Byla e2A-281-464/2018
Dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo likviduota uždaroji akcinė bendrovė ,,Skirnuva”

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų

2Artūro Driuko, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

3teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo L. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1138-390/2017 pagal ieškovės bankrutavusios L. K. individualios įmonės ,,Talka” ieškinį atsakovams L. K. ir uždarajai akcinei bendrovei ,,Transta” dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo likviduota uždaroji akcinė bendrovė ,,Skirnuva”.

4Teisėjų kolegija

Nustatė

5

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė bankrutavusi L. K. IĮ „Talka“ 2016-08-11 kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė priteisti solidariai iš atsakovų L. K. ir UAB ,,Transta” 484 954,24 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad bankroto administratorius, išanalizavęs gautus įmonės dokumentus, nustatė, jog atsakovas L. K., buvęs įmonės vadovas, veikdamas išimtinai atsakovės UAB ,,Transta” interesais, 2008-05-07 reikalavimo teisių perleidimo sutartimi už 500 000 Eur, kuriuos pasiskolino iš trečiojo asmens LUAB ,,Skirnuva“, iš UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ įsigijo kreditorinį reikalavimą į beviltiška pripažintą reikalavimo teisę bankrutuojančiai AB „Alytaus tekstilė“. Įsigytą reikalavimo teisę praėjus 7 mėn. už 33 kartus mažesnę (15 045,76 Eur) kainą perleido minėtam trečiajam asmeniui LUAB ,,Skirnuva“. Teigia, kad tokiais veiksmais atsakovas pažeidė lojalumo pareigą įmonei, o abu atsakovai tyčia siekė sukurti kuo didesnius nuostolius ieškovės įmonei bei padidinti jos skolinius įsipareigojimus. Dėl akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingų atsakovų veiksmų įmonė patyrė 484 954,24 Eur (500 000 Eur – 15 045,76 Eur) žalą, kurios atlyginimas priteistinas iš atsakingų asmenų – atsakovų.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Kauno apygardos teismas 2017-06-19 sprendimu ieškinio dalį dėl 484 954,24 Eur žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės UAB ,,Transta” paliko nenagrinėtą, o kitą ieškinio dalį patenkino visiškai ir priteisė ieškovei bankrutavusiai L. K. IĮ ,,Talka” iš atsakovo L. K. 484 954,24 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-08-16) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 870 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taip pat priteisė iš atsakovo L. K. 4 506 Eur žyminio mokesčio bei 9,04 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
  2. Įvertinęs tai, kad ieškovė kartu su patikslintu ieškiniu 2017-03-09 pateikė prašymą dėl ieškinio reikalavimo atsiėmimo atsakovės UAB „Transta“ atžvilgiu, o atsakovė UAB „Transta“ 2017-03-17 pateikė sutikimą, ieškinio dalį dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės UAB „Transta“ paliko nenagrinėtą (CPK 139 str. 1 d.).
  3. Teismas, priešingai nei tvirtino atsakovas, padarė išvadą, kad ieškinys pateiktas nepraleidus įstatyme numatytų terminų (ĮBĮ 11 str. 5 d. 8 p.). Ieškovės bankroto administratorius apie pažeistą teisę sužinojo 2016-05-19, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui išnagrinėjus civilinę bylą Nr. 3K-3-277-313/2016, kuria ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu. Todėl ieškovė nei 2016-08-11 teikdama pradinį ieškinį, nei 2017-03-09 patikslintą ieškinį nepraleido trejų metų ieškinio senaties termino, nustatyto CK 1.125 straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-04-24 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
  4. Spręsdamas dėl sąlygų atsakovo deliktinei civilinei atsakomybei taikyti teismas visų pirma pažymėjo, kad neteisėti atsakovo veiksmai, sudarant ekonomiškai nenaudingą sandorį, kuo buvo dar labiau apribota įmonės atsiskaitymo su kreditoriais galimybė ir įmonė galutinai privesta prie bankroto, jau yra konstatuoti įsiteisėjusiais teismų sprendimais dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu (Kauno apygardos teismo 2015-05-07 nutartis byloje Nr. B2-62-413/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015-10-01 nutartis byloje Nr. 2-1401-302/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-05-19 nutartis byloje Nr. 3K-3-277-313/2016). Nurodytose bylose buvo nustatyti prejudiciniai nagrinėjamai bylai faktai, kad bankroto bylos iškėlimo dieną AB „Alytaus tekstilė“ turėjo didelės vertės turto, tačiau vien turimo turto didelė vertė negarantuoja, jog bankroto proceso metu bus atsiskaityta su visais ar dauguma kreditorių; kad vadovas, kuriam keliami aukštesni negu vidutiniai atidumo, rūpestingumo ir profesionalumo standartai, veikdamas įmonės vardu, ginčo sandoriu įsigydamas reikalavimo teisę į bankrutuojančią AB „Alytaus tekstilė“, sąmoningai nevertino galimos rizikos; kad vos po pusės metų nuo reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo, t. y. 2008-12-11, didžiąją dalį šios 5 200 000 Lt (1 506 024,10 Eur) reikalavimo teisės perleido LUAB „Skirnuva“ už daug mažesnę kainą (51 950 Lt, arba 15 045,76 Eur), negu ją pirko (1 726 400 Lt, arba 500 000 Eur), pasilikęs tik simbolinę 5 000 Lt (1 448,10 Eur) reikalavimo teisę; kad visi minėti sandoriai įmonei buvo ekonomiškai nenaudingi, o tokia veikla nuosekliai ir kryptingai buvo siekiama jau faktiškai tuo metu nemokios įmonės bankroto.
  5. Įvertinęs aptartas aplinkybes, teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad jo veiksmai buvo teisėti, o CK 2.87 straipsnyje numatytos įmonės vadovo pareigos nebuvo pažeistos. Taip pat atmetė kaip nepagrįstus ir tokius atsikirtimo į ieškinį argumentus, kad nuostolių atsiradimą sąlygojo ekonominė krizė, o ne atsakovo veiksmai.
  6. Teismas sprendė, kad atsakovo neteisėti veiksmai sukėlė ieškovės patirtus nuostolius, todėl tarp jo veiksmų ir ieškovės patirto žalos egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys. Pažymėjo, kad atsakovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, paneigiančių prezumpciją, jog net atsakovui ir neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių ieškovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, ieškovė nebūtų turėjusi galimybės atsiskaityti su kreditoriais.
  7. Teismo vertinimu, ieškovė įrodė ir patirtos 484 954,24 Eur žalos dydį, t. y. skirtumą tarp sumos, už kurią buvo įsigytas reikalavimas, ir sumos, už kurią jis buvo parduotas trečiajam asmeniui (1 726 400 Lt (500 000 Eur) – 51 950 Lt (15 045,76 Eur)).
  8. Nustatęs visas atsakovo civilinės atsakomybės taikymo būtinąsias sąlygas teismas iš jo ieškovei priteisė 484 954,24 Eur žalos atlyginimą, procesines palūkanas, 1 870 Eur bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgęs į bylos procesinę baigtį, iš atsakovo valstybės naudai priteisė 4 506 Eur žyminio mokesčio, mokėtino už ieškinį, bei 9,04 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
  9. Pirmosios instancijos teismas kaip nepagrįstą atmetė atsakovo prašymą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir Lietuvos advokatų etikos kodekso 10.3 punkto pažeidimą skirti ieškovės atstovui advokatui P. Gruodžiui 5 792 Eur baudą, 50 proc. šios baudos paskiriant atsakovui. Teismas nenustatė, kad ieškovės atstovas jam įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis būtų naudojęsis ne pagal paskirtį.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Atsakovas L. K. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2017-06-19 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą; patenkinti prašymą skirti ieškovės atstovui baudą; priimti naują rašytinį įrodymą – 2015-10-19 kreditorių susirinkimo balsavimo raštu biuletenį. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

    6

    1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė įstatymų nuostatas, susijusias su ieškinio senaties termino pradžios nustatymu bei jo skaičiavimu. Pirma, ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo teismų sprendimų priėmimo momento, bet nuo sužinojimo apie žalą (CK 1.125 str. 8 d.). Antra, vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgiant į tai, kad 2008-05-07 sutarties 1 punkte nurodoma, jog paskolą būtina grąžinti iki 2010-05-01, t. y. jau įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos IĮ „Talkai” iškėlimo, ieškinio dėl žalos senaties termino laikytinas pasibaigusiu 2013-05-01. Trečia, pagal ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktą ieškiniai teismui pateikiami ne vėliau kaip per metus nuo tada, kai bankroto administratorius perėmė bankrutuojančios įmonės dokumentaciją. Todėl, priešingai nei nurodė teismas, vėliausiai ieškinys galėjo būti pateiktas iki 2013-01-23.
    2. Teismas nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo 2017-04-24 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, pateiktais išaiškinimais. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 1 ir 2 dalis, į kasacinio teismo nutartis, paskelbtas biuletenyje, atsižvelgti būtina, tačiau jomis negali būti vadovaujamasi, nes vadovaujamasi tik įstatymais. Antra, teismas pažeidžia CPK 12 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, nes minėta kasacinio teismo nutartis priimta po to, kai buvo pateiktas atsiliepimas į ieškinį.
    3. Teismas nepagrįstai ignoravo aplinkybę, kad LUAB „Skirnuva” pareiškė ieškovės bankroto byloje 484 954,24 Eur kreditorinį reikalavimą. Atsakovas, vadovaujantis CK 2.50 straipsnio 4 dalimi, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens vadovas bei savininkas, savo turtu atsakys pagal šią prievolę. Todėl teismui šią sumą priteisus dar ir skundžiamu sprendimu, iš atsakovo turto bus išieškoma dvigubai, t. y. ir pagal LUAB „Skirnuva” pareikštą kreditorinį reikalavimą, ir pagal sprendimą. Tokiu būdu pažeidžiamas ne tik CK 1.5 straipsnis, bet ir Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis.

      7

    4. Teismas netyrė ir nevertino 2008-05-07 įsigyto kreditorinio reikalavimo kainos jo įsigijimo bei pardavimo metu, kainų pokyčio 2008 m. pabaigoje, netyrė, ar šio turto kainai įtakos neturėjo ekonominė krizė, t. y. nuo atsakovo valios nepriklausiusios aplinkybės.
    5. Teismas pažeidė CPK 263 straipsnio 2 dalį, kadangi sprendimą priėmė neištyręs ir neįvertinęs visų bylai reikšmingų įrodymų, t. y. nei 2008-05-07 sutarties, nei 2008-12-11 reikalavimo teisių perleidimo sutarties, kurios nebuvo pateiktos nagrinėjamoje byloje.
    6. Teismas nepagrįstai sprendė, kad visų instancijų teismuose išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. B2-62-413/2015 nustatytos aplinkybės nagrinėjamai bylai turi prejudicinę reikšmę. Nagrinėjant minėtą civilinę bylą jos šalimis nebuvo nei UAB „Investicijų ir verslo garantijos”, nei LUAB „Skirnuva”, todėl nėra vienos iš CPK 182 straipsnio 2 punkto sąlygų šias aplinkybes pripažinti prejudicinėmis.
    7. Teismas nepagrįstai ignoravo kitoje civilinėje byloje Nr. e2-967-259/2017, kurioje teismas priėmė sprendimą būtent dėl ieškovės su UAB „Investicijų ir verslo garantijos” 2008-05-07 sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties, nustatytas ir šiai bylai prejudicinę reikšmę turinčias aplinkybes. Atsižvelgiant į nurodytoje byloje pateiktus išaiškinimus, teismui nenustačius vienos iš būtinosios nesąžiningos šalies veikimo sąlygos – kad sudarytos paskolos sutartys ir nekilnojamojo turto įkeitimo sandoris būtu pažeidę L. K. IĮ ,,Talka” turtinius ar kitus įstatymo saugomus interesus – ieškinys negalėjo būti tenkinamas.
    8. Teismas taip pat nevertino aplinkybės, kad 2008-05-07 paskolos sutartis buvo tikslinė, įmonė negalėjo gautų pinigų panaudoti kitais tikslais, negu kad numatyta sutartyje, t. y. kreditoriniam reikalavimui iš UAB „Investicijų ir verslo garantijos” pirkti. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį vadovas būtų elgęsis neteisėtai tik tuomet, jeigu būtų nevykdęs šios sutarties.
    9. Teismas nepagrįstai netenkino 2017-03-29 atsiliepime pateikto prašymo į bylą įtraukti UAB „Investicijos ir verslo garantijos”. Būtent šio asmens turėtas kreditorinis reikalavimas ir tapo ieškinyje nurodomos neteisėtais veiksmais padarytos žalos priežastimi, todėl buvo būtina išklausyti jos paaiškinimų, susijusių su sutarties sudarymo aplinkybėmis.
  1. Ieškovė bankrutavusi L. K. IĮ „Talka“ atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apygardos teismo 2017-06-19 sprendimą palikti nepakeistą, priteisti jai bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Atsakovas netinkamai interpretuoja teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties terminą. Atsakovo nurodytame ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte nustatytas terminas reikalavimas dėl sandorių ginčijimo pareikšti, o ne senaties terminas reikalavimams dėl žalos bendrovei atlyginimo. Tokios pozicijos laikėsi ir Lietuvos apeliacinis teismas 2014-07-14 priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-941/2014. Kitiems bankrutuojančios įmonės administratoriaus reikalavimams taikomos bendrosios ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklės.
    2. Nagrinėjamai byloje situacijai nėra aktuali ir atsakovo nurodoma CK 1.127 straipsnio 2 dalis, nes šioje teisės normoje įtvirtina ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžia reikalavimams, kylantiems iš prievolės, kuriai įvykdyti yra nustatytas terminas. Atsakovo prievolė atlyginti žalą kyla ne iš 2008-05-07 paskolos sutarties, o iš CK 2.87 straipsnio 7 dalies, numatančios juridinio asmens vadovo pareigą atlyginti žalą, padarytą nevykdant arba netinkamai vykdant pareigas, nurodytas teisės aktuose ar šio juridinio asmens steigimo dokumentuose.
    3. Atsakovo argumentai, kad individualios įmonės vadovo atsakomybė už įmonei padarytą žalą reiškia dvigubą vadovo nubaudimą, yra nepagrįsti. Pozicijos, kad individualios įmonės vadovas ir savininkas gali ir privalo atsakyti už įmonei padarytą žalą, laikomasi ir teismų praktikoje (Vilniaus apygardos teismo sprendimas byloje Nr. 2-1789-577/2016, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-07-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 360/2012).
    4. Nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad jis negalėjo 2008-05-07 paskolos sutarties pagrindu gautų sumų panaudoti kitaip nei nurodyta tikslinėje paskolos sutartyje. Visų pirma jis galėjo laisvai pasirinkti sudaryti ar nesudaryti tokią sutartį. Tai, kad atsakovas, ieškovei faktiškai esant nemokiai, nusprendė prisiimti papildomus skolinius įsipareigojimus bei investuoti į beviltiška pripažintos reikalavimo teisės įsigijimą, dar labiau pabloginant ieškovės finansinę padėtį, rodo jo veiksmų neteisėtumą.
    5. Teismas tinkamai aiškino ir taikė CPK 182, 279 straipsnius, o atsakovo argumentai, kad žala buvo nulemta ne jo neteisėtų veiksmų, o ekonominės krizės, yra neįrodyti ir prieštarauja teismų nustatytiems prejudiciniams faktams. Įsiteisėjusiomis teismų nutartimis nedviprasmiškai konstatuota ne tik tai, kad žalą įmonei ir jos kreditoriams sukėlė neteisėti atsakovo veiksmai, pasireiškę nenaudingų 2008-05-07 bei 2008-12-11 sandorių sudarymu, bet ir priežastinis ryšys tarp jo veiksmų ir žalos.
    6. Teismas, priimdamas sprendimą, yra saistomas aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose. Todėl ir šiuo atveju teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-04-24 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis. Kasacinio teismo nagrinėtos bylos ir šios bylos faktinės aplinkybės yra tapačios: tiek kasacinio teismo nagrinėtoje byloje, tiek šioje byloje, yra prašoma priteisti iš bankrutuojančios įmonės savininko ir vadovo, tyčia privedusio įmonę prie bankroto, žalos atlyginimą.
    7. Atsakovas nenurodo, kokie konkretūs ieškovės veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimas teise ar kokios bylos aplinkybės patvirtina teismo sprendimo dalies dėl atsisakymo skirti baudą nepagrįstumą (CPK 306 str. 1 d. 4 d.). Todėl jo argumentai dėl teismo sprendimo dalies, kuria buvo atsisakyti skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesu, pakeitimo turėtų būti atmesta kaip nepagrįsta. Be to, atsakovo teiginiai dėl neegzistuojančių aplinkybių nurodymo paneigia ne tik faktinį bylos pagrindą sudarantys ir su ieškiniu bei kitais procesiniais dokumentais pateikti įrodymai, tačiau ir aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas šį ieškinį patenkino.

8Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9Dėl naujų įrodymų priėmimo

  1. Apeliantas L. K. kartu su skundu pateikė naują įrodymą –ieškovės kreditorių 2015-10-19 susirinkimo balsavimo raštu biuletenį. Pasak apelianto, šis įrodymas patvirtina, kad ieškovei dar iki ieškinio teismui pateikimo buvo žinoma, jog reali žala įmonei nebuvo padaryta, nes minėtame biuletenyje buvo siūloma nurašyti įmonės turimą 5 000 Lt reikalavimo teisę į BAB ,,Alytaus tekstilė“.
  2. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė, o jos taikymo sąlygos apibrėžtos CPK 314 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Vadinasi, privalu pagrįsti arba objektyvų (t. y. nuo to asmens valios nepriklausantį negalėjimą pateikti kurį nors dokumentą (įrodymą) į bylą anksčiau, arba įrodymo pateikimą ir teismo atsisakymą savalaikiai teikiamą įrodymą priimti prie bylos medžiagos, arba tokią vėliau kilusią būtinybę jį pateikti, kurį pateisina pavėluotai atliekamo procesinio veiksmo atlikimą.
  3. Tokie ribojimai įstatymų leidėjo valia nustatyti dėl apeliacinio proceso specifikos ir jo netapatumo pirmosios instancijos procesui. CPK yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis (CPK 320 str.), kuris reiškia, kad apeliacija nėra pakartotinis ginčo ir tų pačių aplinkybių nagrinėjimas. Apeliacijai, kaip pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmui (lot. revisio prioris instantiae), būdingos kitokios, specifinės proceso taisyklės. Naujų įrodymų po ginčo išnagrinėjimo iš esmės pateikimo ribojimu siekiama kelių tikslų: panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu; bylos dalyviai skatinami veikti operatyviai, prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, t. y. bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis dar pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo; užtikrinamas bylos šalių lygiateisiškumas, kiekvienai jų suteikiant galimybę laiku atsikirsti į kitos šalies pateiktus reikalavimus arba paneigti pateiktus atsikirtimus; skatinamas proceso koncentruotumas, nustatant jo dalyviams pareigą rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, teikti teismui įrodymus bei argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai arba atsikirtimai į tuos reikalavimus. Taigi, dalyvaujantys byloje asmenys turi būti aktyvūs viso proceso metu, o ne tada, kai byla baigiama nagrinėti ar yra priimamas jiems nepalankus sprendimas.
  4. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad prašoma prijungti daugiau nei prieš dvejus metus surašytą dokumentą, kad byloje nėra duomenų, jog apeliantui apie jo egzistavimą nebuvo žinoma bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir tik dabar kilo poreikis šio dokumento pridėjimui prie bylos medžiagos, kad nėra įrodinėjama šio dokumento nepagrįsto atsisakymo priimti pirmosios instancijos teisme aplinkybė, CPK 314 straipsnyje aptartos išimties taikymui pagrindo neįžvelgia ir naujo įrodymo į bylą nepriima. Papildomai pažymėtina, kad pareikšto apeliantui reikalavimo pagrindas buvo aiškiai suformuluotas dar pradiniame ieškinyje. Todėl apeliantas, 2016-08-18 gavęs šį ieškinį, turėjo ir galėjo suprasti jam pareikšto reikalavimo pagrindą bei laiku pateikti jo atsikirtimus galinčius patvirtinti įrodymus.

10Dėl ieškinio senaties termino

  1. Praleista ieškinio senatis yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti, todėl teisėjų kolegija visų pirma aptaria apeliacinio skundo argumentus, kuriais kvestionuojama pirmosios instancijos teismo pozicija, jog ieškinio senatis nebuvo praleista.
  2. Ieškinį dėl bankrutuojančiai įmonei padarytos žalos atlyginimo šioje byloje pareiškė bankroto administratorius, vykdydamas įstatyme jam nustatytą pareigą ginti kreditorių ir bankrutuojančios įmonės teises ir interesus. Apeliantas teisingai nurodė, kad ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte, nustatančiame bankroto administratoriaus pareigą ne vėliau kaip per 6 mėnesius patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, įtvirtinta nuostata, pagal kurią laikoma, kad bankroto administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Tačiau sutiktina ir su ieškove, jog minėtoje ĮBĮ normoje įtvirtinta ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo taisyklė yra taikoma ne visiems be išimties bankroto administratoriaus reiškiamiems reikalavimams, o tik tiems, kuriais ginčijami bankrutuojančios įmonės sudaryti sandoriai.
  3. Nagrinėjamoje byloje administratorius pareiškė reikalavimą ne dėl sandorių nuginčijimo, o tik dėl tokiais sandoriais padarytos žalos atlyginimo, todėl, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ĮBĮ įtvirtinta ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo taisyklė negali būti taikoma. Tai, kad ši taisyklė taikoma tik administratoriaus ieškiniams dėl sandorių nuginčijimo, yra pripažįstama ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-06-10 nutartis byloje Nr. 3K-3-363/2015; 2016-11-25 nutartis byloje Nr. 3K-3-485-421/2016, jos 32 p.). Vadinasi, kitiems bankrutuojančios įmonės administratoriaus reikalavimams, tarp jų ir reikalavimui dėl žalos atlyginimo, taikomos bendrosios ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklės.
  4. Pirmosios instancijos teismo sprendime pagrįstai nurodoma, kad šiuo konkrečiu atveju aktuali CK 1.125 straipsnio 8 dalies nuostata dėl trejų metų ieškinio senaties termino reikalavimams atlyginti žalą pareikšti. Ir nors, viena vertus, šis teismas teisingai nustatė terminą, per kurį tokio pobūdžio reikalavimas galėjo būti pareikštas, kita vertus, teisėjų kolegija negali sutikti su teismo pozicija, kad šioje byloje ieškinio senaties eiga prasidėjo ne anksčiau, nei buvo priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-05-19 nutartis, kuria galutinai išspręsta įmonės tyčinio bankroto byla.
  5. Teismų įstatymo 33 straipsnyje numatyta, kad nagrinėdami bylas teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams, oficialiai paskelbtais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, taip pat jų prejudiciniais sprendimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Be to, šiame įstatymo straipsnyje numatytas imperatyvas, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Konstitucinis Teismas 2007-10-24 nutarime (byla Nr.26-07), pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) teismų praktikai, t. y. analogiškos bylos turi būti sprendžiamos taip pat.
  6. Kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas užtikrina vienodos teismų praktikos formavimą (CPK 4 str.), žemesnės instancijos teismai privalo vadovautis joje pateiktais atitinkamais išaiškinimais. Todėl atmestini kaip deklaratyvūs ir visiškai nepagrįsti tokie apeliacinio skundo argumentai, kad nagrinėdami bylas teismai turi vadovautis išimtinai tik įstatymais, bet ne kasacinio teismo suformuotais konkrečių įstatymo normų išaiškinimais (precedentais).
  7. Šiame kontekste pažymėtina, kad precedentais reikia remtis itin apdairiai ir jų negalima suabsoliutinti kaip teisės šaltinių, o precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas, ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip byloms, kuriose buvo sukurtas precedentas. Vertinant, ar išaiškinimas kitoje byloje traktuotinas kaip precedentas ir taikytinas nagrinėjamoje byloje, būtina atsižvelgti taip pat ir į kitas reikšmingas aplinkybes, pavyzdžiui, į precedento sukūrimo laiką, į tai, ar jis atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis, į argumentacijos įtikinamumą ir panašias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-08-30 nutartis byloje Nr. 3K-3-345/2011). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009).
  8. Pirmosios instancijos teismas šios nutarties 21 punkte nurodytą išvadą dėl ieškinio senaties eigos pradžios skaičiavimo padarė vadovaudamasis kasacinio teismo 2017-04-24 nutartyje, priimtoje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, suformuotais išaiškinimais. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje suformuoti išaiškinimai nagrinėjamai bylai neturi precedento galios.
  9. Kasacinio teismo nagrinėtoje byloje buvos sprendžiami klausimai dėl teisės normų, reguliuojančių bankrutavusios ir likviduotos bendrovės akcininko civilinės atsakomybės tos bendrovės kreditoriui pagrindus, kai akcininkas tyčia priveda bendrovę prie bankroto; dėl ieškinio senaties kreditoriaus reikalavimui dėl žalos atlyginimo priteisimo skaičiavimo; dėl likviduotos bendrovės akcininko atleidimo nuo civilinės atsakomybės sąlygų. Ir nors tiek cituojamoje, tiek nagrinėjamoje byloje yra pareikšti reikalavimai dėl žalos atlyginimo bankrutavusios įmonės savininkui ir vadovui, tačiau nagrinėjamoje byloje ši žala kildinama iš CK 2.87 straipsnio 1 bei 2 dalyse įtvirtintų įmonės vadovo pareigų pažeidimo, o kasacinio teismo nagrinėtos bylos pagrindas – CK 2.50 straipsnio 3 dalies pažeidimas. Be to, nagrinėjamoje byloje ieškinį pareiškė specialus subjektas – įmonės bankroto administratorius, siekdamas apginti įmonės ir visų jos kreditorių interesus bankroto procese, o kasacinio teismo nutartyje buvo nagrinėjamas tik vieno iš jau likviduotos įmonės kreditorių ieškinys dėl tyčinių veiksmų, lėmusių įmonės bankrotą ir dėl to likusio nepatenkinto jo kreditorinio reikalavimo, kaip patirtos žalos, atlyginimo klausimas. Taigi minėtoje kasacinio teismo byloje pateikti išaiškinimai aktualūs bylose, kuriose reikalavimą dėl žalos atlyginimo reiškia įmonės kreditoriai siekdami apginti išimtinai savo pažeistas teises. Jiems ieškinio senaties termino pradžia, atsižvelgiant į faktą, kad kreditorius, kitaip nei bankroto administratorius, turi mažiau informacijos apie bankrutuojančią įmonę, jos sudarytus sandorius, įmonės veiksmus ją valdant bei kt., tokio pobūdžio ginčuose skaičiuotina nuo momento, kuomet įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuojami tyčiniai įmonės vadovo veiksmai, nulėmę jos bankrotą. Nagrinėjamoje bylos faktinė situacija nėra identiška, todėl vertinama teismo išvada dėl senaties termino skaičiavimo pradžios stokoja pagrįstumo.
  10. Nagrinėjamai bylai aktualesni yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai kitoje byloje, kurioje pasakyta, jog kai administratorius, kaip bankrutuojančios įmonės kreditorių ir pačios įmonės interesus ginantis subjektas, ieškinį reiškia dėl įmonės valdymo organų veiksmais įmonei padarytos žalos atlyginimo, ieškinio senaties terminas skaičiuotinas būtent nuo to momento, kai apie tokią žalą sužinojo ar turėjo sužinoti bankroto administratorius. Bet kuriuo atveju bankrutuojančios įmonės administratorius sužino apie įmonės valdymo organų narių bei dalyvių veiksmais įmonei padarytą žalą ne anksčiau, negu įsiteisėja nutartis iškelti įmonei bankroto bylą ir paskirti jos bankroto administratorių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-11-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-421/2016, 33 p.).
  11. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2009-08-19 nutartimi iškėlė įmonei bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė V. K.. Šia nutartimi teismas, bet kita ko, įpareigojo per 10 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą bei visus jos dokumentus. Paskirtas bankroto administratorius 2010-09-13 įteikė teismui atsistatydinimo iš administratoriaus pareigų pareiškimą. Nurodė, kad kreditorių susirinkimo pirmininkas UAB „Skirnuva“ sąmoningai ir piktybiškai nevykdo kreditorių susirinkimo nutarimų dėl pavedimo sutarties pasirašymo su administratoriumi, o tokios sutarties nesant administratorius neturi įgalinimų vykdyti įmonės bankroto procedūras. Teismas 2011-01-14 nutartimi atstatydino minėtą administratorių ir paskyrė naują – L. S.. Šis naujai paskirtas administratorius 2011-12-29 kreipėsi į teismą su prašymu įpareigoti apeliantą pateikti įmonės dokumentus – kasos knygą, banko sąskaitų išrašus, išrašytų bei gautų PVM sąskaitų faktūrų registrą, sudarytų sandorių dokumentus nuo įmonės įsteigimo iki bankroto bylos iškėlimo, ilgalaikio bei trumpalaikio turto nurašymo ir likvidavimo aktus. Teismas 2012-01-03 nutartimi šį prašymą patenkino ir įpareigojo apeliantą per 5 dienas nuo šios nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos pateikti bankroto administratoriui minimus dokumentus. 2012-03-12 nutartimi teismas atmetė bankroto administratoriaus prašymą skirti apeliantui baudą už netinkamą minėtos nutarties įvykdymą bei konstatavo, jog iš pateiktų prašymo priedų matyti, kad atsakovas perdavė dokumentus pagal sąrašą. Teismas, įvertinęs 2012-07-30 gautą Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos raštą, kuriame nurodyta, jog 2012-07-26 L. S. buvo išbrauktas iš asmenų, teikiančių įmonių bankroto administravimo paslaugas, sąrašo bei tai, kad įmonės kreditorių susirinkimo pirmininkas UAB ,,Skirnuva“ nesiūlė naujos administratoriaus kandidatūros, 2012-11-12 nutartimi ne tik atstatydino L. S. ir paskyrė naują administratorių UAB ,,Stinkoma“, bet ir įpareigojo buvusį administratorių L. S. per 10 dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo perduoti naujai paskirtam administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą atstatydinimo iš pareigų dienos duomenimis, ir visus dokumentus (Kauno apygardos teismo civilinė bankroto byla Nr. B2-32-413/2018; teismų informacinė sistema LITEKO).
  12. Tokioje situacijoje darytina išvada, kad teismo įpareigojimas perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą bei dokumentus buvo įvykdytas tik po to, kai buvo priimta 2012-01-03 nutartis. Duomenų, kad paminėti dokumentai būtų perduoti dar pirmajam bankroto administratoriui, byloje nėra. Iš byloje esančių duomenų neįmanoma tiksliai nustatyti, kada ir kokias apimtimi apeliantas įvykdė (ar įvykdė) teismo įpareigojimą perduoti dokumentus, todėl spręstina, kad senaties eiga šiuo konkrečiu atveju prasidėjo 2012-03-12, t. y. nuo teismo nutarties, kuria buvo konstatuotas dokumentų perdavimo faktas administratoriui, dienos, o administratoriaus sužinojimą apie žalą sukėlusius veiksmus (sandorius) lėmė įskaitytinai ir paties apelianto bei su ja susijusios UAB „Skirnuva“ veiksmai / neveikimas. Nustatant senaties eigos pradžią įmonės administratoriaus pasikeitimas reikšmės neturi, apie tai taip pat jau buvo pasisakyta teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-08-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2015-03-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-302-186/2015).
  13. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties eigos pradžią, atitinkamai, padaręs ir tokią neteisingą išvadą, jog CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui pareikšti nagrinėjamu atveju nėra praleistas. Teisme 2016-08-11 gautas ieškinys turėjo būti pateiktas vėliausiai iki 2015-03-12. Kitokios išvados nesuponuoja taip pat ir apeliacinio skundo teiginiai, esą senaties eiga prasidėjo nuo momento, kada įmonei atsirado pareiga grąžinti paskolą trečiajam asmeniui – nagrinėjamoje byloje reikalavimas pareikštas ne dėl skolos priteisimo, o dėl įmonės vadovo neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo.
  14. Tačiau vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai identifikavo momentą, nuo kurio prasidėjo ieškinio senaties skaičiavimas, pati savaime nelemia vertinimo, kad tokie skundžiamo teismo sprendimo defektai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Ieškovė laikėsi nuoseklios pozicijos, kad terminas ieškiniui pateikti nėra praleistas, kadangi apie pažeistas teises tapo žinoma tik priėmus galutinę ir neskundžiamą nutartį byloje dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Pažymėtina, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalis suteikia teisę teismui ieškinio senaties atnaujinimo klausimą apsvarstyti savo paties iniciatyva, jeigu yra konstatuojamas jo praleidimo faktas. Vienai iš ginčo šalių reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismui pačiam (ex officio) privalu patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010; 2010-12-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010).
  15. CK ir kiti įstatymai nenurodo aplinkybių (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių), kurias nustačius jau būtų pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, tokių aplinkybių nustatymas bei įvertinimas priskirtas teismų diskrecijai, atsižvelgiant ir į teismų praktikoje suformuotus jų nustatymo kriterijus. Pripažįstama, kad sprendžiant termino atnaujinimo klausimą svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui ir kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-08-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012). Vadinasi, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros.
  16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ieškinio senaties termino atnaujinimo aspektu yra nurodoma, kad jei teismas konstatuoja, kad pareikštu ieškiniu siekiama apginti visuomenei svarbius interesus, ieškiniui pareikšti sudėtinga per įstatyme nustatytą terminą surinkti reikiamus duomenis, ar egzistavo kitos aplinkybės, sukliudžiusios jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, ieškovas ėmėsi aktyvių veiksmų ginti pažeistas teises, o praleistas terminas nėra neprotingai ilgas, pareikšto ieškinio atmetimas dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo neatitiktų ieškinio senaties instituto paskirties. Tokiu atveju viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013). Be to, nagrinėjamu atveju viešojo intereso gynimo svarbą apsprendžia dar ir ginčo pobūdis bei jį iniciavęs subjektas (bankrutavusi įmonė), o apie viešojo intereso, susijusio su kreditorių teisių apsauga, buvimą ne kartą teismų buvo pasisakyta.
  17. Teisėjų kolegijos šioje nutartyje jau aptartos tokios aplinkybės, kad Kauno apygardos teismo 2011-01-14 nutartimi pirmasis ieškovės bankroto administratorius buvo atstatydintas, kad ieškovės turtas ir dokumentai buvo perduoti tik antrajam administratoriui praėjus daugiau nei dvejiems metams po bankroto bylos įmonei iškėlimo, kad dabartiniam administratoriui šie dokumentai buvo perduoti tik 2013-01-09, kad ieškinys pateiktas 2016-08-11 ir terminas praleistas nežymiai, kad dokumentų neperdavimą tokį ilgą laiką lėmė ir paties apelianto elgesys (neveikimas ir pasyvumas), kad įmonės bankrotas teismų jau yra pripažintas tyčiniu būtent dėl apelianto veiksmų, teikia pagrindą išvadai, jog šiuo konkrečiu atveju ieškinio senaties praleidimas gali būti pateisintas svarbiomis priežastimis. Aplinkybė, kad ankstesni ieškovės administratoriai nepatikrino įmonės sudarytų sandorių, jų nušalinimo priežastys – kompromiso su pagrindiniu kreditoriumi neradimas, įgaliojimų pasibaigimai, naujajam administratoriui perduotų dokumentų apimtis, vykstančių ginčų teisme skaičius, lemia išvadą, jog naujasis administratorius iki 2015-03-12, t. y. nepraleisdamas ieškinio senaties termino, ieškinio pateikti objektyviai neturėjo galimybių. Tačiau per protingą terminą, įvertinęs gautus ieškovės dokumentus, ėmėsi ieškovės kreditorių interesų gynimo.
  18. Tokiu atveju praleistas ieškinio senaties terminas atnaujintinas ir pažeista įmonės bei jos kreditorių teisė gintina, o aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pati savaime nesudaro pagrindo pripažinti skundžiamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

11Dėl civilinės atsakomybės instituto buvusiam įmonės vadovui taikymo

  1. CK 2.87 straipsnyje įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, nepainioti juridinio asmens turto su savo turtu ir kt. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, plėtodamas šių nuostatų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra ne kartą nurodęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, jog jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, laikytųsi nustatytų jos veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduaciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar įmonės vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013; 2013-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2013; 2013-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013).
  2. Juridinio asmens valdymo organams nevykdant ar netinkamai vykdant CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, jie privalo atlyginti padarytą žalą (CK 2.87 str. 7 d.). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tam, kad būtų galima taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti jo civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę. Nustačius, kad bendrovės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją pareiga tenka bendrovės vadovui. Kartu pažymėtina, kad bendrovės vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios, siekiant pažeisti kreditorių interesus, ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas; paprastas neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindas įmonės vadovo civilinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014-05-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014).
  3. Apeliantas, kvestionuodamos teismo išvadas, kuriomis konstatuoti jo neteisėti veiksmai, teigia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 182 straipsnio 2 punktą bei nepagrįstai pripažino tyčinio bankroto byloje teismų nustatytų aplinkybių prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai. Teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais negali sutikti.
  4. Pats apeliantas pripažįsta, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tuomet, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Dalyvaujantys byloje asmenys atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, šios aplinkybės – prejudiciniai faktai – laikytinos įrodytomis, todėl teismui draudžiama pakartotinai nagrinėti jau išspręstą bylą arba iš naujo vertinti kitoje byloje konstatuotus faktus bei teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-02-21 nutartis byloje Nr. 3K-3-41/2014).
  5. Teismas nustatė, kad ieškovė savo reikalavimą atlyginti žalą sieja su trimis sandoriais, t. y. 2008-05-07 paskolos sutartimi bei 2008-05-07 ir 2008-12-11 reikalavimo perleidimo sutartimis. Šiomis sutartimis ieškovė iš trečiojo asmens LUAB ,,Skirnuva“ gavo tikslinę 500 000 Eur paskolą, kuri buvo panaudota iš UAB ,,Investicijų ir verslo garantijos“ įsigyjant 1 506 024 Eur kreditorinį reikalavimą, patvirtintą BAB ,,Alytaus tekstilė“ bankroto byloje. Didžiąją šio reikalavimo dalį – 1 504 576 Eur, ieškovė 2008-12-11 už 15 045,76 Eur perleido trečiajam asmeniui LUAB ,,Skirnuva“. Taip pat tai, kad visų instancijų teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu buvo nagrinėjamos minėtų sandorių sudarymo aplinkybės, jų naudingumo įmonei klausimai bei kt. Teismai konstatavo, kad sudarant minėtus sandorius įmonė buvo faktiškai nemoki (turėjo turto už 850 633 Lt; finansiniai įsipareigojimai siekė 5 334 700 Lt), o iš LUAB „Skirnuva“ pasiskolintos lėšos buvo panaudotos įsigyti reikalavimo teisę į bankrutuojančią, taigi neperspektyvią įmonę. Įmonės vadovas, veikdamas jos vardu, įsigyjant reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, sąmoningai neįvertino galimos rizikos ir tokiu būdu sudarė įmonei nenaudingus sandorius (Klaipėdos apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-62-413/2015; Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. 2-1401-302/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-277-313/2016). Taigi tiek išnagrinėtose bylose, tiek šioje byloje buvo nagrinėjamos tos pačios aplinkybės, susijusios su nurodytų sandorių sudarymu, bei vertinamas vadovo elgesys juos sudarant.
  6. Nors UAB ,,Transta“ ir LUAB ,,Skirnuva“ nedalyvavo nagrinėjant bylą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, tačiau apeliantas joje dalyvavo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl ankstesniame teismo procesiniame sprendime nustatytų faktinių aplinkybių prejudicinės galios vėlesnėse bylose, kuriose dalyvauja ir kiti asmenys, yra išaiškinęs, kad aplinkybė, jog kitoje civilinėje byloje dalyvauja ar nedalyvauja kiti asmenys, nedalyvavę ankstesnėje byloje, res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) ir prejudicinės galios teismo sprendimas toms byloje dalyvaujančioms šalims, kurių atžvilgiu priimtas sprendimas, išlieka ir nesvarbu, ar ta šalis kitoje byloje keičia procesinę padėtį, ar ne (pvz., iš ieškovo į trečiąjį asmenį ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-07-05 nutartis byloje Nr. 3K-3-312-313/2017). Nagrinėjamu atveju būtent ir susiklostė tokia situacija, kad aplinkybės, susijusios su sudarytų sandorių naudingumu įmonei, buvo nustatytos tyčinio bankroto byloje, kurioje dalyvauti trečiuoju asmeniu buvo įtrauktas ir apeliantas, ir kuriam ieškinys buvo pareikštas vadovaujantis būtent paminėtuose įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Tuo tarpu jokie reikalavimai juridiniams asmenims UAB ,,Transta“ ir LUAB ,,Skirnuva“, kurių nedalyvavimu ankstesnėje byloje kaip prejudicijos taikymą esą paneigiančia aplinkybe remiasi apeliantas, šioje byloje nėra reiškiami. Todėl vien faktas, kad jie nedalyvavo nagrinėjant minėtą bankroto pripažinimo tyčiniu bylą, nesudaro pagrindo iš naujo vertinti įsiteisėjusiais sprendimais nustatytų aplinkybių, susijusių su paties apelianto veiksmais bei jų teisiniu įvertinimu.
  7. Vadinasi, tokios civilinės atsakomybės instituto taikymui reikšmingos aplinkybės, kaip apelianto veiksmų neteisėtumas, šiais veiksmais padaryta žala ir priežastinis ryšys, buvo nustatytos, taigi apeliantas turėjo visas galimybes į nagrinėjamą bylą teikti įrodymus ir paneigti savo kaltės (tyčios ar didelio neatsargumo) prezumpciją kaip dar vieną iš šio instituto taikymo sąlygų. Teisėjų kolegijos vertinimu, ir ši sąlyga nebuvo paneigta.
  8. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus ir tokius apelianto teiginius, kad teismas sprendimą grindė įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo ištirti teismo posėdyje, kadangi neišreikalavimo ir betarpiškai neištyrė 2008-05-07 paskolos ir 2008-12-11 reikalavimo teisių perleidimo sutarčių. Pats apeliantas galėjo pasinaudoti jam CPK 42 straipsnio 1 dalyje numatyta teise ir šias sutartis pateikti. Be to, minėtų sutarčių sudarymo aplinkybės, jų turinys išsamiai yra atskleistas, išanalizuotas bei įvertintas ankstesniuose įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose, kuriuose nustatytos aplinkybės šiai bylai turi prejudicinę reikšmę ir iš naujo neįrodinėtinos, juolab kad ne tik dalyvaujantys byloje asmenys yra atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, bet ir teismui draudžiama pakartotinai nagrinėti jau išspręstą bylą (klausimą) arba iš naujo vertinti kitoje byloje konstatuotus faktus bei teisinius santykius (CPK 279 str. 4 d.). Apeliantas į bylą nepateikė jokių kitų, anksčiau teismų nevertintų duomenų, kurie galėtų apspręsti jo veiksmų, sudarant minėtas sutartis, kitokį teisinį vertinimą..
  9. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentais dėl Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-967-259/2017 konstatuotų faktų reikšmės nagrinėjamai bylai. Šioje byloje priimtame sprendime teismas iš tiesų pasisakė, jog ieškovė neįrodė šalių nesąžiningumo, sudarant 2008-05-07 paskolos sutartį, įmonės turtinių ar kitų įstatymo saugomų interesų pažeidimo. Tačiau nurodytoje civilinėje byloje buvo pasisakyta tik vieno iš šios bylos faktinį reikalavimų pagrindą sudarančio sandorio – 2008-05-07 tikslinės paskolos sutarties – galiojimo ar negaliojimo. Be to, reikalavimas šį sandorį pripažinti negaliojančiu buvo atmestas iš esmės dėl to, kad nebuvo įrodytas ir nustatytas kitos sandorio šalies – LUAB ,,Skirnuva“ nesąžiningumas. Apeliacine tvarka šią bylą nagrinėjusio teismo nutartyje konstatuota, kad pripažinus, jog paskolos sandoriai įmonei buvo nenaudingi, tačiau, vien ginčijamų sandorių nenaudingumas įmonei, nenustačius atsakovės (LUAB ,,Skirnuva“) nesąžiningumo, nėra pakankamas pripažinti ginčijamus paskolos sandorius negaliojančiais CK 1.82 straipsnio pagrindu (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-05-04 nutartis byloje Nr. e2A-667-823/2017, 67p.). Dar daugiau, aplinkybė, kad sutarties nuginčijimui (jos galiojimui paneigti) toje byloje nepakako ieškovės argumentų bei įrodymų, reiškia tik tiek, kad sutartis galioja, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad galiojanti sutartis negali pažeisti įmonės ar jos kreditorių interesų, negali padaryti jai žalos, kurios atlyginimo ieškovė šiuo atveju prašo iš įmonės buvusio vadovo.
  10. Nagrinėjamu ginčo kontekste svarbu ir tai, kad ieškovė savo reikalavimą grindė visuma apelianto atliktų veiksmų, susijusių ne tik su paskolos, bet ir su reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymu, ieškovei jau nepajėgiant vykdyti prievolių savo kreditoriams, bet už pasiskolintas lėšas brangiai įsigyjant nerealizuojamą turtinį reikalavimą į bankrutavusį subjektą ir iš karto jį perleidžiant už nepalyginamai žemesnę kainą tai pačiai paskolą šiam reikalavimui įsigyti suteikusiai LUAB „Skirnuva“ , taip pat akivaizdžiu šių sandorių nenaudingumu įmonei. Taigi tokia aplinkybė, kad teismas kitoje byloje nenustatė vienos iš sutarčių negaliojimo pagrindų, savaime negali būti vertinama kaip aplinkybė, eliminuojanti vadovo atsakomybę už visa seka sudarytų sandorių kilusią žalą įmonei ir jos kreditoriams.
  11. Apelianto skundo argumentai, kad paskolos sutartis buvo tikslinė, t. y. sudaryta būtent kreditoriniam reikalavimui iš UAB ,,Investicijų ir verslo garantijos“ įsigyti ir todėl jis privalėjo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, ir nepagrįsti teisiškai, ir net nėra aktualūs. Apeliantas, visų pirma, nepateikė įrodymų, kad jis privalėjo sudaryti minėtą paskolos sutartį, antra, kai įmonė faktiškai nemoki, pradeda vyrauti jos kreditorių interesai, taigi ir įmonės vadovas prioritetą turi teikti būtent jų, o ne savo, kaip įmonės savininko, interesams. Todėl, būdamas lojaliu bei siekdamas užkirsti kelią žalai, jis neabejotinai turėjo ir galėjo pasidomėti reikalavimu bei jo išieškojimo galimybėmis, tokio sandorio naudingumu įmonei, įgydamas šį reikalavimą už didžiulę net ir mokiai, sėkmingai veiklą vykdančiai įmonei paskolą.
  12. Apeliantas, nesutikdamas su teismo išvada dėl priteistinos žalos dydžio teigia, kad teismas neįvertino laikmečio, kuomet buvo įsigytas bei perleistas minėtas kreditorinis reikalavimas. Jo teigimu, įgyjant reikalavimą buvo tikimasi, kad jis bus padengtas realizavus skolininkei priklausantį nekilnojamąjį turtą, tačiau 2008 m. turto kainos nukrito, atitinkamai sumažėjo ir galimybė išsiieškoti minėtą skolą. Todėl esą reikalavimas trečiajam asmeniui buvo perparduotas už žymiai mažesnę kainą. Kaip buvo nurodyta, įmonė kreditorinį reikalavimą įsigijo 2008-05-07, o jau 2008-12-11 už 33 kartus mažesnę kainą pardavė trečiajam asmeniui. Apeliantas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių ne tik tai, kad jis prieš sudarydamas sandorį domėjosi skolininko turto verte, galimybe iš jo išieškoti, bet ir įrodymų, patvirtinančių, jog per tokį trumpą laiką skolininkės pagal įgytą reikalavimo teisę turimas turtas taip drastiškai nuvertėjo, todėl šio iš pasiskolintų lėšų įsigyto reikalavimo perleidimas už kelias dešimtis kartų mažesnę kainą buvo pagrįstas ir įmonei naudingas sprendimas.
  13. Taip pat negalima sutikti ir su apelianto argumentais, kad teismui priteisus atitinkamo dydžio žalos atlyginimą bei įmonės bankroto byloje esant patvirtintam paskolą suteikusios LUAB ,,Skirnuva“ kreditoriniam reikalavimui, susiklostė teisiškai ydinga situacija, lemianti dvigubą išieškojimą iš apelianto. Ribotos bei neribotos atsakomybės juridinių asmenų vadovų atsakomybės už įmonės prievoles ribos skiriasi, t. y. jeigu prievolės įvykdymui neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako jos dalyvis. Tačiau, priešingai nei teigiama skunde, nėra prielaidų vertinti, kad apeliantas du kartus atsakys už tą pačią prievolę. Nurodyto kreditorinio reikalavimo pagrindas yra paskolos sutartis ir jos netinkamas vykdymas, o nagrinėjamoje byloje – žalos įmonei ir jos kreditoriams, patirtos vadovui netinkamai vykdant savo pareigas, atlyginimas.
  14. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas apelianto veiksmus įvertino tinkamai ir žalos atlyginimo įmonei klausimą išsprendė teisingai, o skundo argumentai nepaneigia išvados, kad apeliantas nesąžiningais veiksmais pažeidė jam, kaip buvusiam įmonės vadovui, nustatytą pareigą veikti rūpestingai, atidžiai ir sąžiningai, todėl turi pareigą atlyginti žalą (CK 2.87 str. 7 d.).

12Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

  1. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas jo prašymas už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti ieškovės atstovui 5 792 Eur baudą, pusę šios sumos paskiriant apeliantui.
  2. Dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pateikė nepagrįstą procesinį dokumentą arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą, gali būti pripažįstamas piktnaudžiaujančiu savo procesinėmis teisėmis (CPK 95 str.). Įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-07-09 nutartis civilinėje byloje 3K-3-346/2012). Piktnaudžiavimu gali būti pripažįstamas elgesys, objektyviai neatitinkantis sąžiningo elgesio standartų, pavyzdžiui, veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą (CPK 95 str. 1 d.).
  3. Priešingai nei tvirtina apeliantas ir kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, kad ieškovė ar jos atstovas būtų sąmoningai veikę prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą bei jos išsprendimą ar kitokiu būdu piktnaudžiavo suteiktomis procesinėmis teisėmis. Vien apelianto deklaratyvūs ir jokiais įrodymais nepagrįsti teiginiai, kad teikiant ieškinį buvo vadovaujamasi melagingomis aplinkybėmis, nesudaro teisinių prielaidų CPK 95 straipsnyje įtvirtintą procesinį institutą. Be to, ir toks faktas, kad šis ieškinys buvo patenkintas, įrodo šių apelianto skundo argumentų nepagrįstumą.
  4. Nėra prielaidų sutikti ir su tokiais apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas į civilinės bylos nagrinėjimą turėjo įtraukti UAB ,,Investicijos ir verslo garantijos“, iš kurios įmonė įsigijo kreditorinį reikalavimą AB ,,Alytaus tekstilė“ bankroto byloje. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal CPK 37 straipsnio 1 dalį dalyvaujančiais byloje asmenimis laikomi proceso dalyviai, turintys teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Šioje byloje nebuvo nagrinėjamas minėto sandorio teisėtumo klausimas ar pradinės kreditorės civilinės atsakomybės klausimas, pirmosios instancijos teismas dėl jos teisių ir pareigų nesprendė ir nenusprendė. Todėl apelianto 2017-03-29 pareikštas prašymas, įvertinant aplinkybę, kad būsimas teismo sprendimas niekaip nesusijęs su pradinės kreditorės UAB ,,Investicijos ir verslo garantijos“ teisėmis ar pareigomis, pirmosios instancijos teismo buvo nepatenkintas pagrįstai.

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

14Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai