Byla 3K-3-82/2009

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės ir Prano Žeimio, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo (kreditoriaus) MAXIMA LT, UAB kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 5 d. nutarties, kuria išspręstas kreditoriaus MAXIMA LT, UAB papildomo finansinio reikalavimo klausimas IĮ V. ir S. M. prekybos centro bankroto byloje, peržiūrėjimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centro bankroto byloje kreditorius MAXIMA LT, UAB prašė patvirtinti papildomą 360 169,48 Lt finansinį reikalavimą; jis nurodė, kad šalys yra saistomos 1999 m. gruodžio 15 d. sudarytos negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties (toliau – nuomos sutartis, sutartis), iš kurios kreditoriui – nuomininkui – kilusios teisės ir pareigos atsirado nuo 2003 m. spalio 1 d. Įsipareigojimų perkėlimo sutarties pagrindu; bankroto administratorius pranešė kreditoriui, kad pirmiau nurodyta nuomos sutartis bus vykdoma. Kreditoriaus teigimu, pagal sutartį nuomos mokestis už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. yra 10 000 Lt (su PVM), tačiau bankroto administratorius nuo 2006 sausio mėn. iki 2007 m. gegužės mėn. nepagrįstai išrašinėjo ir siuntė kreditoriui PVM sąskaitas–faktūras, kuriose klaidingai nurodė 35 000 Lt per mėnesį (su PVM) mokestį; kreditorius neatkreipė dėmesio į tai, kad nuomotojo išrašytose PVM sąskaitose–faktūrose nurodyta suma neatitiko nuomos sutartimi sulygto nuomos mokesčio dydžio, jas apmokėjo. Vidaus audito kreditoriaus įmonėje metu paaiškėjo nuomos mokesčio permoka – be nuomos sutartyje nustatyto pagrindo nuo 2006 sausio mėn. iki 2007 m. gegužės mėn. permokėta nuomos mokesčio iš viso 360 169,48 Lt (neįskaitant PVM). Kreditoriui teigiant, kad nėra duomenų, patvirtinančių šalių rašytine forma sudaryto susitarimo dėl nuomos mokesčio pakeitimo, atsakovui atsikertant, jog susitarimas dėl nuomos sutarties 6 straipsnio 9 punkto, 7 straipsnio 9 punkto, 8 straipsnio 1 punkto pakeitimo yra šalių pasirašytas, apsikeitus raštais (CK 6.129 straipsnis), šalių ginčas kilo dėl to, ar nuomos sutarties šalys buvo susitarusios dėl sutarties sąlygos, nustatančios nuomos mokesčio dydį, pakeitimo. Kreditorius nurodė, kad po bankroto bylos iškėlimo vyko šalių derybos dėl sutarties 8 straipsnio 1 dalies sąlygos, nustatančios nuomos mokestį, pakeitimo; įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1043-259/2005, iškeltoje pagal bankrutuojančio IĮ V. ir S. M. prekybos centro ieškinį kreditoriui dėl nuomos sutarties sąlygų pakeitimo, konstatuota, kad šalims dėl to nepavyko susitarti.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

6Kauno apygardos teismas 2008 m. spalio 1 d. nutartimi patvirtino kreditoriaus papildomą finansinį 360 169,48 Lt reikalavimą, nustatė, kad bendras finansinis reikalavimas yra 1 085 165,48 Lt. Teismas sprendė, kad ginčo sutarties sąlygos dėl nuomos mokesčio dydžio pakeitimas turėjo būti sudarytas tapačia, kaip ir pagrindinė nuomos sutartis, rašytine forma (CK 6.192 straipsnis); po bankroto bylos nuomotojui iškėlimo vyko šalių derybos dėl išnuomoto turto nuomos kainos – klausimas buvo svarstomas kreditorių susirinkimo, taip pat teismo – pagal bankrutuojančios IĮ V. ir S. M. prekybos centro ieškinį dėl nuomos sutarties 8 straipsnio 1 punkto pakeitimo; bylą nagrinėjusio Kauno apygardos teismo 2005 m. lapkričio 8 d. įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1043-259/2005 konstatuota, kad šalims nepavyko susitarti dėl nuomos sutarties sąlygų pakeitimo ir jos turi teisę derėtis. Šios aplinkybės, pirmosios instancijos teismo vertinimu, turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje; dėl to teismas laikė, kad nepagrįsti atsakovo administratoriaus argumentai, jog nuomos sutarties 8 straipsnio 1 punktas pakeistas pagal bankrutuojančios įmonės pasiūlymą ir nuomininko įsipareigojimą mokėti 35 000 Lt nuomos mokesčio per mėnesį (su PVM). Teismas kartu pažymėjo atsakovo administratoriaus argumentų tam tikrą nenuoseklumą – nurodęs, kad dėl nuomos mokesčio pakeitimo buvo susitarta šalims apsikeitus raštais ir kad tai įvyko 2005 m. birželio 9 d., jis, nepaisant to, kreipėsi į teismą, pareiškęs reikalavimą dėl nuomos sutarties pakeitimo ir nurodęs, jog dėl nuomos sutarties sąlygų nesusitarta. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių šalių rašytinės formos sudarytą susitarimą dėl esminės sutarties sąlygos pakeitimo ir kad tai įvyko, šalims apsikeitus raštais; tuo tarpu byloje esančių rašytinių įrodymų bei liudytojų parodymų visuma teismui suponavo išvadą, kad 35 000 Lt nuomos mokestis buvo mokamas be teisinio pagrindo, todėl kreditoriaus prašymas patvirtinti papildomą finansinį reikalavimą dėl permokėto nuomos mokesčio yra įrodytas ir pagrįstas.

7Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bankrutuojančio IĮ V. ir S. M. prekybos centro administratoriaus atskirąjį skundą, Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 1 d. nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – atmetė kreditoriaus MAXIMA LT, UAB prašymą dėl papildomo 360 169,48 Lt finansinio reikalavimo patvirtinimo. Kolegija nurodė, kad pagal CK 6.183 straipsnio 1 dalį rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, jog sutartį pakeisti galima tik raštu, negali būti pakeista kitokiu būdu; tokiu atveju sutartis gali būti keičiama tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais (CK 6.192 straipsnio 2 dalis). Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada ir šiuo aspektu laikė nepagrįstais atskirojo skundo argumentus, kad šalys raštu susitarė dėl 1999 m. gruodžio 15 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 8 straipsnio 1 punkto sąlygos, nustatančios nuomos mokestį, pakeitimo, tačiau papildomai pažymėjo, jog nėra absoliuti taisyklė, kad rašytinėje sutartyje esant išlygai, jog sutartį pakeisti galima tik raštu, ji negali būti pakeista kitokiu būdu; CK 6.183 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta norma įpareigoja vertinti sutarties šalių elgesį kaip objektyvų šalių valios dėl sutarties pakeitimo išraiškos kriterijų; taigi sutarties pakeitimui netaikytinas rašytinės formos reikalavimas, kai iš šalių elgesio matyti, kad abi šalys atsisakė sutarties sąlygos, reikalaujančios sutarties įforminimo raštu, t. y. kai viena šalis, vykdydama sutartį, pakeičia kurią nors sutarties sąlygą, o kita šalis tam neprieštarauja. Nagrinėjamos bylos kontekste, sprendžiant dėl sutarties sąlygos, nustatančios nuomos mokesčio dydį, pakeitimo, kolegijos vertinimu, yra pagrindas pripažinti CK 6.183 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, dėl kurių kreditorius prarado teisę remtis sutarties 10 straipsnio 2 dalies išlyga dėl sutarties pakeitimo įforminimui nustatyto rašytinės formos reikalavimo, buvimą; tokią išvadą suponuoja bylos įrodymai, patvirtinantys, kad kreditorius sutiko su nuomos sutarties sąlyga, nustatančia 35 000 Lt nuomos mokestį. Visų pirma, šalių susitarimą rodo jų faktinis elgesys: bankroto administratorius siuntė kreditoriui apmokėti PVM sąskaitas–faktūras, kuriose nurodytas 35 000 Lt nuomos mokestis per mėnesį, kreditorius – jas apmokėjo. Kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad toks sutarties šalių elgesys tęsėsi pakankamai ilgą laikotarpį, t. y. nuo 2006 m. sausio mėn. iki 2007 m. gegužės mėn., nepateisinamas nuomininko neapdairumu, jog šiuo laikotarpiu pagal nuomos sutartį jis turėjo prievolę mokėti 10 000 Lt nuomos mokestį; kreditoriui, kaip verslo subjektui, taikytini griežtesni reikalavimai dėl teisių ir pareigų žinojimo, taip pat griežtesni atsakomybės už veiklą standartai. Be to, kolegija laikė, kad nuomininko valios dėl 35 000 Lt nuomos mokesčio išraiškai patvirtinti įrodomąją reikšmę turi aplinkybė, jog jis apmokėjo gautas PVM sąskaitas–faktūras laikotarpiu, kai vyko teisminiai ginčai dėl nuomos sutarties sąlygų pakeitimo vienos šalies reikalavimu, tarp jų – sąlygos dėl nuomos mokesčio per mėnesį nustatymo; nuomotojui siekiant nustatyti pastovų nuomos mokestį (35 000 Lt), nuomininkui turėjo būti žinoma, kad šalys nuomos sutartimi buvo susitarusios dėl kintamo nuomos mokesčio dydžio mokėjimo ir kad šis nuomotojo reikalavimas buvo susijęs su artėjančiu nuomos sutartyje nustatytu laikotarpiu (nuo 2006 m. sausio iki 2010 m. rugpjūčio mėnesio), kai nuomininkas būtų turėjęs mokėti 10 000 Lt mokestį per mėnesį. Kolegijos vertinimu, sutarties šalys nesiėmė priemonių sutarčiai dėl 35 000 Lt nuomos mokesčio nustatymo įforminti, kreditorius nuo 2006 m. sausio iki 2007 m. gegužės mėn. mokėjo ne sutartyje nustatytą 10 000 Lt, bet 35 000 Lt nuomos mokestį, todėl atsakovas IĮ V. ir S. M. prekybos centras, turėjo pagrindą, remdamasis kreditoriaus elgesiu, laikyti, kad šis sutiko su nuomos mokesčio pakeitimu. Kita vertus, tai, kad kreditoriaus siūlė 2007 m. birželio 28 d. kreditorių susirinkime svarstyti klausimą dėl 18 Lt už 1 kv. m (be PVM) nuomos mokesčio nustatymo, kolegijos vertinimu, taip pat reiškė jo sutikimą dėl nuomos mokesčio pakeitimo, nes tokį siūlymą jis grindė ne nuomos mokesčio permoka ir reikalavimu taikyti sutartyje nustatytą nuomos mokestį, bet siekiu sumažinti faktiškai mokamą 35 000 Lt mokestį, atsižvelgiant į netinkamą patalpų būklę ir nuomininkui prisiimant įsipareigojimą savo lėšomis atlikti vidaus patalpų remonto darbus, nes ši pareiga sutartimi nustatyta nuomotojui. Apibendrindama išdėstytus argumentus, kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.183 straipsnio 2 dalies normą, taip pat netinkamai įvertino šalių valią dėl sutarties pakeitimo patvirtinančius įrodymus (CPK 176 straipsnis); spręsdamas dėl sutarties sąlygos, nustatančios nuomos mokesčio dydį, pakeitimo, pirmosios instancijos teismas apsiribojo aplinkybės dėl šalių rašytinio susitarimo buvimo vertinimu, tačiau nepagrįstai nevertino šalių vėlesnio elgesio.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

9Kasaciniu skundu kasatorius (kreditorius) prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

101. Dėl CK 6.183 straipsnio 2 dalies netinkamo aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino pirmiau nurodytos teisės normos turinį ir paskirtį, neatsižvelgė į tai, kad tik CK 1.5 straipsnio ir 6.183 straipsnio 2 dalies sisteminis aiškinimas suponuoja būtinumą taikyti CK 6.183 straipsnio 2 dalies normą šaliai, kurios elgesys lėmė sutarties pakeitimo raštu išlygos nesilaikymą. Nagrinėjamu atveju atsakovas yra ta šalis, kuri CK 6.183 straipsnio 2 dalies prasme nesilaikė sutarties 10 straipsnio 2 dalyje nustatytos sutarties pakeitimo raštu išlygos, nes jis, nesant rašytinio šalių susitarimo dėl sutarties 8 straipsnio 1 dalies pakeitimo, pradėjo PVM sąskaitų–faktūrų pateikimo kitokio dydžio (35 000 Lt) nuomos mokesčiui praktiką. Taigi visais atvejais pirmiausia buvo atsakovo PVM sąskaitos–faktūros už atitinkamą mėnesį pateikimas, po to – kasatoriaus sąskaitos apmokėjimas. Vadinasi, kasatorius, atlikdamas mokėjimą, rėmėsi atsakovo elgesiu, todėl ne kasatorius, bet atsakovas pripažintinas praradusiu teisę remtis sutarties 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties pakeitimo raštu išlyga. Nesant pagrindo kasatoriui taikyti CK 6.183 straipsnio 2 dalies normą, jis turi teisę remtis sutarties 10 straipsnio 2 dalies išlyga, kad visi sutarties pakeitimai, papildymai ir priedai galioja, jeigu jie sudaryti raštu ir pasirašyti abiejų šalių. Tuo tarpu byloje nėra duomenų, patvirtinančių šalių rašytinės formos susitarimą dėl nuomos mokesčio pakeitimo.

112. Dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių sandorių sudarymo tvarką (CK 1.63 straipsnio 6 dalis, 6.167, 6.168, 6.173 straipsnių, 6.181 straipsnio 1 dalies) taikymo ir aiškinimo. Dėl pirmiau nurodytų materialinės teisės normų netinkamo aiškinimo ir taikymo apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad šalys konkliudentiniais veiksmais sudarė sutarties pakeitimą dėl nuomos mokesčio dydžio, t. y. atsakovas išrašė ir siuntė kasatoriui PVM sąskaitas–faktūras, šis jas priėmė ir apmokėjo. Tuo tarpu susitarimą dėl nuomos mokesčio pakeitimo galima konstatuoti, nustačius, kad viena šalis pateikė kitai šaliai ofertą dėl nuomos mokesčio pakeitimo, o kita šalis ją akceptavo ir apie tai pranešė oferentui; tokiu atveju būtina nustatyti susitarimo sudarymo momentą. Atsakovo 2006 m. sausio 5 d. PVM sąskaita–faktūra (ir kitos vėliau pateiktos) 35 000 Lt sumai ir tai, kad kasatoriaus apmokėjo jas, nekvalifikuotina kaip atsakovo oferta dėl nuomos mokesčio pakeitimo ir kasatoriaus akceptas. Pirmiausia PVM sąskaitų– faktūrų pateikimas kreditoriui nebuvo siūlymas pakeisti nuomos mokesčio dydį, bet tai buvo esą šalių 2005 m. birželio 9 d. pasiekto susitarimo vykdymo dokumentai; kita vertus, PVM sąskaitose–faktūrose nėra kokių nors žymų, pastabų, įrašų apie tai, kas CK 6.167 straipsnio 1 dalies prasme galėtų būti vertinama kaip oferta. Byloje taip pat nenustatyta, kaip, kokiu būdu ir kuriuo momentu kasatorius išreiškė valią ir akceptavo atsakovo pasiūlymą bei jam apie tai pranešė (CK 6.173 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad šalys sudarė nuomos sutarties pakeitimą konkliudentiniais veiksmais, turėjo būti nustatytas susitarimo sudarymo momentas (CK 6.181 straipsnis).

123. Dėl CK 1.5 straipsnio taikymo ir aiškinimo. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorius sutiko su nuomos sutarties sąlygos dėl 35 000 Lt nuomos mokesčio pakeitimu, nes tokia išvada esą išplaukė iš faktinio šalių elgesio, laikytina nepagrįsta. Galiojant įsiteisėjusiam Kauno apygardos teismo 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-1043-259/2005, kuriame konstatuota, kad šalims nepavyko susitarti dėl nuomos sutarties sąlygų pakeitimo, paneigiama atsakovo administratoriaus pozicija, jog dėl nuomos mokesčio pakeitimo šalys esą susitarė 2005 m. birželio 9 d., kai kasatorius atsakė į atsakovo 2005 m. gegužės 13 d. pasiūlymą. Atsakovo administratorius ignoravo įsiteisėjusį teismo sprendimą ir nuo 2006 m. sausio 1 d. pateikinėjo kasatoriui PVM sąskaitas–faktūras dėl 35 000 Lt nuomos mokesčio sumokėjimo. Tai reiškia, kad jis elgėsi nesąžiningai, taip suklaidino kasatorių. Apeliacinės instancijos teismo pripažinimas, kad nuomos sutartis galėjo būti pakeista nesąžiningais ir neteisėtais atsakovo administratoriaus veiksmais, neatitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų principų.

134. Dėl procesinės teisės normų pažeidimo.

144.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą įrodymų pakankamumo taisyklę, nes konstatavo šalių konkliudentiniais veiksmais sudarytą susitarimą dėl nuomos mokesčio pakeitimo, nesant byloje pakankamų tokį susitarimą patvirtinančių įrodymų; vien faktas, kad tarp šalių vienu metu susiklostė tam tikra klaidinga PVM sąskaitų–faktūrų padidintam nuomos mokesčiui pateikimo ir apmokėjimo praktika, nesant byloje įrodymų, kad tai atitiko šalių suderintą valią dėl nuomos mokesčio dydžio, savaime nereiškia susitarimo sudarymo fakto; vadinasi, teismo išvada dėl susitarimo sudarymo padaryta, nesant įrodymų apie ofertą ir akceptą, pažeidžiant įrodymų pakankamumo civiliniame procese taisyklę.

154.2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 263 straipsnio 1, 2 dalis. Teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis; tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo sprendimas grindžiamas prielaida, kad per tam tikrą laikotarpį susiklosčiusi praktika, kai viena šalis siuntė PVM sąskaitas–faktūras, o kita – jas apmokėjo, reiškė susitarimo dėl nuomos mokesčio dydžio pakeitimo vykdymą, nors kasatorius pateikė konkrečių įrodymų, patvirtinančių, jog sąskaitos buvo apmokamos dėl klaidos.

164.3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 177 straipsnio 7 dalį dėl įrodymų leistinumo. Šalių sudarytos nuomos sutarties 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad „ visi šios sutarties pakeitimai, papildymai ir priedai galioja, jeigu jie sudaryti raštu ir pasirašyti abiejų šalių“. Pripažįstant pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad kasatorius neprarado teisės remtis šia sutarties pakeitimo raštu išlyga, teismas susitarimo dėl nuomos sutarties pakeitimo faktą turėjo pagrįsti raštu sudarytu abiejų šalių pasirašytu dokumentu, bet ne kitais įrodymais, tačiau to nepadarė, taip pažeidė pirmiau nurodytą CPK 177 straipsnio 4 dalį. Teismo argumentai, kad susitarimo dėl nuomos sutarties dėl mokesčio pakeitimo sudarymo faktas grindžiamas aplinkybe, jog kasatorius siūlė kreditorių susirinkime pakeisti faktiškai mokamą 35 000 Lt nuomos mokestį ir mokėti 18 Lt už 1 kv. m, iš tikrųjų patvirtina tam tikrų sumų mokėjimo, bet ne susitarimo dėl nuomos mokesčio pakeitimo sudarymo faktą; be to, tokia teismo išvada padaryta, pažeidžiant CPK 180 straipsnyje įtvirtintą principą dėl įrodymų ryšio su byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje kolegija, pagrįsdama susitarimo dėl nuomos sutarties pakeitimo sudarymo faktą aplinkybėmis, kad kasatorius apmokėjo pateiktas PVM sąskaitas–faktūras tuo laikotarpiu, kai dar nebuvo pasibaigę teisminiai ginčai dėl nuomos sutarties sąlygų pakeitimo, tarp jų – sąlygos, nustatančios per mėnesį mokėtino nuomos mokesčio dydį, taip pat pridėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1043/259/2005 kasatoriaus išdėstytais paaiškinimais apie tai, jog tuo metu buvo mokamas 35 000 Lt nuomos mokestis, nepagrįstai nesivadovavo CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostata dėl prejudicijos; Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1043/259/2005 įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta aplinkybė, kad susitarimas dėl nuomos mokesčio pakeitimo nesudarytas, įgijo prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje. Taigi padaręs priešingą išvadą, kad toks susitarimas buvo pasiektas civilinės bylos Nr. 2-1043/259/2005 nagrinėjimo metu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepaisė pirmiau nurodytoje byloje nustatytų aplinkybių teisinės reikšmės, taip pažeidė CPK 182 straipsnio 2 dalį.

174.4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktą, nes nutarties motyvuojamojoje dalyje nepasisakė, kodėl atmeta bylos įrodymus, patvirtinančius kasatoriaus buhalterinės apskaitos tarnybos klaidą (neapdairumą), priimant bei apmokant klaidingai atsakovo išrašytas PVM sąskaitas–faktūras, konkrečiai: D. P. 2007 m. birželio 11 d. tarnybinio pranešimo, liudytojų D. P. ir V. Z. paaiškinimų duomenų.

185. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bylose dėl PVM sąskaitų–faktūrų, kaip civilinių teisinių santykių atsiradimo pagrindo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad PVM sąskaitos–faktūros išrašymas yra vienašalis sandoris, sukuriantis šį mokestinį dokumentą išrašiusiam asmeniui prievolę sumokėti nustatyto dydžio mokestį valstybei, tačiau vien šio dokumento pagrindu civiliniai teisiniai santykiai tarp šalių neatsiranda. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje laikė, kad susitarimo dėl nuomos mokesčio pakeitimo faktas gali būti grindžiamas PVM sąskaitomis– faktūromis – vienai šaliai juos išrašant ir siunčiant, kitai – priimant ir apmokant. Iš teismų praktikos nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje A. B. individuali įmonė prieš UAB „Cirkonas“, bylos Nr. 3K-3-291/2004; 2004 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje AB „Kazlų Rūdos metalas“ prieš UAB „Delsima“, AB Kredyt Bank S. A., bylos Nr. 3K-3-535/2004; Teismų praktika 23; ir kt.) išplaukia, kad, nesant kitokių teisinių santykių atsiradimo faktą patvirtinančių bei jų turinį atskleidžiančių įrodymų, vien tik PVM sąskaita–faktūra savaime nepatvirtina susitarimo fakto bei turinio.

196. Dėl nukrypimo nuo teismų praktikos nuostatų bylose dėl sutartinių teisinių santykių kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklių (CK 6.193 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino ir nepasisakė dėl tikrųjų šalių ketinimų atsakovui pateikiant, o kasatoriui – apmokant PVM sąskaitas–faktūras; to nepadaręs, teismas negalėjo pripažinti susitarimo dėl nuomos mokesčio pakeitimo sudarymo fakto; be to, teismas nenustatė derybų dėl nuomos mokesčio pakeitimo fakto; PVM sąskaitų–faktūrų pateikimo ir priėmimo aplinkybes aiškindamas kaip susitarimo sudarymą, nepagrįstai apgynė nesąžiningą ginčo šalį; aiškindamas nuomos sutarties pakeitimo ne rašytine forma, bet PVM sąskaitomis–faktūromis, aplinkybes, apskritai ignoravo šalių ankstesnę praktiką.

20Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas bankroto byloje AB Turto bankas prašo kasacinį skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai laikė, jog taisyklė dėl rašytinėje sutartyje esančios išlygos, kad sutartį pakeisti galima tik raštu, nėra absoliuti; teismas tinkamai įvertino kasatoriaus elgesį kaip objektyvų šalių valios dėl sutarties pakeitimo išraiškos kriterijų, kad 1995 m. gruodžio 15 d. nuomos sutarties šalys atsisakė sutarties sąlygos dėl sutarties įforminimo raštu (CK 6.183 straipsnio 2 dalis). Kasatoriui, kaip verslo subjektui, taikytini griežtesni reikalavimai dėl teisių ir pareigų žinojimo, taip pat griežtesni atsakomybės standartai; byloje nustatyta, kad kasatorius 35 000 Lt nuomos mokestį mokėjo pusantrų metų, todėl teismas pagrįstai sprendė, jog jis sutiko su sutarties sąlyga dėl nuomos mokesčio. Be to, kasatorius siūlė nustatyti 18 Lt už 1 kv. m nuomos mokestį, tokį reikalavimą grindė ne nuomos mokesčio permoka ar reikalavimu taikyti sutartyje nustatytą, bet siekiu sumažinti faktiškai mokamą 35 000 Lt nuomos mokestį.

21Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai bankroto byloje V. M. ir S. M. prašo kasacinį skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir nurodo, kad kasacine tvarka skundžiama nutartimi apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.183 straipsnio 2 dalies normą, netinkamai įvertino nuomos sutarties šalių valią dėl sutarties pakeitimo patvirtinančius įrodymus. Atsakovai su tokia teismo pozicija sutinka ir nurodo, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog CK 6.183 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis šio straipsnio 1 dalyje nustatyta sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu, taikyta netinkamai; atsakovas išrašydavo PVM sąskaitas–faktūras, remdamasis abiem šalims žinomu susitarimu (suderinta valia) dėl nuomos mokesčio dydžio, todėl jis nelaikytinas šalimi, netekusia teisės remtis CK 6.183 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutarties pakeitimo raštu išlyga; kasatorius Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1043/259/2005 atsiliepime į apeliacinį skundą pripažino, jog neprieštaravo dėl sutartyje nustatytos mokėjimų ir atsiskaitymų tvarkos keitimo (8 straipsnis) ir kad šiuo metu ginčo sutartis faktiškai tokiu būdu ir vykdoma. Vadinasi, kasatorius pripažino sutikimą mokėti 35 000 Lt nuomos mokestį, nes toks jis galiojo 2006 m. sausio 4 d., ir toliau mokėti būtent tokio dydžio mokestį. Paneigiami kasatoriaus teiginiai, kad 35 000 Lt mokestis buvo mokamas dėl apsirikimo; jis kreipėsi į kreditorių susirinkimą ir siūlė nustatyti kitokį mokestį, t. y. mokėti 18 Lt už 1 kv. m, tačiau tokį prašymą grindė ne nuomos mokesčio permoka ir reikalavimu taikyti nuomos sutartyje nustatytą nuomos mokestį, bet siekimu sumažinti faktiškai mokamą 35 000 Lt nuomos mokestį. Atsakovai atsiliepime į kasacinį skundą plačiai ir visapusiškai išdėsto ir kitus nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus, taip pat pateikia prašymą priteisti iš kasatoriaus 3489,68 Lt bylinėjimosi išlaidoms advokato pagalbai kasacinės instancijos teisme už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą apmokėti.

22Atsiliepime į kasacinį skundą bankrutuojančios IĮ V. ir S. M. prekybos centro bankroto administratorius UAB „Audersima“ prašo kasacinį skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šalys konkliudentiniais veiksmais pakeitė nuomos sutarties sąlygą dėl nuomos mokesčio. Kasatorius teigia, kad pagal CK 6.183 straipsnio 2 dalį, jeigu vienos šalies elgesys (šiuo atveju – administratoriaus pateikta apmokėti sąskaita) sukelia kitos šalies elgesį (kasatorius priėmė ir apmokėjo sąskaitą), tai teisę remtis sutarties išlyga praranda tik administratorius, bet ne abi šalys; kasatoriaus vertinimu, atitinkamas kitos šalies veikimas, remiantis pirmosios elgesiu, yra antrajai šaliai primestas ir ši veikia prieš savo valią. Dėl to, kasatoriaus vertinimu, būtina nustatyti, kuri yra pirmoji, o kuri – kita šalis. Šie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti; šalys veikia laisvai, todėl vienos šalies elgesį kita šalis gali atmesti arba priimti; kasatorius tylėjo ir neprieštaravo, kai administratorius pateikė sąskaitas, ir kasatorius jas apmokėjo, taip išreiškė pritarimą kitos šalies pasiūlymui. Toks kasatoriaus elgesys leido administratoriui pagrįstai manyti, kad susitarimas dėl nuomos mokesčio pakeitimo yra pasiektas. Pripažintini nepagrįstais kasacinio skundo argumentai dėl PVM sąskaitos–faktūros kaip rašytinio vienos šalies pasiūlymo kitai šaliai pakeisti sutartį; apeliacinės instancijos teismas nevertino šių dokumentų kaip ofertos, to niekada neteigė ir administratorius. Nors kasatorius teigia, kad sąskaitos buvo apmokamos dėl klaidos, tačiau apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir kasatoriaus elgesį pagrįstai vertino kaip sutikimą pakeisti sutartį. Administratoriaus nuomone, nelaikytinas pagrįstu kasatoriaus argumentas, kad mokėjimo faktas patvirtina tik mokėjimą, bet ne šalies valią mokėti tiek, kiek ji, ta šalis, sumokėjo. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad šalys sutartį pakeitė konkliudentiniais veiksmais, nepaneigta Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1043/259/2005 prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai turinti nustatyta aplinkybė, jog nebuvo šalių rašytinio susitarimo dėl sutarties pakeitimo. Administratorius taip pat laiko nepagrįstais kasacinio skundo argumentus dėl procesinės teisės normų pažeidimo, taip pat nukrypimo nuo teismų praktikos nuostatų, kad PVM sąskaitų–faktūrų pagrindu neatsiranda civilinių teisinių santykių. Administratorius laiko, kad ši išvada būtų reikšminga, jeigu administratorius reikalautų apmokėti pateiktas sąskaitas–faktūras, o kasatorius su tuo nesutiktų; šiuo atveju sąskaitos ne tik išrašytos, bet ir apmokėtos, tai reiškia, kad sąskaitų išrašymą ir jų apmokėjimą apeliacinės instancijos teismas vertino kitu aspektu, t. y. spręsdamas, ar nurodyti veiksmai yra pagrindas laikyti, jog šalys savo veiksmais pakeitė sutartį. Kasacinio skundo argumentai dėl sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo nesusiję su bylos esme, nes nekilo šalių ginčo dėl sudarytos sutarties turinio aiškinimo (CK 6.193 straipsnis); bylai yra aktualus CK 6.183 straipsnio aiškinimas ir taikymas. Bankroto administratorius prašo priteisti iš kasatoriaus 1200 Lt bylinėjimosi išlaidoms advokato pagalbai kasacinės instancijos teisme už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą apmokėti.

23Teisėjų kolegija

konstatuoja:

24IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

25Dėl CK 6.183 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo

26Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas; kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos.

27Nagrinėjamoje byloje kasatorius kreditorius MAXIMA LT, UAB pareiškė prašymą dėl papildomo 360 169,48 Lt dydžio finansinio reikalavimo patvirtinimo; tai nagrinėję teismai sprendė skirtingai. Pirmosios instancijos teismas patvirtino papildomą kasatoriaus reikalavimą, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – atmetė kasatoriaus prašymą. Kasatorius laiko, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.183 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias sutarties pakeitimo išlygą. Su tokiu kasacinio skundo motyvu teisėjų kolegija nesutinka.

28CK 6.183 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, jog sutartį pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta šio straipsnio 1 dalies taisyklės išlyga. Ji leidžia šalims nepaisyti sutarties sąlygos, reikalaujančios rašytinės formos, tais atvejais, kai iš šalių konkliudentinių veiksmų galima pagrįstai spręsti, kad tos sąlygos abi šalys yra atsisakiusios. Byloje nustatyta, kad derybų dėl sutarties pakeitimo etape šalys nepasiekė susitarimo dėl nuomos mokestį nustatančios sutarties sąlygos pakeitimo, tačiau iš šalių konkliudentinių veiksmų yra pakankamas pagrindas pripažinti esant CK 6.183 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, dėl kurių kasatorius MAXIMA LT, UAB prarado teisę remtis 1999 m. gruodžio 15 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta išlyga dėl sutarties pakeitimo įforminimui keliamo rašytinės formos reikalavimo. Taikydamas šią nuostatą byloje apeliacinės instancijos teismas tai reikiamai motyvavo ir pagrindė byloje esančiais įrodymais, kad kasatorius sutiko su nuomos sutarties sąlyga, nustatančia 35 000 Lt dydžio nuomos mokestį. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas tokią išvadą, atsižvelgė ir į tai, kad faktinis nuomos sutarties šalių elgesys tęsėsi pakankamai ilgai ir negalėjo būti pateisinamas kasatoriaus neapdairumu ir ta aplinkybe, jog jis apmokėjo nuomotojo siunčiamas sąskaitas–faktūras tuo laikotarpiu, kai dar nebuvo pasibaigę teisminiai ginčai dėl nuomos sutarties sąlygų pakeitimo vienos šalies reikalavimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuomos sutarties šalims nesiėmus priemonių sutarties pakeitimui, nustatant 35 000 Lt nuomos mokesčio dydį, įforminti, o kasatoriui laikotarpiu nuo 2006 m. sausio mėnesio iki 2007 m. gegužės mėnesio už patalpų nuomą mokant ne sutartyje nustatytą 10 000 Lt, bet 35 000 Lt dydžio nuomos mokestį, atsakovas šioje byloje, remdamasis kasatoriaus elgesiu, galėjo laikyti, jog šis sutiko su pasiūlytu nuomos mokesčio pakeitimu. Tokiu atveju šalių elgesys yra pakankamas pagrindas išvadai, kad šalys atsisakė sutarties sąlygos, reikalaujančios sutarties pakeitimus įforminti raštu, tai ir konstatavo apeliacinės instancijos teismas. Taigi kasacinio skundo motyvais naikinti apeliacinės instancijos nutartį nėra teisinio pagrindo.

29Teisėjų kolegijai konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė CK 6.183 straipsnio nuostatas, kiti kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo CK 1.5 straipsnio, CK 1.63 straipsnio 6 dalies, CPK 176 straipsnio 1 dalies ir kt. taikymo ir aiškinimo netenka teisinės reikšmės ir neturi įtakos apskųsto procesinio sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija nutartyje dėl jų nepasisako.

30Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

31Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

32Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.