Byla 2A-577-553/2014

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Andriaus Ignoto ir Astos Radzevičienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namų apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-07-10 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1623-235/2013 pagal ieškovės L. B. ieškinį atsakovui Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namams dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, tretieji asmenys N. A., R. K., K. B., išvadą duodančios institucijos Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovė, patikslinusi ieškinio reikalavimus, prašė pripažinti, kad ji iš darbo Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose kineziterapeutės pareigų 2012-08-14 atsakovo Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namų buvo atleista neteisėtai ir nepagrįstai; grąžinti ją į darbą, t. y. kineziterapeutės pareigas Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, ir iš atsakovo jos naudai priteisti vidutinį darbo užmokestį (1 394,89 Lt per mėn., atskaičius mokesčius) už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, priteisti jos naudai 10 000 Lt neturtinę žalą bei turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad ji pas atsakovą dirbo kineziterapeute. 2012-03-19 buvo gautas atsakovo jai adresuotas 2012-03-19 pranešimas dėl darbo sutarties nutraukimo, kuriame nurodoma apie jos būsimą atleidimą iš jos užimamų pareigų dėl netinkamos kvalifikacijos. Su atsakovo teiginiais ji nesutiko, nes jos profesinis pasirengimas yra tinkamas tam, kad dirbtų kineziterapeute kūdikių namuose. Atsakovas nepagrįstai nurodė, kad jos kvalifikacija neva neatitinka šiuo metu galiojančių teisės aktų ir nepagrįstai buvo remiamasi Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Tarnybos) 2012-03-12 raštu Nr. D2-2550. 2012-08-16 jai buvo įteiktas 2012-08-14 atsakovo l. e. direktoriaus pareigas priimtas Įsakymas dėl atleidimo iš darbo, kuriame buvo nurodyta, jog ji atleidžiama iš kineziterapeutės pareigų nuo 2012-08-16 pagal Darbo kodekso (toliau – DK) 129 straipsnio 2 dalį. Nesutikdama su minėtu įsakymu, ji kreipėsi į atsakovo sudarytą Darbo ginčų komisiją, tačiau pradinio ieškinio pateikimo dienai ieškovė apie jokį minėtos komisijos priimtą sprendimą nebuvo informuota. Įsakymas dėl atleidimo iš darbo yra visiškai neteisėtas ir nepagrįstas. Iš tiesų ieškovė buvo atleista ne dėl oficialiai nurodytos priežasties (atitinkamo spaudo ar tariamo kvalifikacijos neturėjimo), bet dėl kitų priežasčių (galimai siekiant susidoroti su atsakovui neparankiu asmeniu, ar siekiant atsikratyti priešpensinio amžiaus darbuotoju, sukuriant darbo vietą kitiems, galimai trečiųjų asmenų proteguojamiems ką tik išsilavinimą įgijusiems asmenims). Tokie veiksmai galėjo būti atliekami galimai diskriminuojant ieškovę dėl amžiaus, nes į jos darbo vietą buvo priimtos jauno amžiaus, ką tik atitinkamą išsilavinimą įgijusios merginos, nepaisant to, kad jos priėmimo į darbą dienai taip pat neturėjo atitinkamo spaudo (spaudai įgyti tik neseniai, o minėtos darbuotojos įdarbintos daugiau nei prieš penkis mėnesius), kurio neturėjimas tariamai buvo ieškovės atleidimo priežastis. Galimos diskriminacijos buvimo faktą suponuoja ir tai, kad priimtų į ieškovės vietą dirbti kineziterapeutėmis N. A., R. K. ir K. B. išsilavinimas nebuvo aukštesnis nei ieškovės, priešingai – būtent ieškovė turėjo aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir darbo patirtį, o į jos vietą priimtos darbuotojos tokio išsilavinimo neturėjo ir neturi (baigta koleginių studijų programa) (T. 2, b. l. 190-200).

5Atsakovas su ieškovės reikalavimais nesutiko ir prašė patikslintą ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės atsakovui visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškinys yra nepagrįstas objektyviais teisiniais argumentais, kadangi šiuo atveju su ieškove nutraukiant darbo sutartį buvo tenkintos visos DK 129 ir 130 straipsniuose nurodytos sąlygos. Ieškovė buvo objektyviai netinkama kineziterapeutės darbui atlikti (jos kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai neatitiko tuo metu galiojusių teisės aktų nustatytų reikalavimų), be to, atsakovas buvo ir yra įstatymais bei savo nuostatais įpareigotas neleisti reikiamos kvalifikacijos neturintiems asmenims dirbti darbą, kuriam dirbti atitinkama kvalifikacija yra būtina, todėl ieškovės palikimas darbe būtų pažeidęs tiek darbdavio interesus, tiek ir imperatyvias teisės aktų nuostatas bei viešąjį interesą – visuomenės bei išskirtinai socialiai pažeidžiamos visuomenės grupės – kūdikių ir vaikų, augančių Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose – interesą, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugos jiems būtų teikiamos tik sveikatos priežiūros specialistų, kurių kvalifikacija atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus. Tarnybos byloje pateikti dokumentai, susiję su ieškovės kvalifikacija, laikytini oficialiais rašytiniais įrodymais, be kita ko turinčiais ir didesnę įrodomąją galią. Direktorė J. Z., prieš priimdama įsakymą dėl L. B. atleidimo iš darbo, domėjosi Profesinę kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų sąrašo papildymais, tačiau niekas jai negarantavo, ar tokie papildymai apskritai bus, jei taip, tai kada jie bus, nebuvo aišku ir kokie jie bus. Esant tokiam neapibrėžtumui, atsakovas neturėjo teisės, o kartu ir pareigos išleisti L. B. neapmokamų atostogų neapibrėžtam laikotarpiui. Laukimas teisės aktų pakeitimų, kurie neaišku, ar įvyks, bei ar bus palankūs pačiai L. B., būtų buvęs neproporcingas siekiamam tikslui, t. y. atsakovo pareigai užtikrinti, kad reikiamos kvalifikacijos neturintys asmenys nedirbtų darbo, kuriam dirbti atitinkama kvalifikacija yra būtina. Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose visuomet būdavo sudarytos palankios sąlygos darbuotojams kelti kvalifikaciją, atsakovas absoliučiai neribojo tobulinimosi kursų skaičiaus. Visi darbuotojai, tarp jų ir ieškovė, kuriems buvo reikalingas profesinės kvalifikacijos tobulinimas, pateikdavo atsakovui, kaip darbdaviui, prašymą dėl specialybės tobulinimosi kursų ir būdavo išleidžiami direktorės įsakymu, tobulinimosi laikotarpiui paliekant vidutinį darbo užmokestį. Byloje atsakovo pateiktos sąmatos patvirtina, kad atsakovui skirtos lėšos kvalifikacijos kėlimui dėl pastoviai mažinamo finansavimo nuo 2008 m. ženkliai sumažėjo, o nuo 2010 m. visai nebuvo skiriamos. 2012-08-16, t. y. ieškovės atleidimo iš darbo dieną, galiojo 2011-08-03 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-754 patvirtintas Profesinę kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų sąrašas (toliau – Sąrašas), kurio reikalavimų ieškovės kvalifikacija neatitiko, ieškovės atleidimas iš darbo buvo teisėtas ir pagrįstas, o 2012-12-13 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo Nr. V-1153 atgalinis veikimas yra negalimas. Atsakovas nurodė, kad pateikė argumentus ir rašytinius įrodymus, kurie patvirtina, jog ieškovės atžvilgiu nebuvo diskriminacijos socialinės padėties ir amžiaus pagrindais ir kritiškai vertino 2013-04-09 Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos išvadą, kadangi joje tarnyba, viršydama savo kompetencijos ribas, konstatuoja, kad ieškovė visiškai atitiko visus jai keliamus reikalavimus, nustatytus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003-01-06 įsakymo Nr. V-1 5 punkte, nors šiam klausimui kompetentingos institucijos –Tarnybos išvada byloje yra priešinga. Šios klaidingos išvados pagrindu Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba išdėsto savo argumentus dėl tariamos diskriminacijos ieškovės atžvilgiu buvimo, kurie laikytini prieštaringais bei nepagrįstais. Be ieškovės dėl kvalifikacijos trūkumo buvo atleistos dar dvi darbuotojos, iš kurių viena – taip pat buvo kineziterapeutė. Atsakovo nuomone, dėl to, kad ieškovė dėl savo turimos kvalifikacijos bei ją apibrėžiančių teisės norminių aktų galimų trūkumų pateko į tokią situaciją, kai galbūt turėdama tam tikrą kvalifikaciją negalėjo dirbti kineziterapeute, dėl netinkamo teisinio reguliavimo savo pažeistas teises turėtų ginti ir žalos atlyginimo reikalauti ne iš atsakovo, o iš valstybės, nes ne atsakovas, o atitinkamos valstybinės institucijos yra atsakingos už teisės norminių aktų, susijusių su kvalifikacinių reikalavimų sveikatos priežiūros specialistams nustatymu, priėmimą bei jų keitimą – atsakovas to paveikti negali (T. 3, b. l. 3-16).

6Tretieji asmenys N. A., K. B., R. K. atsiliepimu prašė patikslintą ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas (T. 2, b. l. 42-46).

7Tarnyba savo išvadoje pažymėjo, kad 2011-12-30 buvo sudaryta komisija įvertinti atsakovo teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų atitiktį teisės aktų reikalavimams. Ieškovės, kaip dirbančios kineziterapeute, kvalifikacijos atitiktis teisės aktų reikalavimams 2012 m. sausio – kovo mėnesiais buvo tikrinama atliekant atsakovo patikrinimą ir vertinant Tarnybai atsakovo pateiktus dokumentus. Pati ieškovė į Tarnybą dėl numerio sveikatos specialisto spaudui nesikreipė. Minėto patikrinimo metu nustatyta, kad dokumentai neįrodo teisės aktų nustatyto reikiamo profesinio ieškovės pasirengimo, nes Tarnybai pateikti dokumentai neatitinka Sąrašo 5 punkto reikalavimų kineziterapeutams: pateikti dokumentai rodė, kad ieškovė yra baigusi Sąrašo 1 lentelėje nurodytas studijas, bet pateiktas tobulinimosi kursų sąrašas neatitiko nurodytojo Sąrašo 2 lentelėje. Tarnyba pažymėjo, kad ji ne kartą nuo 2011 m. spalio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. kreipėsi į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją, siūlydama papildyti Sąrašą. Sąrašą patvirtinantis 2003-01-06 įsakymas buvo pakeistas 2012-12-13 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu. Ieškovė 2013-01-22 pateikė Tarnybai prašymą suteikti numerį sveikatos specialisto (kineziterapeuto) spaudui ir 2013-02-15 jai išduota tai patvirtinanti pažyma (T. 1, b. l. 219-220).

8Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba savo išvadoje nurodė, kad ieškovės atžvilgiu atsakovas, būdamos jos darbdaviu, atliko diskriminacinius veiksmus dėl ieškovės socialinės padėties ir amžiaus, ją atleisdamas iš darbo, o į jos vietą priimdamas kitus asmenis. Ieškovė atitiko visus jai keliamus reikalavimus. Tik atitinkamo numerio sveikatos specialisto spaudui neturėjimo faktas negali būti pakankama, teisėta bei svarbi priežastis nutraukti neterminuotą darbo sutartį su ilgametę (beveik 17 metų) darbo patirtį turinčia ieškove pagal DK 129 straipsnį. Ieškovė, lyginant su į jos vietą priimtomis darbuotojomis, turi žymiai didesnę darbo kineziterapeute patirtį, daugiau praktinių įgūdžių bei gilesnių teorinių žinių, taigi jos kvalifikacija objektyviai yra aukštesnė (T. 2, b. l. 160-165).

9Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija savo išvadoje nurodė, kad Tarnyba vertina pateiktus dokumentus, siekdama nustatyti, ar jie patvirtina asmens profesinę kvalifikaciją. Tarnyba vertino atsakovo pateiktus dokumentus ir nustatė, kad jie neatitinka kineziterapeuto bei ergoterapeuto profesinę kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų ar jų rinkinių, nurodytų Sąraše (T. 2, b. l. 166-167).

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-07-10 priėmė sprendimą ieškinį tenkinti iš dalies ir pripažinti, kad ieškovė L. B. iš kineziterapeutės pareigų Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose 2012-08-14 atsakovo Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namų direktoriaus įsakymu Nr. P-224 buvo atleista neteisėtai ir nepagrįstai; grąžinti ieškovę į darbą, t. y. kineziterapeutės pareigas Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose; priteisti ieškovei iš atsakovo 10 574,65 Lt vidutinį darbo užmokestį iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2013-07-10) ir 1 394,89 Lt/ mėn., atskaičius mokesčius, vidutinį darbo užmokestį nuo 2013-07-11 dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisti ieškovei iš atsakovo 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; sprendimą dėl ieškovės grąžinimo į darbą ir priteisimo jai vieno vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio piniginę kompensaciją vykdyti skubiai; priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 3 630 Lt išlaidas už advokato paslaugas; priteisti iš atsakovo valstybės naudai 108,08 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, ir 695 Lt žyminį mokestį. Teismas nustatė, kad ieškovė atitiko Sąrašo Lentelės Nr. 1 5 ir 6 eilutėje nurodytą kvalifikaciją bei Sąrašo 5.2 punktą, taip pat ieškovė yra išklausiusi Sąrašo Lentelės Nr. 2 7 ir 10 eilutėje nurodytos kineziterapeuto rengimą patvirtinančius tobulinimo kursus, t. y. iš viso 348 val., kai pagal Sąrašą pakanka tik 144 val. Be to, ieškovė yra išklausiusi ir daugiau profesinio tobulinimosi kursų (viso 756 val.), kurių nėra objektyvios galimybės laikyti Sąrašo Lentelės Nr. 2 tobulinimosi kursais, nes jie nėra įtraukti į Sąrašo Lentelę Nr. 2. Ieškovė iš darbo buvo atleista dėl kompetencijos trūkumo, tačiau į jos darbo vietą buvo priimti tretieji asmenys, ką tik baigę studijas ir neturintys jokios profesinės – darbinės patirties, nebaigę jokių kvalifikacijos kėlimo kursų. Ieškovė iki atleidimo iš darbo turėjo nepilnus beveik 17 metų nepertraukiamo kineziterapeuto darbo stažą pas atsakovą. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad ji per visą darbo laiką netinkamai atliko savo pareigas (jos tariamas kvalifikacijos trūkumas sukėlė neigiamas pasekmes pacientams ar pan.). Teismas sprendė, kad ieškovė atitiko ir atitinka visus kineziterapeuto profesinei kvalifikacijai keliamus reikalavimus, dėl ko teigti, kad jos profesinis pasirengimas yra netinkamas, ar laikyti, kad tai yra pagrindas atleisti ją iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį, esant netinkamai jos profesinei kvalifikacijai, yra visiškai nepagrįsta ir neteisėta. Ieškovė turėjo būti įspėta apie tai, kad pasikeis (pasikeitė) galiojantys teisės aktai ir ji privalo išklausyti papildomus kursus. Ieškovei, išdirbusiai kineziterapeute beveik 17 metų, turėjo būti sudarytos visos sąlygos tam, kad pakelti savo kvalifikaciją (išklausyti papildomus kursus ir pan.), jei būtų vadovautasi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Tarnyba 2012-12-18 rašte Nr. D12-490-1-(1.25) patvirtino, kad iki 2012-01-05 atlikto neplaninio patikrinimo metu Tarnyba nebuvo nustačiusi atsakovo įstaigoje kineziterapeute dirbusios ieškovės kvalifikacijos neatitikimų tuo metu galiojusių teisės aktų nustatytiems reikalavimams (T. 1, b. l. 123-124). Ieškovės kvalifikacija šiai dienai atitinka teisės normų reikalavimus. Atsakovas nurodė, kad ieškovė buvo atleista ir dėl to, jog neįvykdė 2012-07-13 atsakovo direktoriaus Įsakymo dėl numerio specialisto spaudui gauti Nr. V-68. Tačiau teismas vertino, kad numeris sveikatos specialisto spaudui nėra profesinę kvalifikaciją patvirtinantis duomuo, jis tiesiog būtinas tuo atveju, kai būtina atlikti įrašus medicinos ar farmacijos dokumentuose, siekiant nustatyti sveikatos specialisto tapatybę sveikatos sistemos registruose. Tokių įrašų neatliekant, numeris spaudui nėra būtinas. Teismas sprendė, kad šiuo atveju nebuvo DK 129 straipsnio 2 dalyje numatytos svarbios priežasties, kuri sudarytų pagrindą atsakovui su ieškove nutraukti neterminuotą darbo sutartį ir atleisti ieškovę iš darbo, todėl ieškovė turi būti grąžinta į darbą. Vadovaudamasis DK 297 straipsnio 3 dalimi, teismas nusprendė ieškovei priteisti vidutinį darbo užmokestį, tačiau jį sumažino atsižvelgiant į tai, kad ieškovė ir jos atstovas nagrinėjant šią bylą nepakankamai rūpinosi greitu bylos išnagrinėjimu. Teismas sprendė, jog ieškovė patyrė neturtinę žalą, kadangi atsakovas priėmė neteisėtą sprendimą ir nepagrįstai atleido ieškovę iš darbo esant diskriminaciniams pagrindams dėl amžiaus ir socialinės padėties, ką patvirtino ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. Teismas sumažino ieškovės prašomas priteisti neturtinės žalos dydį, nes į bylą nebuvo pateikti įrodymai, jog po ieškovės atleidimo iš darbo ji kreipėsi į medikus, psichologus ar pan. dėl jos sveikatos pablogėjimo, todėl nėra galimybės tiksliai įvertinti jos patirtų neigiamų fizinio ar dvasinio pobūdžio išgyvenimų laipsnio (T. 3, b. l. 57-64).

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

11Atsakovas (apeliantas) Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namai apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:

121. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, akivaizdžiai prieštaraujančias byloje esantiems įrodymams. Prieidamas prie tokių išvadų, teismas netinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas bei nevertino ieškovės atleidimo iš darbo metu galiojusių norminių teisės aktų nuostatų. Teismas neįvertino aplinkybės, jog sprendimą dėl ieškovės atleidimo DK 129 straipsnio pagrindu atsakovas priėmė ne savo iniciatyva ar įtakotas subjektyvaus teisės aktų nuostatų interpretavimo, o atsižvelgdamas į tam klausimui kompetentingos institucijos, t. y. Tarnybos, atliktos neplaninės priežiūros, vykdytos pas atsakovą, pasėkoje pateiktas išvadas, kad ieškovės turimi dokumentai neatitinka Sąrašo 5 p. reikalavimų kineziterapeutams. Tai, kad ieškovės atleidimo iš darbo dieną jos kvalifikacija neatitiko galiojančių norminių teisės aktų nuostatų, byloje patvirtina Tarnybos 2012-01-05 išvados, kurios buvo patvirtintos ir bylos nagrinėjimo eigoje pateiktose 2013-02-18 ir 2012-06-13 Tarnybos išvadose bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2013-04-09 išvadoje, tačiau teismas į jas neatsižvelgė. Tarnybos byloje pateikti dokumentai, susiję su ieškovės kvalifikacija, laikytini oficialiais rašytiniais įrodymais, kurie turi didesnę įrodomąją galią, kurie šioje byloje jokiais kitais įrodymais nebuvo paneigti. Teismo išvada dėl ieškovės išklausytų kursų prieštarauja išvadai, kurią padarė Tarnyba, įvertinusi tuos pačius ir kitus ieškovės išklausytus kursus. Išklausiusi 2012-05-21 – 06-29 kursus, ieškovė atsakovui nepateikė minėtų kursų išklausymą patvirtinančių dokumentų, tačiau juos pateikė kartu su pradiniu ieškiniu, be to, pati ieškovė po šių kursų išklausymo ir/ar atleidimo iš darbo į Tarnybą dėl šių kursų įvertinimo nesikreipė. Šiuo atveju ieškovės kvalifikacijai neatitinkant teisės aktų nustatytų reikalavimų, t. y. jai neturint teisės aktais įsakmiai nustatytų pažymėjimų (diplomų), buvo pagrindas ją atleisti pagal DK 129 straipsnį, nes šiuo ypatingu atveju atsakovas teisės aktų buvo įpareigotas užtikrinti, kad jo įstaigoje dirbtų tik tie sveikatos priežiūros specialistai, kurie teisės aktų nustatyta tvarka yra įgiję profesinę kvalifikaciją ir turi licencijas, jei jas privalo turėti. Iš 2012-03-12 Tarnybos rašto matyti, kad atsakovui neištaisius 2012-01-02 Tarnybos atlikto neplaninio patikrinimo pas atsakovą nustatytų trūkumų, atsakovo atžvilgiu būtų buvęs priimtas sprendimas nuo 2012-04-10 stabdyti įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencijos Nr. 1128 galiojimą. Tokiu būdu ieškovės palikimas darbe būtų pažeidęs tiek darbdavio interesus, tiek kūdikių ir mažamečių vaikų, augančių atsakovo įstaigoje, interesus, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugos jiems būtų teikiamos tik sveikatos priežiūros specialistų, kurių kvalifikacija atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus. Apeliantas nesutinka su teismo pozicija, kad ieškovė turėjo būti įspėta, kad pasikeis (pasikeitė) galiojantys teisės aktai ir ji privalo išklausyti papildomus kursus. Atsakovo įstaigoje jo darbuotojams buvo visuomet sudarytos palankios sąlygos kelti kvalifikaciją, tokia darbuotojų teisė nebuvo ribojama. Tarnyba iki 2012-01-05 ir neatlikinėjo pas atsakovą jokių patikrinimų, kurių metu būtų tikrinami atsakovo darbuotojų kvalifikacinių reikalavimų atitikimai teisės aktų nuostatoms. 2012-12-13 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo Nr. V-1153 atgalinis veikimas yra negalimas. Teismas neįvertino to, kad atsakovas, priimdamas 2012-07-13 įsakymą Nr. V-68 „Dėl numerio specialisto spaudui gauti“ realizavo savo, kaip darbdavio, teisę patikrinti darbuotojų turimos kvalifikacijos atitiktį teisės aktų reikalavimams. Pasak apelianto, Sąrašas nustato kvalifikacinius reikalavimus atitinkamoms profesijoms ir tik turimos kvalifikacijos pagrindu, t. y. turėdamas profesinę kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus, asmuo gali ne tik įgyti teisę turėti spaudą, bet ir apskritai verstis sveikatinimo veikla. Atsakovas neturėjo jokio kito būdo patikrinti savo darbuotojų kvalifikaciją, jiems patiems asmeniškai nesikreipiant į Tarnybą. Atsakovas turėjo teisę ieškovę atleisti jau anksčiau (2012-05-19), tačiau sudarė galimybę ieškovei išklausyti papildomus kursus ir kreiptis į Tarnybą dėl pakartotinio kvalifikacijos atitikties teisės aktų reikalavimams įvertinimo. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

132. Nustatydamas ieškovei priteistinos kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį, teismas neatsižvelgė į atsakovo specifinį statusą ir ypatingą funkciją. Bet kokių piniginių sumų priteisimas iš atsakovo turi įtakos atsakovo globojamų vaikų teisėms ir teisėtiems interesams. Pernelyg didelės kompensacijos priteisimas atsakovui būtų per sunki našta. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad po atleidimo iš darbo pas atsakovą ieškovė įsidarbino kitoje darbovietėje. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad atleidžiant ieškovę iš darbo jai buvo išmokėta 5 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka.

143. Teismas nemotyvuotai ieškovei priteisė 3 000 Lt žalą iš atsakovo. Teismas nepagrindė, kodėl nagrinėjamu atveju tariamo pažeidimo pripažinimas nėra pakankamas atlyginimas ieškovei už padarytą skriaudą. Teismas nevertino, kad atsakovas pratęsė įspėjimo dėl atleidimo iš darbo terminą nuo 2012-05-19 iki 2012-08-16, sudarydamas ieškovei sąlygas kelti kvalifikaciją. Apeliantas laiko nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovas atleido ieškovę iš darbo esant diskriminaciniams pagrindams dėl amžiaus ir socialinės padėties. Jei atsakovas būtų ribojęs galimybę šiuo atveju naujai priimtos trims darbuotojoms įsidarbinti pas atsakovą kineziterapeutėmis būtent tuo pagrindu, kad jos yra baigusios koleginių, o ne universitetinių studijų programą, atsižvelgiant į Sąrašo reikalavimus, atsakovas būtų pažeidęs draudimą diskriminuoti asmenis dėl jų socialinės padėties (dėl baigtų studijų programos). Trijų naujų darbuotojų, kurios neturėjo spaudo numerių, priėmimo į darbą dieną buvo pasibaigęs atsakovo 2012-07-23 direktoriaus įsakymu nustatytas terminas iki 2012-08-16 pristatyti į įstaigą pažymą dėl suteikto ar nesuteikto spaudo numerio, be to, atsakovui buvo pateikti diplomai, išduoti 2012-06-28, kurie patvirtino, kad minėtų darbuotojų kvalifikacija atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus (Sąrašo 2011-08-03 įsakymo Nr. V-754 ir 2012-12-13 įsakymo Nr. V-1153 redakcijos). Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013-04-09 išvada vertintina kritiškai, nes ši institucija, viršydama savo kompetencijos ribas, konstatavo, kad ieškovė visiškai atitiko visus jai keliamus reikalavimus, nustatytus Sąrašo 5 p., nors šiam klausimui kompetentingos institucijos, t. y. Tarnybos, išvada yra priešinga. Todėl Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos išvados dėl diskriminacijos laikytinos nepagrįstomis.

154. Prašo prijungti naujus įrodymus, nes jų pateikimo būtinybė iškilo po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo (T. 3, b. l. 81-91).

16Ieškovė L. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo: 1) apeliacinį skundą nagrinėti rašytinio proceso tvarka; 2) atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-07-10 sprendimą; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:

  1. Ieškovė atitiko ir atitinka visus kineziterapeuto profesinei kvalifikacijai keliamus reikalavimus, todėl atsakovas neturėjo pagrindo jos atleisti pagal DK 129 straipsnio 2 dalį. Vienintelis reikalavimas, norint įgyti kineziterapeuto kvalifikaciją, yra kineziterapijos studijų baigimas. Nors atsakovas teigia, kad ne savo iniciatyva, o vadovaudamasis Tarnybos vykdytos neplaninės priežiūros pateiktomis išvadomis, priėmė sprendimą atleisti ieškovę iš darbo, tačiau Tarnybos išvadose nebuvo reikalavimo atleisti ieškovę iš darbo, o buvo nurodoma pašalinti nustatytus trūkumus. Atsakovas klaidingai teigia, jos Tarnyba pateikė išvadą, kad ieškovės kvalifikacija nėra tinkama. Tarnyba tik nustatė, kad ieškovei negali suteikti sveikatos priežiūros specialisto spaudo. Kvalifikacijos ir spaudo suteikimo klausimai nėra tapatūs. Siekiant išvengti reglamentavimo klaidos, kursų sąrašas laikytinas pavyzdiniu, o ne privalomu. Atsakovo suteiktas 3 mėnesių papildomas terminas kvalifikacijos tobulinimui nebuvo protingas, kadangi kineziterapeutams kursai vyksta pakankamai retai. Atsakovas 2012-08-14 įsakymu neteisėtai atleido ieškovę, nors iki atleidimo termino buvo likusios dvi dienos, per kurias ieškovė dar turėjo galimybę įvykdyti atsakovo reikalavimus. Nepagrįstas atsakovo teiginys, kad tik Tarnyba kompetentinga spręsti, kurie kursai yra tobulinimosi kursai, o kurie ne, nes joks teisės aktas nenustato Tarnybos kompetencijos vertinti tobulinimosi kursus. Pagal Tarnybos ir atsakovo aiškinimą, ieškovė apskritai neteko galimybės dirbti pagal savo kvalifikaciją, kadangi, pasak atsakovo, ji turi eiti į kursus, kurie pasibaigė prieš 5 metus, kiti ieškovės išklausyti kursai neva netinkami. Įsakymo 2011-08-13 redakcija akivaizdžiai pablogino ieškovės padėtį, tačiau įsakymo tekste nėra nurodyta, kad įsakymas taikomas atgal, t. y. kineziterapeutams, įgijusiems kvalifikaciją iki įsakymo pakeitimo. Iki tol atsakovas ieškovei jokių priekaištų dėl ieškovės kvalifikacijos neturėjo ir tik staiga nuo 2011 m. ieškovės kvalifikacija suprastėjo nežinomu būdu. Pats atsakovas pripažįsta, jog Sąrašo 2 p. nurodo, kad sąrašas skirtas užtikrinti spaudo numerio išdavimo tvarką, bet jokiu būdu nesusijęs su ieškovės kvalifikacijos tikrinimu. Tarnyba, kuriai pateikiami kvalifikacijos kėlimo kursų pažymėjimai, nėra įgaliota tikrinti kursų patikimumo bei vertinti kineziterapeutų kursuose įgytų žinių. Atsakovas netikrino ieškovės profesinio tinkamumo, todėl neteisėtai atleido ją iš darbo. Atitinkamo numerio sveikatos spaudui (ypač nesiverčiant privačia praktika) neturėjimas negali būti priežastis ir pagrindas nutraukti darbo sutartį su specialistu, kurio turima kvalifikacija yra tinkama dirbti atitinkamą darbą (juolab atsižvelgiant į tai, kad ieškovė pas atsakovą dirbo kineziterapeute beveik 17 metų).
  2. Darbuotojas yra silpnesnė šalis ekonomine, socialine prasme. Atsakovo nurodytas faktas, kad jis ieškovei išmokėjo išeitinę kompensaciją, nepaneigia to, jog teismas teisingai priteisė kompensaciją iš atsakovo.
  3. Neigiami dvasiniai išgyvenimai ieškovei nėra kompensuojami vien pripažinus pažeidimą. Neteisėto atleidimo fakto konstatavimas yra pagrindas gauti kompensaciją už priverstinę pravaikštą. Ieškovė įrodė visas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, todėl jai turi būti priteista neturtinė žala. Atsakovas ieškojo vis naujų būdų, kaip atleisti ieškovę iš darbo. Iš tikrųjų atleidimo priežastis buvo ne tariamas profesinės kvalifikacijos neatitikimas galiojančių teisės aktų reikalavimams, bet siekis tokiu būdu susidoroti su kitokią poziciją atsakovo veiklos klausimais turinčia darbuotoja. Apie reikalavimą turėti numerį sveikatos specialisto spaudui (konkrečiai kineziterapeutui) buvo žinoma nuo 2011-08-03, kai įsigaliojo nauja 2003-01-06 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo redakcija, tačiau atitinkamas reikalavimas tokį numerį spaudui įgyti buvo iškeltas tik atsakovo 2012-07-23 įsakymu. Nors ieškovė buvo atleista dėl tariamo kompetencijos trūkumo, tačiau į ieškovės vietą buvo priimti asmenys, ką tik baigę studijas ir neturintys jokios profesinės, darbinės patirties. Ieškovė galėjo būti atleista dėl diskriminacijos dėl amžiau ir socialinės padėties (įgyto išsilavinimo ir socialinės padėties). Savo nesąžiningumą atsakovas dengia vidiniame akte, t. y. atsakovo direktoriaus 2012-07-23 įsakymu Nr. V-68 nustatymo termino spaudo numeriui gauti termino pasibaigimu, nors aukštesnės galios Sąraše reikalavimas gauti numerį spaudui nebuvo pasibaigęs.
  4. Šiuo atveju nėra galimybės tenkinti apeliacinio skundo, nes ieškovė yra grąžinta į darbą pas atsakovą ir šiuo metu jos kvalifikacija atitinka visus teisės aktų reikalavimus.
  5. Atsakovas, teikdamas naujus įrodymus, piktnaudžiauja teise, kadangi turėjo galimybę šiuos įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui (T. 3, b. l. 105-117).

17Išvadą teikianti institucija Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija pateikė atsiliepimą, kad palaiko pirmosios instancijos teismui pateiktame 2013-04-09 rašte Nr. (1.1.39-142)10-3027 išdėstytus argumentus (T. 3, b. l. 118-119).

18Tretieji asmenys ir kitos išvadas teikiančios institucijos atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

20Atsakovas prašo prie bylos prijungti naują įrodymą, t. y. 5 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinės išmokos ieškovei išmokėjimą patvirtinančius dokumentus. Nors iš bylos medžiagos nėra nustatyta, jog minėtas įrodymas negalėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme ar pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti šį įrodymą, ar šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis), tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad šis įrodymas yra reikšmingas nagrinėjamoje byloje ir atsisakymas jį priimti gali sąlygoti neteisingo galutinio procesinio teismo sprendimo priėmimą (CPK 3 straipsnis), todėl apelianto prašymas yra tenkintinas ir minėtas įrodymas yra priimtinas.

21Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl galimai neteisėto ieškovės atleidimo iš darbo atsakovo įstaigoje vadovaujantis DK 129 straipsnio 2 dalimi, t. y. dėl ieškovės nepakankamos kvalifikacijos. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog ieškovės kvalifikacija jos atleidimo dieną buvo tinkama, todėl jos atleidimą iš atsakovo įstaigos pripažino neteisėtu ir įpareigojo ieškovę grąžinti į darbą pas atsakovą. Apeliantas (atsakovas), nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo šį sprendimą panaikinti ir ieškovės ieškinį dėl neteisėto atleidimo atmesti, kadangi ieškovė pagrįstai buvo atleista dėl nepakankamos kvalifikacijos. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad apeliacinis skundas iš dalies pagrįstas.

22Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų įvertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; kt.). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; 2010-03-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; kt.). Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktiniu duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).

23Dėl ieškovės nepakankamos kvalifikacijos

24Ieškovė iš darbo pas atsakovą nuo 2012-08-16 buvo atleista pagal DK 129 straipsnio 2 dalį (T. 1, b. l. 7). 2012-03-19 pranešime dėl darbo sutarties nutraukimo (kurio kopiją ieškovė gavo 2012-03-19) atsakovas nurodė, kad ieškovės profesinis pasirengimas, reikiamas dirbti kineziterapeutu kūdikių namuose, neatitinka šiuo metu galiojančių teisės aktų nuostatų ir ji 2012-05-19 bus atleista iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį, t. y. „Svarbiomis gali būti pripažįstamos tik tos aplinkybės, kurios yra susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, jo elgesiu darbe <...>“. Ieškovei buvo pasiūlyta užimti auklės pareigas (T. 1, b. l. 12).

25Pagrindinis ginčas tarp šalių kilo dėl to, kad atsakovas galimai nepagrįstai nustatė, jog egzistuoja svarbi priežastis, t. y. ieškovės nepakankama kvalifikacija, kad atleisti ieškovę iš darbo atsakovo (darbdavio) iniciatyva, kai nėra ieškovės (darbuotojos) kaltės. Pagal DK 129 straipsnio 1 ir 2 dalis darbdavys gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių, t. y. tų aplinkybių, kurios yra susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, jo elgesiu darbe, apie tai įspėjęs darbuotoją DK 130 straipsnyje nustatyta tvarka. Atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą.

26Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo išaiškinimu, jog tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-04-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; 2009-05-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009, 2011-03-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2011), pažymi, kad DK 129 straipsnyje neatskleistas sąvokos ,,svarbi priežastis“ turinys; straipsnio 2 dalyje tik nurodyta, kokios aplinkybės gali būti pripažįstamos svarbiomis. Be kitų aplinkybių, šioje teisės normoje nurodytos ir tam tikros su darbuotojo asmeniu (jo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, elgesiu darbe) susijusios aplinkybės, kurios konkrečiu atveju gali būti pripažįstamos svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį. Tačiau, kilus ginčui dėl darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumo teisme, priežasčių svarbą turi įrodyti darbdavys (CPK 178 straipsnis). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar tos priežastys yra pakankamai svarbios, kad sudarytų pagrindą nutraukti darbo sutartį. Faktas, jog darbuotojas neturi tam tikro diplomo, pažymėjimo ir pan., pats savaime nėra pagrindas atleisti darbuotoją pagal DK 129 straipsnį, išskyrus atvejus, kada norminių teisės aktų įsakmiai nustatyta, kad tam tikrą darbą dirbti (eiti pareigas) gali tik atitinkamą diplomą, pažymėjimą turintis asmuo. Tokio imperatyvaus, nedviprasmiško ir aiškaus reikalavimo teisės aktuose nebuvimas neįrodo, jog buvo svarbi priežastis nutraukti darbo sutartį su darbuotoju pagal DK 129 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-07-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2013).

27Apeliantas padarė išvadą, kad ieškovės kvalifikacija yra nepakankama dirbti kineziterapeute pas atsakovą, iš esmės vadovaudamasis vienintele aplinkybe, t. y. Tarnybos 2012-03-12 raštu Nr. D2-2550-(7.9), kuriame Tarnyba, be kitų pažeidimų, nurodė, jog ieškovės dokumentai neįrodo reikiamo profesinio pasirengimo Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. dokumentai neatitinka Sąrašo 5 punkto reikalavimų kineziterapeutams – pateikti dokumentai rodo, kad ieškovė yra baigusi Sąrašo 1 lentelėje nurodytas studijas, bet pateiktas tobulinimosi kursų sąrašas neatitinka nurodytojo Sąrašo 2 lentelėje (T. 1, b. l. 12, 45). Minėtu raštu Tarnyba taip pat įspėjo atsakovą, kad negavusi rašte nurodytų dokumentų, Tarnyba priims sprendimą nuo 2012-04-10 sustabdyti atsakovo įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencijos galiojimą (T. 1, b. l. 46). Apeliantas pažymėjo, kad sprendimą dėl ieškovės atleidimo DK 129 straipsnio pagrindu jis priėmė ne savo iniciatyva ar įtakotas subjektyvaus teisės aktų nuostatų interpretavimo, o atsižvelgdamas į tam klausimui kompetentingos institucijos, t. y. Tarnybos, atliktos neplaninės priežiūros, vykdytos pas atsakovą, pasėkoje pateiktas išvadas, kad ieškovės turimi dokumentai neatitinka Sąrašo 5 p. reikalavimų kineziterapeutams. Tačiau akivaizdu, kad viena iš priežasčių, kodėl apeliantas nusprendė atleisti ieškovę, yra galimas atsakovo įstaigos licencijos galiojimo sustabdymas apeliantui nepašalinus Tarnybos po neplaninės apelianto asmens sveikatos priežiūros licencijos sąlygų laikymosi priežiūros vertinimo metu nustatytų ne keleto, o keliolikos trūkumų (T. 1, b. l. 73-75), tarp kurių buvo ir tai, kad ieškovės, kaip kineziterapeutės, kvalifikacija neatitiko Sąrašo 5 p. reikalavimų. Tarnybos atsakovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad „įstaiga pašalino visu pažeidimus, dėl 2 kineziterapeučių gavome pranešimą, kad joms įteikti atleidimo lapeliai, mums to pakako“ (T. 2, b. l. 182).

28Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad jis, kaip asmens sveikatos priežiūros įstaiga, kurio veikla licencijuojama, turi (turėjo) užtikrinti, kad įstaigoje sveikatos priežiūros paslaugas teiktų tik sveikatos priežiūros specialistai, teisės aktų nustatyta tvarka įgiję profesinę kvalifikaciją ir turintys licencijas, jei jas privalo turėti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (toks reikalavimas numatytas Asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklių (Žin., 2007, Nr. 31-1148) 50.5 punkte). Tačiau teisėjų kolegija nesutinka tiek su apelianto, tiek su kitų byloje dalyvaujančių asmenų pozicija, kad Sąrašas (redakcija, galiojusi nuo 2011-08-13 iki 2012-12-19) nuo to laiko, kai ieškovė 2012-03-19 buvo įspėta dėl darbo sutarties nutraukimo, iki to momento, kai ieškovė 2012-08-16 buvo atleista pagal DK 129 straipsnio 2 dalį dėl svarbių priežasčių (nepakankamos kvalifikacijos), buvo tas norminis teisės aktas, kuris imperatyviai nustatė kineziterapeutui keliamus kvalifikacinius reikalavimus. Visų pirma pažymėtina, kad 2011-08-03 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras priėmė įsakymą Nr. V-754, pagal kurį, be kita ko, minėtu Sąrašu (t. y. Profesinę kvalifikaciją patvirtinantis sąrašu) papildė 2003-01-06 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymą Nr. V-1 „Dėl numerio sveikatos specialisto spaudui suteikimo ir panaikinimo taisyklių patvirtinimo“, kuris buvo priimtas „Siekiant racionaliai naudoti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšas, kontroliuoti vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių išrašymą, sveikatos priežiūros paslaugų apskaitą ir nustatyti sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistus, padariusius įrašus medicinos ar farmacijos dokumentuose, jų tapatybę sveikatos sistemos registruose ir informacinėse sistemose, užtikrinti sveikatos specialistų apskaitą planuojant sveikatos priežiūros ir farmacijos žmonių išteklius“. Pagal Sąrašo 2 punktą „Sąrašas naudojamas siekiant užtikrinti, kad spaudo numerį išduodanti institucija galėtų įvertinti, ar asmenų, besikreipiančių dėl specialisto spaudo numerio išdavimo, turimi dokumentai suteikia teisę turėti spaudo numerį“. Taigi Sąrašas buvo sudarytas ne su tikslu imperatyviai norminiame teisės akte nustatyti, kokia tvarka yra įgyjama sveikatos specialisto (šiuo atveju kineziterapeuto) profesinė kvalifikacija. Sąrašo 5 p. nustatyta, kokie dokumentai ar jų rinkiniai patvirtina kineziterapeuto profesinę kvalifikaciją, tačiau vertinti, ar sveikatos specialistas turi šiuos dokumentus ar jų rinkinius, Tarnyba, kaip įgaliota institucija (pagal 2003-01-06 įsakymo Nr. V-1 2.2.1 punktą), turėjo pareigą tik tuo atveju, kai į ją kreipiamasi su prašymu išduoti spaudo numerį (Sąrašo 2 punktas). Tarnybos funkcijos, pagal jos nuostatų (patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011-09-07 įsakymu Nr. V-839) 10 punktą, be kita ko, yra organizuoti ir vykdyti medicinos praktikos licencijavimą, licencijų sąlygų laikymosi priežiūrą, registruoti ir suteikti numerius sveikatos specialisto spaudams. Tarnybai nepriskirta funkcija nustatyti ir teikti kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims išvadą, ar sveikatos specialistas įgijo profesinę kvalifikaciją teisės aktų nustatyta tvarka.

29Tarnyba pirmosios instancijos teismui pateikė paaiškinimą (T. 3, b. l. 29-31), kad „Jei vienas iš įstaigoje dirbančių sveikatos priežiūros specialistų – kineziterapeutų neturi (neturėjo) numerio sveikatos specialisto spaudui ir jo profesinė kvalifikacija neatitinka (neatitiko) teisės aktų keliamų reikalavimų, o kiti analogiškas asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiantys specialistai – kineziterapeutai turi (turėjo) numerius sveikatos specialisto spaudams ir jų profesinė kvalifikacija atitinka (atitiko) teisės aktų keliamų reikalavimus, yra (buvo) pagrindas stabdyti įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją vadovaujantis Asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. V-156 (Žin., 2007, Nr. 31-1148) 37.4 p. (kai licencijos turėtojas nesilaiko licencijuojamos veiklos sąlygų ir licencijos turėtojo pareigų), 46 p. (Įstaiga gali teikti licencijoje nurodytas paslaugas tik pagal galiojančių teisės aktų, reglamentuojančių asmens sveikatos priežiūrą, reikalavimus) ir 50.5 p. (užtikrinti, kad įstaigoje sveikatos priežiūros paslaugas teiktų tik sveikatos priežiūros specialistai, teisės aktų nustatyta tvarka įgiję profesinę kvalifikaciją ir turintys licencijas, jei jas privalo turėti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka)“. Tačiau šiuo atveju ieškovė buvo atleista ne dėl numerio sveikatos specialisto spaudui neturėjimo, o dėl nepakankamos kvalifikacijos, kadangi tokia atleidimo priežastis buvo nurodyta apelianto (atsakovo) 2012-03-19 pranešime dėl darbo sutarties nutraukimo (t. y. įspėjime pagal DK 130 straipsnį), pasiūlyme dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nutraukiant darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį galima remtis tik ta priežastimi, kuri buvo nurodyta įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą. Tokią pozicija pagrindžia 1982 m. TDO konvencijos Nr. 128 ,,Dėl darbo santykių nutraukimo darbdavio iniciatyva“ 9 straipsnio 3 punkto nuostata, pagal kurią darbo ginčus nagrinėjantys organai darbo sutarties nutraukimo dėl gamybinio būtinumo atvejais turi teisę patikrinti, ar darbo sutartis buvo nutraukta dėl svarbių priežasčių. Kita vertus, pareiga nurodyti konkrečias priežastis, dėl kurių darbdavys ketina, o po to ir nutraukia su darbuotoju darbo sutartį, yra reikšminga kaip darbuotojo teisių apsaugos garantija, nes darbuotojas turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties darbdavys ketina nutraukti darbo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-12-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-617/2012). Be to, ir pati atsakovo atstovė, t. y. J. Z., kuri pasirašė 2012-03-19 įspėjimą ir 2012-08-14 įsakymą dėl ieškovės atleidimo, teismo posėdžio metu aiškiai nurodė, kad spaudo neturėjimas ieškovės atleidimo iš darbo nelėmė (T. 2, b. l. 181). Todėl teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kitų šalių argumentų, susijusių su atsakovo direktoriaus 2012-07-23 įsakymo Nr. V-68 „Dėl numerio specialisto spaudui gauti“ taikymu ieškovei.

30Ieškovės kvalifikacijos pakankamumo klausimas turėjo būti sprendžiamas visų pirma atsižvelgiant į jos, t. y. kineziterapeutės, pareiginius nuostatus, patvirtintus apelianto direktorės 2005-06-01 įsakymu (T. 1, b. l. 207-210) (byloje nėra duomenų apie vėlesnės redakcijos kineziterapeuto pareiginius nuostatus, su kuriais ieškovė buvo supažindinta). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad darbo funkcijos yra viena būtinų kiekvienos darbo sutarties sąlygų. Darbo funkcija darbo sutartyje apibrėžiama nurodant darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, pagal kurią dirbs darbuotojas, arba konkrečias pareigas (DK 95 straipsnio 1 dalis). Kvalifikacija darbo teisėje yra suprantama kaip darbuotojo pasirengimo tam tikram darbui laipsnis. Kvalifikacija apibūdinama specialiu išsimokslinimu, pareiginiu laipsniu, vardu. Taigi, kvalifikacijos reikalavimą atskleidžia darbuotojo turimos teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, sukaupta (įgyta) patirtis, reikalinga dirbti tam tikrą darbą. Darbo funkcijos, t. y. kvalifikacijos, nurodymas darbo sutartyje yra svarbus ta prasme, kad iš darbuotojo negali būti reikalaujama atlikti nesulygtą sutartimi darbą. Kvalifikaciniai reikalavimai gali būti nurodomi konkrečios pareigybės aprašyme, pareiginėse institucijose, pareiginiuose nuostatose (DK 228, 232 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-12-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-617/2012). Pagal kineziterapeuto pareiginius nuostatų, patvirtintų apelianto direktorės 2005-06-01 įsakymu, 4 punktą „Kineziterapeuto profesinę kompetenciją sudaro žinios, gebėjimai ir įgūdžiai, kuriuos jis įgyja baigęs kineziterapeuto profesinę kvalifikaciją suteikusias studijas bei nuolat tobulindamas įgytą profesinę kvalifikaciją ir atsižvelgdamas į nuolatinę medicinos mokslo ir praktikos pažangą“. Ieškovė baigė Lietuvos valstybinio kūno kultūros instituto Sportinio fakulteto Kūno kultūros ir sporto studijų programą ir jai buvo suteikta dėstytojo – trenerio kvalifikacija bei išduotas aukštojo mokslo diplomas. Taigi pagal Sąrašo Lentelės Nr. 1 „Kineziterapeuto rengimą patvirtinančios studijų programos“ 5 ir 6 eilutes ieškovė baigė kineziterapeuto rengimą patvirtinančias studijas. Aplinkybę, kad ieškovė nuolat tobulino įgytą kineziterapeuto profesinę kvalifikaciją (kaip to reikalavo jos pareiginiai nuostatai), patvirtina abiejų ginčo šalių į bylą pateikti pažymėjimai apie ieškovės laikotarpiu nuo 2001 m. iki 2012 m. išklausytus 633 val. trukmės tobulinimosi kursus temomis „Vaikų raidos sutrikimų ankstyvoji reabilitacija“, „Kineziterapija /specializacija/ 4 ciklai“, „Tarpdisciplininė vaikų raidos sutrikimų diagnostika ir reabilitacija“, „Cerebrinis paralyžius: diagnostika ir gydymas“ bei „Kineziterapeutų kvalifikacijos tobulinimosi kursai“, „Aktualūs kineziterapijos klausimai“, „Therapy master‘s exercises metodika“, „Mokymosi sutrikimai“, „Kūdikių raidos sutrikimai“, „Cerebrinis paralyžius – aktualūs klausimai“, „Ankstyvojo amžiaus vaikų autizmas“, „Raumenų savybių įvertinimo reikšmė reabilitacijoje ir sporto medicinoje“, „Elektroterapijos ir kineziterapijos metodai gydant skausmą“, „Cerebrinis paralyžius: šiandien aktualūs klausimai“ (T. 1, b. l. 19-23, 25; 127, 129, 130, 132-136, 138, 139, 141-145). Pagal pareiginių nuostatų 3.3 punktą ieškovė turėjo pareigą tobulinti profesinę kvalifikaciją Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. Apeliantas teigia, kad Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose visuomet būdavo sudarytos palankios sąlygos darbuotojams kelti kvalifikaciją, apeliantas absoliučiai neribojo tobulinimosi kursų skaičiaus. Tokia apelianto pozicija reiškia, kad jis leido (neribojo galimybės) darbuotojams tobulinti savo profesinę kvalifikaciją, tačiau nekontroliavo, ar darbuotojai (šiuo atveju ieškovė) tinkamai įgyvendina savo pareigą tobulinti profesinę kvalifikaciją teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002-03-18 įsakymu Nr. 132 patvirtintą Sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimo ir jo finansavimo tvarkos (akto redakcija, galiojusi nuo 2010-02-10 iki 2013-06-27) 16 punktą „Sveikatos priežiūros ar farmacijos įstaigos administracija privalo planuoti įstaigoje dirbančio personalo tobulinimą“. Taigi apeliantas privalo (privalėjo) planuoti savo įstaigos darbuotojų kvalifikacijos tobulinimą. Pažymėtina, kad teismo posėdžio metu Tarnybos atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad darbdavys visada privalo rūpintis darbuotojų kvalifikacija (T. 2, b. l. 83). DK 191 straipsnyje nustatyta, kad darbdavys turi užtikrinti normalias darbo sąlygas, t. y., be kita ko, tinkamas sąlygas norminių teisės aktų nustatyta tvarka kelti profesinę kvalifikaciją ir tobulinti įgūdžius, kad darbuotojai galėtų įvykdyti darbo normas. Todėl yra protinga, teisinga ir sąžininga teigti, kad jei po 2011-08-13 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo Nr. V-754 priėmimo įsigaliojo Sąrašas su kineziterapeuto rengimą patvirtinančių tobulinimosi kursų sąrašu, pagal kurį, pasak apelianto, išimtinai galima buvo priimti sprendimą, ar ieškovės, kaip kineziterapeutės, kvalifikacija yra pakankama, tai apeliantas turėjo pareigą įsitikinti (sukontroliuoti), jog ieškovė laikotarpiu iki 2008 metų (kadangi į Sąrašo lentelę Nr. 2 buvo įrašyti kursai, organizuoti tik iki 2008 metų) būtų išklausiusi tuos tobulinimosi kursus, kurie įrašyti į Sąrašo Lentelę Nr. 2. Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys į tai, kad: 1) specialistų tobulinimosi kursus organizuoja švietimo institucijos, vykdančios švietimą, atsižvelgdamos į ministerijos, specialistų profesinių sąjungų bei specialybės draugijų siūlymus (Sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimo ir jo finansavimo tvarkos 17 p.), o tobulinimosi kursų programos turi būti suderintos su ministerija (Sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimo ir jo finansavimo tvarkos 18 p.); 2) Kineziterapeutų rengimą patvirtinančių tobulinimosi kursų sąrašą (Sąrašo Lentelė Nr. 2) patvirtino Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2011-08-03 įsakymu; 3) Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004-12-14 įsakymu Nr. V-934 patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 124:2004 „Kineziterapeutas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, kuri privaloma visiems kineziterapeutams ir jų darbdaviams (normos 2 p.), 10.5 punkte numatyta, kad kineziterapeutas privalo tobulinti profesinę kvalifikaciją teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau atsižvelgiant į minėtų teisės aktų nuostatų tam tikrą nesuderinamumą, netikslumą bei pavėluotą pakeitimą (t. y. Sąrašo lentelės Nr. 2 papildymą) nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kai, be kita ko, dėl galimo valstybės institucijų nesavalaikio jiems priskirtų funkcijų vykdymo 17 metų darbo stažą turinti kineziterapeutė (ieškovė), dėl kurios profesinių pareigų atlikimo Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose nebuvo gauta nei vieno nusiskundimo, buvo atliesta iš darbo faktiškai dėl to, kad lankė ne tuos tobulinimosi kursus. Jei vertinti Sąrašą, kaip vienintelį kineziterapeuto profesinę kvalifikaciją patvirtinantį norminį teisės aktą, kurio nuostatų pažeidimas atima teisę dirbti kineziterapeuto darbą, tai šiuo atveju susiklosto situacija, kad kokius kursus belankytų ieškovė 2012 metais po to, kai gavo įspėjimą dėl darbo sutarties nutraukimo dėl nepakankamos kvalifikacijos, Tarnyba vis tiek iki 2012-08-16 (ieškovės atleidimo) negalėtų pripažinti, kad ieškovės kvalifikacija atitinka teisės aktų reikalavimus, nes Sąrašas buvo pakeistas (Sąrašo lentelė Nr. 2 neteko galios) tik 2012-12-13 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-1153.

31Atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog ginčo atveju nebuvo svarbios priežasties atleisti ieškovę iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė pripažinti, kad ieškovė L. B. iš kineziterapeutės pareigų Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose 2012-08-14 atsakovo Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namų direktoriaus įsakymu Nr. P-224 buvo atleista neteisėtai ir nepagrįstai bei grąžinti ieškovę į darbą, t. y. kineziterapeutės pareigas Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose.

32Dėl neturtinės žalos priteisimo

33Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nusprendė sumažinti ieškovės prašomos priteisti neturtinės žalos dydį nuo 10 000 iki 3 000 Lt. Teismas sprendė, kad ieškovė patyrė neturtinę žalą, nes atsakovas priėmė neteisėtą sprendimą ir nepagrįstai atleido ieškovę iš darbo esant diskriminaciniams pagrindams dėl amžiaus ir socialinės padėties, ką patvirtino ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. Teismas neabejojo, kad ieškovė dėl neteisėto atleidimo patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją ir kitus nepatogumus dėl to, jog neteko savo pagrindinio finansinio stabilumo šaltinio. Priteistinos neturtinės žalos dydį teismas sumažino atsižvelgdamas į tai, kad į byla nėra pateikti įrodymai, jog po ieškovės atleidimo iš darbo ji kreipėsi į medikus, psichologus ar pan. dėl jos sveikatos pablogėjimo, todėl nėra galimybės tiksliai įvertinti jos patirtų neigiamų fizinio ar dvasinio pobūdžio išgyvenimų laipsnio.

34Pagal DK 250 straipsnį darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu (toliau – CK). Kasacinis teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos darbuotojui atlyginimo, yra išaiškinęs, kad, konstatavus įstatymo saugomos asmens teisės ar teisėto intereso pažeidimą, teismas gali įpareigoti atlyginti neturtinę žalą, tačiau vien neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-04-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl DK 250 straipsnio aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad neteisėto atleidimo atveju neturtinė žala atlyginama tais atvejais, kai atleidimo aplinkybės ir darbuotojo atleidimo pagrindas yra tokie, kurie pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis darbuotojų teisių gynybos priemonėmis, tokiomis kaip turtinės žalos atlyginimas (kompensacija), pripažinimas atleidimo iš darbo neteisėtu ar grąžinimas į darbą, darbuotojui padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-08-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2008; 2011-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2011; kt.). Teisės pažeidimo pripažinimo faktas tam tikrais atvejais yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinė žala priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008).

35Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės neteisėto atleidimo iš atsakovo įstaigos (t. y. pažeidimo) pripažinimo faktas nėra pakankama satisfakciją už padarytą skriaudą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė ieškovei priteisti iš atsakovo 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Anksčiau apeliacinės instancijos teismo išdėstyti motyvai patvirtina, kad apeliantas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. neteisėtai atleido ieškovę iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį. Ieškovei 2012-10-02 (t. y. praėjus mažiau nei dviem mėnesiams po atleidimo) poliklinikoje buvo diagnozuotas vidutinio sunkumo depresijos epizodas (T. 3, b. l. 38). Be to, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad ieškovė patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą (kas pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį pripažįstama neturtine žala) po to, kai 17 metų išdirbusi pas atsakovą vieną dieną ji staiga gauna įspėjimą apie neterminuotos darbo sutarties nutraukimą dėl nepakankamos kvalifikacijos, nors prieš tai atsakovas ieškovei nė karto nebuvo pateikęs jokios pastabos, kad jos kvalifikacija yra nepakankama (priešingą aplinkybę patvirtinančių įrodymų byloje nėra). Taip pat ieškovė patyrė pažeminimą, kai sužinojo, kad po jos atleidimo 2012-08-16 praėjus vos kelioms savaitėms (t. y. 2012-08-31 ir 2012-09-07 (T. 1, b. l. 114, 117)) pas atsakovo kineziterapeutėmis įsidarbino ką tik studijas baigusios N. A. ir R. K.. Šioje vietoje pažymėtina, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba (kuri yra savarankiška valstybės institucija, užtikrinanti lygių galimybių kontrolieriaus darbą prižiūrint, kaip vykdomas Moterų ir vyrų lygių galimybių ir Lygių galimybių įstatymai) savo išvadoje teismui nurodė, kad ieškovės atžvilgiu atsakovas, būdamos jos darbdaviu, atliko diskriminacinius veiksmus dėl ieškovės socialinės padėties ir amžiaus, ją atleisdamas iš darbo, o į jos vietą priimdamas kitus asmenis; ieškovė atitiko visus jai keliamus reikalavimus; tik atitinkamo numerio sveikatos specialisto spaudui neturėjimo faktas negali būti pakankama, teisėta bei svarbi priežastis nutraukti neterminuotą darbo sutartį su ilgametę (beveik 17 metų) darbo patirtį turinčia ieškove pagal DK 129 straipsnį; ieškovė, lyginant su į jos vietą priimtomis darbuotojomis, turi žymiai didesnę darbo kineziterapeute patirtį, daugiau praktinių įgūdžių bei gilesnių teorinių žinių, taigi jos kvalifikacija objektyviai yra aukštesnė (T. 2, b. l. 160-165). Akivaizdu, kad ieškovės patirtą neturtinę žalą sąlygojo apelianto neteisėti veiksmai (priežastinis ryšys). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad atsakovo kaltė taip pat akivaizdi – atsakovas žinojo, jog elgiasi neteisėtai ir nepagrįstai atleisdamas ieškovę be rimto teisinio pagrindo ir turėdamas diskriminacinius motyvus, o pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį atsakovo kaltė šiuo atveju yra preziumuojama. Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, bei nustačius visas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, nėra pagrindo keisti ar panaikinti pirmosios instancijos sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovo buvo priteista 3 000 Lt neturtinė žala.

36Dėl vidutinio darbo užmokesčio (kompensacijos) už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo

37Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovei vidutiniškai per mėnesį mokėtina suma sudaro 1 394,89 Lt (atskaičius mokėtinus mokesčius). Ieškovė prašė priteisti vidutinį vieno mėnesio darbo užmokestį nuo atleidimo dienos iki ieškinio pateikimo dienos ir nuo ieškinio pateikimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Teismas sumažino ieškovės prašomą priteisti vidutinį darbo užmokestį atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė ir jos atstovas nagrinėjant šią bylą nepakankamai rūpinosi greitu bylos išnagrinėjimu, ne visada laiku pateikė teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindė savo reikalavimus, todėl ieškovei iš atsakovo priteisė 10 574,65 Lt vidutinį darbo užmokestį iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2013-07-10) ir 1 394,89 Lt/ mėn., atskaičius mokesčius, vidutinį darbo užmokestį nuo 2013-07-11 dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamo teismo sprendimo dalis dėl ieškovės grąžinimo į darbą ir priteisimo jai vieno vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio piniginės kompensacijos yra skubaus vykdymo, atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė patvirtino, kad buvo grąžinta į darbą, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacija apie asmens įdarbinimus patvirtina, kad ieškovė į darbą pas atsakovą buvo grąžinta 2013-07-11 (T. 3, b. l. 129) (CPK 179 straipsnio 3 dalis), teisėjų kolegija pasisako tik dėl tos dalies kompensacijos, kuri buvo priteista už laikotarpį nuo ieškovės atleidimo (2012-08-16) iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (2013-07-11).

38Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atlyginimas už priverstinę pravaikštą yra pinigų suma, kurią darbuotojas būtų uždirbęs, jei konkretaus darbdavio neteisėtais veiksmais, t. y. neteisėtu darbo santykių nutraukimu, nebūtų pažeista jo teisė dirbti. Kompensacijos už priverstinę pravaikštą paskirtis pagal kasacinio teismo praktiką yra, pirma, atlyginti darbuotojo prarastą darbo užmokestį ir, antra, nustatyti sankciją darbdaviui ir turėti prevencinę reikšmę įpareigojant darbdavį laikytis darbo teisėje nustatytų darbuotojo atleidimo iš darbo procedūrų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-10-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2011). Kaip kompensacija, ši išmoka darbuotojui atlygina tai, ką jis būtų uždirbęs tęsdamas darbo santykius. Tai yra apmokėjimas už darbui skirtą laiką, per kurį darbuotojas iš tikrųjų šio darbdavio naudai nedirbo. Dėl atleidimo iš darbo be darbuotojo kaltės darbuotojo teisė užsidirbti kitame darbe, imantis savarankiškos veiklos ar verslo, paprastai nebūna suvaržyta, nors darbuotojas dėl neteisėto atleidimo iš darbo patiria nuostolių ir nepatogumų. Taikant turtinę sankciją darbdaviui, reikia atsižvelgti į tai, ar darbuotojo atleidimo aplinkybės ir pagrindai netrukdė jam turėti kitų pajamų, ar per atleidimo laiką, kol vyko ginčas, darbuotojas tokių pajamų turėjo, ar jam dėl atleidimo iš darbo buvo priteista neturtinė žala sudarytiems nepatogumams atlyginti, ar ginčas dėl atleidimo iš darbo teisme buvo nagrinėjamas operatyviai. Vykdant procesinio įstatymo reikalavimus, taip pat proceso šalims bendradarbiaujant, priverstinės pravaikštos laikas turi būti neilgas. Be to, svarbu įvertinti, kad ilgai tęsiantis bylos nagrinėjimui teisme didesnė ekonominė rizika ir našta tenka darbdaviui, nes dėl to ilgėja laikas, kol darbuotojas realiai nedirba, bet iš darbdavio jam gali būti priteista už priverstinės pravaikštos laiką. Ne visais atvejais būtų teisinga ir pagrįsta taikyti darbuotojo negautų pajamų visiško atlyginimo principą už sutrukdymą jam dirbti konkrečiame darbe. Darbuotojo praradimai dėl darbo netekimo pagal įstatymą – DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalis – atlyginami iki darbuotojo pažeistos teisės dirbti atkūrimo procedūros pabaigos, t. y. jo grąžinimo į darbą, arba teismo sprendimo konstatavimo dėl darbo santykių pabaigos. Tai yra įstatymo leidėjo nustatyta bendroji taisyklė ir situacija. Jeigu yra esminių nukrypimų nuo jos, kurie išdėstyti pirmiau, teismas gali svarstyti, taip pat konkrečiu atveju spręsti ir pripažinti, kad kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką gali būti sumažinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-12-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-542/2011).

39Atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas sumažinti ieškovei iš atsakovo pirmosios instancijos teismo priteistą 10 574,65 Lt dydžio kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos (2012-08-16) iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo dienos (2013-07-11), kadangi, be to, kad ieškovė ir jos atstovas nepakankamai rūpinosi greitu bylos išnagrinėjimu (ką nustatė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime), ieškovė per atleidimo laiką gavo kitų (artimų jos atlyginimui pas atsakovą) pajamų, nes nuo 2013-01-16 ji įsidarbino UAB „Gemma“ sveikatos centre (T. 3, b. l. 129) (CPK 179 straipsnio 3 dalis), be to, ieškovei 2012-09-17, 2012-10-16, 2012-11-16, 2012-12-17 ir 2013-01-16 buvo išmokėta 5 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka (T. 3, b. l. 95), o skundžiamu sprendimu priteista 3 000 Lt neturtinė žala dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Tokiu būdu teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovei iš atsakovo priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos (2012-08-16) iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo dienos (2013-07-11) dydis yra mažintinas iki dviejų vidutiniškai per mėnesį mokėtinų darbo užmokesčių sumos, t. y. 2 790 Lt (atskaičius mokėtinus mokesčius).

40Dėl bylinėjimosi išlaidų

41Apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, tačiau vadovaudamasis CPK 98 straipsnio 4 dalimi, apeliacinės instancijos teismas neperskirsto pirmosios instancijos teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų bei nepriteisia atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų (T. 3, b. l. 92, 93), kadangi didžiąja dalimi apeliacinis skundas yra nepagrįstas, o neteisėto atleidimo (priežasties, dėl kurios susidarė bylinėjimosi išlaidos) faktas liko nenuginčytas. Ieškovė prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau į bylą nepateikė šias išlaidas patvirtinančių dokumentų, todėl ieškovei iš atsakovo priteistinų bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, klausimas nėra sprendžiamas.

42Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

43Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-07-11 sprendimą dalyje dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką pakeisti.

44Priteisti ieškovei L. B. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namų (j. a. k. 191645111) 2 790 Lt dydžio vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos (2013-07-10).

45Likusią skundžiamos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Ieškovė, patikslinusi ieškinio reikalavimus, prašė pripažinti, kad ji iš... 5. Atsakovas su ieškovės reikalavimais nesutiko ir prašė patikslintą... 6. Tretieji asmenys N. A., K. B., R. K. atsiliepimu prašė patikslintą ieškinį... 7. Tarnyba savo išvadoje pažymėjo, kad 2011-12-30 buvo sudaryta komisija... 8. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba savo išvadoje nurodė, kad ieškovės... 9. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija savo išvadoje nurodė, kad... 10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-07-10 priėmė sprendimą ieškinį... 11. Atsakovas (apeliantas) Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namai... 12. 1. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, akivaizdžiai... 13. 2. Nustatydamas ieškovei priteistinos kompensacijos už priverstinę... 14. 3. Teismas nemotyvuotai ieškovei priteisė 3 000 Lt žalą iš atsakovo.... 15. 4. Prašo prijungti naujus įrodymus, nes jų pateikimo būtinybė iškilo po... 16. Ieškovė L. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo: 1) apeliacinį... 17. Išvadą teikianti institucija Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos... 18. Tretieji asmenys ir kitos išvadas teikiančios institucijos atsiliepimų į... 19. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis... 20. Atsakovas prašo prie bylos prijungti naują įrodymą, t. y. 5 mėnesių... 21. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl galimai neteisėto ieškovės atleidimo... 22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų... 23. Dėl ieškovės nepakankamos kvalifikacijos... 24. Ieškovė iš darbo pas atsakovą nuo 2012-08-16 buvo atleista pagal DK 129... 25. Pagrindinis ginčas tarp šalių kilo dėl to, kad atsakovas galimai... 26. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo... 27. Apeliantas padarė išvadą, kad ieškovės kvalifikacija yra nepakankama... 28. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad jis, kaip asmens... 29. Tarnyba pirmosios instancijos teismui pateikė paaiškinimą (T. 3, b. l.... 30. Ieškovės kvalifikacijos pakankamumo klausimas turėjo būti sprendžiamas... 31. Atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija... 32. Dėl neturtinės žalos priteisimo... 33. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nusprendė sumažinti... 34. Pagal DK 250 straipsnį darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai... 35. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės neteisėto... 36. Dėl vidutinio darbo užmokesčio (kompensacijos) už priverstinės... 37. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovei vidutiniškai per... 38. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atlyginimas už priverstinę... 39. Atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija... 40. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 41. Apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, tačiau vadovaudamasis CPK 98... 42. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,... 43. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-07-11 sprendimą dalyje dėl... 44. Priteisti ieškovei L. B. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Vilniaus... 45. Likusią skundžiamos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą....