Byla e2-643-918/2016
Dėl įskaitymo sandorių nuginčijimo ir skolos priteisimo

1Kauno apylinkės teismo teisėja Aistė Petrevičienė,

2sekretoriaujant Irmai Daukšaitei – Gavelienei,

3dalyvaujant ieškovės BUAB „Festina“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“, atstovui advokatui Jurgiui Kaušiniui,

4atsakovo UAB „Termopalas“ atstovui advokatui Ariui Damušiui,

5viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal BUAB „Festina“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“, dėl įskaitymo sandorių nuginčijimo ir skolos priteisimo.

6Teismas

Nustatė

7

    1. Ieškovė BUAB „Festina“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“, ieškiniu (elektroninės bylos popierinės kopijos I t. 3-7 b. l.) prašo pripažinti negaliojančiais UAB „Termopalas“ 2014-04-14 atliktą vienašalį įskaitymą 44111,96 Lt (12775,71 EUR) sumai, 2014-04-30 atliktą vienašalį įskaitymą 14520 Lt (4205,28 Eur) sumai, 2014-05-30 atliktą vienašalį įskaitymą 14520 Lt (4205,28 EUR) sumai, taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 21186,27 EUR skolą bei 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2014-04-03 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1692-601/2014 buvo iškelta UAB ,,Festina“ bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutarties pagrindu nutartis dėl BUAB ,,Festina‘‘ bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo ir BUAB ,,Festina‘‘ bankrutuojančios įmonės statusą įgijo 2014-07-24. Kauno apygardos teismas 2015 m. sausio 22 d. nutartimi pratęsė terminą administratoriui BUAB „Festina“ sudarytiems sandoriams patikrinti ir pareikšti teisme ieškinius dėl sandorių priešingų įmonės veiklos tikslams bei dėl tyčinio bankroto nustatymo iki 2015-09-12. Ieškovė gavo 3 atsakovės pranešimus apie vienašalius priešpriešinius reikalavimų užskaitymus. 2014-04-14 pranešimu apie vienašalį priešpriešinį reikalavimų užskaitymą atsakovė pranešė, kad atliko vienašalį įskaitymą pagal 2014-03-26 sąskaitą faktūrą Nr. RR1400329, suma 37086,16 Lt, pagal 2014-03-31 sąskaitą faktūrą Nr. KT507, suma 7025,80 Lt, iš viso 44111,96 Lt (12775,71 EUR). 2014-04-30 pranešimu apie vienašalį priešpriešinį reikalavimų užskaitymą atsakovė pranešė, kad atliko vienašalį įskaitymą pagal 2014-04-30 sąskaitą faktūrą Nr. KT511, suma 14520 Lt (4205,28 EUR). 2014-05-30 pranešimu apie vienašalį priešpriešinį reikalavimų užskaitymą atsakovė pranešė, kad atliko vienašalį įskaitymą pagal 2014-05-30 sąskaitą faktūrą Nr. KT515, suma 14520 Lt (4205,28 EUR). Atlikti įskaitymai neatitinka įstatyme keliamų reikalavimų, pažeidžia ieškovės teises, todėl yra pripažintini negaliojančiais. Atsakovė pranešimuose apie įskaitymą nenurodė, kokiu pagrindu atsakovė turi reikalavimo teisę į ieškovę. Atsakovė, atlikdama vienašalius įskaitymus neįvykdė CK įskaitymui keliamų sąlygų, todėl šie įskaitymai yra pripažintini negaliojančiais. Be to, ginčijami vienašaliai įskaitymai pažeidžia ieškovės ir jos kreditorių interesus, kadangi atsakovei neatlikus ginčijamų vienašališkų įskaitymų, ieškovė būtų įgijusi teisę reikalauti iš atsakovės įskaitytos sumos ir iš jos patenkinti savo kreditorių reikalavimus. Yra tenkinamos visos actio Pauliana ieškinio sąlygos: ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę, tai patvirtino atsakovė, atlikdama vienašalius įskaitymus, tai taip pat patvirtina PVM sąskaitos faktūros Nr. RR1400329, Nr. KT507, Nr. KT511 bei Nr. KT515; ginčijami vienašaliai įskaitymai pažeidžia ieškovės teises, kadangi, atsakovei neatlikus ginčijamų įskaitymų ir sumokėjus ieškovei 21186,27 EUR skolą, šie pinigai būtų panaudoti ieškovės kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimui, tačiau atsakovei atlikus ginčijamus įskaitymus, atsakovė įgijo teisę nesumokėti ieškovei skolos, taip buvo pažeisti tiek ieškovės, tiek jos kreditorių interesai; nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad atsakovė privalėjo atlikti ginčijamus įskaitymus; atsakovė buvo nesąžininga, nes žinojo, kad jos atlikti įskaitymai pažeis ieškovės ir jos kreditorių teises: vienašalių įskaitymų atlikimo dieną jau buvo viešai žinoma apie sunkią ieškovės finansinę padėtį bei faktinį nemokumą (2014-04-03 nutartimi Kauno apygardos teismas jau buvo iškėlęs ieškovės bankroto bylą). Ieškinio dėl sandorio pripažinimo vienerių metų ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jos teises pažeidžiantį sandorį bei į tai, kad ieškovės bankroto administratoriui ginčijami sandoriai buvo perduoti 2014-09-12, vienerių metų ieškinio senaties terminas yra nepraleistas. Pripažinus atsakovės atliktus vienašalius įskaitymus negaliojančiais ir pritaikius restituciją, ieškovei iš atsakovės turėtų būti priteista skola.
    2. Dubliku (elektroninės bylos popierinės kopijos I t. 23-30 b. l.) ieškovė palaikė ieškinio reikalavimus, papildomai nurodė, kad pareiškime turi būti nurodyta prievolė, pagal kurią atliekamas įskaitymas, įskaitymo pagrindas ir įskaitoma suma. Ieškovės bankroto administratorius, perėmęs bankrutuojančios įmonės dokumentus, negalėjo tinkamai įvertinti, pagal kokias prievoles ginčijami įskaitymai buvo atlikti: iš pranešimų apie ginčijamus įskaitymus, matyti, kad ieškovė turėjo reikalavimo teisę į atsakovę pagal sąskaitas faktūras Nr. RR1400329, KT507, KT511, KT515, tačiau neaišku, kokią reikalavimo teisę atsakovė turėjo į ieškovę. Atsakovė neturėjo priešpriešinio vienarūšio, apibrėžto bei galiojančio reikalavimo į Ieškovę. Atsakovės turima reikalavimo teisė į ieškovę Sutarties Nr. V-I-6/2012/04/01/1 pagrindu yra neapibrėžta ir nepagrįsta jokiais dokumentais. 2012-04-01 tarp ieškovės ir atsakovės sudarytos sutarties Nr. V-I-6/2012/04/01/1 1 punktu šalys yra konstatavusios faktą, kad iki šios sutarties sudarymo dienos užsakovas, t.y. atsakovė, yra sumokėjusi vežėjui, t.y. ieškovei, daugiau nei priklausė mokėti pagal tarp šalių sudarytą Vežimų organizavimo sutartį Nr. 061018/1002. Sutarties Nr. V-I-6/2012/04/01/1 2 punktu Ieškovė įsipareigojo kompensuoti atsakovei permokėtą pagrįstą sumą, kurią šalys toliau sutartyje vadina permoka, sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Nei pačioje sutartyje, nei sutarties prieduose nėra nurodyta, kokie dokumentai pagrindžia permokos faktą, taip pat nėra jokių dokumentų ar įrodymų, kurie pagrįstų permokos dydį. Nesant apibrėžtos ir dokumentais pagrįstos reikalavimo teisės, įskaitymai yra atlikti nepagrįstai. Sutarties Nr. V-I-6/2012/04/01/1 galiojimas, permokos kompensavimo tvarka ir terminai yra išimtinai susiję su šalių 2006-10-18 sudaryta Vežimų organizavimo sutartimi Nr. 061018/1002. Ieškovė Sutartimi Nr. V-I-6/2012/04/01/1 įsipareigojo permoką kompensuoti įsipareigodama toliau vykdyti Vežimų organizavimo sutartį Nr. 061018/1002 ir jos vykdymo laikotarpiu suteikti atsakovei nuolaidas pagal už vežimo paslaugas išrašytas sąskaitas faktūras. Iš atsakovės atliktų 2014-04-14, 2014-04-30, 2014-05-30 vienašalių įskaitymų matyti, kad atsakovė įskaitė reikalavimus pagal sąskaitas faktūras KT507, KT511, KT515 (išskyrus sąskaitą faktūrą Nr. RR1400329), kurios buvo išrašytos atsakovei už transporto priemonių nuomos paslaugas, kurių pagrindas kitos tarp ieškovės ir atsakovės sudarytos sutartys: 2014-03-03 Transporto priemonės nuomos sutartis Nr. 2014/03/03-EDZ; Nr. 2014/03/03-CHZ; Nr. 2014/03/03-BOG; Nr. 2014/03/03-CHZ-1. Atsakovė neturėjo teisės atlikti ginčijamų įskaitymų ir įskaityti ieškovės turimas reikalavimo teises pagal transporto priemonių nuomos sutartis, kadangi atsakovės turima reikalavimo teisė yra išimtinai susijusi tik su vežimų organizavimo sutartimi. Be to, atsakovės turima reikalavimo teisė pagal Sutartį Nr. V-I-6/2012/04/01/1 yra negaliojanti. Sutarties Nr. V-I-6/2012/04/01/1 3 punktu ieškovė įsipareigojo kompensuoti permoką bei su ja susijusius nuostolius užsakovui iki 2014 m. kovo 1 d. per šalių vežimų organizavimo sutarties Nr. 061018/1002 galiojimo laikotarpį. Tos pačios sutarties 7 punkte nurodyta, kad pasibaigus permokos bei su ja susijusių nuostolių kompensavimo terminui arba iki šio termino pabaigos pasibaigus Šalių vežimų organizavimo sutarties Nr. 061018/1002 galiojimui, užsakovas atsisako bet kokių, susijusių su permoka turtinio ir neturtinio pobūdžio reikalavimų vežėjo atžvilgiu, išskyrus šios sutarties 5 punkte nurodytą aplinkybę. Sutarties 5 punkte nurodyta, kad iki permokos grąžinimo termino pabaigos vežėjas įsipareigoja neinicijuoti Šalių vežimų organizavimo sutarties Nr. 061018/1002 nutraukimo, jei nebus pažeidžiamos esminės juos nuostatos. Ieškovė tinkamai vykdė sutartyje nurodytus įsipareigojimus, todėl pasibaigus permokos ir su ja susijusių nuostolių kompensavimo terminui, t.y. 2014-03-01, atsakovė prarado bet kokią reikalavimo teisę, kylančią iš sutarties Nr. V-I-6/2012/04/01/1, todėl atsakovės 2014-04-14, 2014-04-30, 2014-05-30 atliktų vienašalių įskaitymų metu atsakovė neturėjo galiojančios reikalavimo teisės į ieškovę, todėl šie įskaitymai yra neatitinkantys CK įskaitymams keliamų reikalavimų. Kauno apygardos teismo 2015-01-22 nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-816-601/2015 nurodyta, kad dokumentai administratoriui buvo perduoti 2014-09-12. Atsakovės atlikti įskaitymai 21186,27 EUR sumai dar labiau sumažino ieškovės galimybę bent iš dalies patenkinti kreditorių. Atsakovė įskaitymą 21186,27 EUR sumai atliko vienašališkai išimtinai tik savo interesais, nepaisant kitų ieškovės kreditorių bei ieškovės interesų. Atsakovei pasirinkus kitą atsiskaitymo būdą su ieškove, t. y. sumokėjus ieškovei pinigus, atsakovės sumokėti pinigai būtų panaudoti ieškovės kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimui. Įskaityta 21186,27 EUR suma yra didelė, buvo sumažintos ieškovės galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Vien faktas, kad ieškovei buvo iškelta bankroto byla yra visiškai pakankamas daryti išvadą, kad po ginčijamų įskaitymų, ieškovė nebegalėjo patenkinti kreditorių reikalavimų iš likusio turimo turto. Visi ginčijami įskaitymai buvo atlikti jau paskelbus Kauno apygardos teismo 2014-04-03 nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei. Įrodinėjant esant vieną iš actio Pauliana sąlygų – skolininko neprivalėjimą sudaryti ginčijamą sandorį, būtina įrodyti atsakovės neprivalėjimą sudaryti ginčijamus įskaitymus, o ne ieškovės pareigos buvimą ar nebuvimą atsiskaityti su atsakove. Atsakovė neturėjo pareigos atlikti ginčijamų įskaitymų, tačiau, priešingai, turėjo susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, galinčių pažeisti ieškovės interesus. Ieškovė kiekvienais metais teikia finansinę atskaitomybę, kuri yra viešai prieinama, be to, apie tai, kad ieškovei yra keliama bankroto byla, taip pat buvo skelbiama viešai, todėl atsakovei vykdžius sąžiningo verslininko pareigą pasidomėti aplinkybėmis, susijusiomis su ieškovės turtine padėtimi ir kreditoriais, atsakovė būtų supratusi, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė turi didelių finansinių sunkumų, ieškovei jau 2014-04-03 Kauno apygardos teismo nutartimi yra iškelta bankroto byla, todėl ginčo sandoriai gali būti neteisėti. Nepagrįstas atsakovės teiginys, kad jai nebuvo ir negalėjo būti žinoma apie tai, kad ieškovei buvo iškelta bankroto byla, atsakovė negali būti laikomas sąžiningu asmeniu.
    3. Ieškovė rašytiniais paaiškinimais (elektroninės bylos popierinės kopijos I t. 126-128- b. l.) papildė ieškinio pagrindą ir nurodė, kad ginčijamų vienašalių įskaitymų dieną ieškovė buvo faktiškai nemoki, kadangi Kauno apygardos teismo 2014-04-03 nutartimi jai buvo iškelta bankroto byla. Ginčijamų vienašalių įskaitymų dienomis, ieškovė turėjo kitų kreditorių, todėl atsakovė, atlikdama vienašalius įskaitymus, suteikė sau pirmenybę prieš kitus ieškovės kreditorius, pirmiau patenkindamas savo reikalavimus, taip pažeisdamas likusių kreditorių interesus. Neatlikus ginčijamų įskaitymų, atsakovė būtų turėjusi pareigą sumokėti ieškovei įsiskolinimą, o ieškovė būtų galėjusi šias lėšas panaudoti pirmesnių eilių kreditorių reikalavimams patenkinti, pvz. darbuotojų atlyginimams sumokėti. Ieškovės kreditorius UAB „Hoptransa“, pareikšdamas ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei, vadovaudamasis Lietuvos įmonių bankroto įstatymo 9 str. 2 d. 5 p., pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kauno apygardos teismas 2014-03-10 nutartimi ieškovės bankroto byloje Nr. B2-1692-601/2014 pritaikė laikinąsias apsaugos priemones - areštavo visą ieškovei priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas bei turtines teises, esančias pas ieškovę arba trečiuosius asmenis, leidžiant areštuotu turtu naudotis, tačiau uždraudžiant juo disponuoti, jį realizuoti ar atlikti kitus veiksmus, susijusius su šio turto perdavimu tretiesiems asmenims. Kauno apygardos teismas apie pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones pranešė turto arešto aktų registro tvarkytojui, nutartis viešame Turto arešto aktų registre buvo įregistruota 2014-03-13. Pagal Turto arešto aktų registro įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, CPK 675 str. 4 d. tretiesiems asmenims teisinės pasekmės dėl turto arešto atsiranda nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre. Duomenys apie Ieškovės turto arešto įregistravimą paskelbti viešai Turto arešto aktų registre 2014-03-13, todėl jie ginčijamo įskaitymo atlikimo dienai Atsakovei, kaip apdairiam, rūpestingam juridiniam asmeniui, turėjo būti žinomi. Ginčijamas įskaitymas sumažino ieškovės reikalavimo teisę atsakovei, todėl, esant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, buvo atliktas neteisėtai. Atsakovės atliktu įskaitymu buvo ne tik pažeistos kitų ieškovės kreditorių teisės ir interesai patenkinti savo reikalavimus, tačiau taip pat buvo pažeistas CPK 18 straipsnyje įtvirtintas imperatyvas.
    4. Teismo posėdžiuose ieškovės atstovai palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją, prašė ieškinį tenkinti, paaiškino ieškinyje ir kituose procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes. Papildomai paaiškino, kad UAB „Festina“ buvo didelė įmonė. Skundas buvo paduotas tik dėl administratoriaus kandidatūros, ne dėl pačio bankroto bylos iškėlimo. Reikia skirti teisinį ir faktinį nemokumą. Ant skolų suderinimo akto per klaidą bankroto administratorius pasirašė. Ginčijamais įskaitymais buvo užskaitytos turtinės teisės, kurios buvo areštuotos. Sutartyje Nr. V-I-6/2012/04/01/1 nėra kalbama apie skolos atlyginimą, o kalbamą apie nuolaidų suteikimą. Šios sutarties turinys toks, lyg šalys iš anksto būtų žinojusios apie tai, kad ieškovei 2014 m. pavasarį bus keliama bankroto byla, nes būtent paskutiniam mėnesiui buvo numatyta itin didelė suma nuolaidoms, kuri iš esmės negalėjo būti įvykdoma. Ginčijami įskaitymo sandoriai prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Buvo įskaityti reikalavimai, kurių terminai nesuėję: PVM sąskaitose – faktūrose nurodyti jų apmokėjimo terminai, kurie įskaitymų atlikimo metu nebuvo pasibaigę. Tuo atveju, kai laikinosios apsaugos priemonės taikomos bankroto byloje, nereikalinga papildomai kreiptis į antstolį, kad teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės galiotų. Išrašai iš Turto arešto aktų registro patvirtina, kad ginčijamų įskaitymų atlikimo metu galiojo dvejos laikinosios apsaugos priemonės: pritaikytos 2014-03-10 nutartimi ir pritaikytos 2014-04-03 nutartimi, kuria iškelta bankroto byla.
    5. Atsakovė atsiliepimu (elektroninės bylos popierinės kopijos I t. 13-19 b. l.) su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti. Nurodė, kad ieškovė ir atsakovė 2006-10-18 sudarė Vežimų organizavimo sutartį Nr. 061018/1002, kuria susitarė dėl krovinių pervežimų vykdymo bei nustatė su tuo susijusias tarpusavio teises ir pareigas. Vežimų sutarties vykdymo eigoje atsakovė nustatė, jog ieškovė nepagrįstai ir nesąžiningai 2008 -2012 m. laikotarpiu ieškovė išrašydavo sąskaitas, kuriose buvo dirbtinai padidintos kuro sunaudojimo normos ir atitinkami reikalaudavo nepagrįsto apmokėjimo iš atsakovės. Atsakovė, atsiskaitydama už ieškovės suteiktas vežimo paslaugas, buvo sumokėjusi ieškovei ženkliai didesnę piniginių lėšų sumą. Ieškovė ir atsakovė sudarė 2012-04-01 sutartį Nr. V-I-6/2012/04/01/1, ieškovė pripažino savo neteisėtus ir nesąžiningus veiksmus. Ieškovė be išlygų sutiko su tuo, jog atsakovė sumokėjo ieškovei didesnę piniginių lėšų sumą nei turėjo mokėti pagal Vežimų organizavimo sutartį ir pripažino šios permokos dydį - 334136 Lt (96772,47 EUR). Susitarimu buvo nustatytas minėtos sumos grąžinimo mechanizmas (būdai, dydžiai, terminai ir kt.). Susitarimu ieškovė be jokių išlygų pripažino savo pareigą vežimų sutarties tolesnio vykdymo eigoje atlyginti atsakovei padarytą žalą. Susitarime šalys nustatė, kad ieškovė kompensuos atsakovei 334136 Lt sumą, be kita ko, suteikdama atsakovei nuolaidas už teikiamas vežimo paslaugas. Susitarimo 3 p. šalys nustatė visiško atsiskaitymo (žalos atlyginimo) atsakovei galutinę datą 2014-03-01. Ieškovė visų prisiimtų įsipareigojimų iki nustatyto termino (2014-03-01) tinkamai neįvykdė, liko skolinga 167789,49 Lt (48595,20 EUR). 2014-03-03 šalys sudarė keturias Transporto priemonių nuomos sutartis Nr. 2014/03/03-CHZ, Nr. 2014/03/03-EDZ, Nr. 2014/03/03-CHZ-1, Nr. 2014/03/03-BOG. Ieškovė už transporto priemonių nuomą atsakovei pateikė tris PVM sąskaitas - faktūras: Nr. KT507, Nr. KT511, Nr. KT515, o taip pat išrašė PVM sąskaitą - faktūrą Nr. RR1400329 – už atsakovei suteiktas pervežimo paslaugas pagal Vežimų sutartį. Atsakovė, atsižvelgdama į tai, kad pagal susitarimą ieškovė nebuvo įvykdžiusi savo prievolės tinkamai atlyginti atsakovei padarytą žalą, ieškovės atsakovei mokėtinas sumas su ieškovės sutikimu sumažino bendra PVM sąskaitų faktūrų suma, įforminant ieškovės ginčijamais įskaitymo sandoriais, apie kuriuos atsakovė ieškovę informavo 2014-04-14, 2014-04-30, 2014-05-30 pranešimais. Atsakovės prievolė sumokėti ieškovei PVM sąskaitose faktūrose nurodytas sumas baigėsi bei buvo dalinai įvykdyta ieškovės susitarime įtvirtinta pareiga atlyginti atsakovei padarytą žalą (bendra ieškovės skola atsakovei sumažėjo iki 80117,53 Lt (23203,64 EUR) sumos). Ieškovė ir pats administratorius su šiais veiksmais sutiko ir juos patvirtino, 2014-05-08 buvo sudarytas skolų suderinimo aktas, kuriuo ieškovė patvirtino, kad atsakovei yra skolinga 109157,53 Lt sumą, ir 2014-12-11 buvo sudarytas skolų suderinimo aktas, kuriuo bankroto administratorius patvirtino, kad ieškovė yra skolinga atsakovei 80117,53 Lt. 2014-04-03 Kauno apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1692-601/2014 ieškovei iškėlė bankroto bylą, tačiau ši pirmosios instancijos teismo nutartis neįsiteisėjo, nes buvo apskųsta, o ieškovė bankrutuojančios įmonės statusą įgijo tik 2014-07-24, kai Lietuvos apeliacinis teismas priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1163/2014. Visi ieškovės ginčijami sandoriai buvo sudaryti iki ieškovės bankroto bylos iškėlimo. Atsakovė apie bankroto bylos ieškovei iškėlimą sužinojo iš 2014-08-01 bankroto administratoriaus pranešimo Nr. 08, kuriame buvo nurodyta, kad nuo 2014-07-24 ieškovei yra draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, o taip pat išaiškinta, kad nuo nutarties ieškovei iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos ieškovės kreditoriai iki 2014-09-08 turi teisę ieškovei pareikšti savo finansinius reikalavimus. Atsakovė 2014-08-12 pateikė ieškovės bankroto administratoriui finansinį reikalavimą 80117,53 Lt sumai, taip pat jį pagrindžiančius dokumentus. Ieškovės ginčijami sandoriai CK 6.130 str. 1 d. įtvirtintas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išskirtas sąlygas atitinka. Sandorių metu ieškovė ir atsakovė viena kitai turėjo abipusių teisių ir pareigų: ieškovė turėjo pareigą atsiskaityti su atsakove, nes pagal susitarimą vis dar buvo jai skolinga neatlygintą žalos sumą (167789,49 Lt), šios prievolės įvykdymo terminas suėjo 2014-03-01. Atsakovė turėjo pareigą atsiskaityti su ieškove už transporto priemonių nuomą ir pervežimo paslaugas pagal PVM sąskaitas faktūras. Sandorių metu ieškovės ir atsakovės reikalavimai buvo priešpriešiniai, galiojantys, vykdytini, apibrėžti ir patvirtinti reikiamais dokumentais. Ieškovė ieškinyje atsakovės turimos reikalavimo teisės, kylančios iš susitarimo, neginčija. CK normos nenumato pranešimo apie įskaitymą formos, taip pat nenurodo, kokia informacija privalo būti nurodyta pranešime, kuriuo viena šalis informuoja kitą šalį apie priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą. Ginčijamuose sandoriuose atsakovės valia yra aiškiai apibrėžta ir išreikšta, pranešimų tekstas yra aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas, nurodytos PVM sąskaitos faktūros, kurios leidžia identifikuoti prievolę, pagal kurią yra atliekamas įskaitymas, taip pat yra nurodytos visos įskaitymų sumos. Byloje nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti visų būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų. Nutartis, kuria ieškovei buvo iškelta bankroto byla, įsiteisėjo 2014-07-24, tai reiškia, kad 15 dienų laikotarpis (terminas) pateikti įmonės dokumentus bankroto administratoriui baigėsi 2014-08-08. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie tai, jog su ginčijamais sandoriais susijusi informacija, dokumentai buvo perduoti ieškovei 2014-09-12. Administratorius yra praleidęs vienerių metų ieškinio senaties terminą ir tai yra savarankiškas procesinio pobūdžio pagrindas ieškovės reikalavimų atmetimui. Net įmonei ir turint finansinių sunkumų ir finansinių įsipareigojimų kitiems kreditoriams, negali būti ribojama tokios įmonės teisė sudaryti įprastus verslo praktikoje sandorius, o tokių sandorių sudarymui ir jų vykdymui nėra taikomas bankroto situacijai būdingas kreditorių lygybės principas. Ieškovė nepateikia įrodymų, kad po ginčijamų sandorių ieškovė kreditorių reikalavimų negalės patenkinti iš likusio turimo turto. Ieškovės ginčijami sandoriai negali būti vertinami kaip pažeidžiantys kitų kreditorių interesus ir nukrypstantys nuo įprastinės verslo logikos. Ieškovė laisva valia sudarė susitarimą ir pripažino savo žalos atlyginimo pareigą atsakovės atžvilgiu, ginčijami sandoriai buvo forma, kuria buvo įvykdyta ieškovės aiškiai pripažinta pareiga atsakovės atžvilgiu, ginčijamais sandoriais nebuvo pažeisti ieškovės ir jos kreditorių interesai. Ieškovė neginčija susitarimo, pripažįsta šio sandorio pagrindu kylančias prievoles ir pareigą jas vykdyti. Susitarimu nustatytas įsipareigojimas dėl žalos atlyginimo ieškovės atžvilgiu yra imperatyvus, susitarime nustatyta imperatyvi ieškovės pareiga atlyginti atsakovei padarytą žalą, ankstesnių sandorių pagrindu ieškovė privalėjo atlyginti žalą, o ginčijamais sandoriais ši pareiga ir buvo iš dalies įvykdyta. Ieškovės žalos atlyginimo prievolė gali baigtis skirtingais CK įtvirtintais būdais – įvykdymu (CK 6.123 str.) ir įskaitymu (CK 6.130 str.). Ieškovės ginčijamais sandoriais buvo iš dalies įvykdyta ieškovės pareiga atlyginti padarytą žalą. Atsakovė negali būti laikoma nesąžiningu asmeniu.
    6. Triplike (elektroninės bylos popierinės kopijos I t. 33-42 b. l.) atsakovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją. Papildomai nurodė, kad CK 6.130 str. – 6.140 str. nėra nustatyta, kokia forma turi pranešama apie įskaitymą, o taip pat nenustato imperatyvių reikalavimų pranešimo turiniui, todėl nėra ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad dėl šių prievolių, pagal kurias atliekamas įskaitymas, nenurodymo sandoris yra neteisėtas ir negaliojantis. Šalys dėl ilgalaikio bendradarbiavimo žinojo tarpusavio teisinius santykius, sandoriai, kurių pagrindu kilo ieškovės ir atsakovės reikalavimo teisės, buvo dvišaliai. Iš pranešimų turinio ieškovė turėjo suprasti, kokį reikalavimą įskaito atsakovė, todėl galėjo ir įvertinti įskaitymo sandorių atitikimą CK 6.130 str. reikalavimams. Ieškovė žinojo, kad atsakovė turi reikalavimo teisę į ją, taip pat žinojo ir tai, kokiu pagrindu atsakovė šią reikalavimo teisę yra įgijusi. Gavusi pranešimus, ieškovė taip pat puikiai suprato ir tai, kad atsakovės reikalavimo teisė į ieškovę yra galiojanti, nes susitarimas iki sutartos datos 2014-03-01 nebuvo įvykdytas. Ieškovė liko skolinga atsakovei 167789,49 Lt (48595,20 EUR) dydžio sumą. Ieškovė žinojo apie tinkamai neįvykdytą prievolę atlyginti žalą atsakovei ir likusią neatlygintą žalos sumą pripažino. Tai patvirtina tuoj po atsiskaitymo termino suėjimo (2014-03-01) Ieškovės pasirašytas 2014-03-18 skolų suderinimo aktas. Administratorius nurodo, kad ieškovės dokumentus yra perėmęs, kartu su visais perimtais dokumentais turėjo gauti ir visą informaciją apie įmonės sudarytus sandorius bei jos kreditorius, įskaitant visus dokumentus, susijusius su atsakovės turima reikalavimo teise į ieškovę. Administratoriaus įgaliotas asmuo A. V. yra pasirašęs paskutinį 2014-12-11 ieškovės ir atsakovės skolų suderinimo aktą, toks veiksmas patvirtina tai, jog administratoriui buvo žinoma apie atsakovės turimą reikalavimą į ieškovę. Sutartis Nr. V-I-6/2012/04/01/1 patvirtina atsakovės reikalavimo teisės į ieškovę egzistavimą. Atsakovė neprivalo iš naujo įrodinėti pačios permokos fakto, nes ieškovės padaryta žala atsakovei jau yra aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtinta šalių pasirašytu susitarimu. Atsakovės reikalavimo teisę į ieškovę taip pat patvirtina 2014-03-18, 2014-05-08 ir 2014-12-11 skolų suderinimo aktai. Remiantis visiško nuostolių atlyginimo principu (CK 6.251 str.), ieškovės prievolė atsakovei nesibaigė kartu su susitarimo vykdymo terminu (2014-03-01). Po susitarimo termino suėjimo šalys nesudarė jokio naujo susitarimo, kuriuo būtų nustatę kitą atsiskaitymo tvarką, atsakovė nuo 2014-03-02 įgijo teisę reikalauti ieškovės atlyginti visą neatlygintą žalos sumą, o taip pat galėjo pasirinkti ir kitus (alternatyvius) prievolės pasibaigimo (įvykdymo) būdus, t.y. ir ginčijamus įskaitymus, kurie galėjo būti atlikti ir pagal kitas (ne už vežimo paslaugas) ieškovės išrašytas sąskaitas faktūras. Sutarties Nr. V-I-6/2012/04/01/1 3 p. nustatyta, kad ieškovė prisiima įsipareigojimą kompensuoti permoką iki 2014-03-01. Susitarimo 7 p. nuostata nereiškia, kad šalys nustatė, jog pasibaigus permokos kompensavimo terminui (2014-03-01), atsakovė be išlygų atsisako ieškovės atžvilgiu visų reikalavimų, susijusių su permoka, šalys aiškiai susitarė, kad ieškovei iki 2014-03-01 visiškai atsiskaičius su atsakove, atsakovė ieškovei daugiau neturės jokių pretenzijų, susijusių su permoka. Susitarimo 8 punkte šalys susitarė, kad permokos bei su ja susijusių nuostolių kompensavimo laikotarpiu jos viena kitai jokių susijusių su permoka pretenzijų ir/ar reikalavimų neturės ir nereikš, jeigu šioje sutartyje nustatyti įsipareigojimai bus vykdomi tinkamai. Ieškovė tinkamai nevykdė savo įsipareigojimų, per nustatytą kompensacijos laikotarpį neatsiskaitė su atsakove, atsakovė įgijo teisę reikalauti ieškovės sumokėti likusią neatlygintą žalos sumą. Šalys nesusitarė, jog pasibaigus kompensacijos laikotarpiui, ieškovė yra atleidžiama nuo pareigos atsakovei grąžinti tai, ką yra gavusi be jokio pagrindo. Ieškovė 2014-03-18 ir 2014-05-08 pasirašė skolų suderinimo aktus, pripažindama neįvykdytą prievolę. Kauno apygardos teismo 2015-01-22 nutartis nėra pakankamas įrodymas, jog bankroto administratorius apie ginčijamus įskaitymus sužinojo būtent 2014-09-12. Bankroto administratorius dalį dokumentų galėjo gauti anksčiau nei 2014-09-12, o tarp šių dokumentų galėjo būti ir pranešimai apie ginčijamus įskaitymo sandorius. Pareiga įrodyti vieną iš actio Pauliana instituto taikymo sąlygų – skolininko neprivalėjimą sudaryti ginčijamus sandorius – reiškia tai, kad įmonės bankroto administratorius privalo įrodyti, jog būtent ieškovė (jo administruojama įmonė) neturėjo pareigos (neprivalėjo) sudaryti ginčijamų sandorių. Vien tai, jog sandorio šalis prieš atlikdama konkretų sandorį nepasidomėjo kitos šalies finansine padėtimi nėra pagrindas konstatuoti šalies nesąžiningumą. Ieškovės ir atsakovės verslo santykiai buvo ilgalaikiai ir tęstiniai, šalys bendradarbiauja nuo 2006 m., kai pasirašė vežimų sutartį, šalys ilgą laiką tarpusavio atsiskaitymus vykdė ir sutarties Nr. V-I-6/2012/04/01/1pagrindu.
    7. Rašytiniuose paaiškinimuose (elektroninės bylos popierinės kopijos I t. 170-178 b. l.) atsakovas palaikė ankstesniuose procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją. Papildomai nurodė, kad Actio Pauliana instituto taikymo sąlygų buvimą turi pareigą įrodyti šį institutą kaip teisių gynimo būdą pasirinkęs ir pareikšto ieškinio reikalavimą CK 6.66 str. pagrindu grindžiantis kreditorius arba kreditoriaus (kreditorių) teises ir interesus bankroto procedūrų vykdymo metu ginantis ir ieškinį bankrutuojančios įmonės vardu pareiškęs bankroto administratorius. Įstatymas nenumato imperatyvaus draudimo įmonei vykdyti finansines prievoles tol, kol šiai įmonei dar nėra iškelta bankroto byla. Nutartis dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo įsiteisėjo ir bankrutuojančios įmonės statusą ieškovė įgijo tik 2014-07-24,visi ginčijami įskaitymai buvo atlikti dar prieš bankroto bylos ieškovei iškėlimą. Ieškovės bankroto procedūrų pradžia yra 2014-07-24, nuo šios datos įsigaliojo ĮBĮ numatytas draudimas ieškovei vykdyti visas finansines prievoles, kurios nebuvo įvykdytos iki ieškovės bankroto bylos iškėlimo. Kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Vien ta aplinkybė, jog ginčijami įskaitymai buvo atlikti ieškovei jau esant nemokiai, savaime nėra pagrindas pripažinti įskaitymus negaliojančiais. Byloje nėra duomenų, kad po įskaitymų atlikimo atsakovė suteikė sau pranašumą prieš kitus ieškovės kreditorius ir/ar atsidūrė geresnėje padėtyje. Ieškovės pozicija prasilenkia su actio Pauliana paskirtimi ir nepagrįstai riboja finansinių sunkumų turinčių ūkio subjektų galimybes siekti atsiskaitymo su visais kreditoriais. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad 2014-03-10 nutartis (su 2014-03-13 nutartimi atliktais pakeitimais) 2014-03-13 buvo įregistruotos Turto arešto aktų registre, o taip pat jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės vis dar galiojo tuo metu, kai buvo atlikti įskaitymai, t.y. kad po Kauno apygardos teismo 2014-03-10 ir 2014-03-13 nutarčių priėmimo būtų buvę kreiptasi į antstolį, o šis būtų atlikęs pirminį areštuoto turto patikslinimą. Nesant iškeltos bankroto bylos ir nesant pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, kuriomis būtų apribotas disponavimas įmonės turtu, finansinių prievolių vykdymas įmonei nėra draudžiamas ir jų įvykdymas savaime nereiškia kitų kreditorių teisių pažeidimo bei tuo labiau nepatvirtina sandorio šalies (šalių) nesąžiningumo. Vien tik laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo aplinkybė bei nutarties, kuria šios priemonės pritaikytos, registracija turto arešto aktų registre, savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad ginčijamų sandorių šalys, sudarydamos ginčijamus sandorius, elgėsi nesąžiningai.
    8. Teismo posėdžiuose atsakovo atstovas palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją, prašė ieškinį atmesti, paaiškino procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes. Papildomai paaiškino, kad sutartimi Nr. V-I-6/2012/04/01/1 buvo fiksuota žalos suma. Šios sutarties 3.3 punktu atsakovei buvo palikta teisė pasirinkti, kokiu būdu atgauti likusią 146192,50 Lt žalos dalį. CPK 146 straipsnyje dėl kreipimosi į teismą yra imperatyvi nuostata. Areštas buvo pritaikytas ieškovo turtui, bet turtui, esančiam pas trečiuosius asmenis. Būtina skirti atvejus, kai prievolė yra vykdytina ir kai yra praleistas prievolės įvykdymo terminas. Atliekant įskaitymus, prievolės pagal PVM sąskaitas faktūras buvo vykdytinos.

8Ieškinys tenkintinas.

    1. Nustatyta, kad šalys 2006-10-18 sudarė neterminuotą Vežimų organizavimo sutartį Nr. 0610018/1002 su vėlesniais pakeitimais (elektroninės bylos popierinės kopijos I t. 73-76 b. l.), pagal kurią ieškovė įsipareigojo pateikti tinkamas transporto priemones, nugabenti atsakovės pakrautą produkciją į paskirties vietą, išduoti krovinius turintiems teisę juos gauti asmenims, o atsakovė įsipareigojo pateikti užsakymus, krovinius, dokumentus ir už krovinių pervežimus sumokėti nustatytą mokestį.
    2. 2012-04-01 sutartimi Nr. V-I-6/2012/04/01/1 (elektroninės bylos popierinės kopijos I t. 77 b. l.) šalys pripažino, kad atsakovė pagal vežimų sutartį yra sumokėjusi daugiau, nei turėjo, o ieškovė įsipareigojo susidariusią permoką grąžinti iki 2014-03-01 sutartyje numatyta tvarka ir būdais. Nors šioje sutartyje nėra tiesiogiai įvardint permokos suma, tačiau iš sutarties priedų (elektroninės bylos popierinės kopijos I t. 58 b. l.) matyti, kad šalys susitarė dėl 334136 Lt permokos sumos. Iš sutarties 3.3 punkto matyti, kad ieškovė, be kita ko, įsipareigojo paskutinę aptariamos sutarties termino dieną - t.y. 2014-03-01 sumažinti mokėtiną vežėjui sumą 146192,50 Lt (42340,27 EUR) suma. Šios sutarties 3.5 punkte numatyta, kad kiekvienais metais, skaičiuotinais nuo kiekvienų metų kovo mėnesio, šalių raštišku susitarimu mokėtinų vežėjui pagal pateiktas sąskaitas sumų mažinimas gali būti keičiamas, atsižvelgiant į metinę vežėjo apyvartą bei pagrįstą permokos sumą, tačiau ne daugiau nei 15 %sąskaitos sumos (išskyrus 2014m. kovo mėn.). Sutarties 4 p. šalys susitarė, jog tuo atveju, jei vežimų organizavimo sutarties Nr. 061018/1002 galiojimas pasibaigs užsakovo iniciatyva, permoka bei su ja susiję nuostoliai nebus kompensuojami, išskyrus atvejį, kai vežėjas pažeidė esmines jos sąlygos, o sutarties 6 punktu šalys susitarė, kad tuo atveju, jei vežimų organizavimo sutartis Nr. 061018/1002 nutraukiama iki permokos grąžinimo termino pabaigos dėl vežėjo kaltės jam pažeidus esmines jos sąlygas arba vežėjo iniciatyva užsakovui nepažeidus esminių jos sąlygų, užsakovo pareikalavimu vežėjas privalo grąžinti pagrįstą permoką iki užsakovo nurodyto termino. Sutarties 7 p. numatyta, kad pasibaigus permokos bei su ja susijusių nuostolių kompensavimo terminui arba iki šio termino pabaigos pasibaigus Šalių vežimų organizavimo sutarties Nr. 061018/1002 galiojimui, užsakovas atsisako bet kokių, susijusių su permoka turtinio ir neturtinio pobūdžio reikalavimų vežėjo atžvilgiu, išskyrus šios sutarties 5 punkte nurodytą aplinkybę.
    3. Atsakovės pateiktais skaičiavimais (elektroninės bylos popierinės kopijos I t. 80 b. l.), ieškovė iš 334136 Lt permokos sumos atsakovei 2012 m. kovo - 2014 m. vasario mėnesiais iš viso kompensavo 195467 Lt, liko nekompensuota 138669 Lt (40161,31 EUR suma). Atsakovė išrašė ieškovei 2014-03-17 PVM sąskaitą faktūrą Nr. TP0166477, nurodydamas, kad sąskaita išrašyta už “įskaitymą pagal tarpusavio prievolių susitarimą“ (elektroninės bylos popierinės kopijos I t. 79 b. l. antroji pusė). Šioje sąskaitoje nurodytą 167789,49 Lt sumą sudaro 138669 Lt įsiskolinimo suma bei 29120,49 Lt PVM.
    4. Šalys 2014 m. kovo 3 d. sudarė transporto priemonių nuomos sutartis Nr. 2014/03/03-BOG, Nr. 2014-03/03-CHZ-1, 2014/03/03-EDZ ir 2014/03/03-CHZ (elektroninės bylos popierinės kopijos I t. 81-88 b. l.), pagal kurias ieškovė atsakovei išnuomojo keturias sutartyse nurodytas transporto priemones, o atsakovė įsipareigojo mokėti sutartą nuomos mokestį.
    5. 2014-03-18 šalys pasirašė skolų suderinimo aktą, kuriame konstatavo, kad 2014-03-17 apskaitos duomenimis ieškovas atsakovui skolingas 167789,49 Lt (48595,20 EUR) (elektroninės bylos popierinės kopijos I t. 79 b. l.). 2014-05-08 šalys pasirašė skolų suderinimo aktą, kuriame konstatavo, kad 2014-04-30 apskaitos duomenimis ieškovas atsakovui skolingas 109157,53 Lt (31614,21 EUR) (elektroninės bylos popierinės kopijos I t. 89 b. l.). 2014-12-11 aktu, kurį pasirašė ieškovovės bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo A. V. ir atsakovėsvadovas bei Vyr. finansininkė konstatuota, kad ieškovės skola atsakovei 2014-11-30 apskaitos duomenimis yra 80117,53 Lt pasirašė skolų suderinimo aktą, kuriame konstatavo, kad 2014-03-17 apskaitos duomenimis ieškovas atsakovui skolingas 167789,49 Lt (48595,20 EUR) (elektroninės bylos popierinės kopijos I t. 89 b. l. antroji pusė). Atsakovės pateiktas skaičiavimais, ieškovės įsiskolinimas atsakovei yra 80117,53 Lt, nurodytą sumą sudaro 66212,83 Lt permoka bei 13904,69 Lt PVM (elektroninės bylos popierinės kopijos I t. 90 b. l.).
    6. 2014 m. kovo 10 d. ir 2014-03-13 nutartimis Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. B2-1692-601/2014 pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo visą ieškovei priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ir turtines teises, esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovei areštuotu turtu naudotis, tačiau uždraudžiant juo disponuoti, jį realizuoti ar atlikti kitus veiksmus, susijusius su šio turto perdavimu tretiesiems asmenims turtą (elektroninės bylos popierinės kopijos I t. 129-130, 131-132 b. l.). Byloje nėra ginčo, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo viešame registre įregistruota 2016-03-13, taip pat nėra ginčo, kad į antstolį dėl areštuoto turto apyrašo sudarymo nebuvo kreiptasi.
    7. Kauno apygardos teismo 2014-04-03 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1692-601/2014 UAB ,,Festina“ buvo iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirtas UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras (elektroninės bylos popierinės kopijos I t. 64-67 b. l.). Šioje nutartyje konstatuota, kad iš UAB „Festina“ 2014 m. kovo 21 d. balanso duomenų matyti, kad įmonės turtas iš viso sudaro 17552971 Lt sumą (iš jų ilgalaikis turtas 9011974 Lt, trumpalaikis 8540997 Lt), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 19013198 Lt sumą (iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai 16552201 Lt); nuo 2014-01-01 iki 2014-03-21, įmonės nuostolis sudarė 741686 Lt, praėjusiais finansiniais metais įmonė taip pat veikė nuostolingai, jos nuostolis siekė 9728289 Lt. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. liepos 24 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartį paliko nepakeistą (elektroninės bylos popierinės kopijos I t. 59-63 b. l.).
    8. 2014-08-01 pranešimu bankroto administratorius informavo atsakovę apie ieškovei iškeltą bankroto bylą, informavo, kad nuo 2014-07-24 bankrutuojančiai įmonei draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, išieškoti skolas iš įmonės ne ginčo tvarka (elektroninės bylos popierinės kopijos I t. 91 b. l.). Atsakovė 2014-08-12 bankroto administratoriui pateikė finansinius reikalavimus 80117,53 Lt sumai, prie pareiškimo pridėjo PVM sąskaita faktūrą Nr.0166477, sutartį Nr. V-I-6/2012/04/01/1, Paslaugos sutartis Nr.PSK2006-040035, 2014-07-24 Suderinimo aktą, 2014-07-31 Suderinimo aktą, 2014-07-31 pranešimą apie vienašalį priešpriešinį reikalavimą, 2014-06-30 pranešimą apie vienašalį priešpriešinį reikalavimą (elektroninės bylos popierinės kopijos I t. 92 b. l.).
    9. 2014 m. lapkričio 20 d. nutartimi Kauno apygardos teismas patvirtino BUAB „Festina“ kreditorių reikalavimus, tarp jų – ir atsakovės UAB „Termopalas“ finansinį reikalavimą 80117,53 Lt (23203,64 EUR) sumai.
    10. 2015 m. sausio 22 d. teismas pratęsė terminą bankroto administratoriui BUAB „Festina“ sudarytiems sandoriams patikrinti ir pareikšti teisme ieškinius dėl sandorių priešingų įmonės veiklos tikslams bei dėl tyčinio bankroto nustatymo iki 2015 m. rugsėjo 12 d.
    11. Ieškovas 2014-03-26 išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. RR 1400329 pagal Vežimų organizavimo sutartį (elektroninės bylos popierinės kopijos I t. 58 b. l. antra pusė). 2014-03-31 ieškovas išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. KT507 už vilkikų nuomą pagal sutartis Nr. 2014/03/03-BOG, Nr. 2014-03/03-CHZ-1, 2014/03/03-EDZ ir 2014/03/03-CHZ (elektroninės bylos popierinės kopijos I t. 58 b. l.), 2014-04-30 ieškovas išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. KT511 už vilkikų nuomą pagal sutartis Nr. 2014/03/03-BOG, Nr. 2014-03/03-CHZ-1, 2014/03/03-EDZ ir 2014/03/03-CHZ (elektroninės bylos popierinės kopijos I t. 57 b. l. antroji pusė), 2014-05-30 išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. KT515 už vilkikų nuomą pagal sutartis Nr. 2014/03/03-BOG, Nr. 2014-03/03-CHZ-1, 2014/03/03-EDZ ir 2014/03/03-CHZ (elektroninės bylos popierinės kopijos I t. 57 b. l.).
    12. Ieškovas gavo 2014 m. balandžio 14 d., 2014 m. balandžio 30 d., 2014 m. gegužės 30 d. pranešimus apie įskaitymus. 2014-04-14 pranešimu apie vienašalį priešpriešinį reikalavimų užskaitymą atsakovė pranešė, kad atliko 37086,16 Lt sumos vienašalį įskaitymą pagal 2014-03-26 sąskaitą faktūrą Nr. RR1400329, 7025,80 Lt sumos įskaitymą pagal 2014-03-31 sąskaitą faktūrą Nr. KT507 (iš viso 44111,96 Lt (12775,71 EUR)) (elektroninės bylos popierinės kopijos I t. 56 b. l.). 2014-04-30 pranešimu apie vienašalį priešpriešinį reikalavimų užskaitymą atsakovė pranešė, kad atliko vienašalį 14520 Lt (4205,28 EUR) sumos įskaitymą pagal 2014-04-30 sąskaitą faktūrą Nr. KT511(elektroninės bylos popierinės kopijos I t. 55 b. l. antroji pusė). 2014-05-30 pranešimu apie vienašalį priešpriešinį reikalavimų užskaitymą atsakovė pranešė, kad atliko vienašalį 14520 Lt (4205,28 EUR) sumos įskaitymą pagal 2014-05-30 sąskaitą faktūrą Nr. KT515 (elektroninės bylos popierinės kopijos I t. 55 b. l.).

9Dėl įskaitymo sandorių atitikimo įstatymo reikalavimams

    1. Ieškovas, ginčydamas įskaitymo sandorius, nurodo, kad šie sandoriai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, t. y. siekia, kad ginčijami įskaitymo sandoriai būtų pripažinti niekiniais (CK 1.80 str.). Ieškovė tvirtina, kad atsakovės atlikti vienašaliai įskaitymai neatitinka teisės aktuose nurodytų įskaitymui keliamų reikalavimų, kadangi, ieškovės nuomone, atsakovė, atlikdama įskaitymus, nenurodė nei kokiu pagrindu šalys turi abipusių teisių ir pareigų, nei kokie konkrečiai reikalavimai yra įskaitomi.
    2. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog CK 1.80 str. 1 d. įtvirtintam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Nustatant, teisės norma yra imperatyvi ar ne, svarbus lingvistinis normos aiškinimas – jeigu vartojami žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., tai darytina išvada, kad teisės norma yra imperatyvi. Jeigu teisės normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, vadovaujamasi civilinės teisės normų aiškinimo principais: atsižvelgiama į tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. (CK 1.9 str.). Nustačius, kad tam tikra teisės norma yra imperatyvi, reikia išsiaiškinti, ar konkretus sandoris sudarytas pažeidžiant šioje normoje įtvirtintą įsakmų reikalavimą arba draudimą ir ar šio pažeidimas lemia būtent sandorio negaliojimą (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008, 2015 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6-915/2015).
    3. Ieškovė reikalavimą dėl įskaitymų nuginčijimo grindžia tuo, kad atsakovės pranešimai apie atliekamus įskaitymus prieštarauja įstatymo normoms – t.y. juose nenurodyta ieškovės prievolė atsakovei. Sutiktina, kad pranešimuose nėra detaliai nurodyta, į kokią ieškovės prievolę atsakovė įskaito atsakovės mokėtinas sumas, tačiau akivaizdu, kad pačiai ieškovei ši aplinkybė buvo aiški. Šalys pasirašė tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktus, iš kurių akivaizdu, kad šalims tiek iki įskaitymo sandorių sudarymo, tiek jų sudarymo metu, tiek ir vėliau buvo aišku ir suprantama, kokią prievolę atsakovės atžvilgiu turi ieškovė ir kokie ieškovės reikalavimai į kokius buvo įskaityti. Teismas, pagal byloje esančius įrodymus, nenustatė, kad ieškovas, gavęs atsakovo pranešimus apie įskaitymus, dėl atsakovo atliktų įskaitymų būtų pareiškęs prieštaravimus, kuriuose būtų nurodyta, kad jie yra neaiškūs ar nesuprantami, atvirkščiai, šalys aplinkybę, kad įskaitymai aiškūs patvirtino ir skolų suderinimo aktais, kuriuos abi pasirašė. Šalių elgesys rodo, kad atsakovės pranešimai apie įskaitymus buvo aiškūs ir suprantami, o tuo pačiu pranešimai savo forma atitiko CK 6.131 str. reikalavimus. Kasacinio teismo išaiškinta, kad įskaitymo tvarką reglamentuojančios teisės normos nenustato privalomų reikalavimų nei dėl pareiškimo apie įskaitymą turinio, nei dėl formos (būdo) (CK 6.131 straipsnis). Pareiškimo apie įskaitymą turinys turi būti aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas. Pareiškime turėtų būti nurodyta prievolė, pagal kurią atliekamas įskaitymas, įskaitymo pagrindas ir įskaitoma suma (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-445/2013, ir joje nurodytą praktiką, 2016 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136-469/2016). Vien tai, kad pranešimuose apie įskaitymą nėra nurodyta pagal kokią sutartį ieškovė turi prievolę atsakovei, nėra pagrindas pripažinti, kad atliktas įskaitymas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms.
    4. Be to, ieškovė nurodo, kad įskaitymas negalėjo būti atliktas, kadangi ieškovės prievolė atsakovei yra jau pasibaigusi, o atsakovės prievolės vykdymo terminas įskaitymų atlikimo metu dar nebuvo suėjęs. Įskaitymas yra vienas iš įstatyme nustatytų prievolės pasibaigimo pagrindų. CK 6.130 str. 1 d. prievolės pabaiga įskaitymu apibrėžta kaip įskaitymas vienarūšio reikalavimo, kurio terminas yra suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pareikalavimo momentu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas įskaitymo teisinius santykius (CK 6.130, 6.131 str.), yra nurodęs įskaitymo sąlygas: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors įskaitymas atliekamas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2007; 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2009, 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2010; 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2010; 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010). Apie įskaitymą gali būti pranešama įvairia forma, tačiau pareiškimo apie įskaitymą turinys turi būti aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas. Pareiškime turėtų būti nurodyta prievolė, pagal kurią atliekamas įskaitymas, įskaitymo pagrindas ir įskaitoma suma (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012).
    5. Iš į bylą pateiktų PVM sąskaitų faktūrų matyti, kad sąskaitose Nr. KT507, Nr. KT511, KT515 yra nurodyti šių sąskaitų apmokėjimo terminai, sąskaitoje Nr. RR 1400329 jos apmokėjimo nenurodytas. Pažymėtina, kad remiantis tarp šalių sudaryta Vežimų organizavimo sutarties 3.1 punkte numatyta, kad užsakovas (šiuo atveju – atsakovė) atsiskaito per 30 dienų nuo sąskaitos datos, šios sutarties 6.1 punkte numatytos ir netesybos – pažeidus sutarties 3.1 punkte numatytą terminą užsakovas vežėjui moka 0,2 procentus delspinigių nuo laiku nesumokėtos sumos. Panašios nuostatos numatytos ir transporto priemonės numos sutartyse – šių sutarčių 2.3 punkte numatyta, kad nuomos mokestis mokamas per 10 kalendorinių dienų nuo PVM sąskaitos išrašymo dienos, o laiku neatsiskaičius – nuomininkas turi mokėti nuomotojui 0,02 proc. delspinigius nuo nesumokėtos sumos (transporto priemonės nuomos sutarčių 2.4 p.). Iš esmės tai reiškia, kad atsakovei prievolė apmokėti sąskaitą atsiranda nuo sąskaitos išrašymo ir būtent nuo to momento atsakovės prievolė ieškovei yra vykdytina.
    6. Ieškovė taip pat nurodo, kad atsakovė įskaitymų atlikimo metu neturėjo galiojančios reikalavimo teisės į ieškovę. Jau minėta, kad ieškovė 2012-04-01 sutartimi įsipareigojo grąžinti atsakovei 334136 Lt permoką, atsiradusią dėl to, kad ieškovė netinkamai vykdė vežimų organizavimo sutartį. Tiek minimoje sutartyje, tiek jos prieduose šalys susitarė dėl permokos grąžinimo tvarkos, terminų, taip pat ir grąžintinų sumų. Šios sutarties 7 punkte numatyta, kad pasibaigus permokos bei su ja susijusių nuostolių kompensavimo terminui arba iki šio termino pabaigos pasibaigus vežimų organizavimo sutarties Nr. 061018/1002 galiojimui, užsakovas atsisako bet kokių, susijusių su permoka turtinio ir neturtinio pobūdžio reikalavimų vežėjo atžvilgiu, išskyrus šios sutarties 5 punkte nurodytą aplinkybę, t.y. jei nebus pažeidžiamos esminės jos nuostatos. Iš atsakovės pateiktų duomenų apie permokos faktinį grąžinimą matyti, kad ieškovė neįvykdė 2012-04-01 sutarties 3.3 punkto – 2014-03-01 negrąžino atsakovei 146192,50 Lt (be PVM) permokos. Nors teismo posėdyje ieškovės atstovas nurodė, kad dėl nurodytos sumos faktinio grąžinimo šalys nebuvo susitarusios (pasak ieškovės atstovo, šalys greičiausiai buvo susitarusios, kad ieškovė permoką grąžins tik suteikdama nuolaidas), tačiau, teismo vertinimu, tokie teiginiai nepagrįsti. Vertinant šalių tikrąją valią, turi būti įvertinamas visas sutarties turinys. Iš sutarties 4 ir 6 punktų turinio matyti, kad šalys buvo aptarusios ir šalių veiksmus, jei vežimų organizavimo sutartis būtų nutraukiama iki permokos grąžinimo termino pabaigos dėl vežėjo kaltės jam pažeidus esmines jos sąlygas arba vežėjo iniciatyva užsakovui nepažeidus esminių jos sąlygų ar užsakovo iniciatyva, užsakovo pareikalavimu vežėjas privalo grąžinti pagrįstą permoką iki užsakovo nurodyto termino. Iš šios sutarties nuostatos darytina išvada, kad šalys buvo aptarusios galimybę atsakovei reikalauti permokos realaus sumokėjimo tuo atveju, jei vežimų organizavimo sutartis nebūtų vykdoma ar nebūtų laikomasi 2012-04-01 sutartyje numatytos permokos grąžinimo tvarkos ir terminų. Pažymėtina ir tai, kad permokos faktą ir ieškovės įsipareigojimą grąžinti likusią permoką ieškovė patvirtino tiek pasirašydama tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktus, tiek akceptuodama atsakovės 2014-03-17 išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. TP0166477. Pažymėtina, kad ieškovės bankroto administratorius savo veiksmais patvirtino atsakovės reikalavimo teisės galiojimą, tiek Kauno apygardos teismui teikdamas tvirtinti atsakovės reikalavimą, tiek 2014-12-11 pasirašydamas tarpusavio skolų suderinimo aktą. Bankroto administratorius yra savo srities profesionalas, bankroto procedūrų metu privalo elgtis itin apdairiai ir rūpestingai. Pažymėtina ir tai, kad atsakovė ieškovės bankroto administratoriui kartu su 2014-08-12 finansiniai reikalavimais bankrutuojančiai UAB „Festina“ buvo pateikę iš šioje byloje neginčijamų atsakovės 2014-06-31 ir 2014-07-31 pranešimų apie vienašalį įskaitymą kopijas. Ieškovės atstovas šių įskaitymų atveju aplinkybių, jog įskaitymai galėtų būti vertinami kaip neteisėti atsakovės reikalavimo teisės negaliojimo aspektu, nekvestionavo. Dėl nurodytų motyvų darytina išvada, kad atsakovo reikalavimo teisė, kylanti iš 2012-04-01 sutarties Nr. V-I-6/2012/04/01/1, į ieškovą ginčijamų įskaitymų atlikimo metu buvo galiojanti ir vykdytina.
    7. Iš to, kas išdėstyta matyti, kad šiuo atveju prievolės šalys turi viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas (pirmoji įskaitymo sąlyga). Ieškovė teikė atsakovei vežimų organizavimo paslaugas bei transporto priemonių nuomos paslaugas, už kurias atsakovė turėjo pareigą atsiskaityti. Kita vertus, ieškovė remiantis 2012-04-01 sutartimi Nr. V-I-6/2012/04/01/1 turėjo prievolę atsiskaityti su atsakove ir padengti susidariusią kuro permoką. Antroji įskaitymo sąlyga taip pat akivaizdžiai yra nustatyta: aptarti šalių reikalavimai yra priepriešiniai, t.y. šalys turi reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui. Be to, šie reikalavimai yra vienarūšiai (trečioji įskaitymo sąlyga), t. y. abiejų prievolių dalykas yra pinigai. Teismo vertinimu, tiek ieškovės, tiek atsakovės reikalavimai yra galiojantys (ketvirtoji įskaitymo sąlyga), abu reikalavimai yra vykdytini (penktoji įskaitymo sąlyga); abu reikalavimai yra apibrėžti (šeštoji įskaitymo sąlyga).
    8. Vis dėl to pažymėtina, kad vien šių sąlygų buvimo nepakanka konstatuoti, kad ginčijami įskaitymai buvo atlikti teisėtai. 2014 m. kovo 10 d. ir 2014 m. kovo 13 d. nutartimis ieškovės bankroto byloje buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės- ieškovei priklausančio turto, piniginių lėšų ir turtinių teisių areštas, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, jį realizuoti ar atlikti kitus veiksmus, susijusius su šio turto perleidimu tretiesiems asmenims. Kaip išaiškino faktinėmis aplinkybėmis analogišką bylą nagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. spalio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2011, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo apsaugoti galimai nemokios įmonės turtinę padėtį ir užkirsti kelią per tą laiką sumažinti jos turtą, taip apsaugant visų kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus. Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, pradeda galioti didesnė bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių turtinių interesų apsauga, o iki tol, teisme esant paduotam pareiškimui dėl bankroto bylos iškėlimo ir galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms, nurodyti interesai saugomi ta apimtimi, kuria nustatyta teismo nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kartu teismas konstatavo, jog laikinosiomis apsaugos priemonėmis nustatytas suvaržymas pripažintinas kliūtimi ir priešpriešinių reikalavimų įskaitymui atlikti. Kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama apsaugoti visų ieškovės kreditorių interesus, tiesiogiai nurodyta ir Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 10 d. nutartyje.
    9. Pagal Turto arešto aktų registro įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, turto arešto aktų registre registruojami teismų, antstolių, prokurorų, Valstybinės mokesčių inspekcijos, kitų valstybės institucijų ir pareigūnų turto arešto aktai, kuriais įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka laikinai priverstinai apribojamos teisės į Lietuvos Respublikoje esantį turtą, jį areštuojant. Tretiesiems asmenims teisinės pasekmės dėl turto arešto atsiranda nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre (CPK 675 str. 4 d.; Turto arešto aktų registro įstatymo 4 str. 1 d.). Duomenys apie ieškovės turto arešto įregistravimą paskelbti viešai Turto arešto aktų registre 2014 m. kovo 13 d., todėl preziumuojama, kad jie atsakovei turėjo būti žinomi.
    10. Atsakovės atstovas tvirtino, kad, teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, jos nustojo galioti po 14 dienų, kadangi nebuvo kreiptasi į antstolį dėl areštuoto turto duomenų patikslinimo. Laikinųjų apsaugos priemonių nutarties priėmimo metu galiojusioje Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 147 straipsnio 6 dalies redakcijoje buvo numatyta, kad tuo atveju, kai taikomos laikinosios apsaugos priemonės susijusios su turtu, išsamūs turto duomenys nutartyje gali būti nenurodomi, jeigu areštuojamas turto registre neregistruojamas kilnojamasis daiktas arba nutarties priėmimo dieną teismui nėra žinoma, kiek ir kokio turto turi atsakovas; šiais atvejais asmuo, kurio prašymu taikomos laikinosios apsaugos priemonės, dėl atsakovo turto suradimo ir aprašymo turi kreiptis į antstolį. Jeigu į antstolį nesikreipiama ir nepatikslinami areštuoto turto duomenys, laikinosios apsaugos priemonės galioja keturiolika dienų nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos. Vis dėlto atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos ieškovės bankroto byloje, todėl taikomos specialiosios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatos (ĮBĮ 10 str. 1 d.). ĮBĮ 9 str. 5 d. numatyta pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo priėmusiam teismui teisė byloje teismo arba suinteresuoto asmens iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Tai reiškia, kad nagrinėjant pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas yra siejamas ne su kreipimusi į antstolį dėl areštuoto turto duomenų patikslinimo, bet su procesinio sprendimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar atsisakymo ją iškelti įsiteisėjimu. Tokį aiškinimą patvirtina ir ieškovės į bylą pateikti turto arešto aktų registro išrašai, iš kurių matyti, kad iki ginčijamų sandorių atlikimo 2014-03-17 įregistruotas turto arešto aktas Nr. 2014014150. Šio turto arešto akto registro išrašo 4.4.1 punkte nurodyta, kad areštuojamas visas nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, piniginės lėšos ir turtinės teisės, o 4.5.5 punkte nurodyta, kad areštas galioja iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Šiame akte nurodyta, kad iš areštuotų lėšų leidžiama išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas, taip pat atsiskaityti su ieškovais bankroto byloje. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė, prieš atlikdama įskaitymo sandorius būtų kreipusis dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, t.y. kad UAB „Festina“ būtų leista atsiskaityti ir su UAB „Termopalas“, kuri nedalyvavo sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo. Ginčo įskaitymai buvo atlikti 2014 m. balandžio 14 d., balandžio 30 d. ir gegužės 30 d., t.y. galiojant teismo nustatytoms laikinosioms apsaugos priemonėms – draudimui disponuoti ieškovės turtinėmis teisėmis.
    11. Nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo areštuotas visas ieškovei priklausantis turtas, įskaitant ir turtines teises, kokia pripažintina ieškovės turėta reikalavimo teisė atsakovės atžvilgiu. Įskaitymo sandoriu buvo sumažinta ieškovės reikalavimo teisė atsakovei. Toks veiksmas pripažintinas disponavimu ieškovei priklausančia turtine teise. Kartu pabrėžtina, jog nors nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir buvo numatytos tam tikros išimtys (teisė atsiskaityti su darbuotojais ir mokėti mokesčius valstybei bei Sodrai (t.y. dengti aukštesniųjų eilių kreditorinius reikalavimus) bei atsiskaityti su bankroto bylą iniciavusiais subjektais), teisė panaudoti turtinę teisę atsiskaitant su atsakove nutartyje nenustatyta. Kartu pabrėžtina, jog, net ir tuo atveju, jeigu pasinaudodama nutartyje nurodyta išimtimi ieškovė būtų ketinusi atlikti atsiskaitymus su nutartyje nurodytais trečiosios eilės kreditoriais, toks veiksmas galėtų būti pateisinamas (t.y. mokėjimas galėtų būti pripažintas teisėtu) tik tuo atveju, jeigu atlikusi atitinkamus mokėjimus ieškovė būtų galėjusi užtikrinti proporcingumo principo taikymą, t.y. būtų turėjusi galimybę tenkinti visų trečiosios eilės kreditorių reikalavimus atitinkama apimtimi. Kaip matyti iš nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo turinio, ieškovės kreditoriniai įsipareigojimai viršijo buhalterinę jos turto vertę (kreditorinių įsipareigojimų suma- 19013198 Lt, turto balansinė vertė- 17552971 Lt, iš jo ilgalaikio turto - 9011974 Lt), todėl akivaizdu, jog ieškovė ne tik nepasinaudojo nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių įtvirtinta teise, bet ir neturėjo galimybės šią teisę įgyvendinti nepažeisdama įstatyme įtvirtintos pareigos esant mokumo problemoms užtikrinti proporcingą visų kreditorių interesų tenkinimą.
    12. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.). Šiam sandorio negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Reikalavimo teisė yra turtinė teisė, įeinanti į turto sąvoką. Įskaitymais buvo pažeista teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. draudimas disponuoti ieškovei priklausančiu turtu (turtinėmis teisėmis), ir CPK 18 straipsnyje įtvirtintas imperatyvas dėl įsiteisėjusios teismo nutarties privalomumo.
    13. Įvertinus tai, kas išdėstyta, UAB „Termopalas“ 2014-04-14 atliktas vienašalis įskaitymas 44111,96 Lt (12775,71 EUR) sumai, 2014-04-30 atliktas vienašalis įskaitymas 14520 Lt (4205,28 EUR) sumai, 2014-05-30 atliktas vienašalis įskaitymas 14520 Lt (4205,28 EUR) sumai yra niekiniai ir negalioja nuo jų sudarymo momento (CK 1.80 str. 1 d.).

10Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu

    1. Nors nustatyta, kad ginčijami sandoriai yra niekiniai ir negaliojantys kaip prieštaraujantys imperatyvioms teisės normoms, vis dėlto, ieškovei byloje keliant klausimus dėl šių sandorio pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, teismo vertinimu tikslinga pasisakyti ir dėl šių aplinkybių. Ieškinyje nurodoma, kad ginčijami vienašaliai įskaitymai pažeidė ieškovo ir jo kreditorių interesus, kadangi atsakovui neatlikus ginčijamų vienašališkų įskaitymų, ieškovas būtų įgijęs teisę reikalauti iš atsakovo įskaitytos sumos ir iš jos patenkinti savo kreditorių reikalavimus. Ieškovo įsitikinimu, yra tenkinamos visos actio Pauliana ieškinio sąlygos.
    2. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pabrėžiama, kad actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu.
    3. Bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą jis gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003; Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013).
    4. Viena actio Pauliana pagrindu pareikšto ieškinio tenkinimo sąlygų – neabejotina ir galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė. Ši actio Pauliana patenkinimo sąlyga reiškia, kad kreditorius privalo įrodyti turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2013). Pažymėtina, kad actio Pauliana institutui taikyti svarbu, kad skolininko ir kreditoriaus prievolės pagrindas būtų atsiradęs anksčiau negu buvo sudarytas kreditoriaus ginčijamas sandoris. Kaip matyti iš teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei turinio, ieškovės turtas bankroto bylos iškėlimo dieną buvo mažesnis už kreditorinius įsipareigojimus (kaip minėta, kreditorinių įsipareigojimų suma - 19013198 Lt, turto balansinė vertė- 17552971 Lt, iš jo ilgalaikio turto- 9011974 Lt). Tokia aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog ginčijamo sandorio atlikimo metu egzistavo bankroto byloje vėliau patvirtinti kreditoriniai reikalavimai, priklausantys kreditoriams, kurių teises reikšdamas ieškinį ir gina bankroto administratorius.
    5. CK 6.66 straipsnio 1 dalis įtvirtina nebaigtinį kreditorių teisių pažeidimų sąrašą. Ieškovė nagrinėjamoje byloje įrodinėjo, kad ginčijami sandoriai pažeidžia kreditorių teises dėl to, kad jais buvo suteikta nepagrįsta pirmenybė vienam iš ieškovo kreditorių. Jei be atsakovės nemokumo padėtyje esantis skolininkas turi daugiau kreditorių, kurių reikalavimai buvo identiški (piniginiai), o su jais liko neatsiskaityta iki pat bankroto, tai yra pagrindas daryti išvadą, kad kitų kreditorių interesai buvo pažeisti, nepriklausomai nuo to, kad įmonės nemokumas nedidėjo arba nepakito. Kauno apygardos teismo nutartis, kuria ieškovei iškelta bankroto byla, patvirtina, kad ieškovė turėjo daugiau kreditorių, kurių reikalavimai buvo piniginiai ir nors sudarius ginčijamą sandorį ieškovei iš tiesų buvo panaikinta pareiga atsiskaityti su atsakove, tačiau ji taip pat neteko ir galimybės gauti už suteiktas paslaugas lėšas, kurios galėjo būti panaudotos atsiskaitymui ne vien su atsakove, bet ir su kitais kreditoriais. Kiti kreditoriai gali būti suinteresuoti įskaityti savo reikalavimus tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis, tačiau su jais liko neatsiskaityta, tai yra pagrindas išvadai, kad kitų kreditorių interesai buvo pažeisti, nepriklausomai nuo to, kad įmonės nemokumas nedidėjo arba nepakito. Teismui siekiant įvertinti, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina išsiaiškinti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai. Dar nesant iškeltos bankroto bylos, įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno kreditoriaus reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Svarbu, kad turto perleidimas nepažeistų kitų analogiškoje situacijoje esančių kreditorių teisių (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-625-241/2015). Jeigu nebūtų sudaryti ginčijami sandoriai, ieškovė būtų įgijusi teisę pareikšti byloje kreditorinį reikalavimą, tuo tarpu jos sumokėtos ar iš jos išieškotos lėšos būtų padalintos visiems kreditoriams proporcingai jų pareikštiems reikalavimas. Toks vertinimas lemia kitų ieškovės kreditorių teisių pažeidimo konstatavimą.
    6. Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu, tik jeigu jis neprivalėjo būti sudarytas (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sąlygą „neprivalėjo“ aiškina kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimą. Privalėjimas sudaryti sandorį – vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Įvertinus ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus, matyti, kad nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog ginčijamų sandorių sudarymas buvo būtinas. Be to, kaip šiuo sprendimu jau konstatuota, atsakovė ne tik kad neprivalėjo, bet ir dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neturėjo teisės sudaryti ginčijamų sandorių.
    7. Sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu sąlyga yra skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumas. Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises. Nagrinėjamu atveju ieškovė neabejotinai žinojo apie savo nemokumą ginčijamų sandorių sudarymo metu, nes 2014-03-13 teisme jau buvo priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, o 2014-04-03 priimta nutartis dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Ieškovė tikrai žinojo, kad nedengiami kiti susidarę įsiskolinimai ir apie tai, kad tokiu sandoriu pažeidžiami kitų kreditorių interesai, todėl ji pripažįstama nesąžininga.
    8. Vertinant kitos sandorio šalies – atsakovės sąžiningumą, teismų praktikoje pripažįstama, kad sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Verslininko, kaip subjekto, nuolat sudarančio jo veiklai užtikrinti būtinus sandorius, statusas sustiprina reikalavimą domėtis kita sandorio šalimi, jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti nepažeidžiant įstatymų, siekiant, kad sandoriu nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir interesai, kad sandoris užtikrintų stabilius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010). Tai daroma ir jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi. Teismų praktikoje toks elgesys pripažintinas turto įgijėjo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. vasario 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013 konstatavo, kad sąžiningu gali būti laikomas tik tas asmuo, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sudarant sandorį nebus pažeisti teisės aktų reikalavimai ir kontrahento kreditorių interesai. Verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų. Nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas buvo išviešintas, o tai sąlygoja atsakovės nesąžiningumo prezumpciją. Laikinosios apsaugos priemonės taikytos visų UAB „Festina“ kreditorių reikalavimų įvykdymui užtikrinti ir galiojo iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Kauno apygardos teismo 2014-04-03 nutartimi UAB „Festina“ iškelta bankroto byla, nutartis, išskyrus dalyje kurioje buvo apskusta dėl bankroto administratoriaus kandidatūros, įsiteisėjo 2014-04-14 (CPK 279 str. 1d.). Kaip išaiškino faktinėmis aplinkybėmis analogišką bylą nagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. spalio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2011, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo apsaugoti galimai nemokios įmonės turtinę padėtį ir užkirsti kelią per tą laiką sumažinti jos turtą, taip apsaugant visų kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus. Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, pradeda galioti didesnė bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių turtinių interesų apsauga, o iki tol, teisme esant paduotam pareiškimui dėl bankroto bylos iškėlimo ir galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms, nurodyti interesai saugomi ta apimtimi, kuria nustatyta teismo nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kartu teismas konstatavo, jog laikinosiomis apsaugos priemonėmis nustatytas suvaržymas pripažintinas kliūtimi ir priešpriešinių reikalavimų įskaitymui atlikti. Tai, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama apsaugoti visų ieškovės kreditorių interesus, tiesiogiai nurodyta ir Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 10 d. nutartyje. Kadangi ginčijami sandoriai buvo sudaryti galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms, toks sandoris laikytinas pažeidžiančiu kitų įmonės kreditorių teises ir interesus, kadangi kiti įmonės UAB „Festina“ kreditoriai neteko galimybės dalinai tenkinti savo turtinius interesus UAB „Festina“ bankroto procese, todėl teismas konstatuoja, kad atsakovė buvo nesąžininga, nes žinojo, kad sudaromas sandoris pažeidžia kitų kreditorių teises.
    9. Atsakovė nurodo, kad ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą. Kauno apygardos teismas 2015-01-22 nutartimi (elektroninės bylos popierinės kopijos I t. 68 b. l.) pratęsė terminą ieškiniams dėl sandorių nuginčijimo pareikšti iki 2015-09-12. Ieškovė ieškinį pateikė 2015-09-10. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 8 p. nustatyta, kad ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos administratorius patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareiškia ieškinius teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, taip pat dėl tyčinio bankroto nustatymo. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 8 p. nustatytas 6 mėnesių terminas taikytinas tik bankroto administratoriaus pareigai patikrinti įmonės sandorius per paskutinius trejus metus iki bankroto bylos iškėlimo, tačiau tai nėra ieškinio senaties terminas. ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p. nuostata nekeičia ieškinio senaties termino eigos, jos pradžios skaičiavimo taikylės. Šis laikotarpis ne apibrėžia ieškinio senaties termino eigos pradžią, bet juo siekiama užtikrinti operatyvią ir sklandžią įmonės bankroto proceso eigą, sudaryti galimybę tinkamai vykdyti įstatymu administratoriui nustatytas funkcijas. Ieškinio senaties terminas išlieka priklausomas nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši atsiranda nuo tos dienos, kurią administratorius sužinojo apie įmonės sandorius (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2014).
    10. Atsakovės tvirtinimu, ieškovė neįrodė, kad bankroto administratorius apie ginčijamas sandorius sužinojo tik 2014-09-12. Ieškovė į bylą pateikė bankrutuojančios UAB „Festina“ turto ir dokumentų perdavimo įmonės bankroto administratoriui 2014-09-12 perdavimo – priėmimo aktą (elektroninės bylos popierinės kopijos I t. 137-167 b. l.). Iš akto matyti, kad būtent 2014-09-12 bankroto administratoriui buvo perduotas įmonės turtas ir dokumentai. Į bylą nėra pateikta jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad dalis įmonės dokumentų, o konkrečiai – pranešimai apie ginčijamus įskaitymus - buvo bankroto administratoriui perduoti anksčiau nei 2014-09-12. Pažymėtina ir tai, kad pati atsakovė, bankroto administratoriui teikdama finansinį reikalavimą, pranešimų apie ginčijamus įskaitymus nepateikė. Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ieškovė pateikdama teismui ieškinį 2015-09-10, nėra praleidusi sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties termino ieškiniui actio Pauliana pagrindu pareikšti.
    11. Įvertinus byloje esančius įrodymus, pripažintina, jog yra visos actio Pauliana taikymo sąlygos, todėl ieškinio reikalavimai dėl įskaitymo sandorių pripažinimo negaliojančiais tenkintini.

11Dėl įskaitymo pripažinimo neteisėtu teisinių pasekmių

    1. Restitucija yra taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Kai sandoris negalioja dėl jo prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis CK 6.66 straipsnio 4 dalimi, sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisinius padarinius tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti. Sandorio pripažinimas negaliojančiu neturi įtakos sąžiningų trečiųjų asmenų teisėms į turtą, kuris buvo pripažinto negaliojančiu sandorio objektas (CK 66.6 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013).
    2. Pripažinus UAB „Termopalas“ 2014-04-14 atliktą vienašalį įskaitymą 44111,96 Lt (12775,71 EUR) sumai, 2014-04-30 atliktą vienašalį įskaitymą 14520 Lt (4205,28 Eur) sumai, 2014-05-30 atliktą vienašalį įskaitymą 14520 Lt (4205,28 EUR) sumai negaliojančiais tiek CK 1.80 straipsnio pagrindu, tiek 6.66 straipsnio pagrindu, taikytina restitucija, šalys grąžintinos į iki negaliojančiu pripažinto sandorio sudarymo buvusią padėtį. Nagrinėjamu atveju nurodytos pasekmės lemia priešpriešinių piniginių reikalavimų 21186,27 EUR sumai atnaujinimą.

12Dėl skolos priteisimo

    1. Atsakovė, taikydama vienašalį įskaitymą, iš esmės pripažino, kad 2014-03-26 išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. RR 1400329 pagal Vežimų organizavimo sutartį, 2014-03-31 išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. KT507 už vilkikų nuomą pagal sutartis Nr. 2014/03/03-BOG, Nr. 2014-03/03-CHZ-1, 2014/03/03-EDZ ir 2014/03/03-CHZ, 2014-04-30 išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. KT511 už vilkikų nuomą pagal sutartis Nr. 2014/03/03-BOG, Nr. 2014-03/03-CHZ-1, 2014/03/03-EDZ ir 2014/03/03-CHZ, 2014-05-30 išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. KT515 už vilkikų nuomą pagal sutartis Nr. 2014/03/03-BOG, Nr. 2014-03/03-CHZ-1, 2014/03/03-EDZ ir 2014/03/03-CHZ yra pagrįstos ir atsakovė turi prievolę šias sąskaitas apmokėti (CK 6.38 str., 6.200 str.(. Dėl nurodytų aplinkybių iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 10740,89 EUR (37086,16 Lt) įsiskolinimo pagal 2014-03-26 PVM sąskaitą faktūrą Nr. RR 1400329 už ieškovės Vežimų organizavimo sutarties pagrindu suteiktas paslaugas (CK 6.824 str. 3 d.) ir 10445,38 EUR (36065,80 Lt) pagal 2014-03-31 PVM sąskaitą faktūrą Nr. KT507, 2014-04-30 PVM sąskaitą faktūrą Nr. KT511 ir 2014-05-30 PVM sąskaitą faktūrą Nr. KT515 už ieškovės Transporto priemonės nuomos sutarčių pagrindu suteiktas paslaugas (CK 6.522 str. 1 d.). Iš viso iš atsakovės priteistina 21186,27 EUR įsiskolinimo. Pažymėtina, kad atsakovė savo teises gali įgyvendinti Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka reikšdama ieškovei finansinį reikalavimą.
    2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad skolininkas iki visiško prievolės įvykdymo naudojasi kreditoriaus pinigais, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai), todėl iš atsakovės UAB „Termopalas“ ieškovės BUAB „Festina“ naudai taip pat priteistinos 6 proc. procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

13Dėl bylinėjimosi išlaidų

    1. Atsakovė šioje byloje patyrė 3720,75 EUR bylinėjimosi išlaidų (elektroninės bylos popierinės kopijos I t. 181-187 b. l.), ieškovė duomenų apie patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį nepateikė. Tenkinus ieškinį, atsakovei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Be to, tenkinus ieškinį iš atsakovės į valstybės biudžetą priteistina 476,69 EUR žyminio mokesčio (CPK 80 str. 1 d. 1 p. ir 7 d., 93 str. 1 d., 96 str.).
    2. Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei nepriteistinos, kadangi jų dydis mažesnis už minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, nustatytą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakyme Nr. 1R-261/1K-355 (CPK 96 str. 6 d.).

14Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 263-271 str., teismas

Nutarė

15Ieškinį tenkinti.

16Pripažinti negaliojančiu UAB „Termopalas“, į. k. 133144646, 2014-04-14 atliktą vienašalį įskaitymą 44111,96 Lt (12775,71 EUR) sumai

17Pripažinti negaliojančiu UAB „Termopalas“, į. k. 133144646, 2014-04-30 atliktą vienašalį įskaitymą 14520 Lt (4205,28 EUR ) sumai.

18Pripažinti negaliojančiu UAB „Termopalas“, į. k. 133144646, 2014-05-30 atliktą vienašalį įskaitymą 14520 Lt (4205,28 EUR) sumai.

19Taikyti restituciją ir atkurti iki negaliojančiais pripažintų įskaitymų buvusią padėtį.

20Priteisti iš atsakovės UAB „Termopalas“, į. k. 133144646, ieškovės BUAB „Festina“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“, naudai 21186,27 EUR (dvidešimt vienas tūkstantis šimtas aštuoniasdešimt šeši eurai dvidešimt septyni centai) skolą bei 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 21186,27 EUR sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo šioje dalyje visiško įvykdymo.

21Priteisti iš atsakovės UAB „Termopalas“, į. k. 133144646, valstybės naudai 477 EUR (keturi šimtai septyniasdešimt septyni eurai) žyminio mokesčio, nurodytą sumą pervedant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).

22Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai