Byla 3K-3-44/2014
Dėl skolos priteisimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Algio Norkūno,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „Lesto“ ieškinį atsakovams E. A. ir Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių socialinio būsto savininko prievolę atsiskaityti su tiekėju už nuomininko suvartotą elektros energiją, kai nuomininkas ir tiekėjas nesudarę rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, aiškinimo ir taikymo klausimai.

6Ieškovas AB „Lesto“ (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovų E. A. ir Vilniaus miesto savivaldybės subsidiariai 523,48 Lt skolos už suvartotą elektros energiją, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

7Ieškinyje nurodoma, kad ieškovas tiekė elektros energiją Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiame ir E. A. išnuomotame bute, adresu (duomenys neskelbtini). Nors elektros energijos pirkimo–pardavimo santykiai nebuvo įforminti rašytine sutartimi, remdamasis CK 6.384 straipsnio 1 dalimi, ieškovas laiko, kad vartotojas patvirtino elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį konkliudentiniais veiksmais (nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie elektros tinklų). Ieškovo teigimu, nuo 2003 m. birželio 1 d. iki 2007 m. sausio 1 d. įsiskolinta 523,48 Lt už bendrosioms namo reikmėms patiektą elektros energiją. Kadangi Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklėse nustatyta, kad patalpų savininkas yra subsidiariai atsakingas už tinkamą atsiskaitymą su elektros energijos tiekėju, tai ieškovas prašo iš atsakovų subsidiariai priteisti 523,48 Lt skolos už suvartotą elektros energiją, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

8Atsakovas su ieškiniu nesutiko, nurodydamas, kad patalpų savininkas už suvartotą elektros energiją privalo atsikaityti tik tada, kai nėra sudarytos sutarties su visuomeniniu tiekėju arba vartotojo neįmanoma nustatyti. Kadangi UAB „Bendruva“ ir E. A. 2000 m. lapkričio 12 d. sudarė socialinio būsto terminuotą gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį Nr. 8, kurios 2.2 punkte nuomininkas įsipareigojo kas mėnesį, bet ne vėliau kaip iki sekančio mėnesio 10 dienos sumokėti nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius pagal pateiktą sąskaitą, tai atsakovas įsitikinęs, kad pareiga mokėti mokesčius už elektros energiją kilo nuomininkui (E. A.).

9II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

10Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovui iš atsakovų subsidiariai 523,48 Lt skolos ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2011 m. rugsėjo 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

11Teismas konstatavo, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis dėl elektros energijos tiekimo butui buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 2 dalis, 6.384 straipsnio 1 dalis); pažymėjo, jog energetikos ministro 2010 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 1-43 patvirtinto Standartinių elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais sąlygų aprašo 2 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kol vartotojas nėra sudaręs rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties su tiekėju, tačiau jam tiekiama elektros energija (CK 6.384 straipsnio 1 dalies atvejis), jų tarpusavio santykiams yra taikomos Aprašu nustatytos standartinės sutarties sąlygos, Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių ir kitų teisės aktų nuostatos. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (toliau – Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės, Taisyklės), galiojusių iki 2010 m. kovo 7 d., 83–84 punktuose nurodyta, kad tuo atveju, jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas; tuo atveju, jei Taisyklėse nustatyta tvarka sutartį yra sudaręs nuomininkas, objekto savininkas yra subsidiariai atsakingas tiekėjui ir (ar) operatoriui už nuomininko prievolių pagal sutartį tinkamą įvykdymą. Atsižvelgęs į šias teisės aktų nuostatas teismas padarė išvadą, kad, nesant sudarytos rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, taikomos standartinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos, pagal kurias objekto savininkas yra subsidiariai atsakingas tiekėjui ir (ar) operatoriui už nuomininko prievolių pagal sutartį tinkamą įvykdymą. Dėl to nuomininkui netinkamai vykdžius savo prievoles ir neatsiskaičius su ieškovu už patiektą elektros energiją, kyla Vilniaus miesto savivaldybės, kaip objekto savininkės, subsidiarioji atsakomybė už netinkamą prievolių vykdymą. Kadangi energijos pirkimo–pardavimo santykius reglamentuojančios CK nuostatos leidžia nustatyti specialų atskirų rūšių energijos pirkimo–pardavimo teisinių santykių reglamentavimą (CK 6.391 straipsnis), įgaliojimai nustatyti standartines elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygas Elektros energetikos įstatymu suteikti Energetikos ministerijai, tai teismui nekilo abejonių dėl Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių nuostatų prieštaravimo CK 6.245 straipsnio 5 dalies, 6.383–6.388 straipsnių ir Elektros energetikos įstatymo nuostatoms. Teismas nurodė, kad pagal CK 2.36 straipsnio 1 dalį savivaldybės yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai, savivaldybė, vykdydama socialinės politikos funkciją – nuomodama socialinį būstą (Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 4 punktas), atsako už tinkamą tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo ūkio subjektams, tiekiantiems elektros energiją savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, perkelti asmenų, kuriems savivaldybė suteikia socialinį būstą, veiksmų rizikos, nes tai prieštarautų ne tik elektros energijos tiekimo teisinius santykius reglamentuojantiems teisės aktams, bet ir teisingumo bei protingumo kriterijams.

12Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą, 2013 m. gegužės 15 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 16 d. sprendimą nepakeistą.

13Teismas nurodė, kad energijos pirkimo–pardavimo sutartis reglamentuoja CK šeštosios knygos septintojo skirsnio normos, kuriose energijos vartotojas įvardijamas kaip abonentas (t. y. pirkimo–pardavimo sutarties šalis – pirkėjas), tačiau ši sąvoka nedetalizuojama, jos išaiškinimas nepateiktas ir Elektros energetikos įstatyme, todėl, sprendžiant, kuriam subjektui – buto savininkui ar nuomininkui – tenka pareiga atsiskaityti už bute suvartotą elektros energiją, taikytinos specialiosios elektros energijos tiekimo santykius reglamentuojančios normos, įtvirtintos Elektros energijos teikimo ir naudojimo taisyklėse. Teismas nustatė, kad savininko pareiga atsiskaityti už elektros energiją kyla esant bent vienai iš alternatyvių Taisyklių 83 punkte nurodytų sąlygų, t. y. kai sutartis su visuomeniniu tiekėju nesudaryta arba kai vartotojo neįmanoma nustatyti. Atsižvelgęs į tai, kad savivaldybei priklausančio buto nuomininkas E. A. nebuvo sudaręs sutarties su ieškovu, teismas šią aplinkybę pripažino pakankama atsirasti buto savininko prievolei atsiskaityti už suvartotą elektros energiją. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje aiškindamas Taisyklių 83 punktą kartu su 29 punktu, kasacinis teismas darė išvadą, kad pagal bendrąją taisyklę elektros energijos tiekimo gyvenamajam būstui (daugiabučio namo butui) atveju elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra šio būsto savininkė, kuriai ir tenka atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją prievolė, kuri nuomininkui gali pereiti tik tuo atveju, jeigu su nuomininku sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Faktinis elektros energijos vartojimas neturi juridinės reikšmės ir nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo–pardavimo santykiams atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lesto“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-163/2013). Teismas nurodė, kad šis aiškinimas nereiškia, jog nuomininkas apskritai neturi pareigos atsiskaityti už suvartotą elektros energiją, tokia jo pareiga kyla iš nuomos sutarties ir nuomos santykių, tačiau pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje buvo analizuoti ne nuomininko ir nuomotojo (būsto savininko) tarpusavio atsiskaitymo santykiai, bet elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalių santykiai. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Taisyklių 84 punktą, net ir tuo atveju, jeigu nuomininkas yra sudaręs sutartį Taisyklėse nustatyta tvarka, objekto savininkas yra subsidiariai atsakingas tiekėjui už nuomininko prievolių pagal sutartį tinkamą vykdymą.

14III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį pagrindiniai teisiniai argumentai

15Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 15 d. nutartį ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 16 d. sprendimą; priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

  1. Kasatorius nurodo, kad teisėjų kolegija nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB ,,Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-280/2009, pateiktais išaiškinimais, kurioje spręsti skolos už šilumos energiją priteisimo klausimai, nes specialieji teisės aktai skirtingai reglamentuoja elektros energijos ir šilumos tiekimo teisinius santykius, elektros ir šilumos tiekimo pobūdis skiriasi. Tokios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas, konstatavęs, kad šilumos energijos tiekimo vartotojui techninės sąlygos dėl tiekimo tinklų bendrumo iš esmės skiriasi nuo elektros energijos tiekimo, skirtingas šių prekių pardavimo teisinis reguliavimas, skirtinga vartotojo valios išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-185/2009). Netaikytinos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „Lesto“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-163/2013, suformuluotos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės, nes šios ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi iš esmės, skirtingos atsakovų atsakomybės ribos.
  2. Remdamasis CK 6.388 straipsnio nuostata, kad abonentas (vartotojas) moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartis nenustato ko kita, kasatorius daro išvadą, jog įstatymų leidėjo valia pareiga atsiskaityti už patiektą energiją nustatyta abonentui (vartotojui), kuris yra galutinis elektros energijos vartotojas. Pagal CK 6.584 straipsnio 1 dalį mokestis už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šilumos energiją komunalines paslaugas, kai nuomojamos valstybės ar savivaldybių gyvenamosios patalpos, imamas atskirai nuo buto nuompinigių, todėl atsakovas E. A. privalo mokėti už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis.
  3. Kasatoriaus įsitikinimu, socialinio būsto suteikimas priskiriamas savivaldybės kompetencijai, kaip viena iš savarankiškų savivaldybės atliekamų funkcijų (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 12 punktas), ji atsakinga už socialinio būsto nuomos funkcijos tinkamą vykdymą, tačiau jai neperkeliama pareigos teikti socialinę paramą, t. y. prisiimti nuomininkų, nevykdančių pareigos mokėti nuomos, komunalinių ir kitus mokesčius, prievoles ir nekyla atsakomybės už pelno siekiančio asmens AB „Lesto“ veiklos riziką.
  4. Kasatorius nurodo, kad teismai, pažymėję, jog pagal specialiąsias elektros energijos pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, tuo atveju, kai nėra sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, taikomos standartinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos, pagal kurias objekto savininkas yra subsidiariai atsakingas tiekėjui ir (ar) operatoriui už nuomininko prievolių pagal sutartį tinkamą vykdymą, neatsižvelgė į aplinkybę, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I143-6/2013 pripažino, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 84 punktas, kuriame nustatytas teisinis reguliavimas identiškas šiuo metu galiojančių taisyklių 97 punktui, prieštaravo CK 6.245 straipsnio 5 daliai, nes Taisyklėse įtvirtinta bendro pobūdžio iš esmės nauja teisės norma, kuria nustatytas savarankiškas subsidiariosios turto savininko atsakomybės atsiradimo pagrindas.
  5. Skunde teigiama, kad teismai nepagrįstai priteisė subsidiariai iš kasatoriaus 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, tokias palūkanas nustatančio CK 6.210 straipsnio taikymui būtinos trys sąlygos: neįvykdyta prievolė turi būti piniginė, turi būti praleistas jos įvykdymo terminas, įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos konkrečiu atveju nemokamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. G. ir kt. v. A. R.-Ž., bylos Nr. 3K-3-373/2006). Kasatorius laikosi pozicijos, kad nėra susiklosčiusių jo ir ieškovo prievolinių santykių, todėl byloje nėra pagrindo taikyti CK 6.210 straipsnio nuostatas.

16Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas AB „Lesto“ prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 15 d. nutartį bei Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

  1. Ieškovas įsitikinęs, kad teismai vadovavosi tinkama ir aktualia kasacinio teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lesto“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-163/2013, kurios faktinės aplinkybės analogiškos šios bylos aplinkybėms.
  2. Ieškovo vertinimu, teismai kvalifikavo šalių teisinius santykius ir taikė materialiosios teisės normas tinkamai. Ieškovas pažymi, kad Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 83 punktas, kuriame nustatyta, jog jei su visuomeniniu tiekėju ir (ar) operatoriumi nesudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsakyti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas, konkretizuoja elektros energijos pirkimo–pardavimo santykius reglamentuojančias CK nuostatas; šis punktas nėra pripažintas prieštaraujančiu aukštesnėms įstatymo normoms, todėl yra teisėtas ir galiojantis. Socialinio būsto nuomininkui E. A. nesudarius rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, pareiga atsiskaityti už sunaudotą elektros energiją kyla socialinio būsto savininkui – kasatoriui.
  3. Ieškovas atkreipia dėmesį į bendrąją taisyklę, kad daikto savininkas privalo užtikrinti, jog naudojimasis daiktu nepažeistų trečiųjų asmenų teisių ir (ar) teisėtų interesų. Jo nuomone, kasatorius nesielgė kaip apdairus ir rūpestingas turto savininkas – nesidomėjo, ar tinkamai atsiskaitoma už suvartotą elektros energiją, nors žinojo, kad pagal Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 84 punktą yra subsidiariai atsakingas už atsiskaitymą su elektros energijos tiekėju.
  4. Atsiliepime nurodoma, kad savivaldybė savo teises įgyvendina per savivaldybės tarybą ir jos sudarytas, jai atskaitingas vykdomąją ir kitas savivaldybės institucijas. CPK 55 straipsnyje nustatyta, kad juridinio asmens atstovais teisme gali būti juridinio asmens organų nariai, tokiu atveju laikoma, kad bylą veda pats juridinis asmuo, o CPK 56 straipsnyje įtvirtinta, kas gali būti juridinio asmens atstovais teisme pagal pavedimą. Kadangi kasacinį skundą padavusi SĮ „Vilniaus miesto būstas“ nepatenka nė į vieną iš CPK nurodytų kategorijų, tai, ieškovo nuomone, ji negali būti Vilniaus miesto savivaldybės atstovu pagal pavedimą teisme; laikytina, kad kasacinį skundą pateikė netinkamas atstovas.

17Teisėjų kolegija

konstatuoja:

18IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

19Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai dėl subjektų, kuriems kyla pareiga sumokėti už suteiktą elektros energiją tais atvejais, kai faktinis elektros energijos vartotojas yra savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto nuomininkas, kuris nėra sudaręs elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties.

20Dėl elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių ir jų subjektų

21Sprendžiant ginčus dėl atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją, taikytini specialieji elektros energijos tiekimo santykius reglamentuojantys teisės aktai – Elektros energetikos įstatymas, Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės, taip pat energijos pirkimo–pardavimo sutartis reglamentuojančios CK šeštosios knygos septintojo skirsnio normos. Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (nagrinėjamoje byloje taikytina Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtinta Taisyklių redakcija) 29 punkte nurodyta, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį tiekėjas, esant savininko raštiškam sutikimui ir kitoms Taisyklėse nurodytoms sąlygoms, gali sudaryti ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais. Vertindamas šią nuostatą elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties kaip viešosios sutarties teisinio reguliavimo kontekste kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo. Faktinis elektros energijos vartojimas neturi juridinės reikšmės ir nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo–pardavimo santykiams atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-163/2013). Tuo atveju, kai su visuomeniniu tiekėju nesudaryta sutarties arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas (Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 83 punktas). Aiškindamas Taisyklių 83 punktą kartu su 29 punktu, kasacinis teismas pažymėjo, kad pagal bendrąją taisyklę elektros energijos tiekimo gyvenamajam būstui (daugiabučio namo butui) atveju elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra šio būsto savininkas, kuriam ir tenka atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją prievolė, nuomininkui galinti pereiti tik tuo atveju, jeigu su nuomininku būtų sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lesto“ v. A. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-200/2014). Pažymėtina, kad toks aiškinimas nereiškia, jog rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nesudaręs nuomininkas apskritai neturi pareigos atsiskaityti už suvartotą elektros energiją – ši jo pareiga išlieka ir gali kilti iš nuomos sutarties bei nuomos santykių, bet ne elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių.

22Nagrinėjamoje byloje į teismą kreipėsi elektros energijos tiekėjas, prašydamas priteisti skolą už suteiktą elektros energiją subsidiariai iš nuomininko ir socialinio būsto savininko (kasatoriaus). Skųsdamas apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas ieškinį patenkinti, kasatorius teikia argumentus, kad pareigą atsiskaityti už patiektą energiją įstatymų leidėjas CK 6.388 straipsnyje nustatė abonentui, kuris yra galutinis elektros energijos vartotojas, nurodo, jog savivaldybė atsakinga už socialinio būsto nuomą, tačiau ji neatsakinga už kasatoriaus verslo riziką, jai nekyla pareigos teikti socialinę paramą. Atmesdama tokius kasatoriaus argumentus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į byloje nustatytą reikšmingą aplinkybę, kad rašytinė nuomininko E. A. ir elektros energijos tiekėjo elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, elektra tiekiama vartotojo įrenginius prijungus prie elektros tinklų. Pirmiau pateiktų kasacinio teismo išaiškinimų kontekste ši aplinkybė reiškia, kad elektros energijos tiekimo sutarties šalimi laikytinas kasatorius, taigi, jam tenka prievolė atsiskaityti už sunaudotą elektros energiją. Nuomininko, kuris nepripažintas elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių šalimi, pareiga atsiskaityti kyla iš nuomos sutarties ir jo bei būsto savininko tarpusavio atsiskaitymai gali būti kito ginčo dalykas. Toks aiškinimas koreliuoja su CK 6.584 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuomotojo pareiga mokėti mokesčius už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šilumos energiją komunalines paslaugas, kai nuomojamos valstybės ar savivaldybių gyvenamosios patalpos, atskirai nuo buto nuompinigių, todėl ši norma, taip pat CK 6.388 straipsnis, priešingai nei teigia kasatorius, nagrinėjant bylą nebuvo pažeisti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

23Pažymėtina, kad apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 16 d. sprendimo pateikė tik viena bylos šalis – atsakovas, todėl, priimdamas skundžiamą nutartį, apeliacinės instancijos teismas buvo ribojamas CPK 313 straipsnyje įtvirtinto principo non reformatio in peius, pagal kurį, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių, apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo. Apeliacinės instancijos teismas, pagal skundžiamoje nutartyje teismo pateiktus motyvus skolą priteisdamas tik iš kasatoriaus, būtų pabloginęs jo padėtį (kasatorius būtų ne subsidiarusis, o pagrindinis skolininkas); palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinės instancijos teismas laikėsi CPK 313 straipsnio reikalavimų.

24Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

25Kasaciniame skunde nurodomas argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „Lesto“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-163/2013, suformuluotomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad vadovautis teismų praktika teismai turi ne a priori, bet atsižvelgdami į konkrečioje nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekstą; reikia remtis tik tokiomis teisės aiškinimo taisyklėmis, kurios išdėstytos ankstesniuose teismų sprendimuose, priimtuose analogiškose bylose, t. y. jų faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes, abiejose bylose turi būti taikoma ta pati teisė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Baldų rojus“ v. UAB „Vilniaus Sigmos partneris“, bylos Nr. 3K-3-47/2013; kt.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, teigdamas, jog pirmiau nurodytos ir šios bylos faktinės aplinkybės skiriasi iš esmės, kasatorius tokių savo teiginių nepagrindė, taip pat nenurodė kitų argumentų, kodėl turėtų būti nukrypstama nuo kasacinio teismo praktikos. Kadangi civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013 spręstas ginčas dėl atsiskaitymo už elektros energiją, kurią suvartojo būsto nuomininkė, su elektros energijos tiekėju nesudariusi rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, tai nurodytoje byloje 2013 m. kovo 20 d. priimtoje nutartyje pateikti išaiškinimai aktualūs ir jais remtinasi nagrinėjant šioje byloje kilusį ginčą.

26Kasatoriaus argumentas, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I143-6/2013 pripažino, jog Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 84 punktas, kuriame nustatytas teisinis reguliavimas identiškas šiuo metu galiojančių Taisyklių 97 punktui, prieštaravo CK 6.245 straipsnio 5 daliai, neturi teisinės reikšmės šios bylos teisiniam rezultatui ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamos nutarties, nes, kaip buvo nurodyta šioje nutartyje, kasatoriaus atsakomybė už būsto nuomininko suvartotą elektros energiją kyla ne Taisyklių 84 punkto, bet 29 ir 83 punktų pagrindu.

27Atmestinas kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai priteisė subsidiariai iš kasatoriaus 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nagrinėjamu atveju konstatuota kasatoriaus pareiga atsiskaityti už suvartotą elektros energiją, taigi priteistos metinės palūkanos atitinka kasacinio teismo praktikoje įvardytas jų taikymo sąlygas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. G. ir kt. v. A. R.-Ž., bylos Nr. 3K-3-373/2006).

28Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų procesinei bylos baigčiai, teisėjų kolegija nepasisako.

29Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

30Prieš tai aptarto non reformatio in peius principo taikymas aktualus ir kasacinėje instancijoje, t. y. kasacinis teismas blogesnio sprendimo negu skundžiama nutartis, jeigu ją skundžia tik viena iš šalių, negali priimti (CPK 353 straipsnio 3 dalis). Tačiau šioje byloje nustatyta, kad 2013 m. rugpjūčio 13 d. atsakovas E. A. mirė. Atsakingų institucijų duomenimis, nė vienas E. A. įpėdinis nesikreipė dėl jo turto paveldėjimo, Centrinės hipotekos įstaigos Testamentų registre nėra įregistruota šio asmens palikimo priėmimo faktų. E. A. neturi privalomai registruotino turto ir atidarytų sąskaitų banke, todėl Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nusprendė netęsti veiksmų dėl turto paveldėjimo valstybės vardu, ji neturi teisinio pagrindo atsiskaityti su palikėjo kreditoriais. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, neįvykus materialiųjų E. A. teisių perėmimui, bylos dalis dėl reikalavimo priteisti iš E. A. 523,48 Lt skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas nutrauktina (CPK 293 straipsnio 3 punktas, 359 straipsnio 5 dalis). Panaikinus šią nutarties dalį, reikalavimai tenkintini tik dėl kasatoriaus.

31Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 8,47 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 9 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi šios išlaidos mažesnės nei Lietuvos Respublikos teisingumo ir finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 patvirtinta minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (10 Lt), tai jos valstybei iš šalių nepriteistinos (CPK 92 straipsnis).

32Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 3 punktu, 340 straipsnio 4 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1, 6 punktais, 2, 5 dalimis, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

33Panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 16 d. sprendimo dalį, kuria AB „Lesto“ priteista iš E. A. 523,48 Lt skolos, 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 73 Lt bylinėjimosi išlaidų bei valstybei priteista iš E. A. 21,23 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 15 d. nutarties dalį, kuria ši Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 16 d. sprendimo dalis palikta nepakeista, ir šią bylos dalį nutraukti.

34Likusią Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 15 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

35Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių socialinio... 6. Ieškovas AB „Lesto“ (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą... 7. Ieškinyje nurodoma, kad ieškovas tiekė elektros energiją Vilniaus miesto... 8. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, nurodydamas, kad patalpų savininkas už... 9. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė... 10. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. gegužės 16 d. sprendimu... 11. Teismas konstatavo, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis dėl... 12. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovo Vilniaus miesto... 13. Teismas nurodė, kad energijos pirkimo–pardavimo sutartis reglamentuoja CK... 14. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį pagrindiniai teisiniai argumentai... 15. Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti... 16. Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas AB „Lesto“ prašo kasacinį... 17. Teisėjų kolegija... 18. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 19. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio... 20. Dėl elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių ir jų subjektų... 21. Sprendžiant ginčus dėl atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją,... 22. Nagrinėjamoje byloje į teismą kreipėsi elektros energijos tiekėjas,... 23. Pažymėtina, kad apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės... 24. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų ... 25. Kasaciniame skunde nurodomas argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas... 26. Kasatoriaus argumentas, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013... 27. Atmestinas kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas... 28. Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip teisiškai... 29. Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo... 30. Prieš tai aptarto non reformatio in peius principo taikymas aktualus ir... 31. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 8,47 Lt bylinėjimosi išlaidų,... 32. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 33. Panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 16 d.... 34. Likusią Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 15 d. nutarties dalį... 35. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...