Byla e2A-1074-241/2017
Dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Scanhouse“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Egidijos Tamošiūnienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Sostena“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 26 d. sprendimo dėl įmonės veiklos pabaigos civilinėje byloje Nr. eB2-1584-866/2017 pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Skoleksa LT“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Scanhouse“ direktoriaus M. L. (M. L.) pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Scanhouse“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Atsakovės BUAB ,,Scanhouse“ bankroto administratorė MB „Aministra“ pateikė teismui dokumentus, nurodytus Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 31 straipsnio 8 punkte, 32 straipsnio 4 dalyje ir prašė priimti sprendimą dėl įmonės veiklos pabaigos.
  2. Trečiasis asmuo UAB „Sostena“ pateikė rašytinę nuomonę dėl administratorės prašymo dėl įmonės veiklos pabaigos, prašė administratorės prašymą atmesti. Nurodė, kad administratorė nėra tinkamai išanalizavusi informacijos, susijusios su UAB „Scanhouse“ bankroto procesu. Akcentavo, kad administratorė nepateikė trečiajam asmeniui informacijos apie bankroto proceso eigą. Pažymėjo, kad būtina vertinti ne tik tai, ar formaliai yra atliktos visos bankroto procedūros, bet ir tai, ar administratorė atliko visus jos kempetencijai priskirtus veiksmus.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 26 d. sprendimu patenkino bankroto administratorės prašymą – pripažino atsakovės BUAB ,,Scanhouse“ veiklą pasibaigusia ir pavedė administratorei atlikti veiksmus, numatytus ĮBĮ 32 straipsnio 5 dalyje.
  2. Teismas konstatavo, kad administratorė nenustatė pagrindų kreiptis į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo ar bankroto pripažinimo tyčiniu. Teismas pažymėjo, kad kreditorė UAB „Sostena“ dėl šių pagrindų egzistavimo teigdama priešingai, privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia, jog administratorė neatliko ĮBĮ nustatytų veiksmų ir dėl to negali būti priimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos.
  3. Teismas nurodė, kad tiek ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti, tiek pareiškimui dėl bankroto pripažinimo tyčiniu turi būti nustatytos bent tikėtinos aplinkybės, kurių pagrindu būtų galima kreiptis į teismą. Teismo vertinimu, kreditorė UAB „Sostena“ tokių aplinkybių nenurodė. Teismas konstatavo, kad vien tik subjektyvus kreditorės vertinimas, jog administratorė turėjo pareigą kreiptis į teismą, kaip ir teiginiai, kad nebuvo pateikta tiksliai neapibrėžta informacija, ar suklysta teikiant informaciją dėl akcininkų, nesuponuoja išvados, kad kokie nors bankroto proceso veiksmai objektyviai nėra atlikti ir dėl to negalima priimti sprendimo dėl įmonės pabaigos.
  4. Teismas atkreipė dėmesį, kad kreditorė, manydama, jog administratorė nepagrįstai nesikreipė į teismą, turėjo teisę bankroto procese reikšti netiesioginį ar tiesioginį ieškinį, atsižvelgdama į pasirinktą pažeistų teisių gynimo būdą. Teismo vertinimu, kreditorė savo interesus gali ginti teisme ir pasibaigus bankroto procesui ĮBĮ ir CK nustatytais pagrindais.
  5. Teismas pažymėjo, kad 2017 m. kovo 10 d. nutartimi administratorės neveikimas nebuvo konstatuotas, o supaprastinto bankroto proceso trukmė buvo pratęsta, atsižvelgiant į kreditorės prašymą, siekiant suteikti ilgesnį laiko tarpą kreditorei pasinaudoti ĮBĮ nustatytomis priemonėmis jos interesams apginti. Teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad iki teismo sprendimo priėmimo kreditorė ėmėsi kokių nors aktyvių veiksmų.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Trečiasis asmuo UAB „Sostena“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 26 d. sprendimą ir perduoti klausimą dėl įmonės pabaigos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindų kreiptis į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo ar bankroto pripažinimo tyčiniu. Nors trečiasis asmuo UAB „Sostena“ turėjo teisę kreiptis į teismą dėl BUAB „Scanhouse“ bankroto pripažinimo tyčiniu, tačiau realios galimybės pasinaudoti šia teise trečiasis asmuo neturėjo, nes administratorė nepateikė išsamios ir savalaikės informacijos į jai pateiktas užklausas apie administruojant BUAB „Scanhouse“ nustatytas aplinkybes.
    2. Administratorė neaiškiai apibrėžė įmonės nemokumo priežastį ir laikotarpį, nepaaiškino kitų reikšmingų, su tuo susijusių aplinkybių. Taip pat administratorė pateikė informaciją, neatitinkančią faktinės situacijos, nors ją galėjo nesunkiai patikrinti, susipažinusi su viešuose registruose kaupiama informacija.
    3. Administratorė turi atlikti papildomus veiksmus, pateikti papildomą informaciją, tokiu būdu užtikrindama, kad bankroto procedūros būtų atliktos tinkamai.
    4. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad trečiasis asmuo iki skundžiamo sprendimo priėmimo nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, siekdamas pasinaudoti ĮBĮ nustatytomis priemonėmis jo interesams apginti. Trečiasis asmuo ne kartą kreipėsi į administratorę, prašydamas pateikti duomenis apie bankroto procesą, tačiau administratorė vengė pateikti informaciją. Trečiasis asmuo, neturėdamas visos prašytos informacijos, negalėjo visapusiškai įvertinti galimybės ir tikslingumo kreiptis į teismą dėl UAB „Scanhouse“ bankroto pripažinimo tyčiniu ar dėl žalos atlyginimo.
  2. Atsakovės BUAB ,,Scanhouse“ bankroto administratorė MB „Aministra“ prašo atmesti trečiojo asmens UAB „Sostena“ apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Apeliacinio skundo argumentai grindžiami tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios buvo išdėstytos apeliantės 2017 m. gegužės 18 d. nuomonėje dėl administratorės prašymo dėl BUAB „Scanhouse“ veiklos pabaigos.
    2. Atsakovė yra bankrutavusi įmonė, turinti daug kreditorių, visiškai neturinti turto, todėl taikytas supaprastintas bankroto procesas. Trečiojo asmens kreditorinis reikalavimas sudaro tik 2,09 proc. visų teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos.
    3. Administratorė, patikrinusi BUAB „Scanhouse“ veiklos dokumentus, nustatė, kad nėra pagrindo įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, reikšti ieškinius dėl įmonei padarytos žalos atlyginimo. Bankroto byla įmonei buvo iškelta laiku, buvęs įmonės vadovas perdavė administratorei visus įmonės veiklos dokumentus. Įmonės finansinės padėties pablogėjimas buvo staigus, susijęs su verslo rizika.
    4. Terminas kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu yra praleistas.
    5. Informacijoje trečiajam asmeniui UAB „Sostena“ įsivėlusi klaida atsirado dėl rašymo apsirikimo, neturint siekio tyčia suklaidinti, administratorė pripažino padarytą klaidą. Ši aplinkybė nesudaro pagrindo teigti, kad administratorė nėra tinkamai susipažinusi su administruojamos įmonės veikla.
    6. Prielaidos dėl netinkamo bankroto procedūrų atlikimo grindžiamos vieninteliu argumentu, kad administratorė pateikė neišsamią informaciją apie atliktas bankroto procedūras ir bankrutuojančią įmonę.
    7. Administratorė, atlikusi savo pareigas, nenustačiusi tyčinio bankroto požymių, kitų įmonės administracijos vadovų, trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų, ginčytinų sandorių, kreipėsi į teismą su prašymu priimti sprendimą dėl įmonės veiklos pabaigos.
    8. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad administratorė nepateikė prašomos informacijos apie BUAB „Scanhouse“. Dalis informacijos buvo pateikta nepraleidus prašyme nustatyto termino, todėl teiginiai, jog administratorė vengė pateikti informaciją, yra neatitinkantys tikrovės.
    9. Visi procesiniai veiksmai bankroto byloje yra atlikti, įmonės veiklos dokumentai yra suarchyvuoti ir perduoti saugoti į Vilniaus miesto savivaldybės archyvą, todėl įmonės bankroto procedūros netrukus būtų baigtos, įmonė būtų išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Bankroto bylos perdavimas nagrinėti iš naujo suponuotų betikslį lėšų ir laiko eikvojimą, bankroto proceso vilkinimą.

10IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
  2. CPK 1 straipsnyje įtvirtinta, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, tarp jų specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ). Kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis).
  3. Bankroto bylos nagrinėjimas susideda iš kelių etapų. Kiekviename iš jų yra įgyvendinami tam tikri tikslai. Įmonės likvidavimo etape, kuris prasideda teismui pripažinus įmonę bankrutavusia ir pradėjus likvidavimo procedūras, yra sprendžiami su turto realizavimu ĮBĮ nustatyta tvarka susiję klausimai, kuriuos išsprendus, yra užbaigiamos įmonės bankroto procedūros ir kartu bankroto byla. Šiame bankroto proceso etape vyrauja likvidacinis tikslas, kuris reiškia, kad tiek bankroto administratorius, tiek ir bankroto procedūrų teisėtumo priežiūrą užtikrinantis teismas, turi operatyviai veikti bei priimti tokius sprendimus ir atlikti tokius veiksmus, kurie sudarytų pagrindą kuo greičiau patenkinti kreditorių reikalavimus bei operatyviai ir teisingai išspręsti bylą. Bankroto byla užbaigiama teismo sprendimu dėl įmonės pabaigos. Įsiteisėjus šiam sprendimui, atsiranda pagrindas išregistruoti juridinį asmenį iš Juridinių asmenų registro ir juridinis asmuo, kaip teisės subjektas, pasibaigia (CK 2.95 straipsnio 3 dalis). Įmonės likvidavimo procedūros gali būti užbaigtos tik tuomet, kai nebelieka įmonės turto, iš kurio gali būti vykdomas kreditorių reikalavimų patenkinimas. Tuo pačiu pasibaigia ir likviduoto juridinio asmens, jei jis yra ribotos civilinės atsakomybės, prievolės kreditoriams, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti bankroto proceso metu (CK 6.128 straipsnio 3 dalis).
  4. ĮBĮ reglamentuoja sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo sąlygas. ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismas, nagrinėjantis įmonės bankroto bylą, priima sprendimą dėl įmonės pabaigos po to, kai bankroto administratorius pateikia teismui ĮBĮ 31 straipsnio 8 punkte nurodytus dokumentus ir Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą. Pagal ĮBĮ 31 straipsnio 8 punktą, likviduojant bankrutavusią įmonę, administratorius pateikia teismui likusio turto grąžinimo, nurašymo arba perdavimo aktus.
  5. Lietuvos apeliacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas, gavęs iš bankrutavusios įmonės bankroto administratoriaus dokumentus, būtinus sprendžiant klausimą dėl įmonės pabaigos (nurodytus ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalyje), gali priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos tik tuo atveju, kai nelieka abejonių, jog atlikti visi įstatyme numatyti būtinieji bankroto proceso darbai, tinkamai pabaigtos bankroto procedūros ir išnaudotos visos galimybės kuo daugiau patenkinti bankrutavusios įmonės kreditorių finansinius reikalavimus (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-213/2007; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1428/2013; 2013 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2224/2013). Tokios aplinkybės turi būti itin kruopščiai aiškinamos tais atvejais, kai kreditorius ar kreditoriai teikia argumentus dėl to, jog bankroto procedūros atliktos ar užbaigtos netinkamai, jog administratorius (likvidatorius) neišnaudojo visų galimybių tenkinant kreditorių reikalavimus, jog priimti sprendimą dėl bankrutavusios įmonės pabaigos dar nėra pakankamo pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-213/2007; 2012 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1851/2012). Taigi bankroto procedūros ĮBĮ 32 straipsnio pagrindu gali būti užbaigiamos, jeigu bankrutavusios įmonės administratorius pateikia teismui ĮBĮ 31 straipsnio 8 punkte nustatytus dokumentus ir Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą (procesinio pobūdžio sąlygos) bei įrodymus, jog buvo išnaudotos visos protingos ir būtinos priemonės bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimams patenkinti (materialaus pobūdžio sąlyga). Pastarosios sąlygos vertinimas turi būti atliekamas tikslu įsitikinti, ar iš tiesų egzistuoja objektyvios faktinės prielaidos, suponuojančios, jog kreditorių reikalavimai galėtų būti patenkinti didesniu mastu, jeigu administratorius atliktų papildomus veiksmus, susijusius su bankrutavusios įmonės bankroto procedūrų vykdymu. Vien tik formalus bankroto procedūrų tęsimas (nesant prima facie įrodymų egzistuojant realią galimybę tokiu būdu patenkinti bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimus didesniu mastu) neužtikrintų nei kreditorių, nei skolininko interesų apsaugos, o atskirais atvejais pažeistų ir bankroto proceso tikslus.
  6. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartimi iškelta UAB „Scanhouse“ bankroto byla, administratore paskirta MB „Aministra“; 2016 m. birželio 13 d. nutartis įsiteisėjo. 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi patvirtintas kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas, kuris vėlesnėmis teismo nutartimis buvo patikslintas. 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi nuspręsta taikyti supaprastintą bankroto procesą, patvirtinta 3 000 Eur (įskaitant mokesčius) administravimo išlaidų sąmata visam bankroto proceso laikotarpiui; 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartis įsiteisėjo. 2016 m. lapkričio 7 d. nutartimi UAB ,,Scanhouse“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Nustatyta supaprastinto bankroto proceso trukmė iki 2017 m. kovo 7 d., kuri pratęsta kreditorės UAB „Sostena“ prašymu teismo 2017 m. kovo 10 d. nutartimi iki 2017 m. rugsėjo 7 d. 2017 m. balandžio 25 d. teisme gautas administratorės prašymas priimti sprendimą dėl įmonės veiklos pabaigos.
  7. Prašyme priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos administratorė nurodė, kad įmonė jokio turto neturėjo. Prie prašymo pridėtoje administratorės 2017 m. balandžio 25 d. ataskaitoje apie nuveiktą darbą nurodyta, kad administratorė patikrinusi sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėn. laikotarpį iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, nenustatė sandorių su absoliutaus negaliojimo ir pripažinimo negaliojančiais pagrindais, taip pat nenustatė neprotingų ir nesąžiningų netesybų, kurias turėtų mokėti UAB „Scanhouse“, bei tyčinio bankroto požymių. Administratorės 2017 m. gegužės 25 d. teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodyta, kad įmonė visiškai neturi turto atsiskaityti su kreditoriais; tyčinio bankroto požymių nenustatyta, be to, praleistas ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte nustatytas terminas reikšti reikalavimus dėl tyčinio bankroto; staigus įmonės nemokumo atsiradimas sietinas su verslo santykių rizika; įmonės vadovas bankroto bylą inicijavo laiku, kai įmonė tapo nemoki, todėl nėra pagrindo reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo; galimų įstatymų pažeidimų nesuponuoja aplinkybė, kad prastos finansinės būklės įmonė naudojosi kreditorės UAB „Sostena“ teiktomis automobilių nuomos paslaugomis.
  8. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl įmonės pabaigos ir pasisakydamas dėl bankroto procedūrų užbaigimo materialaus pobūdžio sąlygos (nutarties 14 punktas), rėmėsi iš esmės vien tik bankroto administratorės nurodytais paaiškinimais, kad ji nenustatė pagrindų kreiptis į teismą nei su ieškiniu dėl žalos atlyginimo, nei su pareiškimu dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Teismas vertino, kad apeliantė, teigdama priešingai, privalo pateikti įrodymus, jog administratorė neatliko ĮBĮ nustatytų veiksmų ir dėl to negali būti priimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos. Su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.
  9. Byloje kilo ginčas dėl to, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą dėl įmonės pabaigos jos bankroto byloje, kuomet įmonės kreditorė kelia abejones dėl bankroto administratorės veiklos vykdant įstatyme numatytas funkcijas tinkamumo. Nagrinėjamos bylos specifika pasireiškia tuo, kad įmonei taikomas supaprastinas bankroto procesas. Supaprastintas bankroto procesas – teismo tvarka vykdomos įmonės bankroto procedūros, kai įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti (ĮBĮ 2 straipsnio 13 punktas). Teismų praktikoje yra nusistovėjusi pozicija, jog esminė sąlyga pradėti supaprastintą bankroto procesą yra lėšų administravimo išlaidoms padengti nebuvimas, o tikslas – tiesioginis likvidavimo procedūros taikymas, netaikant įprastinių bankroto procedūrų, taip siekiant sumažinti šio proceso trukmę bei galimas išlaidas (ĮBĮ 2 straipsnio 13 dalis, 131 straipsnio 1, 11 dalys) (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje N. 2-757/2009; 2008 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje N. 2-759/2008, 2008 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje N. 2-670/2008). Kitaip tariant, įprasto bankroto proceso pagrindinis tikslas yra užtikrinti pačios bendrovės ir jos kreditorių teises bei turtinius interesus, tuo pačiu užtikrinant galimybę kreditoriams dalyvauti šiame procese, tai yra priimti sprendimus esminiais klausimais. Tuo tarpu supaprastinto – teisėtai ir greitai likviduoti nemokų skolininką ir dėl tos priežasties (proceso operatyvumo, koncentruotumo, ekonomiškumo) apribojant paminėtas bendrovės kreditorių teises (kreditorių susirinkimai nešaukiami, administratoriui suteiktos teisės vienasmeniškai spręsti daugelį klausimų (ĮBĮ 131 straipsnis).
  10. Vienas iš teisminio bankroto proceso ypatumų yra tas, kad bankrutuojančios įmonės turtui valdyti, naudoti ir juo disponuoti, taip pat užtikrinti šio turto apsaugą teismas paskiria administratorių (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 3, 4 punktai). Minėta, kad administratorius turi plačius įgalinimus įmonės bankroto procese ir ypatingai taikant bendrovei supaprastintą bankroto procedūrą. Supaprastinto bankroto proceso metu kreditorių susirinkimo kompetencijos klausimus sprendžia teismas, kreditorių susirinkimai nešaukiami (ĮBĮ 2 straipsnio 13 dalis, 131 straipsnio 11 dalis). Taigi šiame procese būtent teismui tenka ypatingas vaidmuo – tai yra teismas iš esmės vykdo kreditorių susirinkimui priskirtas funkcijas: sprendžia turto pardavimo klausimus, tvirtina ir keičia administravimo išlaidų sąmatą, nustato jų naudojimo tvarką ir kt. Tai reiškia, jog teismas šiame procese atlieka ir ekonominio, administracinio bei organizacinio pobūdžio veiklą, kuri teismo kompetencijai priskirta dėl ypatingos bankroto teisinių santykių reikšmės viešajam interesui (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-883/2012; 2016 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1649-798/2016).
  11. ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 15 punkte nurodyta, kad bankroto administratorius teikia informaciją ir ataskaitas teismui. Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 25 punktą administratorius teikia tvirtinti savo veiklos ataskaitą pirmajam kreditorių susirinkimui ir, kreditorių susirinkimui pareikalavus, kitas savo veiklos ataskaitas. Nagrinėjmos bylos atveju nors administratorė pirmosios instancijos teismui savo veiklos ataskaitą pateikė su 2017 m. balandžio 26 d. teisme gautu prašymu priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos, tačiau teismas 2017 m. balandžio 27 d. nutartimi vis tiek įpareigojo administratorę pateikti ataskaitą apie atliktus bankroto proceso veiksmus. Po šios teismo nutarties priėmimo administratorė jokios kitos veiklos ataskaitos nepateikė, teismas klausimą dėl įmonės pabaigos išsprendė pagal byloje jau esančius duomenis (be kita ko, pagal veiklos ataskaitą, pateiktą su 2017 m. balandžio 26 d. prašymu priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos).
  12. Administratoriaus veiklos ataskaitos reikšmė ir turinys atskleisti ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 25 punkte, kuriame nurodyta, kad pirmajam kreditorių susirinkimui pateiktoje tvirtinti administratoriaus veiklos ataskaitoje turi būti pateikta informacija apie įmonės dalyvius; įstatinį kapitalą (jeigu yra); turto areštus; buvusių darbuotojų skaičių, darbuotojų atleidimo aplinkybes; bankroto proceso metu priimtus darbuotojus; pareikštus, pateiktus teismui tvirtinti ir ginčijamus kreditorių finansinius reikalavimus, nustatant jų tenkinimo eiliškumą ir etapus; debetinius įsiskolinimus; ilgalaikio ir trumpalaikio turto sąrašus, nurodant turto balansines vertes su žymomis apie jo įkeitimą; ilgalaikio turto pirkimus, pardavimus, nurašymus per paskutinių 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, nurodant turto pavadinimą, jo įsigijimo, pardavimo ar nurašymo datą ir sumą; sandorius, sudarytus per paskutinių 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, nurodant jų sudarymo datą, šalis, pobūdį; pajamas ir išlaidas po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos; teismo patvirtintų lėšų sumos, kurią leista naudoti bankroto administravimo išlaidoms apmokėti iki bus patvirtinta bankroto administravimo išlaidų sąmata, bankroto administravimui panaudojimą; ūkinės komercinės veiklos, jeigu tokia veikla yra vykdoma, pajamas ir išlaidas; kita kreditoriams svarbi informacija. Iš esmės administratoriaus ataskaita – informacija, kurios tikslas yra kreditorių supažindinimas su buvusia/esama/būsima įmonės finansine būkle, turtu bei veikla. Kita vertus, jos pagrindu kreditoriai tuo pačiu gali atlikti kontrolės funkciją, ar būtent pats administratorius aktyviai ir tinkamai atlieka įstatymu nustatytas pareigas siekiant išaiškinti visas bankroto procedūroms, kreditorių teisių gynimui reikšmingas aplinkybes, ar tinkamai naudoja administravimo išlaidoms skirtas lėšas ir pan.
  13. Minėta, kad supaprastinto bankroto proceso metu kreditorių susirinkimo kompetencijos klausimus sprendžia teismas, todėl administratoriaus veiklos kontrolės funkcijos įgyvendinimas tokiame bankroto procese taip pat tenka bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl UAB „Scanhouse“ pabaigos priimtas tinkamai neišanalizavus visų reikšmingų tokio sprendimo priėmimui aplinkybių, nenustačius, ar šiame bankroto bylos nagrinėjimo etape tokiam sprendimui priimti buvo pakankamas faktinis ir teisinis pagrindas, konkrečios bankroto bylos kontekste pernelyg formaliai įvertinus administratorės prašymą dėl galimybės šiame bankroto proceso etape pripažinti atsakovės BUAB „Scanhouse“ veiklą pasibaigusia.
  14. Apeliantė (kreditorė) pirmosios instancijos teismui pateikė argumentus dėl to, kad bankroto procedūros atliktos ar užbaigtos netinkamai, jog administratorė neišnaudojo visų galimybių tenkindama kreditorių reikalavimus, taip pat kad priimti sprendimą dėl bankrutavusios įmonės pabaigos dar nėra pakankamo pagrindo. Teismas šias aplinkybes turėjo aiškintis itin kruopščiai ir atidžiai, įvertinus tai, kad supaprastinto bankroto procedūros trukmę teismas 2017 m. kovo 10 d. nutartimi pratęsė iki 2017 m. rugsėjo 7 d. apeliantės prašymu, kuris buvo grindžiamas netinkamu administratorės pareigų vykdymu. Svarstydamas, ar pakanka teisinių ir faktinių prielaidų skelbti atsakovės BUAB „Scanhouse“ pabaigą, pirmosios instancijos teismas, be kita ko, turėjo įvertinti tą aplinkybę, kad teismui pateikta administratorės veiklos ataskaita iš esmės neatitinka tokio pobūdžio dokumentams įstatymo keliamų turinio reikalavimų. Pažymėtina, kad administratorės veiklos ataskaitoje nenurodyti duomenys nebuvo pateikti ir kituose administratorės teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose (rašytiniuose paaiškinimuose, atsiliepime į apeliacinį skundą, etc.), nors apeliantė šiuos klausimus nuosekliai kėlė tiek administratorei teikiamuose prašymuose dėl informacijos pateikimo, tiek ir teismui pateiktuose procesiniuose bylos dokumentuose.
  15. Nors pirmosios instancijos teismas įpareigojo administratorę pateikti ataskaitą apie atliktus bankroto proceso veiksmus, duomenų, kad bankroto administratorė būtų patikslinusi pirminę, su 2017 m. balandžio 26 d. teisme gautu prašymu priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos pateiktą, ataskaitą ir pateikusi joje įstatymo reikalaujamus duomenis, byloje nėra. Priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad administratorė pateikė tik visiškai abstraktaus pobūdžio teiginius dėl įmonės sandorių analizės, įmonės vadovų bei valdymo organų veiksmų, dėl tyčinio bankroto ir pan., tačiau realiai įmonės sudarytų sandorių sąrašo nesudarė, jų analizės neatliko (pvz., kaip įmonės nemokumą sukėlusią priežastį abstrakčiai įvardino sutarties su Norvegijos partneriu nutraukimą ir pan.). Iš bankroto administratorės ataskaitos matyti, kad joje nėra jokių duomenų apie visus BUAB „Scanhouse“ sudarytus sandorius įmonės veiklos metu. Bankroto administratorė ataskaitoje tik deklaratyviai konstatavo, kad ji nenustatė jokių įmonės sudarytų sandorių negaliojimo pagrindų ar tyčinio bankroto požymių. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, kokiais dokumentais vadovaudamasi bankroto administratorė padarė tokias išvadas, kokius duomenis ji tyrė ir vertino, kokie sandoriai buvo tikrinami, kokie faktai patvirtina, kad įmonė buvo tinkamai valdoma ir pan. Nepaisydama nurodytų esminių faktinių bylos aplinkybių, administratorė vis tiek kreipėsi į teismą dėl įmonės pabaigos, o pirmosios instancijos teismas be pagrindo skundžiamu sprendimu tokį prašymą patenkino.
  16. Teisėjų kolegija nepritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apeliantė turėjo pateikti teismui įrodymus dėl pagrindų kreiptis į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo ar bankroto pripažinimo tyčiniu egzistavimo. Sutinkant su tokia išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, reikėtų konstatuoti, kad bankroto administratoriui pakanka laikytis deklaratyvios pozicijos dėl tokių pagrindų neegzistavimo ir kad išsami įmonės veiklos, jos sudarytų sandorių teisinė analizė nėra būtina. Tokie argumentai akivaizdžiai prieštarauja bankroto proceso paskirčiai ir tikslams. Nors pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai konstatavo, kad apeliantė turėjo galimybę pati ginti savo subjektines teises tiek bankroto proceso metu, tiek turės ir po jo (pvz., reikšdama ieškinius ir pan.), nepriklausomai nuo bankroto administratorės veiksmų, tačiau šios aplinkybės niekaip nepaneigia tinkamo, įstatyme numatyto turinio administratorės veiklos ataskaitos pateikimo teismui būtinybės.
  17. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį dėl UAB „Scanhouse“ bankroto bylos iškėlimo, konstatavo, kad 2015 metais įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo visą į įmonės turto balansą įrašyto turto vertę, t. y. 2015 metais įmonė jau buvo nemoki. Taip pat byloje esančiais įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų (balanso) duomenimis nustatyta, kad 2014 m. įmonės turto vertė buvo 161 671,40 Eur, 2015 m. – 31 731 Eur, 2016 m. gegužės 5 d. – 7 309 Eur, 2016 m. birželio 13 d. – 0 Eur, 2017 m. gegužės 11 d. – 0 Eur; per vienerius metus gautinos sumos: 2014 m. – 109 923,83 Eur, 2015 m. – 21 763 Eur, 2016 m. gegužės 5 d. – 3 640 Eur, 2016 m. birželio 13 d. – 0 Eur, 2017 m. gegužės 11 d. – 0 Eur; atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys: 2014 m. – 50 268,19 Eur, 2015 m. – 5 068 Eur, 2016 m. gegužės 5 d. – 3 930 Eur, 2016 m. birželio 13 d. – 0 Eur, 2017 m. gegužės 11 d. – 0 Eur; per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai: 2014 m. – 131 592,04 Eur, 2015 m. – 115 107 Eur, 2016 m. gegužės 5 d. – 115 117 Eur, 2016 m. birželio 13 d. – 117 601 Eur, 2017 m. gegužės 11 d. – 0 Eur.
  18. Taigi įmonės balanso duomenys patvirtina, kad 2015 m. (lyginant su 2014 m.) įmonės turto vertė sumažėjo 129 940,40 Eur suma, tuo tarpu per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai per tą patį laikotarpį sumažėjo tik 16 485,04 Eur suma. 2016 m. (lyginant su 2015 m.) įmonės turto vertė sumažėjo 24 422 Eur suma, tuo tarpu per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai per tą patį laikotarpį iš esmės nepakito. Lyginant 2016 m. gegužės 5 d. ir 2016 m. birželio 13 d. balansų duomenis matyti, kad įmonės turto vertė sumažėjo 7 309 Eur suma, tuo tarpu per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai padidėjo 2 484 Eur suma. Apibendrinant pateiktus duomenis, konstatuotina, kad nuo 2014 m. iki 2016 m. birželio 13 d. įmonės turtas sumažėjo 161 671,40 Eur suma, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sumažėjo tik 13 991,04 Eur suma. Šių reikšmingų nemokios įmonės turto vertės pokyčių priežastis ir teisėtumą bankroto administratorė privalėjo detaliai išanalizuoti ir pateikti teismui tinkamo turinio veiklos ataskaitą, tačiau to nepadarė. Savo ruožtu teismas, būdamas kompetentingas vykdyti administratorės veiklos kontrolės funkciją, prieš priimdamas sprendimą dėl įmonės pabaigos, privalėjo šią informaciją išreikalauti iš administratorės arba išsiaiškinti priežastis, lėmusias administratorės negalėjimą šių pareigų tinkamai įvykdyti.
  19. Teisėjų kolegija atmeta bankroto administratorės argumentus dėl galimo bankroto proceso vilkinimo, papildomai aiškinantis su UAB „Scanhouse“ bankrotu susijusias aplinkybes. Šiuo aspektu pažymėtina, kad greitas bankroto proceso pabaigimas nėra ir neturėtų būti pagrindinis bankroto procedūrų tikslas. Vis tik daug svarbiau, kad būtų užtikrintas teisingas bankroto bylos nagrinėjimas ir visų aplinkybių išsiaiškinimas, nes bankroto proceso operatyvumas per se nėra savitikslis, jis yra tik vienas iš siektinų tikslų, kartu nepaneigiantis nei administratoriaus, nei teismo pareigos užtikrinti, kad visos bankroto procedūros būtų atliekamos tinkamai pagal įstatymus ir atsižvelgiant tiek į pačios įmonės, tiek į kreditorių interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1481/2013). Administratoriui neatlikus teisinio įmonės veiklos ir nemokumo priežasčių įvertinimo, įmonės sandorių analizės, neįvertinus įmonės vadovų ir valdymo organų veiksmų valdant įmonę, neįvertinus, ar įmonės bankrotas nėra tyčinis ir kt., vien tik bankroto proceso operatyvumo principo reikalavimai savaime negali lemti teismo sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo.
  20. Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK nustatytas ieškinio teisenos taisykles, todėl šiose bylose taip pat reikia laikytis CPK XV skyriaus reikalavimų teismo sprendimų priėmimo tvarkai ir sprendimų turiniui. Bankroto byloje spręsdamas klausimą dėl įmonės pabaigos teismas turi išanalizuoti visas sprendimo priėmimui galinčias turėti reikšmės faktines aplinkybes, ištirti ir įvertinti tokio sprendimo priėmimo galimybę patvirtinančius įrodymus ir jais remiantis pagrįsti savo išvadas (CPK 263 straipsnis, 265 straipsnio 1 dalis). Teismo sprendimo dėl įmonės pabaigos argumentai turi atitikti CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Išanalizavusi bylos aplinkybes bei įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė pripažinti BUAB „Scanhouse“ veiklos pabaigą iš esmės nenustatęs ir neįvertinęs, ar šiame bankroto bylos nagrinėjimo etape tokiam sprendimui priimti buvo pakankamas faktinis ir teisinis pagrindas, o tai taip pat lėmė ir bylos esmės neatskleidimą.
  21. Apibendrindama nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie proceso teisės normų pažeidimai sudaro pagrindą spręsti, jog dėl šių pažeidimų galėjo būti neteisingai išspręstas BUAB „Scanhouse“ pabaigos klausimas. Tokie pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinėje instancijoje, nes apeliaciniame procese nurodytos ginčo aplinkybės nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, klausimas dėl galimybės priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).
  22. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi klausimo dėl įmonės pabaigos išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

12Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Nutarė

13Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 26 d. sprendimą panaikinti ir klausimą dėl galimybės priimti sprendimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Scanhouse“ pabaigos perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai