Byla e2-3510-781/2016
Dėl indėlio sertifikato įsigijimo ir obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė, sekretoriaujant Linai Matukaitei, dalyvaujant ieškovams A. M., V. Ž., jų atstovui advokatui V. M., atsakovo BAB banko „Snoras“, kuriam atstovauja bankroto administratorius UAB „Valnetas“, atstovui teisininkui O. K., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų B. D. (B. D.), A. M., V. Ž. ir V. T. ieškinį atsakovui BAB bankui „Snoras“, kuriam atstovauja bankroto administratorius UAB „Valnetas“, dėl indėlio sertifikato įsigijimo ir obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, ir

Nustatė

2I. Bylos esmė

3Byloje kilo ginčas dėl tarp ieškovų ir atsakovo sudarytų indėlio sertifikato įsigijimo ir obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

4II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai

5Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydami:

61) pripažinti negaliojančiomis B. D. su atsakovu 2010 m. lapkričio 12 d. sudarytą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį ir 2011 m. liepos 12 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110712U990001, bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovo B. D. sumokėtas pagal šias sutartis sumas (30 000 Lt ir 10 997,44 Eur) AB bankui „Snoras“ ieškovo lėšomis jo asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – IĮIDĮ);

72) pripažinti negaliojančiomis A. M. su atsakovu 2011 m. birželio 6 d. sudarytą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį ir 2011 m. birželio 6 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110606L990004, bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovės A. M. sumokėtas pagal šias sutartis sumas (7380 Eur ir 4498,35 Lt) AB bankui „Snoras“ ieškovės lėšomis jos asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ;

83) pripažinti negaliojančiomis V. Ž. su atsakovu 2010 m. gruodžio 27 d. sudarytą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, 2011 m. gegužės 24 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110524K990001, 2011 m. birželio 2 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110602K990005, 2011 m. liepos 5 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110705K990005, 2011 m. liepos 7 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110707K990002, 2011 m. liepos 25 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110725K990002, 2011 m. rugsėjo 9 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110909K990001, 2011 m. rugsėjo 19 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110919K990012 ir 2011 m. spalio 13 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111013K990002, bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovo V. Ž. sumokėtas pagal šias sutartis sumas (8000 Lt, 17 799,70 Lt, 18 790,92 Lt, 33 488,28 Lt, 26 090,87 Lt, 56 199,04 Lt, 30 495,33 Lt, 13 599,24 Lt ir 14 598,48 Lt) AB bankui „Snoras“ ieškovo lėšomis jo asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ;

94) pripažinti negaliojančia V. T. su atsakovu 2011 m. kovo 18 d. sudarytą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovės V. T. sumokėtą pagal šią sutartį sumą (29 000 Lt) AB bankui „Snoras“ ieškovės lėšomis jos asmeninėje sąskaitoje, kuriai taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ;

105) priteisti lygiomis dalimis iš atsakovo ir trečiojo asmens ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas; iš atsakovo priteistas išlaidas apmokėti iš atsakovo administravimui skirtų lėšų.

11Bylos nagrinėjimo metu ieškovai atsisakė savo reikalavimų dalies dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir prašė šią bylos dalį nutraukti; atsakovas ir trečiasis asmuo šiam prašymui neprieštaravo. Atsižvelgiant į tai, byloje pasisakoma ir sprendžiama tik dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

12Ieškovai nurodo, kad nei vienam ieškovui nebuvo paaiškinta, jog tokie banko produktai kaip obligacijos yra rizikingesni už terminuotą indėlį, nes jiems negalioja įstatymuose numatytas indėlių draudimas. Anot ieškovų, jie sudarė obligacijų įsigijimo sutartis manydami, kad jiems galioja tokia pati draudimo apsauga kaip ir terminuotiems indėliams. Aiškina, kad nei vienam ieškovui nebuvo įteikti nei obligacijų emisijos prospektai ar jų santraukos, nei kitokie dokumentai, išvardinti sutarties priede „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“, nebuvo pasiūlyta juos paskaityti, apie tokius dokumentus net nebuvo užsiminta, todėl, ieškovų teigimu, jie neturėjo ir nebuvo matę jokio dokumento, kuriame būtų parašyta, jog jų investuotoms lėšoms į obligacijas nebus taikomas valstybės garantuojamas indėlių draudimas. Pažymi, kad visi ieškovai nėra niekada dirbę jokio darbo, susijusio su investicijomis ar vertybiniais popieriais; visi ieškovai apie tai, jog jų lėšos yra neapdraustos, sužinojo tik po atsakovo bankroto. Ieškovai nurodo iki tol nežinoję, jog obligacijoms negalioja indėlių draudimas, nes jeigu būtų žinoję, nebūtų tokio produkto pirkę.

13Ieškovai aiškina, kad sudarant obligacijų pasirašymo sutartis jų valia buvo nukreipta į tai, jog perduoti bankui saugoti jų turimas santaupas kaip indėlius banke, už tai gaunant palūkanas; ieškovai obligacijų sutartis suprato ir laikė indėlio sutartimis, o perduotas bankui lėšas suprato kaip savo padėtus indėlius banke, kurie yra saugūs, nes pagal įstatymus valstybė yra apdraudusi visus gyventojų indėlius, neviršijančius 100 000 Eur sumos. Anot ieškovų, jiems sudarant sutartis su atsakovu, banko darbuotojai nepaaiškino, kokie yra esminiai indėlio ir obligacijų įsigijimo sutarčių skirtumai, ieškovai nebuvo supažindinti su tokių sutarčių sudarymo rizika bei galimomis pasekmėmis; priešingai, banko darbuotojai, sudarinėję sutartis atsakovo vardu, teigė, kad šios investicijos yra pilnai apsaugotos valstybės, yra apdraustos. Ieškovai pažymi, kad bankas nesuteikė jiems visos reikalingos informacijos dėl galimos rizikos, be to, ieškovai net neketino įsigyti nurodytų obligacijų, o šias finansines priemones jiems įsiūlė būtent atsakovo darbuotojai, kurie visą laiką akcentavo, jog tai saugu. Pažymi, kad atsakovo darbuotojai, sudarinėję ginčijamas sutartis, buvo suinteresuoti jų sudarymu, nes jie gaudavo papildomą atlygį už kuo didesnį šių sutarčių skaičiaus sudarymą. Be to, ieškovai nurodo, kad atsakovas vykdė plačią reklaminę kampaniją, kurioje obligacijas pristatinėjo kaip alternatyvą indėliams. Ieškovai aiškina, kad būtent dėl banko aktyvių veiksmų, agresyvios rinkodaros ir netinkamo klientų informavimo apie paslaugų pobūdį ir riziką, klientų (ieškovų) valia neatitiko sutarties turinio, t. y. klientai sandorius sudarė suklydimo įtakoje, nes ieškovų valia buvo nukreipta į tai, jog laikyti savo santaupas banke kaip saugius indėlius. Anot ieškovų, atsakovo paprastų terminuotų indėlių palūkanų normas ribojo Lietuvos banko nustatyti reikalavimai, kurie nebuvo taikomi obligacijoms, todėl bankas aktyviai siūlė kitas finansines priemones, siekiant surinkti kuo daugiau pinigų.

14Ieškovų nuomone, pagal IĮIDĮ 13 straipsnį atsakovas privalėjo esamus ir būsimus indėlininkus bei investuotojus lietuvių kalba aiškiai ir suprantamai informuoti, be kita ko, ir apie šio įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje išvardintus atvejus, kai indėliai ir įsipareigojimai investuotojams nėra draudžiami. Kadangi ieškovų sudarytose sutartyse su banku tokių nuostatų nėra, darytina išvada, kad bankas sudarė savo klientams visas prielaidas manyti, jog jo įsipareigojimai pagal obligacijų pasirašymo sutartis yra apdrausti indėlių draudimu. Ieškovų teigimu, jiems, kurie nėra profesionalūs investuotojai, taikytinas civilinėje teisėje ir teismų praktikoje įtvirtintas vidutiniškai apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartas. Atsakovas, priimdamas lėšas pagal obligacijų pasirašymo sutartis, šiose sutartyse aiškiai ir suprantamai nenurodė, kad pagal šias sutartis priimamoms lėšoms nebus taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ. Anot ieškovų, tuo atsakovas pažeidė Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. IK-22 (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gruodžio 31 d.), 11 punkto reikalavimus. Ieškovai aiškina, kad atsakovas taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 straipsnio 3, 5 ir 6 dalių reikalavimus aiškiai ir suprantamai suteikti klientams visą reikiamą informaciją, iš pradžių surenkant informaciją apie kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, bei rekomenduojant klientams geriausiai jų interesus atitinkančias investicines paslaugas ir finansines priemones, todėl, ieškovų teigimu, pripažintina, kad ieškovai ginčijamus sandorius sudarė dėl esminio suklydimo, kurį nulėmė atsakovo veiksmai. Ieškovai nurodo, kad nagrinėjamu atveju suklydimas turi esminės reikšmės, nes ieškovai sudarė sandorius su prielaida dėl egzistavusios indėlių draudimo apsaugos šiems sandoriams, kuri, kaip paaiškėjo vėliau, buvo klaidinga, todėl pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 straipsnio 7 dalį ieškovai turi teisę reikalauti pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo sudarytas sutartis. Ieškovai pažymi, kad jie yra pateikę kreditorinius reikalavimus atsakovo bankroto byloje ir yra įtraukti į teismo patvirtintą banko kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą. Apibendrinant ieškovai nurodo, kad siekė taupyti ir saugiai laikyti pinigines lėšas, o ne rizikingai investuoti; jie nematė skirtumų tarp obligacijų ir terminuotų indėlių ar indėlių sertifikatų bei šiems produktams (ne)taikomo draudimo, dėl kurio atsakovas tinkamai neinformavo. Pažymi, kad net jei ieškovai ir atsisakė suteikti informaciją apie savo investavimo patirtį, tai neatleidžia banko nuo pareigos tinkamai informuoti savo klientus apie sudaromus sandorius ir jų sąlygas.

15Ieškovai teigia, kad pripažinus sutartis negaliojančiomis, taikytina restitucija, tačiau atsižvelgiant į tai, jog atsakovui iškelta bankroto byla, jis negali būti įpareigotas grąžinti ieškovams lėšų kita tvarka, negu pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) nustatytą kreditorių eiliškumą, todėl, anot ieškovų, nagrinėjamu atveju restitucijos būdas pakeistinas – pritaikius restituciją, ieškovų sumokėtos už obligacijas lėšos laikytinos piniginėmis lėšomis jų asmeninėse sąskaitose, kurios pripažintinos indėlių draudimo objektu. Ieškovai nesutinka su atsakovo teiginiu, kad jie neturi teisės ginčyti sudarytų sutarčių, nes neva ieškovai šias sutartis jau yra patvirtinę. Anot ieškovų, atsakovas nepagrįstai kreditorinio reikalavimo pareiškimą bankroto byloje prilygina ginčijamo sandorio patvirtinimui.

16Ieškovė A. M. ieškinyje ir 2016 m. liepos 5 d. teismo posėdyje papildomai nurodė, kad ji į obligacijas investuotus pinigus laikė banke (AB banke „Snoras“) kaip terminuotą indėlį. Pasibaigus indėlio terminui, ieškovė atvyko į banką ketindama pasiimti sukauptus pinigus, tačiau banko darbuotoja pasiūlė įsigyti obligacijų. Obligacijos buvo pristatytos kaip patikimas, garantuotas produktas, todėl ji pasirašė ginčijamą sutartį. Banko darbuotoja patikino, kad tai yra saugi investicija, o pinigines lėšas ieškovė galės bet kada pasiimti; banko darbuotoja garantavo, kad šis banko produktas yra apdraustas Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Ieškovė buvo įsitikinusi, kad įsigijo Lietuvos banko taupomuosius popierius, nežinojo, jog tai neapdrausti vertybiniai popieriai, apie tai jai net nebuvo užsiminta. Ieškovė pasitikėjo atsakovu, nes banke esančioje skrajutėje perskaitė, kad atsakovas tarptautinių tikrintojų buvo įvertintas kaip patikimiausias bankas 2010 m. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad neturi jokios patirties, susijusios su investicijomis ar vertybinių popierių įsigijimu, tačiau teismo posėdžio metu patvirtino, jog yra pirkusi valstybines obligacijas; turi spec. vidurinį išsilavinimą, profesija – viešbučių ūkio technikas, dirba Statistikos departamente duomenų parengimo skyriaus specialiste. Ieškovė pripažino, kad pasirašomos sutarties neskaitė, nes už nugaros dar laukė eilė žmonių, be to, baigėsi jos pietų pertrauka; grįžusi namo taip pat nesigilino į pasirašytas sutartis. Pažymėjo, kad jei būtų žinojusi, jog obligacijos nėra draudžiamos, nebūtų jų pirkusi.

17Ieškovas V. Ž. ieškinyje ir 2016 m. liepos 5 d. teismo posėdyje papildomai nurodė, kad jis į obligacijas investuotus pinigus laikė banke kaip terminuotus indėlius, nuolat juos pratęsinėdavo. Pasibaigus vieno iš terminuoto indėlio terminui, jis atvyko į banką norėdamas pratęsti indėlį naujam terminui, tačiau ieškovą aptarnaujanti banko darbuotoja siūlė vietoje terminuoto indėlio pratęsimo įsigyti obligacijų, akcentuodama didesnes palūkanas; ieškovo teigimu, apie tai, kad obligacijos yra vertybiniai popieriai, taip pat apie kokias nors rizikas ji nieko neužsiminė. Be to, obligacijų ar kitose sutartyse niekur nebuvo parašyta, kad jos yra rizikingos, neapdraustos ir pan. Ieškovas, perskaitęs visas jam pateiktas sutartis, nematė jose jokių blogų sąlygų ar rizikingumo, tuo labiau, jog ieškovas matė, kad neprofesionalaus kliento sutarties specialiosios dalies 3 punkte buvo nurodyta, jog banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti; įsitikinęs, kad lėšos apdraustos, visos sutarties neskaitė. Vėliau įsigyjant obligacijas banko darbuotojai jam sakė, kad galioja tos pačios ankstesnės sąlygos ir garantijos, todėl jis vietoje terminuotų indėlių pratęsimo įsigydavo obligacijų. Bankas pripažino ieškovą neprofesionaliu investuotoju, nes tuo pačiu metu, prieš įsigyjant obligacijas, davė pasirašyti neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiąją dalį. Patvirtino, kad jam davė sutarties egzempliorių, tačiau kitų dokumentų nedavė. Anot ieškovo, iki dabar jis nežinojo, kad obligacijos skiriasi nuo terminuotų indėlių; patvirtino, jog palūkanos už obligacijas buvo didesnės. V. Ž. turi aukštąjį išsilavinimą, specialybė – inžinierius-mechanikas, dirba Kėdainių cukraus fabrike, yra pensininkas; su finansais jokių reikalų neturi; vertybinių popierių sąskaitą dar turi AB SEB banke.

18Ieškovas B. D. ieškinyje papildomai nurodė, kad jis į obligacijas investuotus pinigus laikė banke kaip terminuotą indėlį. Ieškovui atvykus į banką, jis ketino pratęsti turėtą terminuotą indėlį, tačiau banko darbuotoja vietoje terminuoto indėlio pasiūlė investuoti pinigus į obligacijas. Obligacijos buvo pristatytos kaip patikimas, saugus ir pelningas produktas. Ieškovas žinojo, kad terminuotiems indėliams galioja valstybės draudimas iki 100 000 Eur, todėl iš banko darbuotojos pristatymo suprato, jog obligacijoms galioja identiškas draudimas. Anot ieškovo, pasirašant sutartis, jokių kitų dokumentų banko darbuotojai nepasiūlė perskaityti ar susipažinti, buvo pateikta tik žodinė informacija ir nurodyta kuriose vietose pasirašyti; pažymėjo, kad su juo banko darbuotojai bendravo rusų kalba, o visas sutartis davė pasirašyti tik lietuviškai. Bankas pripažino ieškovą neprofesionaliu investuotoju. Ieškovas obligacijų anksčiau nebuvo pirkęs, neturi jokių žinių apie investavimą į vertybinius popierius. B. D. dirbo Ignalinos atominėje elektrinėje, nuo 2009 m. išėjo į išankstinę pensiją, sudarant ginčijamą sutartį ieškovui buvo 62 m.

19Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepime į ieškinį ir jo atstovas teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutinka, prašo jo netenkinti. Atsakovas nurodo, kad ieškovai neteko teisės ginčyti obligacijų sutarčių, nes jie įvykdė ginčo sutartis, apmokėdami už įsigyjamas finansines priemones, kas laikytina sandorio patvirtinimu; be to, ieškovai, atsakovo bankroto byloje teikdami kreditorinius reikalavimus, savo reikalavimus kildina būtent iš obligacijų sutarčių, o ne iš terminuotųjų indėlių, tokiu būdu reikalaujant, jog kita šalis (atsakovas) įvykdytų savo prievoles pagal ginčo sutartis. Atsakovas aiškina, kad nėra pagrindų, dėl kurių ginčo sandoriai galėtų būti pripažinti negaliojančiais. Atsakovas nesutinka su ieškovų teiginiais, kad ginčo sutarčių sudarymo metu jie nebuvo supažindinti su investavimo į obligacijas rizika, jog banko darbuotojai garantavo, kad obligacijos yra apdraustos finansinės priemonės, tik su garantuotomis fiksuotomis didesnėmis palūkanomis.

20Atsakovas pažymi, kad ieškovai iki ginčijamų sandorių pasirašymo buvo sudarę ne vieną terminuotų indėlių sutartį, turėdami ilgametę patirtį, galėjo ir privalėjo bei atskyrė, jog pasirašo ne terminuoto indėlio sutartis, tačiau vertybinių popierių įsigijimo sutartis. Atsakovo nuomone, ieškovų atvykimą į banko skyrius lėmė ne ieškovų ketinimas sudaryti terminuotų indėlių sutartis (ar jas pratęsti), tačiau būtent sudaryti ginčijamus sandorius ir, juos sudarius, gauti didesnę piniginę grąžą (palūkanas), nei jas gautų sudarę terminuotų indėlių sutartis. Anot atsakovo, ieškovai, pasirašant ginčijamus sandorius, patvirtino, kad visos ginčijamų sandorių sąlygos su jais buvo aptartos ir paaiškintos; prieš pasirašant ginčijamus sandorius jie su jomis sutiko ir jos išreiškė ieškovų valią. Pabrėžia, kad ginčo sutarčių sudarymo metu palūkanos už obligacijas buvo gerokai didesnės, nei siūlomos už terminuotus indėlius, todėl ieškovai šias sutartis ir pasirinko, o tai, jog ieškovai papildomai nepasidomėjo dėl galimos rizikos, atsižvelgiant į didesnes palūkanas, tik patvirtina, kad jie pasielgė lengvabūdiškai ir neapdairiai. Atsakovo teigimu, ieškovai, kaip patyrę indėlininkai, turėjo suprasti ir suprato, kokias sutartis sudaro, tik dalį savo piniginių lėšų skyrę obligacijų įsigijimui (taip pat turėjo sudarytas ir sutartis dėl indėlio sertifikatų įsigijimo bei terminuotus indėlius su mažesnėmis palūkanomis), tokiu būdu diversifikavo savo galimas rizikas. Atsakovo vertinimu, ieškovai, būdami atidžiais ir rūpestingais klientais, privalėjo pareikalauti daugiau informacijos apie sudaromų sandorių skirtumus, jei jiems kilo kokių nors abejonių; pažymi, kad ginčo sutartyse nėra jokių sąlygų, reglamentuojančių obligacijų (ne)draudimą. Be to, atsakovas pažymi, kad ieškovai, neva atvykę į banką tik norint prasitęsti terminuotų indėlių sutarčių, tai galėjo padaryti ir per elektroninę bankininkystę, be to, šios sutartys būtų pratęstos automatiškai, todėl, atsakovo nuomone, ieškovai siekė sudaryti būtent ginčijamas sutartis dėl obligacijų įsisijimo. Atsakovo nuomone, ieškovai neįrodė, kad obligacijų (ne)draudimas buvo jiems esminė sutarčių sąlyga. Nurodo, kad ieškovų niekas nevertė ir neskubino sudaryti ginčo sutarčių, be to, ieškovai, sudarę ginčo sutartis, turėjo pakankamai laiko (iki atsakovo bankroto bylos iškėlimo) susipažinti su pasirašytomis sutartimis, tačiau to nepadarė, tuo tarpu ieškinį dėl nurodytų sutarčių nuginčijimo padavė gerokai vėliau.

21Atsakovas nurodo, kad ieškovai negalėjo nežinoti, nepastabėti obligacijų ir terminuotų indėlių sutarčių skirtumų. Atsakovas pažymi, kad obligacijų emisijų baziniuose prospektuose (kurie buvo prieinami viešai, o klientams įteikiami tik jiems prašant (ieškovai jų neprašė)), be kita ko, buvo nurodyta, jog investuotojai, įsigydami pagal šį prospektą leidžiamas obligacijas, prisiima riziką, kad bankas nustatytais terminais ir sąlygomis gali neatsiskaityti su investuotojais; atsakovo teigimu, ieškovai yra pasirašytinai patvirtinę, jog yra supažindinti su aprašais/prospektais ir galutinėmis sąlygomis. Be to, atsakovas aiškina, kad banko skyriuose buvo dalijamos skrajutės, kuriose, be kita ko, buvo nurodyta, jog klientai, prieš priimdami sprendimą investuoti, būtinai susipažintų su atsakovo interneto svetainėje paskelbtomis obligacijų emisijos galutinėmis sąlygomis ir baziniu prospektu bei jame aprašytais rizikos veiksniais. Atsakovo nuomone, ieškovų nurodyta sutarties nuostata, kad banko įsipareigojimai klientui yra aprausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nėra klaidinanti, taip pat negali būti laikoma pakankama susiformuoti galutinei ieškovų nuomonei dėl banko siūlomų investicinių produktų draudžiamumo, priešingai, ši nuostata turėjo paskatinti ieškovus pasidomėti nurodytais įstatymais (be kita ko, IĮIDĮ) ir jų reglamentavimu. Atsakovo teigimu, jis neturėjo pareigos aiškinti ieškovams IĮIDĮ normas, nustatančias, kad banko išleistoms obligacijoms nėra taikomas indėlių draudimas, todėl, anot atsakovo, ieškovai neįrodė, jog jis pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį. Atsakovas nurodo, kad banko darbuotojai nuolat dalyvaudavo mokymuose, kuriuose, be kita ko, jiems buvo aiškinta, jog obligacijos nėra draudžiamos, todėl, atsakovo nuomone, jo darbuotojai negalėjo netinkamai aptarnauti ieškovų ginčo sutarčių sudarymo metu ir neatskleisti ieškovams su investavimu į obligacijas susijusios rizikos arba klaidingai informuoti apie obligacijų draudimą. Be to, atsakovas pabrėžia, kad obligacijos laikomos nesudėtingomis finansinėmis priemonėmis, todėl, atsižvelgiant į ieškovų asmenines savybes, patirtį sudarant sutartis su banku, jiems turėjo būti suprantamas sudaromų sutarčių turinys, o jeigu ieškovai ir suklydo dėl sutarčių esmės, tai tik dėl savo kaltės. Atsakovas pažymi, kad ieškovai, pasirašydami neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, raštiškai atsisakė pateikti duomenis apie savo investavimo patirtį, t. y. atsisakė pateikti nurodytą informaciją ir patvirtino, jog supranta, kad atsakovas, neturėdamas žinių apie ieškovų finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės ieškovams yra tinkamos. Atsakovo vertinimu, ieškovai neįrodė nei kad atsakovas tyčia juos suklaidino, nei, kad siekdamas galutinio tikslo – sudaryti ginčijamus sandorius, nuslėpė svarbias ginčijamų sandorių aplinkybes. Atsakovas papildomai pažymi, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovo darbuotojai buvo verčiami sudaryti ginčijamas sutartis su klientais ir už tai jiems buvo mokami priedai. Anot atsakovo, ieškinys visiškai nepagrįstas, be to, ieškovai meluoja dėl savo investavimo patirties, todėl teigia, kad ieškovai (B. D., A. M. ir V. Ž.) piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis ir prašo jiems skirti maksimalią baudą, pusę šios sumos skiriant atsakovui.

22Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutinka ir prašo jo netenkinti. Trečiojo asmens nuomone, ieškovai suprato (turėjo suprasti), kad sudaro obligacijų pasirašymo sutartis, o ne terminuotojo indėlio sutartis, nes gerokai skyrėsi banko mokamos palūkanos. Pažymi, kad ieškovų suklydimas yra jų neapgalvotos rizikos ir neatsargumo rezultatas, todėl pripažinti sandorį negaliojančiu dėl suklydimo nėra teisinio pagrindo; be to, anot trečiojo asmens, jei ieškovai ir suklydo, tai suklydo dėl sandorio perspektyvų, o ne dėl esminių sandorių sąlygų, bei dėl savo didelio neatsargumo ar nerūpestingumo. Ieškovai buvo informuoti apie investavimo riziką, nes patvirtino, jog yra susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis. Anot trečiojo asmens, sudarydami sutartis ieškovai nebuvo suklaidinti, nes ginčo sutartyse nebuvo nurodyta, kad banko obligacijos yra draudžiamos, todėl sutarčių tekstas negalėjo sąlygoti ieškovų suklydimo; be to, ieškovų niekas nevertė skubėti pasirašyti sutarčių. Tai, jog ginčo sutartimis ieškovų įsigytos banko obligacijos nėra indėlio draudimo objektas, yra expresis verbis įtvirtinta IĮIDĮ, kurio nežinojimas negali būti suprantamas kaip pateisinama priežastis konstatuoti ieškovų valios trūkumą, sudarant ginčo sutartis. Be to, ieškovai nepateikė nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad iki ginčo sutarčių sudarymo ieškovai teiravosi ar derėjosi su banko darbuotojais tik dėl išimtinai indėlių draudimu apdraustų banko produktų. Trečiojo asmens vertinimu, ieškovai turėjo suprasti, kad didesnes palūkanas už obligacijas jie gauna dėl padidintos rizikos. Trečiasis asmuo nesutinka su ieškovų teiginiu, kad atsakovas pažeidė FPRĮ nuostatas, tačiau, anot trečiojo asmens, darant prielaidą, jog atsakovas ir pažeidė FPRĮ 22 straipsnyje įtvirtintas pareigas, tai nereikštų, jog ginčo sutartys tampa negaliojančiomis. Trečiasis asmuo nurodo, kad pateiktu ieškiniu ieškovai siekia dirbtinai įgyti draudiminę apsaugą pagal IĮIDĮ nuostatas. Pažymi, kad obligacijų atžvilgiu negali būti taikomas ne tik indėlių draudimas, bet ir įsipareigojimų investuotojams draudimas, nes šio draudimo taikymui nėra sąlygų. Anot trečiojo asmens, nagrinėjamu atveju ieškovai, įgydami obligacijų, savo valia perdavė bankui nuosavybėn jiems priklausiusias pinigines lėšas mainais už įgyjamas banko obligacijas, todėl atsakovas yra jam perduotų pinigų savininkas, o ne jų saugotojas, todėl ši situacija nepatenka į Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį. Trečiasis asmuo pažymi, kad atsakovas nėra atsakingas už obligacijų negrąžinimą ieškovams, nes bankas to negali padaryti dėl obligacijų emitento (banko) nemokumo. Be to, ginčijamų sutarčių sudarymo metu atsakovas nebuvo nemokus, todėl indėlių draudimo taikymas/netaikymas obligacijų atžvilgiu buvo neaktualus ir negali būti pripažintas esminiu ginčijamo sandorio elementu, kuris lėmė ieškovų valią sudaryti sutartis; be to, patys ieškovai pripažino, jog apie obligacijų nedraudžiamumą sužinojo tik po bankroto bylos atsakovui iškėlimo. Ieškovai sutartyse patvirtino, jog sutinka su sutarčių sąlygomis ir jos jiems yra privalomos. Be to, visi ieškovai buvo ilgalaikiai banko klientai ir laikė jame savo santaupas terminuotųjų indėlių pavidalu, todėl bankas neturėjo jokio tikslo pritraukti ieškovų pinigines lėšas ir neturėjo motyvo klaidinti ieškovų, jo veiksmuose nebuvo apgaulės. Trečiojo asmens teigimu, atsakovas atskleidė ieškovams su sutarčių sudarymu susijusią riziką.

23Anot trečiojo asmens, ieškovų prašoma taikyti sandorių negaliojimo pasekmė prieštarauja restituciją reglamentuojančioms teisės normoms; be to, tai pažeistų visų banko kreditorių interesus. Trečiojo asmens teigimu, bankroto bylą nagrinėjantis teismas, nutartimi patvirtindamas ieškovų ketvirtosios eilės kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, jau išsprendė reikalavimus, kylančius iš ginčo sutarčių. Trečiojo asmens nuomone, net ir pripažinus sutartį negaliojančia bei pripažinus sumokėtą sumą lėšomis, esančiomis ieškovų mokėjimo sąskaitoje, jos netaps indėlių draudimo objektu, nes draudžiamojo įvykio dienai ieškovas neturėjo indėlininko ar investuotojo, kuriems būtų taikoma draudiminė apsauga, statuso. Be to, trečiasis asmuo nurodo, kad ginčijamų sutarčių galiojimo/negaliojimo nesąlygojo trečiojo asmens neteisėti veiksmai, todėl jis negali atsakyti ieškovams pagal atsakovo prievoles.

24III. Byloje nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės

25Ieškovas B. D. ir BAB bankas Snoras 2010 m. lapkričio 12 d. sudarė kliento aptarnavimo sutartį, pagal kurią bankas įsipareigojo, be kita ko, teikti ieškovui investicines paslaugas, atidarant ir (ar) uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių operacijų. Ieškovas ir atsakovas 2010 m. lapkričio 12 d. sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, kurios specialiosios dalies 3 punkto 6 pastraipoje nurodyta, jog siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, o sutarties 2 punkte ieškovas patvirtino, kad gavo šiame punkte nurodytus dokumentus, tame tarpe finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir aprašymo santrauką; nurodyto aprašymo 8 punkte nurodyta, kad galima grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Aptarnavimo sutartyje ieškovas pasirašytinai patvirtino, kad atsisako suteikti bankui nurodytame punkte nurodytą informaciją ir supranta, kad atsisakymas neleis bankui nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra jam tinkamos. 2011 m. liepos 12 d. ieškovas su banku sudarė obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią įsigijo 110 vnt. obligacijų su 5 proc. metine palūkanų norma, už kurias sumokėjo 10 997,44 Eur.

26Ieškovė A. M. ir BAB bankas Snoras 2011 m. birželio 6 d. sudarė kliento aptarnavimo sutartį, pagal kurią bankas įsipareigojo, be kita ko, teikti ieškovei investicines paslaugas, atidarant ir (ar) uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovės pavedimus dėl vertybinių popierių operacijų. Ieškovė ir atsakovas 2011 m. birželio 6 d. sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, kurios specialiosios dalies 3 punkto 6 pastraipoje nurodyta, jog siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, o sutarties 2 punkte ieškovė patvirtino, kad gavo šiame punkte nurodytus dokumentus, tame tarpe finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir aprašymo santrauką; nurodyto aprašymo 8 punkte nurodyta, kad galima grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Aptarnavimo sutartyje ieškovė pasirašytinai patvirtino, kad atsisako suteikti bankui nurodytame punkte nurodytą informaciją ir supranta, kad atsisakymas neleis bankui nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra jam tinkamos. 2011 m. birželio 6 d. ieškovė su banku sudarė obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią įsigijo 45 vnt. obligacijų su 4 proc. metine palūkanų norma, už kurias sumokėjo 4498,35 Lt.

27Ieškovas V. Ž. ir BAB bankas Snoras 2010 m. gruodžio 27 d. sudarė kliento aptarnavimo sutartį, pagal kurią bankas įsipareigojo, be kita ko, teikti ieškovui investicines paslaugas, atidarant ir (ar) uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių operacijų. Ieškovas ir atsakovas 2010 m. lapkričio 12 d. sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, kurios specialiosios dalies 3 punkto 6 pastraipoje nurodyta, jog siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, o sutarties 2 punkte ieškovas patvirtino, kad gavo šiame punkte nurodytus dokumentus, tame tarpe finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir aprašymo santrauką; nurodyto aprašymo 8 punkte nurodyta, kad galima grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Aptarnavimo sutartyje ieškovas pasirašytinai patvirtino, kad atsisako suteikti bankui nurodytame punkte nurodytą informaciją ir supranta, kad atsisakymas neleis bankui nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra jam tinkamos. 2011 m. gegužės 24 d., 2011 m. birželio 2 d., 2011 m. liepos 5 d., 2011 m. liepos 7 d., 2011 m. liepos 25 d., 2011 m. rugsėjo 9 d., 2011 m. rugsėjo 19 d. ir 2011 m. spalio 13 d. ieškovas su banku sudarė obligacijų pasirašymo sutartis, pagal kurias atitinkamai įsigijo 178, 188, 335, 261, 262, 305, 136 ir 146 vnt. obligacijų su atitinkamai 4, 4, 5, 5, 5, 4,5, 4,5 ir 4,5 proc. dydžio metinėmis palūkanų normomis, už kurias sumokėjo atitinkamai 17 799,70 Lt, 18 790,92 Lt, 33 488,28 Lt, 26 090,87 Lt, 56 199,04 Lt, 30 495,33 Lt, 13 599,24 Lt ir 14 598,48 Lt sumas.

28Iš viešai skelbiamų duomenų nustatyta, kad atsakovo BAB banko „Snoras“ veikla apribota Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu, o nemokiu jis pripažintas Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu; Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsakovui (bankui) iškelta bankroto byla (įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d.).

29Bylos dalis dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nutrauktina; kitoje dalyje ieškinys atmestinas.

30IV. Teismo argumentai ir motyvai

31Dėl bylos dalies nutraukimo

32Bylos nagrinėjimo metu ieškovai atsisakė savo reikalavimų dalies dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, nes po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo, pateikto civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, atsakovas ir trečiasis asmuo nutarė patenkinti ieškovų reikalavimus, susijusius su indėlio sertifikatais, ir prašė šią bylos dalį nutraukti; ieškovai nurodė, kad jiems žinomos ir suprantamos ieškinio atsisakymo pasekmės. Atsakovas ir trečiasis asmuo šiam prašymui neprieštaravo.

33Teismo vertinimu, ieškovų atsisakymas nuo dalies ieškinio neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui, todėl priimtinas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 42 straipsnio 1, 2 dalys, 140 straipsnio 1 dalis); civilinės bylos dalis dėl ieškovų indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nutrauktina (CPK 293 straipsnio 4 punktas). Bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 294 straipsnio 2 dalis).

34Dėl draudimo apsaugos obligacijoms apimties

35Pagal CK 1.103 straipsnį obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises. Aiškindamas vertybinių popierių draudimo nuo juos išleidusių emitentų nemokumo rizikos galimybes kasacinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, įvertino Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime (byla Nr. C-671/13) nurodytas aplinkybes, Indėlių ir Investuotojų direktyvų bei jas įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų (IĮIDĮ) nuostatas bei nurodė, kad Investuotojų direktyva apsaugo investuotojus nuo vagystės, grobstymo ir kitokio neteisėto pasisavinimo rizikos, taip pat gali apsaugoti nuo atvejų, kai investuotojo turtas (tiek lėšos, tiek finansinės priemonės) prarandamos dėl netyčinių klaidų, nerūpestingumo ar investicinės įmonės kontrolės sistemos klaidų. Nėra pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Taigi įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, todėl nagrinėjamu atveju direktyvoje nurodyta draudimo išmoka (kompensacija) nemokėtina.

36Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo ir (ar) suklaidinimo

37Ieškovai ginčija obligacijų pasirašymo sutartis iš esmės motyvuodami tuo, kad jos sudarytos ieškovams suklydus, t. y. jie buvo įsitikinę, kad obligacijoms taikoma tokia pati draudimo apsauga kaip terminuotiems indėliams, taip pat, jog sandoriai sudaryti dėl banko darbuotojų suklaidinimo (apgaulės), t. y. jog sprendimai sudaryti ginčijamus sandorius buvo priimti pasitikint banku, banko darbuotojais ir jų suteikta informacija dėl minėtų obligacijų draudžiamumo.

38Vienas iš sandorio negaliojimo teisinių pagrindų yra jo sudarymas suklydus. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis).

39Kasacinis teismas yra nurodęs, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas, klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi jį sudariusios šalies valios trūkumų, nes ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis, tai yra konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2014). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, tai yra šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Kiekvieno sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, todėl kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014).

40Kasacinis teismas taip pat išaiškinęs, kad sprendžiant, ar investuotojas buvo suklaidintas, svarbu, be kita ko, įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška, ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą nagrinėjamuose santykiuose, pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014). Vertinant, ar finansines paslaugas gaunančiam asmeniui buvo suteikta visapusiška informacija apie sudaromą sandorį, turi būti nustatyta, ar asmeniui buvo jam priimtina ir suprantama forma paaiškintas įsigyjamas finansinis produktas, jo rizikingumas ir kitos aplinkybės, padedančios asmeniui priimti sprendimą dėl sandorio sudarymo. Faktas, jog šaliai buvo suteikta galimybė susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis, gali būti pripažįstamas tik tada, jeigu jos visos yra įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą arba pateiktos kaip sutarties priedas atskirame dokumente, atsiųstos kitai šaliai iki sutarties pasirašymo arba pateiktos susipažinti sutarties pasirašymo metu. Šias aplinkybes privalo įrodyti standartines sąlygas parengusi šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-381/2013).

41FPRĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. Reklaminio pobūdžio informacija turi būti aiškiai atpažįstama. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse išaiškinta, kad FPRĮ 22 straipsnio prasme reikiama suteikti informacija turėtų būti suprantama investuotojams, kuriems ji yra skirta, t. y. šiuo atveju neprofesionaliesiems investuotojams. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliajam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga. Tinkamas finansinių produktų informacijos atskleidimas neprofesionaliesiems investuotojams lemia tinkamą produkto pasirinkimą atsižvelgiant į riziką, asmeninius poreikius ir kitus aspektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-381/2013). Tačiau ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją gali būti pagrindu sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Taikant CK 1.90 straipsnį būtina nustatyti, kad asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).

42CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais. Pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokio jis iš tikrųjų siekė, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-609/2008).

43Nagrinėjamu atveju ieškovai akcentavo ir klaidinančia įvardijo Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje (sutarties dalis „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“) įtvirtintą sąlygą „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas““. Šia prasme pažymėtina, kad ją įvertinęs kasacinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, nurodė, jog, viena vertus, konstatavus, jog obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau šiuo atveju nesant jos taikymo sąlygos, t. y. kai neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas, nėra priežasties pripažinti, jog neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies nuostatos, susijusios su draudimu, pačios savaime yra neteisingos. Kita vertus, kasacinio teismo vertinimu, sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas““ nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Analizuojamu atveju byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad ieškovams esminė informacija apie įsigyjamą finansinę priemonę (obligacijas) buvo suteikta (ginčijamose sutartyse ir jų prieduose), tačiau šiuose dokumentuose buvo atskleidžiamos tik įgyjamos finansinės priemonės ypatybės, bet nebuvo išryškintos jos (finansinės priemonės) draudimo apimtis ir taikymo sąlygos. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad draudžiamumo aspektas ieškovams atskleistas nepakankamai aiškiai, tačiau, kaip minėta, pagal kasacinio teismo formuojamas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016; 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016). Šiuo atveju svarbu įvertinti, kokią ieškovų apsisprendimui įtaką turėjo informacija apie obligacijų įsigijimo sutartims taikomą draudiminę apsaugą, t. y. ar draudiminės apsaugos aspektas buvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovų apsisprendimą sudaryti sandorius ar jų nesudaryti.

44Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovams obligacijų draudžiamumo aspektas nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovų apsisprendimą sudaryti ginčijamus sandorius ar jų nesudaryti, nes ieškovai, sudarydami ginčijamus sandorius, neįsitikino (iš esmės nesidomėjo), ar pinigai bus apdrausti, šios aplinkybės nepasitikrino ir vėliau, t. y. grįžę namo, o minėtus sandorius užginčijo tik gerokai po bankroto bylos atsakovui iškėlimo. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad šių sąlygų-aplinkybių detaliai neaptarus, ieškovai buvo suklaidinti dėl esminių sutarties sąlygų ar apgauti. Sprendžiamam klausimui reikšminga ir ta aplinkybė, kad laiko tarpas, praėjęs nuo ginčijamų sandorių sudarymo iki finansų tarpininko (atsakovo) veiklos apribojimo ir vėliau jo nemokumo konstatavimo, buvo pakankamas, jog ieškovai visapusiškai įvertintų sudarytų sandorių sąlygas, sutarčių ir joms taikomos draudiminės apsaugos lygio pakankamumą, tačiau reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais buvo pareikšti ne neuždelsiant (per protingą terminą), o tik atsakovo bankroto proceso metu, tuo labiau, net po ieškovų kreditorinių reikalavimų patvirtinimo atsakovo bankroto byloje. Todėl vertinant ginčijamų sutarčių teisėtumą nurodytų sandorių negaliojimo požymių kontekste, teismas neturi pagrindo manyti, jog ieškovai, suvokdami tikrąsias sąlygas dėl draudiminės apsaugos fakto ir lygio, panašiomis aplinkybėmis tokių sandorių nebūtų sudarę. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas, faktinėmis aplinkybėmis iš esmės tapačiose bylose (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-10-943/2016; 2016 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-11-330/2016).

45Be to, obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovams (kaip vidutiniams vartotojams, be kita ko, turėjusiems, kaip nustatyta, pakankamos investavimo patirties, investuojant į kitus vertybinius popierius) turėjo būti suprantama, kad obligacija, kaip finansinė priemonė, nėra tapati indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).

46Nurodytą teismo išvadą, kad obligacijų draudžiamumo aspektas nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovų apsisprendimą sudaryti ginčijamą sutartį ar jos nesudaryti, patvirtina keletas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių (atsižvelgiant į tai, kad visų ieškovų asmeninės savybės ir ginčo sutarčių sudarymo aplinkybės iš esmės buvo panašios, teismas neišskiria ir neindividualizuoja kiekvieno ieškovo atskirai, o pasisako dėl jų bendrai):

47a) nėra duomenų, kad esant deklaruotoms dviprasmiškoms nuostatoms sudaromose sutartyse (rizika dėl atsakovo (banko) nemokumo ir kartu nuostata dėl investicijos draustumo), ieškovai imtųsi aktyvių ir efektyvių veiksmų šioms abejonėms pašalinti;

48b) prieš sudarydami ginčo sutartis ieškovai atsisakė pateikti bankui informaciją apie save, be kita ko, apie savo investavimo patirtį, tuo tarpu Kliento aptarnavimo sutartyje paryškintu šriftu įrašytas įspėjimas apie tai, kokios pasekmės kils, jeigu klientas pateiks apie save nepakankamai informacijos, t. y. bankas neturės pareigos įvertinti finansinių priemonių tinkamumo klientui, todėl bankas, neturėdamas visos reikiamos informacijos apie ieškovus, negalėjo individualizuoti jų investavimo poreikių;

49c) ieškovai neginčijo, kad ginčijamų sutarčių pasirašymo metu kas nors juos skubino ir ieškovams pageidavus, jiems būtų suteikta galimybė susipažinti su pasirašomais dokumentais (dėl to atmestinas ieškovo B. D. argumentas, kad ginčijama sutartis su juo buvo sudaryta lietuvių kalba, nors su juo buvo bendrauta ir jis supranta tik rusų kalbą);

50d) ieškovai iš esmės pripažino, kad neperskaitė visų pasirašomų sutarčių;

51e) ieškovai ilgą laiką buvo atsakovo klientais, laikė terminuotus indėlius, be to, visi ieškovai, priešingai nei nurodė ieškinyje, turėjo pakankamai investavimo į vertybinius popierius patirties (buvo sudarę ne vieną vertybinių popierių įsigijimo sutartį);

52f) ieškovai negalėjo neatkreipti dėmesio į tai, kad ginčijamose sutartyse jie įvardinami investuotojais, o ne indėlininkais;

53g) ieškovai savo pinigines lėšas (iš esmės tuo pačiu metu) investavo ne tik į obligacijas, tačiau ir į indėlio sertifikato sutartis, taip pat turėjo terminuotų indėlių, todėl šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovai suprato visas šių finansinių priemonių savybes, įskaitant jų (ne)draudžiamumą, bei tokiu būdu diversifikavo savo rizikas;

54h) ieškovų amžius (gyvenimiška patirtis), sveikatos būklė, išsilavinimas, veiklos pobūdis ir kitos savybės neleidžia vienareikšmiškai teigti, kad taikant vidutinio vartotojo suvokimo standartą, jie galėjo suklysti dėl obligacijų draudžiamumo aspekto, o jeigu tai ir įvyko, tą lėmė ne atsakovo (banko) neteisėti veiksmai (apgaulė) ar ieškovų esminis suklydimas, bet pačių ieškovų nepakankamas atidumas ir rūpestingumas.

55Teismo vertinimu, ieškovai neįrodė, kad atsakovas (bankas ir (ar) jo darbuotojai) tyčia atliko veiksmus, nukreiptus į sąmoningą ieškovų apgaulę, t. y. sąmoningai suklaidino arba sąmoningai nutylėjo aplinkybę, jog ginčo obligacijoms netaikoma indėlio draudiminė apsauga (CPK 178 straipsnis). Teismo įsitikinimu, argumentai, jog sudarytų sutarčių ir jų priedų nuostatos buvo neaiškios, o banko darbuotojai esą sąmoningai galėjo nutylėti arba suklaidinti dėl ginčo objekto nedraudžiamumo fakto, tokių argumentų nepagrindus leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, patys savaime neleidžia svarstyti ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais, kaip sudarytų banko apgaulės įtakoje, galimybės. Teismas atkreipia dėmesį taip pat į tai, kad byloje nenustatyta (neįrodyta), jog atsakovas skatino savo darbuotojus dėl ginčijamų sutarčių sudarymo ir (ar) aiškinimo klientams, kad banko platinamos obligacijos yra draudžiamos indėlių ir investicijų draudimu. Įvertinęs rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, teismas sprendžia, kad ieškovai taip pat neįrodė, jog, sudarydami ginčo sutartis, suklydo dėl sandorių esmės (CPK 12, 178, 185 straipsniai), todėl, remiantis spendime nurodytų motyvų visuma, ieškovų B. D., A. M. ir V. Ž. reikalavimai dėl ginčijamų obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis dėl suklydimo ir (ar) suklaidinimo atmestini kaip nepagrįsti-neįrodyti, o ieškinys atmestinas.

56Dėl baudos skyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis

57Atsakovas prašo skirti ieškovams B. D.. A. M. ir V. Ž. po 5792 Eur dydžio baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę šios sumos skiriant atsakovui. Savo prašymą argumentuoja tuo, kad ieškovai pareiškė aiškiai nepagrįstą ieškinį, be to, melavo dėl savo investavimo patirties.

58CPK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus (nesąžiningai pareiškiant nepagrįstą ieškinį ir (ar) kitą procesinį dokumentą; arba sąmoningai veikiant prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą), gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių septynių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

59Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį numatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę. Tačiau teismų praktikoje pažymima, kad ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės, numatytos CPK 95 straipsnyje, taikymą. Tam tikrais atvejais dalyvaujančio asmens elgesys gali būti įvertintas tik kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas. Pastebėtina ir tai, kad pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013).

60Viena vertus, ieškovų ieškinys dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis šiuo sprendimu atmestas, be to, nurodyti ieškovai iš tiesų ieškinyje nepagrįstai nurodė, jog neturi investavimo patirties, nors bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta priešingai, kita vertus, teismo vertinimu, tai savaime nesudaro pakankamo pagrindo minėtų ieškovų veiksmus vertinti kaip piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Teismas sprendžia, kad nenustatyta ir kitų išskirtinių aplinkybių, leidžiančių teigti, jog piktnaudžiavimo procesu požymių buvo kituose ieškovų veiksmuose. Atsižvelgiant į tai, kad teismas nenustatė ieškovų piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių, atsakovo prašymas dėl baudos skyrimo atmestinas.

61Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas bylos faktines aplinkybes, nurodytus teismo sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

62Dėl bylinėjimosi išlaidų

63Ieškovai patyrė tokias bylinėjimosi išlaidas: B. D. – 242 Eur, A. M. – 210,26 Eur, V. Ž. – 767,46 Eur, V. T. – 203,42 Eur, išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Šias bylinėjimosi išlaidas ieškovai prašo priteisti iš atsakovo ir trečiojo asmens lygiomis dalimis. Atsakovas su tokiu prašymu nesutinka ir prašo jį atmesti.

64Nagrinėjamu atveju svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad dalis bylos dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nutraukta (ieškovams atsisakius nuo šių reikalavimų), kita ieškinio dalis dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis atmesta.

65Kaip matyti iš pareikšto ieškinio faktinio pagrindo, ieškovai ieškinį dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pareiškė dėl to, kad atsakovui iškėlus bankroto bylą, ieškovams nebuvo išmokėta draudimo išmoka už įsigytus indėlio sertifikatus. Ieškinio dalykas ir teisinis pagrindas buvo suformuluotas atsižvelgiant būtent į atsakovo poziciją nepripažinti ieškovų lėšoms taikytinos draudimo apsaugos. Taigi ieškovų siekis iš esmės buvo užsitikrinti, kad jiems būtų taikoma įstatymo nustatyta draudimo apsauga. Ieškinį patenkinus, pinigus (draudimo išmokas) ieškovams mokėtų ne pats bankas, tačiau aplinkybė, kad ieškovų reikalavimus patenkino ne asmeniškai atsakovas, neturi esminės reikšmės. Neginčytina, kad draudimo išmoka ieškovams išmokėta tik po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, priėmimo, kurioje konstatuota, kad indėlių sertifikatams, dėl kurių pripažinimo negaliojančiais vyko ginčas ir šioje byloje, turėtų būti taikoma indėlių garantijų sistemos apsauga. Tik jau išmokėjus draudimo išmoką, ieškovams ginčyti nurodytus sandorius tapo nebetikslinga, ir tai lėmė ieškinio dalies atsisakymą. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, kad būtent atsakovui, dėl kurio veiksmų ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu (trečiajam asmeniui nebuvo perduoti duomenys apie mokėtiną draudimo išmoką) ir tenka pareiga paminėtas išlaidas atlyginti (CPK 94 straipsnio 1 dalis). Tokia išvada atitinka ir šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismo formuojamą praktiką (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-639-823/2016; 2016 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-728-186/2016; 2016 m. balandžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-806-516/2016; 2016 m. liepos 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1116-407/2016). Dėl nurodytų aplinkybių atsakovo argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų nepriteisimo iš jo ir ieškovų argumentai, kad bylinėjimosi išlaidos turi būti priteisiamos lygiomis dalimis iš atsakovo ir trečiojo asmens, atmestini kaip nepagrįsti. Be to, nurodytoje teismų praktikoje taip pat konstatuota, kad bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovo administravimui skirtų lėšų.

66Taigi, atsižvelgiant į nurodytus motyvus, ieškovams proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (dėl atsisakytų reikalavimų, kuriuos atsakovas patenkino, perduodamas duomenis trečiajam asmeniui dėl piniginių lėšų pagal ginčytas indėlio sertifikato įsigijimo sutartis išmokėjimo) iš atsakovo bankroto administravimui skirtų lėšų priteisiamos šios bylinėjimosi išlaidos: B. D. – 121 Eur (atsisakyta vieno reikalavimo dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarties ginčijimo, kitas reikalavimas dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia atmestas); A. M. – 105,13 Eur (atsisakyta vieno reikalavimo dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarties ginčijimo, kitas reikalavimas dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia atmestas); V. Ž. – 85,26 Eur (atsisakyta vieno reikalavimo dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarties ginčijimo, kiti aštuoni reikalavimai dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis atmesti); V. T. – 203,42 Eur (atsisakyta vienintelio reikalavimo dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarties ginčijimo). Teismas nagrinėjamu atveju pažymi, kad advokatas turi teisę susitarti su kiekvienu klientu individualiai ir netgi toje pačioje byloje taikyti skirtingą honorarą, atsižvelgiant tiek į kliento ginčijamą sumą ir sandorio aplinkybes, tiek į kliento turtinę padėtį, tiek į socialinę padėtį, amžių ir kitas individualias aplinkybes, todėl šiuo atveju atsakovo argumentai dėl nevienodo visų ieškovų patirtų bylinėjimosi išlaidų (ar net kitose bylose ieškovo advokato nurodytų honorarų dydžių) atmestinas kaip nepagrįstas. Toks aiškinimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo šios kategorijos bylose taip pat atitinka apeliacinės instancijos teismo praktiką (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-806-516/2016). Be to, teismas sprendžia, kad nurodytos išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių; teismas taip pat nenustatė pagrindo jas mažinti. Teismų praktikoje taip pat pažymėta, kad aplinkybė, jog ginčo aspektas dėl to, ar indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, teisės požiūriu buvo neaiškus, nereiškia, jog turėtų būti ribojama ieškovų teisė į jų turėtų bylinėjimosi išlaidų proporcingą kompensaciją (CPK 94 straipsnio 1 dalis), tuo labiau, kad ieškovų, pareiškusių reikalavimą pripažinti negaliojančiomis indėlio sertifikatų įsigijimo sutartis, patirtos bylinėjimosi išlaidos buvo nulemtos atsakovo veiksmų, t. y. atsisakymo tenkinti jų reikalavimus (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-12-943/2016).

67Trečiasis asmuo prašo priteisti iš visų atsakovų jo patirtas bylinėjimosi išlaidas – 429,28 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

68Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes dėl ieškovų dalies reikalavimų atsisakymo (V. T. atsisakė visų reikalavimų), į tai, kad trečiąjį asmenį advokatai atstovavo ne vienoje panašioje byloje, į iš esmės susiformavusią teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 9 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2A-28-186/2016; 2016 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-13-943/2016), teismas sprendžia, jog egzistuoja teisinis pagrindas sumažinti trečiojo asmens turėtų išlaidų dydį (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, teismas mažina trečiojo asmens priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumą iki 210 Eur, kuri priteistina iš ieškovų B. D., A. M. ir V. Ž. (kurie byloje ginčijo obligacijų pasirašymo sutartis) lygiomis dalimis, t. y. po 70 Eur.

69Atsakovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė prašymo dėl jo patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir tokias išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl jos atsakovui nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

70Valstybei iš šalių nepriteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nes šios išlaidos, tenkančios kiekvienai šaliai (atsižvelgiant į bylos baigtį), yra mažesnės negu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290 nustatyta minimali (3 Eur) valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

71Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,

Nutarė

72Priimti ieškovų B. D. (B. D.), A. M., V. Ž. ir V. T. atsisakymą nuo ieškinio dalies.

73Nutraukti civilinės bylos dalį dėl ieškovų B. D. (B. D.), A. M., V. Ž. ir V. T. 2010 m. lapkričio 12 d., 2011 m. birželio 6 d., 2010 m. gruodžio 27 d. ir 2011 m. kovo 18 d. indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

74Ieškovų B. D. (B. D.), A. M., V. Ž. ieškinį atsakovui BAB bankui „Snoras“ dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, atmesti.

75Priteisti ieškovui B. D. (B. D.), a. k. ( - ) 121 Eur (vieną šimtą dvidešimt vieną eurą), ieškovei A. M., a. k. ( - ) 105,13 Eur (vieną šimtą penkis eurus 13 ct), V. Ž., a. k. ( - ) 85,26 Eur (aštuoniasdešimt penkis eurus 26 ct), ieškovei V. T., a. k. ( - ) 203,42 Eur (du šimtus tris eurus 42 ct) bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo BAB banko „Snoras“, j. a. k. 112025973, administravimui skirtų lėšų.

76Priteisti trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, j. a. k. 110069451, lygiomis dalimis iš ieškovų B. D. (B. D.), a. k. ( - ) A. M., a. k. ( - ) ir V. Ž., a. k. ( - ) 210 Eur (du šimtus dešimt eurų), t. y. po 70 Eur iš kiekvieno nurodyto ieškovo, bylinėjimosi išlaidų.

77Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė... 2. I. Bylos esmė... 3. Byloje kilo ginčas dėl tarp ieškovų ir atsakovo sudarytų indėlio... 4. II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai... 5. Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydami:... 6. 1) pripažinti negaliojančiomis B. D. su atsakovu 2010 m. lapkričio 12 d.... 7. 2) pripažinti negaliojančiomis A. M. su atsakovu 2011 m. birželio 6 d.... 8. 3) pripažinti negaliojančiomis V. Ž. su atsakovu 2010 m. gruodžio 27 d.... 9. 4) pripažinti negaliojančia V. T. su atsakovu 2011 m. kovo 18 d. sudarytą... 10. 5) priteisti lygiomis dalimis iš atsakovo ir trečiojo asmens ieškovų... 11. Bylos nagrinėjimo metu ieškovai atsisakė savo reikalavimų dalies dėl... 12. Ieškovai nurodo, kad nei vienam ieškovui nebuvo paaiškinta, jog tokie banko... 13. Ieškovai aiškina, kad sudarant obligacijų pasirašymo sutartis jų valia... 14. Ieškovų nuomone, pagal IĮIDĮ 13 straipsnį atsakovas privalėjo esamus ir... 15. Ieškovai teigia, kad pripažinus sutartis negaliojančiomis, taikytina... 16. Ieškovė A. M. ieškinyje ir 2016 m. liepos 5 d. teismo posėdyje papildomai... 17. Ieškovas V. Ž. ieškinyje ir 2016 m. liepos 5 d. teismo posėdyje papildomai... 18. Ieškovas B. D. ieškinyje papildomai nurodė, kad jis į obligacijas... 19. Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepime į ieškinį ir jo atstovas... 20. Atsakovas pažymi, kad ieškovai iki ginčijamų sandorių pasirašymo buvo... 21. Atsakovas nurodo, kad ieškovai negalėjo nežinoti, nepastabėti obligacijų... 22. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į... 23. Anot trečiojo asmens, ieškovų prašoma taikyti sandorių negaliojimo... 24. III. Byloje nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės... 25. Ieškovas B. D. ir BAB bankas Snoras 2010 m. lapkričio 12 d. sudarė kliento... 26. Ieškovė A. M. ir BAB bankas Snoras 2011 m. birželio 6 d. sudarė kliento... 27. Ieškovas V. Ž. ir BAB bankas Snoras 2010 m. gruodžio 27 d. sudarė kliento... 28. Iš viešai skelbiamų duomenų nustatyta, kad atsakovo BAB banko „Snoras“... 29. Bylos dalis dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo... 30. IV. Teismo argumentai ir motyvai... 31. Dėl bylos dalies nutraukimo... 32. Bylos nagrinėjimo metu ieškovai atsisakė savo reikalavimų dalies dėl... 33. Teismo vertinimu, ieškovų atsisakymas nuo dalies ieškinio neprieštarauja... 34. Dėl draudimo apsaugos obligacijoms apimties... 35. Pagal CK 1.103 straipsnį obligacija – tai vertybinis popierius,... 36. Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo ir (ar) suklaidinimo... 37. Ieškovai ginčija obligacijų pasirašymo sutartis iš esmės motyvuodami tuo,... 38. Vienas iš sandorio negaliojimo teisinių pagrindų yra jo sudarymas suklydus.... 39. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo... 40. Kasacinis teismas taip pat išaiškinęs, kad sprendžiant, ar investuotojas... 41. FPRĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta finansų tarpininko pasyvi pareiga... 42. CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų,... 43. Nagrinėjamu atveju ieškovai akcentavo ir klaidinančia įvardijo... 44. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovams obligacijų draudžiamumo... 45. Be to, obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui... 46. Nurodytą teismo išvadą, kad obligacijų draudžiamumo aspektas nebuvo... 47. a) nėra duomenų, kad esant deklaruotoms dviprasmiškoms nuostatoms sudaromose... 48. b) prieš sudarydami ginčo sutartis ieškovai atsisakė pateikti bankui... 49. c) ieškovai neginčijo, kad ginčijamų sutarčių pasirašymo metu kas nors... 50. d) ieškovai iš esmės pripažino, kad neperskaitė visų pasirašomų... 51. e) ieškovai ilgą laiką buvo atsakovo klientais, laikė terminuotus... 52. f) ieškovai negalėjo neatkreipti dėmesio į tai, kad ginčijamose sutartyse... 53. g) ieškovai savo pinigines lėšas (iš esmės tuo pačiu metu) investavo ne... 54. h) ieškovų amžius (gyvenimiška patirtis), sveikatos būklė,... 55. Teismo vertinimu, ieškovai neįrodė, kad atsakovas (bankas ir (ar) jo... 56. Dėl baudos skyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis... 57. Atsakovas prašo skirti ieškovams B. D.. A. M. ir V. Ž. po 5792 Eur dydžio... 58. CPK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1... 59. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y.... 60. Viena vertus, ieškovų ieškinys dėl obligacijų pasirašymo sutarčių... 61. Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas bylos faktines... 62. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 63. Ieškovai patyrė tokias bylinėjimosi išlaidas: B. D. – 242 Eur, A. M. –... 64. Nagrinėjamu atveju svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad dalis bylos dėl... 65. Kaip matyti iš pareikšto ieškinio faktinio pagrindo, ieškovai ieškinį... 66. Taigi, atsižvelgiant į nurodytus motyvus, ieškovams proporcingai patenkintų... 67. Trečiasis asmuo prašo priteisti iš visų atsakovų jo patirtas bylinėjimosi... 68. Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes dėl ieškovų dalies reikalavimų... 69. Atsakovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė prašymo... 70. Valstybei iš šalių nepriteistinos išlaidos, susijusios su procesinių... 71. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270... 72. Priimti ieškovų B. D. (B. D.), A. M., V. Ž. ir V. T. atsisakymą nuo... 73. Nutraukti civilinės bylos dalį dėl ieškovų B. D. (B. D.), A. M., V. Ž. ir... 74. Ieškovų B. D. (B. D.), A. M., V. Ž. ieškinį atsakovui BAB bankui... 75. Priteisti ieškovui B. D. (B. D.), a. k. ( - ) 121 Eur (vieną šimtą... 76. Priteisti trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, j.... 77. Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas...