Byla 2A-418/2014
Dėl priverstinio akcijų pardavimo bei žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Gintaro Pečiulio ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės (pagal priešieškinį ieškovės) R. Ū. apeliacinį skundą ir ieškovo (pagal priešieškinį) uždarosios akcinės bendrovės „Refila grupė“ (šiuo metu bankrutuojančios) prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-533-273/2013 pagal ieškovų V. V. ir V. Č. ieškinį atsakovei R. Ū. dėl priverstinio akcijų pardavimo ir žalos atlyginimo bei ieškovų R. Ū. ir uždarosios akcinės bendrovės „Refila grupė“ priešieškinį atsakovui V. V. (trečiasis asmuo – V. Č.) dėl priverstinio akcijų pardavimo bei žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje ginčas kilo dėl įmonės vadovo veiksmais padarytos žalos atlyginimo.

5Ieškovai V. V., V. Č. ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Refila grupė“ (toliau – ir bendrovė, įmonė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami: 1) priverstinai parduoti ieškovams V. V. ir V. Č. atsakovei R. Ū. priklausančias UAB „Refila grupė“ paprastąsias vardines akcijas (34 vnt.), kiekvienam iš ieškovų po 17 vnt. (vienos akcijos nominali vertė 100 Lt); 2) priteisti iš atsakovės R. Ū. ieškovui UAB „Refila grupė“ 13 743,58 Lt žalos atlyginimą.

6Atsakovė R. Ū. pareiškė priešieškinį ieškovams V. V., V. Č. ir UAB „Refila grupė“ bei prašė: 1) priverstinai parduoti R. Ū. atsakovui V. V. priklausančias UAB „Refila grupė“ paprastąsias vardines akcijas (33 vnt.) (vienos akcijos nominali vertė 100 Lt); 2) priteisti iš ieškovo V. V. UAB „Refila grupė“ 90 282,72 Lt žalos atlyginimą.

7Kauno apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartimi priėmė ieškovo UAB „Refila grupė“ atsisakymą nuo ieškinio ir šią bylos dalį nutraukė, taip pat šia nutartimi teismas priėmė UAB „Refila grupė“ pareiškimą dėl prisidėjo prie R. Ū. priešieškinio ir UAB „Refila grupė“ pripažino bendraieškiu pagal priešieškinį.

8Bendraieškis UAB “Refila grupė” priešieškinyje prašė priteisti iš atsakovo V. V. 90 282,72 Lt žalos atlyginimą.

9Bendraieškiai R. Ū. ir UAB „Refila grupė“ nurodė, kad 2009 m. spalio 11 d. vykusiame neeiliniame visuotiniame akcininkų susirinkime atsakovas V. V. buvo paskirtas bendrovės direktoriumi ir jam nustatytas 800 Lt dydžio atlyginimas bei 40 valandų darbo savaitė ir su juo sudaryta darbo sutartis. Atsakovas, pradėjęs eiti įmonės direktoriaus pareigas, turėjo teisę gauti neeiliniame visuotiniame akcininkų susirinkime nustatytą darbo užmokestį, tačiau neatsižvelgiant į visuotiname akcininkų susirinkime nustatytą atsakovui darbo užmokestį, atsakovas gaudavo didesnį darbo užmokestį, nei šis jam buvo nustatytas visuotiniame akcininkų susirinkime. Pareikalavus, kad atsakovas, kuris yra ir įmonės akcininkas, atlygintų bendrovei padarytą žalą, atsakovas inicijavo visuotinį akcininkų susirinkimą, kuriame buvo sprendžiamas įmonės direktoriaus darbo užmokesčio pakeitimo klausimas. Visuotiniame akcininkų susirinkime, vykusiame 2012 m. kovo 29 d., buvo priimti sprendimai, kurie pagal atsakovės R. Ū. ieškinį ginčijami Kauno miesto apylinkės teisme. Bendraieškių vertinimu, atsakovui mokant nepagrįstai didelį darbo užmokestį, UAB „Refila grupė“ privalėjo mokėti žymiai didesnius mokesčius, kurie pripažintini patirtais nuostoliais ir kurie sudaro 67 800,72 Lt.

10Bendraieškiai taip pat nurodė, kad bendrovė patyrė žalą ne tik dėl nepagrįstai per didelio darbo užmokesčio išmokėjimo įmonės direktoriui, bet ir dėl kitų atsakovo neteisėtų veiksmų, o būtent, bendrovės vardu įsigyjant ilgalaikį turtą, t. y. atsakovas, pažeisdamas UAB „Refila grupė“ įstatų 8.6.1, 8.6.2, 8.6.3 ir 8.6.4 punktų (įstatų redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gegužės 25 d. iki 2010 m. liepos mėn. 8 d.) bei 7.7 punkto 8, 9, 10, 11 papunkčių (įstatų redakcija, galiojanti nuo 2010 m. liepos 8 d.) nuostatas, įmonės vardu sudarė sandorius, kurių vertė net kelis kartus didesnė nei 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, o sudarant sandorius atsakovas nebuvo gavęs įmonės visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimo.

11Pagal valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Regitra“ duomenis, kai UAB „Refila grupė“ vadovu buvo atsakovas, bendrovė įsigijo tris transporto priemones: 1) VW Golf (valstybinis Nr. ( - )); 2) Renault Megane Scenic (valstybinis Nr. ( - )); 3) Audi A4 Avant (valstybinis Nr. ( - )). UAB „Refila grupė“ 2010 m. spalio 4 d. iš atsakovo įsigijo automobilį VW Golf (valstybinis Nr. ( - )) už 4 000 Lt; 2011 m. kovo 23 d. – automobilį Renault Megane Scenic (valstybinis Nr. ( - )) už 2 500 EUR (8 632 Lt); 2011 m. spalio 28 d. – automobilį Audi A4 Avant NT (valstybinis Nr. ( - )) už 6 400 Lt. Tokiais savo veiksmais atsakovas įmonei padarė 19 032 Lt žalą, o įsigijus šias transporto priemones, be akcininkų sutikimo, taip pat buvo atliktos ir papildomos investicijos, į automobilius VW Golf ir Audi A4 Avant sumontuotos dujinės įrangos, kurių vertė 1 500 Lt ir 1 950 Lt.

12Atsiliepime į atsakovės R. Ū. priešieškinį atsakovas pagal priešieškinį V. V. ir trečiasis asmuo pagal priešieškinį V. Č. prašė jį atmesti.

13Atsakovas ir trečiasis asmuo nurodė, kad visuotiniame akcininkų susirinkime, vykusiame 2009 m. spalio 11 d., buvo nustatytas įmonės vadovo 800 Lt atlyginimas, tačiau, be nustatyto atlyginimo, bendru akcininkų sprendimu įmonės vadovui buvo mokami ir priedai prie nustatyto darbo užmokesčio. Ši aplinkybė buvo žinoma R. Ū., kaip bendrovės akcininkei, ji su tokiu akcininkų sprendimu sutiko ir jam pritarė tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais. Be to, nuo 2009 m. liepos 3 d. iš esmės visų darbuotojų darbo sutartyse buvo nustatyta, jog jiems be pagrindinio atlyginimo, mokamos ir premijos, priklausančios nuo darbo rezultatų. V. V. darbo sutartyje nebuvo aptartas klausimas dėl premijų mokėjimo, todėl ši klaida buvo ištaisyta žodžiu bendru akcininkų sprendimu, nustatant, kad bendrovės vadovas turi teisę į premijas arba priedus prie gaunamo atlyginimo, neviršijančius 30 procentų bendrovės mėnesinės apyvartos, o raštu toks sprendimas nebuvo įformintas dėl neformalių ir draugiškų akcininkų santykių. V. Č. ir V. V., kaip bendrovės akcininkams, priklausė 66 procentai balsų.

14V. Č. ir V. V. tvirtinimu, bendrovės ilgalaikis turtas buvo įsigytas daugumos akcininkų sprendimu. R. Ū. priešieškinyje nenurodė, kokiais konkrečiais veiksmais įmonei buvo padaryta žala, nes automobiliai buvo naudojami įmonės veikloje, jais įmonės darbuotojai vykdavo pas klientus ir pan. Transporto priemonės buvo įsigytos už mažesnę, nei rinkos kainą, įtrauktos į įmonės ilgalaikio turto apskaitą, todėl bendrovei jokia žala nebuvo padaryta. Ilgalaikio turto apskaitoje transporto priemonių vertė yra didesnė, nei jų įsigijimo kaina. Be to, tuo atveju, jeigu iš V. V. būtų priteistas žalos atlyginimas, tai transporto priemonės turėtų atitekti V. V., nes kitoks sprendimas reikštų nepagrįstą UAB „Refila grupė“ praturtėjimą. Transporto priemonė VW Golf buvo įgyta 2010 m. spalio 4 d., šios transporto priemonės įsigijimo teisėtumas patvirtintas visuotiniame akcininkų susirinkime. R. Ū. prieš susirinkimą buvo pateikti visi dokumentai, susiję su įmonės finansine atskaitomybe, ji susirinkime nedalyvavo, neišreiškė prieštaravimų, o tai reiškia, kad ji tokiais konkliudentiniais veiksmais, neprieštaravo, jog sandoriai būtų sudaryti.

15II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

16Kauno apygardos teismas 2013 m. sausio 24 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė.

17Teismas, nustatęs, kad bendrovės direktorius V. V. įsakymais dėl darbuotojų skatinimo nuo 2010 m. gegužės 6 d. iki 2012 m. sausio 4 d. skyrė premijas darbuotojams, įskaitant ir V. V.; nuo 2009 m. liepos 3 d. iš esmės visų darbuotojų darbo sutartyse buvo nustatyta, kad jiems mokamas pagrindinis atlyginimas ir premijos, priklausomai nuo darbo rezultatų; apie premijų mokėjimą tiek įmonės vadovui, tiek R. Ū. buvo žinoma; nors R. Ū. darbo sutartyje nebuvo papildomos sąlygos dėl priedų mokėjimo, bet jai priedai buvo mokami; R. Ū. ne tik žinojo apie įmonės vadovui, jai pačiai mokamas premijas, bet ir pati skaičiavo darbuotojams išmokėtinas sumas, priėjo prie išvados, kad nors bendrovės akcininkai formaliai nepriėmė sprendimo dėl bendrovės vadovo atlyginimo dydžio, tačiau bendrovės akcininkams, įskaitant ir R. Ū., buvo žinoma apie bendrovės vadovo atlyginimą; per visą laikotarpį, kuomet V. V. buvo skiriamos ir mokamos premijos, R. Ū. jokių pretenzijų dėl to nereiškė, o šį klausimą iškėlė tik tada, kai tarp akcininkų kilo nesutarimai dėl akcijų perleidimo ir buvo pareikšti ieškinys bei priešieškinis dėl priverstinio akcijų pardavimo.

18Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas priešieškinio reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo atmetė.

19Nustatęs, kad iki priešieškinio pareiškimo teisme nei R. Ū., nei akcininkas V. Č. V. V. dėl įsigytų transporto priemonių pretenzijų nereiškė, sandorių dėl automobilių pirkimo–pardavimo neprašė pripažinti negaliojančiais; ieškovai V. V. ir V. Č., kuriems priklauso 66 procentai balsų, sandoriams pritarė, teismas padarė išvadą, kad akcininkui V. Č. buvo žinoma apie automobilių pirkimo–pardavimo sandorius ir jis tam neprieštaravo. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog UAB „Refila grupė“ buvo padaryta turtinė žala vien tik todėl, jog transporto priemonės įsigytos be visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimo, o kitų argumentų dėl turtinės žalos padarymo įmonei R. Ū. neįrodė.

20Išnagrinėjęs ieškinio ir priešieškinio reikalavimus, susijusius su priverstiniu akcijų pardavimu, teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti priverstinį V. V. akcijų išpirkimą. Teismas pažymėjo, kad nors tarp akcininkų ir yra kilęs tarpusavio konfliktas, tačiau pagal bylos duomenis pripažinti, jog konfliktas tarp bendrovės akcininkų negali būti išsprendžiamas kitaip, kaip tik priverstinai parduodant akcijas, nėra pagrindo, nes V. V. nedalyvauja įmonės valdyme, o V. V. nuosavybės teise valdomų akcijų kiekis nesuteikia sprendžiamojo balso teisės akcininkų susirinkimuose.

21Teismo vertinimu, V. V. atleidus iš direktoriaus pareigų, nėra pagrindo spręsti, kad ateityje jis veiks priešingais įmonės ir jos organų narių interesais, todėl nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.115 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nenustatęs, kad R. Ū. atliko neteisėtus veiksmus, kurie prieštarautų UAB „Refila grupė“ interesams, teismas sprendė, jog nėra pagrindo priverstinai iš R. Ū. nupirkti UAB „Refila grupė“ turimas akcijas, o taip pat tenkinti ir ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

22III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

23Bendraieškiai R. Ū. apeliaciniame skunde ir UAB „Refila grupė“ prisidėjime prie apeliacinio skundo prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 24 d. sprendimo dalį dėl žalos atlyginimo panaikinti ir priimti naują sprendimą – šią priešieškinio dalį patenkinti visiškai.

24Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Teismas rėmėsi tik V. V. parodymais apie tai, kad bendrovės akcininkus neva siejo neformalūs ir draugiški santykiai, o byloje esantys įrodymai niekaip nepatvirtina šių V. V. teiginių, priešingai, šie santykiai buvo įtempti ir konfliktiški, tai patvirtino ir pats teismas, konstatuodamas, jog nors tarp bylos šalių susiklostę konfliktiški santykiai, tačiau nėra pagrindo atsakovui V. V. taikyti CK 2.115 straipsnio 1 dalies nuostatas.
  2. Teismas neįvertino aplinkybės, kad į bylą pateikti UAB „Refila grupė“ direktoriaus V. V. pasirašyti įsakymai dėl darbuotojų skatinimo yra priimti po 2010 m. balandžio 16 d., t. y. kai R. Ū. jau nedirbo UAB „Refila grupė“, todėl teismas nepagrįstai nurodė, jog R. Ū. visą laiką žinojo apie V. V. skiriamą ir išmokamą premiją. Be to, susirašinėjimai elektroniniu paštu nagrinėjamos bylos kontekste negali būti pripažintini tinkamais įrodymais.
  3. Teismas visiškai nieko nepasisakė apie 2012 m. rugsėjo 6 d. akcininkų sprendimą, kuris yra labai svarbus įrodymas šioje byloje, nors nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 6 d. vykusiame neeiliniame visuotiniame akcininkų susirinkime V. V. buvo atleistas iš direktoriaus pareigų. Be to, teismas nevertino bei nepasisakė ir dėl kitų byloje esančių reikšmingų įrodymų, t. y. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pažymos apie bendrovės patikrinimą ir nustatytus pažeidimus bei priimtus sprendimus, bendrovės sudarytų transporto priemonių panaudos, nuomos sutartis ir kitus įrodymus, patvirtinančius bendrovės vadovo V. V. netinkamą ir nuostolingą vadovavimą. Egzistuoja visos sąlygos taikyti V. V. atsakomybę dėl nepagrįstai sau išmokėto didesnio darbo užmokesčio nei buvo nustatytas neeiliniame visuotiniame akcininkų susirinkime. Teismas, spręsdamas klausimą dėl atsakovui taikytinos materialinės atsakomybės rūšies: ribotos ar visiškos materialinės atsakomybės už darbdavio patirtą žalą taikymo, turėjo įvertinti, ar yra teisinis pagrindas konstatuoti, kad atsakovas žalą padarė tyčia. Šia kaltės forma padaręs žalą darbuotojas pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 255 straipsnio 1 punktą privalo atlyginti visą žalą. Nagrinėjamoje byloje visi įrodymai ir surinktos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad bendrovės vadovas, žinodamas, jog nėra teisinio pagrindo (visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo), kelis metus mokėdavo sau didesnį darbo užmokestį ir tokiais savo veiksmais V. V. padarė žalą įmonei.
  4. Teismas nepagrįstai atmetė ir R. Ū. priešieškinio reikalavimą priteisti iš V. V. 19 032 Lt žalą dėl sudarytų sandorių, neturint bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimo, ir nurodė, kad automobilių įsigijimo įmonei UAB „Refila grupė“ turtinės žalos padarymo faktas neįrodytas. Pagal kasacinio teismo praktiką padaryta žala gali būti konstatuota, jeigu įmonės lėšos išleidžiamos beverčiam turtui įsigyti ar jis neatperka išleidžiamų lėšų, nes dėl to pablogėja įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2008). Bendrovėje automobilių naudojimas ir patiriamos išlaidos buvo apskaitomos pažeidžiant teisės aktus. Vieną iš automobilių V. V. įsigijo pats iš savęs, nors prieš tai tas pats automobilis buvo suteiktas įmonei naudotis panaudos tikslais. Išleisti UAB „Refila grupė“ lėšas automobiliams įsigyti nebuvo nei ekonominio, nei teisinio pagrindo, o tokie buvusio vadovo V. V. veiksmai vertintini kaip teisėtumo, sąžiningumo, lojalumo ir skaidrumo imperatyvų nepaisymas bei tiesioginis finansinės drausmės pažeidimas, nes sandoriai buvo sudaryti neturint UAB „Refila grupė“ visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimo.

25Pagal priešieškinį atsakovas V. V. (ieškovas) atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamą Kauno apygardos teismas 2013 m. sausio 24 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

26Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Teismas, spręsdamas žalos priteisimo klausimą, iš esmės teisingai nagrinėjo aplinkybes, susijusias su žodiniu susitarimu. Ši teismo išvada visiškai atitinka suformuotą teisminę praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2006; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-493/2012).
  2. Kai R. Ū. dirbo UAB „Refila grupė“, įmonės akcininkų santykiai buvo draugiški ir neformalūs. Jie pasikeitė tik nutraukus sutartį su ja ir jai įsidarbinus kitoje konkurencine veikla užsiimančioje įmonėje. V. V., tvirtindamas apie draugiškus visų akcininkų santykius, kalbėjo apie laikotarpį iki R. Ū. atleidimo iš darbo, vėliau neformalūs ir draugiški santykiai buvo palaikomi su akcininku V. Č. ir jo įgaliotu asmeniu. Apie premijų mokėjimą tiek įmonės vadovui, tiek ir kitiems darbuotojams, įskaitant R. Ū., buvo žinoma. Nors pačios apeliantės darbo sutartyje nebuvo papildomos sąlygos dėl priedų mokėjimo, tačiau ji tokius priedus gaudavo. Akcininkas V. Č. 2012 m. kovo 29 d. susirinkime pritarė bendrovės vadovo išmokėtinam darbo užmokesčiui.
  3. Nagrinėjamu atveju bendrovės vadovui buvo pareikštas reikalavimas atlyginti žalą, kildinamą iš netinkamo pareigų vykdymo „vidiniuose“ įmonės santykiuose, todėl nagrinėjamu atveju spręstinas klausimas tik dėl materialinės atsakomybės pagal DK XVII skyriaus nuostatas buvimo, tačiau R. Ū. neįrodė neteisėtų V. V. veiksmų, kaip būtinos sąlygos kilti darbuotojo materialinei atsakomybei. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad V. V. veiksmuose yra tyčia, neteisingai skaičiuoja įmonei padarytą žalą, visiškai neįvertindama, kad padidintas darbo užmokestis ir nuo jo mokami mokesčiai buvo įtraukti į įmonės sąnaudas ir tai sumažino bendrovės mokėtiną pelno mokestį; žalos priteisimas iš V. V., kaip darbuotojo, prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams.
  4. Bendrovės ilgalaikis turtas buvo įgytas daugumos akcininkų sprendimu, todėl neteisėtų vadovo V. V. veiksmų nėra. Įmonė ir šiuo metu disponuoja visais nupirktais automobiliais. Ilgalaikio turto įsigijimas jokia forma nepažeidžia bendrovės teisių ir teisėtų interesų, o apeliantės nurodyta aplinkybė dėl kelionės lapų, neturi esminės reikšmės nustatant žalos padarymo faktą.

27Pagal priešieškinį trečiasis asmuo V. Č. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamą Kauno apygardos teismas 2013 m. sausio 24 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

28Trečiasis asmuo nurodo, kad R. Ū. dirbant bendrovėje, visų akcininku bendru sutarimu buvo nuspręsta mokėti priedus visiems darbuotojams, įskaitant ir įmonės vadovą. Tol, kol bendrovėje dirbo atsakovės motina, ji, kaip buhalterė, pati skaičiavo priedus. Trečiajam asmeniui visą laiką buvo žinoma apie įmonės vadovui mokamus priedus ir šie priedai buvo mokami su jo žinia ir jo, kaip akcininko, pritarimu. Nors R. Ū. neigia akcininkų bendrą susitarimą, trečiojo asmens ir akcininko V. V. balsų pakako, kad būtų priimtas sprendimas dėl įmonės vadovo atlyginimo. Šis sprendimas dėl neformalių tarpusavio santykių nebuvo įformintas teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau jis realiai buvo priimtas akcininkų balsų dauguma. Priedai įmonės vadovui buvo mokami oficialiai ir teisėtai.

29Trečiasis asmuo teigia, kad sprendimas įsigyti transporto priemones taip pat buvo priimtas akcininkų balsų dauguma. Įmonei V. V. veiksmais žala nebuvo padaryta, nes už automobilius sumokėta rinkos kaina, be to, įmonė nuosavybės teisėmis iki šiol valdo ginčo automobilius.

30Pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 15 d. nutartimi UAB „Refila grupė“ iškėlė bankroto bylą, konstatuodamas jos nemokumą (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

31IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

32Apeliacinis skundas netenkintinas.

33Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliaciniame skunde turi būti nurodyta, kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (apeliacinio skundo pagrindas) (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųsto teismo sprendimo ar jo dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

34Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka pagal ieškovės R. Ū. (pagal priešieškinį) apeliaciniame skunde, prie kurio prisidėjo ir ieškovas UAB „Refila grupė“, (šiuo metu bankrutuojanti), nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo nepatenkintas priešieškinio reikalavimas dėl žalos atlyginimo, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kurioje buvo nepatenkintas ieškinys ir priešieškinio reikalavimas dėl priverstinio akcijų pardavimo, bylos šalys neginčija, apeliacinės instancijos teismas nagrinėja pirmosios instancijos teismo dalies, kuria buvo nepatenkintas priešieškinio reikalavimas dėl žalos, kildinamos iš bendrovės direktoriaus neteisėtų veiksmų išmokant didesnį darbo užmokestį, nei jis buvo nustatytas visuotiniame akcininkų susirinkime, ir įsigyjant ilgalaikį turtą, atlyginimo, teisėtumą bei pagrįstumą.

35Bendarieškių R. Ū. ir UAB „Refila grupė“ priešieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovo V. V. 90 282,72 Lt žalos atlyginimą buvo grindžiamas tuo, kad V. V., eidamas UAB „Refila grupė“ direktoriaus pareigas, veikė neteisėtai, t. y. jis, kaip UAB „Refila grupė“ direktorius, be akcininkų pritarimo, nepagrįstai sau išsimokėdavo didesnį, nei buvo nustatytas 2009 m. spalio 11 d. vykusiame neeiliniame visuotiniame akcininkų susirinkime darbo užmokestį (800 Lt), be to, bendrovės vardu įsigijo ilgalaikį turtą, kurio vertė viršijo 1/20 įmonės įstatinio kapitalo, nors dėl tokios vertės sandorių sudarymo akcininkai nebuvo išreiškę valios. V. V. (atsakovas pagal priešieškinį) ir V. Č. (trečiasis asmuo pagal priešieškinį) su tokia R. Ū. ir UAB „Refila grupė“ (bendraieškių pagal priešieškinį) pozicija nesutiko, nurodydami, kad be visuotiniame akcininkų susirinkime nustatyto atlyginimo, bendru žodiniu akcininkų sprendimu buvo nutarta, jog įmonės vadovui bus mokami ir priedai prie nustatyto darbo užmokesčio, ši aplinkybė R. Ū., kaip bendrovės akcininkei, buvo žinoma ir ji sutiko, o bendrovės ilgalaikis turtas buvo įsigytas daugumos akcininkų (V. Č. ir V. V.) sprendimu. Atsakovas V. V. ir trečiasis asmuo V. Č. akcentavo, kad raštu sprendimas dėl didesnio darbo užmokesčio mokėjimo bendrovės direktoriui (V. V.) nebuvo įformintas todėl, kad akcininkai palaikė neformalius ir draugiškus santykius.

36Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos šalių nurodytas aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami priešieškinio reikalavimai ir atsikirtimai, susiję su darbo užmokesčio mokėjimu V. V. (atsakovui) ir ilgalaikio turto įsigijimu, išanalizavęs bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustatė nei faktinių, nei teisinių prielaidų pripažinti minėtus priešieškinio reikalavimus pagrįstais. Apeliaciniame skunde, prie kurio prisidėjo ir UAB „Refila grupė“, R. Ū. ginčija šią pirmosios instancijos teismo išvadą, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir / ar iš viso nevertino byloje esančių rašytinių įrodymų, paskirstė įrodinėjimo pareigą, nors byloje surinkti įrodymai bei nustatytos aplinkybės patvirtina ieškovės (R. Ū.) argumentus, jog dėl paminėtų bendrovės direktoriaus (V. V.) neteisėtų veiksmų įmonei buvo padaryta ieškovės nurodyta žala.

37Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovė apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškovės priešieškinio, netinkamai vertino arba iš viso nevertino byloje esančių rašytinių įrodymų, pirmiausia pasisako dėl proceso normų, nustatančių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. CPK 12 straipsnis nustato, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Tokia pat nuostata įtvirtinta ir CPK 178 straipsnyje. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pažymėtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.), o faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; kt.); teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).

38Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012).

39Teismas, nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą, vertindamas įrodymus ir nustatydamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, taip pat privalo tinkamai pritaikyti materialiąsias teisės normas, reglamentuojančias tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, o priimdamas sprendimą turi konstatuoti, koks įstatymas turi būti taikomas byloje (CPK 265 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad materialiųjų teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą (CPK 330 straipsnis), o apeliacinis skundas yra grindžiamas ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkami taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias vadovo atsakomybę.

40Nagrinėjant ir vertinant, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, atkreiptinas dėmesys, kad juridinis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė – kaip viena verslo veiklos organizavimo formų įstatymo jam garantuojamą teisinį subjektiškumą įgyvendina per specialias organizacines struktūras – valdymo organą (kolegialų ir (ar) vienasmenį) ir dalyvių susirinkimą (CK 2.81 straipsnio 1 dalis, CK 2.82 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) 19 straipsnio 1 ir 2 dalys (šiuo metu galiojanti įstatymo redakcija). Vienasmenį valdymo organą (administracijos direktorių) bendrovė turi turėti visada, kolegialų (valdybą) – bendrovės dalyvių pasirinkimu. Bendrovės valdymo organų teises ir pareigas reglamentuoja DK, CK, ABĮ ir kitų įstatymų bei juos įgyvendinančių teisės aktų nuostatos, bendrovės įstatai, pareiginiai nuostatai. Pažymėtina, kad bendrovės veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, be pareigų, kurias valdymo organai atlieka vykdydami konkrečias funkcijas, yra įtvirtintos fiduciarinės pareigos, t. y. veiklos principai, kurių valdymo organai turi laikytis, organizuodami kasdienę bendrovės veiklą, priimdami ir įgyvendindami įmonės veiklos sprendimus (CK 2.87 straipsnio 1–6 dalys). ABĮ (šiuo metu galiojanti įstatymo redakcija) 19 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais. Šie veiklos principai įpareigoja bendrovės valdymo organus veikti išimtinai bendrovės interesais, t. y. užtikrinti stabilią, efektyvią, konkurencingą jos, kaip rinkos dalyvės, veiklą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl bendrovės administracijos vadovo pareigų, yra pažymėjęs, kad įmonės administracijos vadovas atsako už įmonės komercinės veiklos organizavimą. Jis privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų. Administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę saisto pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2013; kt.).

41Kadangi nagrinėjamu atveju atsakovui (V. V.) – šiuo metu jau buvusiam bendrovės vadovui – pareikštas reikalavimas atlyginti žalą netinkamai atliekant vadovo pareigas tiek „vidiniuose“ santykiuose, tiek „išoriniuose“ santykiuose, todėl nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina ir tai, kad kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra akcentuota, jog tais atvejais, kai bendrovės vadovas padaro bendrovei žalą netinkamai organizuodamas kasdienę bendrovės veiklą, t. y. netinkamai atlikdamas savo kaip vadovo pareigas „vidiniuose“ santykiuose, tai dėl jo atsakomybės spręstina pagal darbo teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009), o kai uždarosios akcinės bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos veikdamas kaip jos valdymo organas „išoriniuose“ santykiuose, tai jam taikytina civilinė atsakomybė pagal civilinius įstatymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2014).

42Materialioji atsakomybė pagal darbo teisę suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas darbo pareigas. Nurodytos atsakomybės tikslas – pasiekti, kad darbuotojas atlygintų darbdaviui padarytus nuostolius darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką pagrindinis šios atsakomybės uždavinys – garantuoti darbdaviui padarytų visų ar dalies nuostolių atlyginimą (DK 245 straipsnis, 253–255 straipsniai). Materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos tokios sąlygos: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) priežastinis neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšys; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (DK 246 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1444/2002; 2003 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2003; 2004 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2004; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009; kt.). Aiškindamas neteisėtos veikos, kaip materialinės atsakomybės pagal DK sąlygos, sampratą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad neteisėta veika darbo teisiniuose santykiuose suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų – vidaus, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009), tačiau kaltės forma yra aktuali sprendžiant dėl darbuotojui taikomos atsakomybės apimties. DK 254 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus šio kodekso 255 straipsnyje. Pagal 255 straipsnio 1 dalies 1 punktą, darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei ji padaryta tyčia. Pastebėtina, kad tokios pačios pozicijos laikomasi ir naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2014).

43Kasacinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovui gali būti taikoma būtent civilinė atsakomybė, vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų atsakovas, t. y. bendrovės vadovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 26 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-1130/2003; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009).

44Juridinių asmenų organų kompetenciją ir funkcijas detaliau nustato atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojantys įstatymai ir juridinio asmens steigimo dokumentai (CK 2.82 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju aktualios akcinių (uždarųjų) bendrovių veiklą reglamentuojančio įstatymo nuostatos. Remiantis ginčui aktualios ABĮ redakcijos 37 straipsnio 1 dalimi, uždarosios akcinės bendrovės vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas. Bendrovės vadovą renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų, nustato jo atlyginimą, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas bendrovės valdyba (jei valdyba nesudaroma – stebėtojų taryba, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba – visuotinis akcininkų susirinkimas). Bendrovės vadovas pradeda eiti pareigas nuo jo išrinkimo, jeigu su juo sudarytoje sutartyje nenustatyta kitaip (ABĮ 37 straipsnio 3 dalis). Bendrovės vadovas organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas (ABĮ 37 straipsnio 6 dalis).

45Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, kasacinio teismo išaiškinimus dėl šių normų taikymo, įvertinusi byloje dalyvaujančių asmenų nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, pateiktus įrodymus, kuriais grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atliko ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizę, pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas įtikinamais teiginiais.

46Pagal bylos duomenis R. Ū. (S.), V. V. ir V. Č. yra UAB „Refila grupė” akcininkai, R. Ū. priklauso 34 vnt., o V. V. ir V. Č. po 33 vnt. šios bendrovės akcijų (I t., b. l. 23). UAB „Refila grupė“ neeiliniame visuotiniame akcininkų susirinkime, vykusiame 2009 m. spalio 11 d., kuriame dalyvavo visi trys akcininkai, vienbalsiai nutarta nuo 2009 m. spalio 20 d. bendrovės direktoriumi paskirti V. V., nustatant jam 800 Lt (neatskaičius mokesčių) atlyginimą bei 40 valandų darbo savaitę (III t., b. l. 73). Su V. V. 2009 m. spalio 19 d. sudaryta Darbo sutartis Nr. 9 ir nuo 2009 m. spalio 20 d. jis pradėjo eiti UAB „Refila grupė“ direktoriaus pareigas (III t., b. l. 129), kurias ėjo iki 2012 m. rugsėjo 6 d., t. y. iki jis UAB „Refila grupė“ neeilinio visuotino akcininkų susirinkimo nutarimu buvo atleistas iš direktoriaus pareigų (V t., b. l. 22-24, 26-28).

47Minėta, pagal ABĮ 37 straipsnio 3 dalį bendrovės vadovą renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų, nustato jo atlyginimą, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas bendrovės valdyba (jei valdyba nesudaroma – stebėtojų taryba, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba – visuotinis akcininkų susirinkimas). Analogiška nuostata nustatyta ir UAB „Refila grupė“ įstatų 8.2 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gegužės 25 d. iki 2010 m. liepos 8 d.) ir 7.3 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. liepos 8 d.) (I t., b. l. 15-22; III t., b. l. 57-64, 65-72). Iš bylos rašytinių įrodymų matyti, kad per visą laikotarpį, kai atsakovas V. V. ėjo UAB „Refila grupė“ direktoriaus pareigas, kaip teisingai nurodo ieškovė R. Ū. (šios aplinkybės atsakovas V. V. taip pat neneigia), iš esmės jis gaudavo didesnį darbo užmokestį, t. y. tiek pagrindinį atlyginimą, kuris buvo nustatytas UAB „Refila grupė“ neeiliniame visuotiniame akcininkų susirinkime, vykusiame 2009 m. spalio 11 d., kuriame dalyvavo visi trys akcininkai, įskaitant ir akcininkę R. Ū., tiek ir priedą, neviršijantį 30 procentų bendrovės mėnesinės apyvartos (IV t., b. l. 149).

48Pagal DK 186 straipsnio 1 dalį darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. Darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą (DK 186 straipsnio 2 dalis). Darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo darbo kiekio ir kokybės, įmonės, įstaigos, organizacijos veiklos rezultatų bei darbo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje (DK 186 straipsnio 3 dalis). Remiantis DK 187 straipsnio 1 dalimi (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2012 m. rugpjūčio 1 d.) Trišalės tarybos teikimu minimalųjį valandinį atlygį ir minimaliąją mėnesinę algą nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Kolektyvinėse sutartyse gali būti nustatyti didesni negu šio straipsnio 1 dalyje nustatyti minimaliojo darbo užmokesčio dydžiai (DK 187 straipsnio 2 dalis), o DK 187 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nustatyta, kad darbuotojo valandinis atlygis arba mėnesinė alga negali būti mažesni už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus minimaliuosius dydžius. Nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. Nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nustatytas minimalios mėnesinės algos dydis – 800 Lt.

49Pažymėtina, kad nei ieškovė R. Ū. pareikštame priešieškinyje, nei bendraieškis UAB „Refila grupė“ neįrodinėjo UAB „Refila grupė“ mėnesinės apyvartos dydžio, t. y. kad V. V. mokamas priedas prie pagrindinio atlyginimo viršijo 30 procentų įmonės mėnesinės apyvartos, kad tokio dydžio atsakovo atlyginimas bei automobilių įsigijimas turėjo įtakos bendrovės mokumui. Pabrėžtina, kad ieškovė, grįsdama savo reikalavimus dėl žalos priteisimo iš atsakovo V. V., iš esmės akcentavo vienintelį aspektą, t. y. kad tiek mokant atsakovui darbo užmokestį, tiek įsigyjant ilgalaikį turtą, nebuvo visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog tuo atveju, kai bendrovės akcininkai formaliai ir nepriima sprendimo tam tikrais įmonės veikos organizavimo klausimais, bet iš nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, jog jie žinojo apie sprendžiamus klausimus ir jų rezultatus, nėra pagrindo tenkinti tokio ieškinio reikalavimo vien tokiu pagrindu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2006; 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009).

50Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovės reikalavimo dėl žalos, susijusios su darbo užmokesčio išmokėjimu bendrovės direktoriui, atlyginimo, nes nustatė, kad nors visuotinis akcininkų susirinkimas nebuvo priėmęs jokių sprendimų, kuriais būtų pakeistas nustatytas darbo užmokestis V. V., tačiau žodžiu bendru akcininkų susitarimu buvo nustatyta, jog bendrovės vadovas turi teisę į premijas arba priedus prie gaunamo atlyginimo neviršijančius 30 procentų bendrovės mėnesinės apyvartos, o raštu toks sprendimas neįformintas dėl neformalių ir draugiškų akcininkų santykių; bendrovės akcininkams, įskaitant ir R. Ū., buvo žinoma apie bendrovės vadovo atlyginimą, per visą laikotarpį, kuomet V. V. buvo skiriamos ir mokamos premijos, ji jokių pretenzijų dėl to nereiškė. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, priėjo prie išvados, kad vien tik aplinkybės, jog bendrovės akcininkai formaliai nepriėmė sprendimo dėl bendrovės vadovo atlyginimo dydžio, nesuteikia pagrindo pripažinti, kad atsakovas V. V. veikė neteisėtai ir dėl tokių atsakovo veiksmų bendrovei buvo padaryta žala.

51Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama nurodytos pirmosios instancijos teismo išvados teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad tiek pagal ABĮ, tiek pagal UAB „Refila grupė“ įstatų nuostatas, bendrovės vadovui atlyginimą nustato visuotinis akcininkų susirinkimas. Tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju formalaus (rašytinio) visuotinio akcininkų sprendimo nebuvimas, nesuteikia pagrindo daryti besąlygišką išvadą, kad tokio visuotinio akcininkų sprendimo apskritai nebuvo, o atsakovas vienašališkai pasididino sau mokamą darbo užmokestį.

52Išnagrinėjusi ir įvertinusi bylos faktinius ir teisinius aspektus, susijusius su atsakovo V. V., kaip bendrovės direktoriaus, atlyginimo nustatymu ir mokėjimu, taip pat atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirmiau, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo ieškovė, pirmosios instancijos teismas padarė bylos įrodymų visetu pagrįstą išvadą, jog bendrovės akcininkai iš tikrųjų žinojo apie vadovo atlyginimo dydį. Kaip minėta, pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju taip pat tinkamai tarp šalių paskirstė ir įrodinėjimo pareigą.

53Pagal bylos duomenis nors pačios R. Ū. darbo sutartyje, kuri įmonėje nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2010 m. balandžio 16 d. ėjo Vilniaus padalinio vadovės pareigas, nebuvo papildomos sąlygos dėl priedų mokėjimo (I t., b. l. 24-25, 27), tačiau be darbo sutartyje sulygto 800 Lt atlyginimo, jai taip pat buvo mokami priedai (šios aplinkybės ieškovė neneigia ir neneigė). Aplinkybę, kad R. Ū. buvo žinoma apie atsakovui V. V. mokamą darbo užmokestį, patvirtina ieškovės ir atsakovo elektroninis susirašinėjimas, kurio nepaneigia kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 185 straipsnis), ir iš kurio matyti, kad R. Ū. ruošdavo įsakymų dėl darbuotojų skatinimo projektus, todėl apie atsakovui mokamo darbo užmokesčio dydį ji nežinoti negalėjo (IV t., b. l. 26, 27, 28, 29-30, 36). Šį teisėjų kolegijos įsitikinimą sustiprina ir kita aplinkybė, o būtent, ta, jog artimais giminystės ryšiais su apeliante susijęs asmuo (motina – G. S.) nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2010 m. balandžio 27 d. UAB „Refila grupė“ dirbo vyr. buhaltere (IV t., b. l. 173). Be to, pati ieškovė tiek priešieškinyje, tiek apeliaciniame skunde nurodo, kad nuo atsakovui V. V. mokamo darbo užmokesčio buvo apskaičiuojami ir mokami privalomi mokesčiai valstybei, o tai tik patvirtina, kad darbo užmokestis atsakovui buvo mokamas oficialiai, apskaitant jį įstatymų nustatyta tvarka. Iš bylos rašytinių įrodymų matyti ir tai, kad nuo 2010 m. gegužės 6 d iki 2012 m. sausio 4 d. premijos, atsižvelgiant į bendrovės darbo rezultatus, buvo išmokamos ne tik įmonės direktoriui, bet ir kitiems darbuotojams (IV t., b. l. 63-83). Sutiktina su apeliante, kad paminėti įsakymai, kuriais piniginėmis premijomis buvo skatinami bendrovės darbuotojai, įskaitant ir atsakovą V. V., priimti jau po to, kai ji nebedirbo UAB „Refila grupė“, tačiau vien ši aplinkybė nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad jai (ieškovei), kaip bendrovės akcininkei, nebuvo žinoma apie atsakovui mokamą atlyginimą. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina ir tai, netgi darant prielaidą, kad R. Ū. apie bendrovės direktoriui (atsakovui) V. V. mokamą darbo užmokestį nebuvo žinoma, ši aplinkybė de facto nepaneigia, kad 2009–2012 metais įmonės akcininkai (V. V. ir V. Č.) nebuvo žodžiu susitarę dėl bendrovės direktoriaus darbo užmokesčio, šios aplinkybės, be kita ko, nepaneigia ir 2012 m. rugsėjo 6 d. neeiliniame visuotiniame akcininkų susirinkime priimti sprendimai, kuriais buvo pripažinti negaliojančiais visuotinio akcininkų susirinkimo, įvykusio 2013 m. kovo 29 d., darbotvarkės 2 ir 3 klausimais priimti sprendimai dėl 2009–2012 metais direktoriui (V. V.) išmokėtų premijų ir padidinto atlyginimo balsavimo rezultatai bei 2010–2012 metais įsigyto ilgalaikio turto (lengvųjų automobilių) balsavimo rezultatai (V t., b. l. 9-11, 22-24, 26-28). Pažymėtina, kad akcininkas V. Č. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme nuosekliai laikėsi ir laikosi pozicijos, kad jam apie V. V. mokamo darbo užmokesčio dydį buvo žinoma ir darbo užmokestis atsakovui buvo mokamas jam pritarus, jo (trečiojo asmens) ir atsakovo balsų užteko sprendimui dėl įmonės direktoriaus atlyginimo priimti. Be to, atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo išsamiai paaiškino, kodėl jo atstovas 2012 m. rugsėjo 6 d. neeiliniame visuotiniame akcininkų susirinkime balsavo „už“ dėl pripažinimo negaliojančiais visuotinio akcininkų susirinkimo, įvykusio 2013 m. kovo 29 d., darbotvarkės 2 ir 3 klausimais priimtus sprendimus, t. y. tik dėl to, jog jis nepritarė direktoriaus atlyginimo padidinimui ateityje ir 2013 m. kovo 29 d. visuotiniame akcininkų susirinkime priimti sprendimai buvo ginčijami teisme (VI t., b. l. 81-82). Beje, R. Ū. ieškinys dėl UAB „Refila grupė“ 2013 m. kovo 29 d. visuotiniame akcininkų susirinkime priimtų sprendimų pripažinimo negaliojančiais buvo paliktas nenagrinėtas ieškovei atsiėmus ieškinį (CPK 179 straipsnio 3 dalis; teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys).

54Taigi apibendrinusi tai, kas išdėstyta pirmiau, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad vertinti bylos faktines ir teisines aplinkybes, susijusias su atlyginimo nustatymu ir mokėjimui atsakovui V. V., kitaip, nei jas išnagrinėjo ir įvertino pirmosios instancijos teismas, nėra jokio pagrindo. Apeliantė R. Ū., turėdama pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu, pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė ir neįrodė būtinų materialinės atsakomybės sąlygų – atsakovo V. V. neteisėtų veiksmų bei žalos padarymo fakto (CPK 178 ir 314 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad skatinant piniginėmis premijomis kitus bendrovės darbuotojus, o atsakovui V. V. mokant tik 800 Lt (neatskaičius mokesčių), toks atsakovo atlyginimas neatitiktų protingumo ir teisingumo principų. Teisėjų kolegijos nuomone, minimalios mėnesinės algos dydį atitinkantis (800 Lt) bendrovės vadovo atlyginimas galėtų kelti abejonių dėl jo neskaidrumo. Vertinant šio konkretaus šalių ginčo aplinkybes pagal protingumo kriterijų, kiekvienas protingas žmogus pripažintų, kad 800 Lt (neatskaičius mokesčių) atlyginimas bendrovės vadovui – žymiai per mažas, nelogiškas ir neteisingas. Pastebėtina, kaip matyti iš 2012 m. rugsėjo 10 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo, išrinktai naujai UAB „Refila grupė“ vadovei – G. S. buvo nustatytas 1 700 Lt (atskaičius mokesčius) per mėnesį atlyginimas (V t., b. l. 26-28).

55Kaip jau buvo nurodyta anksčiau, pagal ABĮ 37 straipsnio 6 dalį bendrovės vadovas, be kita ko, organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą. ABĮ 37 straipsnio 10 dalyje nurodyta, kad bendrovės vadovas veikia bendrovės vardu ir turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, išskyrus atvejus, kai bendrovės įstatuose nustatytas kiekybinis atstovavimas bendrovei. UAB „Refila grupė” įstatų 7.7 punkto 8, 9, 10, 11 papunkčiuose nustatyta, kad bendrovės vadovas privalo gauti visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimą sandoriams dėl ilgalaikio turto įsigijimo, investavimo, įkeitimo, ar dėl kitų asmenų prievolių užtikrinimo (laidavimo ir garantavimo), kurių suma didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, t. y. nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į įmonės kapitalo didį, kuris yra 10 000 Lt, didesnė, kaip 500 Lt (III t., b. l. 57-64, 65-72).

56Pagal bylos duomenis, kai UAB „Refila grupė“ vadovu buvo atsakovas, bendrovė įsigijo tris transporto priemones: 1) VW Golf (valstybinis Nr. ( - )) už 4 000 Lt; 2) Renault Megane Scenic (valstybinis Nr. ( - )) už 2 500 EUR (8 632 Lt; 3) Audi A4 Avant (valstybinis Nr. ( - )) už 6 400 Lt (III t., b. l. 74-82), į automobilius VW Golf ir Audi A4 Avant įmontavo dujines įrangas (IV t., b. l. 150-151).

57Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi ieškovės šioje byloje nurodytus argumentus, susijusius su tuo, kad atsakovas veikė neteisėtai ir įmonės vardu įsigydamas ilgalaikį turtą, t. y. jog atsakovas įsigijo transporto priemones neturėdamas akcininkų pritarimo, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo, įsigyjant ilgalaikį turtą, nes iki priešieškinio pareiškimo teisme nei R. Ū., nei akcininkas V. Č. V. V. dėl įsigytų transporto priemonių pretenzijų nereiškė, sandorių dėl automobilių pirkimo–pardavimo neprašė pripažinti negaliojančiais, o ieškovai V. V. ir V. Č., kuriems priklauso 66 procentai balsų, sandoriams pritarė. Pažymėtina, kad vien rašytinio visuotinio akcininkų sprendimo nebuvimas per se nesuponuoja išvados, kad įmonei buvo padaryta žala. Nagrinėjamu atveju ieškovė taip pat neįrodė būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų atsakovo V. V. veiksmų bei žalos padarymo fakto (CPK 178 ir 314 straipsnis). Pastebėtina, kad teisę kreiptis į teismą teisinės gynybos suinteresuotas asmuo įgyvendina pareikšdamas ieškinį ir jame suformuluodamas materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą – ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas) bei nurodydamas faktinį ieškinio pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012; 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2013; kt.). Pareikštu reikalavimu suinteresuotas asmuo pasirenka vieną arba kelis pažeistos teisės gynimo būdus, įtvirtintus CK 1.138 straipsnyje. Teismas negali keisti ieškinyje nurodytų teisių gynimo būdų, nes privalo užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą (CPK 17 straipsnis), išskyrus atvejus, kai reikia apginti viešąjį interesą (CPK 49, 320 straipsniai), o tuo atveju, jeigu ieškovas neįrodo savo reikalavimo arba pasirenka netinkamą savo civilinių teisių gynimo būdą, teismas ieškinį atmeta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2008).

58Nors apeliantė teigia, kad pagal kasacinio teismo praktiką padaryta žala gali būti konstatuota, jeigu įmonės lėšos išleidžiamos beverčiam turtui įsigyti ar jis neatperka išleidžiamų lėšų, nes dėl to pablogėja įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2008); jog išleisti UAB „Refila grupė“ lėšas automobiliams įsigyti nebuvo nei ekonominio, nei teisinio pagrindo, tačiau šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų, vertinant juos sąsajumo ir leistinumo aspektais, byloje nepateikė, taip pat apeliantė nenurodė, kokią teisės taikymo klaidą padarė pirmosios instancijos teismas, konstatavęs jų naudingumą įmonei (CPK 178 ir 314 straipsniai). Kaip matyti iš bylos medžiagos, pagrindinė UAB „Refila grupė“ veikla – rašalinių ir lazerinių spausdintuvų kasečių pildymas, restauravimas, firminių „Refila” ženklo kasečių gamyba, prekyba originaliomis gamintojų kasetėmis, spausdintuvų, kopijavimo aparatų techninis aptarnavimas ir remontas, IT priežiūros paslaugos, prekyba biuro technika. Bendrovė įsteigusi filialus Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje (IV t., b. l. 10). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, automobiliai buvo ir yra reikalingi įmonės kasdienėje veikloje, vykstant pas klientus, teikiant serviso paslaugas ir pan., o aplinkybė, kad į automobilius buvo įmontuotos dujų įrangos rodo, kad automobiliai buvo naudojami įmonės veikloje ir tokiu būdu buvo siekiama sumažinti automobilių kuro sąnaudas. Kita vertus, byloje nėra pateikta duomenų, kad minėtos transporto priemonės būtų įgytos už didesnę kainą, nei rinkos kaina (IV t., b. l. 14-24). Nagrinėjamojoje byloje svarbi ir ta aplinkybė, kad įsigytos transporto priemonės buvo / yra įtrauktos į ilgalaikio turto apskaitą (IV t., b. l. 13). Tai, kad vieną iš automobilių V. V. įsigijo pats iš savęs, leidžia teigti, kad vadovas veikė esant interesų konfliktui, tačiau vien ši aplinkybė savaime nepatvirtina žalos įmonei padarymo fakto. Kaip minėta, byloje nenustatyta, kad ginčo automobilius bendrovė pirko už neprotingą kainą ir jie buvo nereikalingi. Pažymėtina, kad ieškovė pareiškė reikalavimą, kurio pagrindu atsakovas turėtų grąžinti pinigus, įmonės sumokėtus už automobilius ir jų pagerinimus, o automobiliai liktų įmonei.

59Kaip nesusiję su nagrinėjamos bylos dalyku pripažintini apeliantės argumentai dėl Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Operatyvaus patikrinimo pažymos įrodomosios reikšmės šioje byloje, nes joje nustatytos faktinės aplinkybės neturi jokios juridinės reikšmės nagrinėjamos bylos kontekste. Kita vertus, už šioje pažymoje nustatytus pažeidimus atsakovas V. V. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, o ši aplinkybė nedaro jokios įtakos, sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo.

60Esant pirmiau nustatytoms bylos faktinėms ir teisinėms aplinkybėms, taip pat atsižvelgusi į tai, kad priešieškinyje reikalavimų dėl kitokio ieškovės teisių gynimo būdo nesuformuluota, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų, o tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau apeliantei, nesuteikia pagrindo naikinti iš esmės teisėtą bei pagrįstą teismo sprendimą. Dėl šių priežasčių ieškovės apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

61Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

62Ieškovė R. Ū. apeliaciniame skunde ir 2014 m. kovo 3 d. prašyme prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, trečiojo asmens V. Č. dalyvavimą teismo posėdyje pripažinti būtinu tam, kad būtų išsiaiškinta jo, kaip akcininko, pozicija dėl pritarimo atsakovo V. V. veiksmams, susijusiems du premijų mokėjimu bendrovės direktoriui ir ilgalaikio turto įsigijimu (VI t., b. l. 119-120).

63Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama nurodytus apeliantės argumentus, susijusius su būtinybe šią civilinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymi, kad CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas (CPK 322 straipsnis).

64Akcentuotina, kad dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Döry v. Sweden, pareiškimo Nr. 28394/95).

65Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutartį, civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013; kt.)

66Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo, atsiliepimų į jį argumentus, atsižvelgusi į tai, kad apeliantė nenurodė, o apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, trečiasis asmuo V. Č. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį pats pasirašė, ir jame išdėstė savo poziciją dėl šiai bylai teisiškai reikšmingų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinybės apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o argumentai dėl nagrinėjamoje byloje nustatytinų aplinkybių ir byloje esančių rašytinių įrodymų vertinimo išsamiai išdėstyti dalyvaujančių byloje asmenų procesiniuose dokumentuose. Kadangi rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeidžia šalių teisių ir užtikrina civilinio proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principų įgyvendinimą, todėl teisėjų kolegija apeliantės prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkino ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka (CPK 185 straipsnis, 321 straipsnio 1 dalis, 322 straipsnis).

67Dėl bylinėjimosi išlaidų

68Atsakovas V. V. prašo už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą priteisti 1 000 Lt, kuriuos sumokėjo advokatui (VI t., b. l. 99).

69Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 8.11 punktas nustato, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus dydis yra 1,5 MMA. Tai reiškia, kad maksimali suma už atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 1 500 Lt (1,5x1 000).

70Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, nustatė, kad atsakovo prašoma priteisti išlaidų advokato pagalbai atlyginti suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, tačiau atsižvelgusi į tai, jog atsakovo interesams pirmosios instancijos teisme atstovavo tas pats atstovas, taip pat įvertinusi atsakovo atstovo suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, jo darbo ir laiko sąnaudas apeliacinės instancijos teisme, bylos sudėtingumą ir apimtį, tai, kad apeliacinės instancijos teisme byla buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, nebuvo pateikti nauji įrodymai ir nebuvo nagrinėjamos aplinkybės, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme, nebuvo reikalingos specialios žinios, vadovaudamasi protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, konstatuoja, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo atsakovui priteisti visas advokato atstovavimo apeliacinės instancijos išlaidas. Dėl šios priežasties atsakovo prašymas tenkintinas iš dalies ir iš apeliantės atsakovui priteistina 500 Lt bylinėjimosi išlaidų (advokato atstovavimo išlaidų) (CPK 98 straipsnis).

71Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

72Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

73Priteisti atsakovui V. V. (asmens kodas ( - ) iš ieškovės R. Ū. (asmens kodas ( - ) 500 Lt (penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje ginčas kilo dėl įmonės vadovo veiksmais padarytos žalos atlyginimo.... 5. Ieškovai V. V., V. Č. ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB)... 6. Atsakovė R. Ū. pareiškė priešieškinį ieškovams V. V., V. Č. ir UAB... 7. Kauno apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartimi priėmė ieškovo UAB... 8. Bendraieškis UAB “Refila grupė” priešieškinyje prašė priteisti iš... 9. Bendraieškiai R. Ū. ir UAB „Refila grupė“ nurodė, kad 2009 m. spalio 11... 10. Bendraieškiai taip pat nurodė, kad bendrovė patyrė žalą ne tik dėl... 11. Pagal valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Regitra“ duomenis, kai UAB... 12. Atsiliepime į atsakovės R. Ū. priešieškinį atsakovas pagal... 13. Atsakovas ir trečiasis asmuo nurodė, kad visuotiniame akcininkų susirinkime,... 14. V. Č. ir V. V. tvirtinimu, bendrovės ilgalaikis turtas buvo įsigytas... 15. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 16. Kauno apygardos teismas 2013 m. sausio 24 d. sprendimu ieškinį ir... 17. Teismas, nustatęs, kad bendrovės direktorius V. V. įsakymais dėl... 18. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas priešieškinio reikalavimą... 19. Nustatęs, kad iki priešieškinio pareiškimo teisme nei R. Ū., nei... 20. Išnagrinėjęs ieškinio ir priešieškinio reikalavimus, susijusius su... 21. Teismo vertinimu, V. V. atleidus iš direktoriaus pareigų, nėra pagrindo... 22. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 23. Bendraieškiai R. Ū. apeliaciniame skunde ir UAB „Refila grupė“... 24. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 25. Pagal priešieškinį atsakovas V. V. (ieškovas) atsiliepime į apeliacinį... 26. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais... 27. Pagal priešieškinį trečiasis asmuo V. Č. atsiliepime į apeliacinį... 28. Trečiasis asmuo nurodo, kad R. Ū. dirbant bendrovėje, visų akcininku bendru... 29. Trečiasis asmuo teigia, kad sprendimas įsigyti transporto priemones taip pat... 30. Pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis Vilniaus apygardos teismas... 31. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 32. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 33. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 34. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka pagal ieškovės... 35. Bendarieškių R. Ū. ir UAB „Refila grupė“ priešieškinio reikalavimas... 36. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos šalių nurodytas... 37. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovė apeliacinį skundą... 38. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo... 39. Teismas, nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą, vertindamas įrodymus ir... 40. Nagrinėjant ir vertinant, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai ir... 41. Kadangi nagrinėjamu atveju atsakovui (V. V.) – šiuo metu jau buvusiam... 42. Materialioji atsakomybė pagal darbo teisę suprantama kaip darbuotojo pareiga... 43. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tais... 44. Juridinių asmenų organų kompetenciją ir funkcijas detaliau nustato... 45. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas proceso teisės normas,... 46. Pagal bylos duomenis R. Ū. (S.), V. V. ir V. Č. yra UAB „Refila grupė”... 47. Minėta, pagal ABĮ 37 straipsnio 3 dalį bendrovės vadovą renka ir atšaukia... 48. Pagal DK 186 straipsnio 1 dalį darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą,... 49. Pažymėtina, kad nei ieškovė R. Ū. pareikštame priešieškinyje, nei... 50. Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovės reikalavimo dėl žalos,... 51. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama nurodytos pirmosios instancijos... 52. Išnagrinėjusi ir įvertinusi bylos faktinius ir teisinius aspektus,... 53. Pagal bylos duomenis nors pačios R. Ū. darbo sutartyje, kuri įmonėje nuo... 54. Taigi apibendrinusi tai, kas išdėstyta pirmiau, teisėjų kolegija prieina... 55. Kaip jau buvo nurodyta anksčiau, pagal ABĮ 37 straipsnio 6 dalį bendrovės... 56. Pagal bylos duomenis, kai UAB „Refila grupė“ vadovu buvo atsakovas,... 57. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi ieškovės šioje byloje... 58. Nors apeliantė teigia, kad pagal kasacinio teismo praktiką padaryta žala... 59. Kaip nesusiję su nagrinėjamos bylos dalyku pripažintini apeliantės... 60. Esant pirmiau nustatytoms bylos faktinėms ir teisinėms aplinkybėms, taip pat... 61. Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka... 62. Ieškovė R. Ū. apeliaciniame skunde ir 2014 m. kovo 3 d. prašyme prašė... 63. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama nurodytus apeliantės... 64. Akcentuotina, kad dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą... 65. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas... 66. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo, atsiliepimų į jį... 67. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 68. Atsakovas V. V. prašo už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą... 69. Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar... 70. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, nustatė, kad atsakovo... 71. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 72. Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 73. Priteisti atsakovui V. V. (asmens kodas ( - ) iš ieškovės R. Ū. (asmens...