Byla 2A-535-381/2015
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-557-252/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Runikos“ komercija ieškinį atsakovui G. S. dėl žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje nagrinėjamas klausimas dėl juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės, nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokia, taikymo.

5Ieškovas BUAB „Runikos“ komercija ieškinyje prašė priteisti iš atsakovo G. S. 226 642,91 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2010 m. balandžio 30 d. UAB „Runikos“ komercija iškėlė bankroto bylą. Teismas 2010 m. liepos 23 d. nutartimi patvirtino kreditorių sąrašą ir jų 3 178 215,64 Lt reikalavimus. Atsakovas G. S. UAB „Runikos“ komercija direktoriumi pradėjo dirbti nuo 2009 m. rugsėjo 10 d., todėl nuo šios datos susipažino su įmonės balansu už 2008 metus, iš kurio buvo matyti ne tik itin sunki įmonės finansinės padėtis, bet ir jos nemokumas. Todėl atsakovas, pradėjęs vykdyti nurodytas pareigas, privalėjo nedelsiant imtis priemonių ne tik faktinei ieškovo finansinei būklei nustatyti, bet ir vykdyti įmonės vadovui teisės aktų nustatytas pareigas. Pagal 2009 metų balansą įmonės turtas sumažėjo iki 366 382 Lt, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai išaugo iki 1 351 045 Lt, bendrovė per 2009 metus patyrė 564 743 Lt nuostolio ir buvo nemoki. Pagal įmonės balansą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 11 d. įmonės turtas sumažėjo iki 139 447 Lt, o skolos sudarė 1 328 501 Lt. Atsakovas, įvertinęs įmonės turtinę padėtį, neturėjo toliau mažinti įmonės turto, o turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Runikos“ komercija iškėlimo. Atsakovui, kaip įmonės vadovui, nevykdant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau tekste – ĮBĮ) nustatytos pareigos, įmonei tapus nemokia, kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir apie tai nepranešant įmonės akcininkams, jis įmonei padarė žalos, todėl privalo ją atlyginti. Žalos dydį ieškovas paskaičiavo pagal pareikštus kreditorių reikalavimus, kurių mokėjimo terminas suėjo būtent atsakovo vadovavimo laikotarpiu. Teismo posėdžio metu, bankroto administratorius nurodė, kad panaikinus ankstesnį teismo sprendimą ir nurodžius, kad administratorius turi konkrečiai nurodyti kiekvieno atsakovo atsakomybės dydį bei pagrįsti tai rašytiniais įrodymais, jis atsisakė nuo ieškinio kitų buvusių vadovų ir akcininkų atžvilgiu ir mano, kad atsakovas turi atlyginti žalą, nes jis buvo paskutinis įmonės vadovas, kuris matė, kad įmonė yra nemoki. Ieškovo atstovė teismo posėdyje nurodė, kad byloje yra pakankamai įrodymų, kurie pagrindžia atsakovo padarytos žalos dydį ieškovui, yra visos įstatyme numatytos sąlygos vadovo civilinei atsakomybei, todėl prašo ieškinį tenkinti visiškai.

6Atsakovas G. S. atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad jam pradėjus dirbti įmonė dar vykdė veiklą ir atsiskaitinėjo su kreditoriais. Jis pirmiausia sutikrino turimą turtą ir nustatė, kad yra likutis turto, kuris nebuvo nurašytas, todėl jau jam teikiant balansą turto piniginė išraiška sumažėjo. Įvertinęs įmonės padėtį, jis ne kartą informavo akcininkus apie tai, kad įmonė nepajėgi toliau dirbti, tačiau akcininkai jokių priemonių nesiėmė. Jis mokėjo darbuotojams atlyginimus ir dengė įsiskolinimus pagal gaunamas pajamas. Atsakovas nesutiko su ieškovo teiginiu, kad tik pradėjęs dirbti nedelsiant turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Jis pirmiausia turėjo išsamiai susipažinti su įmonės veikla ir turimu turtu, išsiaiškinti skolų dydį, o per tą laiką kreditoriai kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad jo vadovavimo laikotarpiu skolos didėjo, nes buvo priešingai, jis dalį skolų padengė ir jos nedidėjo. Ieškovas neįrodė, jog įmonė tapo nemoki nuo to momento, kai atsakovas pradėjo dirbti direktoriumi.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Panevėžio apygardos teismas 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo G. S. 53 920,11 Lt (15 616,34 Eur) žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2013 m. balandžio 29 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

9Teismas konstatavo, kad yra pagrindas atsakovui G. S., kaip buvusiam UAB „Runikos“ komercija direktoriui, vadovavusiam įmonei laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 10 d. iki bankroto bylos iškėlimo taikyti civilinę atsakomybę vadovaujantis ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalimi, kadangi tam yra visos būtinos sąlygos. Atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių jo kaltę dėl žalos kreditoriams atsiradimo, todėl kaltės prezumpcija byloje nenuginčyta (CPK 178 straipsnis).

10Teismas nustatė, kad įmonė iki pat bankroto bylos iškėlimo vykdė ūkinę-komercinę veiklą, tačiau jau 2006 m. pabaigoje buvo nemoki, jos mokėtinos sumos viršijo pusę įmonės turimo turto. Tai, kad atsakovas, pradėjęs dirbti ieškovo vadovu, siekė atkurti įmonės mokumą ir toliau tęsti ūkinę-komercinę veiklą, tačiau tai nedavė teigiamų rezultatų ir įmonė nesugebėjo subalansuoti esamos situacijos, nepašalina atsakovo atsakomybės dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovas, nors ir dirbo trumpą laiką, neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, išimtinai bendrovės interesais, nes, pasirašydamas bendrovės turto balansą už 2009 m. ir matydamas, kad įmonės skolos kiekvienais metais auga, privalėjo vykdyti ĮBĮ 8 straipsnyje įtvirtintą įpareigojimą ir kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jo vadovaujamai įmonei iškėlimo. Įmonės vadovas, laiku nesikreipdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, nepasinaudojo palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis. Teismas sprendė, kad atsakovas, nesutikdamas su ieškovu, teigiančiu, kad jo darbo laikotarpiu per pusę sumažėjo įmonės turtas, o skolos išaugo, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog turtas sumažėjo dėl to, jog, pradėjęs dirbti, 2009 m. gruodžio 1 d. įsakė atlikti turto inventorizaciją ir, nustatęs, kad dalis turto nėra nurašyta, jį nurašė.

11Teismas konstatavo, kad bankroto administratoriui nesistengiant teikti įrodymus apie kreditorių reikalavimų atsiradimo pradžią, atleidžiant buvusius bendrovės akcininkus ir vadovus nuo civilinės atsakomybės, atsisakant nuo ieškinio reikalavimų jiems, negalima visos atsakomybės taikyti tik paskutiniam dirbusiam vadovui. Įmonė tapo nemokia 2006 m. pabaigoje, dirbant direktoriumi M. L. daugiau nei 100 000 Lt pinigų pervesta į jo asmeninę sąskaitą, nors tai buvo lėšos už atliktus įmonės darbus, pagrindinis įmonės akcininkas gautas lėšas pervesdavo į savo sąskaitą, nors žinojo, kad bendrovė nemoka kreditoriams už suteiktas paslaugas, įsigytas medžiagas ir pan. Todėl atsakovui G. S. pradėjus dirbti atsakovo direktoriumi, jam reikėjo laiko susipažinti su įmonės finansine padėtimi, atlikti turto inventorizavimą, kitus veiksmus, todėl būtų nesąžininga ir neteisinga teigti, kad skola, atsiradusi tik pradėjus dirbti atsakovui, traktuotina kaip žala.

12Tik pradėjęs dirbti atsakovas neprivalėjo tą patį mėnesį kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tuo labiau kad jis buvo priimtas į darbą ne šiuo tikslu, o tam, kad vykdytų įmonės komercinę-ūkinę veiklą. Tačiau, susipažinęs su įmonės veikla, jos finansine atskaitomybe, įvertinęs faktinę bendrovės padėtį, atsakovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o ne toliau vykdyti veiklą, kurios rizika nepasiteisino.

13Teismas nesutiko su ieškovu, kad atsakovo jam padarytos žalos dydis yra 226 642,91 Lt. Žala grindžiama kreditorių sąrašu, kuriame skolos atsiradimo pradžia nurodoma nuo atsakovo darbo pradžios, t. y. 2009 m. rugsėjo 10 d. iki 2010 m. gegužės 31 d. Teismo vertinimu, atsakovas savo veiksmais nepadarė žalos bendrovei, kai, atleidžiant darbuotojus iš darbo, buvo priskaičiuota 32 982,88 Lt išeitinių išmokų ir kompensacijų už nepanaudotas atostogas ir išmokėtas išeitines išmokas. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad kreditoriaus VMI 78 195,26 Lt reikalavimas susidarė per atsakovo darbo laikotarpį, o iš VMI pateikto reikalavimo neaišku, už kokį laikotarpį yra priskaičiuotas PVM mokestis, delspinigiai nuo jo ir kiti mokesčiai. Vien ta aplinkybė, kad teismas patvirtino VMI 78 195,26 Lt reikalavimą, nereiškia, jog ši skola susidarė būtent atsakovo darbo laikotarpiu, o ne ankstesniu periodu, kai nebuvo mokami privalomi mokėjimai. Todėl teismas netenkino šių ieškinio reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad per atsakovo darbo laikotarpį skola VSDFV padidėjo 5 420,14 Lt ir 69,40 Lt priskaičiuotų delspinigių, todėl tik šias sumas pripažino ieškovo patirta žala dėl atsakovo veiksmų. Ieškovas nepagrįstai į žalos dydį įskaičiuoja kreditorių J. B., UAB „Turina“, UAB „Lintra“, E. K., UAB „Ramirent“, UAB „Rodex“ reikalavimus, nes jie atsirado iki atsakovo darbo pradžios įmonėje, todėl netenkino ieškinio reikalavimų dėl 10 613,22 Lt sumos. Be to, teismas atmetė ieškinio reikalavimus dėl 24 797,58 Lt sumų, kurios atsirado atsakovui pradėjus dirbti vadovu pirmus dvejus mėnesius, kurių turėjo pakakti susipažinti su įmonės ūkine-komercine veikla ir jos finansine padėtimi, t. y. teismas nepripažino atsakovo padaryta ieškovui žala iki 2009 m. gruodžio 1 d. atsiradusių šių kreditorių reikalavimų: 116-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos (720 Lt), Beržų 25-ojo namo savininkų bendrijos (200 Lt), UAB „Cramo“ (1 746,89 Lt), UAB „Dauvidės prekyba“ (139 Lt), UAB „Isveta ir Ko“ (2 378,16 Lt), G. B. įmonės „Langemė“ (9 035 Lt), UAB „Lintra“ (5 950 Lt), UAB „Morita“ (4 570,45 Lt), UAB „Tebūnie švara“ (58,08 Lt).

14Esant visoms atsakovo atsakomybės sąlygoms, teismas iš atsakovo ieškovui priteisė 53 920,11 Lt dydžio (226 642,91 Lt-78 195,26 Lt-32 982,88 Lt-26 133,86 Lt-10 613,22Lt-24 797,58 Lt) žalos atlyginimą.

15Teismas tenkino ieškovo prašymą priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2013 m. balandžio 29 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 straipsnis).

16III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

17Atsakovas G. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį visiškai atmesti.

18Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

191. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neteisingai išaiškino ir pritaikė teisės normas, reglamentuojančias deliktinę atsakomybę. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis numato tiek įmonės vadovo, tiek savininko (savininkų) pareigą pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte, t. y. įmonė viešai paskelbė, kad negali ar neketina vykdyti įsipareigojimų, o šios pareigos pažeidimas civilinės atsakomybės taikymo prasme vertinamas kaip neteisėti veiksmai. Ši pareiga ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia ĮBĮ prasme (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Teismas sprendime UAB „Runikos“ komercija nemokumo klausimo nenustatinėjo, tik konstatavo, kad įmonė jau nuo 2006 m. pabaigos buvo nemoki. Byloje nėra jokių duomenų apie įmonės pradelstas skolas konkrečiu laikotarpiu. Teismas pripažino, kad apeliantas atsakingas už įmonės skolas, atsiradusias tik po 2 mėnesių nuo darbo pradžios, t. y. nuo 2009 m. lapkričio 10 d., tačiau tą dieną nenustatinėjo įmonės skolų dydžio ir jų padidėjimo. Pagal 2008 m. balansą įmonė turėjo turto už 629 342 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 1 049 262 Lt sumą, tame tarpe 1 005 495 Lt per vienerius metus mokėtina suma. Kiek įsipareigojimų iš šios sumos yra pradelstų, teismas nesiaiškino, todėl neteisingai nustatė faktinį ieškinio pagrindą – momentą, nuo kurio apeliantui kyla pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovui. Dėl šios priežasties teismas neteisingai išnagrinėjo bylą.

202. Juridinio asmens dalyvio ir jo vadovo atsakomybės institutai įstatyme įtvirtinti kaip bendrojo ribotos juridinio asmens atsakomybės principo išimtys, todėl teismų praktikoje neturi būti taikomi taip plačiai, kad paneigtų ribotos atsakomybės principą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011 nurodoma, kad teismų praktikoje nėra plačiai taikoma asmeninė bendrovės vadovo atsakomybė prieš kreditorius bendrųjų atsakomybę nustatančių teisės normų pagrindu ir ši praktika yra pagrįsta siekiu suderinti verslo riziką siekiant pelno. Įmonės vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ir fiduciarinių pareigų pažeidimu, o ne vien aplinkybe, kad įmonė negali padengti skolos kreditoriams. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės –komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu (2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Teismas konstatavo, kad atsakovas nėra sudaręs ilgalaikių nenaudingų įmonei sutarčių, nėra pasirašęs ilgalaikių įsipareigojimų ar laidavimų, todėl jo atžvilgiu kaltės prezumpcija neturėjo galioti ir atsakovas neprivalėjo jos paneigti. Teismas, nenustatęs atsakovo kaltės ar didelio neatsargumo, padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantas nepateikė įrodymų, paneigiančių jo kaltę dėl žalos kreditoriams atsiradimo, todėl nenuginčijo kaltės prezumpcijos.

21Apeliantas negali būti atsakingas už visų 2009 metų ieškovo veiklos rezultatus, kadangi jis vadovavo įmonei tik kelis mėnesius. 2009 m. ieškovo finansinė atskaitomybė buvo patvirtinta jo vienintelio akcininko tik 2010 m. balandžio 9 d., jis nusprendė atsisakyti dengti 2009 m. nuostolius savo įnašais. Atsakovas sutiko, kad pagal 2009 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis įmonė buvo nemoki, tačiau apie šiuos duomenis sužinojo, tik suvedus 2009 m. ieškovo veiklos rezultatus. Atsakovas 2009 m. balansą pasirašė 2010 m. balandžio 2 d. ir nuo tada įgijo pareigą kelti ieškovui bankroto bylą. Šiuo metu teisme jau buvo pateikti kelių kreditorių, t. y. UAB „Runika plius“ ir UAB „Hormann Lietuva“ pareiškimai dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo. Kai skolininkui bankroto bylos iškėlimą inicijuoja kreditorius, įmonės vadovas neturi pareigos konkuruoti dėl kreipimosi į teismą šiuo klausimu. Taigi atsakovas nepavėlavo iškelti atsakovui bankroto bylą bei nepadarė ieškovui žalos.

223. Įstatymas numato įmonės vadovo ir savininko atsakomybę tik už padidėjusius kreditoriaus nuostolius dėl to, kad nebuvo inicijuotas bankroto bylos iškėlimas (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Ieškovo prašoma priteisti 226 642,91 Lt suma kildinama iš atsakovo vadovavimo ieškovui laikotarpiu pradelstų skolų sumos, tačiau toks žalos skaičiavimo metodas yra nepagrįstas. Ieškovas įrodinėjo žalos dydį parengta suvestine, kuri prieštaravo kitiems byloje esantiems įrodymams. Teismas įvertino šiuos prieštaravimus ir ieškinį iš dalies atmetė, tačiau į bylą pateiktos skirtingų bankroto administratorių pateiktos skirtingos lentelės nėra tinkamas žalos dydžio įrodymas ir jomis teismas negalėjo vadovautis. Nustatant žalos dydį turi būti vertinama ne išaugusi skolos apimtis konkrečiam kreditoriui, bet bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis. Pagal 2010 m. gegužės 11 d. balansą ieškovo skolos (mokėtinos sumos ir įsipareigojimai) per 2010 m. 5 mėnesius sumažėjo 22 544 Lt suma. Skolų mažėjimo faktas paneigia teismo išvadą, kad atsakovas padarė žalos ieškovui, nekeldamas jam bankroto bylos.

23Teismas nepagrįstai konstatavo, kad yra visos civilinės atsakomybės sąlygos, kadangi tarp atsakovo veiksmų ir teismo priteistos turtinės žalos nėra jokio priežastinio ryšio.

24Ieškovas BUAB „Runikos“ komercija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 punkte pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės administracijos vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių interesus, tiek ir naujų potencialių kreditorių interesus. Už tokios pareigos nevykdymą buvo ir yra nustatyta administracinė atsakomybė (ATPK 506 straipsnis). Taigi nėra abejonių, kad tokios pareigos pažeidimas yra neteisėtas veiksmas. Atsakovas, pradėjęs vadovauti ieškovui 2009 m. rugsėjo 10 d., neabejotinai susipažino su įmonės balansu už 2008 m., kurio duomenys rodė ne tik itin sunkią įmonės finansinę padėtį, bet ir nemokumą. Todėl atsakovas, pradėjęs darbą, privalėjo nedelsiant imtis priemonių ne tik faktinei ieškovo finansinei būklei nustatyti, bet ir užtikrinti teisės aktų vadovui nustatytas pareigas, taip pat ir imtis priemonių įmonės kreditorių teisėms apsaugoti. Įmonės balanso duomenys už 2008, 2009 bei 2010 m., ieškovo pateikta kreditorių lentelė leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad atsakovas, 2009 m. rugsėjo mėn. pradėjęs vadovauti įmonei ir įvertinęs jos padėtį bei supratęs, kad įmonė yra nemoki, turėjo kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo.

  1. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

25Apeliacinis skundas atmestinas.

26CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju tokių pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

27Byloje nagrinėjamas juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės, kylančios konkrečiu įstatyme įtvirtintu pagrindu – pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo – klausimas.

28Įmonės vadovas bei savininkas (savininkai) turi pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas gali pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės mokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas) interesus. Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai ar neveikimas neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visų įmonės prievolių pavėluotą vykdymą skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-496/2013, 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-321/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Atsižvelgiant į įmonės vadovo, kaip juridinio asmens valdymo organo, specifinį santykį su juridiniu asmeniu, grindžiamą pasitikėjimu ir lojalumu, už nurodytos pareigos nevykdymą įmonės administracijos vadovui kyla civilinė atsakomybė ir pagal bendrąsias CK nuostatas, reglamentuojančias įmonės administracijos vadovo fiduciarinių pareigų nevykdymo padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011).

29Pažymėtina, kad teismų praktikoje nėra plačiai taikoma asmeninė bendrovės vadovo atsakomybė kreditoriams bendrųjų atsakomybę nustatančių teisės normų pagrindu. Ši praktika pagrįsta siekiu suderinti verslo riziką siekiant pelno. Be to, vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ar fiduciarinių pareigų pažeidimu, o ne vien aplinkybe, kad įmonė negali padengti skolos savo kreditoriams. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo mėn. 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu.

30Civilinės atsakomybės prasme pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas vertinamas kaip neteisėti veiksmai. Bankroto byla keliama nustačius vieną ĮBĮ 7 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintų pagrindų, todėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia ĮBĮ prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).

31Dėl įmonės nemokumo ir atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, nustatymo

32Įmonės nemokumas yra tokia įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Tai yra vienas iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų pagrindų iškelti bankroto bylą.

33Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, konstatavo, kad byloje įrodyta, jog UAB „Runikos“ komercija jau nuo 2006 m. pabaigos buvo nemoki, jos mokėtinos sumos viršijo įmonės ½ dalį turimo turto. Apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka nurodydamas, kad teismas įmonės nemokumo nenustatinėjo, todėl negalima nustatyti, nuo kada atsirado įmonės vadovui pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su tokia apelianto pozicija, kadangi, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, teismas nesiaiškino reikšmingų aplinkybių, sprendžiant apie įmonės tapimo nemokia faktą, turintį tiesioginės įtakos šioje byloje keliamam atsakovo civilinės atsakomybės klausimui. Be to, Panevėžio apygardos teismas 2010 m. balandžio 30 d. iškeldamas bankroto bylą UAB „Runikos“ komercija, konstatavo, kad yra tam pagrindas, tačiau detaliau šio klausimo neanalizavo ir pradelstų įsipareigojimų bei įmonės turto vertės santykio nenustatinėjo. Tačiau teisėjų kolegija pripažįsta, kad minėti apelianto argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes nurodytos aplinkybės gali būti išsiaiškintos bylą nagrinėjant apeliacine tvarka pagal į bylą pateiktų duomenų visumą (CPK 185 straipsnis).

34Pažymėtina, kad įstatymo leidėjo valia įmonės nemokumas vertinamas pagal išorinį (įsipareigojimų nevykdymą) ir vidinį (neigiamą įmonės aktyvų ir pasyvų santykį) nemokumo požymius. Tik abiejų požymių konstatavimas įgalina teismą iškelti įmonei bankroto bylą, t. y. vien tik įmonės nepajėgimo apmokėti savo prievolių, kurių mokėjimo terminai pasibaigę, kaip nemokumą kvalifikuojančio požymio nepakanka bankroto bylai iškelti. Dėl to sprendžiant, ar egzistuoja įstatyme įtvirtinti bankroto bylos iškėlimo materialieji teisiniai pagrindai, būtina nustatyti ne tik įmonės įsipareigojimų nevykdymo faktą ir to priežastis (įvertinti įmonės finansinių sunkumų pobūdį), bet ir atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį. Įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės ūkinės - komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu. Teisminėje praktikoje ne kartą konstatuota, kad sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne balanse įrašyta, bet reali turto vertė, ir ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1273/2010; 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2599/2013). Pagal bendrą taisyklę faktinė įmonės mokumo būsena turi būti vertinama pagal aktualių (naujausių) finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinių duomenis, kurie atspindi įmonės turimą turtą. Tačiau teisminėje praktikoje, be kita ko, pažymima, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2300/2013, 2015 m. sausio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-312-381/2015, ir joje nurodytą kitą teismo praktiką).

35Bylos ir viešųjų registrų duomenimis nustatyta, kad UAB „Runikos“ komercija įregistruota Juridinių asmenų registre 2004 m. rugsėjo 6 d. (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Pagal UAB „Runikos“ komercija finansinę atskaitomybę nuo 2005 m. iki 2010 m. gegužės 11 d. (t. 1, b. l. 25–36) matyti, kad nuo įmonės įsteigimo 2004 m. pabaigoje įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai (255 774 Lt) viršijo daugiau kaip ½ įmonės turto vertės (327 551 Lt), įmonė gavo 32 693 Lt grynojo pelno. Vėlesniais, t. y. 2005 ir 2006 metais skolų ir turto santykis kito, didėjant mokėtinoms sumos ir įsipareigojimams bei viršijant 1/2 skolų ir turto vertės santykį, o nuo 2007 m. mokėtinos sumos viršijo visą įmonės turimą turtą, be to, nuo 2006 metų įmonė veikė nuostolingai. 2005 m. įmonės turtas sudarė 979 681 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 858 352 Lt (padidėjo), įmonės grynasis pelnas sudarė 5 030 Lt, o nuosavas kapitalas - 46 673 Lt. 2006 m. įmonės turtas sudarė 1 387 252 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 1 377 642 Lt (padidėjo), patirti nuostoliai – 148 313 Lt, nuosavas kapitalas sudarė „-100 640 Lt“. 2007 m. įmonės turtas sudarė 1 393 785 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 1 401 518 Lt (padidėjo), patirti nuostoliai – 7 374 Lt, nuosavas kapitalas sudarė „-108 014 Lt“. 2008 m. įmonės turtas sudarė 629 342 Lt (sumažėjo), per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 1 005 495 Lt, patirti nuostoliai – 311 906 Lt (padidėjo), nuosavas kapitalas sudarė „-419 920 Lt“. 2009 m. įmonės turtas sudarė 366 382 Lt (sumažėjo), per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai– 1 337 021 Lt (padidėjo), patirti nuostoliai – 564 743 Lt (padidėjo), nuosavas kapitalas sudarė „-984 663 Lt“. 2010 m. sausio 1 d. – 2010 m. gegužės 11 d. įmonės turtas sudarė 139 447 Lt (sumažėjo), per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 1 328 501 Lt (nežymiai sumažėjo), patirti nuostoliai – 204 391 Lt, nuosavas kapitalas sudarė „-1 189 054 Lt“. Nors į bylą nėra pateikta atsiskaitymų su debitoriais ir kreditoriais žiniaraščių ir nėra galimybės, vadovaujantis pirminiais dokumentais, nustatyti, kokiems asmenims ir nuo kada susidarė skolos bei kokie asmenys skolingi įmonei ir nuo kada, taip pat, kokia yra reali turto vertė, visgi bankroto administratorius į bylą pateikė suvestines apie konkrečių įmonei vadovavusių asmenų darbo laikotarpius, atspindėjo pradelstų skolų ir turto kitimą jų darbo pradžios ir pabaigos momentuose, todėl teisėjų kolegija, neturėdama duomenų, paneigiančių jose nurodytus duomenis, jomis vadovaujasi (CPK 185 straipsnis). M. L. vadovavo 2004 m. rugsėjo 9 d. – 2007 m. rugsėjo 2 d.; paskutinę jo darbo dieną nurodyta pradelstų skolų – 712 472,32 Lt, nepradelstų – 443 761,73 Lt, iš viso – 1 156 234,05 Lt skolų; turto – 882 040 Lt (padidėjo nuo 10 000 Lt) (t. 2, b. l. 26, 27). R. P. dirbo nuo 2007 m. rugsėjo 3 d. iki 2008 m. vasario 21 d.; paskutinę jo darbo dieną pradelstų skolų - 1 061 171,16 Lt (padidėjo), nepradelstų – 236 994 Lt, iš viso – 1 298 165,88 Lt. Šiuo laikotarpiu įmonės turto padidėjo iki 1 016 488 Lt (t. 2, b. l. 33-40). D. S. dirbo nuo 2008 m. vasario 22 d. iki 2008 m. spalio 6 d.; paskutinę jo darbo dieną pradelstų skolų – 1 500 564 Lt (padidėjo), nepradelstų – 143 854,17 Lt, iš viso – 1 644 419,02 Lt., o turto sumažėjo iki 1 001 461 Lt (t. 2, b. l. 40-46). S. Š. dirbo nuo 2008 m. spalio 7 d. iki 2009 m. rugsėjo 9 d. Pradelstų skolų šio laikotarpio pabaigoje – 1 783 794,55 Lt (padidėjo), nepradelstų – 71 920,72 Lt., iš viso – 1 855 715,27 Lt, turto sumažėjo iki 953 439 Lt (t. 2, b. l. 47-53). Atsakovas G. S. dirbo nuo 2009 m. rugsėjo 10 d. iki 2010 m. gegužės 31 d. Jo darbo laikotarpio pabaigoje buvo pradelstų skolų – 1 328 498,10 Lt (sumažėjo 455 294,40 Lt), nepradelstų – 0,00 Lt., iš viso – 1 328 498,10 Lt., turto sumažėjo iki 139 447 Lt (813 992 Lt suma, skaičiuojant nuo jo darbo pradžios (t. 2, b. l. 54-60).

36Bankroto administratorius, pakartotinai nagrinėjant civilinę bylą, kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi buvo grąžinta nagrinėti iš naujo, patikslino ieškinį ir jį pareiškė tik vienam iš įmonei vadovavusių vadovų, t. y. atsakovui G. S., todėl nagrinėjamu atveju aktualu nustatyti, kada šiam asmeniui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kaip matyti iš bylos duomenų, UAB „Runikos“ komercija su G. S. 2009 m. rugsėjo 9 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią jo darbo, einant įmonės direktoriaus pareigas, pradžia numatyta 2009 m. rugsėjo 10 d. (t. 1, b. l. 23–24). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl bendrovės administracijos vadovo pareigų, yra pažymėjęs, kad įmonės administracijos vadovas atsako už įmonės komercinės veiklos organizavimą. Jis privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų. Administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014, kt.).

37Pirmiau nurodyti duomenys apie įmonės finansinę padėtį sudaro pagrindą daryti išvadą, kad jau pirmąją atsakovo G. S. darbo dieną, t. y. 2010 m. rugsėjo 10 d., įmonė atitiko nemokios įmonės būseną, kadangi jos pradelstos skolos žymiai viršijo įmonės turimą turtą. G. S., susipažinęs su įmonės finansiniais dokumentais, būdamas rūpestingu ir atidžiu bei atsakingu vadovu, nustatęs sunkią įmonės turtinę padėtį ir jos nemokumą, galėjo ir turėjo kreiptis su pareiškimu į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau šios pareigos nevykdė. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas neginčijo įmonės nemokumo jo darbo įmonėje laikotarpiu: sutiko su kreditorių ieškiniu dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, bylos nagrinėjimo eigoje jis ir jo atstovas ne kartą pripažino įmonę buvus nemokia bent jau nuo 2008 metų (t. 3, b. l. 20, 194-195). Panevėžio apygardos teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. B2-669-425/2010, kuria UAB „Runikos“ komercija buvo iškelta bankroto byla, patvirtina, kad UAB „Runikos“ komercija direktorius neprieštaravo dėl ieškovo UAB „Runika plius“ kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (t. 1, b. l. 46). Atsakovas nepaneigė fakto, kad nuo darbo pradžios jis neturėjo objektyvios galimybės susipažinti su įmonės būkle. Tai, kad, pasak G. S., buvęs direktorius S. Š. nuo 2009 m. pavasario sirgo ir jam nebuvo perduoti dokumentai, pradėjus vadovauti įmonei, nesudaro pagrindo atleisti atsakovą nuo atsakomybės, kadangi tokiu būdu jis veikia savo rizika. Aplinkybė, kad, pasak apelianto, jis siekė dirbti įmonėje ir tęsti jos veiklą, o ne iš karto paduoti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, nepaneigia jo atsakomybės ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies prasme. Pažymėtina, kad tokią praktiką yra suformavęs ir kasacinis teismas, nurodydamas, jog ta aplinkybė, kad įmonė, vadovaujama atsakovo, nors ir nuostolingą, tačiau ūkinę komercinę veiklą vykdė, negali pašalinti atsakovo atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Atsakovo teiginys, kad įmonės vienintelis akcininkas UAB „Runika“ patvirtino nuostolingą 2008 m. finansinę atskaitomybę ir nepriėmė sprendimo dengti nuostolių savo įnašais, neatleidžia atsakovo, kaip įmonės vadovo, nuo atsakomybės vykdyti įstatymo numatytas pareigas. Be to, ir pats atsakovas pripažino, kad nors įmonė dirbo nuostolingai, tačiau jis dėl įmonės nemokumo su akcininkais nekalbėjo (t. 3, b. l. 20). Pažymėtina, kad ir 2010 m. balandžio 9 d. akcininkų susirinkimas nepriėmė sprendimo dengti nuostolių savo įnašais (t. 2, b. l. 197), tačiau nurodytą dieną jau buvo sprendžiamas klausimas teisme dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir be pagrindo, tačiau nustatė atsakovui net dviejų mėnesių lengvatinį terminą, per kurį jis turėjo galimybę visapusiškai ir išsamiai įvertinti įmonės turtinę padėtį ir inicijuoti įmonei bankrotą, tačiau jis jokių veiksmų, susijusių su siekiu užtikrinti kuo didesnį kreditorių reikalavimų patenkinimą ir per šį laikotarpį nesiėmė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Runikos“ komercija buvo informuota dar 2010 m. vasario 24 d. (t. 2, b. l. 164). Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių atmestinas, kaip nepagrįstas, apelianto argumentas, kad jis pasirašė 2009 m. balansą tik 2010 m. balandžio 2 d. ir nuo tada įgijo pareigą kelti bankroto bylą ieškovui.

38Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad įmonės vadovas pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 punktą organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalis būdamas atsakingas už įmonės apskaitos organizavimą, jau nuo darbo pradžios įmonėje galėjo ir turėjo sužinoti, kokia yra įmonės finansinė padėtis, ir nustatęs, kad įmonė atitinka nemokumo būseną, įvykdyti jam įstatyme nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Runikos“ komercija iškėlimo ir taip užtikrinti įmonės bei jos kreditorių teisių ir teisėtų interesų kuo didesnę apsaugą.

39Nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus, kaip sąlygą civilinei deliktinei atsakomybei kilti, yra būtina taip pat aiškintis, ar yra nustatytos byloje kitos įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygos – kaltė, žala, priežastinis ryšys.

40Pažymėtina, kad pirmiau nustatytos aplinkybės, vertinant atsakovo neteisėtus veiksmus, nesudaro pagrindo paneigti galiojančios atsakovo kaltės prezumpcijos, todėl dėl šios civilinės atsakomybės sąlygos plačiau nepasisakoma. Ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją ir remtis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas.

41Dėl žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, jos apskaičiavimo bei dėl priežastinio ryšio

42Kasacinio teismo išaiškinta, jog atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei ir jos kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos. Pažymėtina, kad juridinio asmens vadovui taikoma civilinė atsakomybė nėra sankcija už neteisėtus veiksmus, žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo – mažesnis už ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012, 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).

43Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad atsakovas, pažeisdamas pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, padarė ieškovui žalos, tačiau su ieškovo nurodytu žalos dydžiu – 226 642,91 Lt nesutiko. Ieškovas reikalavimą priteisti nurodyto dydžio žalą grindė bankroto administratoriaus pateiktoje lentelėje nurodytomis naujomis skolomis, susidariusiomis atsakovo vadovavimo įmonei periodu, t. y. nuo 2009 m. rugsėjo 10 d. iki 2010 m. gegužės 31 d., bei jas pagrindžiančiais įrodymais (t. 4, b. l. 5–138).

44Pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas ieškovo patirtos žalos dydį, nors ir vadovavosi konkrečių naujų kreditorių reikalavimų atsiradimu ar padidėjimu, toks žalos skaičiavimo metodas iš esmės atitinka pirmiau nurodytą suformuotoje teismų praktikoje. Nustatant tokio pobūdžio bylose įmonės patirtą žalą turi būti vertinama ne tik bendras įsiskolinimų kreditoriams padidėjimas, tačiau ir bendras įmonės skolų ir turto balansas per laikotarpį, kurio metu įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus ir nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šiuo atveju svarbu pažymėti, kad atsakovas G. S., apeliaciniame skunde teigdamas, jog pagal 2010 m. gegužės 11 d. balansą ieškovo skolos (mokėtinos sumos ir įsipareigojimai) per 2010 m. penkis mėnesius sumažėjo 22 544 Lt suma, neatsižvelgia į kitus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus duomenis, o savo teiginio dėl skolų mažėjimo nepagrindžia konkrečiais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, kad sprendžiant dėl įmonės vadovo deliktinės atsakomybės, svarbu nustatyti, nuo kada įmonė nebeturėjo galimybės atsiskaityti su kreditoriais, todėl šiuo atveju svarbu ne tik tai, kiek pasikeitė skolų mastas (padidėjo ar sumažėjo), tačiau koks yra bendras skolų bei turto balansas vadovavimo įmonės veiklai laikotarpio pradžioje ir pabaigoje, nes tik visuma tokių finansinių duomenų gali padėti nustatyti tikrąjį žalos dydį. Taigi vien tik bendras skolų apimties mažėjimas, kuriuo remiasi atsakovas, negali būti vertinamas atsietai nuo įmonės turto vertės pokyčių. Kaip matyti iš bylos duomenų, 2009 m. rugsėjo 10 d. įmonė turėjo 1 783 794,55 Lt pradelstų skolų, o 2010 m. gegužės 11 d. – 1 328 498,10 Lt, taigi bendrai pradelstų skolų sumažėjo 455 294,40 Lt, tačiau 2009 m. rugsėjo 10 d. įmonė turėjo turto už 953 439 Lt, o jau 2010 m. gegužės 11 d. turto sumažėjo iki 139 447 Lt, t. y. 813 992 Lt suma. Taigi, įvertinant šiuos pagrindinius finansinius rodiklius, kurie reikšmingi sprendžiant įmonės vadovo civilinės atsakomybės klausimą, matyti, kad pradelstų skolų ir turto balansas pablogėjo net 358 695,60 Lt sumos dydžiu. Šių duomenų teisingumo apeliantas nepaneigė (CPK 178 straipsnis). Tai pagrindžia priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos buvimą. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu teigė, kad turto sumažėjo dėl tos priežasties, jog jam pradėjus dirbti ir atlikus turto inventorizaciją, buvo nustatyta, kad dalis turto nebuvo nurašyta. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tokiam atsakovo teiginiui prieštarauja byloje esanti 2014 m. gegužės 15 d. Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos specialisto išvada (t. 3, b. l. 157–181), pateikta tiriant UAB „Runikos“ komercija veiklą. Šioje išvadoje pažymėta, kad G. S. tyrimui pateikė 2009 m. gruodžio 1 d. įsakymą Nr. 06-KOM, kuriuo direktorius įsakė atlikti metinę turto inventorizaciją, tačiau inventorizacijos dokumentai tyrimui nepateikti (t. 3, b. l. 166, 177). Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 15 straipsnio 10 dalyje reglamentuota, kad apskaitos duomenys pagrindžiami turto ir įsipareigojimų inventorizavimo duomenimis. Inventorizacijos tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 patvirtintų Inventorizacijos taisyklių 9 punktą įmonės vadovas įstatymų nustatyta tvarka atsako už inventorizacijos organizavimą ir atlikimą laiku, inventorizavimo duomenų išsaugojimą, sutikrinimo žiniaraščiuose nustatytų trūkumų išieškojimą, kartu su vyriausiuoju buhalteriu (buhalteriu) – teisingų inventorizacijos rezultatų, neišieškotų trūkumų ir pertekliaus įtraukimą į buhalterinę apskaitą. Tokių duomenų atsakovas nepateikė ir į šią bylą. Kaip matyti iš Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos specialisto išvados, UAB „Runikos“ komercija 2009 m. nurašymo aktais fiksavo didžiausią prekių nurašymą į sąnaudas, iš viso – 302 921 Lt. Nors dėl prekių nurašymo yra priimti direktoriaus įsakymai ir surašyti nurašymo aktai (138 638,46 Lt prekių nurašyta į sąnaudas dėl sugadinimo, sudužimo, deformacijų ir kt. sunaudojimo), prekių nurašymo pagrindimo atsakovas nepateikė. Vien 2010 metais nurašyta prekių už 63 581 Lt (t. 3, b. l. 165-166). Pats atsakovas pripažįsta nurašęs „šarvo“ durų už 100 000 Lt į metalo laužą (t. 3, b. l. 20), tačiau pagrindą nurašyti tokį kiekį turto įrodančių duomenų nenurodė. Atsakovas taip pat tvirtina, jog jo vadovavimo įmonei laikotarpiu jis sumažino įmonės įsipareigojimus, nes pardavinėjo įmonės turtą ir taip mažino įmonės skolas. Vien 2010 m. laikotarpiu įmonės prekių parduota už 145 362 Lt (t. 3, b. l. 165). Tačiau atsakovas neturėjo pagrindo pardavinėti įmonės turtą ir atsiskaitinėti su kreditoriais, nes visas įmonės turtas buvo areštuotas Panevėžio apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-0876-425/2009 (t. 3, b. l. 23). Pardavinėdamas nemokios įmonės turtą įmonės vadovas pažeidė bendrąjį kreditorių lygiateisiškumo principą ir jų galimybę gauti įmonės bankroto byloje proporcingą savo reikalavimų patenkinimą kitų kreditorių atžvilgiu. Be to, kaip nurodyta Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos specialisto išvadoje, įmonės vadovas nepateikė nei tyrimui, nei į bylą kreditorių bei debitorių apskaitos žiniaraščių, kuriuose būtų fiksuotos konkrečių pirkėjų skolos ir bendrovės skolos tiekėjams, todėl nėra galimybės patikrinti, su kokiais debitoriais ar kreditoriais buvo atsiskaitinėjama. Remiantis didžiosios knygos (t. 2, b. l. 54-60) duomenimis, UAB „Runikos“ komercija skolos tiekėjams 2010 m. balandžio 30 d. sudarė 884 190,16 Lt, tačiau pagal pateiktus duomenis nebuvo galima nustatyti, kokiems tiekėjams ir kokias sumas skolinga bendrovė. Tuo tarpu Buhalterinės apskaitos įstatymas įpareigoja įmonės vadovą apskaityti visas įmonėje atliekamas operacijas, saugoti buhalterinės apskaitos dokumentus (19, 21 straipsniai).

45Taigi atsakovas nepaneigė, jog ir žinodamas apie įmonės turtinės padėties blogėjimą, jis nesiėmė jokių veiksmų, siekiant apsaugoti įmonę ir jos kreditorius nuo dar didesnių nuostolių. Pasikeitus skolų ir turto balansui ne kreditorių naudai, sumažėjo kreditorių galimybė gauti jų reikalavimų didesnį patenkinimą.

46Pažymėtina, kad įmonės vadovas turėjo pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes tai būtų sudarę pagrindą pasinaudoti palankesnėmis bankroto bylos iškėlimu sukeliamomis įstatymo lengvatomis. Iškėlus įmonei bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas; nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas; negali būti nustatoma priverstinė hipoteka. Administratoriaus sprendimu per 30 dienų visų sutarčių vykdymo terminai laikomi pasibaigusiais (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 2-4 punktai). Šie įstatyme įtvirtinti draudimai garantuoja visų kreditorių lygiateisiškumą, kadangi, esant įmonei nemokiai, negalima teikti prioriteto vieniems kreditoriams prieš kitus. Nagrinėjamu atveju atsakovas negalėjo pateikti į bylą įrodymų, su kuriais kreditoriais jo darbo laikotarpiu buvo atsiskaityta, ir kokiu principu buvo grindžiamas toks atsiskaitymas. Nėra galimybės nustatyti, ar atsakovas laikėsi įstatyme nustatytos atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo tvarkos (CK 6.54 straipsnis). Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės administratorius, įspėjęs raštu prieš 15 dienų, nutraukia darbo arba civilines sutartis su įmonės valdybos nariais ir vadovu ir šiems asmenims nėra mokama išeitinė išmoka ir kompensacijos, išskyrus piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 2 punktas, 19 straipsnis). Esant tokiai imperatyviai nuostatai, jeigu bankroto byla būtų iškelta laiku, būtų sumažėję kreditorių – darbuotojų reikalavimai dėl jiems nesumokėto darbo užmokesčio ir sumokėto už tą laikotarpį, kai turėjo būti iškelta bankroto byla. Dėl to teismas pagrįstai darbuotojams neišmokėtas darbo užmokesčio sumas pripažino įmonei padaryta žala. Vadovui tinkamai vykdžius įstatyme numatytą pareigą, nebūtų didėję ir su darbuotojams mokamu darbo užmokesčiu susiję įsiskolinimai kitiems kreditoriams (SODRAI, VMI). Kaip matyti iš bylos duomenų, laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 15 d. iki 2010 m. gegužės 11 d. susidarė VSDFV 158,42 Lt delspinigių už pavėluotą įmokų pervedimą įsiskolinimas (t. 4, b. l. 118). UAB „Langemė“ laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2010 m. balandžio 29 d. priskaičiavo virš 6 000 Lt netesybų (t. 4, b. l. 80-81). UAB „Omnitel“ už paslaugas nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. birželio 1 d. paskaičiavo 7605 Lt skolą, TEO LT, UAB už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. paskaičiavo 1619 Lt skolą (t. 4, b. l. 90-91) ir kt.

47Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo argumentus, bendrą įmonės skolų ir turto balanso pablogėjimą per atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpį 358 695,60 Lt suma, kitus anksčiau paminėtus bylos duomenis ir nustatytas aplinkybes, daro išvadą, jog atsakovui G. S. pažeidus pareigą inicijuoti UAB „Runikos“ komercija bankroto bylą nuo to momento, kai jam tapo žinoma sunki įmonės finansinė padėtis ir jos nemokumas, buvo pagrindas iš jo priteisti pirmosios instancijos nurodytą sumą, kaip mažiausią atsakovo veiksmais įmonei padarytą žalą. Pagal bylos duomenis bei vadovaujantis teismų praktikoje suformuota žalos tokių kategorijų bylose apskaičiavimo metodika, atsakovo padaryta žala ieškovui viršija priteistąją. Atsižvelgiant į tai, kad bankroto administratorius dėl teismo sprendimo apeliacinio skundo neteikė, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priimti apeliantui blogesnį sprendimą (CPK 313 straipsnis).

48Teisėjų kolegijos nuomone, bankroto bylos neinicijavimas ilgą laikotarpį, žinant apie bendrovės nemokumą, pažeidžiamas kreditorių teises, netinkamai tvarkant įmonės buhalterinę apskaitą, dėl ko nėra galimybės tiksliai nustatyti įmonės veiklos rezultatų kvalifikuotinas vadovo dideliu neatsargumu, pasireiškiančiu aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas. Todėl yra pagrindas pripažinti egzistuojant tiesioginį priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pirmosios instancijos teismo priteistos ieškovui žalos.

49Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

50Ieškovas BUAB „Runikos“ komercija“ už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 300 Eur bylinėjimosi išlaidų (t. 4, b. l. 161). Atmetus apeliacinį skundą, šios išlaidos priteistinos iš apelianto ieškovui (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

51Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 93 ir 98 straipsniais,

Nutarė

52Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

53Priteisti iš G. S., asmens kodas ( - ) BUAB „Runikos“ komercija 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje nagrinėjamas klausimas dėl juridinio asmens vadovo civilinės... 5. Ieškovas BUAB „Runikos“ komercija ieškinyje prašė priteisti iš... 6. Atsakovas G. S. atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jį... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Panevėžio apygardos teismas 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį... 9. Teismas konstatavo, kad yra pagrindas atsakovui G. S., kaip buvusiam UAB... 10. Teismas nustatė, kad įmonė iki pat bankroto bylos iškėlimo vykdė... 11. Teismas konstatavo, kad bankroto administratoriui nesistengiant teikti... 12. Tik pradėjęs dirbti atsakovas neprivalėjo tą patį mėnesį kreiptis į... 13. Teismas nesutiko su ieškovu, kad atsakovo jam padarytos žalos dydis yra 226... 14. Esant visoms atsakovo atsakomybės sąlygoms, teismas iš atsakovo ieškovui... 15. Teismas tenkino ieškovo prašymą priteisti 5 procentų dydžio metines... 16. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 17. Atsakovas G. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos... 18. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:... 19. 1. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neteisingai išaiškino ir... 20. 2. Juridinio asmens dalyvio ir jo vadovo atsakomybės institutai įstatyme... 21. Apeliantas negali būti atsakingas už visų 2009 metų ieškovo veiklos... 22. 3. Įstatymas numato įmonės vadovo ir savininko atsakomybę tik už... 23. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad yra visos civilinės atsakomybės... 24. Ieškovas BUAB „Runikos“ komercija atsiliepime į apeliacinį skundą... 25. Apeliacinis skundas atmestinas. ... 26. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo... 27. Byloje nagrinėjamas juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės,... 28. Įmonės vadovas bei savininkas (savininkai) turi pareigą kreiptis dėl... 29. Pažymėtina, kad teismų praktikoje nėra plačiai taikoma asmeninė... 30. Civilinės atsakomybės prasme pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo... 31. Dėl įmonės nemokumo ir atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip civilinės... 32. Įmonės nemokumas yra tokia įmonės būsena, kai įmonė nevykdo... 33. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, konstatavo,... 34. Pažymėtina, kad įstatymo leidėjo valia įmonės nemokumas vertinamas pagal... 35. Bylos ir viešųjų registrų duomenimis nustatyta, kad UAB „Runikos“... 36. Bankroto administratorius, pakartotinai nagrinėjant civilinę bylą, kuri... 37. Pirmiau nurodyti duomenys apie įmonės finansinę padėtį sudaro pagrindą... 38. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad įmonės vadovas pagal Akcinių... 39. Nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus, kaip sąlygą civilinei deliktinei... 40. Pažymėtina, kad pirmiau nustatytos aplinkybės, vertinant atsakovo... 41. Dėl žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, jos apskaičiavimo bei dėl... 42. Kasacinio teismo išaiškinta, jog atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi... 43. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad atsakovas, pažeisdamas... 44. Pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas ieškovo patirtos žalos dydį,... 45. Taigi atsakovas nepaneigė, jog ir žinodamas apie įmonės turtinės padėties... 46. Pažymėtina, kad įmonės vadovas turėjo pareigą laiku kreiptis į teismą... 47. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo argumentus,... 48. Teisėjų kolegijos nuomone, bankroto bylos neinicijavimas ilgą laikotarpį,... 49. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ... 50. Ieškovas BUAB „Runikos“ komercija“ už atsiliepimo į apeliacinį... 51. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 52. Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti... 53. Priteisti iš G. S., asmens kodas ( - ) BUAB „Runikos“ komercija 300 Eur...