Byla 2-1319-330/2015
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „MC Wealth Management“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-2656-881/2015 pagal ieškovės R. Z. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „MC Wealth Management“ dėl žalos atlyginimo.

2Teisėjas, išnagrinėjęs bylą pagal atskirąjį skundą,

Nustatė

3

  1. Klausimo esmė

4Ieškovė R. Z. pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje prašo priteisti iš atsakovo UAB „MC Wealth Management“ 197 969,16 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė areštuoti 197 969,16 Eur vertės atsakovui priklausantį turtą.

5Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 6 d. nutartimi ieškovės prašymą atsakovo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 6 d. nutartis buvo palikta nepakeista.

6Ieškovė R. Z. pirmosios instancijos teismui 2015 m. balandžio 27 d. pakartotinai pateikė prašymą atsakovo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui UAB „MC Wealth Management“ priklausantį 197 969,16 Eur vertės turtą. Nurodė, kad būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones lemia naujai paaiškėjusi aplinkybė – atsakovo finansų patarėjo įmonės licencijos panaikinimas. Ši aplinkybė taip pat gali sąlygoti kitų asmenų reikalavimų pareiškimą atsakovui. Taip pat ieškovė nurodė, kad, paaiškėjus aplinkybei, jog atsakovas neteko finansų patarėjo įmonės licencijos, atsakovo civilinę atsakomybę apdraudęs draudikas gali bandyti atsisakyti padengti nukentėjusiųjų asmenų nuostolius.

7II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 28 d. nutartimi ieškovės R. Z. prašymą patenkino – taikė atsakovo UAB „MC Wealth Management“ 197 969,16 Eur vertės nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, turtinių teisių areštą. Nesant arba nepakankant areštuotino turto ar turtinių teisių, teismas nurodė areštuoti atsakovui priklausančias lėšas, areštuotomis lėšomis leido mokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokesčius valstybei ir privalomąsias socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su ieškove.

9Pirmosios instancijos teismo vertinimu, naujai paaiškėjusi aplinkybė, jog atsakovui buvo panaikinta finansų patarėjo įmonės licencija, sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui padidėjo. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į priežiūros institucijos nurodytus licencijos panaikinimo motyvus, į faktą, kad, panaikinus licenciją, atsakovas prarado teisę vykdyti veiklą, kuri jam generavo pajamas, taip pat į tikėtiną naujų turtinių pretenzijų atsakovui pareiškimą dėl jo suteiktų investavimo paslaugų.

10III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11Atsakovas UAB „MC Wealth Management“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartį panaikinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

121. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neįvertino tikėtino ieškinio pagrįstumo. Ieškovės ieškinys akivaizdžiai nepagrįstas. Nesant neteisėtų atsakovo veiksmų, šiam negali kilti ir civilinė atsakomybė.

132. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo vykdymui nepagrįstos. Teismas nenurodė konkrečių įrodymų, pagrindžiančių realią grėsmę būsimam teismo sprendimui įvykdyti. Teismas nevertino aplinkybės, kad netekęs licencijos atsakovas gali teikti kitokio pobūdžio paslaugas. Atsakovas Lietuvos banko sprendimą dėl licencijos ketina apskųsti.

143. Teismas nevertino aplinkybės, jog nuo 2013 metų atsakovo nuosavas kapitalas padidėjo du su puse karto. Ši aplinkybė patvirtina, kad atsakovo turtinė padėtis nuosekliai gerėja.

154. Pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota.

165. Teismas nevertino aplinkybės, jog atsakovas yra apsidraudęs profesinės civilinės atsakomybės draudimu, todėl, nusprendęs taikyti laikinąsias apsaugos priemones, arešto mastą turėjo sumažinti draudimo suma.

176. Teismas nepagrįstai ieškovės prašymą išnagrinėjo skubos tvarka.

18Ieškovė R. Z. su atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą akcentavo, kad atsakovas nenurodė aplinkybių, kurios leistų nuspręsti, jog šiuo metu ieškovės reikalavimai gali būti laikomi aiškiai nepagrįstais. Paaiškino, kad Lietuvos banko sprendimo panaikinti veiklos licenciją apskundimas nereiškia automatinio licencijos atgavimo. Nurodė, jog šešių mėnesių senumo finansinės atskaitomybės duomenys gali neatspindėti dabartinės atsakovo turtinės padėties. Ta aplinkybė, jog atsakovas neteko licencijos, sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovo turtinė padėtis tik blogės, be to, ši aplinkybė turės įtakos atsakovo reputacijai. Ieškovė akcentavo aplinkybę, jog atsakovas neturi nekilnojamojo turto. Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismo motyvų koncentruotumas nereiškia motyvų nebuvimo. Ieškovė nurodė, kad nėra aišku, ar atsakovo draudikas sutiks atlyginti nukentėjusiųjų asmenų nuostolius. Ieškovės nuomone, aptariamu atveju nebuvo būtinybės informuoti atsakovo apie gautą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

19IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20Byloje spręstinas klausimas, ar skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsakovo UAB „MC Wealth Management“ atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

21Lietuvos apeliaciniame teisme 2015 m. rugsėjo 14 d. gauti ieškovės R. Z. rašytiniai paaiškinimai, kuriais ieškovė papildė atsiliepime išdėstytus argumentus dėl atsakovo UAB „MC Wealth Management“ paduoto atskirojo skundo. Šiuose rašytiniuose paaiškinimuose ieškovė dėsto papildomas aplinkybes dėl atsakovo nesąžiningumo ir jo turtinės padėties vertinimo. Rašytiniuose paaiškinimuose nurodoma, jog Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba 2015 m. birželio 11 d. išplatino viešą pranešimą apie atliekamą ikiteisminį tyrimą, kuriame investavimo paslaugas teikusios įmonės akcininkas ir vadovas įtariamas neteisėtai teikęs finansines paslaugas ir iššvaistęs daugiau kaip 245 tūkst. Eur įmonės lėšų. Ieškovės nuomone, šiame pranešime minimas asmuo yra atsakovo UAB „MC Wealth Management“ akcininkas ir vadovas. Taip pat nurodoma, jog iš teismų sprendimų administracinėje byloje matyti, kad atsakovo veiklos licencija lieka panaikinta ir apeliantas neturi bei artimiausiu metu neturės galimybių teikti licencijuojamas investicines paslaugas. Be to, priešingai nei nagrinėjamoje byloje, atsakovas yra pripažinęs, jog neturėdamas licencijos, bus priverstas nutraukti veiklą.

22Apeliacinis teismas pažymi, kad CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Vadovaujantis CPK 323 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Tokia taisyklė taikytina ir atskirųjų skundų padavimo bei nagrinėjimo procese (CPK 338 straipsnis). Taigi vadovaujantis CPK 323 ir 338 straipsniuose įtvirtintomis teisės normomis, pasibaigus atskirojo skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) atskirąjį skundą yra draudžiama. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad atsižvelgiant į CPK 17 straipsnyje įtvirtintą šalių procesinio lygiateisiškumo principą, pasibaigus atsiliepimo į atskirąjį skundą padavimo terminui, jį keisti (papildyti) taip pat yra draudžiama (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-940/2011; 2011 m. rugpjūčio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1730/2011). Vadinasi, jeigu teikiamais paaiškinimais (jų dalimi) yra keičiamas arba pildomas apeliacinės instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų (skundų, atsiliepimų į juos) dalykas ar pagrindas nesilaikant CPK 323 straipsnyje nustatyto ribojimo, tokie paaiškinimai (ar atitinkama jų dalis) negali būti analizuojami ir vertinami. Apeliacinis teismas, įvertinęs ieškovės pateiktų rašytinių paaiškinimų turinį, įžvelgia atsiliepimo į atskirąjį skundą pildymo požymių. Todėl nurodytų įstatymo bei teisminės praktikos nuostatų pagrindu apeliacinės instancijos teismas pateiktus ieškovės rašytinius paaiškinimus atsisako priimti ir jų nevertina, nes šiais paaiškinimais iš esmės pildomas atsiliepimas į atskirąjį skundą. Minėti paaiškinimai procesiškai gražintini juos pateikusiam asmeniui, nes jie pateikti pažeidžiant CPK 323 straipsnyje nustatytą imperatyvų draudimą. Atsisakius priimti rašytinius paaiškinimus, apeliacinis teismas nevertina ir kartu su šiuo procesiniu dokumentu pateiktų įrodymų, kurių turinys neatsiejamai susijęs su rašytinių paaiškinimų argumentacija.

23CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio teismo sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad jų nesiėmus, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.

24Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir vertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia tokių priemonių ėmimosi būtinumą, spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo paties pareiškėjo valios. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises. Kuo prašomos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės yra labiau varžančio pobūdžio, tuo svaresni argumentai turi pagrįsti jų taikymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-784/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-802/2010; 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartis byloje Nr. 2-990/2010; ir kt.).

25Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su atsakovo atskirojo skundo argumentais, kuriais akcentuojamas ieškinio preliminarus nepagrįstumas. Ši aplinkybė, atsakovo (apelianto) nuomone, yra pakankamas pagrindas netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių.

26Pagal susiformavusią teismų praktiką, teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (lot. prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Šio išankstinio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Priešingu atveju, teismui padarius išvadą, jog pareikšti reikalavimai yra galbūt nepagrįsti ir ieškovui palankus teismo sprendimas negalėtų būti priimtas, būtų paneigta teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo būtinybė, o tuo pačiu ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2010, 2010 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-535/2010; 2013 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-363-2013 ir kt.). Kita vertus, tai nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ir neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, nes ieškovas bylos nagrinėjimo metu turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą ar dalyką, pateikti naujus įrodymus ir t. t. Nagrinėjamu atveju apeliacinis teismas, pakartotinai atlikęs ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimą, akivaizdžių duomenų dėl R. Z. ieškinio nepagrįstumo nenustatė. Tiek iš apeliacinės instancijos teismui pateiktos atskirojo skundo medžiagos, tiek iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad šalys nesutaria dėl ginčui reikšmingų faktinių aplinkybių, nagrinėjamu atveju sudarančių įrodinėjimo dalyką, vertinimo. Ieškovė įrodinėja, o atsakovas neigia civilinės atsakomybės sąlygų viseto buvimą. Tiek ieškovė, tiek atsakovas teismui pateikė ir tolimesniuose bylos nagrinėjimo etapuose turės galimybę teikti jų pozicijas pagrindžiančius argumentus, įrodymus, kitus faktinius duomenis. Apeliacinis teismas sprendžia, jog tiek ieškovės įrodinėjamos, tiek atsakovo neigiamos aplinkybės vertintinos nagrinėjant bylą iš esmės. Ta aplinkybė, jog tam tikros ieškinyje išdėstytos aplinkybės, apelianto nuomone, nėra pakankamai pagrįstos, analizuoto teisinio reguliavimo ir teisminės praktikos kontekste nepaneigia ieškinio prima facie pagrįstumo. Pažymėtina ir tai, kad proceso įstatymas numato galimybę teikti įrodymus ir po ieškinio priėmimo (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Kaip jau pažymėta, preliminarus (prima facie) ieškinio pagrįstumas tėra viena sąlygų, būtinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, tačiau tai nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ir jis neturi prejudicinės galios bylos išsprendimui. Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje ne kartą pasakyta, kad, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014). Apibendrindamas išdėstytą, apeliacinis teismas konstatuoja, jog apelianto argumentai, kuriais neigiama ieškinio preliminaraus pagrįstumo savybė, yra nepagrįsti. Apeliacinis teismas nesutinka su atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismo nutarties turinys esą leidžia daryti išvadą, kad ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas apskritai nebuvo atliktas. Ta aplinkybė, kad apskųstojoje nutartyje nėra konkrečios išvados apelianto nurodytu klausimu, nesuponuoja išvados, jog ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas nebuvo atliktas. Kita vertus, aptariamu atveju būtina atsižvelgti į aplinkybę, jog ieškinio preliminarus pagrįstumas paprastai vertinamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą sprendžiant pradinėse proceso stadijose (tiek iki ieškinio priėmimo, tiek jį priėmus). Tačiau nagrinėjamu atveju šis klausimas buvo sprendžiamas paskyrus bylą nagrinėti teismo posėdyje. Todėl teismas daro prielaidą, jog esminiai abiejų šalių pozicijų aspektai dėl ginčo esmės pirmosios instancijos teismui buvo žinomi, todėl, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą šioje proceso stadijoje, išsami preliminaraus ieškinio pagrįstumo kontrolė, apeliacinio teismo vertinimu, nebuvo būtina. Nurodytų aplinkybių kontekste apeliacinis teismas atmeta atskirojo skundo argumentus dėl ieškinio preliminaraus (ne) pagrįstumo.

27Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti apelianto argumentams, jog byloje pareikšto reikalavimo suma ir ieškovės nurodyta aplinkybė dėl licencijos netekimo savaime nesuponuoja poreikio aptariamu atveju taikyti atsakovo turtinių teisių suvaržymo priemones. Pažymėtina, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas šioje byloje sprendžiamas pakartotinai (Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 6 d. nutartimi ieškovės prašymą atsakovo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė, o Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 6 d. nutartis buvo palikta nepakeista (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Nurodytuose teismų procesiniuose sprendimuose konstatuota, kad ieškovės reikalaujama suma yra didelė net ir juridiniam asmeniui. Tačiau nagrinėjant šį klausimą pirmą kartą, atsakovas įtikino apeliacinės instancijos teismą jo finansinės padėties stabilumu. Taip pat buvo atsižvelgta į aplinkybę, jog atsakovo profesinė civilinė atsakomybė buvo apdrausta. Dabar nagrinėjamu atveju ieškovės poreikį inicijuoti pakartotinį klausimo nagrinėjimą lėmė naujai paaiškėjusios aplinkybės: atsakovas neteko finansų patarėjo įmonės licencijos, kurios pagrindu teikė paslaugas, sudariusias atsakovo veiklos pagrindą. Be to, Lietuvos banko konstatuoti atsakovo veiklos pažeidimai gali lemti kitų atsakovo klientų reikalavimų (pretenzijų) pareiškimą. Minėta, jog pirmosios instancijos teismas naujai paaiškėjusias aplinkybes pripažino grėsme būsimam ieškovei tikėtinai palankiam teismo sprendimui.

28Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje suformuluota teisės aiškinimo taisyklė, jog teismo sprendimo įvykdymo galimas pasunkėjimas preziumuojamas turtinių ginčų atvejais, kai ginčas tarp šalių kilęs dėl didelės pinigų sumos (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-210/2013; 2014 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-50/2014). Prezumpcija, kad ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo (atsakovų) finansines galimybes, t. y. ar jam (jiems) ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-22/2012; 2013 m. gegužės 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1535/2013). Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Taigi, būtent ieškovui tenka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės pagrindimo pareiga. Prašydamas laikinosiomis apsaugos priemonėmis užtikrinti ieškinį dėl priteisimo, ieškovas turi pateikti tiek įrodymų, kurių pakaktų teismui įvertinti, ar egzistuoja preliminari grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas neapribojus atsakovo galimybių disponuoti jo turimu turtu. Prieš tai minėta, kad tokia grėsmė preziumuojama, kai ginčas tarp šalių kyla dėl didelės pinigų sumos. Ar yra faktinis pagrindas remtis šia prezumpcija, kiekvienu atskiru atveju sprendžia teismas. Jeigu ja yra remiamasi, jos paneigimo našta, atsižvelgiant į ekonomiškumą įrodinėjimo procese, perkeliama atsakovui (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1385/2012; 2014 m. liepos 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1038/2014). Siekdamas įrodyti, kad ieškovo pareikštas turtinis reikalavimas nėra didelis ir nesudaro pagrindo teismui taikyti didelės ieškinio sumos prezumpciją, atsakovas turi teikti teismui tą patvirtinančius įrodymus, t. y. rodančius jo gerą turtinę padėtį.

29Apeliacinis teismas pažymi, jog aptariamu atveju byloje iš esmės nėra ginčo dėl aplinkybės, jog ieškinio suma yra didelė net ir juridiniam asmeniui. Be to, klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendžiant pradinėje proceso stadijoje buvo konstatuota, kad atsakovo turtinė padėtis pakankamai gera (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartis). Tačiau dabartiniu atveju pirmosios instancijos teismas būtinybę užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą grindė tikimybe, jog ieškovės nurodytos aplinkybės (licencijos netekimas, kitų asmenų reikalavimų tikėtinas pareiškimas) gali sąlygoti atsakovo turtinės padėties pablogėjimą. Apskųstąja nutartimi siekiama laikinosiomis apsaugos priemonėmis užtikrinti status quo padėtį, t. y. užtikrinant, jog naujai paaiškėjusios aplinkybės nepaveiktų ieškovei galimo palankaus teismo sprendimo vykdymo perspektyvumo. Todėl ta aplinkybė, jog iki veiklos licencijos netekimo ir nesant duomenų apie tikėtiną kitų asmenų turtinių reikalavimų pareiškimą, atsakovo padėtis tolygiai gerėjo, nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste nėra teisiškai reikšminga. Apeliacinis teismas pažymi, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Todėl ieškovei nurodžius aplinkybes, kurios gali turėti įtakos teismo sprendimo vykdymo perspektyvumui, o pirmosios instancijos teismui pripažinus jų galimą įtaką, apeliantui teko pareiga pirmosios instancijos teismo konstatuotas grėsmių prielaidas paneigti. Apeliantas tokių grėsmių nebuvimą neigė vien deklaratyviais teiginiais, esą net ir netekus licencijos jis gaus pajamas, kad sprendimas dėl licencijos netekimo bus apskųstas. Šių aplinkybių pagrindu daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismo konstatuotas poreikis užtikrinti status quo padėtį ir atitinkamų grėsmių buvimas nebuvo paneigtas (CPK 178 straipsnis).

30Apeliacinės instancijos teismas atmeta atskirojo skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti atsakovo profesinės civilinės atsakomybės draudimo faktorių. Pažymėtina, jog grįsdamas tokią poziciją, atsakovas pateikė tik draudimo liudijimą. Tačiau, atsižvelgiant į naujai paaiškėjusių aplinkybių turinį, jog atsakovas neteko licencijos teikti paslaugas, prielaidą, jog ir ginčijamos paslaugos galėjo būti teikiamos viršijant licencijos ribas, atsakovas turėjo pateikti svaresnių įrodymų dėl draudiko įsipareigojimo, tokioms aplinkybėms esant, pripažinti įvykį draudiminiu bei atlyginti trečiųjų asmenų patirtus nuostolius (jeigu būtų konstatuotas ieškovės reikalavimų pagrįstumas). Aptariamu atveju tokių įrodymų apeliantas kartu su atskiruoju skundu nepateikė. Darytina išvada, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis byloje nėra paneigtas. Priešingai, atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė dar svariau pagrindė egzistuojant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą (pvz., vykdymo procese fiksuotas nebuvimas duomenų apie atsakovui priklausantį registruotiną turtą). Apeliacinio teismo vertinimu, šių aplinkybių kontekste grėsmę būsimo teismo sprendimo vykdymui papildomai pagrindžia aplinkybės, jog šiuo metu nagrinėjamos kelios civilinės bylos, kuriose atsakovui pareikšti dideli finansiniai reikalavimai (pvz., civilinės bylos Nr. e2-4684-619/2015, 2-1930-467/2015, 2-23420-433/2015).

31Apeliacinis teismas, įvertinęs skundžiamosios nutarties turinį, neturi pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra be motyvų. Pažymėtina, jog CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos nėra taikomos tada, kai teismo sprendimo motyvai yra, tačiau jie šaliai atrodo neišsamūs, klaidingi ar netinkami. Absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nurodytas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte, taikomas tik tokiu atveju, kada teismo procesinis sprendimas yra visiškai be motyvų (sutrumpintų motyvų), o visiško nutarties motyvų nebuvimo aptariamu atveju nėra. Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ieškovės pateiktus duomenis (įrodymus), iš esmės pritarė jos prašyme išdėstytiems argumentams, tačiau nutarties motyvuojamojoje dalyje nenurodė kitų argumentų, kurių neakcentavo ieškovė, nesudaro pagrindo manyti, jog apskųstasis procesinis sprendimas yra be motyvų.

32Kiti apelianto atskirajame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

33Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

34Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras... 2. Teisėjas, išnagrinėjęs bylą pagal atskirąjį skundą,... 3.
  1. Klausimo esmė
...
4. Ieškovė R. Z. pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje prašo... 5. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 6 d. nutartimi ieškovės... 6. Ieškovė R. Z. pirmosios instancijos teismui 2015 m. balandžio 27 d.... 7. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 8. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 28 d. nutartimi ieškovės R. Z.... 9. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, naujai paaiškėjusi aplinkybė, jog... 10. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 11. Atsakovas UAB „MC Wealth Management“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus... 12. 1. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones,... 13. 2. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl grėsmės būsimo teismo... 14. 3. Teismas nevertino aplinkybės, jog nuo 2013 metų atsakovo nuosavas... 15. 4. Pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota.... 16. 5. Teismas nevertino aplinkybės, jog atsakovas yra apsidraudęs profesinės... 17. 6. Teismas nepagrįstai ieškovės prašymą išnagrinėjo skubos tvarka.... 18. Ieškovė R. Z. su atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Vilniaus... 19. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai... 20. Byloje spręstinas klausimas, ar skundžiama pirmosios instancijos teismo... 21. Lietuvos apeliaciniame teisme 2015 m. rugsėjo 14 d. gauti ieškovės R. Z.... 22. Apeliacinis teismas pažymi, kad CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti... 23. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar... 24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių... 25. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su atsakovo atskirojo... 26. Pagal susiformavusią teismų praktiką, teismas, prieš įvertindamas... 27. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti apelianto... 28. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje suformuluota teisės aiškinimo... 29. Apeliacinis teismas pažymi, jog aptariamu atveju byloje iš esmės nėra... 30. Apeliacinės instancijos teismas atmeta atskirojo skundo argumentą, jog... 31. Apeliacinis teismas, įvertinęs skundžiamosios nutarties turinį, neturi... 32. Kiti apelianto atskirajame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro... 33. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis... 34. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartį palikti...