Byla e2A-366-881/2017
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo, trečiasis asmuo – R. M

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjųr Rūtos Burdulienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vaclovo Pauliko,

2viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Danar“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-256-723/2016 pagal ieškovo BUAB „Danar“ ieškinį atsakovui UAB „Metmedė“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo, trečiasis asmuo – R. M..

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4I. Ginčo esmė

  1. Ieškovas BUAB „Danar“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti 2014 m. rugsėjo 22 d. susitarimą dėl krautuvo Mitsubishi FG20 pardavimo, sudarytą tarp ieškovo UAB „Danar“ ir atsakovo UAB „Metmedė“, negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo momento); priteisti iš atsakovo 3 863,60 Eur sumą už neteisėtai perleistą turtą, 6 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartimi iškėlė ieškovui bankroto bylą. Tą pačią dieną, t. y. 2014 m. rugsėjo 22 d., ieškovas ir atsakovas sudarė sutartį dėl tarpusavio sutartinių įsipareigojimų įvykdymo, kuria išsprendė visus tarpusavio finansinius įsipareigojimus. Šios Sutarties pagrindu nemoki UAB „Danar“, iš esmės pažeisdama kitų kreditorių interesus, atsakovui perleido krautuvą Mitsubishi FG20, taip padengdama 3 863,60 Eur skolą. 2014 m. spalio 15 d. BUAB „Danar“ bankroto administratoriui perėmus dokumentus, minima sutartis taip ir nebuvo rasta, tačiau jos sudarymą patvirtina 2014 m. rugsėjo 22 d. PVM sąskaita-faktūra DAN00185 bei atsakovo 2015 m. gegužės 12 d. atsakymas dėl skolos apmokėjimo. Remiantis šiais duomenimis akivaizdu, kad atsakovui, kaip vienam iš BUAB „Danar“ kreditorių, buvo suteikta pirmenybės teisė į skolos atgavimą, kai tuo tarpu kitų kreditorių reikalavimai turės būti tenkinami ieškovo bankroto byloje. Taigi, anot ieškovo, Sutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes egzistuoja visos sąlygos: šalys sudarė susitarimus, kurių neprivalėjo sudaryti; sutartys pažeidžia visų ieškovo kreditorių teises; atsakovai žinojo ir/arba turėjo žinoti, kad sutartys pažeidžia ieškovo kreditorių teises. Sutartis buvo sudaryta tuo metu, kai ieškovas jau turėjo daug kitų kreditorių, kuriems negalėjo vykdyti savo įsipareigojimų. Sutarties sudarymo metu Vilniaus apygardos teisme jau buvo priimtas 2014 m. liepos 4 d. UAB „Juridinė paslauga“ ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovas Sutarties sudarymo metu neturėjo ir bankroto byloje neturi jokio vertingo turto, po sutarties sudarymo ieškovo turto nepakako ir nepakaks kitų ieškovo kreditorių reikalavimams patenkinti. Ginčijamą sutartį sudaręs atsakovas bendradarbiavo su ieškovu jau nuo 2010 m. lapkričio mėnesio, kada buvo sudaryta sutartis dėl gamybinių patalpų nuomos, apie ieškovo turimus finansinius sunkumus atsakovas žinojo, taip pat atsakovas, būdamas verslininkas, kuriam iš esmės yra keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai, prieinamomis priemonėmis galėjo ir turėjo pasidomėti apie kitos sandorio šalies, šiuo atveju ieškovo, turtinę padėti, ko, manytina, nepadarė akivaizdžiai siekdamas sau turtinės naudos, kas šiuo atveju atitinka nesąžiningumo prezumpciją. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijama sutartimi neteisėtai buvo perleistas krautuvas, kuris iš esmės greitai nusidėvi bei nuvertėja, ieškovo nuomone, siekiant visiškai užtikrinti BUAB „Danar“ kreditorių interesus, neturėtų būti taikoma restitucija natūra, o bankrutuojančiai įmonei turėtų būti priteista neteisėtai perleisto turto vertė pagal 2014 m. rugsėjo 22 d. PVM sąskaitą - faktūrą Nr. DAN00185, t. y. 3863,60 Eur.
  2. Atsakovas UAB „Metmedė“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas nuomojosi patalpas iš atsakovo ir 2014 m. rugsėjo 22 d. turėjo atsakovui įsiskolinimą už nuomą. Taigi, ieškovas pagal 2010 m. gruodžio 1 d. nuomos sutartį Nr. 2010/1ą/16-Nr.02 turėjo prievolę mokėti už nuomą, o šalių sudaryta sutartis pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį turi šalims įstatymo galią. Todėl ieškovas yra neteisus teigdamas, kad ieškovas neturėjo prievolės (pareigos) sudaryti ginčijamo sandorio ir taip atsiskaityti su atsakovu. Nesant vienos iš būtinųjų CK 6.66 straipsnio sąlygų, ieškinys turi būti atmestas. Be to, ieškovas neįrodė, kad dėl sudaryto sandorio skolininkas (ieškovas) tapo nemokus, t. y. kad būtent dėl šio ginčijamo sandorio nebeturi realios galimybės atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti sutartinių įsipareigojimų. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų žinojęs apie kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, nėra jokių įrodymų, kad 2014 m. rugsėjo 22 d. ieškovo direktoriaus įgaliojimai būtų buvę apriboti, turtui uždėtas areštas ir pan. Atsakomybę dėl atsisakymo ginti savo teises turėtų prisiimti ir patys kreditoriai. Iš byloje pateiktų susirašinėjimų su ieškovu nėra matyti, kad ieškovas turi kitų kreditorių, kad už turėtas nuomos skolas parduodamas vienintelis ieškovo likvidus turtas, kad ginčijamu sandoriu bus pažeisti kitų kreditorių interesai. Ieškovas nepateikė jokių atsakovui prieinamų oficialių šaltinių, iš kurių būtų matyti, kad atsakovas galėjo sužinoti apie tai, jog jokio kito turto ieškovas neturi, o skolos viršija jo turtą. Be to, ieškovas nepateikė teismui įrodymų, kad restitucija natūra būtų neįmanoma arba sukeltų šalims didelių nepatogumų.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016 m. sausio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas konstatavo, kad atsakovas ir bankrutuojanti bendrovė tarpusavyje buvo susiję nuomos sutarties pagrindais. Bendrovė ginčo sutarties sudarymo metu buvo atsakovo-kreditoriaus skolininkė, nes skola susidarė už gamybinių ir administracinių patalpų nuomą. 2014 m. rugsėjo 22 d. šalys išsprendė tarpusavio skolinius klausimus.
  3. Teismas sprendė, kad skola už nuomą pažeidė atsakovo interesus ir buvo tęstinio pobūdžio nuo 2010 metų. Bendrovė turėjo prievolę mokėti atsakovui už nuomą. Tai reiškia, kad šalys galėjo sudaryti sandorius, kuriais būtų galima įvykdyti nuomos sutartį, nes bendrovė turėjo pareigą vykdyti sutartį, ir įstatymas nedraudžia šalims įskaitymu išspręsti ginčytinų klausimų. Anot teismo, bendrovė suteikė prioritetą gamybinių patalpų nuomos sandorio pratęsimui, o ne kitų kreditorinių įsipareigojimų vykdymui, nes akivaizdu, kad tai leido toliau bendrovei vykdyti savo veiklą.
  4. Be to, teismas nurodė, kad ieškinyje ieškovas net neįrodinėjo realių kreditorių eilės pirmumo atsakovo atžvilgiu, o deklaravo kitų kreditorių teisių pažeidimą. Anot teismo, nuomos sutarties sudarymo metu nuomotojas neprivalo surinkti duomenis apie nuomininko tuo metu esamus kreditorius ir atsižvelgti į tai, kad nuomininkas, būdamas skolingas kitiems kreditoriams, privalės jam mokėti nuomos mokestį (neatsižvelgiant į esamų skolinių įsipareigojimų eiliškumą). Akivaizdu, kad atsakovą ir bendrovę nuo 2010 metų siejo nuomos sutartis, kuri turėjo būti vykdoma ir jos vykdymas bei nutraukimas buvo šalių susitarimo dalykas. Atsakovo pareiga nuomojant patalpas juridiniam asmeniui atsižvelgti į kitus kreditorius įstatymo nenumatyta.
  5. Teismas, be to, konstatavo, kad ieškovas byloje iš esmės neįrodinėjo, kad atsakovui 2014 m. rugsėjo 22 d. buvo žinoma apie bankroto bylos iškėlimą. Ieškovas apsiribojo subjektyviu atsakovo nesąžiningumo ir nerūpestingumo vertinimu, nepagrįstu faktinių aplinkybių analize. Jokių ieškovo nurodomas aplinkybes patvirtinančių įrodymų byloje nėra.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8

  1. Ieškovas BUAB „Danar“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
    1. Ieškovas nekvestionavo aplinkybės, kad turėjo tinkamai ir laiku vykdyti sutartines prievoles savo veiklos laikotarpiu, tačiau ieškinys buvo pareikštas actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiantis bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, kai įmonė jau būdama nemoki (šiuo atveju netgi nutarties iškelti bankroto bylą dieną) sudarė sandorį, kuriuo perleido vienintelį likvidų ir veikloje naudotą turtą, kad nesąžiningai atsiskaitytų tik su vienu iš esamų kreditorių, pažeisdama visų kitų kreditorių interesus.
    2. Ieškovas neteigė, kad atsakovas turėjo surinkti duomenis apie „nuomininko tuo metu esamus kreditorius“. Nuomos sutarties ieškovas neginčijo ir neginčija. Ieškovas ginčija 2014 m. rugsėjo 22 d. susitarimą ir teigė, kad, ieškovui esant nemokiam, neturėjo būti suteikiamas prioritetas nė vienam iš kreditorių, o jų reikalavimai tenkinami įstatymų nustatyta tvarka.
    3. Ieškovas neįrodinėjo aplinkybių, kad atsakovui buvo žinoma apie vykstantį teisminį procesą dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo, šios aplinkybės daugiau svarbios pasisakant dėl paties ieškovo nesąžiningumo ginčijamo sandorio sudarymo atveju. Aplinkybės dėl atsakovo nesąžiningumo yra grindžiamos tuo, kad atsakovas, kaip verslininkas, galimai nepasidomėjo apie ieškovo turtinę padėtį ir įsiskolinimus kitiems kreditoriams, pavyzdžiui, valstybės biudžetui. Be objektyvių aplinkybių atsakovo nesąžiningumas šioje byloje konstatuotinas ir dėl to, kad ginčijamą sandorį sudariusios šalys bendradarbiavo ilgą laiką, o jų tarpusavio susirašinėjimas leidžia teigti buvus ir subjektyvų atsakovo žinojimą apie ieškovo nemokumą.
  1. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas UAB „Metmedė“ prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
    1. Sutiktina su teismo argumentais, kad ieškovas neįrodė, jog neprivalėjo sudaryti sandorio su atsakovu. Ieškovo sudarytas sandoris visiškai atitiko susiklosčiusią situaciją, kitų kreditorių interesų nepažeidė, ir ieškovas neprivalėjo vadovautis Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsniu, nes Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartis dar nebuvo įsiteisėjusi.
    2. Priešingai nei teigia, ieškovas ieškinyje pats rašė, kad sąžininga gali būti laikoma ta sutarties šalis, kuri jai prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandoriu nėra pažeidžiamos kitų kreditorių teisės bei pareigos; taip pat, kad sutartimi už skolą perėmė iš esmės vienintelį ieškovo turėtą likvidų turtą bei tokiais veiksmais atsakovui sukūrė prioritetą kitų kreditorių atžvilgiu. Ieškovo apeliacinio skundo teiginiai, neįsigilinus į bylos dokumentus, patvirtina, kad ieškinys (bei apeliacinis skundas) iš esmės grindžiamas faktu, kad ieškinį pareiškė bankroto administratorius ir sutartis yra ginčijama actio Pauliana pagrindu.
    3. Ieškovas neįrodė, kad dėl sudaryto sandorio tapo nemokus, t. y. kad būtent dėl ginčijamo sandorio nebeturi realios galimybės atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti sutartinių įsipareigojimų. 2013 m. ieškovas turėjo turto už 146 401 Lt, o bankroto byloje pareikštų kreditorių reikalavimų suma siekia tik 32 603,81 Lt. Be to, bankroto administratoriaus perimto ir 2015 m. kovo mėn. disponuoto dalies turto – 151 t. antrinių žaliavų – vertė yra 42 094,69 Lt. Taigi krautuvo pardavimas nepažeidė ir negalėjo pažeisti realios galimybės atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti sutartinių įsipareigojimų, nes likusio turto buvo ir yra pakankamai, kad būtų užtikrinti 32 603,81 Lt kreditoriniai reikalavimai.
    4. Ieškovas ne tik nepateikė kokių nors įrodymų, susijusių su atsakovo nesąžiningumu, bet net neįtraukė trečiuoju asmeniu tuometinio UAB „Danar“ direktoriaus ir neįrodinėjo UAB „Danar“ direktoriaus kitos dvišalio sandorio šalies – skolininko – nesąžiningumo.

9Teisėjų kolegija

konstatuoja:

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
  2. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) taikymo bankroto administratoriui ginčijant bankroto bylos iškėlimo dieną įmonės sudarytą sandorį.
  3. Ieškovas CK 6.66 straipsnio pagrindu prašė pripažinti negaliojančiu 2014 m. rugsėjo 22 d. šalių sudarytą susitarimą, pagal kurį ieškovas perleido atsakovui krautuvą Mitsubishi FG20 ir už krautuvą atsakovo mokėtiną sumą skyrė savo skolai atsakovui pagal jų sudarytą patalpų nuomos sutartį padengti.
  4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003).
  5. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; kt.).
  6. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį, kreditoriaus teisių pažeidimu, be kita ko, laikomas atvejis, kai skolininkas, būdamas nemokus, ginčijamu sandoriu suteikia pirmenybę kitam kreditoriui.
  7. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad esant nemokumo situacijai skolininkas privalo elgtis sąžiningai. Skolininko nesąžiningumas – skolininko žinojimas ar turėjimas žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises. Būdamas nemokus, jeigu įstatymai nedraudžia, skolininkas turi teisę sudaryti sandorius ir vykdyti atsiskaitymus, bet neturi teisės suteikti pranašumo nė vienam kreditoriui. Sąžiningo elgesio tokioje situacijoje neatitinka tai, jeigu jis iš keleto kreditorių išskiria vieną ar kelis ir su jais visiškai atsiskaito (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).
  8. Sandorio, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, sudarymas pateisinamas tik išimtiniais atvejais, konstatavus sandorio ekonominį naudingumą įmonei, pagrįstą skolininko siekį išvengti bankroto ar sumažinti įmonės nemokumą, atitinkančius jo kreditorių teises ir teisėtus interesus. Tais atvejais, kai įmonė, būdama nemoki, pasirinktinai sudaro papildomus susitarimus ir taip patenkina dalies kreditorių reikalavimus, pažeidžiamos kitų kreditorių teisės, ir toks skolininko elgesys vertintinas kaip prieštaraujantis sąžiningai verslo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2013; 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2013; kt.).
  9. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys ginčijamą susitarimą sudarė bankroto bylos ieškovui iškėlimo dieną, t. y. tą pačią dieną, kai ieškovo nemokumas buvo patvirtintas teismo nutartimi. Nors atsakovas pabrėžia, kad susitarimo sudarymo dieną teismo nutartis iškelti bankroto bylą dar nebuvo įsiteisėjusi, tai nepaneigia nutartyje nustatytos aplinkybės, kad susitarimo sudarymo dieną ieškovas jau buvo nemokus. Taigi apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, daro išvadą, kad ginčijamas sandoris pažeidė kitų ieškovo kreditorių teises, nes juo ieškovas neišvengė bankroto, o tik, jau būdamas nemokus, suteikė pranašumą vienam jo pasirinktam kreditoriui.
  10. Kita actio Pauliana taikymo sąlyga – privalėjimas sudaryti sandorį – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinama kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas, kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2000 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000). Be to, privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas; tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016). Teismas konkrečiu atveju nustato ir vertina, kada ir kokiu tikslu buvo sudarytas sandoris, ar jį buvo būtina sudaryti tam, kad būtų įvykdytos kitų sutarčių sąlygos ir pagal šias sutartis būtų visiškai atsiskaityta su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-916/2016).
  11. Kaip teisingai nurodo ieškovas, nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama ieškovo pareiga vykdyti prisiimtas sutartines prievoles, taip pat ir pagal šalių sudarytą nuomos sutartį. Tačiau atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, kad ginčijamas susitarimas, kuriuo ieškovas už skolas perleido atsakovui turtą, buvo sudarytas bankroto bylos ieškovui iškėlimo dieną, kad juo, pažeidžiant kitų kreditorių teises, buvo suteiktas pranašumas vienam iš kreditorių, ir tai, pagal teismų praktiką, vertinama kaip nesąžininga verslo praktika, yra pagrindas spręsti, kad ieškovas ne tik neprivalėjo, bet ir neturėjo sudaryti ginčijamo susitarimo.
  12. Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas tuo pačiu konstatuoja ir kitą actio Pauliana taikymo sąlygą – ieškovo (skolininko) nesąžiningumą sudarant ginčijamą sandorį, t. y. žinojimą, kad sandoris pažeis kitų ieškovo kreditorių teises.
  13. Pagal CK 6.66 straipsnį, sandorį galima pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, kai ir trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, jog jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-697-248/2015).
  14. Be to, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sąžiningu laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002; 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Kasacinio teismo praktikoje plėtojama pozicija, kad verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų. Konkrečiu atveju vertinant verslininko turėjimą žinoti tam tikras aplinkybes, atsižvelgiama į jo ir kontrahento veiklos pobūdį. Pagal kontrahento veiklos pobūdį verslininkas turi suprasti, kad skolininkas turi verslo santykių ne tik su juo, bet ir su kitais asmenimis. Žinodamas, kad kontrahentas nuolat vėluoja atsiskaityti, sudarydamas su juo sandorį, kuriuo siekia atgauti didelę dalį skolos, verslininkas turi suprasti ir tai, kad skolininkas gali turėti atsiskaitymo sunkumų ir su kitais savo verslo partneriais, todėl jo sudaromu sandoriu gali dar labiau pasunkėti skolininko galimybė atsiskaityti su kitais kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013).
  15. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo pateiktas susirašinėjimas su atsakovu, kuriame jis atskleisdavo atsakovui savo finansinę padėtį, aplinkybė, kad abi ginčijamo sandorio šalys veikė tuo pačiu adresu, pakankamai ilga abiejų šalių bendradarbiavimo trukmė (patalpų nuomos sutartis sudaryta 2010 m. lapkričio 16 d.) leidžia teigti tarp šalių buvus glaudžią sąsają ir atitinkamai atsakovo žinojimą apie ieškovo faktinę finansinę būklę, taigi ir tai, kad sudaromas sandoris pažeis kitų ieškovo kreditorių teises (CPK 185 str.).
  16. Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad įvertinęs būdą, kuriuo ieškovas padengė atsakovui savo skolą, pastarasis, būdamas verslininkas, turėjo suprasti, kad tik esanti sunkios finansinės padėties įmonė, siekdama atsiskaityti su kreditoriumi, pasirinktų perleisti savo turtą, kuris pagal savo pobūdį (krautuvas), tikėtina, jos veikloje naudojamas kaip darbo priemonė. Taigi, net jei būtų laikoma, kad atsakovas faktiškai ir nežinojo, kad ginčijamas sandoris pažeis kitų ieškovo kreditorių teises, tai, laikydamasis apdairaus ir rūpestingo verslininko standarto, turėjo tai žinoti.
  17. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2012; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014; kt.). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas civilinio proceso tvarka konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo; įstatymo nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą dėl tam tikrų aplinkybių buvimo tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Teismas išvadą dėl faktų buvimo gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; kt.).
  18. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad byloje esančių duomenų užtenka konstatuoti atsakovo nesąžiningumą sudarant ginčijamą sandorį.
  19. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovas nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino ginčyti sandorį.
  20. Taigi teismas konstatuoja, kad byloje nustatytos visos actio Pauliana taikymo sąlygos.
  21. Nors atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas teigė, kad ieškovas neįrodė, jog dėl sudaryto sandorio ieškovas tapo nemokus, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju ginčijamas sandoris buvo pripažintas pažeidžiančiu kitų kreditorių teises ne dėl to, kad dėl sudaryto sandorio skolininkas tapo nemokus, o todėl, kad skolininkas, jau būdamas nemokus, suteikė pirmenybę kitam kreditoriui, t. y. kitu, nei nurodo atsakovas, pagrindu.
  22. Teisėjų kolegija taip pat atmeta atsakovo argumentus, kad sudarytas sandoris neturėjo įtakos ieškovo galimybėms atsiskaityti su kitais kreditoriais ir kad ieškovo turimo kito turto – atliekų – visiškai užtenka patenkinti bankroto byloje patvirtintus kreditorių reikalavimus. Viena vertus, teismas sprendžia, kad šis atsakovo argumentas yra nesuderinamas su byloje nustatytu faktu, kad ieškovui buvo iškelta bankroto byla, t. y. teismo nutartimi buvo konstatuotas ieškovo negalėjimas atsiskaityti su kreditoriais, ir bankroto byla nebuvo nutraukta tuo pagrindu, kad su kreditoriais buvo atsiskaityta (Įmonių bankroto įstatymo 27 str. 1 d. 2 p.). Antra vertus, teismas atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, ieškovo bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma yra ne 9 442,72 Eur, kaip teigia atsakovas, bet 31 071,71 Eur (CPK 179 str. 3 d.), ir tai viršija atsakovo nurodytą ieškovo turimų atliekų vertę (12 191,46 Eur).
  23. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad ieškovas neįtraukė į bylą trečiuoju asmeniu tuometinio ieškovo direktoriaus, tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad pastarasis buvo įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų.
  24. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas ieškinį tenkinti – pripažinti 2014 m. rugsėjo 22 d. susitarimą dėl krautuvo Mitsubishi FG20 pardavimo, sudarytą tarp ieškovo UAB „Danar“ ir atsakovo UAB „Metmedė“, negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo momento) (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
  25. Ieškovas pareikštu ieškiniu prašė, pripažinus sandorį negaliojančiu, netaikyti restitucijos natūra, bet priteisti ieškovui ginčijamame sandoryje nurodytą parduoto daikto (krautuvo) vertę.
  26. Restitucijos taikymo ypatumai, sandorį pripažinus negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, nustatyti specialiosiose teisės normose – CK 6.66 straipsnio 4, 5 dalyse, kurios taikytinos kartu su bendrosiomis restituciją reglamentuojančiomis teisės normomis. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad restitucijos teisinis institutas, kaip ir kiti teisiniai institutai, negali būti taikomas formaliai, nesiejant su konkrečiomis kiekvienu individualiu atveju reikšmingomis bylos aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2006); atsižvelgdamas į restitucijos taikymą reglamentuojančias teisės normas <...>, teismas turi nustatyti ir įvertinti visas taikytinai restitucijai (jos būdui) teisiškai reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2008); teismas, pripažinęs sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikydamas restituciją, turi išsiaiškinti, ar ginčijamas turtas yra išlikęs, ar nėra pagerintas, ar apskritai galima į jį nukreipti išieškojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2013).
  27. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškinio reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu, restitucijos taikymo klausimo apskritai nenagrinėjo, t. y. nesiaiškino, kokios būklės yra ginčo krautuvas, kokia jo vertė, ar galima į jį nukreipti išieškojimą. Todėl atsižvelgdamas į byloje tirtinų aplinkybių ir reikalaujamų įrodymų apimtį bei pobūdį, tai, kad restitucijos taikymo klausimas apeliacinės instancijos teisme būtų nagrinėjamas pirmą kartą, kas neatitiktų apeliacinio proceso paskirties, teismas restitucijos taikymo klausimą grąžina nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 2 d.).
  28. Remiantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi ir 98 straipsnio 1 dalimi, ieškovui iš atsakovo priteisiama 500 Eur išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme.
  29. Taip pat iš atsakovo į valstybės biudžetą priteisiama 87 Eur žyminio mokesčio už ieškinį, nuo kurio mokėjimo ieškovas atleistas pagal įstatymą (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas, CPK 96 straipsnio 1 dalis).

12Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

13Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pripažinti 2014 m. rugsėjo 22 d. susitarimą dėl krautuvo Mitsubishi FG20 pardavimo, sudarytą tarp ieškovo UAB „Danar“ ir atsakovo UAB „Metmedė“, negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo momento).

14Priteisti ieškovui BUAB „Danar“ (juridinio asmens kodas 302560050) iš atsakovo UAB „Metmedė“ (juridinio asmens kodas 123412715) 500 Eur išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme.

15Priteisti iš atsakovo UAB „Metmedė“ į valstybės biudžetą 87 Eur žyminio mokesčio.

16Restitucijos taikymo klausimą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

17Sprendimas įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai