Byla 2A-1233/2014
Dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Gudžiūnienės ir Konstantino Gurino, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų S. V. ir R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „SEB bankas“ (akcinės bendrovės „SEB lizingas“ teisių perėmėjas) ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Voresta“, S. V. ir R. V. dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų 189 760,04 nuostolių, solidariai iš atsakovo UAB „Voresta“ 6 procentų, o iš atsakovų S. V. ir R. V. – 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2006-2007 metais tarp AB „SEB lizingas“ ir atsakovo UAB „Voresta“ buvo sudarytos finansinio lizingo sutartys, pagal kurias AB „SEB lizingas“ savo lėšomis įgijo nuosavybės teise įrangą ir perdavė ją UAB „Voresta“ valdyti ir naudotis verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyse numatytą kainą, ši įranga pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise. Pagal lizingo sutartis UAB „Voresta“ įsipareigojo laiku ir tinkamai mokėti visus sutartyse nurodytus mokėjimus ir laikytis kitų sutartyse numatytų įsipareigojimų. AB „SEB lizingas“ ir atsakovai S. V. ir R. V. 2008 m. gruodžio 15 d. sudarė laidavimo sutartį, kuria atsakovai įsipareigojo kaip solidarūs bendraskoliai atsakyti ieškovui, jei skolininkas UAB „Voresta“ neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal lizingo sutartis. Įmonei pradėjus neatlikinėti periodinių mokėjimų, 2009 m. rugpjūčio 17 d. ieškovas išsiuntė raštą atsakovui, kad nesumokėjus skolų už lizingo būdu naudojamą turtą, lizingo sutartys bus nutrauktos, o turtas per 3 darbo dienas nuo lizingo sutarčių nutraukimo turi būti grąžintas. Kadangi UAB „Voresta“ nevykdė savo piniginių prievolių, ieškovas taip pat kreipėsi į solidariuosius skolininkus dėl nuostolių padengimo už skolininką, tačiau nei skolininkas, nei laiduotojai gera valia savo sutartinių įsipareigojimų ieškovui neįvykdė. Ieškovas, nutraukęs sutartis ir susigrąžinęs turtą, jį realizavo ir patyrė 189 760,04 Lt nuostolių.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai – priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų 189 760,04 Lt nuostolių, iš atsakovo UAB „Voresta“ 6 procentų, o iš atsakovų S. V. ir R. V. – 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir po 1 598 Lt žyminio mokesčio; priteisė valstybei iš atsakovų 20 Lt su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų, t. y. po 6,70 Lt iš kiekvieno; atmetė atsakovų prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo.

7Teismas nesutiko su atsakovų pozicija, kad pats ieškovas yra atsakingas dėl patirtų nuostolių, kadangi lizingo objektus pardavė žymiai mažesne kaina, todėl privalo prisiimti su nuostolių atsiradimu susijusią riziką. Teismas atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kad susigrąžinamo sutarties objekto pardavimas nėra lizingo davėjo veikla, dėl netinkamo lizingo gavėjo sutarties vykdymo turto, kurį susigrąžino lizingo davėjas, nuvertėjimo rizika tenka lizingo gavėjui (CK 6.574. str.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-414/2012); kad bylose, kuriose atsakovai teigia, jog lizinguojamas turtas parduotas už per mažą kainą, pareiga įrodyti tokias aplinkybes tenka būtent atsakovams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013). Teismas pažymėjo, kad vertinant pardavimo kainos dydžio pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į daikto rinkos vertę jo pardavimo metu, o ne į anksčiau buvusią jo vertę. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovai, įrodinėdami, jog daiktai buvo parduoti už žymiai mažesnę kainą nei jų rinkos vertė, tokius teiginius grindžia 2010 m. rugpjūčio 17 d. atlikta lizinguojamo turto vertinimo ataskaita ir joje nurodytomis sumomis, tačiau beveik visi įrenginiai buvo parduoti praėjus metams nuo minėto vertinimo. Teismas pabrėžė, kad tiek ieškovo užsakymu atliktą 2011 m. balandžio 4 d. vertinimą, tiek atsakovų iniciatyva atliktą 2010 m. spalio 17 d. vertinimą atliko ta pati įmonė, todėl nėra pagrindo abejoti vėlesniu to paties subjekto atliktu turto vertinimu. Teismas nustatė, kad pagal ieškovo vidaus aktų nuostatas turto nepavykus realizuoti už pardavimo kainą, ši kaina galėjo būti palaipsniui mažinama. Teismas atkreipė dėmesį, kad lizingo davėjas nėra suinteresuotas daiktą parduoti mažesne kaina, jei yra galimybės daiktą parduoti didesne kaina, todėl nesutiko su atsakovų argumentais, jog ieškovas turi būti laikomas atsakingu dėl jam kilusių nuostolių atsiradimo, ir sprendė, kad ieškovas, pardavinėdamas turtą rinkos vertę atitinkančiomis kainomis, elgėsi atidžiai ir rūpestingai. Teismas nustatė, kad 2011 m. birželio 7 d. centras buvo parduotas G. M. įmonei už 123 065,46 Lt su PVM, o 2011 m. balandžio 4 d., t. y. daugiau nei prieš du mėnesius iki centro pardavimo, turto vertinimo ekspertai nustatė, kad centro rinkos vertė buvo 122 000 Lt su PVM, todėl teismas atmetė atsakovų argumentus, jog centrą ieškovas pardavė ne už rinkos kainą. Teismas sutiko su ieškovo argumentais, jog į S. V. rezervaciją neatsižvelgta pagrįstai, kadangi atsakovai, atsisakydami vykdyti su ieškovu sudarytą taikos sutartį ir nemokėdami įmokų, rado lėšų įsigyti tą patį aukciono būdu parduodamą turtą, kuris jau buvo atsiimtas iš tų pačių atsakovų dėl finansinių įsipareigojimų nevykdymo. Ieškovui priėmus S. V. rezervaciją ir pardavus turtą už jos siūlomą kainą, t. y. 186 349,68 Lt, tikėtina, jog būtų nepadengti ieškovo nuostoliai, kadangi atsakovo motina S. V. galbūt neturėjo lėšų tokiam turtui įsigyti, priešingu atveju atsakovai būtų įvykdę įsipareigojimus, prisiimtus pagal lizingo sutartį. Staklių pardavimo kaina buvo nustatyta remiantis objektyviais kriterijais, t. y. pasitelkus tuos pačius profesionalus, kad šie pateiktų išvadą apie staklių bei kitų įrenginių vertes. Teismas nurodė, kad atsakovai nepateikė įrodymų apie Latvijos įmonės ketinimą įsigyti užliejimo stakles ir, kad pastaroji turėjo pakankamai finansinių išteklių, todėl teismas darė išvadą, kad užliejimo staklės buvo parduotos už rinkos kainą. Teismas tenkino ieškovo reikalavimą ir priteisė 19 934,23 Lt papildomų išlaidų, kurių pagrįstumą pagrindžia byloje teikti įrodymai. Teismas netenkino atsakovų prašymo dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo arba išdėstymo. Nurodė, kad atsakovų argumentai nelaikytini pagrindžiančiais išimtinį atvejį, leidžiantį nukrypti nuo bendrosios teismo sprendimų vykdymo tvarkos ir taikyti teismo sprendimo išdėstymo institutą.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9Atsakovai S. V. ir R. V. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

101. Teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovų 19 934,23 Lt papildomų išlaidų, teigdamas, kad civilinėje byloje Nr. 2-1739-104/2011 ieškovo ir atsakovo sudaryta taikos sutartis nepanaikina ieškovo teisės reikalauti atlyginti su turto pardavimu susijusias išlaidas. Teismas ignoravo ieškovo pateiktus įrodymus, kurie patvirtina, kad taikos sutarties pasirašymo momentu papildomos išlaidos jau buvo patirtos. Lingvistiškai aiškinant taikos sutarties trečią punktą akivaizdu, kad jame kalbama tik apie nuostolius, kurie bus patirti pardavus turtą, ieškovo jau patirti nuostoliai ir papildomos išlaidos šiame punkte neminimos.

112. Teismas nemotyvavo išvados, kad 19 934,23 Lt papildomų išlaidų dydį pagrindžia byloje pateikti įrodymai, tuo pažeisdamas imperatyvią pareigą motyvuoti teismo sprendimą. Atsakovas įrodinėjo, kad ieškovo pateikti įrodymai nepagrindžia fakto, jog šios išlaidos iš tikrųjų buvo patirtos bei buvo būtinos, tačiau teismas neanalizavo įrodymų turinio ir sprendime nenurodė, kuo remdamasis atmeta atsakovo argumentus, kurie buvo susiję būtent su šių įrodymų turiniu. Teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias CPK nuostatas bei nukrypo nuo aukštesnės instancijos teismo formuojamos praktikos papildomų išlaidų priteisimo iš lizingo gavėjo klausimu. Ieškovui negalint pateikti teismo prašomų įrodymų, susijusių su prašomų priteisti papildomų išlaidų dydžiu, teismas privalėjo vadovautis contra spoliatorem prezumpcija, kuri reiškia, kad duomenų nepateikimas turi būti vertinamas juos įpareigotos pateikti šalies nenaudai.

123. Teismas netinkamai taikė CK 6.574 straipsnio nuostatas ir nukrypo nuo teismų praktikos šio straipsnio taikymo klausimu. Teismo išvada, kad ieškovas nėra atsakingas dėl jam kilusių nuostolių, nes pardavinėdamas turtą rinkos vertę atitinkančiomis kainomis, jis elgėsi atidžiai ir rūpestingai, nepagrįsta. Teismas neanalizavo, ar turtas buvo parduotas komerciškai pagrįstu būdu, o ieškovas dėjo visas protingas pastangas gauti maksimalią jo rinkos kainą. Teismas nevertino ieškovo ir jo darbuotojų veiksmų realizuojant turtą, tuo pažeisdamas imperatyvią pareigą motyvuoti teismo sprendimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias CPK nuostatas. Teismas nevertino įrodymų ir atsakovo argumentų dėl ieškovo neveikimo, nors ieškovo elgesys realizuojant turtą yra vienas iš veiksnių, sprendžiant ar susigrąžintas lizingo dalykas buvo realizuotas dedant visas protingas pastangas gauti maksimalią jo rinkos kainą.

134. Teismas nepasisakė dėl atsakovo į bylą pateiktų įrodymų, kurie patvirtina, kad analogiški tų pačių metų gamybos ir techninių parametrų centrai 2011 m. sausio ir spalio mėnesiais užsienio valstybių internetiniuose aukcionuose buvo parduodami už 70 000 – 59 000 EUR. Šie įrodymai leidžia abejoti 2011 m. balandžio 14 d. UAB „Marleksa“ turto vertės nustatymo pažymos Nr. 11-204-32 patikimumu. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ši pažyma negali būti vertinama kaip įrodymas, nes ji neatitinka įrodymams keliamo leistinumo reikalavimo. Pažymoje yra nurodyta, kad ji negalioja be turto vertinimo ataskaitos, o turto vertinimo ataskaitos ieškovas teismui nepateikė.

145. Teismas nevertino ieškovo veiksmų sumažinant staklių kainą nuo 54 385,87 Lt iki 12 430,08 Lt bei nepasisakė dėl kokių priežasčių atmeta atsakovo argumentus, jog ieškovas nepagrįstai nusprendė pardavinėti stakles nepagrįstai maža likvidacine kaina ir pažeisdamas savo paties lokalinio teisės akto reikalavimus bei nesivadovaudamas 2011 m. balandžio 14 d. UAB „Marleksa“ turto vertės nustatymo pažyma. S. V. aukcione pasiūlius įsigyti stakles už 5 140 EUR, ieškovas atsisakė jas parduoti. Teismas neanalizavo byloje esančių įrodymų, nevertino atsakovų argumentų dėl aplinkybės, kad 2011 m. rugsėjo 27 d. ieškovas už neprotingai mažą 9 605 Lt kainą, kuri buvo žymiai mažesnė, nei aukcione siūlė pirkėja S. V., pardavė stakles. 2013 m. spalio 10 d. UAB „WOOD MASTER“ el. laiškas ir komercinis pasiūlymas, siųstas UAB „Orewa“, patvirtina faktą, kad 2013 m. spalio 10 d. staklių pardavimo kaina vis dar buvo 67 800 Lt neįskaitant PVM.

156. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad ieškovas, parduodamas užliejimo stakles, elgėsi komerciškai pagrįstu būdu. Neteisinga teismo išvada, kad atsakovas nepateikė įrodymų apie Latvijos įmonės ketinimą iš tikrųjų įsigyti užliejimo stakles ir, kad pastaroji turėjo pakankamai finansinių išteklių. Atsakovas pateikė pakankamai įrodymų, kurie patvirtina, kad Latvijos įmonės atstovai realiai domėjosi užliejimo staklių pirkimu. Teismas nepasisakė, kuo vadovaudamasis atmeta atsakovo pateiktus įrodymus, kad ieškovas galėjo realizuoti presą už 12 342,00 Lt su PVM.

167. Netenkindamas atsakovų prašymo išdėstyti sprendimą trejų metų laikotarpiui, teismas netinkamai taikė CPK 284 straipsnį. Teismas neanalizavo ieškovo ir apeliantų turtinės padėties. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad S. V. iš darbo santykių gauna nedideles pajamas, jam atsakovas yra skolingas virš 16 000 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, visas S. V. nuosavybės teise priklausantis turtas yra areštuotas arba apsunkintas hipoteka. R. V. yra nustatytas vos 30 procentų darbingumas, ji iš darbo santykių gauna itin nedideles pajamas, jai atsakovas yra skolingas virš 5 000 Lt neišmokėto darbo užmokesčio. Ieškovas yra vienas didžiausių Lietuvoje veikiančių komercinių bankų, kurio grupės nuosavas kapitalas 2013 m. gruodžio 31 d. buvo 2,6 mlrd. litų, grupės turtas 2013 m. gruodžio 31 d. buvo 23,6 mlrd. litų, grupės pajamos 2013 m. buvo 586 mln. litų, o preliminariais duomenimis 2013 metais ieškovas uždirbo 212,3 mln. litų neaudituoto grynojo pelno.

17Ieškovas prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:

181. Taikos sutartimi ieškovas nėra atsisakęs teisės reikalauti iš atsakovų atlyginti papildomas su lizinguojamo turto realizavimu susijusias išlaidas. Taikos sutarties 2 punkte yra aiškiai nurodyta, kokių reikalavimų ieškovas atsisako, t. y. delspinigių, žyminio mokesčio, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų. Visame taikos sutarties tekste nėra nurodyta kitų atsisakytų reikalavimų. Tai rodo, kad ieškovas neatsisakė teisės reikalauti iš atsakovų papildomų išlaidų atlyginimo.

192. Contra spoliatorem prezumpcija yra taikoma tik tada, kai ginčo šalis sąmoningai, piktnaudžiaudama procesinėmis teisėmis, slepia, sunaikina ar kaip kitaip vengia pateikti visus tam tikro ginčijamo klausimo išspendimui svarbius įrodymus, kurie neabejotinai yra šios šalies žinioje. Ieškovui pateikus visus jam prieinamus įrodymus dėl suteiktų paslaugų apmokėjimo negali būti taikoma contra spoliatorem prezumpcija

203. Apeliantai nepagrįstai nurodo, kad UAB „Turto rizikos sprendimai“ paslaugų – surasti ir pristatyti turtą – ieškovui nesuteikė. Apeliantai pripažįsta, kad pagal ieškovo pateiktas sutartis UAB „Turto rizikos sprendimai“ buvo mokama ne vien tik už turto suradimą ir jo buvimo vietos nustatymą, bet ir už turto identifikavimą, apžiūrą, pargabenimą ir atstovavimą ieškovui. Apeliantai taip pat nurodo, kad turtas buvo sukrautas į sunkvežimius, todėl jiems pripažįstant, kad UAB „Turto rizikos sprendimai“ turi būti atlyginta už šio turto transportavimo darbus, nėra suprantama, kokiu pagrindu apeliantai ginčija, jog minėtos paslaugos nebuvo suteiktos.

214. Abejonės dėl UAB „S.K.S“ paslaugų kainos keliamos tik byla nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, tačiau paslaugų suteikimo faktas apeliantų yra pripažįstamas. Įkainiai, atsižvelgiant į ieškovo verslo praktiką, buvo suderinti žodžiu, o bendradarbiavimo sutarties nuostatos nenustatė pareigos derinti paslaugų įkainių raštu. Nesuprantama, kuo remdamiesi apeliantai prašo taikyti contra spoliatorem prezumpciją.

225. Skirtingai negu teigia apeliantai, UAB „Visi miškai“ buvo mokama ne už patį turto perėmimą, bet už ieškovo nurodyto turto apžiūrą, būklės įvertinimą ir perėmimo derinimą. Tai patvirtina byloje esantis 2010 m. gegužės 25 d. darbų (paslaugų) priėmimo aktas, todėl apeliantų argumentai dėl UAB „Visi miškai“ nesuteiktų paslaugų yra nepagrįsti.

236. Apeliantų teiginys, kad išlaidos už UAB „EUROTECH.LT“ ir UAB „Turto rizikos sprendimai“ suteiktas paslaugas neturėtų būti atlyginamos, kadangi jos nėra susijusios su turto perdavimo ieškovui išlaidomis, nepagrįstas. Ieškovo išlaidos priskirtos prie nuostolių, sukeltų lizingo gavėjo neteisėtų veiksmų, kurie turi būti atlyginti.

247. Nepagrįsti apeliantų argumentai, jog ieškovas turi būti laikomas atsakingu dėl jam kilusių nuostolių atsiradimo todėl, kad ieškovas nesielgė atidžiai ir rūpestingai. Ieškovo teiktos turto vertinimo pažymos, vidiniai turto vertės nustatymo aktai ir kiti įrodymai patvirtina, kad iš atsakovų susigrąžintas lizinguojamas turtas buvo pardavinėjamas rinkos vertę atitinkančiomis kainomis ir, kad ieškovas šias kainas mažino palaipsniui, siekdamas turtą realizuoti operatyviai ir kuo optimaliau.

258. Atsakovai nepateikė įrodymų dėl kitokios konkrečios centro rinkos vertės jo pardavimo metu, nors pareiga įrodyti, kad lizinguojamas turtas perduotas už per mažą kainą tenka būtent atsakovams. Atsakovų pateikti išrašai tiek apie centro, tiek ir apie kito lizinguojamo turto kainas negali būti laikomi įrodymais, paneigiančiais šių objektų pardavimą už rinkos kainą, kadangi išrašuose nurodoma abstrakti centrų kaina ir nepateikti įrodymai, ar minėti centrai iš tikro buvo parduoti ir už kokią konkrečiai sumą. Atsakovai neįrodė, kad ieškovas, būdamas pelno siekiantis juridinis asmuo ir parduodamas centrą už 123 065,46 Lt, nesiekė parduodi šį turtą už maksimaliai tuometinę centro rinkos kainą atitinkančią sumą.

269. Ieškovo darbuotojo 2011 m. rugpjūčio 31 d. turto vertės nustatymo pažymoje pateikta staklių vertė atitiko ir dar kartą patvirtino kitų (išorinių) vertintojų pažymose nurodytas staklių kainos kitimo tendencijas, t. y. staigų staklių rinkos vertės mažėjimą, todėl byloje esantys įrodymai patvirtina ieškovo darbuotojo parengtos turto vertės nustatymo pažymos turinį ir pagrįstumą. Nepaisant to, kad minėtą pažymą parengė asmuo, turintis kilnojamojo turto vertinimo asistento kvalifikaciją, šioje pažymoje nurodytos sumos atitinka kitus byloje pateiktus įrodymas, kas patvirtino jos turinio teisingumą.

2710. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad iki 2011 m. birželio 30 d. (užliejimo staklių pardavimo dienos) Latvijos įmonė būtų išreiškusi sutikimą įsigyti stakles. Latvijos įmonė niekada nesikreipė tiesiogiai į ieškovą dėl prekių pirkimo. Iš atsakovo pateikto elektroninio laiško nėra aišku, ar minėta įmonė išreiškė sutikimą su tokiu pasiūlymu. Ieškovas nebuvo tinkamai informuotas apie trečiųjų asmenų ketinimus įsigyti ginčo turtą už 19 991,71 Lt. Be to, Latvijos įmonei teismo sprendimu buvo inicijuota teisinės apsaugos procedūra, kuri yra apibūdinama kaip teisinių priemonių visuma, kuriomis siekiama atstatyti skolininko mokumą, jeigu pastarasis susiduria su finansiniais sunkumais.

2811. Apeliantų argumentai dėl ieškovo ir atsakovų turtinės padėties netolygumo nesudaro pagrindo taikyti teismo sprendimo išdėstymo institutą. Tai atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo poziciją, kad sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011).

29IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

30Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

31Byloje nustatyta, kad 2006-2007 metais tarp AB „SEB lizingas“ ir atsakovo UAB „Voresta“ buvo sudarytos finansinio lizingo sutartys, pagal kurias AB „SEB lizingas“ savo lėšomis įgijo nuosavybės teise įrangą ir perdavė ją UAB „Voresta“ valdyti ir naudotis verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyse numatytą kainą, ši įranga pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise (1 t., 6-12, 13-19, 20-27, 28-33, 34-47 b. l.). AB „SEB lizingas“ ir atsakovai S. V. ir R. V. 2008 m. gruodžio 15 d. sudarė laidavimo sutartį, kuria atsakovai įsipareigojo kaip solidarūs bendraskoliai atsakyti ieškovui, jei skolininkas UAB „Voresta“ neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal lizingo sutartis (1 t., 48-52 b. l.). Pagal lizingo sutartis UAB „Voresta“ įsipareigojo laiku ir tinkamai mokėti visus sutartyse nurodytus mokėjimus ir laikytis kitų sutartyse numatytų įsipareigojimų. Įmonei pradėjus neatlikinėti periodinių mokėjimų, ieškovas 2009 m. rugpjūčio 17 d. išsiuntė raštą lizingo gavėjui, kad nesumokėjus skolų už lizingo būdu naudojamą turtą, lizingo sutartys bus nutrauktos, o turtas per tris darbo dienas nuo lizingo sutarčių nutraukimo turi būti grąžintas (1 t., 53-54 b. l.). Kadangi lizingo gavėjas UAB „Voresta“ nevykdė savo piniginių prievolių, ieškovas taip pat kreipėsi į solidariuosius skolininkus (laiduotojus) dėl nuostolių padengimo už skolininką, tačiau nei skolininkas, nei laiduotojai gera valia savo sutartinių įsipareigojimų ieškovui neįvykdė. Nutraukęs sutartis ir susigrąžinęs turtą, ieškovas jį realizavo ir patyrė nuostolių (1 t., 57, 58, 59-63 b. l.). Ieškovas ir atsakovai civilinėje byloje Nr. 2-1739-104/2011, kurioje ieškovas buvo pareiškęs reikalavimą dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo pagal tas pačias lizingo ir laidavimo sutartis, sudarė taikos sutartį, kurią teismui patvirtinus civilinė byla buvo nutraukta. 2014 m. sausio 10 d. vykusio teismo posėdžio metu ieškovas AB „SEB lizingas“ nagrinėjamoje byloje pakeistas jo teisių perėmėju AB SEB banku (3 t., 74 b. l.).

32Dėl papildomų išlaidų atlyginimo

33Apeliantai teigia, kad teismas nepagrįstai priteisė ieškovui 19 934,23 Lt papildomų išlaidų ir padarė nepagrįstą išvadą, jog civilinėje byloje Nr. 2-1739-104/2011 patvirtinta taikos sutartis nepanaikino ieškovo teisės nagrinėjamoje byloje reikalauti papildomų išlaidų atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas su šiais atsakovų argumentais nesutinka. Ieškovas civilinėje byloje Nr. 2-1739-104/2011 buvo pareiškęs reikalavimą atsakovams dėl skolos, delspinigių ir palūkanų pagal lizingo ir laidavimo sutartis priteisimo (1 t., 205-206 b. l.). Šalys ginčą išsprendė abipusių nuolaidų ir derybų būdu, atsakovams pripažinus dalį ieškovo reikalavimų, o atsakovui atsisakius dalies reikalavimų. Ieškovas taikos sutartimi baigtoje byloje nebuvo pareiškęs reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo ir tokio reikalavimo neatsisakė, todėl reikalavimas dėl papildomų išlaidų priteisimo nėra išspręstas civilinėje byloje Nr. 2-1739-104/2011. Teismo patvirtintos taikos sutarties trečiame punkte papildomai pabrėžta, kad ieškovas neatsisako teisės reikalauti nuostolių atlyginimo iš atsakovų, kurie gali atsirasti ieškovui pardavus lizinguotą turtą ir iš atsakovo atsiimtą turtą. Taigi teismas padarė pagrįstą išvadą, kad sudaryta taikos sutartis nepanaikino ieškovo teisės reikalauti su turto pardavimo susijusių išlaidų atlyginimo. Aplinkybė, kad papildomos išlaidos taikos sutarties pasirašymo metu jau buvo patirtos, nesąlygoja ieškovui draudimo tokį reikalavimą pareikšti šioje byloje, kadangi reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo nebuvo išspręstas civilinėje byloje Nr. 2-1739-104/2011.

34Ieškovas iš atsakovų prašė priteisti 19 934, 23 Lt papildomų išlaidų, kurias sudaro: 462 Lt UAB „EUROTECH.LT“ sumokėtas komisinis mokestis už turto pardavimą; 4 132,23 Lt sumokėti UAB „Turto rizikos sprendimai“ už tarpininkavimą atsiimant turtą; 14 740 Lt sumokėti UAB „S.K.S.“ už įrangos demontavimą ir transportavimą; 600 Lt sumokėti UAB „Visi miškai“ už turto apžiūrą, būklės įvertinimą ir perėmimo derinimą. Papildomų išlaidų priteisimo reikalavimą teismas patenkino visa apimtimi. Apeliantai teigia, kad šias išlaidas teismas priteisė nepagrįstai, nes jos nebuvo būtinos ir ieškovas jų neįrodė, todėl, pažeidęs įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai sprendė dėl pagrindo tenkinti šį reikalavimą buvimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).

35Pagal CK 6.574 straipsnį, kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. CK 6.245 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). CK 6.249 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Ieškovas patirtų papildomų išlaidų faktą ir dydį įrodinėja su trečiaisiais asmenimis sudarytomis bendradarbiavimo, paslaugų teikimo sutartimis (2 t., 90-96, 100-103, 104-116 b. l.), UAB „Visi miškai“ už turto apžiūrą, būklės vertinimą ir perėmimo derinimą išrašyta 600 Lt PVM sąskaitą faktūra, darbų priėmimo aktu, AB SEB lizingo vienašalio įskaitymo aktu (1 t., 64, 65, 66 b. l.); už demontavimo darbus UAB „S.K.S“ išrašyta 14 740 Lt PVM sąskaita faktūra ir mokėjimo nurodymu (1 t., 67,68 b. l.); už tarpininkavimo paslaugas UAB „Turto rizikos sprendimai“ išrašyta 4 132,23 Lt PVM sąskaita faktūra, paslaugų atlikimo aktu ir mokėjimo nurodymu (1 t., 69, 70, 71 b. l.); UAB „EUROTECH. LT“ už pardavimo paslaugas išrašyta 462 Lt PVM sąskaita faktūra ir mokėjimo nurodymu (1 t., 72, 73 b. l.). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šie įrodymai yra pakankami ieškovo patirtų papildomų išlaidų faktui ir dydžiui įrodyti, todėl negalima sutikti su apeliantų argumentais, kad šios išlaidos buvo priteistos nepagrįstai ar, kad teismas netinkamai vertino įrodymus.

36Sprendžiant, iš ko susideda lizingo davėjui dėl lizingo sutarties nutraukimo galintys atsirasti nuostoliai, atsižvelgtina į lizingo sutarties šalių interesų ir siekiamų tikslų ypatumus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinama, kad lizingo davėjo (finansuotojo) interesas yra gauti užmokestį už lizingo gavėjui suteiktą valdyti ir naudotis turtą; toks užmokestis palūkanų forma apskaičiuojamas nuo daikto įsigijimui išleistų pinigų sumos; o lizingo gavėjo interesas – įsigyti verslui reikalingą daiktą, jį valdyti ir naudotis taip gaunant pajamų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012). Taigi lizingo davėjas, sudarydamas lizingo sutartį, turi grynai finansinį interesą gauti pelną (palūkanų forma) iš investuotų lėšų, bet neturi siekio įsigyti nuosavybės teisę į lizingo sutarties dalyku esantį daiktą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad lizingo gavėjo nemokumas, susigrąžinto sutarties objekto pardavimas ar antrinis išnuomojimas nėra lizingo davėjo veikla, bet papildomos finansinės ir laiko sąnaudos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012). Taigi ieškovas verčiasi tik finansine veikla, todėl su turto perėmimu, jo pardavimu, vertinimu susijusios išlaidos pripažintinos ieškovo nuostoliais, kuriuos atlyginti privalo atsakovai. Jeigu atsakovai sutartis būtų vykdę tinkamai, ieškovas nebūtų patyręs išlaidų, susijusių su turto suradimu, būklės nustatymu, perdavimu, pervežimu ir pardavimu, todėl šios išlaidos priežastinių ryšiu yra susijusios su atsakovų neteisėtais veiksmais, todėl privalo būti atlygintinos tiek pagal CK 6.574 straipsnį, tiek pagal CK 6.245 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos nagrinėjamu klausimu, t. y. sprendžiant dėl atsakovų pareigos atlyginti ieškovo turėtas papildomas išlaidas ir nuostolius, o apeliantų cituojamose Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse ratio decidendi nesutampa su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis.

37Apeliantų manymu, ieškovo sumokėtas 462 Lt komisinis mokestis UAB „EUROTECH.LT“ ir 600 Lt sumokėti UAB „Visi miškai“ už turto apžiūrą pagal lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 19.6 punktą nėra susiję su turto perdavimo išlaidomis, todėl nepagrįstai priteisti iš apeliantų. Lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 19.6 punkte nustatyta, kad atsakovui tenka turto konservavimo, demontavimo, pakavimo, transportavimo, saugojimo bei kitos su turto perdavimu susijusios išlaidos. Negalima sutikti su atsakovų argumentais, kad komisinis mokestis ir išlaidos už turto apžiūrą, būklės įvertinimą ir perėmimo derinimą nėra susijusios su turto atsiėmimu iš atsakovo. Ieškovo veikla nėra skirta turto atsiėmimui po lizingo sutarčių nutraukimo, todėl ieškovas šių paslaugų atlikimui pasitelkia trečiuosius asmenis, kuriems privalo už atliktas paslaugas sumokėti. Tiek komisinis mokestis už turto pardavimą, tiek suteiktos tarpininkavimo paslaugos yra susijusios su turto atsiėmimu, kurį vykdė ne pats ieškovas, o tretieji asmenys, todėl už šias paslaugas sumokėtos sumos pripažintinos susijusiomis su turto atsiėmimu ir jas kompensuoti atsakovai privalo. Ieškovo su UAB „EUROTECH.LT“ sudarytoje atlygintinų paslaugų sutartyje numatyta, kad UAB „EUROTECH.LT“ teiks sandėliavimo ir turto pardavimo organizavimo paslaugas. Iš PVM sąskaitos faktūros matyti, kad ši sąskaita išrašyta už preso pardavimą, todėl negalima sutikti su atsakovų argumentais, kad išlaidos nėra susijusios su turto perdavimu, kadangi atsiimtą turtą ieškovas parduoda, tačiau pats pardavimo procedūrų nevykdo. Tai, kad ieškovas nepateikė turto priėmimo–perdavimo akto, nereiškia, kad šių išlaidų nepatyrė ar, kad turi būti taikoma contra spoliatorem prezumpcija, kadangi ieškovo pateiktų įrodymų pakanka šioms išlaidoms pagrįsti.

38Apeliantai teigia, kad UAB „Turto rizikos sprendimai“ paslaugų surasti ir pristatyti turtą nesuteikė, kadangi ieškovui buvo žinoma turto buvimo vieta ir jis nebuvo slepiamas. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal ieškovo su UAB „Turto rizikos sprendimai“ sudarytą sutartį, UAB „Turto rizikos sprendimai“ teikė ne tik su fiziniu turto suradimu susijusias paslaugas, tačiau ir kontaktinės informacijos ieškovui pateikimą, raginimus įvykdyti prievolę grąžinti turtą gera valia, pasekmių nevykdymo išaiškinimą, rašytinius reikalavimus grąžinti turtą, turto pargabenimo paslaugas ir t. t., todėl atsakovai nepagrįstai teigia, kad UAB „Turto rizikos sprendimai“ paslaugų nesuteikė. Ieškovas pateikė su UAB „Turto rizikos sprendimai“ sudarytą pasaugų sutartį, kuri patvirtina, kad UAB „Turto rizikos sprendimai“ teikia turto iš skolininkų susigrąžinimo paslaugas (2 t., 104-116 b. l.). Taigi už šias paslaugas ieškovo patirtos išlaidos yra susijusios su turto perdavimu. Paslaugų atlikimo aktas, PVM sąskaita faktūra ir jos apmokėjimą patvirtinantys dokumentai įrodo, kad šios paslaugos buvo atliktos ir už jas ieškovas sumokėjo (1 t., 70 b. l.).

39Apeliantų nuomone ieškovas neįrodė, kad UAB „S.K.S“ suteikė paslaugų už 14 740 Lt, kadangi nepateikė teismui įrodymų, kokia forma buvo suderinti demontavimo darbų įkainiai, todėl ieškovui negalint pateikti šių įrodymų, teismas privalėjo vadovautis contra spoliatorem prezumpcija. Tai, kad ieškovas nepateikė su atsakovu suderintų įkainių, nereiškia, kad dėl demontavimo darbų kainos šalys nebuvo susitarusios. UAB „S.K.S“ demontavimo darbus atliko ir už atliktus darbus išrašė ieškovui PVM sąskaitą faktūrą, kurią ieškovas apmokėjo, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, kad ieškovas neįrodė šių išlaidų dydžio ar, kad reikia vadovautis contra spoliatorem prezumpcija.

40Apeliantų teigimu, teismas pažeidė pareigą motyvuoti teismo sprendimą, kadangi nepakankamai motyvavo savo išvadą dėl papildomų išlaidų priteisimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad jei motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008; 2012 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2012; kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje teismas argumentuotai atsakė į pagrindinius išnagrinėto klausimo aspektus, bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovautasi, todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą motyvuoti sprendimą.

41Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje esantys įrodymai patvirtinta ieškovo reikalaujamų

4219 934,213 Lt papildomų išlaidų pagrįstumą, todėl turėjo pagrindą šį reikalavimą patenkinti.

43Dėl nuostolių, atsiradusių iš turto pardavimo, priteisimo

44Apeliantų teigimu, teismas netinkamai taikė CK 6.574 straipsnio nuostatas ir nukrypo nuo teismų praktikos šio straipsnio taikymo klausimu bei padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas nėra atsakingas dėl jam kilusių nuostolių, nes pardavinėdamas turtą rinkos vertę atitinkančiomis kainomis elgėsi atidžiai ir rūpestingai.

45CK 6.574 straipsnyje reglamentuota, kad kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad sutarties šalių elgesys po sutarties nutraukimo dėl skolininko kaltės pripažįstamas sąžiningu, jeigu lizingo gavėjas nevilkina lizingo sutarties dalyku buvusio daikto grąžinimo lizingo davėjui, bet, priešingai, imasi būtinų priemonių operatyviai sugrąžinti daiktą jo teisėtam savininkui, o lizingo davėjas deda visas būtinas ir protingas pastangas daiktui realizuoti už didžiausią įmanomą kainą arba naujai lizingo sutarčiai dėl paties daikto sudaryti ir taip sumažinti savo galimus nuostolius ir pan. Taigi šalys po sutarties nutraukimo turi imtis protingų priemonių nuostoliams išvengti, juos sumažinti ar neleisti jiems padidėti. Lizingo davėjo teisė į nuostolių, patirtų dėl to, kad jis pats elgėsi neapdairiai, atlyginimą negali būti ginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013). Teisėjų kolegija pažymi, kad kreditoriaus kaltė civilinėje atsakomybėje nepreziumuojama, nes CK 6.248 straipsnyje nustatyta skolininko, o ne kreditoriaus kaltės prezumpcija. Taigi kreditoriaus kaltę pagal CPK 178 straipsnį privalo įrodyti skolininkas, kuris remiasi šia aplinkybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2007; 2011 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2011). Apeliantai teigia, kad teismas nevertino ieškovo darbuotojų veiksmų realizuojant turtą, neatsižvelgė į tai, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog apie turto pardavimą be interneto tinklapio buvo skelbiama kituose šaltiniuose bei naudojamos rinkodaros priemonės, o ieškovo darbuotojai atliko aktyvius veiksmus siekdami pelningai realizuoti turtą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad esminė aplinkybė sprendžiant apie ieškovo nuostolių atsiradimo pagrįstumą yra ta, ar lizingo dalykas nutraukus sutartį buvo parduotas už rinkos kainą. Taigi atsakovų pareiga įrodyti, kad turtas buvo parduotas už per mažą kainą.

46Medienos apdirbimo centrą (toliau – centras) ieškovas pardavė už 123 065,46 Lt (1 t., 63 b. l.) ir iš šio turto pardavimo patyrė 114 539,43 Lt nuostolį. Apeliantai teigia, kad ieškovas centrą pardavė už mažesnę nei rinkos vertė kainą; kad teismas nepagrįstai vadovavosi UAB „Marleksa“ turto vertės nustatymo pažyma; kad užsienio valstybių internetiniuose aukcionuose analogiški tų pačių metų gamybos ir techninių parametrų centrai buvo parduodami už 70 000 EUR – 59 000 EUR. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais, kad centras buvo parduotas už mažesnę nei rinkos vertė kainą. UAB „Marleksa“ parengtoje 2011 m. balandžio 14 d. turto vertės nustatymo pažymoje centro rinkos vertė nurodyta 122 000 Lt (2 t., 86 b. l.). Šis turtas buvo parduotas už 123 065,46 Lt (1 t., 63 b. l.), todėl negalima sutikti su apeliantų argumentais, kad centras parduotas už mažesnę nei rinkos vertė kainą. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad vertės nustatymo pažyma negalima remtis, kadangi nėra pateiktas turto vertinimo aktas. Atkreiptinas dėmesys, kad patys apeliantai, įrodinėdami centro rinkos vertę, vadovavosi tos pačios bendrovės 2010 m. rugpjūčio 17 d. atliktu turto vertinimu, prie kurio pridėta ir turto vertinimo ataskaita (1 t., 145-166 b. l.), todėl abejoti ieškovo pateikta vėlesne to paties vertintojo vertinimo pažyma, prie kurios nėra pridėtas vertinimo aktas, nėra pagrindo, kadangi iš ankstesnės vertinimo ataskaitos yra aišku kokiais vertinimo metodais vadovaujantis buvo nustatyta centro rinkos vertė. Atsakovų pateikti duomenys apie užsienio valstybių aukcionuose parduodamų centrų kainas nepaneigia UAB „Marleksa“ pažymoje nustatytos centro rinkos vertės, kadangi nėra aišku, ar užsienio valstybių aukcionuose šis turtas buvo parduotas būtent už juose nurodytą pradinę kainą, kuri, be kita ko, nėra individualizuota. Aplinkybė, kad centras buvo pirkėjo rezervuotas už 186 349,68 Lt, taip pat neleidžia daryti išvados, kad turtas už nurodytą kainą nebuvo parduotas dėl ieškovo kaltės. Tikėtina, kad rezervavęs turtą asmuo neturėjo realaus ketinimo šį turtą įsigyti, todėl sandoris už tokią kainą ir nebuvo sudarytas. Teigti, kad toks sandoris nebuvo sudarytas dėl ieškovo kaltės, nėra pagrindo, nes ieškovas yra suinteresuotas turtą parduoti už kuo didesnę kainą. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad centras parduotas už rinkos vertę atitinkančią kainą, todėl nėra pagrindo išvadai, kad už iš centro pardavimo atsiradusius nuostolius yra atsakingas pats ieškovas.

47Apeliantai nurodo, kad ieškovas nesiėmė visų protingų pastangų parduoti stakles už maksimalią rinkos kainą, nors turėjo realią galimybę realizuoti stakles nepatirdamas nuostolių. Šių argumentų pagrįstumą paneigia teismo įvertinta bylos duomenų visuma. Iš automatinių pjovimo ir gręžimo staklių pardavimo ieškovas patyrė 40 934,22 Lt nuostolių. Šių staklių rinkos vertė 2011 m. balandžio 14 d. buvo 52 200 Lt, likvidacinė vertė 31 320 Lt (2 t., 86 b. l.). Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų argumentais, kad sprendžiant apie staklių rinkos vertę nėra pagrindo vadovautis ieškovo pateiktomis 2010 m. lapkričio 18 d. ir 2011 m. rugpjūčio 31 d. ieškovo vadybininkų parengtomis turto vertinimo pažymomis ( 2 t., 83, 84 b. l.), kadangi jose nustatyta turto vertė kelia pagrįstų abejonių. Šias pažymų duomenų palyginimas su UAB „Marleksa“ beveik tuo pačiu laikotarpiu nustatyta šio turto verte rodo ryškų verčių skirtumą. UAB „Marleksa“ 2010 m. rugpjūčio 17 d. turto vertės nustatymo pažymoje staklių rinkos vertė nurodyta 71 000 Lt, likvidacinė vertė – 49 700 Lt (1 t., 146 b. l.), po trijų mėnesių ieškovo parengtoje turto vertinimo pažymoje nurodyta, kad tų pačių staklių likvidacinė vertė yra 15 000 Lt (2 t., 83 b. l.). UAB „Marleksa“ 2011 m. balandžio 14 d. vertinimo pažymoje nurodyta, kad staklių rinkos vertė yra 52 200 Lt, likvidacinė – 31 320 Lt (2 t., 86 b. l.). Po keturių mėnesių ieškovo atlikto turto vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad staklių likvidacinė vertė – 9 500 Lt (2 t., 84 b. l.). Žymiai skiriantis turto vertėms panašiu laikotarpiu, kyla pagrįstos abejonės ieškovo darbuotojų sudarytos verčių skaičiavimo pažymos duomenų teisingumu, todėl kolegija nemato pagrindo sutikti, kad staklių likvidacinė vertė 2011 m. rugpjūčio 31 d. buvo 9 500 Lt. Tokiu atveju svarbu įvertinti ieškovo veiksmus šio turto pardavimo procese. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad stakles 2011 m. sausio 14 d. ieškovas pardavinėjo už 64 977 Lt, 2011 m. kovo 3 d. – už 58 479,30 Lt, 2011 m. gegužės 3 d. – už 54 385,87 Lt, tačiau beveik pusę metų jos nebuvo parduotos. Staklės buvo pardavinėjamos ir tarptautiniame aukcione už nustatytą 12 430,08 Lt kainą, tačiau net ir už tokią kainą nebuvo parduotos. Šios aplinkybės patvirtina, kad staklių kainą ieškovas sumažino, ne sąmoningai siekdamas stakles parduoti už kelis kartus mažesnę nei likvidacinė jų vertė kainą, o dėl to, kad staklių už didesnę kainą niekas nepirko net tarptautiniame aukcione. Nustatytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad pardavęs stakles už 9 605 Lt (1 t., 60 b. l.), ieškovas prisidėjo prie nuostolių atsiradimo. Apeliantai nurodo, jog ieškovas nepagrįstai atsisakė parduoti stakles atsakovo S. V. motinai S. V. už jos pasiūlytą 5 140 EUR kainą. Šiuo atveju su atsakovais susijęs asmuo ketino įsigyti turtą, kuris ankščiau iš atsakovų buvo paimtas dėl jų prievolės mokėti įmokas už lizinguojamą turtą nevykdymo. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovas turėjo pagrindo nepriimti su atsakovais susijusio asmens pasiūlymo ir dėl jo realių ketinimų, ir finansinių galimybių įsigyti nurodytą turtą, todėl ieškovo atsisakymas parduoti stakles atsakovo motinai yra pateisinamas. Aplinkybės, kad stakles iš ieškovo nupirkusi UAB „Woodmaster“ 2012 m. balandžio 23 d. siūlė atsakovui jas įsigyti už 67 800 Lt (2 t., 176-179 b. l.); kad 2013 m. spalio 10 d. komerciniame pasiūlyme UAB „Orewa“ staklės siūlomos už tą pačią 67 800 Lt kainą (3 t., 7, 8-11 b. l.), neįrodo tokios jų rinkos vertės, nes nėra duomenų, kad staklės iš tikrųjų buvo parduotos už šią kainą. Be to, stakles UAB „Woodmaster“ pardavinėja nuo jų įsigijimo iš ieškovo momento, o tai reiškia, kad pasiūlyme pateikta kaina išties neatitinka rinkos vertės, nes per tokį ilgą laiko tarpą staklių už nurodytą kainą UAB „Woodmaster“ nepardavė. Dėl šių priežasčių atsakovų pateikti UAB „Woodmaster“ komerciniai pasiūlymai neįrodo, kad stakles ieškovas pardavė už per mažą kainą.

48Apeliantai teigia, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo jų pateiktais įrodymais apie Latvijos įmonės ketiną įsigyti purškimo ir užliejimo stakles už 19 991,71 Lt, kai ieškovas jas pardavė kitai bendrovei už 17 264 Lt (1 t., 59 b. l.). Teismas sprendė, kad atsakovai nepateikė įrodymų apie Latvijos ketinimą iš tikrųjų įsigyti stakles ir, kad pastaroji turėjo pakankamą finansinių išteklių. Taigi teismas atsakovų pateiktus įrodymus įvertino, tačiau padarė išvadą, kad jie neįrodo Latvijos įmonės realaus ketinimo įsigyti turtą. Su šiais teismo argumentais teisėjų kolegija sutinka. Atsakovo elektroninis laiškas ieškovui, kad Latvijos įmonė sutinka už stakles sumokėti 5 790 EUR, nereiškia pačios įmonės sutikimo (3 t., 52, 53 b. l.). Iš atsakovo susirašinėjimo su Latvijos įmonės atstovu negalima nustatyti konkretaus Latvijos įmonės pasiūlymo ieškovui dėl staklių įsigijimo ir jų kainos (2 t., 11, 12 b. l.), todėl teismas padarė pagrįstą išvadą apie įrodymų, patvirtinančių Latvijos įmonės realų ketinimą ir pakankamą finansinių išteklių turėjimą įsigyti stakles, nebuvimą.

49Ieškovui grąžinto lizinguoto preso RADYNE rinkos vertė 2010 m. rugpjūčio 17 d. buvo

5014 300 Lt, o likvidacinė vertė – 10 010 Lt. (1 t., 200-204 b. l.). 2010 m. lapkričio 19 d. išrašai iš interneto tinklapio, kuriame ieškovas talpino skelbimus apie parduodamą turtą, patvirtina, kad presą ieškovas pardavinėjo už 12 342 Lt; už šią kainą presas buvo rezervuotas 2010 m. gruodžio 14 d., tačiau nebuvo nupirktas. Presą ieškovas pardavė 2011 m. sausio 17 d. už 7 986 Lt (1 t., 61 b. l.). Apeliantų argumentą, kad presą ieškovas galėjo ir turėjo parduoti už 12 342 Lt, paneigia faktas, kad sandoris už tokią kainą nebuvo sudarytas, nes rezervaciją už šią kainą atlikęs asmuo preso nenupirko. Nurodytos preso verčių nustatymo ir jo pardavinėjimo aplinkybės bei daikto vertės laikui bėgant kitimo tendencija leidžia spręsti, kad preso pardavimas 2011 m. sausio 17 d. už 7 986 Lt nelaikytinas jo pardavimu už mažesnę nei rinkos vertė kainą.

51Kiti apeliacinio skundo argumentai teisminio ginčo baigčiai teisiškai nereikšmingi, todėl kolegija dėl jų nepasisako.

52Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantai neįrodė ieškovo kaltės dėl nuostolių atsiradimo, o teigdami, kad turtas parduotas už mažesnę nei rinkos vertė kainą, kitos realios turto pardavimo kainos neįrodė. Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad lizingo turtas buvo parduotas už tinkamą kainą ir atsakovai privalo atlyginti iš turto pardavimo atsiradusį ieškovo nuostolį.

53Dėl CPK 284 straipsnio taikymo

54Pagal CPK 284 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teismas atmetė atsakovų prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo, motyvuodamas tuo, kad atsakovų argumentai nelaikytini pagrindžiančiais išimtinį atvejį, leidžiantį nukrypti nuo bendrosios teismo sprendimo vykdymo tvarkos ir taikyti teismo sprendimo išdėstymo institutą.

55Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuota nuostata, kad sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2004; 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006). Apeliantai prašė teismo sprendimo įvykdymą išdėstyti trejų metų laikotarpiui, tačiau nepateikė įrodymų, jog turės realią galimybę kas mėnesį mokėti ieškovui 5 271 Lt įmokas, todėl atsakovų prašymas išdėstyti sprendimo vykdymą trejų metų laikotarpiui vertintinas kaip mėginimas išvengti teismo sprendimo privalomumo. Teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo institutas skirtas tam, kad šaliai, turinčiai laikinų finansinių sunkumų, būtų sudaryta galimybė priteistą sumą mokėti dalimis. Tokiu atveju svarbu nustatyti, ar šalis išties turi realią galimybę atlikti nustatyto dydžio mokėjimus, kad teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo institutu nebūtų piktnaudžiaujama. Apeliantams nepateikus duomenų apie galimybę kas mėnesį mokėti ieškovui po 5 271 Lt, teismas pagrįstai atmetė jų prašymą dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo.

56Dėl bylinėjimosi išlaidų

57Atsakovų apeliacinį skundą atmetus, jų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 str.).

58Iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos ieškovas nepateikė bylinėjimosi išlaidų dydį patvirtinančių dokumentų, todėl ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 98 str. 1 d.).

59Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

60Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino... 7. Teismas nesutiko su atsakovų pozicija, kad pats ieškovas yra atsakingas dėl... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 9. Atsakovai S. V. ir R. V. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo... 10. 1. Teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovų 19 934,23 Lt papildomų... 11. 2. Teismas nemotyvavo išvados, kad 19 934,23 Lt papildomų išlaidų dydį... 12. 3. Teismas netinkamai taikė CK 6.574 straipsnio nuostatas ir nukrypo nuo... 13. 4. Teismas nepasisakė dėl atsakovo į bylą pateiktų įrodymų, kurie... 14. 5. Teismas nevertino ieškovo veiksmų sumažinant staklių kainą nuo 54... 15. 6. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad ieškovas, parduodamas užliejimo... 16. 7. Netenkindamas atsakovų prašymo išdėstyti sprendimą trejų metų... 17. Ieškovas prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į... 18. 1. Taikos sutartimi ieškovas nėra atsisakęs teisės reikalauti iš atsakovų... 19. 2. Contra spoliatorem prezumpcija yra taikoma tik tada, kai ginčo šalis... 20. 3. Apeliantai nepagrįstai nurodo, kad UAB „Turto rizikos sprendimai“... 21. 4. Abejonės dėl UAB „S.K.S“ paslaugų kainos keliamos tik byla... 22. 5. Skirtingai negu teigia apeliantai, UAB „Visi miškai“ buvo mokama ne už... 23. 6. Apeliantų teiginys, kad išlaidos už UAB „EUROTECH.LT“ ir UAB „Turto... 24. 7. Nepagrįsti apeliantų argumentai, jog ieškovas turi būti laikomas... 25. 8. Atsakovai nepateikė įrodymų dėl kitokios konkrečios centro rinkos... 26. 9. Ieškovo darbuotojo 2011 m. rugpjūčio 31 d. turto vertės nustatymo... 27. 10. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad iki 2011 m. birželio 30 d. (užliejimo... 28. 11. Apeliantų argumentai dėl ieškovo ir atsakovų turtinės padėties... 29. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 30. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 31. Byloje nustatyta, kad 2006-2007 metais tarp AB „SEB lizingas“ ir atsakovo... 32. Dėl papildomų išlaidų atlyginimo... 33. Apeliantai teigia, kad teismas nepagrįstai priteisė ieškovui 19 934,23 Lt... 34. Ieškovas iš atsakovų prašė priteisti 19 934, 23 Lt papildomų išlaidų,... 35. Pagal CK 6.574 straipsnį, kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas... 36. Sprendžiant, iš ko susideda lizingo davėjui dėl lizingo sutarties... 37. Apeliantų manymu, ieškovo sumokėtas 462 Lt komisinis mokestis UAB... 38. Apeliantai teigia, kad UAB „Turto rizikos sprendimai“ paslaugų surasti ir... 39. Apeliantų nuomone ieškovas neįrodė, kad UAB „S.K.S“ suteikė paslaugų... 40. Apeliantų teigimu, teismas pažeidė pareigą motyvuoti teismo sprendimą,... 41. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad... 42. 19 934,213 Lt papildomų išlaidų pagrįstumą, todėl turėjo pagrindą šį... 43. Dėl nuostolių, atsiradusių iš turto pardavimo, priteisimo... 44. Apeliantų teigimu, teismas netinkamai taikė CK 6.574 straipsnio nuostatas ir... 45. CK 6.574 straipsnyje reglamentuota, kad kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo... 46. Medienos apdirbimo centrą (toliau – centras) ieškovas pardavė už 123... 47. Apeliantai nurodo, kad ieškovas nesiėmė visų protingų pastangų parduoti... 48. Apeliantai teigia, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo jų pateiktais... 49. Ieškovui grąžinto lizinguoto preso RADYNE rinkos vertė 2010 m. rugpjūčio... 50. 14 300 Lt, o likvidacinė vertė – 10 010 Lt. (1 t., 200-204 b. l.). 2010 m.... 51. Kiti apeliacinio skundo argumentai teisminio ginčo baigčiai teisiškai... 52. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad... 53. Dėl CPK 284 straipsnio taikymo... 54. Pagal CPK 284 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę dalyvaujančių byloje... 55. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuota nuostata, kad sprendimo... 56. Dėl bylinėjimosi išlaidų ... 57. Atsakovų apeliacinį skundą atmetus, jų apeliacinės instancijos teisme... 58. Iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos ieškovas nepateikė bylinėjimosi... 59. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 60. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą....