Byla e2-1268-516/2017
Dėl skolos, palūkanų bei delspinigių priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovių uždarųjų akcinių bendrovių „FC Real Estate“ ir „Sun Industries“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1779-619/2017 pagal ieškovės bankrutavusios kooperatinės bendrovės kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ ieškinį atsakovėms uždarosioms akcinėms bendrovėms „Sun Industries“ ir „FC Real Estate“ dėl skolos, palūkanų bei delspinigių priteisimo, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. Ginčas byloje kilo dėl atsisakymo pakeisti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastą teisėtumo ir pagrįstumo.
  2. Ieškovė bankrutavusi kooperatinė bendrovė kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ (toliau – ir kredito unija) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti solidariai iš atsakovių uždarųjų akcinių bendrovių (toliau – ir UAB) „Sun Industries“ bei „FC Real Estate“ 147 110,42 Eur įsiskolinimą, 7 proc. dydžio metines palūkanas už negrąžintą paskolos sumą, 8,05 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
  3. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartimi ieškovės reikalavimams užtikrinti areštuotas atsakovėms nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas už ne mažesnę kaip 147 110,42 Eur sumą, o nesant ar nepakankant atsakovių kilnojamojo ir (ar) nekilnojamojo turto – atsakovių turtinės teisės ir piniginės lėšos, esančios bankų ir (ar) kredito įstaigų sąskaitose, priklausančios atsakovėms ir esančios pas jas ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant disponuoti, kitaip suvaržyti turtą, neviršijant bendros 147 110,42 Eur sumos, leidžiant atsakovėms iš areštuotų lėšų mokėti darbo užmokestį darbuotojams, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, privalomus mokesčius į valstybės (savivaldybės) bei socialinio draudimo biudžetus bei atsiskaityti su ieškove pagal ieškinį.
  4. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartimi buvo atmestas atsakovių prašymas pakeisti laikinąsias apsaugos priemones.
  5. Atsakovės UAB „Sun Industries“ ir UAB „FC Real Estate“ pakartotinai pateikė prašymą pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, sumažinant jų mastą, t. y. iš UAB „FC Real Estate“ areštuotų piniginių lėšų leidžiant UAB „FC Real Estate“ periodiškai atsiskaityti su UAB „Gudruolis“, UAB „Audifina“, Advokato I. N. ir partnerių kontora „Cobalt“, advokatu D. K., AB „Energijos skirstymo operatorius“, UAB „Sun Industries“ pagal pateiktas sąskaitas bei sumokėti mokėtinus mokesčius valstybei, kurių apmokėjimas yra būtinas UAB „FC Real Estate“ tinkamai funkcionuoti; taip pat iš UAB „Sun Industries“ areštuotų piniginių lėšų leidžiant „Sun Industries“ periodiškai atsiskaityti su UAB „Arginta“, UAB „Audifina“, Advokato I. N. ir partnerių kontora „Cobalt“, advokatu D. K., ADB „Gjensidige“, UAB „Ekskomisarų biuras“, UAB „Bitė Lietuva“, AB Telia Lietuva („Omnitel“) pagal pateiktas sąskaitas bei sumokėti mokėtinus mokesčius valstybei, kurių apmokėjimas yra būtinas UAB „Sun Industries“ tinkamai funkcionuoti. Atsakovės prašė nustatyti, kad bendra atsakovei UAB „FC Real Estate“ leidžiama per mėnesį atsiskaitymams su tiekėjais suma negali viršyti 500 Eur, o atsakovei UAB „Sun Industries“ – 1 300 Eur, neskaičiuojant privalomų mokesčių ir įmokų valstybės (savivaldybės) biudžetams, o taip pat į nurodytas sumas neįskaitant darbuotojams mokėtiną darbo užmokestį ir su darbo užmokesčiu susijusių privalomų mokesčių bei įmokų valstybės (savivaldybės) biudžetams.
  6. Prašyme bei papildomuose paaiškinimuose atsakovės paaiškino, kad joms taikytas areštas neproporcingai varžo atsakovių teises bei iš esmės stabdo tolimesnį jų pajamas generuojamos veiklos vykdymą, užkerta galimybę vykdyti ūkinę komercinę veiklą bei gauti pajamų. Atsakovės užsiima elektros energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamyba. Atsakovių veikla organizuojama taip, kad atskiroms būtinoms veiklos funkcijoms vykdyti nėra samdomi darbuotojai pagal darbo sutartis, o perkamos paslaugos iš specializuotų tiekėjų. Neturėdamos galimybės atsiskaityti su paslaugų teikėjais, atsakovės kiekvieną dieną gali patirti nuostolius dėl netinkamų atsakovių įsipareigojimų vykdymo, o tai tik dar labiau blogina jų turtinę padėtį.
  7. Ieškovė nesutiko su pareikštu prašymu ir prašė jį atmesti. Ieškovė nurodė, kad atsakovių prašyme nėra naujų aplinkybių, tačiau šiame ir ankstesniame prašymuose nurodomos reikalingos sumos iš esmės nesutampa. Ieškovės teigimu, atsakovių teikiamos sąskaitos kelia įtarimų, kad atsakovės dirbtinai siekia padidinti sąskaitų sumas. Tenkinus jų prašymą būtų sudarytos sąlygos procesui vilkinti. Ieškovės nuomone, atsakovės neįrodė perkamų paslaugų, už kurias prašo leisti atsiskaityti iš areštuotų lėšų, būtinumo įmonės veiklai.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 9 d. nutartimi atmetė atsakovių prašymą pakeisti laikinąsias apsaugos priemones.
  2. Teismas pastebėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartimi toks atsakovių prašymas buvo atmestas, atsižvelgiant į tai, jog atsakovės neįrodė perkamų paslaugų, už kurias prašo atsiskaityti, būtinumo įmonės veiklai vykdyti bei į tai, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti apie gerą atsakovių finansinę padėtį, turimą nekilnojamą turtą ar turimas pinigines lėšas. Minėtos nutarties atsakovės neskundė ir ji yra įsiteisėjusi. Pakartotinis atsakovių prašymas, teismo vertinimu, iš esmės grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, papildomai detalizuojant kaip organizuojama atsakovių veikla ir iš kokių įmonių jos perka paslaugas, tačiau, teismo įsitikinimu, tai nėra laikytina naujomis aplinkybėmis ar įrodymais, kurios sudarytų pagrindą spręsti, jog sumažinus pritaikytų priemonių mąstą nekils grėsmė galimai palankiam ieškovei teismo sprendimui įvykdyti.
  3. Teismas akcentavo, kad kartu su nauju prašymu atsakovės nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog prašymo tenkinimas nepažeis šalių interesų pusiausvyros principo ir, leidus atsiskaityti su nurodytomis įmonėmis, bus pasiektas laikinųjų apsaugos priemonių tikslas šioje byloje, t. y. iš esmės nepasunkės galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo vykdymas. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad atsakovių prašyme nurodomos per 2016 m. gaunamos pajamos (34 536,99 Eur) yra 3 kartus mažesnės už ginčo sumą.
  4. Teismo vertinimu, šiuo atveju, patenkinus atsakovių prašymus leisti atsiskaityti su jų tiekėjais, bus nepagrįstai suvaržyti ieškovės interesai, nes atsakovėms suteikiama teisė atsiskaityti su visais kreditoriais ar jų didžiąja dalimi, išskyrus su pačia ieškove. Nenustačius atsakovų kreditorių UAB „Arginta“, UAB „Audifina“, Advokato I. N. ir partnerių kontora „Cobalt“, advokatu D. K., ADB „Gjensidige“, UAB „Ekskomisarų biuras“, UAB „Bitė Lietuva“, AB Telia Lietuva („Omnitel“) pirmenybės ieškovės atžvilgiu, nėra pagrindo keisti pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą ir leisti atsiskaityti su minėtais kreditoriais.

6III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7

  1. Atsakovės UAB „FC Real Estate“ ir UAB „Sun Industries“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atsakovių prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto pakeitimo tenkinti visa apimtimi. Atskirajame skunde nurodyti šie pagrindiniai argumentai:
    1. Paskolos sutartyje nurodytam paskolos panaudojimo tikslui UAB „FC Real Estate“ gavo ir panaudojo 100 944,78 Eur, tačiau ieškinyje nurodyta, kad negrąžintos paskolos likutis neva sudaro net 114 120,20 Eur. Byloje nėra jokios informacijos apie ieškovės atsakovei UAB „FC Real Estate“ realiai suteiktos paskolos sumą, suteikimo momentą, kitas įsipareigojimų apimčiai nustatyti svarbias aplinkybes, nors paskolos sutartis yra realinis sandoris ir paskolos gavėjas turi grąžinti tik tai (neskaitant palūkanų), ką realiai yra gavęs savo dispozicijon. Antra, ieškovė nenurodo, kiek iš viso atsakovė yra sumokėjusi ieškovei pagal paskolos sutartį. Atsakovės duomenimis, iki 2015 m. sausio mėn. ji sumokėjo ieškovei ne mažiau kaip 12 979,80 Eur. Galiausiai, ieškovės surašytoje paskolos likučio detalizacijoje yra nurodyta 7 proc. metinių palūkanų norma, kai paskolos sutarties specialiosios dalies 2.5., 2.8. ir 2.9. punktuose yra aiškiai nustatyta, kad palūkanų norma yra kintama ir keičiama kas 2 (dvejus) metus. Be to, nėra aišku, už kokį laikotarpį ir nuo kurių sumų yra apskaičiuoti reikalaujami delspinigiai. Nežinodamos už kurį laikotarpį apskaičiuoti delspinigiai, atsakovės neturi galimybės gintis panaudojant savarankišką ieškinio atmetimo pagrindą – ieškinio senatį. Taigi, ieškinys yra prima facie nepagrįstas ir kartu nėra vienos iš būtinų sąlygų palikti galioti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones esama apimtimi. Be to, teismas priimdamas nutartį, nors ir nurodo, kad „ieškovo pareikšta atsakovui materialinio teisinio reikalavimo suma yra esminis kriterijus, lemiantis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastą“, šių aplinkybių, akivaizdu, apskritai nevertino. Taigi nutartis šiuo atžvilgiu yra be motyvų, todėl vien šiuo pagrindu naikintina, esant absoliučiam nutarties negaliojimo pagrindui.
    2. Teismas nevertino prašyme išsamiai pagrįstos aplinkybės, kad palikus galioti šiuo metu taikomas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia yra pažeidžiami pačios ieškovės interesai, nes būtent dėl ribojančių atsakovių galimybes generuoti pajamas priemonių kyla reali grėsmė, jog sprendimo įvykdymas ieškovės naudai pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas. Atsakovės išsamiai pagrindė tiek jų veiklos pajamas, tiek ir būtinas veiklos išlaidas. Apeliantės taip pat detaliai pagrindė aplinkybę, kad dėl jų veiklos ypatumų, jos ne samdo nuolatinius darbuotojus, o perka būtinas paslaugas iš išorinių tiekėjų ir tai yra ekonomiškai pagrįsta. Atsakovėms negalint vykdyti savo įsipareigojimų tiekėjams pagal galiojančias ir vykdytinas sutartis, tiekėjai neišvengiamai nutrauks su atsakovėmis sutartis ir atsakovėms neliktų kitos išeities kaip samdyti brangiai apmokamus aukštos kvalifikacijos darbuotojus prašyme nurodytoms funkcijoms vykdyti. Atsakovėms samdant darbuotojus jų išlaidos išaugtų, o taip pat mažėtų jų turimo (kas mėnesį iš garantuotų elektros energijos pajamų kaupiamo) turto apimtis ieškovės naudai areštuotų piniginių lėšų sąskaita. Nutartimi atsakovėms leista mokėti darbo užmokestį darbuotojams, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, privalomuosius mokesčius į valstybės (savivaldybės) bei socialinio draudimo biudžetus. Įvertinus aptartus atsakovių veiklos ypatumus, būtinosios išlaidos paslaugų tiekėjams savo esme prilygintinos darbuotojų darbo užmokesčiui.
    3. Būtent dabar taikomos laikinosios apsaugos priemonės suteikia nepagrįstą pirmenybę ieškovei kitų kreditorių atžvilgiu, nes atsakovių pajamos (generuojamos su tiekėjų pagalba ir iš esmės jų sąskaita) šiuo metu areštuojamos tik ieškovės naudai ir kur kas didesne apimtimi, nei ieškovei mokėtinos sumos pagal paskolos sutartį. Be to, priežiūros, apsaugos, draudimo ir kitos išlaidos pirmiausia, be kita ko, skirtos ieškovės naudai areštuotam turtui išlaikyti ir apsaugoti, todėl šios išlaidos visiškai atitinka ir ieškovės turtinius interesus.
    4. Byloje anksčiau priimta nutartis, kuria atmestas ankstesnis atsakovių prašymas dėl taikomų priemonių pakeitimo, neturi prejudicinės galios sprendžiant atsakovių prašyme išdėstytus reikalavimus. Atsakovės generuoja nuolatinio pobūdžio ir garantuotas pajamas iš elektros gamybos ir pardavimo. Tačiau tolesnis jų gavimas neįmanomas, nepatiriant būtinųjų išlaidų (atsiskaitymo su tiekėjais). UAB „FC Real Estate“ gautinos pajamos yra pastovios ir nuolatinės (nedideli skirtumai galimi iš esmės tik dėl oro sąlygų). Atsakovės rašytiniuose paaiškinimuose išsamiai pagrindė, kad net ir leidus atsiskaityti su veiklai būtinas paslaugas teikiančiais tiekėjais, likusios einamųjų pajamų dalies visiškai pakaktų įsipareigojimams pagal paskolos sutartyje nustatytus grafikus vykdyti. Skirtumas tarp UAB „FC Real Estate“ pajamų ir grafike nurodytos mokėtinos įmokos pagal paskolos sutartį sudaro ne mažiau kaip 1 128,91 Eur. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismui išnagrinėjus bylą Nr. e2-11359-960/2017 ir paskolos sutarties nutraukimą pripažinus negaliojančiu, apskritai išnyktų šios bylos pagrindas ir paskolos sutartis privalėtų būti toliau vykdoma tinkamai, atsižvelgiant į sutarties nuostatas ir nustatytą paskolos mokėjimo grafiką.
    5. Nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka proporcingumo ir ekonomiškumo kriterijų. Taikomi suvaržymai trikdo atsakovių įprastinę veiklą, užkerta kelią įgyti veiklai būtinas paslaugas ar prekes, taigi dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovės patiria neproporcingų suvaržymų bei nuostolių, kurie ieškinio atmetimo atveju būtų sunkiai atlyginami, nes atsakovėms neturint galimybės vykdyti prisiimtų įsipareigojimų tretiesiems asmenims, tikėtina, kad jos privalės viešai pranešti savo kreditoriams, kad dėl nutartimi taikytų priemonių neturi galimybės vykdyti savo įsipareigojimų, todėl joms keltina bankroto byla.
  2. Ieškovė kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
    1. Atskirajame skunde atsakovės kelia klausimą dėl paskolos sumos, paskolos grąžinimo bei dėl palūkanų normos. Lietuvos apeliacinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų. Kredito unijos pateikto ieškinio forma ir turinys atitinka įstatyme keliamus reikalavimus. Nevertinant iš esmės byloje šalių teikiamų įrodymų, negalima padaryti vienareikšmės išvados, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Atsakovių nurodyti argumentai, kuriais ginčijama paskola, jos dydis, grąžinimas ir palūkanų dydis, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, kuris negali būti sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, jokie atsakovių pateikti argumentai nepaneigia akivaizdaus fakto – atsakovės yra skolingos kredito unijai ir to net neneigia, skola nėra grąžinta laiku ir ieškovė turi teisę imtis teisėtų priemonių, siekdama šios skolos grąžinimo. Taigi, ieškinys prima facie yra pagrįstas.
    2. Teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, kad aplinkybė, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Ieškinio reikalavimo suma yra 147 110,42 Eur, o tai pripažintina didele suma, atsižvelgiant į atsakovių turimą turtą ir gaunamas pajamas, kas sudaro vieną iš pagrindų taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
    3. Klaidinančiais laikytini atsakovių argumentai, kad joms ateityje nekils sunkumų įvykdyti kredito unijai galimai palankų sprendimą. Atsakovės anksčiau į bylą teiktuose dokumentuose pačios nurodė, kad jų turtinė padėtis yra sudėtinga, o kredito unijos turimi reikalavimai kur kas viršija atsakovių turimo turto vertę ir lėšas. Pasak vertintojo, atsakovėms priklausančių elektrinių vertė tėra 56 000 Eur, kai dabartinis reikalavimas atsakovėms siekia net 147 110,42 Eur sumą. Atsakovės pridėdamos nekilnojamo turto t. y. saulės elektrinių išrašus, tikėjosi pagrįsti sėkmingą įmonės veiklą, tačiau nepateikė nei turto balanso nei generuojamų pajamų išrašų. Sudėtinga atsakovių finansinė padėtis atsispindi ir valstybės įmonei Registrų centrui pateiktuose finansinės atskaitomybės dokumentuose. Antai, 2014 m. UAB „Sun Industries“ įsipareigojimai dvigubai viršijo turimą turtą. Atsakovės nors ir gauna pajamas, tačiau tokio dydžio, kad jos akivaizdžiai nėra pakankamos tinkamai vykdyti įsipareigojimus ieškovei. Be to, atsakovių gaunamos pajamos nėra reguliarios.
    4. Taikomos laikinosios apsaugos priemonės atitinka proporcingumo ir ekonomiškumo kriterijus. Nustatyta leidžiamų disponuoti lėšų suma yra pakankama užtikrinti tinkamą ūkinės veiklos funkcionavimą, todėl nėra pagrindo pakeisti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apimties. Kredito unijos turimi reikalavimai kur kas viršija atsakovių turimo turto vertę ir lėšas. Be to, prieš UAB „Sun Industries“ ieškovė šiuo metu Vilniaus apygardos teisme yra inicijavusi 7 bylas, kurių bendra reikalavimų suma siekia 2 619 970,59 Eur. Visose šiose bylose UAB „Sun Industries“ laidavo už skirtingus trečiuosius asmenis (kredito unijos skolininkus) ir įsipareigojo užtikrinti, kad šie įvykdys prisiimtus kreditorinius įsipareigojimus. Nagrinėjamu atveju dar labiau praplėtus areštuotų lėšų disponavimą ir atsakovėms leidus per mėnesį atlikti papildomus mokėjimus, faktiškai būtų panaikintas piniginių lėšų areštas bei iškreiptas šalių pusiausvyros principas. Atsakovėms valdant nepakankamos vertės nekilnojamąjį turtą, piniginių lėšų areštas yra neatsiejama taikytų laikinųjų apsaugos priemonių dalis, todėl egzistuoja reali grėsmė, kad šis likvidus turtas, neįrodžius jo naudojimo paskirties ir susiaurinus taikytas laikinąsias apsaugos priemones, gali būti iššvaistytas.

8Teismas

konstatuoja:

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
  2. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta sumažinti pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, leidžiant atsakovėms iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su jų nurodytais tiekėjais, pagrįstumo ir teisėtumo klausimas.
  3. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1284/2013).
  4. Pagal CPK 148 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita. Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo institutas atlieka tiek ieškovo, tiek atsakovo teisių apsaugos funkciją ir tuo atveju jei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys atsakovo interesus, šis gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jau taikytų priemonių mastą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-701-464/2017).
  5. Apeliančių įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, netenkinęs jų prašymo leisti atsiskaityti su tiekėjais, kurie, atsakovių teigimu, itin svarbūs užtikrinant atsakovių įmonių ūkinės komercinės veiklos tęstinumą, tinkamai neįvertino atsakovių pateiktus įrodymus apie jų veiklos ypatumus ir šiai veiklai vykdyti bei pajamoms generuoti patiriamas būtinąsias išlaidas, neatsižvelgė į proporcingumo ir ekonomiškumo principų reikalavimus bei neužtikrino abiejų šalių interesų pusiausvyros. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, inter alia atsakovių ir ieškovės nurodytus argumentus bei jiems pagrįsti pateiktus įrodymus, ir atsižvelgęs į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslus bei jų taikymo praktiką, iš esmės sutinka su atsakovių pozicija.
  6. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad įmonės ūkinė komercinė veikla negali nukentėti dėl pradėtų teisminių procesų, kai byloje yra pagrįstų duomenų, jog atsakovas yra ūkinę komercinę veiklą, generuojančią (ar realiai galinčią generuoti) pajamas, tebevykdantis asmuo, ir kurio minėtos veiklos vykdymą trikdo visam jo turtui bei piniginėms lėšoms vieno kreditoriaus naudai pritaikytas areštas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1661-516/2015).
  7. Atsakovių prašyme pakeisti laikinąsias apsaugos priemones ir papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodyti argumentai bei jiems pagrįsti pateikti įrodymai patvirtina, kad apeliančių veikla susijusi su elektros energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamyba. Antai, atsakovei UAB „FC Real Estate“ priklauso saulės jėgainės, kurių pagalba gaminama elektros energija, kuri parduodama elektros energijos tiekėjui AB „Elektros skirstymo operatorius“. Savo ruožtu atsakovė UAB „Sun Industries“ organizuoja ir perka tam tikras paslaugas iš įvairių tam tikrose srityse besispecializuojančių įmonių UAB „FC Real Estate“ interesais, t. y. UAB „FC Real Estate“ kai kurias jos veiklai būtinas paslaugas (saulės jėgainių priežiūros, draudimo organizavimo, apsaugos ir kt.) įsigyja iš (per) atsakovę UAB „Sun Industries“.
  8. Apeliantės taip pat pagrindė ir ieškovė iš esmės to neginčija, kad apeliančių veiklos pajamos generuojamos iš saulės jėgainių eksploatavimo, todėl akivaizdu, jog išlaidos, susijusios su tinkamu ir teisėtu jėgainių eksploatacijos, veikimo užtikrinimu, yra būtinos tiek atsakovių veiklos tęstinumui, tiek ir pajamų generavimui užtikrinti. Atsakovės pagrindė ir tai, kad savo veiklai vykdyti jos samdo ne nuolatinius darbuotojus pagal darbo sutartis, bet perka paslaugas iš specializuotų išorinių tiekėjų, o toks veikimo modelis šiuo atveju ekonomiškai pagrįstas, t. y. ne brangesnis nei nuolatinių atitinkamos srities kvalifikuotų darbuotojų samdymas (priešingų įrodymų ieškovė nepateikė ir šių aplinkybių neginčijo).
  9. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, sutiktina su atsakovių argumentu, kad galimybių atsiskaityti su tinkamu ir teisėtu jėgainių eksploatavimu susijusiais bei atsakovių veiklos tęstinumą užtikrinančiais tiekėjais nesudarymas, neatitinka ne tik atsakovių, bet ir pačios ieškovės interesų, nes atsakovės, negalėdamos atsiskaityti su atitinkamais kreditoriais, ne tik negeneruos naujų pajamų, iš kurių galėtų būti tenkinami taip pat ir pačios ieškovės reikalavimai, bet ir padidins įsiskolinimų kreditoriams apimtį, kas, tikėtina, galiausiai lems bankroto bylų apeliantėms iškėlimą, taigi ir ieškovei galbūt palankaus sprendimo įvykdymo apsunkinimą. Savo ruožtu pirmiau nurodytas pasekmes sukeliančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ne tik neatitinka proceso šalių interesų pusiausvyros reikalavimo, bet ir paties šio instituto tikslų.
  10. Šiame kontekste pažymėtina, kad didelė ieškinio suma, kurią savo atsiliepime į atskirąjį skundą akcentuoja ieškovė, pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką negali būti vertinama kaip savaiminis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2016 m. gruodžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1724-180/2016; 2017 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1000-196/2017; 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1073-464/2017, 2017 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1237-186/2017 ir kt.), savo ruožtu vien ta aplinkybė, jog ieškinio suma yra didelė arba net, kaip įrodinėja ieškovė, didesnė nei atsakovių viso turimo turto (ir lėšų) vertė, automatiškai nepaneigia atsakovių teisėto intereso ir teisės toliau vykdyti veiklą, taigi ir laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo taip, kad ieškovės interesams užtikrinti taikomi suvaržymai neužkirstų atsakovo veiklos tęsimo apskritai įmanomumo, galimybės. Žinoma, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo klausimą visais atvejais būtina visapusiškai įvertinti, ar jų pakeitimo prašantis asmuo nepagrįstai neišlaidauja (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-43-381/2015).
  11. Apeliantės prašo, kad UAB „FC Real Estate“ būtų leista atsiskaityti su UAB „Gudruolis“, UAB „Audifina“, Advokato I. N. ir partnerių kontora „Cobalt“, advokatu D. K., AB „Energijos skirstymo operatorius“ ir atsakove UAB „Sun Industries“ pagal pateiktas sąskaitas, o atsakovei UAB „Sun Industries“ – su UAB „Arginta“, UAB „Audifina“, Advokato I. N. ir partnerių kontora „Cobalt“, advokatu D. K., ADB „Gjensidige“, UAB „Ekskomisarų biuras“, UAB „Bitė Lietuva“, AB Telia Lietuva (buvusi „Omnitel“) pagal pateiktas sąskaitas.
  12. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad UAB „Audifina“ teikia abiem apeliantėms nuolatinio pobūdžio buhalterinės apskaitos paslaugas, kurios, kaip žinia, yra būtina bet kurio verslo dalis, todėl, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, šios atsakovių išlaidos laikytinos būtinomis ir neišvengiamomis įprastinei jų veiklai vykdyti. Tačiau kartu sutiktina su ieškovės atsiliepime į atsakovių prašymą nurodytu argumentu, kad atsakovės pakartotiniame 2017 m. balandžio 11 d. prašyme beveik dvigubai padidindamos UAB „Sun Industries“ išlaidų buhalterinėms paslaugoms apmokėti per mėnesį dydį (palyginus su anksčiau teiktu prašymu nuo 450 Eur iki 816,75 Eur), jokiais argumentais tokio padidėjimo nepaaiškino, todėl, nustatant atsakovei UAB „Sun Industries“ maksimalią per mėnesį leistiną iš areštuotų lėšų naudoti sumą, pagrįsta vadovautis atsakovių pirminiame prašyme nurodyta mažesne suma, nes, priešingu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtų sudaromos sąlygos atsakovėms nepagrįstai išlaidauti, pažeidžiant šalių interesų pusiausvyros, teisingumo bei sąžiningumo principus.
  13. Apeliantės savo procesiniuose dokumentuose taip pat pagrindė, kad kai UAB „FC Real Estate“ turimos saulės jėgainės dėl oro sąlygų pačios nesugeneruoja pakankamai energijos, atsakovei tenka elektros energiją pirkti iš AB „Elektros skirstymo operatorius“. Kaip matyti iš pateiktų sąskaitų, šiam tiekėjui mokamos lėšų sumos yra itin mažos (apie 2,32 Eur), be to, nepertraukiamas elektros energijos teikimas yra neišvengiamai reikalingas įmonės veiklai vykdyti, todėl atsiskaitymai su pirmiau nurodytu tiekėju taip pat pripažintini būtinomis išlaidomis įmonės veiklos tęstinumui užtikrinti.
  14. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė UAB „FC Real Estate“ visiškai pagrįstai prašo leisti atsiskaityti ir su UAB „Gudruolis“. Pagal sudarytą Privačių žemės ūkio paskirties sklypų nuomos sutartį atsakovė nuomojasi iš šios įmonės žemės sklypus, kuriuose įrengtos atsakovės valdomos saulės jėgainės. Akivaizdu, kad nuomos teisių į šiuos žemės sklypus išlaikymas yra būtina sąlyga tolesnei nepertraukiamai atsakovės veiklai užtikrinti, o elektrinių perkėlimas į kitą vietą ne tik sustabdytų pajamų generavimą neapibrėžtam laikui, kas, kaip minėta, neatitinka ir pačios ieškovės interesų, bet, tikėtina, sukeltų kur kas didesnes išlaidas, nei nuomos mokesčio mokėjimas.
  15. Visiškai akivaizdu ir tai, kad tokio pobūdžio įrenginiams, kaip saulės elektrinės, yra būtina techninė priežiūra, jų aptarnavimas, operatyvus gedimų šalinimas, o jėgainių generuojamų pajamų per mėnesį dydis, be kita ko, priklauso ne tik nuo oro sąlygų, bet ir nuo pačių jėgainių veikimo laiko, taigi, ir jų techninės būklės. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, sutiktina su apeliančių pozicija, kad UAB „Arginta“ atliekamų techninės jėgainių priežiūros ir monitoringo paslaugų pirkimas yra esminis ir būtinas tinkamam atsakovių funkcionavimui ir pajamų generavimui.
  16. Be to, saulės jėgainėms būtina ne tik techninė priežiūra, bet ir jų apsauga, nes tretiesiems asmenims sugadinus ar pasisavinus fotovoltinių saulės elektrinių plokštes, atsakovės ne tik nebegeneruotų jokių pajamų, bet ir netektų pakankamai vertingo turto, kas taip pat neatitinka pačios ieškovės, siekiančios, kad jos reikalavimai būtų realiai įvykdyti, interesų. Įvertinus atsakovių pateiktais įrodymais pagrįstą aplinkybę, kad saulės jėgainės pastatytos nuošalioje vietoje, kurioje nėra nei administracinių, nei gyvenamųjų namų, apsaugos paslaugos, teikiamos UAB „Ekskomisarų biuras“, šiuo atveju laikytinos būtinomis įprastinėje atsakovių veikloje, todėl leistinomis apmokėti iš areštuotų lėšų. Šiame kontekste pažymėtina, kad nors, kaip teisingai pastebėjo ieškovė, įvertinus susidariusio įsiskolinimo apsaugos paslaugas teikiančiai įmonei sumą, manytina, jog skola šiai įmonei atsirado ne dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kaip tokio, tai savaime nepaneigia šių paslaugų būtinumo atsakovės UAB „FC Real Estate“ veiklai vykdyti, taigi ir nesudaro pagrindo atsisakyti leisti atlikti mokėjimus UAB „Ekskomisarų biuras“. Šiuo atveju, priešingai nei nurodo ieškovė, leidimu atsiskaityti su UAB „Ekskomisarų biuras“ nebus suteikta nepagrįsta pirmenybė šiai kreditorei, nes atsiskaitymai su tiekėjais, taigi ir su UAB „Ekskomisarų biuras“, bus kontroliuojami antstolio ir apriboti teismo nustatyta maksimalia panaudotina per mėnesį suma, kurią atsakovės, siekdamos užtikrinti jų veiklos tęstinumą, turės protingai ir sąžiningai paskirstyti turimoms būtinosioms išlaidoms padengti.
  17. Analogiška išvada darytina ir dėl galimybės atsiskaityti su ADB „Gjensidige“ sudarymo butinumo, nes ADB „Gjensidige“ draudžia pačius įrenginius, kurie generuoja pajamas atsakovių veikloje, be to, draudimo liudijimas sudarytas pačios ieškovės naudai, kadangi būtent ieškovė nurodyta kaip išmokos, įvykus draudžiamajam įvykiui, gavėja.
  18. Galiausiai, įvertinus jau minėtą aplinkybę, kad atsakovė UAB „FC Real Estate“ kai kurias veiklai būtinas paslaugas (saulės jėgainių priežiūros, draudimo organizavimo, apsaugos ir kt.) įsigyja iš (per) UAB „Sun Industries“ susitarimo dėl saulės elektrinių priežiūros pagrindu, o UAB „Sun Industries“ šių paslaugų išlaidas apmoka, be kita ko, gaudama pajamas ir iš UAB „FC Real Estate“, pripažintinas pagrįstu ir atsakovių prašymas leisti atsakovei UAB „FC Real Estate“ iš areštuotų lėšų atsiskaityti su atsakove UAB „Sun Industries“ pagal sąskaitas faktūras, susijusias su saulės elektrinių priežiūra.
  19. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, nors ir pripažindamas aplinkybę, kad elektroninių ryšių priemonės ir paslaugos paprastai yra neatsiejama kiekvieno verslo dalis, vis dėlto atmeta atsakovių prašymo dalį dėl leidimo atsiskaityti su Telia Lietuva, AB (ankstesnis pavadinimas AB „Omnitel“) ir UAB „Bitė Lietuva“, kadangi atsakovės nepaaiškino ir nepateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių visų šių įmonių teikiamų paslaugų būtinumą atsakovių veiklai vykdyti bei patiriamų išlaidų dydžio pagrįstumą (CPK 178 straipsnis). Kaip teisingai pastebėjo ieškovė savo atsiliepime į atsakovių prašymą, atsakovei UAB „Sun Industries“ priklauso net 6 UAB „Bitė Lietuva“ numeriai, už kuriuos kiekvieną mėnesį išrašomos sąskaitos, tačiau, remiantis viešai prieinamais duomenimis, tiek UAB „FC Real Estate“, tiek UAB „Sun Industries“ dirba tik po vieną darbuotoją, o jokių argumentų, kodėl atsakovių veiklai vykdyti būtini net 6 numeriai ir mokėjimo planai, atsakovės nepateikė nei savo prašyme, nei papildomuose paaiškinimuose, nei atskirajame skunde. Be to, nors atsakovės nurodė, kad telefono ir interneto ryšys joms reikalingas vykdyti elektrinių, esančių Lietuvoje, veiklos monitoringą, bendrauti su paslaugas teikiančiais tiekėjais, valstybės institucijomis ir energijos pirkėju, iš pateiktų Telia Lietuva, AB sąskaitų matyti, kad vietinio ryšio mobilusis internetas, žinutės ir skambučiai nebuvo naudojami, o didžiąją dalį mokėtinų sumų sudarė mokesčiai už ryšio paslaugas užsienyje, nors atsakovės savo procesiniuose dokumentuose tokio pobūdžio išlaidų (susijusių su ryšio paslaugomis būtent užsienyje) neišvengiamo būtinumo jų veiklai vykdyti niekaip nepaaiškino.
  20. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, netenkintina ir atsakovių prašymo dalis dėl atsiskaitymų su teisines paslaugas apeliantėms teikiančia advokato I. N. ir partnerių kontora „Cobalt“ ir advokatu D. K.. Pastebėtina, kad atsakovėms iš esmės panašioje situacijoje Lietuvos apeliacinis teismas jau buvo išaiškinęs, jog profesionalių teisinių paslaugų gavimas sietinas ne su įmonių veiklos tęstinumo užtikrinimu, bet su tokios veiklos organizavimu, kuris galėtų būti nukreiptas ir į turto gausinimą, neapsiribojant būtinų sąlygų saulės jėgainių eksploatavimui užtikrinti sudarymu, bei su teisminiais procesais, juolab pačioms apeliantėms pripažįstant, kad nurodytų subjektų teisinės paslaugos teikiamos ne vienoje teisminėje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1204-464/2017).
  21. Nors atsakovės be kita ko prašo leisti sumokėti ir mokėtinus mokesčius valstybei, kurių apmokėjimas yra būtinas atsakovėms UAB „FC Real Estate“ bei UAB „Sun Industries“ tinkamai funkcionuoti, paaiškindamos, jog 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartimi taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis leidžiama mokėti tik tuos mokesčius valstybei, kurie susiję su darbuotojų darbo užmokesčiu, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarties rezoliucinės dalies aiškiai matyti, jog apeliantėms iš areštuotų piniginių lėšų leista mokėti ne tik darbo užmokestį darbuotojams, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, bet ir privalomuosius mokesčius į valstybės (savivaldybės) bei socialinio draudimo biudžetus, taigi perteklinis atsakovių prašymas leisti mokėti mokesčius valstybei netenkintinas.
  22. Apibendrinant pirmiau nurodytus teisinius ir faktinius aspektus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visa apimtimi atmetė apeliančių prašymą pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, neleisdamas atsakovėms atsiskaityti net su jų veiklai vykdyti būtinais ir neišvengiamais tiekėjas ir taip pažeisdamas proporcingumo, interesų pusiausvyros principą, todėl skundžiama nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – atsakovių prašymas tenkintinas iš dalies, leidžiant iš UAB „FC Real Estate“ areštuotų lėšų periodiškai atsiskaityti su UAB „Gudruolis“, UAB „Audifina“, AB „Energijos skirstymo operatorius“ ir UAB „Sun Industries“, o iš UAB „Sun Industries“ areštuotų lėšų periodiškai atsiskaityti su UAB „Arginta“, UAB „Audifina“, ADB „Gjensidige“ ir UAB „Ekskomisarų biuras“.
  23. Atsižvelgiant į atsakovių įrodymuose nurodytus mokėtinų skirtingiems tiekėjams sumų dydžius bei būtinosiomis išlaidomis nepripažintų tiekėjų ir jiems mokėtinų sumų dalį, įvertinus pirmiau nurodytą teismo pareigą užtikrinti, kad laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimu nebūtų sudarytos sąlygos atsakovėms nepagrįstai išlaidauti ir taip pažeisti šalių interesų pusiausvyros principą, nustatytina, jog bendra atsakovei UAB „FC Real Estate“ per mėnesį leidžiama atsiskaitymams su tiekėjais panaudoti suma, į kuria neįskaičiuotini Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartimi leisti mokėjimai darbuotojams, kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, privalomieji mokesčiai į valstybės (savivaldybės) bei socialinio draudimo biudžetus, negali viršyti 450 Eur, o atsakovei UAB „Sun Industries“ – negali viršyti 800 Eur. Konkrečią lėšų sumą, kurią per kalendorinį mėnesį galima panaudoti tiek šioje nutartyje nurodytoms, tiek Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartimi leistoms operacijoms atlikti, pavestina nustatyti įstatymo leidėjo nurodytam subjektui – antstoliui, kuriam apeliantės privalo pateikti įrodymus, pagrindžiančius lėšų poreikį tokioms operacijoms atlikti.
  24. Kadangi atsakovės atskirajame skunde kėlė klausimą ir dėl ieškovės ieškinio preliminaraus pagrįstumo, kaip būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovės reikalavimų prima facie pagrįstumas jau buvo patikrintas, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir aplinkybės, dėl kurių pareikštas ieškinys galėtų būti vertinamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas, nustatytos nebuvo. Savo ruožtu atsakovių atskirajame skunde nurodyti argumentai dėl paskolos ir palūkanų dydžio, taip pat paskolos suteikimo bei grąžinimo aplinkybių, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, o, kaip ne kartą išaiškinta Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų. Atsižvelgiant į tai, atmestini, kaip visiškai nepagrįsti, atsakovių teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas, nevertindamas ieškinio sumos dydžio pagrįstumo, priėmė nemotyvuotą nutartį, kuri naikintina, esant absoliučiam nutarties negaliojimo pagrindui.

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

12Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „FC Real Estate“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Sun Industries“ 2017 m. balandžio 11 d. prašymą tenkinti iš dalies.

13Nustatyti, kad atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „FC Real Estate“ (juridinio asmens kodas 302806071) iš jai priklausančių Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarties pagrindu areštuotų piniginių lėšų leidžiama atlikti šias operacijas: atsiskaityti su uždarąja akcine bendrove „Gudruolis“ už žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomą; su uždarąja akcine bendrove „Audifina“ už buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas, su akcine bendrove „Energijos skirstymo operatorius“ už elektros energiją, su uždarąja akcine bendrove „Sun Industries“ už paslaugas, susijusias su saulės elektrinių priežiūra, pagal pateiktas sąskaitas.

14Nustatyti, kad atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Sun Industries“ (juridinio asmens kodas 302766189) iš jai priklausančių Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 26 d. nutarčių pagrindu areštuotų piniginių lėšų leidžiama atlikti šias operacijas: atsiskaityti su uždarąja akcine bendrove „Arginta“ už saulės jėgainių priežiūros ir aptarnavimo paslaugas, su uždarąja akcine bendrove „Audifina“ už buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas, su akcine draudimo bendrove „Gjensidige“ už įmonių turto draudimo paslaugas, su uždarąja akcine bendrove „Ekskomisarų biuras“ už apsaugos paslaugas, pagal pateiktas sąskaitas.

15Nustatyti, kad atsakovei UAB „FC Real Estate“ leidžiama per mėnesį panaudoti atsiskaitymams su aukščiau išvardintais tiekėjais suma negali viršyti 450 Eur (keturių šimtų penkiasdešimties eurų), o atsakovei UAB „Sun Industries“ – 800 Eur (aštuonių šimtų eurų), į nurodytas sumas neįskaičiuojant privalomų mokesčių ir įmokų valstybės (savivaldybės) biudžetams, darbuotojams mokėtinų darbo užmokesčių ir su darbo užmokesčiu susijusių privalomų įmokų valstybės (savivaldybės) biudžetams. Pavesti antstoliui nustatyti konkrečią kiekvienai atsakovei piniginių lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota bendrai šioje nutartyje bei Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartyje nurodytoms operacijoms atlikti.

16Šios nutarties kopiją pateikti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.

Proceso dalyviai
Ryšiai