Byla e2-98-516/2017

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. e2-5691-467/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Angel statyba“ ieškinį atsakovėms A. K. ir uždarajai akcinei bendrovei „Žarijų karštis“ (tretieji asmenys – I. B. ir D. G.) dėl įmonės akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir nuostolių atlyginimo, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo.
  2. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Angel statyba“ kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti 2014 m. gruodžio 16 d. UAB „Angel statyba“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį ir iš jos kylančias sutartis negaliojančiomis, taikyti restituciją, t. y. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties šalis grąžinti į status quo – pripažinti, kad UAB „Angel statyba“ vienintele akcininkė ir direktorė yra atsakovė A. K., iš atsakovės A. K. priteisti 54 225,56 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
  3. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – už ieškinio sumą areštuoti atsakovei A. K. priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas ar turtines teises, esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, uždraudžiant turtą perleisti tretiesiems asmenims. Ieškovė nurodė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomu, nes ieškinio suma yra pakankamai didelė, todėl ieškinio sumos dydis objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino ir areštavo atsakovei A. K. nuosavybės teise priklausantį ir pas ją ar trečiuosius asmenis esantį nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, taip pat turtines teises, uždrausdamas šį turtą perleisti tretiesiems asmenims, įkeisti ar kitaip jį apsunkinti, o šio turto nesant ar esant nepakankamai, nustatė areštuoti pinigines lėšas, esančias pas atsakovę ir (ar) trečiuosius asmenis už bendrą 54 225,56 Eur sumą, taip pat nurodė, kad areštavus lėšas, atsakovei leidžiama vykdyti privalomus mokėjimus valstybės (savivaldybės) biudžetui ir už komunalines paslaugas, atsiskaityti su ieškove, o antstolis įpareigojamas nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota šioms operacijoms atlikti.
  2. Teismas nurodė, kad ieškovė pakankamai aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą bei dalyką, detaliai išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikė jos reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus, kurių įrodomoji vertė bus nustatyta tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės. Teismo vertinimu, yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovė tikėtinai pagrindė savo pareikšto ieškinio reikalavimus.
  3. Teismas pripažino, kad prašoma priteisti suma (54 225,56 Eur) fiziniam asmeniui laikytina pakankamai didele, o duomenų apie atsakovės finansinę padėtį teismui nepateikta. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, sudaro pakankamą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjamoje civilinėje byloje.
  4. Teismas taip pat pažymėjo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas sprendžiamas nepranešus atsakovei, nes yra reali grėsmė, jog iš anksto pranešus apie šio klausimo sprendimą, tai sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą

6III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7

  1. Atsakovė A. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutartį ir ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti. Atskirajame skunde nurodyti šie pagrindiniai argumentai:
    1. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi įvertinti ieškovo išdėstytus teisinius ir faktinius argumentus, kurie turi būti prima facie patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys bus patenkintas. Iš esmės visada, kai bankrutuoja bendrovė neturinti turto, bankroto administratoriai reiškia ieškinius buvusiems bendrovių direktoriams ir (ar) akcininkams, kad gautų kokių nors lėšų už administravimo paslaugas, ir verčia tokius asmenis susitarti su administratoriumi. Reikšdami ieškinius bankroto administratoriai niekuo nerizikuoja, jiems nereikia mokėti žyminio mokesčio, todėl jie linkę piktnaudžiauti teise reikšti tokius ieškinius, todėl visais atvejais, kai laikinąsias apsaugos priemones buvusiems įmonės direktoriui ar akcininkui prašo taikyti bankroto administratorius, teismas turi itin atsargiai ir kruopščiai įvertinti tokių asmenų prašymus, ar jie tikrai pagrįsti.
    2. Šiuo atveju bankroto administratorius pareiškė ieškinį, kuris grindžiamas teoriniais samprotavimais. Nepateikta jokių argumentų ir įrodymų, lemiančių ieškovei palankaus teismo sprendimo tikėtinumą. Ieškovė ne tik nenurodo, kaip dėl sudaryto akcijų pirkimo–pardavimo sandorio bendrovė patyrė žalą, koks priežastinis ryšys tarp atsakovės veiksmų ir tariamos žalos, ar dėl atsakovės veiksmų įmonė ar kiti asmenys neteko kažkokio turto, ar atsakovė perdavė kažkokį turtą kitiems asmenims, bet ir nepateikė jokių įrodymų, jog įmonė turėjo kokio nors vertingo turto. Ieškovė, remdamasi 2014 metų įmonės balansu, sąmoningai iškraipo jo duomenis, nes jame nurodyta 187 230 Lt suma yra per vienerius metus gautinos sumos, bet ne jau gautos. Balanse nėra jokių duomenų, kad įmonė turėjo kokio nors ilgalaikio ar trumpalaikio turto. Taigi ieškovė visiškai nepagrindė net reikalaujamos sumos dydžio.
    3. Teismas gali atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jei jų taikymas pažeistų teisingumo principą, t. y. jos netaikomos, jei pripažįstant vieno asmens interesus būtų paneigti kito asmens interesai ir būtų pažeistas viešasis interesas. Skundžiama nutartimi taikytos priemonės yra neproporcingos, nepagrįstai suvaržančios atsakovės nuosavybės teises, nes areštuoti atsakovei nuosavybės teise priklausantys nekilnojamieji daiktai, ribojamos jos, kaip šių daiktų savininkės, teisės.
  2. Ieškovė BUAB „Angel statyba“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
    1. Pateiktame ieškinyje ieškovė išdėstė visas aplinkybes ir pateikė šias aplinkybes pagrindžiančius dokumentus, įrodančius, kad ieškovė turi pagrįstą reikalavimo teisę į atsakovę. Ieškinyje taip pat nurodyta, kad apeliantė tinkamai nevykdė jai pavestų įmonės vadovės ir akcininkės pareigų ir veikė priešingai įmonės interesams, sudarė tariamą įmonės akcijų pirkimo–padavimo sutartį ir neteisėtai pardavė įmonės akcijas asmeniui, kuris neturėjo finansinių galimybių atsiskaityti su įmonės kreditoriais ir toliau tęsti įmonės ūkinę komercinę veiklą, todėl dėl tokių nesąžiningų apeliantės veiksmų įmonė patyrė žalą, kurią sudaro paskutiniame juridinių asmenų registrui pateiktame balanse apskaityto turto vertė. Preliminariai įvertinus ieškovės pateiktus teisinius argumentus ir rašytinius įrodymus, galima daryti išvadą, kad ieškovei palankus teismo sprendimas yra tikėtinas.
    2. Įmonės paskutiniame balanse už 2014 metus nurodyta, kad įmonės turtą sudaro tik trumpalaikis turtas, kurio vertė yra 54 225,56 Eur. Pripažinus atsakovės sudarytą akcijų pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia ir šalis grąžinus į status quo, apeliantei tenka pareiga atlyginti dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties atsiradusią žalą, kurią sudaro būtent paskutiniame balanse apskaityto turto vertė, nes būtent ši suma būtų naudojama administravimo išlaidoms ir kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti. Įmonės turtą sudarė 54 225,56 Eur dydžio debitorių įsiskolinimai, todėl akivaizdu, kad, priešingai nei teigia atsakovė, įmonė neabejotinai turėjo trumpalaikio turto, todėl nepagrįstas atsakovės argumentas neva ieškovė iškraipo balanso duomenis. Aplinkybę, kad įmonė iš tikrųjų turi debitorių įsiskolinimų, įrodo ir tai, kad apeliantė, fiktyviai pardavusi įmonės akcijas, veikė nesąžiningai, nes pasisavino vieno iš įmonės debitoriaus bendrovės naudai sumokėtą 5 360 Eur dydžio skolą. Be to, įmonei priklauso ir transporto priemonė Toyota Corolla, taigi apeliantės teiginys, kad ieškovė nepateikė duomenų apie tai, jog įmonei priklausė turtas, nepagrįstas.
    3. Apeliantė nenurodė, kaip laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia jos teises ir nepateikė absoliučiai jokių duomenų, įrodančių apeliantės finansines galimybes padengti reikalavimo sumą ieškinio tenkinimo atveju. Ieškinio reikalavimas yra daugiau nei 142 kartus didesnis nei minimali mėnesinė alga ir daugiau nei 1426 kartus didesnis nei bazinė socialinė išmoka, todėl tokio dydžio reikalavimas neabejotinai didelis lyginant su valstybės pragyvenimo lygio duomenimis. Kadangi apeliantė pateikė tik deklaratyvius su laikinosiomis apsaugos priemonėmis nesusijusius argumentus, o duomenų apie nuosavybės teise turimą turtą ir įsipareigojimus nepateikė, konstatuotina, kad atsakovė nepaneigė teismo sprendimo neįvykdymo ar įvykdymo pasunkėjimo rizikos.

8Teismas

konstatuoja:

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
  2. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovei taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
  3. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis).
  4. Apeliantės teigimu, įmonės bankroto administratorius pareiškė ieškinį, kuris grindžiamas tik teoriniais samprotavimais, nepateikdamas jokių argumentų ir įrodymų, lemiančių ieškovei palankaus teismo sprendimo tikėtinumą.
  5. Lietuvos apeliacinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014). Taigi sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne reikalavimo pagrįstumas, o tik nustatoma tikimybė, kad gali būti priimtas ieškovei palankus sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2-757-236/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), tačiau toks ieškinio prima facie pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje suformuluojant teismo kategorišką atsakymą dėl pateiktų įrodymų patikimumo ir (ar) pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti ir pan.
  6. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus išaiškinimus ir nuosekliai plėtodamas savo praktiką, Lietuvos apeliacinis teismas formuoja poziciją, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).
  7. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamoje byloje pateiktą ieškinį ir prie jo pridėtus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovė aiškiai suformulavo ieškinio dalyką, pakankamai išsamiai išdėstė ieškinio faktinį pagrindą ir pateikė jos reikalavimus pagrindžiančius įrodymus. Priešingai nei teigia apeliantė, ieškovė ieškinyje išdėstė savo poziciją tiek dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, sukėlusių ieškovei žalą (ieškovės teigimu, atsakovė sudarė tariamą įmonės akcijų pirkimo–pardavimo už 1 Eur kainą sutartį su parduodamos įmonės ūkinę komercinę veiklą toliau negalinčiu užtikrinti juridiniu asmeniu, neperdavusiu bankroto administratoriui įmonės turto ir dokumentų, taip siekdama išvengti jos, kaip vadovės, atsakomybės, be kita ko, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo, ir nesąžiningai eliminuodama kreditorių galimybes bent iš dalies padengti jų reikalavimus), tiek ir dėl priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir žalos, taip pat pateikė reikalaujamos žalos dydį, jos nuomone, pagrindžiančius argumentus (2014 metų balanso duomenimis, įmonės turtą sudarė 54 225,56 Eur per vienerius metus gautinos sumos, o atsakovei fiktyviai pardavus įmonės akcijas, ieškovės teigimu, įmonė jokios veiklos nebevykdė ir kreditoriai patyrė žalą, pasireiškusią pirmiau nurodyta suma, kurią jie būtų galėję panaudoti jų reikalavimams tenkinti).
  8. Pažymėtina, kad bendrovės debitorių turimi įsiskolinimai paprastai laikomi įmonės trumpalaikiu turtu, savo ruožtu atsakovės argumentai, jog ieškovės administratorius nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad įmonė turėjo realiai vertingo turto, taip pat, jog ieškovė, nurodydama debitorių skolų (o ne jau gautų lėšų) dydį, nepagrindė reikalaujamos žalos dydžio, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, kuris negali būti sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje ir todėl plačiau šioje nutartyje neaptarinėjamas.
  9. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė būtų pasirinkusi aiškiai neleistiną ar objektyviai neįmanomą jos teisių gynybos būdą ar egzistuoja kitos pakankamai akivaizdžios ieškinio nepagrįstumo aplinkybės, leidžiančios teismui dar laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo sprendimo metu konstatuoti tikėtiną ieškinio nepagrįstumą. Savo ruožtu atsakovės deklaratyvūs teiginiai neva bankroto administratoriai visada linkę piktnaudžiauti teise reikšti tokio pobūdžio ieškinius, savaime niekaip nepaneigia pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimo šiuo atveju.
  10. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su ieškovės argumentu, kad atsakovė nepaneigė ir antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės, jog teismo spendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu – egzistavimo.
  11. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje formuojama teisės aiškinimo taisyklė, kad teismo sprendimo įvykdymo galimas pasunkėjimas preziumuojamas turtinių ginčų atvejais, kai ginčas tarp šalių kilęs dėl didelės pinigų sumos. Žinoma, ši prezumpcija nėra absoliuti ir kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu, įsipareigojimais kreditoriams ir pan., yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1648-196/2016; 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016; 2013 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-210/2013; 2014 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-50/2014; kt.). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad tuo atveju, jeigu šia prezumpcija teismo nutartyje yra remiamasi, jos paneigimo našta, atsižvelgiant į ekonomiškumą įrodinėjimo procese, perkeliama atsakovui (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1385/2012; 2014 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1038/2014).
  12. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškinio suma atsakovei, kaip fiziniam asmeniui, yra didelė. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šia išvada, tuo labiau, kad atsakovė su atskiruoju skundu nepateikė jokių argumentų ir (ar) įrodymų, galinčių paneigti didelės ieškinio sumos prezumpciją.
  13. Pažymėtina ir tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visada susijęs su tam tikrais apribojimais, suvaržymais atsakovui (jo turtui), todėl, konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas šioje byloje pagrįstai nustatė abiejų CPK 144 straipsnyje įtvirtintų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą, nėra pagrindo sutikti su atsakovės argumentu, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos, kaip suvaržančios atsakovės nuosavybės teises į jos turtą. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad piniginių lėšų areštas laikytinas iš esmės viena labiausiai ekonominiu požiūriu varžanti kito subjekto veiklą ir (ar) gyvenimą priemone, nustatė iš pradžių areštuoti atsakovei priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o tik jo nesant ar esant nepakankamai, ir atsakovės lėšas. Taigi priešingai nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismo taikytomis priemonėmis buvo užtikrintas ekonomiškumo ir proporcingumo principų įgyvendinimas. Savo ruožtu aplinkybė, kad atsakovė nesutinka su ieškovės ieškinyje pareikštais atsakovei reikalavimais (dėl kurių tikėtino pagrįstumo pasisakyta pirmiau šioje nutartyje), savaime nereiškia, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeidžia teisingumo principą, šalių interesų pusiausvyrą ir tuo labiau viešąjį interesą.
  14. Remdamasis pirmiau nurodytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisingą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista.

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

12Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai