Byla 1A-110-332/2016
Dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį, nes jo veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas)

1Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio, teisėjų Zigmo Kavaliausko, Vidmanto Mylės, sekretoriaujant Raimondai Katiliūtei, dalyvaujant prokurorui Ričardui Bendikui, gynėjui advokatui Rolandui Tilindžiui, išteisintajam L. S., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Ričardo Bendiko apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015-12-14 nuosprendžio, kuriuo L. S. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį, nes jo veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3L. S. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. tuo, kad jis 2008 metų pabaigoje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, kavinėje „( - )“, esančioje ( - ) rajone, ( - ) kaime, grasino nužudyti bei sunkiai sutrikdyti J. V. sveikatą, išsakydamas žodžius: „ką pamiršai, kad vaiką turi“, „žinai, kartais eini gatve, žiūri bumt ir viskas“, kas sudarė pakankamą pagrindą J. V. manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

4Pakruojo rajono apylinkės teismas L. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. išteisino, nesant jo veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nužengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

5Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Ričardas Bendikas prašo panaikinti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015-12-14 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: pripažinti L. S. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. ir paskirti jam 50 MGL (1883 eurų) dydžio baudą. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

6Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad skundžiamas Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015-12-14 nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 2 p.). Prokuroro teigimu, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nuostatas, nes neįvertino visų proceso metu surinktų bylos išsprendimui reikšmingų įrodymų, o vertindamas įrodymus padarė klaidų dėl jų turinio. Teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, didelę argumentų dalį nepagrįstai skyrė kaltinamojo motyvų, t.y. dėl kokių priežasčių L. S. galėjo nusikalstamai veikti, analizei. Tačiau įstatymo leidėjas Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. dispozicijoje nėra numatęs nusikaltimo motyvo kaip sudėties požymio, todėl jis nėra būtinasis nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., požymis. Prokuroro nuomone, galima ir būtina nustatyti nusikaltimo padarymo motyvą ir tikslą, sprendžiant dėl veikos pavojingumo ar tyčios kryptingumo, tačiau tai nėra esminė aplinkybė lemianti nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą L. S. veikoje.

7Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad surinktų byloje įrodymų visuma patvirtina, jog kaltinime nurodytas grasinimas J. V. buvo išreikštas aiškiai ir konkrečiai. Apie tai, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme parodė nukentėjusioji J. V., o taip pat įvykyje dalyvavę liudytojai R. K., R. S. ir V. M.. Apeliantas iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo pastebėjimais, kad nukentėjusiosios J. V. parodymai nebuvo visiškai nuoseklūs, skirtingai parodymus apie įvykio detales davė ir minėtieji liudytojai, tačiau, prokuroro nuomone, negalima paneigti aplinkybės, jog apie patį grasinimo faktą ir konkrečius L. S. J. V. išsakytus grasinimus nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai yra analogiški. Minėti liudytojai buvo apklausinėjami praėjus beveik 7 metams po įvykio, todėl natūralu, jog tarp jų parodymų atsiranda neatitikimų.

8Prokuroro manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino liudytojų parodymus, duotus kitose bylose. Skundžiamame teismo nuosprendyje analizuoti liudytojų parodymai buvo duoti ne ikiteisminiame tyrime dėl Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. veikos, todėl neabejotinai tai įtakojo liudytojų nurodytas aplinkybes. Teismo paminėtuose ikiteisminiuose tyrimuose Nr. ( - ), Nr. ( - ), Nr. ( - ) tyrimas buvo atliekamas dėl kitų nusikalstamų veikų, todėl tvirtinti, kad juose apklausti proceso dalyviai neparodė vienų ar kitų aplinkybių, reikšmingų ikiteisminiam tyrimui Nr. ( - ) dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., negalima. Be to, pirmosios instancijos teismo teiginys, kad J. V. nurodytas susitikimas šašlykinėje jos nurodytomis aplinkybėmis negalėjo įvykti, neteisingas. Nors kaltinamasis tai neigė, tačiau apie tokį susitikimą nurodė ne tik nukentėjusioji, bet ir liudytojai R. K., R. S., V. M..

9Prokuroro teigimu, teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai analizavo santykius tarp L. S. ir J. V., tačiau visiškai nekreipė dėmesio ir nevertino kaip pati nukentėjusioji suprato ir elgėsi po L. S. grasinimų. Kaip matyti iš J. V. parodymų, ji L. S. grasinimą aiškiai suprato kaip grėsmę gyvybei ir sveikatai sau ir vaikui, patvirtino, kad grasinimas 100 proc. buvo realus, nes ji po grasinimų kuo greičiau rašė pareiškimus išeiti iš darbo, norėjo kuo greičiau nutraukti visus santykius, išėjo iš darbo, važiavo pas tyrėją, jos vaikas apsigyveno kitur, ji irgi išsikraustė gyventi į kitą vietą. J. V. visą laiką buvo įsitikinusi, kad L. S. grasinimai gali būti realizuoti, todėl jai teko išsikraustyti iš ( - ), siekdama apsisaugoti nuo L. S. bauginimų, pakeitė kelias gyvenamąsias vietas, visą laiką jautė nuolatinę baimę dėl savo sveikatos ir gyvybės, taip pat bijojo dėl savo mažamečio sūnaus saugumo.

10Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat atkreipia dėmesį į Šiaulių apylinkės teismo 2014-06-20 nutartį, kuria buvo iš dalies patenkintas nukentėjusiosios J. V. skundas ir panaikinta Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2014-03-31 nutarimo dalis, kuriuo jis nutraukė ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. ( - ) dalį pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1-2 dalis, ir šio nutarimo pagrindu Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2014-05-13 priimta atitinkama nutarimo dalis. Minėtoje nutartyje nurodoma, kad abejoti nukentėjusiosios J. V. parodymais nėra faktinio pagrindo, nes nors ji pirmą kartą dėl grasinimų jai užsiminė ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. ( - ) metu apklausta įtariamąja, t.y. neįspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tačiau ji tuos pačius parodymus davė ir patvirtino anksčiau duotus paaiškinimus ir šioje ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje, būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingą pareiškimą ir melagingų parodymų davimą. Ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. ( - ) nėra jokių duomenų, paneigiančių nukentėjusiosios teiginius.

11Prokuroro tvirtinimu, teismo nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, taip pat surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų, savo forma ir turiniu turi atitikti Lietuvos Respublikos BPK 302-307 str. nuostatas. Tačiau, prokuroro nuomone, skundžiamas pirmosios instancijos nuosprendis minėtų reikalavimų neatitinka. Nuosprendžio aprašomoji dalis didžiąja dalimi yra pažodžiui nukopijuota nuo kaltinamojo gynėjo pateiktos baigiamosios kalbos spausdinto varianto. Sugretinus skundžiamo nuosprendžio ir baigiamosios kalbos tekstus, akivaizdžiai matyti, kad nuosprendžio aprašomoji dalis nebuvo surašyta, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos BPK 305 str. normos, nes joje didžiąja dalimi išdėstyti ne teismo, o gynėjo įrodymų įvertinimo motyvai. Prokuroro teigimu, tai, kad nuosprendyje iš esmės nukopijuota gynėjo baigiamoji kalba, leidžia daryti išvadą, kad bylą išnagrinėjęs teismas nebuvo nešališkas, objektyvus ir turėjo išankstinę nuomonę, nes nemotyvuotai priėmė gynybos poziciją, pažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK reikalavimus palaikė tik vieną - gynybos pusę ir baudžiamąją bylą, pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 20 str., nagrinėjo paviršutiniškai, išteisinamąjį nuosprendį priėmė išsamiai netyręs ir neanalizavęs bylos įrodymų. Visa tai, prokuroro nuomone, rodo, kad teismas pažeidė šalių procesinės lygybės principą, o taip pat Lietuvos Respublikos BPK 7 str. įtvirtintą rungimosi principą.

12Atsiliepimu į Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą išteisintojo L. S. gynėjas advokatas R. Tilindis prašo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

13Atsiliepime L. S. gynėjas advokatas R. Tilindis nurodo, kad Pakruojo rajono apylinkės teismas tinkamai įvertino įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą, kad ištirtų įrodymų visuma paneigė teiginius apie tariamą L. S. grasinimą bei jo realumą ir pagrįstai pripažino, kad L. S. veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėtyje grasinimo motyvas nėra apibrėžiamas kaip būtinas požymis, tačiau vertinant akivaizdžiai būtiną grasinimo realumo požymį, kaltininko motyvas neabejotinai turi būti tiriamas, kadangi motyvacija yra neatsiejama šio nusikaltimo situacijos dalis. Nukentėjusysis vertina jam išsakomus žodžius visos situacijos ir santykių su kitais asmenimis kontekste, todėl tik motyvuotas grasinimas gali būti suprastas kaip reali grėsmė. Tačiau pirmosios instancijos teismo ištirti bylos dokumentai paneigia nukentėjusiąją pripažintos J. V. (tuo metu O.) teiginius apie patirtą L. S. grasinimą, jo motyvus, netgi pokalbio įvykį ir esmines jo aplinkybes, taip pat patvirtina, kad L. S. neturėjo jokio pagrindo bauginti ir grasinti J. V..

14Advokato teigimu, 2008 metais nei J. V., nei R. K. jokiam teismui neteikė dokumentų apie finansinių reikalavimų į ŽŪB „( - )“ atsisakymą pagal vekselius, todėl

15J. V. nurodytas susitikimas ir pokalbis su L. S. 2008 metu pabaigoje jos nurodytu laiku ir aplinkybėmis neįvyko ir negalėjo įvykti, todėl ir jokia neigiama L. S. reakcija neįmanoma. Be to, J. V. 2009-02-20 pareiškimo dėl finansinio reikalavimo atsisakymo pagal vekselį turinys paneigia jos teiginius apie tariamą L. S. pyktį dėl neva prarastos finansinės naudos kaip motyvą jai grasinti. J. V. (tuo metu O.) 2009-02-20 pareiškime atsisakoma finansinio reikalavimo tik į laiduotoją - bankrutuojančią ŽŪB „( - )“, bet ne į pajus pirkusią J. I., todėl L. S. nebuvo jokio pagrindo ir motyvo bet kokiai neigiamai emocijai ir ypač grasinimui. Baudžiamojoje byloje taip pat nėra jokio duomens apie išsakytų J. V. atžvilgiu grasinimų realumą, o jos nurodytos aplinkybės prieštaringos, parodymai nenuoseklūs. Advokato R. Tilindžio nuomone, J. V. jokių L. S. žodžių nevertino kaip realios grėsmės nei 2008 metų pabaigoje, nei 2009 ar 2010 metais, nei per pirmus 4 mėnesius 2011 metais, kadangi apie juos teisėsaugos institucijoms nepranešė ir jokios apsaugos neprašė, nors nuo 2009-02-25 net 4 kartus buvo atvykusi į ikiteisminio tyrimo įstaigas duoti parodymus baudžiamosiose bylose. Apie esą patirtus grasinimus J. V. nieko nepasakojo nei savo šeimos nariams, nei kitiems asmenims. Taip pat baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie J. V. gyvenamosios vietos keitimą po tariamai išgirstų L. S. grasinimų 2008 metų pabaigoje. Be to, J. V. po tariamų L. S. grasinimų toliau dirbo taip vadinamose L. S. bendrovėse – ŽŪB „( - )“ dirbo net iki 2010-03-01, UAB „( - )“ - iki 2010-0317, UAB „( - )“ - iki 2010-03-17, ŽŪB „( - )“ - iki 2009-02-23.

16Atsiliepime advokatas taip pat nurodo, kad J. V. teiginiai apie tariamai išsakytus jos atžvilgiu grasinimus yra nenuoseklūs ir prieštaringi, J. V. parodymai apie tariamą grasinimą buvo duoti tik prasidėjus jos atstovauto R. S. nesutarimams su L. S. ir pastarajam pradėjus teisinius procesus prieš R. S. ir D. S.. R. S. ir V. M. negali būti vertinami kaip patikimi ir objektyvūs liudytojai dėl priešingų L. S. interesų, o liudytoja R. K., kaip ir pati J. V., teismui pateikė neatitinkančią tikrovės informaciją apie neva 2008 metų pabaigoje įvykusį J. V. pokalbį su L. S. dėl finansinio reikalavimo atsisakymo pagal vekselį.

17Teismo posėdyje prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis

18L. S. ir jo gynėjas advokatas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

19Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro R. Bendiko apeliacinis skundas atmestinas.

20Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingą išvadą, jog L. S. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir pagrįstai jį pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. išteisino, todėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015-12-14 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

21Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. ir 3 d. nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas nepažeidė nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, nuosprendyje nurodė visus būtinus duomenis, kurie privalo būti nurodyti įžanginėje, aprašomojoje bei rezoliucinėje dalyse. Taip pat nuosprendyje teismas išdėstė kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmę, nustatytas bylos aplinkybes, pateikė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė išvadas dėl L. S. išteisinimo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aiškiai ir išsamiai nurodyti sprendimo motyvai, nurodyta, kodėl vienais įrodymais vadovaujamasi, o kiti atmetami, taip pat išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Teismo išvados pagrįstos išsamia ištirtų įrodymų analize, padarytos atsižvelgus ir įvertinus visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės teisingo sprendimo priėmimui. Taigi skundžiamas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis, ir padarė pagrįstas išvadas bei tinkamai pritaikė baudžiamojo proceso įstatymą vertindamas įrodymus.

22Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras apeliaciniu skundu nesutikdamas su L. S. išteisinimu pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei išvadą dėl L. S. nekaltumo padarė įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus. Teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja. Vien tai, kad šiuo atveju prokurorui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus.

23Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (Lietuvos Respublikos BK 2 str. 4 d.). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009, 2K-492/2013, 2K-232/2014). Vertindamas nagrinėjamos bylos įrodymus šio principo pirmosios instancijos teismas laikėsi.

24Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvusis požymis – grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Pagal teismų praktiką grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-12/2011, 2K-26/2010, 2K-341/2010).

25Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ištiesinamąjį nuosprendį, išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, išsamiai išanalizavo ir visete su kitais įrodymais įvertino

26L. S., nukentėjusiosios J. V. parodymus, liudytojų R. K., S. P., R. P., R. S., V. M., A. K. parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, nukentėjusiosios J. V. ir liudytojų R. K., R. S., V. M., parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, rašytinę bylos medžiagą – J. V. 2011-06-14 pareiškime dėl L. S. grasinimų, J. V. 2011-12-21 pranešime dėl L. S. nusikalstamų veiksmų, J. V., R. K., B. U., V. Š. pareiškimuose civilinėje byloje Nr. ( - ), VSDFV ( - ) skyriaus 2010-05-26 pažymoje, UAB „( - )“ 2010-10-14 pažymoje, J. V. 2007-12-03 darbo sutartyje su ŽŪB „( - )“, J. V. 2011-07-05 ieškinyje UAB „( - )“, Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011-10-26 sprendime dėl J. V. ieškinio UAB „( - )“, Vilniaus apygardos teismo 2013-03-04 nutartyje palikti galioti Vilniaus 1 apylinkės teismo 2012-06-05 sprendimą užfiksuotas aplinkybes bei kitą byloje esančią rašytinę medžiagą ir, vadovaudamasis šių įrodymų, kurių turinys yra atskleistas skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir teisėjų kolegija, laikydamasi nuostatos dėl apeliacine tvarka priimamo procesinio sprendimo surašymo ekonomiškumo, jų nekartoja, visuma, pagrįstai konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, jog 2008 metų pabaigoje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, kavinėje „( - )“, esančioje ( - ) rajone, ( - ) kaime, L. S. grasino nužudyti bei sunkiai sutrikdyti J. V. sveikatą, išsakydamas žodžius: „ką pamiršai, kad vaiką turi“, „žinai, kartais eini gatve, žiūri bumt ir viskas“, kas sudarė pakankamą pagrindą J. V. manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

27Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad L. S. padarė Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. numatytą nusikaltimą ir dėsto tai patvirtinančius įrodymus. Tačiau teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus atskirai ir siedama į visumą, neturi pagrindo sutikti su prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad 2008 metų pabaigoje J. V. nurodytas susitikimas šašlykinėje jos nurodytomis aplinkybėmis negalėjo įvykti, o L. S. tuo metu neturėjo jokio motyvo neigiamoms emocijoms jos atžvilgiu, kadangi jokie dokumentai teismui dėl reikalavimo atsisakymo pagal vekselį 2008 metais nebuvo teikiami. Net ir darant prielaidą, kad L. S. galimai 2008 metų pabaigoje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, kavinėje „( - )“, grasino nužudyti bei sunkiai sutrikdyti J. V. sveikatą, baudžiamojoje byloje nėra įrodymų apie išsakytų J. V. atžvilgiu grasinimų realumą, t.y. kad nukentėjusioji J. V. L. S. jai išsakytus grasinimus suvokė ir vertino kaip realius. Kaip matyti iš bylos medžiagos, J. V. po jos atžvilgiu tariamai L. S. išsakytų grasinimų policijai apie L. S. veiksmus nepranešė, apie patirtus grasinimus nepasakojo nei savo šeimos nariams, nei kitiems asmenims, taip pat baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie J. V. gyvenamosios vietos keitimą ar išėjimą iš darbo – priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad J. V. po tariamų L. S. grasinimų toliau dirbo su L. S. siejamose bendrovėse, o jos parodymai apie L. S. grasinimą jos atžvilgiu buvo duoti tik prasidėjus R. S. nesutarimams su L. S. ir pastarajam pradėjus teisinius procesus prieš R. S.. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išavdą, kad pirmosios instancijos teismas L. S. kaltės klausimu padarė teisingas ir pagrįstas išvadas ir pagrįstai išteisino jį pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., prokuroro apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti išteisinimo teisėtumu, pagrįstumu ir daryti dėl L. S. kaltės klausimo priešingas išvadas negu tos, kurias padarė pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina L. S. kaltės.

28Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat negali sutikti su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, kad bylą išnagrinėjęs teismas nebuvo nešališkas, objektyvus ir turėjo išankstinę nuomonę.

29Pažymėtina, kad šališku turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl Lietuvos Respublikos BPK 58 str. išvardytų priežasčių. Nagrinėjamu atveju nenustatytas nei vienas iš Lietuvos Respublikos BPK 58 str. numatytų pagrindų, dėl kurio bylą nagrinėjusi teisėja būtų privalėjusi nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, jog negalėtų susidaryti įspūdis, kad proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Kita vertus, nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat laikomasi nuomonės, kad procesiniai trūkumai, susiję tik su pareigos tinkamai motyvuoti teismo sprendimą neįvykdymu, įrodymų išnagrinėjimo neišsamumu ir panašiai, paprastai nevertinami kaip teismo šališkumo požymiai (kasacinės bylos Nr. 2K-230/2009, 2K-243/2009, 2K-122/2010, 2K-195/2010, 2K-425/2012, 2K-332/2013 ir kt.).

30Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nemato objektyvaus pagrindo tenkinti prokuroro apeliacinio skundo reikalavimo ir, vadovaujantis prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, pripažinti kaltu ir nuteisti L. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, patikrinusi juos tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad L. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. išteisintas pagrįstai, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.), todėl naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį ar jį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

31Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Nutarė

32Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Ričardo Bendiko apeliacinį skundą atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3. L. S. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. tuo, kad jis... 4. Pakruojo rajono apylinkės teismas L. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str.... 5. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo... 6. Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad skundžiamas Pakruojo rajono... 7. Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad surinktų byloje įrodymų visuma... 8. Prokuroro manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino liudytojų... 9. Prokuroro teigimu, teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai analizavo... 10. Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat atkreipia dėmesį į Šiaulių... 11. Prokuroro tvirtinimu, teismo nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas,... 12. Atsiliepimu į Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo... 13. Atsiliepime L. S. gynėjas advokatas R. Tilindis nurodo, kad Pakruojo rajono... 14. Advokato teigimu, 2008 metais nei J. V., nei R. K. jokiam teismui neteikė... 15. J. V. nurodytas susitikimas ir pokalbis su L. S. 2008 metu pabaigoje jos... 16. Atsiliepime advokatas taip pat nurodo, kad J. V. teiginiai apie tariamai... 17. Teismo posėdyje prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti,... 18. L. S. ir jo gynėjas advokatas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.... 19. Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus... 20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi... 21. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame... 22. Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus... 23. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant... 24. Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam,... 25. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ištiesinamąjį nuosprendį,... 26. L. S., nukentėjusiosios J. V. parodymus, liudytojų R. K., S. P., R. P., R.... 27. Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad byloje surinktų įrodymų visuma... 28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat negali sutikti su... 29. Pažymėtina, kad šališku turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą... 30. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nemato objektyvaus... 31. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,... 32. Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus...