Byla 1A-423-150/2015

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės, teisėjų Albino Bielskio ir Svajūno Knizlerio, sekretoriaujant Rasai Maldanytei, dalyvaujant prokurorei Onai Rojutei, nuteistiesiems S. J. ir R. T. (R. T.), gynėjams advokatams Robertui Skėriui ir Irmantui Motužiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, nuteistojo S. J. gynėjo ir nuteistojo R. T. gynėjo apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. nuosprendžio, kuriuo S. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 307 straipsnio 2 dalyje (nukentėjusiųjų gabenimas prostitucijai 2011 m. birželio mėnesį), BK 307 straipsnio 2 dalyje (nukentėjusiųjų gabenimas prostitucijai 2011 m. liepos mėnesį), BK 181 straipsnio 1 dalyje ir BK 302 straipsnio 1 dalyje, bei nuteistas:

2pagal BK 307 straipsnio 2 dalį (nukentėjusiųjų gabenimas prostitucijai 2011 m. birželio mėnesį) – laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėnesiams,

3pagal BK 307 straipsnio 2 dalį (nukentėjusiųjų gabenimas prostitucijai 2011 m. liepos mėnesį) – laisvės atėmimu 4 metams,

4pagal BK 181 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams,

5pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – 40 parų areštu.

6Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės pridėjus dalį kitų švelnesnių bausmių, ir S. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

7R. T. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 307 straipsnio 2 dalyje (nukentėjusiųjų gabenimas prostitucijai 2011 m. birželio mėnesį) ir BK 307 straipsnio 2 dalyje (nukentėjusiųjų gabenimas prostitucijai 2011 m. liepos mėnesį), bei nuteistas:

8pagal BK 307 straipsnio 2 dalį (nukentėjusiųjų gabenimas prostitucijai 2011 m. birželio mėnesį) – laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams,

9pagal BK 307 straipsnio 2 dalį (nukentėjusiųjų gabenimas prostitucijai 2011 m. liepos mėnesį) – laisvės atėmimu 3 metams.

10Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės pridėjus dalį kitos švelnesnės bausmės, ir R. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

11Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

12S. J. ir R. T. nuteisti už tai, kad jie kartu su asmeniu, kurio byla išskirta į atskirą tyrimą, veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą pasipelnyti, gabeno du asmenis jų sutikimu prostitucijai iš Lietuvos Respublikos, o būtent:

13S. J., R. T. ir asmuo, kurio byla išskirta į atskirą tyrimą, veikdami bendrininkų grupe, siekdami gauti turtinės naudos iš kitų asmenų prostitucijos, iki 2011 m. gegužės mėnesio, tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, susitarė gabenti merginas jų sutikimu prostitucijai iš Lietuvos Respublikos į Švedijos Karalystę. Turėdamas tokį tikslą, S. J. 2011 m. gegužės mėnesį, tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, skelbimais internetinėje erdvėje ir asmeninių susitikimų metu pasiūlė V. L. ir K. U. vykti į Stokholmą. S. J. kartu su R. T. ir asmeniu, kurio byla išskirta į atskirą tyrimą, 2011 m. birželio 8 d. asmens, kurio byla išskirta į atskirą tyrimą, automobiliu „Volvo V40“, v/n ( - ), nuvežė V. L. ir K. U. į Rygos miestą, Latvijos Respublikoje, iš ten tą pačią dieną keltu išplaukė į Stokholmą. Atplaukus į Stokholmą, S. J. kartu su R. T. ir asmeniu, kurio byla išskirta į atskirą tyrimą, asmens, kurio byla išskirta į atskirą tyrimą, automobiliu „Volvo V40“, v/n ( - ), atvežė V. L. ir K. U. į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą išnuomotą butą, kuriame jos iki 2011 m. birželio 15 d. vertėsi prostitucija, o S. J. ir R. T. pelnėsi iš šių merginų prostitucijos bei turėjo turtinės naudos.

14S. J. ir R. T. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 307 straipsnio 2 dalyje.

15Be to, S. J. ir R. T. nuteisti už tai, kad jie kartu su asmeniu, kurio byla išskirta į atskirą tyrimą, veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą pasipelnyti, 2011 m. liepos mėnesį vėl gabeno du asmenis jų sutikimu prostitucijai iš Lietuvos Respublikos, o būtent:

16S. J., R. T. ir asmuo, kurio byla išskirta į atskirą tyrimą, veikdami bendrininkų grupe, siekdami gauti turtinės naudos iš kitų asmenų prostitucijos, iki 2011 m. liepos mėnesio, tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, susitarė gabenti K. U. ir V. L. jų sutikimu prostitucijai iš Lietuvos Respublikos į Švedijos Karalystę. Turint tokį tikslą ir S. J. 2011 m. liepos mėnesio pradžioje, tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, pasiūlius, K. U. ir V. L. sutiko vykti į Stokholmą dirbti prostitutėmis. S. J. kartu su R. T. ir asmeniu, kurio byla išskirta į atskirą tyrimą, 2011 m. liepos 7 d. asmens, kurio byla išskirta į atskirą tyrimą, automobiliu „Volvo V40“, v/n ( - ), nuvežė V. L. ir K. U. į Rygos miestą, Latvijos Respublikoje, iš ten tą pačią dieną keltu išgabeno į Stokholmą. Atplaukus į Stokholmą, S. J. kartu su R. T. ir asmeniu, kurio byla išskirta į atskirą tyrimą, asmens, kurio byla išskirta į atskirą tyrimą, automobiliu „Volvo V40“, v/n ( - ), atvežė V. L. ir K. U. į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą išnuomotą butą, kuriame merginos iki 2011 m. liepos 13 d. teikė klientams seksualines paslaugas, o S. J. ir R. T. pelnėsi iš šių merginų prostitucijos bei turėjo turtinės naudos.

17S. J. ir R. T. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 307 straipsnio 2 dalyje.

18Be to, S. J. nuteistas už tai, kad jis, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai panaudodamas psichinę prievartą, vertė kitą asmenį perduoti turtą, o būtent:

19S. J., žinodamas, kad Švedijos Karalystės teisėsaugos pareigūnai 2012 metais grąžino K. U., kaip savininkei, 10 300 Švedijos kronų (pagal 2012 m. balandžio mėnesio oficialų Lietuvos banko valiutų kursą apie 4 000 Lt), kurias ji buvo gavusi iš S. J. organizuotos jos prostitucijos Švedijos Karalystėje laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 11 d. iki 2012 m. balandžio 25 d., būdamas Lietuvoje ir bendraudamas mobiliojo ryšio telefonu su K. U., neturėdamas teisėto pagrindo, panaudodamas psichinę prievartą, reikalavo perduoti jam 32 000 Švedijos kronų (pagal 2012 m. balandžio mėnesio oficialų Lietuvos banko valiutų kursą apie 12 400 Lt), kuriuos S. J., jo teigimu, išleido organizuodamas K. U. ir V. L. prostituciją Švedijos Karalystėje:

202012 m. balandžio 11 d., apie 14 val., bendraudamas mobiliojo ryšio telefonu su K. U., pareikalavo jam perduoti 10 300 Švedijos kronų, panaudodamas kitokią psichinę prievartą, t. y. pasakydamas, kad greitai atvyks pas ją ir kad ji turi paruošti jam pinigus;

212012 m. balandžio 18 d., apie 11.25 val., bendraudamas mobiliojo ryšio telefonu su K. U., tęsdamas turto prievartavimą, S. J. pareikalavo jam perduoti 32 000 Švedijos kronų, kurias jis išleido organizuodamas K. U. ir V. L. prostituciją, grasindamas K. U., jeigu ji neperduos reikalaujamų pinigų, privers ją užsiimti prostitucija tam, kad jis galėtų atgauti ne tik dalį – 10 300 Švedijos kronų, bet visus jo organizuotai nusikalstamai veikai išleistus pinigus;

222012 m. balandžio 24 d., apie 9.39 val., ir 2012 m. balandžio 25 d., apie 10.29 val., bendraudamas mobiliojo ryšio telefonu su K. U., tęsdamas turto prievartavimą, naudodamas kitokią psichinę prievartą, pokalbio metu pasakydamas, kad nukentėjusioji ruoštų pinigus, nes privers ją susitikti su juo ir perduoti reikalaujamus pinigus, S. J. pakartojo savo reikalavimus ir nurodė K. U. artimiausiu metu perduoti jam dalį reikalaujamų pinigų – 10 300 Švedijos kronų.

23S. J. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 1 dalyje.

24Be to, S. J. nuteistas už tai, kad jis iki 2014 m. vasario 26 d., tikslus laikas ir vieta nenustatyti, tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis įgijo asmens tapatybės kortelę Nr. ( - ), išduotą L. L., ir neturėdamas teisėto pagrindo laikė ją savo gyvenamojoje vietoje, esančioje ( - ), Šiauliuose, iki 2014 m. vasario 26 d., kol apie 12.20 val., minėtą dokumentą kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

25S. J. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 302 straipsnio 1 dalyje.

26Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. nuosprendį dėl S. J. ir R. T. inkriminuotų nusikalstamų veikų perkvalifikavimo iš BK 147 straipsnio 2 dalies į 307 straipsnio 2 dalį, t. y.:

27S. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 2 dalyje (dėl pelnymosi iš merginų prostitucijos iki 2011 m. birželio 15 d.), ir nuteisti jį laisvės atėmimu 8 metams,

28S. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 2 dalyje (dėl pelnymosi iš merginų prostitucijos iki 2011 m. liepos 13 d.), ir nuteisti jį laisvės atėmimu 8 metams.

29Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu su Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme ir S. J. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 9 metams ir 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. S. J. į bausmės laiką įskaityti jo kardomojoje priemonėje – suėmime išbūtą laiką.

30R. T. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 2 dalyje (dėl pelnymosi iš merginų prostitucijos iki 2011 m. birželio 15 d.), ir nuteisti jį laisvės atėmimu 6 metams,

31R. T. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 2 dalyje (dėl pelnymosi iš merginų prostitucijos iki 2011 m. liepos 13 d.), ir nuteisti jį laisvės atėmimu 6 metams.

32Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu ir R. T. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 7 metams, bausmę atliekant pataisos namuose. R. T. į bausmės laiką įskaityti jo kardomojoje priemonėje – suėmime išbūtą laiką.

33Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, perkvalifikuodamas S. J. ir R. T. inkriminuotas nusikalstamas veikas iš BK 147 straipsnio 2 dalies į 307 straipsnio 2 dalį, padarė išvadas, kurios neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, be to, skundžiamame nuosprendyje neteisingai aiškintas baudžiamasis įstatymas, kas lėmė netinkamą jo taikymą.

34Pasak prokuroro, teismas padarė tik iš dalies teisingą išvadą, kad nuteistieji ir asmuo, kurio byla išskirta į atskirą tyrimą, gabeno nukentėjusiąsias K. U. ir V. L. į Stokholmą prostitucijai jų sutikimu. Tokią aplinkybę nurodė tik S. J. ir R. T., tačiau ši versija prieštarauja nukentėjusiųjų ir liudytojos D. A. parodymams, kurie aprašyti apeliacinio skundo 3 lape. Teismas, motyvuodamas K. U. savanorišką sutikimą teikti seksualines paslaugas Stokholme, remiasi jos parodymais, duotais Stokholmo apygardos teisme. Kita vertus, nukentėjusioji teisiamajame posėdyje paaiškino, kad ji davė melagingus parodymus Stokholmo apygardos teisme, nes prieš sulaikymą S. J. buvo užsirakinęs kartu su K. U. bute ir reikalavo nukentėjusiajai tvirtinti, kad ji savo noru atvyko į Švediją teikti seksualinių paslaugų. Būdama streso būsenoje ir išsigandusi, K. U. melagingai paliudijo S. J. naudai. Skundžiamame nuosprendyje analizuojami nukentėjusiųjų parodymai atsižvelgiant į jų pateiktus atsakymus apklausų metu teisiamajame posėdyje, taip pat kad jos nenorėjo dalyvauti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir teisinosi dėl to. Teismas konstatavo, kad K. U. ir V. L. nėra tos asmenybės, kurios lengvai išgąsdinamos ir kurias būtų galima paveikti nukentėjusiųjų minėtomis S. J. frazėmis ar užuominomis, kurios įvardijamos kaip psichologinis smurtas. Prokuroras nurodo, kad teismas gali analizuoti tik proceso dalyvių duotų parodymų turinį, o ne atsakymų į klausimus pateikimo formą. Vien dėl to, kad teismui neįtiko nukentėjusiųjų atsakymai, jų parodymai negali būti vertinami neigiamai. Be to, K. U. ir V. L. nurodė, kad jos bijojo nuteistųjų, todėl nenori dalyvauti teisiamuosiuose posėdžiuose, tačiau tokia „pasiteisinimo forma“ teismui leido manyti, kad jos nėra lengvai išgąsdinamos. Prokuroras pabrėžia, kad nukentėjusioji V. L. nuo pat pirmos apklausos patvirtino, kad vienas iš jos valios palaužimo būdų buvo psichologinis spaudimas, susijęs su vaiko paminėjimu, nes V. L. atsisakius teikti seksualines paslaugas, S. J. pasakė, kad jis žino, kur nukentėjusiosios gyvena, taip pat kad V. L. turi mažametį vaiką, todėl jos niekur nedings. Kita vertus, teismas nepagrįstai nevertino to, kaip poveikio nukentėjusiajai. Tą aplinkybę, kad K. U. ir V. L. buvo grasinama ir joms daromas spaudimas verčiant teikti seksualines paslaugas ne savo noru, įrodo S. J. nuteisimas skundžiamu nuosprendžiu už turto prievartavimą. Remiantis nukentėjusiųjų parodymais, jos buvo verčiamos užsiimti prostitucija, nes į jas neva buvo investuotos didelės pinigų sumos, todėl turėjo atidirbti šiuos pinigus. Apeliaciniame skunde teigiama, kad ši aplinkybė taip pat vertintina kaip K. U. ir V. L. valios palaužimo būdas.

35Prokuroras cituoja teismų praktiką dėl BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių aiškinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-17/2012, 2K-487/2014) ir teigia, kad byloje nustatyta, jog K. U. ir V. L. buvo verbuojamos ir gabenamos į Švedijos Karalystę žadant joms rasti gerai apmokamą šokėjų darbą, nors iš tikrųjų nė vienas iš kaltininkų neieškojo tokio darbo ir neketino ieškoti. Nukentėjusiosioms atvykus į Švedijos Karalystę, nuteistieji pranešė, kad joms teks verstis prostitucija. Negalėdamos savo lėšomis grįžti į Lietuvos Respubliką, būdamos pasimetusios ir nežinodamos, kaip elgtis tokioje situacijoje, taip pat esant reikalavimui atidirbti į jas investuotus pinigus, nukentėjusiosios faktiškai tapo kaltininkų kontroliuojamos. Tai patvirtina, kad K. U. ir V. L. buvo verbuojamos ir gabenamos palaužiant jų valią, panaudojant apgaulę, pasinaudojant jų pažeidžiamumu ir priklausomumu. Asmens laisvė gali būti suvaržyta ne tik tada, kai asmuo visiškai netenka galimybės pasirinkti savo buvimo vietos ar elgesio variantą, bet ir tada, kai ši laisvė apribojama tik iš dalies. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios, būdamos apgautos dėl darbo pobūdžio ir tapusios faktiškai kontroliuojamos, neteko iš dalies galimybės pasirinkti savo nuožiūra buvimo vietą ir elgesio variantą, todėl jų laisvė buvo suvaržyta. Pagal BK 307 straipsnio 2 dalį asmens sutikimas turi būti savanoriškas ir duotas gerai suvokiant duodamo sutikimo aplinkybes. Asmens sutikimas, duotas dėl apgaulės poveikio, negali būti laikomas savanorišku ir duotu suvokiant duodamo sutikimo aplinkybes, todėl veika kvalifikuotina pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-361/2010). Be to, prokuroras cituoja teismų praktiką, kad nukentėjusiojo sutikimas būti išnaudojamam, jeigu jis tai padarė dėl savo pažeidžiamumo, veikos pripažinimui prekyba žmonėmis reikšmės neturi ir atitinka šios nusikalstamos veikos požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-289/2010).

36Apibendrinant apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas vertino įrodymus atsietai vienas nuo kito, nepakankamai atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį ir visumą, o skundžiamu nuosprendžiu S. J. ir R. T. veikos nepagrįstai perkvalifikuotos pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą.

37S. J. gynėjas apeliaciniame skunde prašo:

381) panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. nuosprendžio dalį, kuria S. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 1 dalyje, ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį – išteisinti iš kaltinimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių;

392) pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. nuosprendžio dalį, kuria S. J. pripažintas kaltu padaręs dvi savarankiškas nusikalstamas veikas, numatytas BK 307 straipsnio 2 dalyje, pripažįstant, kad jis padarė vieną tęstinę nusikalstamą veiką, numatytą BK 307 straipsnio 2 dalyje, ir paskiriant S. J. bausmę, artimą sankcijoje numatytos bausmės minimumui.

40Subendrinti šią bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu su 40 parų arešto bausme, paskirta Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. nuosprendžiu pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, ir nustatyti S. J. laisvės atėmimo bausmę, neviršijančią jo kardomojoje priemonėje – suėmime išbūto laiko;

413) Netenkinus apeliacinio skundo 1-ame punkte išdėstyto prašymo, prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. nuosprendžio dalį, perkvalifikuojant S. J. veiksmus iš BK 181 straipsnio 1 dalies į BK 294 straipsnio 2 dalį ir dėl šios nusikalstamos veikos paskiriant S. J. švelnesnę bausmę.

42Subendrinti šią bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu su 40 parų arešto bausme, paskirta Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. nuosprendžiu pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, ir naujai paskirta bausme pagal BK 307 straipsnio 2 dalį, bei nustatyti S. J. laisvės atėmimo bausmę, neviršijančią jo kardomojoje priemonėje – suėmime išbūto laiko;

434) Netenkinus apeliacinio skundo 2-ame punkte arba 2-ame ir 1-ame punktuose išdėstytų prašymų, prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. nuosprendžio dalį, S. J. paskiriant už abi nusikalstamas veikas, numatytas BK 307 straipsnio 2 dalyje, švelnesnes laisvės atėmimo bausmes.

44Subendrinti šias bausmes dalinio bausmių sudėjimo būdu su 40 parų arešto bausme, paskirta Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. nuosprendžiu pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, bei 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, paskirta pagal BK 181 straipsnio 1 dalį (jei nebūtų tenkinamas 1-ame punkte išdėstytas prašymas), ir S. J. paskirti 4 metų neviršijančią galutinę laisvės atėmimo bausmę, atidedant jos vykdymą BK 75 straipsnio pagrindu.

45S. J. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, pripažindamas nuteistąjį kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 1 dalyje, padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių. Toks apeliacinio skundo teiginys grindžiamas apeliaciniame skunde analizuojant turto prievartavimo ir savavaldžiavimo sudėčių požymius, cituojant teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2008, 2K-65/2009, 2K-432/2009, 2K-122/2010) ir išdėstant S. J. parodymus (apeliacinio skundo 9-10 lapai). Teigia, kad teismas šiuo atveju neteisingai interpretavo duomenis, patvirtinančius, kad S. J. reikalavo iš K. U. pinigų, pagrįstai manydamas turintis į juos teisę.

46Apeliaciniame skunde aprašyti skundžiamo nuosprendžio argumentai, kuriais grindžiamas S. J. turtinių reikalavimų nepagrįstumas K. U. (apeliacinio skundo 10-11 lapai), ypač akcentuojant tą aplinkybę, kad Stokholmo teismas pripažino S. J. pajamas, gautas iš K. U. prostitucijos, neproporcingomis jo indėliui organizuojant šią veiklą, dėl ko į nukentėjusiosios banko sąskaitą buvo pervesta 10 300 Švedijos kronų, o S. J. baudžiamojo proceso Švedijos Karalystėje metu nepareiškė pretenzijų į minėtą pinigų sumą. Nuteistojo gynėjo nuomone, šios aplinkybės nepaneigia, kad ginamasis turėjo pagrindą manyti, jog jis buvo faktiškai paskolinęs nukentėjusiosioms pinigus, kuriuos bendru sutarimu su jomis buvo investavęs į S. J. organizuotą pelnymosi iš K. U. ir V. L. prostitucijos veiklą, o nuteistasis, reikalaudamas iš K. U. pinigų, siekė susigrąžinti savo investiciją. Remiantis S. J. parodymais, kuriuos iš dalies patvirtina nukentėjusiųjų parodymai ir visiškai patvirtina liudytojos D. A. parodymai, tarp nuteistojo ir K. U. bei V. L. buvo išankstinis susitarimas, pagal kurį jis iš savo asmeninių lėšų apmokėdavo išlaidas, susijusias su prostitucijos verslo organizavimu, t. y. už kurą asmens, kurio byla išskirta į atskirą tyrimą, automobiliui, keltų per Baltijos jūrą bilietus, buto ir viešbučio, kuriame buvo teikiamos prostitucijos paslaugos, nuomą Švedijos Karalystėje, išlaidas maistui, mokamiems skelbimams internete įdedant moterų anketas ir kt. Pagal susitarimą K. U. ir V. L. buvo įsipareigojusios grąžinti S. J. patirtas išlaidas iš lėšų, gautų teikiant prostitucijos paslaugas, o papildomai uždirbtus pinigus buvo sutarta lygiomis dalimis dalintis su nuteistuoju. Visa nuteistojo reikalauta pinigų suma, dėl kurios jis pripažintas kaltu, susidarė patyrus išlaidas dėl V. L. 2011 m. kovo-balandžio mėn. išvykos į Švedijos Karalystę ir ketvirtos išvykos organizavimo, taip pat K. U. prostitucijos organizavimo 2011 m. gruodžio mėn. Tokie S. J. parodymai nėra paneigti. Be to, nukentėjusiosioms susitariant su nuteistuoju, nebuvo numatyta jokia išimtis dėl išlaidų atlyginimo ypatumų, jei ginamasis netinkamai vadovautų ir organizuotų prostitucijos veiklą. K. U. ir V. L. nepatyrė nuostolių, o priešingai – uždirbo iš prostitucijos. Teismo teiginys, kad S. J. nebuvo apskaičiavęs V. L. įsiskolinimo iki bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme 2014 m. spalio 17 d., yra nepagrįstas ir atsietas nuo nuteistojo parodymų visumos vertinimo. Minėtos dienos teismo posėdyje nuteistasis negalėjo detalizuoti, iš kokių konkrečiai pinigų sumų susidėjo V. L. įsiskolinimas, nes praėjo daugiau nei dveji metai nuo pinigų reikalavimo ir apie treji metai nuo jo kelionių su V. L. į Švedijos Karalystę.

47Pasak nuteistojo gynėjo, tai, kad S. J. manė turintis teisę reikalauti savo investicijų atlyginimo iš nukentėjusiųjų, patvirtina jo ir K. U. 2012 m. balandžio mėn. 18 d., balandžio 24-25 d. telefoninių pokalbių turinys. Pirmojo telefoninio pokalbio metu ginamasis reikalavo iš K. U. 10 300 Švedijos kronų, nukentėjusiajai pradėjus išsisukinėti ir siekiant išvengti pinigų grąžinimo jam. Pati K. U. šio telefoninio pokalbio pradžioje ir vėliau pripažino, kad ji ir V. L. yra skolingos S. J.. Tokia išvada daroma cituojant telefoninio pokalbio dalyvių pasakytus teiginius (apeliacinio skundo 12 lapas). 2012 m. balandžio mėn. 24-25 d. telefoniniai pokalbiai taip pat patvirtina kad S. J. ir K. U. buvo suprantama, jog nuteistasis turi pagrindą reikalauti pinigų. Be to, K. U. 2012 m. balandžio mėn. 24 d. telefoninio pokalbio metu pasakė „gerai, Saulyte, tu turėjai išeiti birželio mėnesį, aš tau juos būčiau atidavus, dabar aš tų pinigų neturiu iš kur paimti, aišku“. Tai leidžia daryti išvadą, jog dar S. J. atliekant bausmę Švedijos Karalystėje ir jam nepareiškus jokių reikalavimų ar grasinimų dėl pinigų grąžinimo, nukentėjusioji suvokė, kad pinigai jų bendro susitarimo pagrindu priklauso nuteistajam, ir ketino juos grąžinti, tačiau telefoninio pokalbio dieną negalėjo padaryti to.

48Tvirtina, kad skundžiamame nuosprendyje padarytos trejopos, viena kitai prieštaraujančios išvados, kaip pasireiškė S. J. panaudota psichinė prievarta reikalaujant pinigų iš nukentėjusiųjų. Vienu iš atvejų teismas konstatavo, kad ginamasis 2012 m. balandžio 18 d. telefoninio pokalbio metu grasino K. U. priversti ją užsiimti prostitucija, tačiau tokia aplinkybė prieštarauja byloje surinktiems duomenims ir aptariamo telefoninio pokalbio turiniui. Skundžiamo nuosprendžio 28 lape nurodyta, kad „išanalizavus 2012 m. balandžio 18 d. telefoninio pokalbio įrašą, nenustatyta, jog K. U. buvo grasinama priversti ją dirbti prostitute, o iš S. J. kalbos galima suprasti, kad nukentėjusiajai visi nuteistojo naudoti prostitucijos organizavimo būdai yra žinomi, todėl S. J. siūlė K. U. pasinaudoti tais būdais ir taip užsidirbti pinigų, kuriuos ji turi atiduoti nuteistajam“. Apelianto teigimu, toks pasiūlymas negali būti laikomas psichinės prievartos panaudojimu. Apeliaciniame skunde cituojama, nuteistojo gynėjo manymu, dar kita teismo išvada dėl S. J. kaltės pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, kaip reikėtų vertinti nuteistojo pasakymą, kad nukentėjusiosioms siūloma užsidirbti taikant joms žinomą prostitucijos schemą (apeliacinio skundo 13 lapas). Toks teismo nenuoseklumas sprendžiant apie ginamojo išsakytų žodžių prasmę rodo, kad darant atitinkamas išvadas, buvo remiamasi ne S. J. ir K. U. telefoninių pokalbių turiniu ir nuteistojo parodymais, o prielaidomis. Teigia, kad ginamasis siekė atgauti pinigus, K. U. aiškinant, kad ji nebeturi pinigų ir nesitikėjo, jog nuteistasis greitai bus paleistas iš įkalinimo įstaigos Švedijos Karalystėje. Vėliau nukentėjusioji nutarė nebegrąžinti pinigų teigdama, kad nepaisant jos susitarimo su S. J., Stokholmo teismas pervedė pinigus būtent į jos banko sąskaitą. S. J. siekė, kad K. U. neneigtų fakto, jog pinigai, kurių jis reikalauja, buvo patirtos išlaidos, ir nuteistasis davė suprasti, kad jam nesvarbu, kokiu būdu ir iš kokių šaltinių nukentėjusiosios gaus pinigus. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusiosios po to, kai S. J. buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos Švedijos Karalystėje, ketino verstis prostitucija, ar tokie duomenys buvo žinomi nuteistajam. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad S. J. reikalavo iš K. U. pinigų, kaip užmokesčio ar išpirkos už tai, kad nukentėjusiosios nebūtų persekiojamos ir joms nebūtų trukdoma verstis prostitucija.

49Apeliaciniame skunde cituojamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1996 m. birželio 21 d. nutarime Nr. 43 išdėstytas kitokios prievartos turto prievartavimo atveju turinys (apeliacinio skundo 13 lapas) ir konstatuojama, kad teismo argumentai dėl S. J. kitokios psichinės prievartos panaudojimo prieš K. U. (nuosprendžio 30 lapas) yra deklaratyvaus pobūdžio. Nuteistasis, telefoniniuose pokalbiuose reikalaudamas iš K. U. grąžinti pinigus, išreiškė ketinimus greitu laiku atvykti pas nukentėjusiąją, susitikti su ja ir nurodė paruošti pinigus. Aplinkybės, susijusios su bendravimu dėl tariamos ar egzistuojančios skolos, ketinimu atvykti, susitikti siekiant atsiimti skolą, mėginimu apibrėžti konkrečius skolos grąžinimo terminus, negali būti laikomos kaip kitokios psichinės prievartos panaudojimas BK 181 straipsnio prasme, nes tokiais veiksmais nėra tyčios sukurti situaciją, verčiančią nukentėjusiąją baimintis, kad neįvykdžius reikalavimo, atsiras žalingos pasekmės jai, jos artimiesiems ar jos turtui. Nenustačius psichinės prievartos požymio, ginamojo veiksmai negali būti kvalifikuoti taip pat pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Todėl, apelianto nuomone, skundžiamas nuosprendis šioje dalyje naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, S. J. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

50Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, kvalifikuodamas ginamojo veiksmus pagal BK 307 straipsnio 2 dalį kaip dvi atskiras nusikalstamas veikas, nepagrįstai nesivadovavo BK 63 straipsnio 10 dalies nuostata. Apeliantas cituoja teismų praktiką, suformuotą dėl tęstinės nusikalstamos veikos apibrėžimo ir jos požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-743/2007, 2K-P-412/2007 ir kt.) (apeliacinio skundo 3 lapas) ir daro išvadą, kad nebuvo atsižvelgta į tai, jog K. U. ir V. L. gabenimas prostitucijai 2011 m. birželio ir liepos mėn. buvo apjungtas S. J. dar iki 2011 m. birželio mėn. susiformavusio sumanymo Švedijos Karalystėje vykdyti pelnymosi iš moterų prostitucijos veiklą, surandant Lietuvos Respublikoje gyvenančias moteris, sutinkančias dirbti prostitutėmis Švedijos Karalystėje, padedant joms ten nuvykti ir sudarant sąlygas užsiimti prostitucijos veikla. Pats teismas konstatavo, kad nuteistasis susitarė su savo bendrininkais dėl nukentėjusiųjų gabenimo prostitucijai iš Lietuvos Respublikos dar iki tokios veiklos vykdymo pradžios. Byloje nėra nustatyta, kad antras susitarimas būtų įvykęs po pirmojo K. U. ir V. L. gabenimo prostitucijai į Švedijos Karalystę 2011 m. birželio 8 d. Teismas pagrįstai nesivadovavo nukentėjusiųjų parodymais dėl to, koks buvo jų ir S. J. susitarimas dėl išvykų į užsienio valstybę. Taigi, būtent nuteistojo parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, kurie išdėstyti apeliacinio skundo 3 ir 4 lapuose, leidžia spręsti, ar jo veiksmai turi būti kvalifikuoti kaip atskiros nusikalstamos veikos, ar ne. Apeliantas nurodo, kad S. J. parodymai patvirtina, jog nuteistasis dar 2011 m. pradžioje sumanė pelnytis iš moterų prostitucijos Švedijos Karalystėje, iki pat 2011 m. gruodžio mėn. jis įgyvendino šį sumanymą per keletą kartų išvykdamas kartu su moterimis, sutikusiomis užsiimti prostitucija, į minėtą užsienio valstybę, prieš kiekvieną išvyką Lietuvos Respublikoje atlikęs visus būtinus tokiai veiklai vykdyti veiksmus. Nuteistasis veikė siekdamas to paties tikslo – bendru sutarimu ir tyčia pasipelnyti iš moterų prostitucijos Švedijos Karalystėje, jam dedant pastangas, kad ši nelegali veikla tęstųsi ir taptų jo pajamų šaltiniu. Teismas be pagrindo ignoravo S. J. parodymus, duotus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip padarydamas bylos duomenims prieštaraujančias išvadas dėl nusikalstamų veikų daugeto. Be to, nebuvo įvertintos tos aplinkybės, kad abiem atvejais moterų, sutinkančių teikti lytines paslaugas už pinigus, veikla buvo organizuojama pagal tą pačią schemą, vadovaujant tam pačiam asmeniui. Abu nukentėjusiųjų gabenimus prostitucijai į Švedijos Karalystę skiria vienas mėnuo, o skundžiamame nuosprendyje deklaratyviai teigiama, kad tarp šių nusikalstamų veikų yra didelis laiko tarpas. Be to, S. J. su tais pačiais bendrininkais gabeno abu kartus prostitucijai tas pačias nukentėjusiąsias. Tarp gabenimų būnant Lietuvos Respublikoje, nuteistasis nenutraukė bendravimo su K. U. ir V. L., kuri dar iki 2011 m. birželio 8 d. išvykos ne kartą buvo išvykusi su S. J. į Švedijos Karalystę nukentėjusiajai mėginant verstis prostitucija, o S. J. bandant iš to pelnytis. Apelianto tvirtinimu, nuteistajam 2011 m. birželio ir liepos mėn. tekdavo iš naujo atlikti teismo nurodytus prostitucijos veiklos organizavimo veiksmus (internete įdėti kitas moterų nuotraukas, užpildyti naujas anketas, nuomoti kitą butą Stokholme ir kt.), siekiant neteisėtos veiklos Švedijos Karalystėje konspiravimo tikslų bei jos įgyvendinimo ypatumų, pavyzdžiui, pritraukti naujų klientų. Apeliaciniame skunde akcentuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-84/2011, kurioje kaip tęstinė nusikalstama veika buvo pripažinti nevienkartiniai veiksmai, susiję su asmenų gabenimu prostitucijai iš Lietuvos Respublikos ir trukę keletą metų.

51Paskutinėje apeliacinio skundo dalyje teigiama, kad teismas, paskirdamas S. J. bausmę, netinkamai taikė BK 54 straipsnio 2 dalies ir BK 75 straipsnio nuostatas. Nuteistajam buvo paskirtos laisvės atėmimo bausmės dėl dviejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 307 straipsnio 2 dalyje, padarymo didesnės nei sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis, tačiau nebuvo atsižvelgta į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje. Visų pirma, netinkamai įvertintas nusikalstamos veikos, numatytos BK 307 straipsnio 2 dalyje, pavojingumo laipsnis. Šios nusikalstamos veikos sudėties požymių – tiesioginės tyčios ir savanaudiškumo, kaip paskatos, akcentavimas skiriant S. J. konkretų laisvės atėmimo bausmės dydį, yra aiškiai perteklinis ir nereiškia nuteistojo veikų, numatytų BK 307 straipsnio 2 dalyje, pavojingumo. Be to, nebuvo įvertintos tos aplinkybės, kad ginamojo veiksmai gabenant K. U. ir V. L. jų sutikimu prostitucijai iš Lietuvos Respublikos buvo mažo organizuotumo lygio, nekonspiruoti ir nereikalaujantys šiai veikai daryti specialiai tam pritaikytų priemonių (neslepiant savo asmens duomenų, vykstant kartu su nukentėjusiosiomis asmens, kurio byla išskirta į atskirą tyrimą, automobiliu, ir neslepiant kelionės fakto). K. U. ir V. L. buvo gabenamos į užsienio valstybę, kur prostitucija nėra draudžiama. Pats nukentėjusiųjų gabenimo būdas buvo pasirinktas, nes jos arba neturėjo, arba nenorėjo investuoti savo lėšų apmokėti kelionei į Švedijos Karalystę bei pasirinko kitą atvykimo į užsienio valstybę būdą. S. J. gynėjo nuomone, visos minėtos aplinkybės patvirtina, kad ginamojo nusikalstami veiksmai buvo mažesnio pavojingumo laipsnio. Taip pat nebuvo tinkamai atsižvelgta į nuteistojo asmenybę, nes jis nusikalto būdamas jauno amžiaus (23 metų), po nusikalstamų veikų padarymo iki jo sulaikymo praėjo beveik 3 metai, per kuriuos pakankamai ilgą laiką dirbo UAB „S (duomenys pakeisti)“. Tai leidžia daryti išvadą, kad S. J. atsisakė sumanymo pelnytis iš nelegalios veiklos. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad nuteistajam skiriant bausmes pagal BK 307 straipsnio 2 dalį, neįvertinta, kad baudžiamasis procesas šioje byloje vyko nepateisinamai ilgai, t. y. nuo 2012 m. balandžio 19 d., o šią aplinkybę lėmė iš dalies nukentėjusiųjų elgesys. S. J. beveik po dviejų metų buvo sulaikytas ir vėliau suimtas, nors iki tol net nebuvo šaukiamas į apklausą. Ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas vangiai ir neprofesionaliai, iš esmės daug kartų apklausiant K. U. ir V. L.. S. J. ilgą laiką buvo taikoma kardomoji priemonė – suėmimas, jis buvo kaltinamas labai sunkių nusikaltimų, numatytų BK 147 straipsnio 2 dalyje, padarymu, nors toks kaltinimas byloje nepasitvirtino. Nuteistojo gynėjas daro išvadą, kad šios aplinkybės lėmė, jog ginamasis patyrė didelius išgyvenimus suvokdamas riziką būti pripažintas kaltu dėl sunkesnių nusikaltimų padarymo nei yra iš tikrųjų. Be to, taikant griežčiausią kardomąją priemonę, nutrūko S. J. darbiniai santykiai, jam buvo užkirstas kelias bendrauti su tėvu, su kuriuo nuteistasis gyveno iki sulaikymo. Todėl, apelianto vertinimu, minėti baudžiamojo proceso trūkumai rodo neigiamą įtaką S. J. ir sudaro pagrindą švelninti jam skirtinas bausmes sankcijos ribose.

52Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo nustatytų S. J. atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybių tarpusavio santykiu bei jų reikšme parenkant nuteistajam laisvės atėmimo bausmės dydį. Būtent dėl S. J. teisingų ir itin detalių parodymų buvo nustatytos tikrosios, o ne nukentėjusiųjų pateiktos inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės, kas leido išvengti netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, nekvalifikuojant ginamojo ir R. T. nusikalstamų veikų pagal BK 147 straipsnio 2 dalį. Be to, gabenant nukentėjusiąsias iš Lietuvos Respublikos, S. J. naudojosi asmens, kurio byla išskirta į atskirą tyrimą, paslaugomis ir automobiliu, o R. T. faktiškai atliko tik keleivio vaidmenį. Kiti bendrininkai nedarė įtakos K. U. ir V. L. apsispręsti vykti verstis prostitucija į užsienio valstybę, todėl S. J. nusikalstamuose veiksmuose bendrininkų grupės požymis yra gan formalaus pobūdžio.

53S. J. gynėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad paskyrus nuteistajam galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę, kuri neviršytų 4 metų, jam galėtų būti taikomos BK 75 straipsnio nuostatos ir atidėtas bausmės vykdymas. Nuteistasis viso baudžiamojo proceso metu pripažino esmines nusikalstamų veikų, numatytų BK 307 straipsnio 2 dalyje ir BK 181 straipsnio 1 dalyje, aplinkybes, po laisvės atėmimo bausmės atlikimo Švedijos Karalystėje nebevykdė veiklos, susijusios su pelnymosi iš kitų asmenų prostitucijos. K. U. atsisakius perduoti jam reikalaujamus pinigus, ginamasis toliau nebereiškė pretenzijų, jis iki sulaikymo legaliai dirbo Lietuvos Respublikoje, gyveno su tėvais, kas patvirtina jo socialinių ryšių stabilizavimąsi ir nusikalstamo elgesio atsisakymą. Trunkamas nusikaltimas, numatytas BK 302 straipsnio 1 dalyje, už kurį S. J. nuteistas 40 parų arešto bausme, skundžiamu nuosprendžiu įvertintas kaip aiškiai mažesnio pavojingumo nusikaltimas. Po pavojingesniais laikytų nusikaltimų, numatytų BK 307 straipsnio 2 dalyje ir 181 straipsnio 1 dalyje, padarymo iki S. J. sulaikymo yra praėjęs pakankamai ilgas laiko tarpas. S. J. nuo 2014 m. vasario 26 d. taikomas suėmimas, tokiu būdu jis ilgą laiką baudžiamas laikant jį tardymo izoliatoriaus sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, apelianto nuomone, bausmės tikslai būtų pasiekti ginamajam nepaskyrus realios laisvės atėmimo bausmės.

54Nuteistojo R. T. gynėjas apeliaciniame skunde prašo:

551) panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. nuosprendį dėl R. T. nuteisimo ir priimti naują nuosprendį – nutraukti baudžiamąją bylą dėl R. T. pritaikius dvigubo nubaudimo negalimumo principą;

562) netenkinus tokio prašymo, pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. nuosprendį – perkvalifikuoti R. T. nusikalstamą veiką iš BK 307 straipsnio 2 dalies į BK 307 straipsnio 1 dalį, ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti jam švelnesnę laisvės atėmimo bausmę, lygią jo kardomojoje priemonėje – suėmime išbūtam laikui.

57R. T. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad skundžiamu nuosprendžiu ginamąjį nuteisus pagal BK 307 straipsnio 2 dalį, buvo pažeistas non bis in idem principas (niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą). R. T. inkriminuotas nusikalstamas veikas apėmė vieningas sumanymas – važiuoti kartu su kitu nuteistuoju S. J. ir, esant reikalui, padėti įgyvendinti šio organizuotą merginų prostituciją, t. y. nuolat būti kartu su S. J., apsaugoti prostitucija besiverčiančias merginas ir už tokius veiksmus gauti pinigų iš S. J.. Dėl tos pačios nusikalstamos veikos R. T. veiksmai jau buvo teisiškai įvertinti Švedijos Karalystės teisme, kai už pelnymąsi iš dviejų merginų prostitucijos, iš kurių viena buvo K. U., jis Stokholmo teismo 2012 m. sausio 23 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už sąvadavimą 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Visa ši nuteistojo nusikalstama veika dėl bendrų nusikalstamos veikos požymių buvo tąsa nusikaltimo, kuris jam buvo inkriminuotas šioje byloje. Būtent Stokholmo teismas užkardė šį tęstinį nusikaltimą priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Tokiu būdu R. T. gynėjas, cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-221/2008, daro išvadą, kad Stokholmo teismo ginamasis jau buvo nuteistas už tą pačią nusikalstamą veiką, o šioje byloje jis už tą patį nusikaltimą baudžiamas antrą kartą, todėl baudžiamasis procesas dėl R. T. pagal BK 147 straipsnį negalėjo būti pradėtas, o pradėtas turėjo būti nutrauktas.

58R. T. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su jo ginamojo nusikalstamų veikų kvalifikavimu pagal BK 307 straipsnio 2 dalį, kaip nukentėjusiųjų gabenimas prostitucijai jų sutikimu iš Lietuvos Respublikos į Švedijos Karalystę. Pagal teismų praktiką, gabenimu aptariamo straipsnio prasme pripažintini tik aktyvūs veiksmai, kuriais asmuo vežamas, lydimas kelionėje iš Lietuvos Respublikos ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-136/2014). Tvirtina, kad teismas nenustatė jokių nuteistojo aktyvių veiksmų, kurie patvirtintų jo realų dalyvavimą nusikalstamosiose veikose. Nukentėjusiosios beveik nebendravo su R. T., kurio nusikalstami veiksmai pasireiškė vien tik pasyviu elgesiu – buvimu šalia nukentėjusiųjų ir bendrininkų. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, kad ginamasis buvo nusikalstamų veikų vykdytojas, nes byloje nenustatyta, jog jis realizavo bent dalį inkriminuotų nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių. Vien R. T. buvimas šalia nusikalstamų veikų vykdytojų, nors ir stebint bei suvokiant kitų asmenų nusikalstamą veiksmų pobūdį, bet visiškai nedarant įtakos nusikalstamų veikų eigai, negali būti laikomas aktyviu dalyvavimu nusikalstamose veikose. Be to, nukentėjusiosios būtų nugabentos į Švedijos Karalystę nepaisant to, ar jis būtų kartu sėdėjęs tame pačiame automobilyje, ar ne. Atsižvelgiant į tai, apelianto nuomone, R. T. nusikalstami veiksmai atitinka ne BK 307 straipsnio 2 dalyje, o BK 307 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį.

59Toliau nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde aptariamas netinkamas BK 63 straipsnio 10 dalies nuostatų taikymas skundžiamame nuosprendyje. Teigia, kad nors R. T. nusikalstamų veikų darymo laikas nežymiai skyrėsi, tačiau nusikalstamų veikų apimtis buvo vienoda (būti šalia S. J. ir apsaugoti nukentėjusiąsias, jeigu to prireiktų), pelnymasis iš prostitucijos buvo organizuojamas pagal vienodas schemas tais pačiais veiksmais bei buvo vadovaujamas vieno asmens – S. J.. Nukentėjusiųjų gabenimas prostitucijai 2011 m. birželio ir liepos mėn. buvo apjungtas S. J. dar iki 2011 m. birželio mėn. susiformavusio sumanymo Švedijos Karalystėje pelnytis iš moterų prostitucijos. S. J. nusikalstami veiksmai buvo nukreipti į tą pačią baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę – visuomenėje priimtas seksualinių santykių normas, dorovę, turint tikslą bendru susitarimu ir tyčia pasipelnyti iš sutikusių vykti į Švedijos Karalystę moterų prostitucijos, S. J. dedant pastangas, kad šis nelegalus verslas tęstųsi ir taptų jo tuometiniu pragyvenimo šaltiniu. Pats teismas konstatavo, kad abu kartus S. J., kartu viename automobilyje vykstant ir R. T., gabeno nukentėjusiąsias iš Lietuvos Respublikos į Švedijos Karalystę. Skundžiamame nuosprendyje nenustatyta, kad ginamasis kartu su S. J. antrą kartą tarėsi iš naujo dėl nukentėjusiųjų gabenimo prostitucijai, t. y. po pirmojo nukentėjusiųjų gabenimo iš Lietuvos Respublikos 2011 m. birželio 8 d. R. T. gynėjas, apeliaciniame skunde aptardamas S. J., R. T., nukentėjusiųjų K. U. ir V. L. parodymus (apeliacinio skundo 3 lapas), konstatuoja, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo byloje apklaustų asmenų duotais parodymais bei neišsiaiškino, kokiomis aplinkybėmis S. J. organizavo nukentėjusiųjų išvykas į Švedijos Karalystę bei kokiomis aplinkybėmis veikė pats ginamasis. Minėtų asmenų parodymais nustatyta, kad R. T. abu kartus vyko į Švedijos Karalystę tik paprašytas pabūti kartu su S. J. ir nukentėjusiomis, jis padarė tokius pačius pasyvius veiksmus, reikalui esant būtų atlikęs apsauginio funkcijas, taip pat vyko ten, kur jį kartu vežėsi S. J. ir asmuo, dėl kurio byla išskirta į atskirą tyrimą. Nukentėjusiosios teisiamajame posėdyje nurodė, kad atvykus į Švedijos Karalystę, R. T. nuolat sėdėjo užsidaręs kitame kambaryje prie kompiuterio. Todėl, nuteistojo gynėjo manymu, teismo išdėstyti motyvai dėl dviejų atskirų nusikalstamų veikų padarymo yra nepagrįsti, deklaratyvaus pobūdžio ir neatitinka bylos faktinių aplinkybių.

60Pacitavęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-594/2005 dėl BK 54 straipsnio 2 dalies išaiškinimo, skundžiamame nuosprendyje išdėstytus motyvus dėl R. T. skirtinos bausmės rūšies ir dydžio, apeliantas teigia, kad ginamajam paskirta bausmė yra per griežta, netinkamai pritaikius BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas. BK 307 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių – tiesioginės tyčios ir savanaudiškumo, kaip paskatos, akcentavimas skiriant S. J. konkretų laisvės atėmimo bausmės dydį, yra aiškiai perteklinis ir nereiškia nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų didesnio pavojingumo. Be to, nebuvo įvertintos tos aplinkybės, kad ginamojo veiksmai, keliaujant kartu su S. J. ir nukentėjusiosiomis, kurios savo noru vyko prostitucijai iš Lietuvos Respublikos į Švedijos Karalystę, buvo mažo organizuotumo lygio, nekonspiruoti ir nereikalaujantys šiai veikai daryti specialiai tam pritaikytų priemonių (neslepiant savo asmens duomenų, vykstant kartu su nukentėjusiosiomis asmens, kurio byla išskirta į atskirą tyrimą, automobiliu, ir neslepiant kelionės fakto). Pats nukentėjusiųjų gabenimo būdas buvo pasirinktas, nes jos arba neturėjo, arba nenorėjo investuoti savo lėšų apmokėti kelionei į Švedijos Karalystę bei pasirinko kitą atvykimo į užsienio valstybę būdą. R. T. tiesiogiai niekada negavo pajamų iš nukentėjusiųjų pelnymosi prostitucija, jam S. J. sumokėdavo tik iš savo gautos pinigų dalies – už apsaugą. K. U. ir V. L. buvo gabenamos į užsienio valstybę, kur prostitucija nėra draudžiama. Tvirtina, kad minėtos aplinkybės rodo, jog R. T. nusikalstamos veikos buvo žymiai mažesnio pavojingumo laipsnio. Taip pat nebuvo tinkamai įvertinta ginamojo asmenybė, nes jis nusikalto būdamas jauno amžiaus (24 metų), po nusikalstamų veikų padarymo iki jo sulaikymo praėjo beveik 3 metai, per kuriuos jis daugiau nepažeidė baudžiamojo įstatymo. R. T. gynėjas, apeliaciniame skunde dėstydamas iš esmės analogiškus argumentus kaip ir prieš tai S. J. gynėjas, teigia, kad R. T. skiriant bausmes pagal BK 307 straipsnio 2 dalį, neįvertinta, kad baudžiamasis procesas šioje byloje vyko nepateisinamai ilgai. Šiame kontekste apeliantas pabrėžia, kad byloje R. T. taikyta kardomoji priemonė-suėmimas atėmė iš jo bet kokią galimybę susirasti darbą, taip pat užkirto kelią bendrauti su artimaisiais. Todėl apeliaciniame skunde paminėti baudžiamojo proceso trūkumai rodo neigiamą įtaką R. T. ir sudaro pagrindą švelninti jam skirtinas bausmes sankcijos ribose. Pagrįsdamas tokią išvadą nuteistojo gynėjas cituoja teismų praktiką, kai kaltininkams už BK 307 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą buvo paskirtos švelnesnės bausmės nei R. T. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-136/2014, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutartis Nr. 1N-70/2014, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 10 d. nuosprendis Nr. 1A-104-468/2014, Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 22 d. nutartis Nr. 1S-436-327/2013).

61Teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, prokurorė prašė Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistųjų S. J. ir R. T. gynėjų apeliacinius skundus atmesti.

62Nuteistųjų S. J. ir R. T. gynėjai prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, o Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

63Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmetamas, o nuteistųjų S. J. ir R. T. gynėjų apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies ir Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1-2 punktai), taip dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 328 straipsnio 3 punktas).

64Dėl S. J. ir R. T. nuteisimo pagal BK 307 straipsnio 2 dalį

65Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su apygardos teismo išvada, kad S. J. ir R. T. veiksmai atitinka BK 307 straipsnio 2 dalyje, o ne BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamos veikos sudėtį.

66Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigia prokuroras apeliaciniame skunde, apygardos teismas įvertino byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė pakankamai išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus, taip pat argumentavo S. J. ir R. T. veiksmų perkvalifikavimą pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad prokurorui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

67Pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio BK 147 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija), baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo asmenį, arba verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba sumokėdamas pinigus ar suteikdamas kitokią turtinę naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš šio asmens prostitucijos arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui. BK 147 straipsnio 2 dalis, be kita ko, taikoma kaltininkui tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką jis padarė dviem ar daugiau nukentėjusiems asmenims.

68BK 307 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas turėjo pajamų iš kito asmens prostitucijos arba sąvadavo prostitucijai. Šio straipsnio 2 dalyje numatyti pelnymosi iš kito asmens prostitucijos kvalifikuojantys požymiai – organizavimas ar vadovavimas prostitucijai arba gabenimas asmens šio sutikimu prostitucijai į Lietuvos Respubliką ar iš Lietuvos Respublikos.

69Teismų praktikoje išaiškinta, kad prekyba žmonėmis yra vienas iš nusikaltimų žmogaus laisvei. Veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 147 straipsnį tik nustačius, kad buvo disponuojama asmeniu kaip daiktu, taip pat verbuojant, gabenant ar laikant žmogų nelaisvėje, panaudojant fizinį smurtą, grasinimus, arba kitaip atimant galimybę priešintis bei kitais šios normos dispozicijoje numatytais būdais palaužiant nukentėjusiojo valią tam, kad nukentėjęs asmuo būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš šio asmens prostitucijos arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui. Iš dalies ši norma konkuruoja su BK 307 straipsniu, kuris numato atsakomybę už pelnymąsi iš kito asmens prostitucijos. Kvalifikuojant veiką pagal BK 147 straipsnį būtina nustatyti, kad nukentėjusio asmens laisvė buvo suvaržyta, palenkiant jo valią bent vienu iš BK 147 straipsnio dispozicijoje nurodytų valios palenkimo būdų. Kitaip tariant, prekybos žmonėmis sudėčiai konstatuoti būtina nustatyti straipsnio dispozicijoje numatytus požymius ir bent vieną nusikalstamą veiksmą (neveikimą) – nukentėjusio asmens valios palenkimo būdą (prievartos elementą). Nenustačius, kad laisvė buvo suvaržyta ar nukentėjusiojo valia buvo įstatymo numatytais būdais palenkta, veika pagal BK 147 straipsnį negali būti kvalifikuojama. Tokiu atveju gali būti tik sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės klausimas už vienos iš BK 307 straipsnyje numatytų veikų padarymą. Nusikaltimas prekyba žmonėmis padaromas tiesiogine tyčia, pasireiškiančia pelnymosi tikslu, t. y. kaltininkas supranta, kad įgyja, perleidžia, verbuoja, gabena ar laiko nelaisvėje kitą žmogų, žino, kad siekiant kontrolės prieš šį žmogų buvo ar bus naudojamas smurtas, grasinimai, apgaulė, piktnaudžiaujama jo priklausomumu ar pažeidžiamumu, ar sumokama jį kontroliuojančiam asmeniui, siekia, kad šis žmogus būtų jo ar kitų asmenų išnaudojamas prostitucijai, pornografijai ar priverstiniam darbui arba, nors to ir nesiekia, bet žino apie tai ir nori taip veikti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-487/2014).

70S. J. ir R. T. byloje buvo pareikštas kaltinimas, kad jie bylai reikšmingu laikotarpiu kaltinime nurodytomis aplinkybėmis:

711) pasinaudodami nukentėjusiųjų V. L. ir K. U. priklausomumu bei pažeidžiamumu, verbuodami, panaudodami apgaulę, įtraukė jas į prostituciją bei, išgabenę į Švedijos Karalystę, iki 2011 m. birželio 15 d. pelnėsi iš šių merginų prostitucijos, taip vykdydami prekybą žmonėmis.

722) pasinaudodami V. L. ir K. U. priklausomumu bei pažeidžiamumu, panaudodami psichinę prievartą, išgabeno jas į užsienį bei iki 2011 m. liepos 13 d. pelnėsi iš šių merginų prostitucijos, taip vykdydami prekybą žmonėmis (t. 3, b.l. 26-28).

73Taigi, S. J. ir R. T. dėl abiejų nusikalstamų veikų padarymo buvo inkriminuoti keturi V. L. ir K. U. valios palenkimo būdai, numatyti BK 147 straipsnio 2 dalyje, t. y. abiem atvejais pasinaudojimas nukentėjusiųjų priklausomumu ir pažeidžiamumu bei pirmu atveju papildomai inkriminuotas apgaulės panaudojimas, o antru atveju – psichinės prievartos panaudojimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus ir jais nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad negalima daryti kategoriškos išvados, jog nukentėjusiųjų valia teikti seksualines paslaugas už atlygį Švedijos Karalystėje buvo palenkta bent vienu iš minėtų būdų.

74Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad panaudojus apgaulę, K. U. ir V. L. buvo verbuojamos ir gabenamos į Švedijos Karalystę žadant joms rasti gerai apmokamą šokėjų darbą, nors iš tikrųjų nė vienas iš nuteistųjų neieškojo tokio darbo ir neketino ieškoti. Apgaulė BK 147 straipsnio prasme suprantama kaip nukentėjusio asmens tyčinis suklaidinimas, siekiant, kad šis dėl suklydimo savo noru elgtųsi pagal kaltininko nurodymą. Sprendžiant klausimą, ar nukentėjusiosios buvo tyčia suklaidintos dėl S. J. ir R. T. inkriminuotos pirmos kelionės į Švedijos Karalystę tikslo, negalima ignoruoti V. L. bendravimo su S. J. iki šio įvykio. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad dar iki 2011 m. birželio 8 d. kelionės V. L. kartu su S. J. ir asmeniu, dėl kurio byla išskirta į atskirą tyrimą, 2011 m. pavasarį kelis kartus vyko į tą pačią užsienio valstybę (t. 1, b.l. 127-128, 130-131, 142, 144). V. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad tuo metu ji su S. J. buvo tik draugai, pirmą kartą jie keliavo į Švedijos Karalystę savo malonumui, o nukentėjusioji neteikė jokių seksualinių paslaugų. Kita kelionė buvo susijusi su jos artėjančiu gimtadieniu (t. 3, b.l. 98-99). Byloje nenustatyta, kad V. L. pati mokėjo už pirmas dvi keliones į šią užsienio valstybę, nors nukentėjusioji pripažino, kad jos ir S. J. nesiejo jokie artimi santykiai. Atsižvelgiant į tai, V. L. nemokamas keliavimas į Švedijos Karalystę, S. J. draugiškai apmokant visas išlaidas, yra abejotinas. S. J. ikiteisminiame tyrime ir teisiamajame posėdyje pateikė kitą versiją, kad pirmos dvi kelionės į minėtą užsienio valstybę buvo skirtos, kad V. L. užsiimtų prostitucija. Jis būtent dėl šio tikslo susipažino su nukentėjusiąja (t. 2, b.l. 65-69, t. 3, b.l. 121-122). Šiame kontekste pasakytina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nukentėjusioji parodė, jog ji anksčiau dirbo naktiniame klube „E (duomenys pakeisti)“, kuriame darė erotinius masažus, taip pat teikė masturbavimo paslaugas ir kartais šoko (t. 3, b.l. 98). Taigi, V. L. iki 2011 m. birželio 8 d. kelionės turėjo patirties teikti tam tikras seksualinio pobūdžio paslaugas už atlygį, todėl darytina išvada, kad jos keliavimas 2011 m. birželio mėn. į Švedijos Karalystę kartu su S. J., R. T. ir asmeniu, dėl kurio byla išskirta į atskirą tyrimą, nebuvo atsitiktinis. V. L. teisiamajame posėdyje ir ikiteisminiame tyrime parodė, kad po antros kelionės į Švedijos Karalystę ji ieškojo darbo, o S. J. pasiūlė dirbti šokėjos darbą naktiniame klube, nes turėjo daug pažįstamų šioje užsienio valstybėje (t. 1, b.l. 76-78, 79-82, 83-85, t. 3, b.l. 99). Tokią aplinkybę nurodė ir nukentėjusioji K. U. baudžiamajame procese (t. 1, b.l. 23-25, 30-35, 38-40, t. 3, b.l. 94). Kita vertus, minėtų nukentėjusiųjų nurodytų aplinkybių nepatvirtina S. J. parodymai ar kiti byloje surinkti įrodymai. Pažymėtina, kad Stokholmo apygardos teismo 4 departamento 41 skyriaus (toliau – Stokholmo teismas) 2012 m. sausio 21 nuosprendyje byloje Nr. B 17373-11 išdėstyta, kad K. U. davė parodymus, jog viena draugė pasiūlė jai teikti seksualines paslaugas ir paragino susisiekti su S. J.. K. U. pažinojo nuteistąjį apie pusę metų iki išvykimo (t. 1, b.l. 181). Teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas manyti, kad procesinio sprendimo vertimas iš švedų kalbos į lietuvių kalbą yra netikslus. Remiantis byloje surinktais įrodymais, K. U. ir V. L. buvo artimos draugės, o pastaroji pažinojo S. J., todėl pripažintina, jog K. U. Švedijos Karalystės baudžiamajame procese netiesiogiai patvirtino, kad V. L. pasiūlė K. U. kreiptis į S. J., kad ji galėtų užsiimti prostitucija. Tai įrodo, kad V. L. buvo žinoma, jog S. J. yra asmuo, kuris gali sudaryti sąlygas moterims užsiimti prostitucija. K. U. ikiteisminiame tyrime ir teisiamajame posėdyje parodė, kad ji davė melagingus parodymus Stokholmo apygardos teisme, nes prieš sulaikymą S. J. buvo užsirakinęs kartu su K. U. bute ir reikalavo nukentėjusiajai tvirtinti, kad ji savo noru atvyko į Švediją teikti seksualinių paslaugų, dėl ko būdama streso būsenoje ir išsigandusi, K. U. melagingai paliudijo S. J. naudai (t. 1, b.l. 38-40, t. 3, b.l. 127-128). Byloje nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių nukentėjusioji Švedijos Karalystės baudžiamajame procese negalėjo paaiškinti, kad ji 2011 m. gruodžio mėn. užsiėmė prostitucija ne savo noru, tuo labiau kad tuo metu abu nuteistieji buvo suimti. K. U. teisiamajame posėdyje pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, nepagrįstą jokiais objektyviais įrodymais, kad jos parodymai Stokholmo teisme buvo neteisingai išversti į švedų kalbą, todėl toks jos paaiškinimas atmetamas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad K. U. 2012 m. balandžio 19 d. protokole-pareiškime užfiksuota, jog ji su V. L. 2011 m. Švedijos Karalystėje dirbo prostitutėmis ir iš to pelnėsi S. J., tačiau nėra nurodyta, kad ši nukentėjusiųjų veikla nebuvo savanoriška (t. 1, b.l. 1-2). S. J. ir R. T. kaltinamajame akte inkriminuota aplinkybė, kad S. J. taip pat žadėjo K. U. šokėjos darbą klube Švedijos Karalystėje, nepatvirtinta jokiais byloje surinktais įrodymais. K. U. teisiamajame posėdyje nurodė, kad V. L. susitarus su S. J. vykti į Švedijos Karalystę, pastaroji nukentėjusioji pasiūlė K. U. kartu keliauti. K. U. tuo metu nieko neveikė, turėjo pinigų ir galėjo daryti, ką norėjo. K. U. tvirtino, kad ji vyko su V. L., nes ši pradėjo nepasitikėti S. J.. K. U. negalėjo pasakyti, ar ji būtų dirbusi šokėja (t. 3, b.l. 94-96). Akivaizdu, kad V. L. vykimas kartu su S. J., kuriuo ji nepasitikėjo, į užsienio valstybę yra nelogiškas elgesys. Tokios išvados nepaneigia ta aplinkybė, kad ji vyko į Švedijos Karalystę kartu su K. U.. Atkreiptinas dėmesys, kad V. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad ji pirmus kartus vyko į Švedijos Karalystę pasitikėdama S. J. ir nebijodama jo (t. 3, b.l. 98). Taigi, nukentėjusiosios davė prieštaringus parodymus dėl V. L. požiūrio į S. J. prieš 2011 m. birželio 8 d. kelionę. K. U. ikiteisminiame tyrime nenuosekliai aiškino, ar ji važiavo pirmą kartą į Švedijos Karalystę dirbti šokėja, ar ne (t. 1, b.l. 23-25, 30-35, 38-40). V. L. teisiamajame posėdyje nurodė, kad ji pasiūlė K. U. keliauti kartu į Švedijos Karalystę, nes V. L. nieko nepažinojo užsienio valstybėje, K. U. mokėjo anglų kalbą ir V. L. norėjo, kad šalia jos būtų artimas žmogus. K. U. nesakė, kad ji dirbs (t. 3, b.l. 98). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakydama į teisėjo užduodamus klausimus, K. U. paaiškino, kad pirmos kelionės metu ji turėjo pasą, pasiėmė pinigų, tačiau jų neužteko grįžti atgal į Lietuvą (t. 3, b.l. 97). Nagrinėjamu atveju nesuprantami K. U. veiksmai, kai ji keliavo į užsienio valstybę, neturėdama tikslo dirbti ir nedisponuodama pakankama pinigų suma, kuri leistų savarankiškai sugrįžti namo. Priešingai – K. U. aptartas elgesys neleidžia daryti išvados, kad ji 2011 m. birželio 8 d. keliavo į Švedijos Karalystę tik būti šalia V. L.. K. U. ikiteisminiame tyrime 2013 m. spalio 22 d. tvirtino, kad ji, prieš išvykdama pirmą kartą į minėtą užsienio valstybę, matė S. J. tik vieną kartą, kai ji kartu su V. L. buvo susitikusios su S. J. kavinėje, tačiau tuo metu nebuvo kalbama apie K. U. darbą Švedijos Karalystėje. Vėliau jai sutikus su V. L. važiuoti į Švedijos Karalystę, K. U. kompiuteriu išsiuntė savo duomenis nuteistajam, kad šis nupirktų kelto bilietą (t. 1, b.l. 31). Tuo tarpu vėlesnėje apklausoje K. U. paaiškino, kad V. L. pasakius apie siūlomą darbą, K. U. taip pat susidomėjo dirbti šokėja, ji susitiko su S. J. ir aptarė būsimo darbo detales (t. 1, b.l. 39). K. U. parodymų analizė patvirtina, kad nukentėjusioji baudžiamajame procese nebuvo nuosekli paaiškindama, dėl kokios priežasties ji vyko į Švedijos Karalystę, kokiomis aplinkybėmis ji sutiko dirbti šokėja klube. Pastebėtina, kad K. U. teisiamajame posėdyje parodė, jog jai buvo žinoma apie V. L. ankstesnį darbą naktiniame klube “E“, atliekant erotinius masažus (t. 3, b.l. 96). Įvertinus šią aplinkybę kartu su kitomis anksčiau aptartomis aplinkybėmis, negalima kategoriškai tvirtinti, kad V. L. ir K. U. vyko į Švedijos Karalystę S. J. pažadėjus joms šokėjų darbą, o nukentėjusiosios, tik atvykusios į užsienio valstybę, sužinojo, kad jos užsiims prostitucija.

75Teisėjų kolegija, analizuodama S. J. ir R. T. pareikštų kaltinimų turinį, sutinka su apygardos teismu, kad kaltinamajame akte nėra atskleistas pasinaudojimo V. L. ir K. U. priklausomumu bei pažeidžiamumu, kaip nukentėjusiųjų valios palenkimo būdų, turinys. Teismų praktikoje išaiškinta, kad pasinaudojimas pažeidžiamumu – tai piktavališkas pasiūlymas žmogui, kuris dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Tai situacija, kai nukentėjusysis neturi realaus ar jam priimtino pasirinkimo kaip tik pasiduoti tam piktnaudžiavimui. Pagal šį požymį prekyba žmonėmis galima pripažinti žmogaus įtraukimą į išnaudojimą kaip būdą ištrūkti iš skurdo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-290/2014). Baudžiamosios teisės teorijoje pabrėžiama, kad pasinaudojimas nukentėjusio asmens priklausomumu reiškia, kad kaltininkas suvokia, jog nukentėjęs asmuo yra priklausomas nuo jo ar nuo kito su nusikaltimu susijusio asmens ir piktnaudžiaudamas šiuo priklausomumu atlieka nusikalstamus veiksmus. Priklausomumas turi būti toks, dėl kurio nukentėjęs asmuo visiškai ar iš dalies praranda galimybę efektyviai pasipriešinti neteisėtam kaltininko elgesiui. Priklausomumo atsiradimo pagrindai gali būti įvairūs, pavyzdžiui, giminystė, santuoka, tarnyba ar materialinė priklausomybė.

76Byloje nėra surinkta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad V. L. ir K. U. 2011 m. birželio 8 d. keliavo į Švedijos Karalystę užsiimti prostitucija, būdamos priklausomos nuo S. J. ar R. T. arba pažeidžiamos. K. U. teisiamajame posėdyje parodė, kad ji iki išvykos dirbo motinos įmonėje, ją taip pat išlaikė draugas, dirbęs užsienyje. Nukentėjusiosios materialinė padėtis buvo gera (t. 3, b.l. 96). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, V. L. teigė, kad S. J. žinojo, jog ji viena augino mažametį vaiką, buvo išėjusi iš darbo, išsiskyrė su vyru ir neturėjo savo būsto. Kita vertus, nukentėjusioji taip pat parodė, kad vaiko tėvas išnuomojo butą, kuriame V. L. su vaiku gyveno (t. 3, b.l. 98). Bylai reikšmingu laiku V. L. buvo pakankamai jauno amžiaus (21 metų), o nuosavo būsto neturėjimas būnant tokio amžiaus nėra neįprasta aplinkybė Lietuvos Respublikoje. Be to, nukentėjusioji patvirtino, jog ji turėjo pastovią gyvenamąją vietą. Remiantis V. L. parodymais, prieš vykdama į Švedijos Karalystę, ji nuveždavo savo mažametį vaiką prižiūrėti tėvams (t. 3, b.l. 99). Tai įrodo, kad nukentėjusioji taip pat turėjo šeimos narių, kurie, esant poreikiui, galėjo pasirūpinti jos mažamečiu vaiku. Nepasitvirtinus aplinkybei, kad V. L. ir K. U. 2011 m. birželio 8 d. apgaule keliavo į Švedijos Karalystę užsiimti prostitucija, negalima teigti, kad tuo metu jos buvo priklausomos nuo S. J. ir R. T.. Taip pat negalima daryti kategoriškos išvados, kad V. L., neturėdama darbo Lietuvos Respublikoje, buvo tokio pažeidžiamumo laipsnio, lėmusio jos sunkią padėtį, dėl kurios ji besąlygiškai buvo priversta vykti į Švedijos Karalystę užsidirbti pinigų. Pati K. U. teisiamajame posėdyje parodė, kad ji ir V. L. prieš išvykdamos į pirmą kelionę nebuvo priklausomos nuo S. J. ar kitų asmenų ir nebuvo pažeidžiamos (t. 3, b.l. 96).

77Sprendžiant klausimą, ar V. L. ir K. U. 2011 m. birželio ir liepos mėn. užsiėmė prostitucija laisva valia, visų pirma būtina atsižvelgti į Stokholmo teismo 2012 m. sausio 21 nuosprendyje nurodytas aplinkybes, kad K. U. neminėjo, jog ji ar V. L. užsiėmė tokia veikla dėl savo palaužtos valios. Byloje kategoriškai nenustačius, kad V. L. ir K. U. 2011 m. birželio 8 d. apgaule keliavo į Švedijos Karalystę užsiimti prostitucija, teigti, kad jos išnuomotuose butuose teikė seksualines paslaugas už atlygį ne savo noru, o priverstos S. J. ir R. T., nėra teisinio pagrindo. K. U. teisiamajame posėdyje parodė, kad atvykus į butą užsienio valstybėje, S. J. ir R. T. neatėmė nukentėjusiųjų dokumentų, pinigų ar telefonų, be to, nukentėjusioji turėjo kompiuterį (t. 3, b.l. 97, 129). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, V. L. nenurodė priešingų aplinkybių (t. 3, b.l. 98-100). K. U. ikiteisminiame tyrime parodė, kad ji, atlikusi su nešiojamuoju kompiuteriu paiešką internetiniuose puslapiuose pagal S. J. duotų telefonų numerius ir pasakytus merginų netikrus vardus, viename iš tinklapių, reklamuojančių seksualines paslaugas, pamatė merginų, iš išorės panašių į nukentėjusiąsias, nuotraukas (t. 1, b.l. 32). Tai patvirtina, kad K. U. ir V. L. susiekimas su išoriniu pasauliu nebuvo apribotas. Nukentėjusiosios, suprasdamos, kad jos prievarta yra verčiamos užsiimti prostitucija, turėjo realią galimybę pranešti apie šią aplinkybę teisėsaugos institucijoms ar artimiesiems, tačiau K. U. ir V. L. nedarė to, kas leidžia abejoti, jog jos Švedijos Karalystėje teikė prostitucijos paslaugas ne savo noru. Remiantis nukentėjusiųjų parodymais, duotais ikiteisminiame tyrime, jos užsiėmė prostitucija, nes turėjo padengti kelionių, gyvenimo užsienio valstybėje, maisto išlaidas, o padengus šias išlaidas, jos galėjo būti laisvos (t. 1, b.l. 32, 81). Kaip minėta, V. L. ir K. U. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad pastaroji nukentėjusioji buvo pakankamai geroje materialinėje padėtyje, ji keliavo kartu su V. L. į Švedijos Karalystę, neturėdama tikslo dirbti šokėja ar užsiimti prostitucija. Esant tokiai K. U. materialinei padėčiai ir atsižvelgiant į jos atskleistą kelionės į Švedijos Karalystę tikslą, nėra aišku, dėl kokių kitų priežasčių, išskyrus užsiėmimą prostitucija, ši nukentėjusioji keliavo į užsienio valstybę, neapmokėdama kelionės išlaidų savo asmeninėmis lėšomis. Nėra abejonių, kad pats S. J. neturėjo intereso apmokėti kelionės išlaidų V. L. draugei vien iš draugiškumo. Be to, akivaizdu, kad nuteistajam, siekusiam disponuoti nukentėjusiosiomis kaip daiktais, nepakaktų, jog jos, teikdamos seksualines paslaugas už atlygį, padengtų tik susidariusias išlaidas, tačiau siektų gauti kuo didesnį pelną. K. U. teisiamajame posėdyje nebuvo nuosekli paaiškindama, ar buvo apribota jos ir V. L. laisvė Švedijos Karalystėje. Visų pirma, K. U. parodė, kad nukentėjusiosios gyveno viename buto kambaryje, o S. J. su R. T. – kitame kambaryje. Pastarieji žiūrėjo, kad jos niekur nedingtų, klientai nenuskriaustų nukentėjusiųjų ir sumokėtų pinigus. K. U. ir V. L. buvo aprūpinamos maistu, neturėjo dienpinigių, jas nuveždavo į soliariumą ar kitą vietą (t. 3, b.l. 95). Kita vertus, K. U. vėliau teigė, kad ji ir V. L. buvo vieną kartą išleistos nueiti į soliariumą (t. 3, b.l. 97). Šią aplinkybę patvirtino taip pat V. L. (t. 3, b.l. 98). Nesutinkant nukentėjusiosioms užsiimti prostitucija ir siekiant visapusiškai kontroliuoti jų elgesį, abejotina, ar joms galėjo būti leista savarankiškai išeiti iš buto. Be to, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, V. L. paaiškino, kad nuteistieji neišleisdavo vienų nukentėjusiųjų į miestą bijodami, kad jos nepasiklystų (t. 3, b.l. 98). Tokia neišleidimo iš buto priežastis neleidžia teigti, kad nukentėjusiosios tyčia buvo laikomos gyvenamojoje patalpoje, siekiant palaužti jų valią. K. U. teisiamajame posėdyje parodė, kad buto durys buvo užrakintos, tačiau ji nesidomėjo, kur buvo durų raktas (t. 3, b.l. 97). Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, vien tai, kad gyvenamoji patalpa, kurioje nukentėjusiosios gyveno, buvo rakinama, savaime neįrodo, kad jos buvo verčiamos užsiimti prostitucija. Pritartina prokurorui, kad kvalifikuojant kaltininko veiksmus kaip prekybą žmonėmis, nukentėjusio asmens valia gali būti suvaržyta ne tik tada, kai asmuo visiškai netenka galimybės pasirinkti savo buvimo vietos ar elgesio varianto, bet ir tada, kai valia apribojama tik iš dalies. Kita vertus, byloje nesurinkta neabejotinų įrodymų, patvirtinančių, kad bent iš dalies buvo suvaržyta V. L. ir K. U. valia pasirinkti elgesio variantą – verstis prostitucija ar ne – ir buvimo vietą. Nepasitvirtinus, kad nukentėjusios buvo apgautos vykti į Švedijos Karalystę dėl darbo pobūdžio, teigti, kad jos, tik atvykusios 2011 m. birželio mėn. į nuomojamą butą, sužinojo, kad reikės teikti seksualines paslaugas už atlygį, nėra teisinio pagrindo. Anksčiau aptarti prieštaringi V. L. ir K. U. parodymai, duoti baudžiamajame procese, ir išnaginėtas jų elgesys leidžia abejoti, kad nukentėjusiosios Švedijos Karalystėje buvo faktiškai nuteistųjų kontroliuojamos, jos buvo pasimetusios ir nežinojo, kaip elgtis susidariusioje situacijoje. Nagrinėjamu atveju S. J. ir R. T., būdami tame pačiame bute, kuriame V. L. ir K. U. teikė seksualines paslaugas už atlygį, siekė garantuoti, kad nebūtų nesklandumų nukentėjusiosioms užsiimti prostitucija, t. y. užtikrinti jų saugumą, kad klientai sumokėtų tinkamą pinigų sumą už gautas paslaugas ir pan. Vien toks nuteistųjų elgesys nelaikytinas kaip naudojimasis nukentėjusiųjų priklausomumu ar pažeidžiamumu. Sprendžiant dėl V. L. ir K. U. laisvos ar palaužtos valios užsiimti prostitucija, svarbu įvertinti nukentėjusiųjų išvykimo iš Švedijos Karalystės aplinkybes. K. U. 2012 m. balandžio 19 d. apklausoje nurodė, kad 2011 m. birželio mėn. būdamos šioje užsienio valstybėje, jos išprašė S. J., kad šis leistų joms grįžti į Lietuvos Respubliką. Nuteistasis nuvežė nukentėjusiąsias automobiliu iki kelto, davė pinigų kelto bilietams ir jos grįžo į Klaipėdą. 2011 m. liepos mėn. būdamos Švedijos Karalystėje, V. L. ir K. U. nusprendė pabėgti. Nukentėjusiosios apsimetė, kad joms reikia į parduotuvę, išėjo iš buto ir, nusipirkusios kelto bilietus, grįžo į Klaipėdą (t. 1, b.l. 24). K. U. 2013 m. spalio 22 d. apklausoje jau teigė, kad pirmą kartą būnant Švedijos Karalystėje, V. L. ir K. U. pradėjo reikšti S. J. pretenzijas, kad joms nepatinka atliekamas darbas ir nori vykti namo, be to, K. U. grąžino skolą S. J., o antrą kartą nukentėjusiosios, nenorėdamos aptarnauti klientų, sakė, kad jos serga ir blogai jaučiasi. S. J. abiem atvejais nuvežė nukentėjusiąsias automobiliu iki kelto ir vėliau jos grįžo į gimtinę (t. 1, b.l. 34). V. L., kaip ir K. U., 2012 m. balandžio 20 d. ir 2013 m. kovo 20 d. apklausose analogišku eiliškumu nurodė 2011 m. birželio ir liepos mėn. išvykimo iš Švedijos Karalystės priežastis (t. 1, b.l. 77-78, 81-82). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, K. U. vėl pradėjo teigti, kad pirmos išvykos į aptariamą valstybę metu nukentėjusiosios po tam tikro laiko pradėjo reikalauti, kad joms būtų leista grįžti namo, po ko K. U. nupirko sau ir V. L. kelto bilietus bei jos grįžo į Klaipėdą. Būdamos antrą kartą Švedijos Karalystėje, V. L. ir K. U., išėjusiosios iš soliariumo, išvyko ir grįžo į Lietuvos Respubliką. Be to, nukentėjusioji tvirtino, kad viena iš paleidimo iš užsienio valstybės priežasčių buvo tai, kad ji susirgo, buvo nedarbinga (t. 3, b.l. 95). V. L. teisiamajame posėdyje nedetalizavo išvykimo iš Švedijos Karalystės aplinkybių (t. 3, b.l. 98-100). Nukentėjusiųjų parodymų analizė patvirtina, kad jos baudžiamajame procese nebuvo nuoseklios nurodydamos priežastį, dėl kurios jos išvyko 2011 m. liepos mėn. iš Švedijos Karalystės, t. y. su S. J. sutikimu ar be tokio sutikimo. Pažymėtina, kad nukentėjusiųjų ikiteisminiame tyrime iškelta versija, jog jos, apsimetusios dėl būtinybės apsilankyti parduotuvėje, 2011 m. liepos mėn. išėjo iš buto ir grįžo į Lietuvą, rodo, kad V. L. ir K. U. laisvė nebuvo apribota, nes priešingu atveju joms nebūtų leista vienoms išeiti iš gyvenamosios patalpos. Kita vertus, V. L. ir K. U. atskirų apklausų ikiteisminiame tyrime metu duoti parodymai, kad S. J. 2011 m. birželio ir liepos mėn. leido joms grįžti į Lietuvos Respubliką, nuveždamas nukentėjusiąsias iki kelto dėl to, kad V. L. ir K. U. nenorėjo teikti seksualinių paslaugų ar tvirtino, kad jos serga, taip pat leidžia teigti, kad V. L. ir K. U. turėjo teisę savanoriškai apsispręsti dėl seksualinių paslaugų teikimo. Toks S. J. sutikimas su nukentėjusiųjų elgesiu keltų abejonių, jeigu jis iš tikrųjų siektų besąlygiškai kontroliuoti nukentėjusiąsias, neatlyginusias susidariusių išlaidų ir neuždirbusias nuteistiesiems neteisėto pelno. Teisiamajame posėdyje K. U. nemotyvuotai iškelta kitokia versija atmetama kaip nepagrįsta. Įvertinus visas aplinkybes, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju negalima daryti neabejotinos išvados, kad V. L. ir K. U. užsiėmė prostitucija Švedijos Karalystėje dėl savo pažeidžiamumo ar priklausomumo.

78S. J. ir R. T. taip pat inkriminuotas V. L. ir K. U. valios palenkimo būdas – psichinės prievartos panaudojimas, t. y. nukentėjusiosios 2011 m. liepos mėn. 7 d. vyko užsiimti prostitucija į Švedijos Karalystę, nes S. J. pasakė K. U. ir V. L., kad žino, kur jos gyvena, kad V. L. turi mažametį vaiką, todėl jos niekur nedings ir vis tiek turės vykti, bei tokiu būdu palauždamas jų valią gavo šių merginų sutikimą vykti į Stokholmą dirbti prostitutėmis. Atkreiptinas dėmesys, kad BK 147 straipsnio 1 dalyje (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) numatyta konkreti psichinės prievartos forma – grasinimų panaudojimas. Baudžiamosios teisės teorijoje aiškinama, kad grasinimais laikomi bet kokie grasinamojo pobūdžio veiksmai, kuriais kaltininkas panaudoja esamam ar galimam nukentėjusio asmens pasipriešinimui įveikti. Svarbu tai, kad nukentėjęs asmuo savo supratimu neturi kitos realios ir jam priimtinos alternatyvos kaip tik paklusti kaltininko valiai. K. U. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2011 m. birželio mėn. po kelionės grįžus į Lietuvos Respubliką, po kurio laiko S. J. pradėjo kalbėti, kad nukentėjusiosios turi važiuoti į Švedijos Karalystę. Buvo minimas V. L. mažametis vaikas, sakoma, kad „jūs galvokit, ką darot“, jis žino, kur nukentėjusiosios gyvena. Pasak K. U., nuteistasis nesakė, kad kas nors bus padaryta mažamečiui vaikui, tačiau kalbėjo užuominomis (t. 3, b.l. 95-96). Kita vertus, ši nukentėjusioji, vėliau duodama parodymus, tvirtino, kad po pirmos išvykos į Švedijos Karalystę, ji ir V. L. liko skolingos S. J., todėl turėjo antrą kartą vykti į šią užsienio valstybę (t. 3, b.l. 97). Kaip minėta, K. U. 2013 m. spalio 22 d. apklausoje ikiteisminiame tyrime teigė, kad ji, pirmos išvykos į Švedijos Karalystę metu teikdama seksualinio pobūdžio paslaugas, atlygino S. J. susidariusias išlaidas (t. 1, b.l. 33). Taigi, K. U. baudžiamajame procese nebuvo nuosekli nurodydama priežastį, dėl kurios ji 2011 m. liepos mėn. 7 d. vyko į minėtą užsienio valstybę užsiimti prostitucija. Nukentėjusioji, būdama geroje materialinėje padėtyje, turėjo galimybę imtis priemonių atlyginti S. J. neva turimą skolą, tačiau ji nedarė to. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, V. L. taip pat teigė, kad jos antros išvykos į Švedijos Karalystę priežastis buvo skolų susimokėjimas. S. J. minėjo, kad jis žino, kur gyvena nukentėjusiosios vaikas. Pastebėtina, kad nukentėjusioji paaiškino, jog nuteistasis neišsakė grasinimų ir nepiktybiškai paminėjo tokią aplinkybę. V. L. negalėjo pasakyti, ką S. J. turėjo mintyse, paminėdamas nukentėjusiosios vaiką. Po to, V. L. jau teigė, kad nuteistasis prigąsdino ją, naudojo psichologinį smurtą, kalbėdamas apie jos vaiką ir tą aplinkybę, kad ji yra skolinga nuteistajam (t. 3, b.l. 98). Visų pirma pasakytina, kad abejotina, jog S. J., iš tiesų užsiimdamas nukentėjusiųjų prekyba, pasireiškusia seksualinių paslaugų teikimu, būtų išleidęs nukentėjusiąsias iš Švedijos Karalystės, kurios neatlygino susidariusių skolų. V. L. ikiteisminiame tyrime nenurodė, kad 2011 m. liepos 7 d. kelionės į Švedijos Karalystę priežastis buvo nepadengtos skolos už pirmą kelionę (t. 1, b.l. 76-78, 79-82). Toks V. L. ir K. U. prieštaringų parodymų davimas šioje dalyje neleidžia tvirtinti, kad nukentėjusiųjų valia vykti antrą kartą į Švedijos Karalystę buvo palaužta dėl ankstesnių skolų. Be to, ši aplinkybė nebuvo inkriminuota S. J. ir R. T. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį. Aptarti V. L. parodymai patvirtina, kad nukentėjusioji nurodė skirtingas aplinkybes, kaip ji vertina S. J. išsakytus žodžius dėl jos mažamečio vaiko. Šiuo atveju svarbi nukentėjusiųjų ikiteisminiame tyrime nurodyta vieta, kurioje S. J. išreiškė reikalavimą nukentėjusiosioms pakartotinai vykti į Švedijos Karalystę. K. U. 2012 m. balandžio 19 d. apklausoje teigė, kad 2011 m. liepos mėn. jai būnant V. L. namuose, S. J. pasiūlė joms dirbti prostitutėmis minėtoje užsienio valstybėje (t. 1, b.l. 24). Analogišką aplinkybę tvirtino V. L. ikiteisminiame tyrime (t. 1, b.l. 77, 82). Iš tikrųjų V. L. ir K. U. 2011 m. birželio mėn. teikus seksualinio pobūdžio paslaugas ne savo noru, t. y. S. J. reikalavimu, praėjus vienam mėnesiui nukentėjusiųjų bendravimas su nuteistuoju vienoje iš jų gyvenamųjų vietų yra nelogiškas elgesys, nes natūrali V. L. ir K. U. reakcija būtų vengti S. J.. Be to, per laikotarpį nuo 2011 m. birželio mėn. atvykimo į Lietuvos Respubliką iš Švedijos Karalystės iki aptariamo pokalbio su S. J., nė viena iš nukentėjusiųjų nepranešė apie nusikalstamus S. J. ir R. T. veiksmus, kuriais buvo varžoma jų laisvė, teisėsaugos institucijoms ir neatskleidė tokių aplinkybių artimiems asmenims. Byloje nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių, kad kuris nors iš nuteistųjų grasino 2011 m. birželio mėn. išvykstančioms nukentėjusiosioms neatskleisti prostitucijos teikimo Švedijos Karalystėje aplinkybių ar panaudojo kitokio pobūdžio psichinę prievartą. S. J., prieš 2011 m. liepos mėn. 7 d. išvyką į Švedijos Karalystę, tiesiogiai nepasakė V. L. ir K. U., kad joms nesutikus vykti į minėtą užsienio valstybę, nukentėjusiosios priverstinai bus išvežtos. To nepatvirtina ir aplinkybės, susijusios su K. U. 2011 m. gruodžio mėn. vykimu užsiimti prostitucija Švedijos Karalystėje. Įvertinus visas aplinkybes, S. J. žinojimas, kur gyvena nukentėjusiosios ir V. L. mažametis vaikas, bei tokių aplinkybių abstraktus išsakymas joms nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad nuteistasis panaudojo grasinamojo pobūdžio psichinę prievartą prieš V. L. ir K. U., taip palauždamas jų valią pakartotinai vykti į Švedijos Karalystę. Taip pat abejotina, kad nukentėjusiosios po minėtų S. J. išsakytų žodžių suprato, jog jos neturi jokio kitos realaus ir priimtino elgesio varianto, kaip tik paklusti nuteistojo valiai. Todėl apygardos teismas pagrįstai pašalino šį nukentėjusiųjų palenkimo būdą užsiimti prostitucija iš kaltinimo. Prokuroro apeliacinio skundo teiginys, kad tą aplinkybę, jog K. U. ir V. L. buvo grasinama ir joms daromas spaudimas verčiant teikti seksualines paslaugas ne savo noru, įrodo S. J. nuteisimas skundžiamu nuosprendžiu už turto prievartavimą, laikytinas tik prielaida, kuria siekiama pagrįsti nuteistųjų nusikalstamus veiksmus pagal griežtesnį baudžiamąjį įstatymą. Byloje užfiksuoti K. U. ir S. J. telefoniniai pokalbiai vyko praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo byloje nagrinėjamų įvykių, susijusių su nukentėjusiųjų seksualinių paslaugų teikimu Švedijos Karalystėje. Iš šių telefoninių pokalbių turinio negalima teigti, kad pokalbio dalyviai pripažino, jog V. L. ir K. U. 2011 m. birželio ir liepos mėn. užsiėmė prostitucija ne savo noru. Todėl šie įrodymai nepagrindžia nuteistųjų kaltės naudojus psichinę prievartą (grasinimus), kuri lėmė, kad nukentėjusiosios vyko į Švedijos Karalystę teikti seksualines paslaugas prieš savo valią.

79Teismų praktikoje išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-529/2013). Prokuroras apeliaciniame skunde argumentuoja S. J. ir R. T. veiksmų atitikimą BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytai nusikalstamos veikos sudėčiai nukentėjusiųjų V. L. ir K. U. bei liudytojos D. A. parodymais. Anksčiau aptarta V. L. ir K. U. parodymų analizė atskleidžia, kad jų parodymai dalyje dėl valios palaužimo būdų panaudojimo 2011 m. birželio ir liepos mėn. vykstant į Švedijos Karalystę, jų laisvo elgesio pasirinkimo apribojimo užsienio valstybėje yra prieštaringi, iš dalies nenuoseklūs. Vertinant V. L. ir K. U. parodymus svarbu tai, kad nukentėjusiosios išdėstė aplinkybes dėl nuteistųjų galimai vykdytos prekybos žmonėmis tik po to, kai S. J. reikalavo grąžinti pinigus, kuriuos K. U. uždirbo teikdama seksualines paslaugas per paskutinę išvyką į Švedijos Karalystę 2011 m. gruodžio mėn. Nukentėjusiųjų parodymų dėl prievartinio prostitucijos paslaugų teikimo nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai. Tokią aplinkybę viso baudžiamojo proceso metu neigė S. J. ir R. T.. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-382/2014, 2K-28-976/2015). S. J. ir R. T. parodymai baudžiamajame procese prieštarauja V. L. ir K. U. parodymams dėl kaltinamajame akte nuteistiesiems inkriminuotų BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių, tačiau nagrinėjamu atveju tai savaime nereiškia, kad nuteistieji darė nusikalstamus veiksmus išskirtinai nukentėjusiųjų nurodytomis aplinkybėmis. Prokuroras apeliaciniame skunde teisingai pažymi, kad apygardos teismas, perkvalifikuodamas S. J. ir R. T. nusikalstamus veiksmus iš BK 147 straipsnio 2 dalies į BK 307 straipsnio 2 dalį, nepagrįstai iš dalies analizavo nukentėjusiųjų parodymus atsižvelgiant į jų pateiktus atsakymus apklausų metu teisiamajame posėdyje, taip pat kad jos nenorėjo dalyvauti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir teisinosi dėl to. Nors toks V. L. ir K. U. parodymų vertinimas yra ydingas, tačiau analizuojant visą skundžiamą nuosprendį, negalima teigti, kad apygardos teismas, spręsdamas dėl S. J. ir R. T. pareikštų kaltinimų pagal BK 147 straipsnio 2 dalį pagrįstumo, apskritai nevertino nukentėjusiųjų parodymų turinio ir nepasisakė dėl jų. Priešingai – baigiamajame akte, priimtame pirmosios instancijos teismo, buvo pateikti pakankamai išsamūs argumentai, kurių pagrindu konstatuota, jog V. L. ir K. U. duotų parodymų dėl bylai reikšmingų aplinkybių nepakanka pripažinti nuteistųjų veiksmų atitikimą prekybos žmonėmis sudėčiai. Tokiu būdu pripažintina, kad apygardos teismas nepadarė esminio BPK pažeidimo vertindamas byloje surinktus įrodymus. Liudytoja D. A. baudžiamajame procese nedavė informatyvių parodymų dėl bylai reikšmingų aplinkybių. Ši liudytoja užsiėmė prostitucija Švedijos Karalystėje ne 2011 m. birželio ar liepos mėn., o 2011 m. gruodžio mėn. Ji nežinojo jokių aplinkybių, susijusių su V. L. ir K. U. gabenimu į minėtą užsienio valstybę užsiimti prostitucija. D. A. taip pat nekonkretizavo, kokia buvo K. U. psichologinė būsena, kai ji buvo 2011 m. gruodžio mėn. Švedijos Karalystėje (t. 2, b.l. 28-30, t. 3, b.l. 100). Pasak prokuroro, D. A. savo parodymuose neminėjo, kad nukentėjusiosios buvo gabenamos į Švedijos Karalystę prostitucijai jų sutikimu, kita vertus, tokios aplinkybės nepaminėjimas neįrodo, kad S. J. ir R. T. padarė BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tuo labiau kad apeliantas, taip vertindamas šios liudytojos parodymus, nepagrįstai bando preziumuoti, kad nuteistieji padarė pavojingesnę nusikalstamą veiką. Prokuroro apeliaciniame skunde cituojami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai dėl atskirų prekybos žmonėmis požymių turinio nepaneigia šioje byloje padarytų išvadų dėl nuteistųjų nusikalstamų veiksmų teisinio vertinimo, o kasacinėse nutartyse nustatytos aplinkybės nėra analogiškos šioje byloje nustatytoms aplinkybėms.

80Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, apygardos teismas pagrįstai kvalifikavo S. J. ir R. T. nusikalstamus veiksmus pagal BK 307 straipsnio 2 dalį, visus neaiškumus vertindamas nuteistųjų naudai. Prokuroro apeliacinio skundo prašymas perkvalifikuoti S. J. ir R. T. nusikalstamus veiksmus pagal griežtesnį baudžiamąjį įstatymą netenkinamas.

81Dėl R. T. gynėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pakartotiniu R. T. traukimu baudžiamojon atsakomybėn už tą pačią nusikalstamą veiką

82R. T. gynėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad skundžiamu nuosprendžiu ginamąjį nuteisus pagal BK 307 straipsnio 2 dalį, buvo pažeistas non bis in idem principas (niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą).

83Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Šia baudžiamojo proceso įstatymo nuostata įgyvendinamas draudimo persekioti ir bausti už tą pačią veiką principas (non bis in idem), įtvirtintas tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu: Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Septintojo protokolo 4 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos Respublikos teismų praktikoje šis principas aiškinamas taip, kad, priėmus baigtinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų (Gradinger v. Austria, no. 15963/90, judgement of 23 October 1995; Franz Fisher v. Austria, no. 37950/97, judgement of 29 May 2001; Sergey Zolotukhin v. Russia, no. 14939/03, judgement of 10 February 2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-570/2010). Taigi sprendžiant, ar asmuo yra antrą kartą traukiamas atsakomybėn už tą pačią nusikalstamą veiką, turi būti vertinamos konkrečios nusikalstamos veikos, dėl kurios vyksta procesas, faktinės aplinkybės. Teismų praktikoje, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, laikomasi nuostatos, kad non bis in idem principas pažeidžiamas tada, kai nustatoma, kad asmuo antrą kartą baudžiamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-121-677/2015).

84R. T. kartu su S. J. nuteistas Stokholmo teismo 2012 m. sausio 21 nuosprendžiu byloje Nr. B 17373-11 už K. U. ir D. A. sąvadavimą 2011 m. gruodžio mėn. (t. 1, b.l. 180-188). Kita vertus, šiame baudžiamajame procese nebuvo tiriami ir nagrinėjami R. T. nusikalstami veiksmai 2011 m. birželio ir liepos mėn., kai V. L. ir K. U. buvo gabenamos jų sutikimu prostitucijai į Švedijos Karalystę. Pats apelianto ginamasis teisiamajame posėdyje parodė, kad jis buvo nuteistas Švedijos Karalystėje už paskutinės kelionės į šią valstybę metu padarytus nusikalstamus veiksmus (t. 3, b.l. 125). Tarp nagrinėjamoje byloje ir Stokholmo teismo nustatytų nuteistojo nusikalstamų veiksmų padarymo praėjo pakankamai didelis laiko tarpas. Švedijos Karalystėje 2011 m. gruodžio mėn. prostitucija užsiėmė tik viena iš šioje byloje pripažintų nukentėjusiųjų – K. U., tuo tarpu Stokholmo teismas teisiškai nevertino nuteistųjų pelnymosi iš V. L. prostitucijos aplinkybių šioje byloje reikšmingu laikotarpiu. Be to, Švedijos Karalystės baudžiamajame procese buvo tiriami ir nagrinėjami R. T. bei S. J. padaryti nusikalstami veiksmai būtent šios valstybės teritorijoje. Lietuvos Respublikos baudžiamajame procese nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veiksmų esmė – V. L. ir K. U. gabenimas jų sutikimu iš Lietuvos Respublikos į Švedijos Karalystę, kur jos vėliau teikė seksualines paslaugas už atlygį. Taigi, R. T. skirtinguose baudžiamuosiuose procesuose kaltinimo apimtis nebuvo vienoda. Atsižvelgiant į tai, teigti, kad R. T. Stokholmo teismo 2012 m. sausio 21 nuosprendžiu buvo paskirta 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė taip pat už jo nusikalstamus veiksmus 2011 m. birželio ir liepos mėn., nėra teisinio pagrindo. Tokios išvados nepaneigia tos aplinkybės, kad R. T. buvo teisiamas Švedijos Karalystėje už vėliausius pelnymosi iš asmenų prostitucijos veiksmus ar, pasak R. T. gynėjo, nuteistasis turėjo vieningą sumanymą – važiuoti kartu su kitu nuteistuoju S. J. į aptariamą užsienio valstybę ir, esant reikalui, padėti įgyvendinti šio organizuotą merginų prostituciją. Apeliaciniame skunde deklaratyviai cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-221/2008 nagrinėjamu atveju nėra reikšminga šiai bylai, nes non bis in idem principo turinys buvo aiškinamas kitu aspektu.

85Dėl R. T. nuteisimo pagal BK 307 straipsnio 2 dalį

86R. T. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat be pagrindo tvirtina, kad byloje nustatyti nuteistojo veiksmai negali būti vertinami kaip V. L. ir K. U. gabenimas prostitucijai iš Lietuvos Respublikos į Švedijos Karalystę BK 307 straipsnio 2 dalies prasme. Teismų praktikoje išaiškinta, kad pagal minėtą straipsnį už gabenimą atsako ne tik tas, kuris tiesiogiai gabeno asmenis, bet ir tas, kuris nupirko bilietus, sutvarkė dokumentus ir pan. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-136/2014).

87Šioje byloje R. T. ir S. J. nuteisti pagal BK 307 straipsnio 2 dalį kaip bendrininkai. BK 24 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Teismų praktikoje išaiškinta, kad, pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, kuriai padaryti sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų (kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas) ir subjektyviųjų (tyčia ir susitarimas padaryti nusikalstamą veiką) požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas. Konstatuojant susitarimo buvimą, nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir t. t. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-114/2012, 2K-295/2012, 2K-254/2013). Visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-636/2011, 2K-340/2012).

88S. J. teisiamajame posėdyje parodė, kad prieš 2011 m. birželio mėn. vežant V. L. ir K. U. užsiimti prostitucija į Švedijos Karalystę, R. T. buvo pasiūlyta vykti kartu, nes S. J. vienas galėjo nesusitvarkyti su klientais. R. T. sutiko su pasiūlymu. Pastarajam buvo žinoma, kokiu tikslu S. J. vyko į užsienio valstybę. Jis nurodė tokias pačias aplinkybes dėl keliavimo į Švedijos Karalystę 2011 m. liepos mėn. (t. 3, b.l. 122-123). S. J. ikiteisminiame tyrime patvirtino, kad R. T. su juo ir nukentėjusiosiomis vyko į užsienio valstybę neatsitiktinai, žinodamas, kad V. L. ir K. U. teiks seksualines paslaugas (t. 2, b.l. 65-69). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, R. T. patvirtino, kad jis keliavo į Švedijos Karalystę padėti spręsti problemas, t. y. vykdyti apsauginio funkciją, jeigu jos iškiltų nukentėjusiosioms verčiantis prostitucija (t. 3, b.l. 125). Byloje nustatyta, kad R. T. 2011 m. birželio ir liepos mėn. važiavo tuo pačiu automobiliu, kuriame buvo V. L. ir K. U., turėjusios tikslą užsiimti prostitucija. Vėliau nuteistieji ir nukentėjusiosios kartu vyko keltu iš Rygos į Stokholmą. Nėra abejonių, kad abiem atvejais nuteistasis neatsitiktinai vyko į aptariamą užsienio valstybę. Tokią išvadą patvirtina minėti S. J. ir R. T. parodymai. Be to, pats nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde sutiko, kad ginamasis, vykdamas minėtomis aplinkybėmis, suvokė S. J. nusikalstamą veiksmų pobūdį (apeliacinio skundo 8 lapas, t. 4, b.l. 94). Byloje nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių, kad R. T., kiekvieną kartą suprasdamas apie planuojamą daryti nusikalstamą veiką, išreiškė prieštaravimą S. J. ir atsisakė vykti su juo į Švedijos Karalystę. Kita vertus, nuteistojo sutikimas su S. J. pasiūlymu dar labiau sustiprino pastarojo pasiryžimą įgyvendinti nusikalstamą sumanymą. Tokiu būdu R. T. savo konkliudentiniais veiksmais, t. y. 2011 m. birželio mėn. ir liepos mėn. vykdamas skundžiamame nuosprendyje nurodytais būdais kartu su S. J. į minėtą užsienio valstybę, gabeno nukentėjusiąsias prostitucijai jų sutikimu. Nustačius R. T. ir S. J. susitarimą ir bendrą tyčią, abu nuteistieji pagrįstai nuteisti pagal BK 307 straipsnio 2 dalį nepaisant to, kokius konkrečius veiksmus R. T. padarė realizuodamas nusikalstamą sumanymą. Jo nusikalstamų veiksmų teisiniam vertinimui neturi reikšmės tos aplinkybės, kad jis nevairavo automobilio iki Rygos miesto, iš kurio vėliau keltu buvo išplaukta į Stokholmą, nepirko kelto bilietų, o nukentėjusiosios būtų nugabentos į Švedijos Karalystę nepaisant to, ar jis sėdėtų tame pačiame automobilyje, ar ne. Pastebėtina, kad BK 307 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, t. y. pradėjus gabenti asmenį šio sutikimu prostitucijai iš Lietuvos Respublikos, kaltininko nusikalstami veiksmai yra baigti. Taigi, jau nuo to momento, kai R. T. keliavo kartu su S. J. ir nukentėjusiosiomis į Švedijos Karalystę, kad šios užsiimtų prostitucija, nuteistojo nusikalstami veiksmai kvalifikuotini pagal BK 307 straipsnio 2 dalį. Vykimas iš vienos užsienio valstybės į kitą gali būti padaromas tik aktyviais veiksmais, nes pasikeičia asmens buvimo vieta. Todėl R. T. gynėjas nepagrįstai teigia, kad nuteistojo elgesys bylai reikšmingomis aplinkybėmis buvo pasyvus. Šios išvados nepaneigia tai, kad V. L. ir K. U. beveik nebendravo su R. T.. BK 307 straipsnio 2 dalies prasme pavojinga ir kartu nusikalstama veika pasireiškia asmens gabenimu šio sutikimu prostitucijai iš Lietuvos Respublikos, o ne bendravimo su tokiu asmeniu ypatumais. Be to, pripažįstant, kad R. T. nusikalstami veiksmai atitinka aptariamame baudžiamojo įstatymo straipsnyje numatytą nusikalstamos veikos sudėtį, nėra būtina nustatyti, kad nuteistasis padarė kažkokius ypatingus veiksmus, susijusius su nukentėjusiųjų gabenimu, kurie turėjo esminės įtakos šios nusikalstamos veikos eigai.

89Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. T. veiksmuose yra nustatyti visi BK 307 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, nes jis nagrinėjamu atveju veikė su S. J. kaip vykdytojai, o perkvalifikuoti nuteistojo nusikalstamus veiksmus iš BK 307 straipsnio 2 dalies į BK 307 straipsnio 1 dalį jo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

90Dėl S. J. ir R. T. gynėjų apeliacinių skundų argumentų, susijusių su nuteistųjų nusikalstamų veikų vertinimu pagal BK 307 straipsnio 2 dalį kaip tęstinės nusikalstamos veikos

91S. J. ir R. T. gynėjai apeliaciniuose skunduose teigia, kad ginamųjų veiksmai, padaryti 2011 m. birželio ir liepos mėn., turi būti vertinami kaip viena tęstinė nusikalstama veika.

92Pačia bendriausia prasme tęstinė nusikalstama veika – tai veika, susidedanti iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolusių veiksmų, padarytų tokiu pat būdu, tokiomis pat aplinkybėmis, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius, tačiau visus juos sieja vieninga tyčia dėl to paties objekto, dalyko. Tęstinės veikos sampratai neprieštarauja ir tokie atvejai, kai pasikartojantys veiksmai nėra visiškai tapatūs ar vienarūšiai, tačiau jais įgyvendinamas tas pats arba alternatyvūs veikos požymiai. Šios kategorijos bylose formuojamoje teismų praktikoje išaiškinta, kad veikose nustačius, kad jos padarytos atskirais laikotarpiais, tačiau dėl nuolatinio, sistemingo prostitucijos verslo sąlygų atnaujinimo (naujų ar tų pačių moterų pakartotinio organizavimo prostitucijai) besitęsiantys nuteistųjų bendrininkų nusikalstami poelgiai buvo nukreipti į tą pačią baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę – visuomenėje priimtas seksualinių santykių normas, dorovę, kad prostitucijos verslui vadovavusius asmenis ir kitus bendrininkus siejo vienas bendras sumanymas ir tyčia – pasipelnyti iš sutikusių vykti moterų ir dėti pastangas, kad šis nelegalus verslas tęstųsi, kad bendrininkai, užtikrindami sutartus prostitucijos organizavimo ir asmenų gabenimo prostitucijai veiksmus, siekė to paties rezultato – gauti pajamas iš bendromis pastangomis sukurto nusikalstamo verslo, kad nuolatinis apysunkių nusikaltimų darymas inkriminuotu laikotarpiu buvo tapęs pragyvenimo šaltiniu, tokiu atveju veika įgauna tęstinumo požymį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2011, 2K-315/2013).

93Apygardos teismas, kvalifikuodamas S. J. ir R. T. veiksmus, padarytus 2011 m. birželio ir liepos mėn., kaip atskiras nusikalstamas veikas pagal BK 307 straipsnio 2 dalį, argumentavo tuo, kad šias nusikalstamas veikas skiria didelis laikotarpis, tarp nukentėjusiųjų ir nuteistųjų nebuvo išankstinio susitarimo vykti į Švedijos Karalystę 2011 m. birželio ir liepos mėn., o kiekvieną išvyką į šią užsienio valstybę S. J. organizuodavo iš naujo, t. y. internete įdėdavo kitas merginų nuotraukas, užpildydavo naujas anketas, Stokholme nuomodavo kitą butą, atskirai skaičiuodavo pelną ir nuostolius.

94Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus ir jais nustatytas aplinkybes, nesutinka su skundžiamame nuosprendyje pateiktu nuteistųjų nusikalstamų veiksmų teisiniu vertinimu. Visų pirma pasakytina, kad laikotarpis tarp pirmos ir antros išvykos į Švedijos Karalystę nėra itin didelis, t. y. byloje nustatyta, kad jas skiria šiek tiek daugiau nei trys savaitės. Nagrinėjamu atveju kvalifikuojant S. J. ir R. T. veiksmus kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką, nėra būtina nustatyti, kad S. J. iš anksto buvo detaliai aptaręs su V. L. ir K. U., kiek kartų jos vyks prostitucijai į Švedijos Karalystę, prižiūrimos nuteistųjų. S. J. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme parodė, kad po pirmos V. L. ir K. U. kelionės į Švedijos Karalystę, S. J. bendravimas su nukentėjusiosiomis nenutrūko ir jie kartu su R. T., turėdami tokį patį tikslą, vėliau nusprendė dar kartą važiuoti į minėtą užsienio valstybę (t. 3, b.l. 122). Nuteistasis nurodė analogišką aplinkybę ikiteisminiame tyrime (t. 2, b.l. 67). Taigi, S. J. ir R. T. po pirmos kelionės į Švedijos Karalystę neatsisakė ketinimų gauti neteisėtų pajamų iš V. L. ir K. U. prostitucijos. Sprendžiant klausimą, ar nuteistųjų veiksmai laikytini tęstine nusikalstama veika, svarbios aplinkybės yra tos, kad S. J. ir R. T. abiem atvejais gabeno tas pačias nukentėjusiąsias prostitucijai į aptariamą užsienio valstybę, S. J. paruošiamieji veiksmai, padaryti prieš kiekvieną išvyką buvo iš esmės tapatūs, t. y. internetiniuose puslapiuose, susijusiuose su seksualinių paslaugų siūlymu, buvo įdedamos merginų, panašių į V. L. ir K. U., nuotraukos, užpildomos anketos, keliaujama tuo pačiu automobiliu iki Rygos, iš kurios keltu buvo vykstama į Stokholmą iš anksto internete nusipirktais bilietais, o Stokholme buvo nuomojami butai, kuriuose apsigyvendavo nukentėjusiosios. Be to, R. T. vykdytos funkcijos 2011 m. birželio ir liepos mėn. Švedijos Karalystėje buvo tos pačios – esant poreikiui apsaugoti nukentėjusiąsias nuo klientų. Skundžiamo nuosprendžio teiginiai, kad kiekvieną kartą internete buvo įdedamos kitos merginų nuotraukos ir užpildomos naujos anketos, o Stokholme buvo nuomojamas kitas butas, be to, S. J. pelnas ir nuostoliai skaičiuojami atskirai, nesudaro pakankamo pagrindo teigti, kad nuteistųjų veiksmai 2011 m. birželio ir liepos mėn. turi būti vertinami kaip atskiros nusikalstamos veikos. S. J. gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad minėti paruošiamieji veiksmai buvo daromi siekiant neteisėtos veiklos Švedijos Karalystėje konspiravimo tikslų bei jos įgyvendinimo ypatumų, yra logiškas. Paskelbiant internete skirtingą informaciją dėl siūlymo potencialiems klientams pasinaudoti seksualinėmis paslaugomis už atlygį ir nuomojantis kitus butus Stokholme, buvo siekiama sumažinti galimybę, kad Švedijos Karalystės teisėsaugos institucijos nustatytų S. J. ir R. T. nusikalstamus veiksmus, padarytus bylai reikšmingu laiku, ir juos tarpusavyje susietų. Atskiras pelno ir nuostolių skaičiavimas už kiekvieną kelionę į Švedijos Karalystę nėra neįprastas, nes akivaizdu, kad tokiu būdu yra lengviau apskaičiuoti gautą finansinę naudą. Be to, šiuos skaičiavimus lemia prieš kiekvieną kelionę ir kelionės metu patiriamos skirtingo dydžio išlaidos, pavyzdžiui, atsižvelgiant į nevienodą butų nuomos kainą, buvimo užsienio valstybėje laiką ir pan. Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kurioje išdėstytos įrodytomis pripažintos BK 307 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos aplinkybės, nurodyta, kad S. J. ir R. T., veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą pasipelnyti, 2011 m. liepos mėn. vėl gabeno du asmenis jų sutikimu prostitucijai iš Lietuvos Respublikos (skundžiamo nuosprendžio 2 lapas, t. 4, b.l. 41). Lietuvių kalbos žodyne prieveiksmis „vėl“ apibūdinamas kaip rodantis to paties veiksmo ar būsenos tąsą arba kartojimąsi (internetinė nuoroda http://www.lkz.lt/startas.htm). Minėta skundžiamo nuosprendžio formuluotė leidžia daryti išvadą, kad S. J. ir R. T. pakartotiniai veiksmai 2011 m. liepos mėn. iš esmės pripažinti kaip ankstesnių nusikalstamų veiksmų tąsa, tuo tarpu apygardos teismas motyvavo, kad nuteistieji padarė dvi atskiras nusikalstamas veikas.

95Apibendrindama ir vadovaudamasi teismų praktika šios kategorijos bylose, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas neteisingai kvalifikavo S. J. ir R. T. veiksmus, padarytus 2011 m. birželio ir liepos mėn., kaip atskiras nusikalstamas veikas, nes jie turėjo būti vertinami kaip viena tęstinė nusikalstama veika. Atsižvelgiant į tai, nuteistiesiems neteisėtai ir nepagrįstai buvo paskirtos dvi bausmės pagal BK 307 straipsnio 2 dalį. Skundžiamas nuosprendis atitinkamai keičiamas, S. J. ir R. T. iš naujo paskiriant bausmę pagal BK 307 straipsnio 2 dalį, o S. J. taip pat paskiriant naują galutinę subendrintą bausmę.

96Dėl S. J. nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį

97BK 181 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskelbimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad turto prievartavimo objektyvieji požymiai – tai neteisėtas vertimas suteikti turtinę naudą kaltininkui ar kitam asmeniui panaudojant psichinę prievartą. Vertimas suteikti turtinę naudą gali pasireikšti atviru reikalavimu arba kitokiu nukentėjusiojo supažindinimo būdu (raštu, veiksmu ir pan.) su turtinės pretenzijos turiniu ir su prievartiniu pobūdžiu (užuominomis leidžiant suprasti apie būtinumą mokėti duoklę). Būtinasis veikos požymis – psichinės prievartos panaudojimas, kuris gali pasireikšti įvairiais grasinimais prieš nukentėjusį ar kitą asmenį: 1) panaudoti fizinį smurtą, 2) sunaikinti ar sugadinti jo turtą, 3) paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskleidimas nepageidautinas, 4) kitokios psichinės prievartos panaudojimu. Pastarasis alternatyvusis požymis apima įvairius kitokio turinio grasinimus, kurie pasireiškia kaip tyčinis pavojingas poveikis kito asmens psichikai, bauginant, kad dėl grasinančiojo tolesnių veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodamas psichinę prievartą (grasindamas), ir nori taip veikti. Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas, ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2007, 2K-346/2008, 2K-93/2010, 2K-203/2011, 2K-133-677/2015).

98BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad turto prievartavimą ir savavaldžiavimą vienija reikalavimas perduoti turtą ar turtinę teisę ir galbūt tolesni veiksmai, nukeipti į tariamos reikalavimo teisės įgyvendinimą. Taigi, išoriškai objektyvieji ir šių nusikalstamų veikų požymiai yra panašūs. Jas skiria tai, kad turto prievartavimo atveju kaltininko reikalavimas visada yra neteisėtas, nėra susijęs su realiai egzistuojančiais teisiniais santykiais tarp šalių, taigi vienos šalies reikalavimo teisė į turtą, kuris yra kito asmens valdyme, neturi teisinio pagrindo. Tuo tarpu, reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso numatytais pagrindais, tačiau pažeidžiant teisės įgyvendinimo tvarką, nesudaro turto prievartavimo nusikaltimo sudėties, bet, esant BK 294 straipsnyje numatytiems požymiams, kvalifikuojamas kaip savavaldžiavimas. Taigi, sprendžiant klausimą, ar kaltininko veiksmai atitinka turto prievartavimo ar savavaldžiavimo sudėties požymius, būtina nustatyti, ar kaltininkas turėjo teisę į turtą ir teisėtą pagrindą reikalauti iš nukentėjusiojo asmens perduoti turtą. Atribojant turto prievartavimą nuo savavaldžiavimo ne mažiau svarbūs yra subjektyvieji veikų požymiai. Esant savavaldžiavimui, kaltininkas (pagrįstai ar dėl klaidos) suvokia, kad jis turi reikalavimo teisę į pas kitą asmenį esantį turtą. Tuo tarpu esant turto prievartavimui, kaltininkas suvokia, kad jokios teise pagrįstos teisės reikalauti iš kito asmens perduoti jam turtą jis neturi. Esant savavaldžiavimui, kaltininkas suvokia, kad jis nors ir neteisėtomis priemonėmis, tačiau įgyvendina jam ar kitam asmeniui, jo manymu, realiai priklausančią teisę. Tuo tarpu turto prievartautojas suvokia savo turtinio reikalavimo neteisėtumą ir nepagrįstumą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-296/2013).

99S. J. gynėjas apeliaciniame skunde pateikia prieštaringus prašymus dėl ginamojo nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, t. y. viena vertus, prašoma išteisinti S. J. iš kaltinimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, kita vertus, netenkinus tokio prašymo, prašoma perkvalifikuoti jo nusikalstamus veiksmus iš BK 181 straipsnio 1 dalies į BK 294 straipsnio 2 dalį. Taigi, apeliantas nėra nuoseklus, kaip turi būti vertinami S. J. padaryti veiksmai baudžiamojo įstatymo prasme.

100Stokholmo teismo 2012 m. sausio 21 nuosprendžiu byloje Nr. B 17373-11 S. J. buvo nuteistas už K. U. ir D. A. sąvadavimą 2011 m. gruodžio 6-7 d. Šiame procesiniame sprendime nurodyta, kad 10 300 Švedijos kronų buvo rasta 2011 m. gruodžio 7 d. miegamojo kambario paveikslo rėme (t. 1, b.l. 180-188). Byloje nustatyta, kad ši pinigų suma buvo pervesta į K. U. banko sąskaitą kaip jos uždirbta teikiant seksualines paslaugas, nes Švedijos Karalystėje prostitucija yra legalizuota. Po to skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku S. J. reikalavo iš K. U. grąžinti jam 10 300 Švedijos kronų. Nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar nuteistasis turėjo teisę reikalauti iš K. U. minėtos pinigų sumos, svarbu įvertinti kokiomis aplinkybės buvo įgyta 10 300 Švedijos kronų Švedijos Karalystėje, kai S. J. ir R. T. buvo sulaikyti. Pažymėtina, kad ši pinigų suma yra betarpiškai susijusi su S. J. nusikalstamais veiksmais, už kuriuos jis buvo nuteistas Stokholmo teismo 2012 m. sausio 21 nuosprendžiu byloje Nr. B 17373-11. Pelnymasis iš kito asmens prostitucijos laikomas nusikalstama veika tiek Lietuvos Respublikoje, tiek Švedijos Karalystėje. Pripažintina, kad bet kokios kaltininko, išnaudojančio kitą asmenį jo sutikimu prostitucijai, patiriamos išlaidos ar gaunamos pajamos savaime laikomos neteisėtomis. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.3 straipsnis reglamentuoja prievolių dalykui keliamus bendruosius reikalavimus. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prievolės dalyku gali būti bet kokie veiksmai (veikimas, neveikimas), kurių nedraudžia įstatymai ir kurie neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei. Taigi, civilinis įstatymas imperatyviai reikalauja, kad prievolės dalyku gali būti tik teisėti, visuomenėje nustatytas normas atitinkantys veiksmai. S. J., siekdamas nusikalstamai pasipelnyti, „investavo“ savo pinigus į prostitucijos „verslą“, o K. U., teikdama seksualines paslaugas už atlygį, vėliau turėjo padengti nuteistajam patirtas išlaidas. Analogiška išvada darytina ir dėl V. L. Tokia tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų susiklosčiusių nusikalstamų santykių prigimtis neleidžia abejoti tuo, kad S. J. bet koks reikalavimas K. U. grąžinti nuteistojo patirtas išlaidas yra neteisėtas, neatitinkantis CK 6.3 straipsnio 1 dalyje numatytų prievolės dalykui keliamų reikalavimų, todėl jis negalėtų ginti savo neva pažeistų teisių civiline tvarka. S. J. ir nukentėjusiųjų išankstinių susitarimų, kuriais aptarta, kokia tvarka bus skirstomi pinigai, gauti V. L. ir K. U. teikiant seksualines paslaugas, ir nebuvo numatyta jokia išimtis dėl išlaidų atlyginimo ypatumų, jei ginamasis netinkamai vadovautų ir organizuotų prostitucijos veiklą, negalima pripažinti kaip atitinkančių teisėtumo reikalavimus. Pats nuteistasis nesikreipė įstatymų nustatyta tvarka išieškoti iš K. U. ar V. L. jo patirtų išlaidų, jis Švedijos baudžiamajame procese neginčijo 10 300 Švedijos kronų perdavimo K. U.. Toks nuteistojo elgesys kategoriškai patvirtina, kad jis suprato jo turėtų išlaidų nusikalstamą pobūdį. Atsižvelgiant į tai, S. J. gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl tarp ginamojo ir nukentėjusiųjų susiklosčiusių faktinių paskolinių santykių, detalizuojant kokias neva teisėtas išlaidas S. J. patyrė organizuodamas šį „verslą“, yra atmetami kaip nepagrįsti. Nuteistojo inkriminuotų nusikalstamų veiksmų teisiniam vertinimui neturi reikšmės tai, kad K. U. ir V. L. uždirbo iš prostitucijos, taip pat už kokias išvykas į Švedijos Karalystę jis turi pretenzijas nukentėjusiosioms, tuo labiau kad turtinės pretenzijos nėra pagrįstos jokiais objektyviais įrodymais, o tik nuteistojo subjektyviais skaičiavimais. Šiuo atveju akivaizdus neteisėtas reikalavimo pagrindas neleidžia teigti, kad S. J. savo veiksmais vykdė tikrą ar tariamą teisę BK 294 straipsnio prasme, todėl nuteistojo nusikalstamus veiksmus negalima vertinti kaip savavaldžiavimą. Tai paneigia apeliaciniame skunde pateikiamą S. J. ir K. U. 2012 m. balandžio mėn. 18 d., balandžio 24-25 d. telefoninių pokalbių analizę ir jos pagrindu daromą subjektyvią išvadą, kad S. J. manė turintis teisę reikalauti savo investicijų atlyginimo iš nukentėjusiųjų. Vien nuteistojo išreikšti reikalavimai K. U. savaime nereiškia, kad jis turėjo teisės aktais pagrįstą teisę reikalauti iš kito asmens perduoti jam turtą. Byloje nustatytos aplinkybės taip pat nesudaro pakankamo teisinio pagrindo teigti, kad S. J. galėjo sąžiningai klysti dėl reiškiamo reikalavimo prigimties.

101Priešingai nei teigiama nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, 2012 m. balandžio mėn. 18 d., balandžio 24-25 d. telefoniniai pokalbiai neįrodo, kad K. U. besąlygiškai pripažino, jog ji ir V. L. yra skolingos S. J.. Apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizavo minėtų dienų telefoninius pokalbius ir padarė pagrįstas išvadas dėl S. J. neteisėto reikalavimo V. U. grąžinti pinigus (skundžiamo nuosprendžio 28-29 lapai, t. 4, b.l. 67-68). Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde cituoja iš konteksto paimtus atskirus K. U. teiginius, pasakytus telefoninių pokalbių metu, siekdamas pateisinti nuteistojo reikalavimą, tačiau jie nepaneigia S. J. padarytų nusikalstamų veiksmų. Analizuojant visą 2012 m. balandžio mėn. 18 d. telefoninį pokalbį, šio pokalbio pradžia, kai S. J. paklausė K. U. „nu ką, susitvarkei viską?“, o nukentėjusioji atsakė neigiamai, tik įrodo, kad nuteistasis domėjosi, ar K. U. turi jo reikalaujamus pinigus. Tačiau toks nukentėjusiosios atsakymas nepatvirtina, kad ji pripažino esanti skolinga S. J.. Pažymėtina, kad pokalbio dalyviams aiškinantis, kada K. U. turės pinigus, nukentėjusioji sutiko perduoti S. J. reikalaujamą pinigų sumą su sąlyga, kad šis daugiau nebesusieks su ja ir V. L. („<...> aš tau galiu labai greitai atiduot tuos pinigus, jeigu mes daugiau nebekontaktuosim, tu nebeskambinsi nei V, nei man“). Būtent ši aplinkybė yra tikroji K. U. sutikimo duoti S. J. reikalaujamus pinigus priežastis. Be to, K. U. prieštaravo S. J., klausdama nuteistojo, kodėl šis mano, kad pinigai, kurių reikalauja jis, nėra nukentėjusiosios („Ką reiškia ne savo? Visų pirma, jeigu jie būtų tavo, tau būtų teismas juos ir atidavęs“) (t. 1, b.l. 57). Tai, kad po kiekvieno nuteistojo bandymo įtikinti, jog nukentėjusiosios yra skolingos jam, cituojamo apeliacinio skundo 12 lape (t. 4, b.l. 114), K. U. 2012 m. balandžio mėn. 18 d. telefoninio pokalbio metu neprieštaravo jam, taip pat savaime neįrodo, kad ji pripažino nuteistojo skolą. Analogiškos išvados darytinos analizuojant 2012 m. balandžio 25 d. telefoninio pokalbio turinį (t. 2, b.l. 57-59). Nuteistojo gynėjas, vertindamas šį telefoninį pokalbį, vėl parenka atskirus ginamojo teiginius, kuriais jis bando suformuoti K. U. nuomonę dėl susidariusios skolos (apeliacinio skundo 12 lapas, t. 4, b.l. 114), tačiau tokie teiginiai nepripažintini kaip jo teisėtas reikalavimas K. U. grąžinti pinigus. Apeliaciniame skunde akcentuojamas K. U. 2012 m. balandžio 25 d. telefoninio pokalbio metu pasakytas teiginys „gerai, Saulyte, tu turėjai išeiti birželio mėnesį, aš tau juos būčiau atidavus, dabar aš tų pinigų neturiu iš kur paimti, aišku“, tvirtinant, kad dar S. J. atliekant bausmę Švedijos Karalystėje ir jam nepareiškus jokių reikalavimų ar grasinimų dėl pinigų grąžinimo, nukentėjusioji suvokė, kad pinigai jų bendro susitarimo pagrindu priklauso nuteistajam, ir ketino juos grąžinti, tačiau telefoninio pokalbio dieną negalėjo padaryti to. Analizuojant visumą byloje esančių telefoninių pokalbių, negalima sutikti su tokia išvada. K. U. aptariamu teiginiu tik pasakė S. J., kada nukentėjusioji galėjo atiduoti reikalaujamus pinigus. Akivaizdu, kad K. U., iš tikrųjų maniusi, kad pinigai priklauso ne jai, o nuteistajam, nebūtų išleidusi jų, be to, pati savo iniciatyva kreiptųsi į S. J. šiuo klausimu ir atiduotų pinigus jam nekeldama jokių sąlygų. 2012 m. balandžio 24 d. telefoninis pokalbis įrodo, kad nuteistasis reikalavo iš K. U. pinigų, tačiau jame nėra užfiksuotas joks nukentėjusiosios pritarimas pareikštam reikalavimui (t. 2, b.l. 57). Pastebėtina, kad K. U. tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ikiteisminiame tyrime neparodė, kad jai pervesti pinigai, kurie buvo prieš tai pareigūnų paimti iš buto Švedijos Karalystėje, priklauso S. J. (t. 1, b.l. 23-25, 30-35, t. 3, b.l. 94-97). Priešingai – nukentėjusioji viso baudžiamojo proceso metu tvirtino, kad į jos banko sąskaitą pervesti pinigai yra gauti jai teikiant seksualines paslaugas. Ta aplinkybė, kad K. U. parodymais iš dalies nėra remiamasi sprendžiant klausimą, ar ji savo noru užsiėmė prostitucija Švedijos Karalystėje, nėra pakankamas pagrindas apskritai nesivadovauti jos parodymais vertinant dėl S. J. inkriminuoto kaltinimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį teisėtumo ir pagrįstumo.

102Kaip minėta, būtinas turto prievartavimo požymis yra psichinės prievartos panaudojimas vienu iš BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytų būdų. S. J. nuteistas pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį už tai, kad jo psichinė prievarta neteisėtai reikalaujant iš K. U. turto pasireiškė tokiu būdu: 1) 2012 m. balandžio 11 d., apie 14 val., pasakant, kad jis greitai atvyks pas K. U. ir kad ši turi paruošti jam pinigus; 2) 2012 m. balandžio 18 d., apie 11.25 val., grasinant K. U., jeigu ji neperduos reikalaujamų pinigų, privers ją užsiimti prostitucija tam, kad jis galėtų atgauti visus jo organizuotai nusikalstamai veikai išleistus pinigus; 3) 2012 m. balandžio 24 d., apie 9.39 val., ir 2012 m. balandžio 25 d., apie 10.29 val., pasakant, kad K. U. ruoštų pinigus, nes privers nukentėjusiąją susitikti su juo ir perduoti reikalaujamus pinigus.

103BK 181 straipsnio prasme kitokios psichinės prievartos panaudojimas apima įvairius kitokio turinio grasinimus, kurie pasireiškia kaip tyčinis pavojingas poveikis kito asmens psichikai bauginant, kad dėl grasinančiojo tolesnių veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Remiantis K. U. baudžiamajame procese duotais parodymais, S. J. 2012 m. balandžio 11 d., apie 14 val., mobiliojo ryšio telefonu bendraudamas su K. U., nurodė nukentėjusiajai perduoti 10 300 Švedijos kronų ir pasakė, kad greitai atvyks pas ją, todėl turi paruošti jam pinigus (t. 1, b.l. 23-25, t. 3, b.l. 94-97). Tokie nuteistojo pasakyti teiginiai skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai įvertinti kaip kitokios psichinės prievartos panaudojimas prieš nukentėjusiąją. Nagrinėjamu atveju S. J., detalizuodamas savo išreikštą reikalavimą K. U., pasakė, kur nukentėjusioji turės perduoti reikalaujamus pinigus nuteistajam ir kuriuo momentu, t. y. Klaipėdoje, kai jis atvyks į šį miestą. S. J. liepimas K. U. paruošti pinigus yra iš esmės tapatus nuteistojo nurodymui perduoti pinigus. Ikiteisminiame tyrime ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme K. U. neparodė, kad S. J. 2012 m. balandžio 11 d., apie 14 val., savo veiksmais vertė nukentėjusiąją baimintis, kad neįvykdžius reikalavimo, atsiras žalingos pasekmės jai, jos artimiesiems ar jos turtui. Byloje taip pat nesurinkta kitų įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes. Taigi, analizuojant S. J. skundžiamame nuosprendyje inkriminuoto 2012 m. balandžio 11 d., apie 14 val., telefoninio pokalbio metu jo išsakytų teiginių turinį, nėra abejonių, kad nuteistasis išreiškė tik neteisėtą reikalavimą K. U. perduoti 10 300 Švedijos kronų, nenaudodamas kitokios psichinės prievartos BK 181 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į tai, Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. nuosprendis šioje dalyje keičiamas, šalinant nuorodą dėl nuteistojo kitokios psichinės prievartos panaudojimo 2012 m. balandžio 11 d. telefoninio pokalbio metu, nes teismo padarytos išvados neatitinka byloje nustatytų aplinkybių (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 328 straipsnio 3 punktas). Toks skundžiamo nuosprendžio dalies pakeitimas nesudaro pakankamo teisinio pagrindo mažinti S. J. paskirtą bausmę pagal BK 181 straipsnio 1 dalį.

1042012 m. balandžio 24 d., apie 9.39 val., ir 2012 m. balandžio 25 d., apie 10.29 val., telefoninių pokalbių metu S. J. taip pat reikalavo K. U. perduoti skundžiamame nuosprendyje nurodytą pinigų sumą. Be to, 2012 m. balandžio 25 d., apie 10.29 val., S. J. paklausė nukentėjusiosios, ar ji mano, jog nuteistasis paliks ramybėje ją, jei ši neatiduos reikalaujamų pinigų („<...> tu čia galvoji ramiai čia taip <...> paliksiu <...>“). K. U. pasiteiravus, kas gali atsitikti, S. J. atsakė, kad jis pasiims 10 300 Švedijos kronų („o kas bus, nieka nebus, aš pasiimsiu tuos 10 300“) (t. 2, b.l. 58). Vertinant šiuos S. J. teiginius, taip pat pakankamai intensyvų nuteistojo bendravimą su K. U. tuo pačiu klausimu, konstatuotina, kad S. J. buvo suinteresuotas bet kuriuo atveju gauti iš K. U. reikalaujamą pinigų sumą, nenustoti kontaktuoti su nukentėjusiąja ir priversti, kad ši patenkintų jo reikalavimą, nepaisant K. U. nuomonės. Nors nuteistasis konkrečiai nedetalizavo nukentėjusiajai, kokiu būdu jis planavo pasiimti 10 300 Švedijos kronų, tačiau jo išsakyti teiginiai laikytini kaip kitokios psichinės prievartos naudojimas prieš K. U.. Atkreiptinas dėmesys, kad 2012 m. balandžio 25 d., apie 10.29 val., telefoninio pokalbio pradžioje K. U. pranešė S. J., kad ji nusprendė nebebendrauti su nuteistuoju, tačiau S. J. pasakius, kad jis vis tiek pasiims 10 300 Švedijos kronų, nukentėjusioji vėl pradėjo tartis dėl šios pinigų sumos perdavimo S. J. (t. 2, b.l. 57-59). Tai patvirtina, kad nuteistojo pasakyti žodžiai padarė poveikį nukentėjusiajai. Iki šio pokalbio tarp S. J. ir K. U. buvo susiklostę konfliktiniai santykiai, nuteistasis ne kartą skambino nukentėjusiajai neteisėtai reikalaudamas atiduoti jam 10 300 Švedijos kronų. Po vieno iš šių pokalbių K. U. kreipėsi į policiją prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą dėl S. J. veiksmų (t. 1, b.l. 1). Nėra abejonių, kad bendravimas su S. J. K. U. kėlė nepatogumų, veikė jos psichologinę būseną, nes nuteistasis bandė ją neteisėtai paveikti. Aptariamas nuteistojo elgesys vertintinas kaip bauginamojo pobūdžio, leidžiant K. U. suprasti, kad nukentėjusioji turi elgtis pagal S. J. valią, nes nuteistasis vis tiek pasieks savo neteisėtą tikslą bet kokiomis priemonėmis. Aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis, pasakydamas minėtus teiginius K. U., veikė tyčia, siekdamas nukentėjusiajai sukelti baimę, kad neįvykdžius reikalavimo, jai gali atsirasti žalingos pasekmės, pavyzdžiui, psichologinio diskomforto sukūrimas, nuolat nukentėjusiajai skambinant su tuo pačiu reikalavimu, ar besąlyginis privertimas ją perduoti 10 300 Švedijos kronų. To pakanka pripažinti, kad S. J. neteisėtai reikalavo iš K. U. turto vienu iš BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytų psichinės prievartos panaudojimo būdų. S. J. inkriminuotas 2012 m. balandžio 25 d., apie 10.29 val., telefoninio pokalbio metu pasakytas K. U. teiginys ruošti pinigus, kaip ir 2012 m. balandžio 11 d., apie 14 val., telefoninio pokalbio atveju, savaime nelaikytinas kitokios psichinės prievartos panaudojimu, tačiau ši aplinkybė neturi reikšmės vertinant S. J. veiksmus pagal baudžiamąjį įstatymą.

105S. J. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį taip pat inkriminuoti 2012 m. balandžio 18 d., apie 11.25 val., telefoninio pokalbio metu K. U. išsakyti teiginiai, kurie skundžiamame nuosprendyje įvertinti kaip grasinimas nukentėjusiajai, neperdavus reikalaujamų pinigų, priversti ją užsiimti prostitucija tam, kad jis galėtų atgauti visus jo organizuotai nusikalstamai veikai išleistus pinigus. Pritartina S. J. gynėjo apeliacinio skundo teiginiui, kad apygardos teismas nevienareikšmiškai vertino minėto telefoninio pokalbio metu nuteistojo pasakytus teiginius. Skundžiamame nuosprendyje išanalizavus 2012 m. balandžio 18 d., apie 11.25 val., telefoninio pokalbio turinį, konstatuojama, kad nenustatyta, jog K. U. buvo grasinama priversti ją dirbti prostitute, o iš S. J. kalbos galima suprasti, kad nukentėjusiajai visi nuteistojo naudoti prostitucijos organizavimo būdai yra žinomi, todėl S. J. siūlė K. U. pasinaudoti tais būdais ir taip užsidirbti pinigų, kuriuos ji turi atiduoti nuteistajam (skundžiamo nuosprendžio 28 lapas, t. 4, b.l. 67). Grasinimas priversti užsiimti prostitucija ir siūlymas užsiimti tokia veikla savaime nėra tapatūs dalykai. Iš tikrųjų tiek prie bylos pridėtas 2012 m. balandžio 18 d. vykusio telefoninio pokalbio įrašas, tiek jo suvestinė (t. 1, b.l. 57-59) tiesiogiai neleidžia teigti, kad S. J. pasakė K. U., jog jis imsis prievartinio pobūdžio veiksmų siekiant, kad nukentėjusioji užsiimtų prostitucija, jeigu nebus įvykdytas nuteistojo reikalavimas. Kita vertus, negalima ignoruoti nuteistojo teiginių, kad K. U., negalėdama atiduoti reikalaujamos pinigų sumos, žino prostitucijos vykdymo schemą ir gali teikti seksualinio pobūdžio paslaugas, taip uždirbdama pinigų, kuriuos vėliau ji atiduotų S. J.. Įvertinus priežastį, dėl kurios S. J. bendravo su K. U., taip pat tai, kad nuteistasis kelis kartus gabeno nukentėjusiąją prostitucijai į Švedijos Karalystę, darytina išvada, kad S. J., siūlydamas nukentėjusiajai užsiimti prostitucija, darė jai spaudimą kuo greičiau grąžinti iš pradžių 10 300 Švedijos kronų, o vėliau ir likusią jos bei V. L. neva susidariusią skolą. Pastebėtina, kad nuteistasis ne vieną, o kelis kartus išsakė minėtus teiginius, kas leidžia daryti išvadą, kad jis siekė sustiprinti K. U. įsitikinimą, jog ji turėtų užsiimti prostitucija anksčiau S. J. sugalvoto plano pagrindu, tik šiuo atveju K. U., o vėliau ir V. L. pačios iš karto padengtų su prostitucijos veikla atsirandančias išlaidas („investuosi savo pinigus“, „susirinkit <...> šaibas“) (t. 1, b.l. 58-59). Byloje nėra duomenų, kad po paskutinio sugrįžimo iš Švedijos Karalystės K. U. teikė seksualines paslaugas už atlygį, ji savo iniciatyva neišsakė S. J. noro įvykdyti jo reikalavimą tokiu būdu uždirbtais pinigais. Būtent po 2012 m. balandžio 18 d. telefoninio pokalbio K. U. kreipėsi į policiją su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl S. J. veiksmų (t. 1, b.l. 1-2). Ikiteisminiame tyrime nukentėjusioji teigė, kad ji šio telefoninio pokalbio metu suprato, jog jai ir V. L. vėl reikės keliauti į Švedijos Karalystę užsiimti prostituciją, kad galėtų atlyginti visą skolą (t. 1, b.l. 23-25). Ji teisiamajame posėdyje nepaneigė šių parodymų (t. 3, b.l. 94-97). Kaip minėta, nukentėjusioji baudžiamajame procese nepripažino, kad ji yra skolinga nuteistajam kokią nors pinigų sumą. Tokia nukentėjusiosios pozicija nekelia abejonių, kad ji nebuvo suinteresuota gauti pinigus užsiimdama prostitucija ir juos perduoti nuteistajam. Nukentėjusiosios kreipimasis į ikiteisminio tyrimo institucija įrodo, kad ji buvo įbauginta S. J. išreikšto nevienkartinio pasiūlymo užsiimti prostitucija. Pasak nuteistojo gynėjo, S. J. 2012 m. balandžio 18 d. telefoninio pokalbio metu davė K. U. suprasti, kad jam nesvarbu, kokiu būdu ir iš kokių šaltinių nukentėjusiosios gaus pinigus. Kita vertus, iš tikrųjų esant tokiam S. J. siekiui, nesuprantami nuteistojo veiksmai, kai jis kelis kartus pakeltu tonu siūlė nukentėjusiajai ir V. L. užsiimti prostitucija pagal iš esmės analogišką jo anksčiau vykdytą planą. Todėl minėtais nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo teiginiais nepagrįstai siekiama sušvelninti ginamojo išsakytų teiginių prasmę. Iš 2012 m. balandžio 18 d. telefoninio pokalbio turinio taip pat matyti, kad K. U. buvo pasiryžusi duoti S. J. reikalaujamą pinigų sumą (10 300 Švedijos kronų), kad šis nustotų persekioti nukentėjusiąsias dėl neva susidariusios skolos, o nuteistasis suprato, kad K. U. ir V. L. nebenori bendrauti su juo. S. J. buvo pasiryžęs nebekontaktuoti su jomis tik po to, kai nuteistajam bus sugrąžinti reikalaujami pinigai. Analizuodamas šią situaciją, apygardos teismas teisingai nurodė, kad S. J. aptariami veiksmai buvo kaip savotiškos išpirkos reikalavimas, kad nukentėjusiosios nebebus persekiojamos, joms padengus S. J. visą neva skolą. Byloje nėra duomenų, kad K. U. ar V. L. norėjo, jog S. J. netrukdytų joms toliau verstis prostitucija, tačiau tokia klaidinga apygardos teismo išvada neleidžia tvirtinti, kad S. J. nusikalstami veiksmai neteisingai įvertinti pagal baudžiamąjį įstatymą. Esant šioms aplinkybėms, S. J. tyčinis bandymas įtikinti K. U., kad tinkamas ir pagrindinis būdas nukentėjusiajai gauti jo reikalaujamus pinigus užsiimant prostitucija vertintinas kaip kitokios psichinės prievartos panaudojimas. Apygardos teismas taip pat įvertino nuteistojo veiksmus kaip šio psichinės prievartos būdo panaudojimą (skundžiamo nuosprendžio 30 lapas, t. 4, b.l. 69).

106Apygardos teismas, analizuodamas 2012 m. balandžio 18 d., apie 11.25 val., telefoninio pokalbio turinį, nepadarė esminių BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimų, kas leistų teigti, kad S. J. neteisėtai ir nepagrįstai nuteistas pagal BK 181 straipsnio 1 dalį. Dėl anksčiau S. J. išleistų pinigų nusikalstamo pobūdžio, tarp nuteistojo ir K. U. susiklosčiusių santykių, kai nukentėjusioji, prižiūrima jo, Švedijos Karalystėje užsiėmė prostitucija, S. J. gynėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad minėto telefoninio pokalbio metu S. J. siekė atgauti pinigus iš K. U., taip pat kad ji neneigtų neva skolos fakto, neįrodo, kad nuteistasis nepadarė turto prievartavimo.

107Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, naikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. nuosprendį dėl S. J. nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį ar pakeisti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą, perkvalifikuojant nuteistojo nusikalstamus veiksmus iš BK 181 straipsnio 1 dalies į BK 294 straipsnio 2 dalį, nėra teisinio pagrindo.

108Dėl S. J. ir R. T. gynėjų apeliacinių skundų argumentų, susijusių su baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, netinkamu taikymu

109Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

110Perkvalifikavus S. J. ir R. T. dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 307 straipsnio 2 dalyje, į vieną tęstinę nusikalstamą veiką, jiems skirtinos naujos bausmės už šiame baudžiamojo įstatymo straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, taip pat S. J. skirtina nauja galutinė subendrinta bausmė atsižvelgiant į minėtas BK nuostatas bei pasisakant dėl nuteistųjų gynėjų apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų šiuo klausimu.

111S. J. padarė po vieną baigtą nusikalstamą veiką nuosavybei, valdymo tvarkai, susijusiai su dokumentų apyvarta, ir dorovei. Visos nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje ir 307 straipsnio 2 dalyje, yra priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), padarytos veikiant tiesiogine tyčia. R. T. padarė vieną baigtą nusikalstamą veiką dorovei, numatytą BK 307 straipsnio 2 dalyje, veikdamas tiesiogine tyčia. Abu nuteistieji pelnėsi iš dviejų nukentėjusiųjų prostitucijos, t. y. turėjo savanaudiškų paskatų. Kaip minėta, kaltės forma ir rūšis, nusikalstamos veikos motyvas priskiriami aplinkybėms, reikšmingoms parenkant bausmę ir jos dydį. Todėl nors BK 307 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties būtinieji požymiai yra savanaudiškumas ir tiesioginė tyčia, tačiau tai savaime nereiškia, kad šios aplinkybės apskritai turi būti ignoruojamos sprendžiant dėl kaltininkui parinktinos bausmės ir jos dydžio. S. J. ir R. T. padarė vieną tęstinę nusikalstamą veiką, tačiau atsižvelgtina į tai, kad nuteistieji kelis kartus gabeno nukentėjusiąsias iš Lietuvos Respublikos į Švedijos Karalystę. Taigi, nuteistieji siekė, kad neteisėtas pajamų gavimas iš V. L. ir K. U. prostitucijos nebūtų vienkartinio pobūdžio. Nagrinėjamu atveju taip pat būtina įvertinti tą aplinkybę, kad S. J. ir R. T. gabeno du asmenis jų sutikimu prostitucijai, kas rodo didesnį nusikalstamos veikos mastą, norint gauti daugiau neteisėtų pajamų iš kiekvienos kelionės į Švedijos Karalystę. Nuteistųjų gynėjai apeliaciniuose skunduose akcentuoja, kad BK 307 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika buvo mažo organizuoto lygio, tačiau ši aplinkybė nemažina jų padarytų nusikalstamų veiksmų pavojingumo laipsnio. Visų pirma pasakytina, kad pripažinus, jog S. J. ir R. T. nusikalstami veiksmai buvo pakankamai didelio organizuotumo, byloje būtų sprendžiamas klausimas dėl organizuotos grupės, kaip bendrininkavimo formos, inkriminavimo nuteistiesiems. S. J. ir R. T. nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, gabeno nukentėjusiąsias į užsienio valstybę prostitucijai jų sutikimu. Tokiai bendrininkavimo formai konstatuoti nėra būtina nustatyti, kad nusikalstama veika buvo padaryta kažkokiomis ypatingomis aplinkybėmis. Priešingai – užtenka įrodyti, kad nusikalstamą veiką padarė bent du asmenys, veikę kaip vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). S. J., prieš gabendamas kartu su R. T. nukentėjusiąsias, padarė nemažai paruošiamųjų veiksmų, t. y. būtent S. J. sugalvojo V. L. ir K. U. gabenimo į Švedijos Karalystę, turint tikslą joms užsiimti prostitucija, planą, jis tiesiogiai bendravo su nukentėjusiosiomis šiuo klausimu, susitarė su asmeniu, dėl kurio byla išskirta į atskirą tyrimą, dėl automobilio panaudojimo nuvežant nuteistuosius ir nukentėjusiąsias iki Rygos miesto. Be to, jis pirko kelto bilietus į Stokholmą, internetiniuose puslapiuose įkėlė skelbimus dėl nukentėjusių teikiamų seksualinių paslaugų už atlygį bei išnuomodavo butus, kuriuose jos užsiėmė prostitucija. Tokie S. J. paruošiamieji veiksmai rodo, kad jis buvo pakankamai detaliai apmąstęs nusikalstamos veikos darymo aplinkybes, jo tyčia nusikalsti nesusiformavo staiga. R. T., vykdamas kartu su S. J. į Švedijos Karalystę, sutiko su šio sugalvotu planu. Taigi, nuteistųjų nusikalstami veiksmai yra pakankamai didelio pavojingumo lygio. Tokios išvados nepaneigia S. J. ir R. T. gynėjų apeliacinių skundų teiginiai, kad pelnymasis iš nukentėjusiųjų prostitucijos nebuvo konspiruotas ir nereikalavo šiai veikai daryti specialiai tam pritaikytų priemonių (nebuvo slepiami asmens duomenys, buvo vykstama kartu su nukentėjusiosiomis asmens, kurio byla išskirta į atskirą tyrimą, automobiliu neslepiant kelionės fakto). Nors V. L. ir K. U. buvo gabenamos į užsienio valstybę, kur prostitucija nėra draudžiama, tačiau pasinaudojimas kitos valstybės teisinio reglamentavimo ypatumais nemažina nuteistųjų nusikalstamų veiksmų pavojingumo, tuo labiau kad pelnymasis iš kito asmens prostitucijos yra draudžiamas Švedijos Karalystėje. Nuteistųjų gynėjai apeliaciniuose skunduose teigia, kad nukentėjusiųjų gabenimo būdas buvo pasirinktas, nes jos arba neturėjo, arba nenorėjo investuoti savo lėšų apmokėti kelionei į Švedijos Karalystę bei pasirinko kitą atvykimo į užsienio valstybę būdą. S. J., žinodamas, kad V. L. ir K. U. dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių nesusimoka kelionės į Švedijos Karalystę išlaidų, turėjo galimybę apsispręsti negabenti nukentėjusiųjų, neapmokėti tokių išlaidų. Kita vertus, nuteistasis elgėsi priešingai, taip parodydamas savo pasiryžimą daryti nusikalstamą veiką, panaudojus bet kokius pradinius pinigų gavimo šaltinius. R. T. gynėjas, apeliaciniame skunde siekdamas nepagrįstai sumažinti ginamojo kaltės laipsnį dėl šios nusikalstamos veikos padarymo, tvirtina, kad jis tiesiogiai niekada negavo pajamų iš nukentėjusiųjų pelnymosi prostitucija, o S. J. sumokėdavo R. T. tik iš savo gautos pinigų dalies – už apsaugą. Įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes, nėra abejonių, kad R. T. abu kartus keliavo į Švedijos Karalystę siekdamas gauti neteisėtų pajamų. Tiek S. J., tiek R. T. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad S. J. mokėjo tam tikrą pinigų sumą R. T. būtent už tai, kad jis būtų tame pačiame bute, kuriame nukentėjusiosios teikė seksualines paslaugas klientams už atlygį (t. 3, b.l. 123, 125). Byloje nustatyta, kad S. J. disponuodavo pinigais, kuriuos uždirbdavo V. L. ir K. U., užsiimdamos prostitucija. R. T. suvokė, kad jis gauna pinigus iš R. T. už galimybę padėti spręsti iškilusius klausimus su klientais, t. y. kad pinigai turi nusikalstamą pobūdį. Atsižvelgiant į tai, teigti, kad R. T. negaudavo pajamų iš nukentėjusiųjų prostitucijos, nėra teisinio pagrindo. Vertinant abiejų nuteistųjų nusikalstamų veiksmų pobūdį BK 307 straipsnio 2 dalies prasme, nėra abejonių, kad R. T. nusikalstami veiksmai yra mažiau pavojingi už S. J., tačiau vien tai neleidžia pripažinti, kad R. T. bausmės tikslai gali būti pasiekti jam paskyrus laisvės atėmimo bausmę, lygią jo suėmime išbūtam laikui. Apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje pasisakė dėl BK 181 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių, reikšmingų bausmės skyrimui (skundžiamo nuosprendžio 32 lapas, t. 4, b.l. 71), o S. J. gynėjas apeliaciniame skunde neskundžia ginamajam paskirtų bausmių pagal minėtus baudžiamojo įstatymo straipsnius.

112Skundžiamame nuosprendyje S. J. dėl BK 307 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nurodyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nurodyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte. R. T. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o jo atsakomybę sunkina BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta aplinkybė. S. J. apeliaciniame skunde nepagrįstai akcentuojama išskirtinė nuteistojo parodymų reikšmė nustatant bylai reikšmingas aplinkybes. Pažymėtina, kad apygardos teismas, perkvalifikuodamas nuteistojo nusikalstamus veiksmus iš BK 147 straipsnio 2 dalies į BK 307 straipsnio 2 dalį, rėmėsi ne tik jo parodymais, bet ir kitų byloje surinktų įrodymų visuma, vertino juos tarpusavyje ir padarė išvadą, kad S. J. nusikalto pagal švelnesnę atsakomybę numatantį baudžiamojo įstatymo straipsnį. Pripažįstant, kad nusikalstama veika buvo padaryta bendrininkų grupės, nėra būtina nustatyti, kad nusikalstama veika buvo padaryta kažkokiomis ypatingomis aplinkybėmis. Pasak S. J. gynėjo, gabenant nukentėjusiąsias iš Lietuvos Respublikos, S. J. naudojosi asmens, kurio byla išskirta į atskirą tyrimą, paslaugomis ir automobiliu, o R. T. faktiškai atliko tik keleivio vaidmenį. S. J. turėjo galimybę vienas gabenti V. L. ir K. U. prostitucijai į užsienio valstybę ir joje prižiūrėti nukentėjusiąsias, tačiau jis pasirinko kitą nusikalstamo elgesio variantą. Akivaizdu, kad pasinaudojimas asmens, kurio byla išskirta į atskirą tyrimą, automobiliu palengvino S. J. vykdyti nusikalstamą sumanymą. Be to, R. T. pasikvietimas kartu vykti į Švedijos Karalystę sustiprino S. J. pasiryžimą daryti nusikalstamą veiką. Kaip minėta, R. T. važiavimas kartu su V. L. ir K. U. tame pačiame automobilyje nereiškia, kad šis nuteistasis buvo tik keleivis. Aptariamos S. J. atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimui nėra reikšminga, kad R. T. nedarė esminės įtakos K. U. ir V. L. apsispręsti vykti verstis prostitucija į užsienio valstybę. Remiantis tuo, kas nustatyta, negalima teigti, kad S. J. nusikalstamuose veiksmuose bendrininkų grupės požymis yra gan formalaus pobūdžio.

113Bylos medžiaga patvirtina, kad S. J. ir R. T., darydami BK 307 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nebuvo teisti (t. 2, b.l. 128, 191-193), tačiau jie vėliau buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn Stokholmo teismo 2012 m. sausio 21 nuosprendžiu (t. 1, b.l. 180-188, t. 2, b.l. 129). Po laisvės atėmimo bausmės atlikimo pagal šio teismo nuosprendį S. J. nusikalto prievartaudamas turtą iš K. U.. S. J. anksčiau trauktas administracinėn atsakomybėn keturis kartus (t. 2, b.l. 131-132), o R. T. – net dešimt kartų (t. 2, b.l. 195-200). Abu nuteistieji nusikalstamų veikų padarymo metu nedirbo (t. 2, b.l. 136, t. 3, b.l. 2). S. J. oficialiai įsidarbino 2013 m. balandžio 3 d., o R. T. iki sulaikymo ir vėliau taikyto suėmimo neturėjo jokių oficialių darbinių santykių. Vien S. J. įsidarbinimas ir oficialių pajamų gavimas nėra ta aplinkybė, kuri iki minimumo sumažina jo asmenybės pavojingumą. Nuteistųjų gynėjų apeliaciniuose skunduose akcentuojamas ginamųjų amžius nusikalstamų veikų padarymo metu (23-24 metai) nelaikytinas itin jaunu. S. J. ir R. T. nusikalsdami buvo subrendusios asmenybės, supratusios savo nusikalstamų veikų pavojingumą. Tai, kad po nusikalstamos(-ų) veikos(-ų) padarymo iki R. T. ir S. J. sulaikymo praėjo keleri metai, per kuriuos jie daugiau nepažeidė baudžiamojo įstatymo, nesudaro pakankamo pagrindo itin švelninti jų teisinę padėtį.

114Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių gali būti pagrindas švelninti bausmę atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribose (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-256/2009, 2K-503/2010, 2K-315/2013). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nustatomas pagrindas konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus ir pagal formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu kaip tokiu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismas vertina, ar proceso trukmė atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus, yra suformuluoti daugelyje šio teismo išnagrinėtų bylų. Tokie kriterijai paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (Sorvisto prieš Suomiją (Sorvisto v. Finland, no 19348/04, judgement of 13 January 2009); Meilus prieš Lietuvą (Meilus v. Lithuania, no 53161/99, judgement of 6 November 2003 ir kt.). Pažymėtina, kad išvadą dėl konkretaus proceso (ne)atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-109/2013, 2K-315/2013).

115Šioje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas 2012 m. balandžio 19 d. (t. 1, b.l. 1), o byla kartu su kaltinamuoju aktu perduota į apygardos teismą 2014 m. balandžio 17 d. (t. 3, b.l. 25). Priešingai nei teigiama S. J. ir R. T. gynėjų apeliaciniuose skunduose, ikiteisminio tyrimo metu buvo ne tik apklaustos nukentėjusiosios, bet ir atliekami kiti ikiteisminio tyrimo veiksmai. Kadangi nusikalstamos veikos, susijusios su V. L. ir K. U. gabenimu į Švedijos Karalystę užsiimti prostitucija, apėmė kelių valstybių teritorijas, todėl buvo kreiptasi į Latvijos Respublikos ir Švedijos Karalystės kompetetingas teisėsaugos institucijas, siekiant gauti šiai bylai reikšmingus duomenis (t. 1, b.l. 99-100, 148). Gautų duomenų pagrindu atliktos liudytojų ir papildomos nukentėjusiųjų apklausos. Atsižvelgiant į ikiteisminiame tyrime tirtų nusikalstamų veikų skaičių ir pobūdį, V. L. ir K. U. gabenimo į Švedijos Karalystę užsiimti prostitucija ypatumus, atliktų procesinių veiksmų skaičių, negalima pripažinti, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo vilkinamas ar neatliktas per protingą laiką. S. J. ir R. T. 2014 m. vasario 27 d. įgijo įtariamųjų statusą, įteikus jiems pranešimus apie įtarimą (t. 2, b.l. 63-64, 142-143). Iki tol dėl S. J. du mėnesius buvo taikomos kelios neviešo pobūdžio procesinės prievartos priemonės, numatytos BPK 158 ir 160 straipsniuose (t. 2, b.l. 49-50). Iki R. T. sulaikymo dėl šio nuteistojo nebuvo taikomos tokios procesinės prievartos priemonės. Darytina išvada, kad S. J. ir R. T. iki įtariamųjų statuso įgijimo nepatyrė neproporcingų jų teisių suvaržymų. Nutiestiesiems tiesiogiai pradėjus dalyvauti baudžiamajame procese, ikiteisminis tyrimas buvo užbaigtas per mažiau kaip du mėnesius. Dėl šių priežasčių vien ta aplinkybė, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2012 m. balandžio 19 d., o jiems pranešimai apie įtarimą buvo įteikti beveik po dvejų metų, savaime neįrodo, kad buvo suvaržyta nuteistųjų teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Nuteistųjų gynėjų apeliaciniuose skunduose pateikiama subjektyvi nuomonė, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas vangiai ir neprofesionaliai, atmetama kaip nepagrįsta. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras. Vykdydamas minėtas funkcijas, prokuroras sprendžia dėl ikiteisminio tyrimo krypties ir apimties, kada tikslinga asmenis pripažinti įtariamaisiais, kad nebūtų pakenkta ikiteisminiam tyrimui. Pasirinkta ikiteisminio tyrimo taktika, kai S. J. ir R. T. beveik po dvejų metų buvo sulaikyti ir vėliau suimti, nors iki tol net nebuvo šaukiami į apklausą, neleidžia tvirtini, kad nuteistųjų teisės ikiteisminiame tyrime buvo suvaržytos.

116Nuo bylos kartu su kaltinamuoju aktu gavimo apygardos teisme iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo praėjo mažiau nei devyni mėnesiai. Per šį laiką iš viso vyko šeši teisiamieji posėdžiai (2014 m. birželio 13 d., 2014 m. liepos 9 d., 2014 m. spalio 3 d., 2014 m. spalio 17 d., 2014 m. lapkričio 17 d. ir 2014 m. gruodžio 9 d.). Į pirmą teisiamąjį posėdį neatvyko abi nukentėjusiosios, tačiau V. L. dar 2014 m. gegužės 20 d. pateikė ( - ) gimnazijos pažymą, kad teismo posėdžio laiku jai vyks valstybinis egzaminas (t. 3, b.l. 73-74). Taigi, V. L. negalėjo dalyvauti minėtos dienos teisiamajame posėdyje dėl objektyvios priežasties. Apygardos teismas, priimdamas nutartį atvesdinti K. U. (t. 3, b.l. 82), ėmėsi priemonių užtikrinti nukentėjusiosios dalyvavimą baudžiamajame procese. Be to, 2014 m. birželio 13 d. teisiamajame posėdyje S. J. ir R. T., turėdami galimybe duoti parodymus dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, sutiko pasinaudoti šia teise tik apygardos teismui apklausus nukentėjusiąsias (t. 3, b.l. 80). Tai rodo, kad įrodymų tyrimas šioje byloje neprasidėjo iš dalies ir dėl nuteistųjų pasirinktos pozicijos. 2014 m. liepos 9 d., 2014 m. spalio 3 d. ir 2014 m. spalio 17 d. buvo atliekamas byloje surinktų įrodymų tyrimas (t. 3, b.l. 94-101, 120-126, 127-130), o 2014 m. lapkričio 17 d. ir 2014 m. gruodžio 9 d. buvo skelbiamos valstybinio kaltintojo ir gynybos baigiamosios kalbos, sakomi nuteistųjų paskutiniai žodžiai (t. 4, b.l. 1-5, 14-15). Išanalizavusi visą bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme eigą, teisėjų kolegija nenustatė, kad V. L. ar K. U. elgesys itin pailgino procesą šioje baudžiamojo proceso stadijoje. Tokios išvados nepaneigia ta aplinkybė, kad K. U. 2014 m. spalio 3 dienos antroje pusėje nedalyvavo teisiamajame posėdyje dėl jos blogos savijautos (t. 3, b.l. 126). Pertraukos tarp teisiamųjų posėdžių nebuvo pernelyg ilgos, ilgesnės pertraukos tarp 2014 m. liepos 9 d. ir 2014 m. spalio 3 d. teisiamųjų posėdžių priežastimis laikytinos proceso dalyvių turėtos atostogos ir teisėjo užimtumas. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, S. J. ir R. T. skirtinų bausmių dydžių nėra teisinio pagrindo mažinti dėl baudžiamojo proceso trukmės, kuri yra pateisinama ir objektyvi.

117Nuteistųjų gynėjai apeliaciniuose skunduose taip pat akcentuoja, kad ginamiesiems buvo ilgą laiką taikoma griežčiausia kardomoji priemonė juos įtariant (kaltinant) padarius BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nors toks kaltinimas byloje nepasitvirtino. BPK 121 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo ar jos termino pratęsimo, analizuoja byloje surinktus duomenis ir vertina juos tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenį įtarti ar kaltinti jį padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau nesprendžia kaltės klausimo iš esmės, nes tai daroma išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme. Visų pirma pasakytina, kad ta aplinkybė, jog S. J. ir R. T. nusikalstami veiksmai perkvalifikuoti pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą, neįrodo, kad jiems nepagrįstai buvo taikoma kardomoji priemonė – suėmimas. Teismai, skirdami nuteistiesiems šią kardomąją priemonę ir pratęsdami jos terminą, nevertino jų veiksmų atitikimą BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėčiai, o prekyba žmonėmis ir pelnymasis iš asmens prostitucijos turi tam tikrų tarpusavio panašumų. Iš byloje esančių teismų nutarčių matyti, kad spręsdami kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo, jo termino pratęsimo klausimą ar nagrinėdami skundus dėl priimtų nutarčių, teismai analizavo visumą BPK 122 straipsnyje nurodytų reikšmingų aplinkybių, o ne tik S. J. ir R. T. inkriminuotų nusikalstamų veikų sunkumą. Šiame kontekste pasakytina, kad BK 307 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), tačiau sankcijoje nustatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas, kurios maksimalus dydis pakankamai didelis – iki šešerių metų. Nėra abejonių, kad taikant kardomąją priemonę – suėmimą, nuteistieji patyrė tam tikras neigiamas pasekmes, pavyzdžiui, nutrūko S. J. darbiniai santykiai, apribotas nuteistųjų bendravimas su artimaisiais, tačiau šių pasekmių atsiradimas nelaikytinas kaip jų teisinę padėtį itin lengvinanti aplinkybė. R. T. gynėjo apeliacinio skundo teiginys, kad šiuo atveju buvo atimta ginamojo galimybė susirasti darbą, yra deklaratyvus, nes nuteistasis, iki sulaikymo niekada oficialiai nedirbęs ir būdamas išbrauktas iš bedarbių sąrašo darbo biržoje, nedėjo didelių pastangų turėti oficialių darbą. Be to, skundžiamu nuosprendžiu S. J. ir R. T. išbūtas laikas laikiname sulaikyme ir suėmime yra įskaitytas į jiems paskirtas bausmes, taip atitinkamai sumažinant jiems likusį bausmių laiką.

118Įvertinus visas anksčiau aptartas aplinkybes, pripažintina, kad S. J. ir R. T. už BK 307 straipsnio 2 dalyje numatytos tęstinės nusikalstamos veikos padarymą skiriamos laisvės atėmimo bausmės, kurių dydžiai atitinka skundžiamu nuosprendžiu paskirtų mažiausių laisvės atėmimo bausmių dydžius pagal BK 307 straipsnio 2 dalį. R. T. gynėjo apeliaciniame skunde cituojami atskiri teismų priimti procesiniai sprendimai šios kategorijos bylose nėra reikšmingi, nes juose nustatytos aplinkybės neatitinka šioje byloje nustatytų aplinkybių.

119R. T. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat deklaratyviai prašo taikyti ginamajam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti jam švelnesnę laisvės atėmimo bausmę, lygią jo kardomojoje priemonėje – suėmime išbūtam laikui. Pastebėtina, kad BK 307 straipsnio 2 dalies sankcijoje nėra numatyta minimali laisvės atėmimo bausmės riba, o pagal BK 50 straipsnio 2 dalį terminuoto laisvės atėmimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvidešimties metų. Taigi, už BK 307 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką kaltininkui gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė nuo trijų mėnesių iki šešerių metų. Byloje R. T. taikoma griežčiausia kardomoji priemonė daugiau nei vienerius metus. Esant tokioms aplinkybėms, nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo prašymas taikyti ginamajam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas yra nelogiškas. Be to, byloje nenustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, rodančių, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas R. T. už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

120S. J. galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė skirtina didesnė nei ketverių metų. BK 75 straipsnis neleidžia atidėti paskirtos bausmės vykdymą, jei kaltininkui buvo paskirta tokio dydžio laisvės atėmimo bausmė. Todėl S. J. gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl šio baudžiamosios teisės instituto taikymo galimybės nėra reikšmingi, tuo labiau kad jie yra iš esmės analogiški argumentams, kuriais prašoma paskirti nuteistajam švelnesnę bausmę. Įvertinus R. T. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir pobūdį, jo asmenybę charakterizuojančius duomenis, nuteistajam taikyti BK 75 straipsnio nuostatas taip pat nėra teisinio pagrindo.

121Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1-3 punktais,

Nutarė

122Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. nuosprendį:

123Perkvalifikuoti S. J. nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 307 straipsnio 2 dalyje (dėl nukentėjusiųjų gabenimo prostitucijai 2011 m. birželio ir liepos mėn.) į vieną tęstinę nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 307 straipsnio 2 dalyje, ir S. J. paskirti laisvės atėmimą 3 metams ir 6 mėnesiams.

124Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. nuosprendžio dalį dėl S. J. atlikto bausmių bendrinimo ir išspręsti šį klausimą tokiu būdu:

125Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, S. J. šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu su bausmėmis, paskirtomis Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį, bei S. J. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

126Perkvalifikuoti R. T. (R. T.) nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 307 straipsnio 2 dalyje (dėl nukentėjusiųjų gabenimo prostitucijai 2011 m. birželio ir liepos mėn.) į vieną tęstinę nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 307 straipsnio 2 dalyje, ir R. T. paskirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

127Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. nuosprendžio dalį dėl R. T. atlikto bausmių bendrinimo.

128Taip pat pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. nuosprendžio dalį, susijusią su S. J. nuteisimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 straipsnio 1 dalį, pašalinant iš nuosprendžio aprašomosios dalies aplinkybę, kad 2012 m. balandžio 11 d., apie 14 val., bendraudamas mobiliojo ryšio telefonu su K. U., S. J. panaudojo kitokią psichinę prievartą.

129Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

130Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. pagal BK 307 straipsnio 2 dalį (nukentėjusiųjų gabenimas prostitucijai 2011... 3. pagal BK 307 straipsnio 2 dalį (nukentėjusiųjų gabenimas prostitucijai 2011... 4. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams,... 5. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – 40 parų areštu.... 6. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto... 7. R. T. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 307... 8. pagal BK 307 straipsnio 2 dalį (nukentėjusiųjų gabenimas prostitucijai 2011... 9. pagal BK 307 straipsnio 2 dalį (nukentėjusiųjų gabenimas prostitucijai 2011... 10. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos... 11. Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją... 12. S. J. ir R. T. nuteisti už tai, kad jie kartu su asmeniu, kurio byla išskirta... 13. S. J., R. T. ir asmuo, kurio byla išskirta į atskirą tyrimą, veikdami... 14. S. J. ir R. T. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK... 15. Be to, S. J. ir R. T. nuteisti už tai, kad jie kartu su asmeniu, kurio byla... 16. S. J., R. T. ir asmuo, kurio byla išskirta į atskirą tyrimą, veikdami... 17. S. J. ir R. T. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK... 18. Be to, S. J. nuteistas už tai, kad jis, neturėdamas teisėto pagrindo,... 19. S. J., žinodamas, kad Švedijos Karalystės teisėsaugos pareigūnai 2012... 20. 2012 m. balandžio 11 d., apie 14 val., bendraudamas mobiliojo ryšio telefonu... 21. 2012 m. balandžio 18 d., apie 11.25 val., bendraudamas mobiliojo ryšio... 22. 2012 m. balandžio 24 d., apie 9.39 val., ir 2012 m. balandžio 25 d., apie... 23. S. J. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 181... 24. Be to, S. J. nuteistas už tai, kad jis iki 2014 m. vasario 26 d., tikslus... 25. S. J. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 302... 26. Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo... 27. S. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 147... 28. S. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 147... 29. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti... 30. R. T. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 147... 31. R. T. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 147... 32. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti... 33. Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, perkvalifikuodamas S. J.... 34. Pasak prokuroro, teismas padarė tik iš dalies teisingą išvadą, kad... 35. Prokuroras cituoja teismų praktiką dėl BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytos... 36. Apibendrinant apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas vertino įrodymus... 37. S. J. gynėjas apeliaciniame skunde prašo:... 38. 1) panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. nuosprendžio... 39. 2) pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. nuosprendžio... 40. Subendrinti šią bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu su 40 parų arešto... 41. 3) Netenkinus apeliacinio skundo 1-ame punkte išdėstyto prašymo, prašo... 42. Subendrinti šią bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu su 40 parų arešto... 43. 4) Netenkinus apeliacinio skundo 2-ame punkte arba 2-ame ir 1-ame punktuose... 44. Subendrinti šias bausmes dalinio bausmių sudėjimo būdu su 40 parų arešto... 45. S. J. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, pripažindamas... 46. Apeliaciniame skunde aprašyti skundžiamo nuosprendžio argumentai, kuriais... 47. Pasak nuteistojo gynėjo, tai, kad S. J. manė turintis teisę reikalauti savo... 48. Tvirtina, kad skundžiamame nuosprendyje padarytos trejopos, viena kitai... 49. Apeliaciniame skunde cituojamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1996 m.... 50. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, kvalifikuodamas... 51. Paskutinėje apeliacinio skundo dalyje teigiama, kad teismas, paskirdamas S. J.... 52. Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo nustatytų S. J. atsakomybę... 53. S. J. gynėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad paskyrus nuteistajam... 54. Nuteistojo R. T. gynėjas apeliaciniame skunde prašo:... 55. 1) panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. nuosprendį dėl... 56. 2) netenkinus tokio prašymo, pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m.... 57. R. T. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad skundžiamu nuosprendžiu... 58. R. T. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su jo ginamojo... 59. Toliau nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde aptariamas netinkamas BK 63... 60. Pacitavęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinę nutartį baudžiamojoje... 61. Teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, prokurorė prašė... 62. Nuteistųjų S. J. ir R. T. gynėjai prašė jų apeliacinius skundus tenkinti,... 63. Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmetamas, o... 64. Dėl S. J. ir R. T. nuteisimo pagal BK 307 straipsnio 2 dalį... 65. Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su apygardos teismo išvada, kad S.... 66. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo... 67. Pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio BK 147 straipsnio 1 dalį... 68. BK 307 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas turėjo... 69. Teismų praktikoje išaiškinta, kad prekyba žmonėmis yra vienas iš... 70. S. J. ir R. T. byloje buvo pareikštas kaltinimas, kad jie bylai reikšmingu... 71. 1) pasinaudodami nukentėjusiųjų V. L. ir K. U. priklausomumu bei... 72. 2) pasinaudodami V. L. ir K. U. priklausomumu bei pažeidžiamumu, panaudodami... 73. Taigi, S. J. ir R. T. dėl abiejų nusikalstamų veikų padarymo buvo... 74. Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad panaudojus apgaulę, K. U. ir V. L.... 75. Teisėjų kolegija, analizuodama S. J. ir R. T. pareikštų kaltinimų turinį,... 76. Byloje nėra surinkta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad V. L. ir K. U.... 77. Sprendžiant klausimą, ar V. L. ir K. U. 2011 m. birželio ir liepos mėn.... 78. S. J. ir R. T. taip pat inkriminuotas V. L. ir K. U. valios palenkimo būdas... 79. Teismų praktikoje išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti... 80. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, apygardos teismas pagrįstai kvalifikavo... 81. Dėl R. T. gynėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pakartotiniu R.... 82. R. T. gynėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad skundžiamu... 83. Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą baudžiamasis procesas negali būti... 84. R. T. kartu su S. J. nuteistas Stokholmo teismo 2012 m. sausio 21 nuosprendžiu... 85. Dėl R. T. nuteisimo pagal BK 307 straipsnio 2 dalį... 86. R. T. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat be pagrindo tvirtina, kad byloje... 87. Šioje byloje R. T. ir S. J. nuteisti pagal BK 307 straipsnio 2 dalį kaip... 88. S. J. teisiamajame posėdyje parodė, kad prieš 2011 m. birželio mėn.... 89. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. T. veiksmuose yra... 90. Dėl S. J. ir R. T. gynėjų apeliacinių skundų argumentų, susijusių su... 91. S. J. ir R. T. gynėjai apeliaciniuose skunduose teigia, kad ginamųjų... 92. Pačia bendriausia prasme tęstinė nusikalstama veika – tai veika,... 93. Apygardos teismas, kvalifikuodamas S. J. ir R. T. veiksmus, padarytus 2011 m.... 94. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus ir jais... 95. Apibendrindama ir vadovaudamasi teismų praktika šios kategorijos bylose,... 96. Dėl S. J. nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį... 97. BK 181 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas... 98. BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas... 99. S. J. gynėjas apeliaciniame skunde pateikia prieštaringus prašymus dėl... 100. Stokholmo teismo 2012 m. sausio 21 nuosprendžiu byloje Nr. B 17373-11 S. J.... 101. Priešingai nei teigiama nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, 2012 m.... 102. Kaip minėta, būtinas turto prievartavimo požymis yra psichinės prievartos... 103. BK 181 straipsnio prasme kitokios psichinės prievartos panaudojimas apima... 104. 2012 m. balandžio 24 d., apie 9.39 val., ir 2012 m. balandžio 25 d., apie... 105. S. J. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį taip pat inkriminuoti 2012 m. balandžio... 106. Apygardos teismas, analizuodamas 2012 m. balandžio 18 d., apie 11.25 val.,... 107. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, naikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015... 108. Dėl S. J. ir R. T. gynėjų apeliacinių skundų argumentų, susijusių su... 109. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju... 110. Perkvalifikavus S. J. ir R. T. dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 307... 111. S. J. padarė po vieną baigtą nusikalstamą veiką nuosavybei, valdymo... 112. Skundžiamame nuosprendyje S. J. dėl BK 307 straipsnio 2 dalyje numatytos... 113. Bylos medžiaga patvirtina, kad S. J. ir R. T., darydami BK 307 straipsnio 2... 114. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką pernelyg ilga... 115. Šioje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas 2012 m. balandžio 19 d. (t. 1,... 116. Nuo bylos kartu su kaltinamuoju aktu gavimo apygardos teisme iki skundžiamo... 117. Nuteistųjų gynėjai apeliaciniuose skunduose taip pat akcentuoja, kad... 118. Įvertinus visas anksčiau aptartas aplinkybes, pripažintina, kad S. J. ir R.... 119. R. T. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat deklaratyviai prašo taikyti... 120. S. J. galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė skirtina didesnė nei... 121. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 122. Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. nuosprendį:... 123. Perkvalifikuoti S. J. nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos... 124. Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. nuosprendžio dalį... 125. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 4... 126. Perkvalifikuoti R. T. (R. T.) nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos... 127. Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. nuosprendžio dalį... 128. Taip pat pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d.... 129. Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.... 130. Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. nuosprendžio dalį...