesai dėl milijoninės žalos atlyginimo, kurie „subliuško“ po įrodymų analizės (Kauno apygardos teismo civilinės bylos Nr. e2-1302-390/2015, e2-1284-324/2015). Be to, apeliantas neginčija teismo sprendimo dalies, kuria atmestas jo reikalavimas M. V., nors ir su šiuo atsakovu sudarytą sandorį ginčijo remdamasis tomis pačiomis aplinkybėmis.
  2. Teismo sprendimas yra motyvuotas, nes atskleista bylos esmė ir pasisakyta dėl ieškovo keltų reikalavimų, nurodytos taikytinos teisės normos ir išdėstyta išvadų argumentacija (CPK 177 str. 1 d., 185 str., 265 str. 1 d., 270 str.). Absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas, t. y. kai neatsakoma į esminius faktinius ir teisinius bylos aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Apeliantas deklaratyviai teigia, kad atsakovas G. U. netinkamai vykdė banko vadovo pareigas, nes vien ikiteisminiame tyrime pareikštas civilinis ieškinys visiems buvusiems banko vadovams ir akcininkams nepatvirtina apelianto įrodinėjamos aplinkybės, kad jis yra atsakovo G. U. kreditorius. Nėra jokio teisminio ar kitos institucijos priimto neginčijamo dokumento, kuris leistų G. U. laikyti apelianto skolininku. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. vasario 18 d. nutartimi panaikino atsakovams taikytas laikinąsias apsaugos priemones, konstatavęs, kad ieškinys preliminariai yra nepagrįstas dėl pirmiau nurodytos aplinkybės. Be to, iš viso neaišku, kodėl apeliantas laiko save ne tik G. U., bet ir kitų atsakovų kreditoriumi.
  3. Apeliantas neteisingai teigia, kad yra visos CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, nes, pirma, jis yra praleidęs ieškinio senaties terminą – civilinis ieškinys ikiteisminiame tyrime pareikštas 2013-10-31, kas paneigia jo teiginį, kad su ikiteisminio tyrimu apeliantas galėjo susipažinti tik 2015 m. kovą. Antra, teismas teisingai nurodė, kad ginčo sandoriais nebuvo pažeisti banko ir jo kreditorių interesai. Trečia, atsakovai buvo sąžiningi: G. U. išėjimą iš darbą ir ginčo sandorių sudarymą nulėmė jo amžius ir prasta sveikata (2009-07-17 jam implantuotas elektrokardiostimuliatorius, 2013 m. balandį patyrė miokardo infarktą, serga diabetu); P. U. užsiima verslu ir buvo įsipareigojęs AB Šiaulių bankui atskirti savo ir A. U. (sutuoktinės) turtą bei jį įkeisti minėtam bankui – hipoteka šiam turtui nėra pasibaigusi, kas taip pat patvirtina sandorių realumą. Siekdamas užtikrinti A. U. finansinį stabilumą ateityje, P. U. jai padovanojo objektus, esančius (duomenys neskelbtini).
  4. Apeliantas neteisingai teigia, kad sandoriai yra negaliojantys, nes tariami (CK 1.86 str.). Kadangi apeliantas neturi galiojančio reikalavimo atsakovui G. U., ieškinio patenkinimas jam nesukels jokių padarinių. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo pagrindas, nes jo patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2013, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1295/2014). Be to, sandoriais buvo siekiama realių pasekmių ir jie vykdomi: aplinkybės paminėtos 3 punkte, atsakovas P. U. yra sudaręs paslaugų teikimo sutartis su tiekėjais dėl turto (duomenys neskelbtini), atsakovė M. R. B. parodė, kad padovanotu turtu faktiškai naudojasi nuo 2011 m., o apeliantas nepateikė įrodymų, kad atsakovas G. U. kaip savininkas naudojasi perleistu turtu. Taip pat ginčijamais sandoriais buvo išreikšta tikroji G. U. valia ir įteisinti seniai įvykę susitarimai su sūnumi ir seserimi, o dėl jo sveikatos taip pat buvo pasidalytas turtas su sutuoktine, kad šiai nereikėtų ateityje tvarkyti paveldėjimo dokumentų, į turtą nepretenduotų kiti giminaičiai ir kt. Be to, sutuoktinei atitekęs gyvenamasis namas, esantis Algirdo g. 34A-1, Kaune, buvo įsigytas už jos tėvų lėšas, todėl jis ir taip buvo asmeninė jos nuosavybė.

21IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

23Pagal CPK 263 straipsnio nuostatas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti skundo ribas nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo ar jo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas ieškovo BAB Ūkio banko (toliau ir ieškovas, apeliantas, bankas) apeliacinio skundo ribų (CPK 320 str. 2 d., 329 str.).

24Teisėjų kolegija, apibrėždama šios apeliacinės bylos ribas, pažymi, kad apeliantas neskundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria netenkintas jo reikalavimas pripažinti negaliojančia katerio pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą atsakovų G. U. ir M. V., todėl ši teismo sprendimo dalis yra įsiteisėjusi (CPK 13, 18 str., 279 str. 1 d., 320 str. 1 d.). Apeliantas skundžią tą sprendimo dalį, kuria atmesti jo reikalavimai pripažinti negaliojančiomis keturias turto dovanojimo sutartis, sudarytas tarp šeimos narių, ir sutuoktinių G. U., A. U. turto pasidalijimo sutartį. Šios teismo sprendimo dalies teisėtumas ir pagrįstumas yra apeliacijos objektas.

25Atsižvelgdama į tai, kad ieškinio reikalavimai reiškiami banko bankroto administratoriaus iš esmės dėl buvusio ilgalaikio banko administracijos vadovo G. U. sandorių, sudarytų tarp šeimos narių, kuriais buvo perleistas šiam asmeniui priklausęs turtas ir atitinkamai sumažinta jo turimo turto masė, teisėjų kolegija laiko būtina visų pirma nurodyti aktualias faktines aplinkybes.

26Faktinės bylos aplinkybės

27Atsakovas G. U. banko administracijos vadovu buvo paskirtas valdybos 2004-09-01 nutarimu ir šias pareigas ėjo iki 2012-10-26, kuomet taryba patenkino jo prašymą atleisti jį iš šių, o taip pat valdybos pirmininko pareigų. Taigi banko vadovo pareigas atsakovas G. U. ėjo daugiau kaip 8 metus. Banko vadovu nuo 2012-10-29 iki 2013-04-10 buvo paskirtas A. Ž..

28Pagal bylos duomenis G. U. banke pradėjo dirbti 1998-08-12 Turto valdymo skyriaus ekspertu, taip pat nuo 1999-04-02 jis buvo ir kolegialaus banko priežiūros organo (valdybos) narys; nuo 2002-01-21 ėjo Paskolų komisijos pirmininko pareigas; banko valdyba G. U. 2000-06-02, 2002-03-26 nutarimais nuo 2000-06-12 paskyrė valdybos pirmininko pavaduotoju, o 2009-03-27 jis išrinktas banko valdybos pirmininku.

29Lietuvos banko valdyba 2012 m. rugsėjo 12 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 165.1-1 paskyrė G. U., kaip banko valdybos pirmininkui ir administracijos vadovui, administracinę nuobaudą – 12 500 Lt baudą. Ši bauda skirta dėl to, kad jis neužtikrino, jog bankas įvykdytų Lietuvos banko 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 03-227 bankui nustatytą veiklos rizikos ribojimo reikalavimą sumažinti ir užtikrinti, kad banko kontroliuojamos įmonės sumažintų dydį paskolų, suteiktų su pagrindiniais banko akcininkais susijusioms įmonėms.

30Lietuvos banko Priežiūros tarnyba 2012-10-26 raštu pasiūlė banko valdybai nedelsiant spręsti klausimą dėl administracijos vadovo G. U. tinkamumo eiti banko vadovo pareigas. Nurodė, kad pirmiau minėtu Lietuvos banko 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo duotas raštiškas nurodymas, kad bankas neturi teisės sudaryti skolinimo sandorių su pagrindiniais banko akcininkais susijusiomis bendrovėmis, tačiau vadovas G. U. 2012-10-23 sudarė tarpbankinio indėlio sandorius ir tą pačią dieną padėjo tris indėlius į Balkan Investment Bank A. D.

31Lietuvos banko valdyba 2013 m. vasario 12 d. nutarimu paskelbė AB Ūkio bankui moratoriumą (veiklos apribojimas), o 2013 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 03-31 atšaukė veiklos licenciją. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pagal Lietuvos banko pareiškimą 2013-02-12 pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 01-2-00016-13 (toliau ikiteisminis tyrimas) dėl galimų banko vadovų ir akcininkų veiksmų iššvaistant turtą (BK 182 str. 2 d., 184 str. 2 d., 228 str. 1 d.). G. U., kaip banko vadovui, valdybos nariui ir paskolų komiteto pirmininkui, pranešimas apie įtarimus pareikštas 2013-04-08.

32Banko administratorius Generalinės prokuratūros prokurorui pateikė pareiškimą ir prašė pripažinti banką civiliniu ieškovu dėl banko organų bendrai padarytos 370 196 002,37 Eur (1 278 212 757 Lt) turtinės žalos atlyginimo.

33Generalinės prokuratūros prokuroro 2013 m. lapkričio 4 d. nutarimu bankas pripažintas civiliniu ieškovu ikiteisminiame tyrime dėl galimai kaltais banko vadovo veiksmai padarytos žalos atlyginimo. Šiame prokuroro nutarime nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu jau surinkta medžiaga sudaro pagrindą manyti, kad žala bankui iš tiesų buvo padaryta.

34Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2013-06-07, bankui iškelta bankroto byla; 2013 m. spalio 17 d. nutartimi patvirtinti kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas, kurių bendra suma sudarė 1 435 484 025,53 Lt (ginčijamų reikalavimų suma – 25 268 766,93 Lt), šis sąrašas nuolat tikslinamas; 2014 m. liepos 2 d. nutartimi bankas pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto.

35Iš informacinės teismų sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad banko bankroto administratorius 2015 m. pareiškė eilę ieškinių, ginčydamas banko su trečiaisiais asmenimis sudarytas sutartis, dalis kurių teismų buvo patenkinti (CPK 179 str. 3 d.). Tai yra:

36Kauno apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimu už akių, įsiteisėjusiu 2014-10-31, patenkino BAB Ūkio banko reikalavimus, pareikštus atsakovui UAB Vilniaus koncertų ir sporto rūmams, ir pripažino negaliojančia 2009-09-02 sudarytą paslaugų sutartį CK 6.66 straipsnio pagrindu bei taikė restituciją – įpareigojo atsakovą grąžinti bankui 729 966,98 Eur (2 520 430 Lt). Teismas, be kita ko, konstatavo, esant įrodytą, jog ginčo sandoris buvo sudarytas dešimt kartų didesnėmis nei rinkos kainomis, tuo nepagrįstai sumažinta banko turto vertė, pabloginta jo finansinė padėtis ir mokumas, kas pažeidė kreditorių interesus, kurių dalies reikalavimo teisė egzistavo sudarant ginčijamą sandorį, o po to buvo patvirtinta ieškovės bankroto byloje; kad tuo pačiu ginčo sandoris yra priešingas ir banko įmonės veiklos tikslams, nes dėl priešpriešinių įsipareigojimų disproporcijos sandoris prieštarauja banko teisnumui (civilinė byla Nr. 2-1989-324/2014).

37Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 4 d. sprendimu už akių, įsiteisėjusiu 2015-04-07, patenkino BAB Ūkio banko reikalavimus, pareikštus atsakovui LVšĮ Kauno apskrities futbolo rėmimo fondui, ir pripažino negaliojančiais sandorius – paramos ir bendradarbiavimo sutartis, kurių pagrindu VšĮ Kauno apskrities futbolo rėmimo fondui per 2010–2011 metus bankas suteikė 991 387,85 Eur (3 423 064 Lt) paramą bei šią pinigų sumą priteisė bankui. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad minėti sandoriai prieštarauja banko veiklos tikslams, žalingi ir nenaudingi bankui bei jo kreditoriams (CK 1.82, 6.66 str.); kad ieškovas – komercinis bankas, surinkdamas iš asmenų indėlius ir šias lėšas naudodamas kitoje finansinėje veikloje (skolindamas, investuodamas į vertybinius popierius, kt.), privalėjo maksimaliai siekti iš šių veiksmų gauti pajamų ir pelno, veikti išimtinai kreditorių interesais ir jų naudai, tačiau to nepadarė (civilinė byla Nr. e2-901-153/2015).

38Kauno apygardos teismas 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu pripažino negaliojančiomis nuo sutarties sudarymo momento (ab initio) banko ir UAB „Norventa“ 2011-03-15 Turto administravimo sutarties Nr. 60-105-1-2011 su vėlesniais 7.1.1 punkto ir 7.1.2 punkto pakeitimais sąlygas, kuriomis bankas įsipareigojo mokėti 7 procentų dydžio metinį administravimo mokestį nuo turto vertės bei sėkmės mokestį administratorei UAB „Norventa“; taikė restituciją ir priteisė bankui iš UAB „Norventa“ 1 052 025,40 Eur. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. spalio 12 d. nutartimi pakeitė minėtą sprendimą, pripažindamas negaliojančia 2011-03-15 Turto administravimo sutartį Nr.60-105-1-2011 su vėlesniais pakeitimais nuo sutarties sudarymo momento (ab initio) ir taikydamas restituciją bei priteisdamas iš atsakovės UAB „Norventa“ 1 288 222,43 Eur. Teisėjų kolegija nurodė, kad ginčo sutarties sudarymo metu banko finansinė būklė nebuvo gera, o nepagrįstai didelė, rinkos kainą viršijanti sandorio vertė dar labiau sumažino banko turtą bei jo kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus (CK 6.66 str.); konstatavo, kad šis sandoris taip pat akivaizdžiai buvo ekonomiškai nenaudingas bankui, o sandorio šalys veikė nesąžiningai (CK 1.82 str.). Šią apeliacinio teismo nutartį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. balandžio 1 d. nutartimi paliko nepakeistą, papildomai nurodęs, kad ginčo sutartis buvo akivaizdžiai žalinga bankui, nes buvo neracionaliai perkamos paslaugos, kurių naudos negalėjo pagrįsti nei bankas, nei atsakovė UAB „Norventa“; kad sudarydamos sutartį šalys elgėsi nesąžiningai; kad sutartis prieštaravo banko veiklos tikslams ir pažeidė kreditorių interesus, kt. (civilinė byla Nr. 2-764-264-264/2015, Nr. 2A-927-196/2015; Nr. 3K-3-198-684/2016). Šioje civilinėje byloje trečiuoju asmeniu dalyvavo G. U..

39Kauno apygardos teismas 2015 m. birželio 1 d. sprendimu patenkino ieškovo banko bankroto administratoriaus ieškinį atsakovei Šveicarijos įmonei Quantum Holding SA, trečiajam asmeniui be savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje G. U. – CK 6.66 ir 1.82 straipsnių pagrindu pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento (ab initio) šalių 2008 m. nuomos sutartį dėl pastato, esančio 43 Grosvenor Street, London W1, taikė restituciją ir priteisė bankui iš atsakovo 199 528,19 Eur (688 930,95 Lt). Teismas konstatavo, kad egzistuoja visos CK 1.82, 1.86, 6.66 straipsniuose įtvirtintos sąlygos ir pagrindai (civilinė byla Nr. 2-907-254/2015). Šis teismo sprendimas neįsiteisėjęs, nes byla su trečiojo asmens G. U. apeliaciniu skundu perduota nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui. Teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 14 d. nutartimi bylos nagrinėjimas atidėtas be datos (civilinė byla Nr. 2A-192-241/2016) (CPK 179 str. 3 d.).

40Be to, Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-902-480/2015 pagal ieškovo banko ieškinį atsakovams VšĮ Kauno „Žalgirio“ rėmėjas, UAB „Kauno arena“, tretiesiems asmenims notarei J. M. ir G. U., 2015 m. kovo 31 d. nutartimi patvirtino bylos šalių sudarytą taikos sutartį. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs trečiojo asmens G. U. atskirąjį skundą, kuriame buvo prašoma iš rezoliucinės teismo nutarties dalies pašalinti teiginius, kad banko vardu veikę asmenys sudarė nenaudingas bankui sutartis, kurių pagrindų bankas išmokėjo lėšas, 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi šio skundo netenkino. Apeliacinis teismas nurodė, kad tiek pagal sutarčių laisvės principą, tiek pagal teisės normas, reglamentuojančias taikos sutarčių sudarymą, šalims nedraudžiama tokioje sutartyje pažymėti jiems aktualias nuostatas ar prielaidas, sudarančias galimybę susitarti dėl konkretaus ginčo išsprendimo būdo ir tokią sutartį sudaryti apskritai; kad tokių nuostatų įrašymas į taikos sutartį bei jų atspindėjimas šią sutartį patvirtinančioje teismo nutartyje negali būti vertinamas kaip apelianto nurodomų materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, kuris galėtų būti pagrindu panaikinti atitinkamą nutarties dalį; pažymėjo, kad apeliantas nėra taikos sutarties šalimi, o pagal CK 6.985 straipsnio 1 dalį teismo patvirtinta taikos sutartis galutinio teismo sprendimo galią turi tik jos šalims (civilinė byla Nr. 2-1132-516/2015).

41Pagal minėtos sistemos LITEKO duomenis, taip pat yra išnagrinėtos / nagrinėjamos ir kitos civilinės bylos tiek pagal bankroto administratoriaus ieškinius, tiek bankrutavusiam bankui kaip atsakovui, kuriose nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su įvairių banko sandorių, vadovaujant taip pat ir atsakovui G. U., teisėtumu ir pan. (pvz., Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-1262-264/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-207-219/2016, kt.).

42Kaip jau buvo nurodyta šioje nutartyje pirmiau, nagrinėjamoje byloje banko bankroto administratorius 2015-08-25 pareiškęs ieškinį atsakovams prašė pripažinti negaliojančiomis ab initio CK 1.86 ir 6.66 straipsnių pagrindais dovanojimo, sutuoktinių turto pasidalijimo sutartis, kuriomis, bankroto administratorius tvirtinimu, buvęs ilgametis banko administracijos vadovas G. U., siekdamas išvengti turtinių pasekmių – atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą bankui ir jo kreditoriams, tikslingai ir nesąžiningai sumažino turimo turto masę, neatlygintinai perleisdamas jį artimiausiems šeimos nariams – atsakovams sūnui, sutuoktinei, seseriai. Taigi šioje byloje ginčijamos 2013-03-08 dovanojimo sutartis, kuria sutuoktiniai G. U. ir A. U. savo sūnui P. U. asmeninės nuosavybės teise perleido negyvenamąsias poilsio patalpas, esančias (duomenys neskelbtini); 2013-03-15 dovanojimo sutartis, kuria sutuoktiniai G. U. ir A. U. savo sūnui P. U. asmeninės nuosavybės teise perleido 30/707 dalių žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 2013-03-12 sutuoktinių turto pasidalijimo sutartis; 2013-03-18 dovanojimo sutartis, kuria G. U. perleido savo seseriai M. R. B. žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); 2014-11-03 dovanojimo sutartis, kuria G. U. sūnus P. U. padovanojo sutuoktinei A. U. jam dovanotą 30/707 dalių žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Prašoma taikyti restituciją ir priteisti 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Taip pat buvo ginčijama 2014-06-09 pirkimo–pardavimo sutartis, kuria G. U. perleido M. V. laivą – katerį, tačiau, kaip minėta, apeliacinio skundo toje dalyje nėra.

43Atsakovas G. U., prieštaraudamas pareikštiems reikalavimams, išėjimo iš darbo ir ginčo sandorių sudarymo būtinybę grindžia savo amžiumi, pablogėjusia sveikata ir, atitinkamai, siekiu pasirūpinti / užtikrinti savo šeimos ateitį.

44Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu netenkino ieškovo reikalavimų pripažinti negaliojančiais ginčo sandorius CK 1.86, 6.66 straipsnių pagrindais, konstatavęs, kad bankas neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsakovui G. U., todėl jo sudaryti sandoriai negali pažeisti banko ir jo kreditorių interesų. Apeliantas (bankas) su tuo nesutinka. Toliau teisėjų kolegija dėl to pasisako.

45Dėl CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygų

46Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką, tinkamai nurodė actio Pauliana (CK 6.66 str.) taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtina visų nurodytų sąlygų visuma.

47Taigi tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir atsakovai G. U., A. U., P. U., A. U., M. R. B. savo atsiliepime į ieškovo BAB Ūkio banko administratoriaus apeliacinį skundą teisingai nurodo, kad viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų – kreditoriaus turima neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį.

48Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo momentas priklauso nuo prievolės prigimties: sutartinių prievolių atsiradimas siejamas su sutarties sudarymu, o prievolės iš delikto atsiradimas ? su žalos padarymu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2016 m. balandžio 1 d. nutartį, priimą civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-915/2016, kt.).

49Kaip nustatyta pirmiau, ieškovas savo reikalavimo teisę į atsakovą G. U. kildina iš delikto – netinkamai atliktų vadovo fiduciarinių, valdybos pirmininko pareigų bei įrodinėja, kad jo neteisėtais veiksmais buvo padaryta materialinė žala tiek bankui, tiek jo kreditoriams. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad G. U. yra pareikšti įtarimai, o ieškovas pripažintas civiliniu ieškovu baudžiamosios bylos ikiteisminiame tyrime, konstatavo, kad ,,šiuo metu ieškovas nėra atsakovo G. U. kreditoriumi“, todėl nėra vienos iš būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų. Teisėjų kolegijos nuomone, teismo nustatytos faktinės aplinkybės nėra pakankamos tokiai išvadai pagrįsti (CPK 185 str.).

50Kaip žinoma, tuo atveju, kai žala kildinama iš delikto, jos atlyginimo momentas nustatytinas taikant deliktinę atsakomybę reglamentuojančias CK normas. CK 6.245 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus įstatymo numatytus atvejus. CK 6.288 straipsnio, reglamentuojančio žalos atlyginimo mokėjimą, 1 dalyje nustatyta, kad žala atlyginama nuo jos padarymo dienos, o jeigu žala atsirado vėliau, – nuo žalos atsiradimo dienos. Taigi pagal įstatymą žalos atlyginimo prievolė siejama su jos padarymo (atskirais atvejais – atsiradimo, jeigu žala atsiranda vėliau nei ji padaroma) momentu. Išimčių iš šios normos įstatyme nėra nustatyta.

51Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad aiškinant minėtas teisės normas, nėra teisinio pagrindo išvadai, jog žalos atlyginimo prievolė skolininkui atsiranda tik nuo jos konstatavimo teismo sprendimu momento. Teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą – tai tik kreditoriaus teisės apgynimas, o ne reikalavimo teisės, kaip tokios, atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003, 2011m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011).

52Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ieškovo reikalavimo teisinę prigimtį ir pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog teismas be pagrindo sprendė, kad tik esant galiojančiam teismo sprendimui dėl žalos atlyginimo atsakovo G. U., kaip buvusio banko vadovo, atžvilgiu, bankas įgytų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę šioje byloje, t. y. galėtų būti laikomas šio skolininko kreditoriumi (CPK 185 str.).

53Teisėjų kolegija taip pat pagrįstais pripažįsta apelianto teiginius, kad aplinkybė, jog baudžiamosios bylos ikiteisminiame tyrime banko pareikštas civilinis ieškinys dar nenagrinėjamas teisme, pati savaime nepaneigia galimos jo reikalavimo teisės atsakovui G. U. šioje civilinėje byloje. Teismų praktika dėl civiline ir baudžiamąja tvarka nagrinėjamų ginčų ir jų ypatumų, skirtumų bei tarpusavio santykio yra nuosekli.

54Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. birželio 9 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje 2K-7-124-648/2016, išaiškino, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam, ar už jų veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla; kai civilinis ieškinys pareikštas ikiteisminio tyrimo metu, jo metu turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį (BPK 109 str.); kad nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimas yra sudėtinė baudžiamojo proceso dalis, neatskiriama nuo įstatyme įtvirtintų baudžiamojo proceso tikslų (BPK 1 str. 1 d.); kad atsižvelgiant į baudžiamosios bylos ikiteisminio tyrimo specifiką, civilinis ieškinys ikiteisminio tyrimo metu gali būti pareiškiamas bet kurioje tyrimo stadijoje, net ir nenustačius nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens ar dalies jų, taip pat visų nusikalstamos veikos padarymo faktinių aplinkybių; kad civilinio ieškovo statuso įgijimą lemia du pagrindai – faktinis ir juridinis: faktinis pagrindas reiškia, kad byloje civilinį ieškinį gali pareikšti ne bet kas, o tik asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs žalos ir reikalaujantis ją atlyginti, šis pagrindas grindžiamas objektyviais duomenimis, leidžiančias nustatyti nusikalstama veika padarytos žalos faktą, o juridinis pagrindas – tai ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimas ar teismo nutartis pripažinti asmenį civiliniu ieškovu; kad civilinis ieškinys byloje yra įrodinėjamas ir nagrinėjamas vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o kai kyla klausimų, kurių sprendimo šis Kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos CPK normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 str. 2 d.).

55Be to, teisminėje praktikoje ne kartą yra nurodyta ribota teismo nuosprendžiu nustatytų faktų prejudicinė galia civilinėje byloje, nes teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, paprastai yra skirtingi įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis, tuo tarpu kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; kt.).

56Dar daugiau, teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nagrinėjamu atveju netgi ikiteisminio tyrimo nutraukimo faktas nebūtų lemiamas ir nesuvaržytų civilinę bylą nagrinėjančio teismo teisės kitaip vertinti atsakovo G. U., vadovavusio bankui, veiksmų, nes įrodinėjimo dalykas civilinėje teisėje neteisėtų veiksmų vertinimo prasme yra žymiai platesnis. Tai yra netgi jei būtų nustatyta, kad atsakovas G. U. nepadarė pažeidimų, kurie kvalifikuotini nusikalstamais, per se nereiškia, kad apskritai nėra ir pažeidimų, lemiančių jo civilinę atsakomybę. Tokia išvada darytina atsižvelgus į skirtingą baudžiamųjų ir civilinių įstatymų paskirtį bei teisinio reglamentavimo principus, kurie lemia netapačią tam tikrų teisės institutų ir sąvokų reikšmę baudžiamuosiuose ir civiliniuose santykiuose.

57Pažymėtina, kad atsakovo kaltė šioje civilinėje byloje iš viso nenustatinėtina, nes neįeina į jos įrodinėjimo dalyką (CK 6.270 str. 1 d.), skirtingai nei ikiteisminio tyrimo byloje. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad baudžiamojoje ir civilinėje teisėje asmens veiksmų neteisėtumas, kaltė vertinami pagal skirtingus kriterijus. Dėl to baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali būti teisėti, o civilinės teisės – neteisėti. Tai reiškia, kad baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali nesukelti baudžiamojoje teisėje nurodytų teisinių padarinių, tačiau gali sukelti civilinius teisinius padarinius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010). Baudžiamojoje byloje faktas gali būti pripažintas įrodytu, kai tampa akivaizdus, o civilinėje teisėje taikoma įrodymų pakankamumo taisyklė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2011; 2012 m. spalio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-445/2012. 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-597-421/2015).

58Atsižvelgdama į aukščiau nurodytą teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsakovui G. U. nepagrįstai prioritetinę ir lemiamą įrodomąją reikšmę suteikė vien tam faktui, kad vyksta minimas ikiteisminis tyrimas bei jame pareikštam, tačiau teismo neišnagrinėtam, ieškovo civiliniam ieškiniui dėl žalos atlyginimo (CPK 185 str.).

59Pažymėtina, kad ieškovas, ginčydamas sandorius actio Pauliana pagrindu, turi pareigą įrodyti visas pirmiau išvardytas sąlygas (išskyrus įstatymo numatytas prezumpcijas). Kaip matyti iš ieškinio, savo reikalavimo teisės turėjimą ieškovas grindė konkrečiais atsakovo G. U., kaip banko administracijos vadovo, atliktais neteisėtais veiksmais, sukėlusiais žalą tiek pačiam bankui ir jos kreditoriams: nenaudingų finansavimo, nuomos sandorių su susijusiais asmenimis sudarymu; neadekvačios rizikos prižiūrint su atitinkamais asmenimis sudarytų finansavimo sandorių vykdymą prisiėmimu (pvz., pratęsiant kreditavimo sandorius), skolinių įsipareigojimų nepakankamu užtikrinimu, Lietuvos Banko nurodymų nevykdymu, o taip pat ir tuo, kad vyksta ikiteisminis tyrimas dėl galimai nusikalstamų banko vadovų, įskaitant G. U., ir akcininkų veiksmų iššvaistant banko turtą, kuriame jis pripažintas civiliniu ieškovu, kt.

60Taigi ieškovas, vykdydamas savo procesinę pareigą, teikė įrodymus bei argumentus, pagrindžiančius jo reikalavimo teisę (CPK 12, 176 str. 1 d.,178 str.). Tačiau teismas, kaip ne kartą jau minėta, konstatavęs, kad „šiuo metu ieškovas nėra atsakovo G. U. kreditoriumi“ ir susiejęs banko reikalavimo teisės atsiradimą vien tik su ikiteisminiame tyrime pareikštu civiliniu ieškiniu, kitų ieškovo nurodytų faktinių aplinkybių iš viso netyrė, neanalizavo ir nevertino. Nors kaip žinoma, tiek teisės normos, tiek teismų praktika įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (CPK 185 str.). Pažymėtina ir tai, kad teismui jokie įrodymai neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK išimtis. Dėl to sutiktina su apeliantu, kad teismas, nustatydamas šios actio Pauliana sąlygos (reikalavimo turėjimo) buvimo / nebuvimo prielaidas, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų ir jų viseto vertinimo taisykles, ir todėl galėjo būti neteisingai nustatyta ši teisinė sąlyga bei atitinkamai neteisingai išspręsta civilinė byla (CPK 185, 263, 265 str., 329 str. 1 d.).

61Taigi pripažinusi, kad teismas netinkamai įvertino vieną iš būtinųjų actio Pauliana sąlygų, teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi ir tai, jog kitų šio teisės instituto sąlygų – sandorių šalių sąžiningumo, privalomumo sudaryti sandorius, senaties, kt. – teismas taip pat neanalizavo ir dėl jų nepasisakė. Nors atsakovai teisingai atsiliepime teigia, kad teismas paminėjo, jog ginčijami sandoriai negali pažeisti nei banko, nei kreditorių teisių ir teisėtų interesų, tačiau, priešingai nei tvirtinama atsiliepime, ši teismo išvada buvo padaryta neatlikus jokių bylos įrodymų tyrimo. Tai yra, kaip matyti iš teismo sprendimo, būtent dėl to, kad buvo konstatuotas ieškovo reikalavimo teisės neturėjimas, teismas padarė iš šios aplinkybės išplaukiančią išvadą, jog dėl to ginčo sandoriai negali pažeisti iš banko ir jo kreditorių interesų. Todėl sutiktina su apeliantu, kad ši reikalavimo sudėtinės dalies esmė taip pat nebuvo atskleista (CPK 185, 263, 265, 270 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-314-706/2016).

62Beje, šiame kontekste papildomai paminėtina tai, kad teismas turi pareigą savo nagrinėjamoje byloje pats išsiaiškinti ir nustatyti bylai teisingai išspręsti reikšmingus faktus, – tuo labiau, kad ši byla yra tiesiogiai susijusi su itin didelės vertės kreditorių finansinėmis pretenzijomis bankrutuojančiam bankui (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, bankroto byla Nr. B2-213-254/2016), – ir tik tuo atveju, jei dėl tam tikrų objektyvių aplinkybių, nepriklausančių nuo byloje dalyvaujančių asmenų, ar teismo valios, to padaryti negali (pvz., ikiteisminiame tyrime yra galimybė surinkti įrodymus, kurių negalima gauti civilinio proceso tvarka, ar pan.) ir tai kliudo išnagrinėti civilinę bylą, civilinio proceso įstatyme numatyta galimybė stabdyti bylos nagrinėjimą ir laukti paraleliai vykstančio proceso rezultato (CPK 1623,163, 164 str.). Tačiau pabrėžtina, kad kasacinis teismas savo sprendimuose nuosekliai formuodamas teismų praktiką šiuo klausimu, vienareikšmiai nurodo, jog tokį būtinumą galima konstatuoti ne apskritai atsižvelgus į tai, kad baudžiamojoje byloje atliekamas ikiteisminis tyrimas, ar nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje bus nustatyti reikšmingi šiai civilinei bylai faktai, bet tik įvertinus tokį būtinumą pagal šioje byloje susiklosčiusią procesinę situaciją, kartu nepažeidžiant proceso koncentracijos principo, t. y. ištyrus, ar minima priemonė, be kita ko, yra pateisinama proceso trukmės ir intensyvumo aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2009, kt.). Tokiomis proceso teisės normomis, o taip pat Žmogaus Teisių Teismo bei nacionalinio teismo išaiškinimais siekiama užtikrinti, kad civilinės bylos būtų išnagrinėtos teisingai, asmenų konstitucinės teisės ir interesai būtų apginti, o tuo pačiu nebūtų paneigta asmens teisė į teisminę gynybą, atmetant ieškinio reikalavimus vien tuo pagrindu, kad yra nebaigtas baudžiamasis procesas, kurio baigtis dar nežinoma (Lietuvos Respublikos Konstitucija 30 str. 1 d., CPK 5, 6 str.).

63Dėl sandorių pripažinimo tariamais

64Kaip minėta, ieškovas tvirtino, kad ginčo sandoriai yra negaliojantys nuo sudarymo momento (ab initio), nes jie sudaryti tik dėl akių, t. y. nesiekiant sukurti teisinių pasekmių (CK 1.86 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas netenkino šio reikalavimo tuo pagrindu, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės atsakovams (CPK 5 str. 1 d.).

65Ieškovas nesutinka su šia teismo sprendimo dalimi, tvirtindamas, kad yra pažeistos įrodinėjimo taisyklės, todėl netinkamai taikytas šis teisės institutas, o taip pat tai, kad ši teismo sprendimo dalis be motyvų, todėl naikintina dėl absoliutaus negaliojimo (CPK 329 str. 2 d. 4 p.).

66Iš tiesų, apeliantas pagrįstai teigia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.86 straipsnį (CPK 330 str.). Kaip žinoma, tariamas sandoris yra niekinis sandoris. Kasacinio teismo jurisprudencijoje sandorio pripažinimą tariamuoju reglamentuojančių teisės normų aiškinimas grindžiamas sandorio, kaip teisinio veiksmo, kuriuo asmenys siekia sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas, aiškinimu; veiksmai, neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras teises ir pareigas – nepripažįstami sandoriais. Tariamojo sandorio institutas skirtas reguliuoti situacijoms, kai siekdami vienokių ar kitokių tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą – atlieka formaliai sandorio formą atitinkančius veiksmus, kuriais realiai nesiekiama sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008). Sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008). Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkančių teisinių padarinių – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2011, 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2012). Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia ne apsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2012).

67Kaip jau minėta pirmiau, pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo, neanalizavo ir nevertino minėtų tokio sandorio pripažinimo niekiniu aplinkybių, todėl yra pagrindas pripažinti, kad teismas pažeidė proceso teisės, neatskleidė bylos esmės, netinkamai taikė materialiosios teisės nuostatas bei ir to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 185 str., 329 str. 1 d. . 330 str.).

68Be to, pagal nuosekliai suformuotą kasacinio teismo praktiką teismas, nustatęs, kad sandoris yra tariamas, turi ex officio pripažinti jį niekiniu ir negaliojančiu bei taikyti atitinkamus teisinius padarinius, neatsižvelgdamas į bylos dalyvių reikalavimus (CK 1.78 str. 5 d.). Taigi, teismas pripažįsta sandorį niekiniu tiek bylos dalyviams pareiškus tokį reikalavimą, tiek jo nepareiškus, ir kiekvienu atveju sprendžia dėl niekinio sandorio teisinių padarinių, nes tik išsprendus dėl negaliojančio sandorio teisinių padarinių, užbaigiamas ginčo sprendimas ir atkuriama teisinė taika. Tačiau nagrinėjamoje byloje teismas ex officio taip pat nepasisakė dėl ginčo sandorių tariamumo, nors toks reikalavimas ieškinyje buvo pareikštas (CPK 178, 185 str.).

69Kita vertus, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantu, kad ši teismo sprendimo dalis iš viso yra be motyvų. Kaip žinoma, kasacinis teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimais, yra konstatavęs, jog pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas, o teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju teismas, nors ir neteisingai taikė teisės normą, tačiau nurodė, dėl kokių priežasčių, jo įsitikinimu, šis ieškovo reikalavimas negali būti tenkinamas.

70Dėl procesinės bylos baigties

71Apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teisme bylos esmė pagal pareikštus reikalavimus nebuvo atskleista, todėl teismo sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir todėl naikintinas (CPK 263 str., 329 str. 1 d.).

72Atsižvelgdama į neištirtų faktinių aplinkybių pobūdį ir mastą teisėjų kolegija perduoda šią bylą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.86, 6.66 straipsnių pagrindais nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes ji turi būti nagrinėjama visa apimtimi naujais aspektais (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Pažymėtina, kad šios bylos išsprendimas apeliacinės instancijos teisme paneigtų tiek apeliacijos esmę, tiek jos paskirtį, nes neteisėtai būtų apribota konstitucinė šalies teisė į vieną teisminę instanciją – apeliaciją (CPK 301 str. 1 d.).

73Dėl kitų procesinių klausimų

74Atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą teikia argumentus, kad ginčijami sandoriai yra realūs ir negali būti pripažinti tariamais – atsakovas P. U. jau yra įvykdęs įsipareigojimą AB Šiaulių bankui atskirti savo ir A. U. (sutuoktinės) turtą, gautą ginčijamų sandorių pagrindu, bei jį įkeitęs – hipoteka šiam turtui nėra pasibaigusi.

75Kaip žinoma, CPK 37 straipsnio 1 dalis numato, kad byloje dalyvaujančiais asmenimis laikomi proceso dalyviai, turintis teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos kitų asmenų teisėms ir pareigoms, jie įtraukiami į bylą dalyvauti trečiaisiais asmenimis su savarankiškais ar be savarankiškų reikalavimų (CPK 46, 47 str.).

76Teisėjų kolegija, atsižvelgdama pirmiau nurodytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, atkreipia dėmesį į tai, jog nagrinėjant šią bylą iš naujo būtų tikslinga įvertinti, ar priimtas teismo sprendimas (jei būtų taikoma restitucija) gali turėti įtakos kitų, šioje byloje nedalyvaujančių asmenų, teisėms ir pareigoms, ir svarstyti dėl galimo tokių asmenų dalyvavimo procese. Dėl to taip pat aktualu išsiaiškinti, ar ginčo šalys šiuo metu nėra perleidę kitiems asmenims ginčo sandoriais įgyto turto.

77Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Nutarė

78Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko ieškinys atsakovams G. U., A. U., P. U., A. U., M. R. B., trečiajam asmeniui notarei Z. R. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

79Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Kauno apygardos teismas 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi, įsiteisėjusia... 5. BAB Ūkio banko administratorius (toliau ir ieškovas) 2015 m. rugpjūčio 25... 6. Ieškovas nurodė, kad atsakovas G. U. banke dirbo nuo 1998 m., o nuo... 7. Ieškovas teigė, kad banko vadovų, akcininkų neteisėti veiksmai turėjo... 8. Ieškovas teigė, kad yra pagrindas pripažinti šiuos sandorius tariamais, nes... 9. Reikalavimus atsakovui M. V. ieškovas reiškė remdamasis tuo, kad pastarasis,... 10. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 11. Kauno apygardos teismas 2016 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 12. Spręsdamas dėl ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana... 13. Spręsdamas dėl ginčo sandorių pripažinimo negaliojančias CK 1.86... 14. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 15. Ieškovas BAB Ūkio bankas apeliaciniame skunde prašo iš dalies panaikinti... 16. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:... 17. 1. Teismo sprendimas yra nemotyvuotas, nes neatitinka CPK 270 straipsnio... 18. 2. Teismas be aiškaus pagrindo atsisakė vadovautis teismų praktika dėl... 19. 3. Teismas nepagrįstai į sandorio pripažinimo tariamu (CK 1.86 str.)... 20. Atsakovai G. U., A. U., P. U., A. U., M. R. B. atsiliepime į apeliacinį... 21. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 22. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.... 23. Pagal CPK 263 straipsnio nuostatas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir... 24. Teisėjų kolegija, apibrėždama šios apeliacinės bylos ribas, pažymi, kad... 25. Atsižvelgdama į tai, kad ieškinio reikalavimai reiškiami banko bankroto... 26. Faktinės bylos aplinkybės... 27. Atsakovas G. U. banko administracijos vadovu buvo paskirtas valdybos 2004-09-01... 28. Pagal bylos duomenis G. U. banke pradėjo dirbti 1998-08-12 Turto valdymo... 29. Lietuvos banko valdyba 2012 m. rugsėjo 12 d. nutarimu administracinio teisės... 30. Lietuvos banko Priežiūros tarnyba 2012-10-26 raštu pasiūlė banko valdybai... 31. Lietuvos banko valdyba 2013 m. vasario 12 d. nutarimu paskelbė AB Ūkio bankui... 32. Banko administratorius Generalinės prokuratūros prokurorui pateikė... 33. Generalinės prokuratūros prokuroro 2013 m. lapkričio 4 d. nutarimu bankas... 34. Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi, įsiteisėjusia... 35. Iš informacinės teismų sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad banko... 36. Kauno apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimu už akių,... 37. Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 4 d. sprendimu už akių, įsiteisėjusiu... 38. Kauno apygardos teismas 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu pripažino... 39. Kauno apygardos teismas 2015 m. birželio 1 d. sprendimu patenkino ieškovo... 40. Be to, Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-902-480/2015 pagal... 41. Pagal minėtos sistemos LITEKO duomenis, taip pat yra išnagrinėtos /... 42. Kaip jau buvo nurodyta šioje nutartyje pirmiau, nagrinėjamoje byloje banko... 43. Atsakovas G. U., prieštaraudamas pareikštiems reikalavimams, išėjimo iš... 44. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu netenkino ieškovo... 45. Dėl CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygų... 46. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į suformuotą teismų... 47. Taigi tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir atsakovai G. U., A. U., P.... 48. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditoriaus reikalavimo teisės... 49. Kaip nustatyta pirmiau, ieškovas savo reikalavimo teisę į atsakovą G. U.... 50. Kaip žinoma, tuo atveju, kai žala kildinama iš delikto, jos atlyginimo... 51. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad aiškinant minėtas teisės... 52. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ieškovo reikalavimo teisinę prigimtį... 53. Teisėjų kolegija taip pat pagrįstais pripažįsta apelianto teiginius, kad... 54. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė... 55. Be to, teisminėje praktikoje ne kartą yra nurodyta ribota teismo... 56. Dar daugiau, teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nagrinėjamu atveju netgi... 57. Pažymėtina, kad atsakovo kaltė šioje civilinėje byloje iš viso... 58. Atsižvelgdama į aukščiau nurodytą teismų praktiką, teisėjų kolegija... 59. Pažymėtina, kad ieškovas, ginčydamas sandorius actio Pauliana pagrindu,... 60. Taigi ieškovas, vykdydamas savo procesinę pareigą, teikė įrodymus bei... 61. Taigi pripažinusi, kad teismas netinkamai įvertino vieną iš būtinųjų... 62. Beje, šiame kontekste papildomai paminėtina tai, kad teismas turi pareigą... 63. Dėl sandorių pripažinimo tariamais ... 64. Kaip minėta, ieškovas tvirtino, kad ginčo sandoriai yra negaliojantys nuo... 65. Ieškovas nesutinka su šia teismo sprendimo dalimi, tvirtindamas, kad yra... 66. Iš tiesų, apeliantas pagrįstai teigia, kad teismas netinkamai aiškino ir... 67. Kaip jau minėta pirmiau, pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo,... 68. Be to, pagal nuosekliai suformuotą kasacinio teismo praktiką teismas,... 69. Kita vertus, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantu, kad ši... 70. Dėl procesinės bylos baigties... 71. Apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja,... 72. Atsižvelgdama į neištirtų faktinių aplinkybių pobūdį ir mastą... 73. Dėl kitų procesinių klausimų... 74. Atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą teikia argumentus, kad ginčijami... 75. Kaip žinoma, CPK 37 straipsnio 1 dalis numato, kad byloje dalyvaujančiais... 76. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama pirmiau nurodytas faktines aplinkybes ir... 77. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 78. Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimo dalį, kuria atmestas... 79. Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą....