Byla e2A-457-560/2018
Dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys D. K., A. A., Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Eglės Surgailienės ir Jelenos Šiškinos,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ieškinį atsakovei AB „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys D. K., A. A., Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ 4 554,27 Eur žalai atlyginti. Nurodė, jog žala susidarė laikotarpiu nuo 2013-12-14 iki 2014-09-01 dėl 2006-10-27 eismo įvykio nukentėjusiai D. K. išmokėjus netekto darbingumo periodinę kompensaciją bei laikotarpiu nuo 2014-01-01 iki 2014-09-30 valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją. Ieškovui 2015-09-01 pareiškus, pretenziją atsakovė 2015-10-02 raštu atsisakė atlyginti žalą.
  2. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė jį atmesti. Nurodė, jog dėl D. K. sužalojimų, patirtų 2006-10-27 eismo įvykio metu ieškovei išmokėjus netekto darbingumo periodines kompensaciją ir netekto darbingumo pensiją, atsakovė eilę sumų kompensavo. Atsakovė atsisakė iš dalies tenkinti ieškovo 2014-10-06 pretenziją ir vietoje reikalautos 8 785,74 Eur sumos žalai atlyginti kompensavo 4 231,47 Eur. Pagal VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės traumatologinio skyriaus vedėjo 2015-02-18 išvadą D. K. po eismo įvykio likusios sužalotų vietų pasekmės apibūdinamos kaip nežymios, todėl D. K. privalėjo būti sumažintas arba iš viso nebenustatomas netekto darbingumo lygis. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (toliau – NDNT) kontrolės skyriaus specialistai rėmėsi medicininiais duomenimis, kurie leidžia teigti apie lėtines D. K. ligas ir kurie nėra susiję su sužalojimais, patirtais dėl 2006-10-27 eismo įvykio. D. K. nustatytas nedarbingumo lygis iki gyvenimo pabaigos, tačiau atsakovė kompensuoti netekto darbingumo išmokas gali iki tam tikro termino, nes D. K. buvo nustatytas nedarbingumo lygis nepagrįstai. Kadangi nukentėjusiosios negalavimai nepagrįsti objektyviais tyrimais ir medicininiais dokumentais, tai atsakovei nekyla pareiga atlyginti ieškovo nurodytą žalą.
  3. Trečiasis asmuo NDNT atsiliepime į ieškinį prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.
  4. Trečiasis asmuo A. A. ir D. K. atsiliepimų į ieškinį nepateikė.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017-04-04 sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus naudai iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ žalai regreso tvarka atlyginti 4 554,27 Eur, 102,47 Eur žyminio mokesčio ir 13,08 Eur pašto išlaidų valstybės naudai. Teismas pažymėjo, jog byloje teismo 2016-05-10 nutartimi paskirta medicininė ekspertizė, kurios išvadose nurodyta, kad nustatant netektą darbingumą eismo įvykio padariniai galėjo turėti įtakos dėl skausminio sindromo, kurio tiksliai nustatyti nėra galimybės, bei lėtinės ligos (pagrinde dėl stuburo lėtinių ligų su radikuliopatijomis), kurios ir lėmė nedarbingumą, o skausminis sindromas, kaip eismo įvykio padarinys teismo medicinoje nevertinamas kaip bendrojo darbingumo praradimo priežastis (išvadų 12-14 punktai). Eksperto išvadas teismas vertino kartu su kitais duomenimis ir įrodymais.

    8

  2. Teismas atkreipė dėmesį, kad asmens darbingumo lygį nustato NDNT. Atlikęs pakartotinį D. K. darbingumo lygio vertinimą, NDNT Sprendimų kontrolės skyrius nurodė, kad Klaipėdos II teritorinis skyrius pagrįstai nustatė darbo pobūdį ir sąlygų ribojimus bei rekomendacijas. Taip pat nurodė, kad vertinant asmens darbingumo lygį dėl priežasties „nelaimingas atsitikimas (suluošinimas) darbe“ darbingumo lygis nustatomas atskirai, nevertinant kitų ligų ar traumų pasekmių, nesusijusių su šios priežasties nustatymu NDNT Sprendimų kontrolės skyrius pakartotinai vertino darbingumo lygį atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ prašymu, todėl atsakovė šį sprendimą turėjo teisę apskųsti, tačiau šia teise nepasinaudojo.

    9

  3. D. K. eismo įvykio metu patyrė daugybinius kūno sužalojimus. Nors eilę sužalojimų ekspertas vertino kaip pakitimus, susijusius su asmens amžiumi, tačiau ekspertas vadovavosi medicininiais dokumentais, surašytais po eismo įvykio, o ne dokumentais, patvirtinančiais D. K. diagnozuotus lėtinius susirgimus iki eismo įvykio. Be to, ekspertas pripažino išlikusią potrauminę dubens dislokaciją bei vertino kaip susijusią su patirta trauma torakalgiją dėl osteochondrozės. Eksperto vertinimu, nustatant netektą darbingumą, eismo įvykio padariniai galėjo turėti įtakos dėl skausminio sindromo. Kaip paaiškino D. K. atstovas, dėl jaučiamo skausmo D. K. negali sėdėti vienoje vietoje ilgiau kaip valandą, todėl, teismo nuomone, mažai tikėtina, kad tokią būklę galėjo nulemti lėtinės degeneracinės ligos. NDNT laikėsi pozicijos, kad darbingumo lygį nustatinėjo išimtinai dėl 2006-10-27 eismo įvykio pasekmių, nes duomenų apie lėtinius iki tol buvusius susirgimus nebuvo. Atsakovė teigė, jog NDNT, nustatinėdama darbingumo lygį rėmėsi klaidingu Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo punktu, tačiau pagal aplinkybių visumą teigtina, kad į bylą pateiktos eksperto išvados nepaneigia nustatyto darbingumo lygio pagrįstumo. Darbingumo lygis buvo nustatytas įvertinus gydytojų konstatuotas diagnozes po eismo įvykio. Teigti, kad po daugybinių sužalojimų, patirtų eismo įvykio metu, D. K. neišliko liekamųjų reiškinių, nėra pagrindo, o patirta politrauma, labai tikėtina, galėjo sustiprinti sveikatos būklės pakitimus, pasireiškusius dėl amžiaus. Teismas pripažino esant priežastinį ryšį tarp D. K. darbingumo sumažėjimo ir 2006-10-27 eismo įvykio pasekmių.

10III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11

  1. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodo, jog netektas darbingumas yra ne dėl eismo įvykio padarinių, o dėl asmens dar iki įvykio turėtų lėtinių ligų, dėl to atsakovė neturi pareigos dengti mokamų išmokų.
  3. Teismas preziumavo egzistuojant priežastinį ryšį, sprendimą argumentavo selektyviai atrinkta subjektyvaus pobūdžio informacija.
  4. Netektas darbingumas, nors ir buvo vertinamas po eismo įvykio, tačiau jį lėmė ne eismo įvykio metu patirtos traumos.
  5. Ieškovas turėjo teikti įrodymus apie tai, kad nedarbingumas yra nustatytas dėl įvykio padarinių, tačiau tokių duomenų neteikė, t. y. atsakovei ginčijant priežastinio ryšio egzistavimą ieškovas jo neįrodinėjo.
  6. Deklaruojamai žalai ir priežastinio ryšio įvertinimui byloje buvo paskirta teismo ekspertizė, kuri patvirtino atsakovės gydytojų-ekspertų išvadas, jog D. K. nustatytas netektas darbingumas yra ne dėl eismo įvykio pasekmių, o dėl jos turimų lėtinių ligų. Teismas nepagrįstai nesirėmė ekspertizės išvadomis, o sprendimo nesiremti jomis tinkamai neargumentavo.
  7. Teismas rėmėsi NDNT tarnybos sprendimų kontrolės skyriaus sprendimu, tačiau jis negalėjo būti lemiamas ginčo išsprendimui. NDNT atstovai nurodė, kad jie vertina esamą asmens būklę pagal gydančio gydytojo kreipimąsi.
  8. Nors nukentėjusiajai buvo nustatytas netektas darbingumas, tačiau faktiškai jos darbo krūvis ir apmokėjimas po įvykio nepakito. Nukentėjusioji tiek prieš įvykį, tiek po įvykio dirba toje pačioje darbovietėje, todėl nukentėjusioji neprarado pajamų. Net jei būtų laikoma, kad eismo įvykio padariniai kažkiek pasunkino turėtas lėtines ligas, ieškovas turėtų regresuoti ne 100 procentų išmokėtų išmokų, o tik jų dalį.
  9. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-04-04 palikti nepakeistą.
  10. Nurodo, kad pateikti dokumentai įrodo, kad nukentėjusiajai 40 procentų darbingumo lygis nustatytas dėl 2006-10-27 eismo įvykio metu patirtos traumos. Atsakovas teigdamas, kad 40 procentų darbingumo lygis yra ne dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų padarinių, remiasi tik ekspertizės akto Nr. 0171/16 išvadomis, jokių kitų duomenų nepateikė. Nesutinka, kad teismo ekspertas geriausiai galėjo vertinti asmens lėtines ligas ir eismo įvykio padarinius. Teismas pagrįstai nurodė, kad ekspertas negalėjo nustatyti, kokios ligos diagnozuotos iki eismo įvykio. Teismas išsamiai įvertino ekspertizės išvadas. Tai, kad teismas ekspertizės išvadas vertino kartu su kitais byloje esančiais duomenimis ir įrodymais, nereiškia, kad sprendimas neteisėtas.
  11. NDNT yra įgaliota nustatyti priežastinį ryšį dėl konkretaus eismo įvykio ir netekto darbingumo procento, todėl teismas pagrįstai rėmėsi ne tik ekspertizės akto Nr. 0171/16 išvadomis, bet ir NDNT pateiktomis išvadomis, jos atstovų paaiškinimais.
  12. Duomenų, pagrindžiančių, kad darbingumo lygis nustatytas išimtinai dėl lėtinių susirgimų, nėra.
  13. Nesutinka, kad nukentėjusiosios darbo užmokestis po eismo įvykio nesumažėjo –nukentėjusiosios vidutinės mėnesio draudžiamosios pajamos po eismo įvykio sumažėjo apie 220,00 Eur. Be to, vidutinis darbo užmokestis nuo 2006 m. iki 2014 m. statistiškai didėjo.
  14. Tretieji asmenys D. K., NDNT, A. A. atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

12IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13Apeliacinis skundas tenkinamas.

  1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
  2. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2006-10-27 (duomenys neskelbtini), A. A. vairuojamas automobilis „Opel Omega“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) partrenkė D. K.. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007-11-15 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-662-526/2007 A. A. pripažintas kaltu, įvykdęs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 3 dalyje. A. A. civilinę atsakomybę įvykio metu buvo apdraudusi AB „Lietuvos draudimas“. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Klaipėdos skyrius 2007-05-14 sprendimu Nr. SDR-64 2006-10-27 įvykį, kurio metu buvo sužalota D. K., pripažino draudžiamuoju. Dėl sužalojimų, patirtų 2006-10-27 eismo įvykio metu D. K. nuo 2013-12-13 neterminuotai 2013-12-17 buvo nustatytas 40 procentų netekto darbingumo lygis. NDNT Sprendimų kontrolės skyrius, atlikęs pakartotinį D. K. darbingumo lygio vertinimą, priėmė sprendimą palikti galioti NDNT Klaipėdos II teritorinio skyriaus 2013-12-17 sprendimą Nr. DL/NA-4418, kuriuo nuo 2013-12-13 iki senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos buvo nustatytas 40 procentų netekto darbingumo lygis. VSDFV Klaipėdos skyrius už laikotarpį nuo 2013-04-01 iki 2014-09-30 išmokėjo iš viso 8 785,74 Eur netekto darbingumo periodinės kompensacijos bei netekto darbingumo pensijos.
  3. VSDFV Klaipėdos skyrius 2014-10-06 pareiškė atsakovei pretenziją dėl minėtos kompensacijos atlyginimo. Atsakovė patenkino eilę ieškovės pretenzijų. Ieškovės 2014-10-06 pretenziją Nr. SIE 1119 atsakovė patenkino iš dalies sumokėdama už laikotarpį nuo 2013-04-01 iki 2014-09-30 - 4 231,47 Eur, dėl likusios dalies atsakovė tęsė draudžiamojo įvykio tyrimą. Į ieškovo 2015-07-28 paklausimą NDNT 2015-08-12 raštu Nr. R-28405 atsakė, kad D. K. nuo 2013-12-13 neterminuotai nustatytas 40 procentų netektas darbingumas yra išimtinai susijęs su 2006-10-27 patirtos traumos padariniais, D. K. darbingumo lygio vertinimui neturėjo įtakos jokios kitos ligos ar būklės, nesusiję su eismo įvykiu. VSDFV Klaipėdos skyrius 2015-09-01 pareiškė atsakovei pretenziją Nr. SIE-1570 dėl 4 554,27 Eur kompensacijos. Atsakovė pretenziją 2015-10-02 raštu atsisakė patenkinti, nes ieškovė nepateikė tinkamų įrodymų, patvirtinančių padarytą žalą.

    14

  4. Byloje buvo paskirta ekspertizė, ir 2016-09-16 teismo ekspertizės akte Nr. 0171/16 teismo medicinos gydytojas dr. P. P. pateikė tokią išvadą: 1) D. K. 2006-10-27 eismo įvykio metu buvo padaryti sekantys sužalojimai: galvos sumušimas, smegenų sukrėtimas, dešinės menties kaklo lūžimas, kairio raktikaulio akromialinio galo panirimas, dešinio kryžkaulio sparno skeveldrinis lūžimas, dešinio gaktikaulio abiejų šakų ir kairio gaktikaulio viršutinės šakos lūžimai, juosmens 5 slankstelio skersinės ataugos lūžis, dešinio kelio sąnario kolateralinio raiščio plyšimas; 2) eismo įvykio metu patirti lūžiai visiškai sugijo iki 2007-03-21, nes dubens rentgenogramoje Nr. 3404 jie konstatuoti kaip suaugę; 3) D. K. išliko potrauminė dubens dislokacija (visas mažasis dubuo dešinėje kiek aukščiau negu kairėje); 4) D. K. nustatytos artrozės kelių II st. (2015-02-18 abiejų kelių sąnarių MRT) arba III laipsnis (2015-02-12 abiejų kelių sąnarių Ro Nr. 653/654/655 ), abiejų klubų deformuojantys atroziniai pakitimai (stadija nenurodyta) (2015-02-12 dubens kaulų rentgenograma Nr. 652), abiejų pečių deformuojantys artroziniai pakitimai (stadijos nenurodytos) (2015-02-14 Dešinio peties Ro Nr. 651 ir Kairio peties Ro Nr. 650 ). Minėtos artrozės nėra potrauminės, nes kelio sąnarys buvo pažeistas tik dešinys, o artrozė abiejuose – tai yra amžiniai pakitimai, tas pats pasakyta apie klubus bei pečius; 5) D. K. nustatyta potrauminė abipusė koksatrozė yra siejama su amžiniais pakitimais – su lėtinėmis ligomis, nes nebuvo klubų tiesioginio pažeidimo eismo įvykio metu; 6) D. K. nustatyti stuburo distrofiniai-degeneraciniai pakitimai yra lėtiniai pakitimai dėl amžiaus, profesijos ir t. t., išskyrus stuburo iškrypimą, kurio iškrypimas galimai padidėjo dėl dubens potrauminės dislokacijos; 7) galvos sumušimo su galvos su galvos smegenų sukrėtimu diagnozė buvo nustatyta ligoninės priėmimo skyriaus gydytojo, neurochirurgo ir reanimacijos gydytojo, remiantis Gydymo stacionare istorijos Nr.:06/21/8503. Vestibuliopatija, cefalgija ir astenovegetacija galima ir esant stuburo kaklinei patologijai ir nėra vertinama kaip išlikusi galvos traumos pasekmė; 8) kairiojo peties sąnario ankštumo sindromas abiejų pečių sąnarių artroziniai pakitimai nėra susiję su eismo įvykio metu patirtais sužalojimais, nes vėliau buvo pakartotinos traumos, tam turi įtakos ir amžiniai pakitimai, darbo pobūdis; 9) nustatyti eismo įvykio padariniai yra nekintančio pobūdžio – kaip sugiję kaulų lūžiai (nei gerėjantys, nei blogėjantys); 10) kadangi nebuvo pateikti medicinos dokumentai – ambulatorinė kortelė su įrašais iki autotraumos, nustatyti, kokios lėtinės ligos D. K. buvo diagnozuotos iki eismo įvykio nėra galimybės, tačiau neužilgo po autotraumos diagnozuota – torakalgija osteochondrozės pasėkoje (apsunkinta traumos), neuropathia n.ulnaris kairėje bei radiologiškai nustatyta 2007-05-28 Ro Nr. 10833-4 išlyginta fiziologinė lordozė, deformaciniai-degeneraciniai pakitimai, ypač išreikšti C4-6 lygyje, stuburo degeneraciniai pakitimai jau buvo; 11) D. K. lėtinės ligos buvo diagnozuotos po eismo įvykio – tai stuburo degeneraciniai pakitimai – osteochondrozė, spondiliozė, besiformuojančios išvaržos, kurios nesusijusios su eismo įvykio pasekmėmis, bei progresavo pečių, klubų ir kelių – deformuojančios artrozės požymiai; 12) nustatant netektą darbingumą eismo įvykio padariniai galėjo turėti įtakos dėl skausminio sindromo, kurio tiksliai nustatyti nėra galimybės; 13) nustatant netektą darbingumą turėjo įtakos turimos lėtinės ligos – tai pagrindinai ir lėmė nedarbingumą, nes 2013-2015 m. pagrindiniai susirgimai bei nedarbingumas buvo dėl stuburo lėtinės patologijos lydimos radikuliopatijomis; 14) nustatytas netektas darbingumas pagrindinai yra dėl stuburo lėtinių ligų su radukuliopatijomis, o dėl 2006-10-27 eismo įvykio padarinių kaip skausminio sindromo teismo medicinoje nevertinama bendrojo darbingumo praradimu.

15Dėl apeliacinio skundo argumentų

  1. Atsakovė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčo eismo įvykio metu patirtos traumos lėmė D. K. netektą darbingumą ir, atitinkamai, – patirtą žalą. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo ir jį detalizuojančiais atsakovės argumentais sutinka bei pažymi, jog Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo padarytos žalos dydis ir socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, dydžiai gali nesutapti: padarytos žalos dydis gali būti lygus socialinio draudimo išmokų dydžiui, už jas didesnis arba mažesnis. Draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012-04-18 nutarimas).
  2. Spręsdamas ginčus, kuriuose draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos siekia įgyvendinti regreso teisę į žalą padariusį asmenį (CK 6.290 straipsnio 3 dalis) ar jo draudiką, kasacinis teismas formuoja praktiką, pagal kurią žalą padariusio asmens civilinė atsakomybė visais atvejais atsiranda tik nustačius visas jos sąlygas, reglamentuojamas CK normų (CK 6.245–6.250 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo 2008-11-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008; 2013-01-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013; 2013-06-28 nutartis, priimta Nr. 3K-3-388/2013; kt.). Šiame kontekste pažymėtina, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 straipsniai). Tad socialinio draudimo įstaiga, reikšdama reikalavimą žalą padariusiam asmeniui ją atlyginti, turi įrodyti žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės sąlygas – kaltę, neteisėtus veiksmus, žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį. Sprendžiant dėl nukentėjusiojo asmens nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo metu patirtos žalos ir jos dydžio, reikšminga yra tai, kad socialinio draudimo įstaigų mokamos netekto darbingumo kompensacijos, skirtos atlyginti nukentėjusiojo asmens negautas pajamas. Šios kompensacijos mokamos darbingumo lygį nustatančių dokumentų, mėnesio kompensuojamojo uždarbio apskaičiavimų, kitų dokumentų ir jais remiantis socialinio draudimo įstaigų priimtų sprendimų pagrindu. Tai reiškia, kad socialinio draudimo įstaigų pateikti duomenys apie įstatymuose ir juos įgyvendinančiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys nukentėjusiojo asmens patirtos ir jam socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-11-17 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008; 2013-01-18 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013). Toks socialinio draudimo įstaigų įrodinėjant nukentėjusiojo asmens patirtos žalos (negautų pajamų) dydį pateikiamų įrodymų vertinimas neapriboja žalą padariusio asmens (jo draudiko), manančio, kad išmokėta kompensacija viršija nukentėjusio asmens patirtos žalos dydį, teisės visomis leistinomis priemonėmis įrodinėti, jog jis žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga (CPK 178 straipsnis). Tokiu atveju, atsižvelgęs į byloje esančių įrodymų visetą, žalą įvertina ir jos dydį nustato teismas (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo 2013-01-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2014).
  3. Taigi, pagal kasacinio teismo praktiką, asmuo, teigiantis, kad išmokėtos socialinio draudimo išmokos viršija nukentėjusiojo realiai patirtą žalą, turi tai įrodyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-11-17 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008; 2014-03-14 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-93/2014). Nurodyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė leidžia priimti sprendimą ieškovo naudai tais atvejais, kai atsakovas neteikia patikimų argumentų ir įrodymų, ginčydamas nukentėjusiojo patirtos žalos dydį. Jei atsakovo argumentai ir jo pateikiami įrodymai patvirtina, kad ieškovo prašomos priteisti regresinės prievolės dydis reikšmingai neatitinka išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydžio, įrodymus dėl to, kokią konkrečią žalą patyrė apdraustasis (jo šeimos nariai), teikia abi proceso šalys (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įrodyti žalos dydį turi jos priteisimo reikalaujantis ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2008; 2009-05-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; kt.), todėl kai atsakovas paneigia duomenų apie apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas tinkamumą apdraustojo (jo šeimos narių) patirtai žalai nustatyti, konkretų žalos dydį turi įrodyti ieškovas. Teismas, įvertinęs šalių procesinių dokumentų argumentus ir pateikiamus įrodymus bei vykdydamas pareigą patikslinti ir paskirstyti šalių naštą įrodinėti (CPK 225 straipsnio 1 punktas), preliminariai nustatęs, kad atsakovas pagrindė reikšmingą neatitikimą tarp socialinio draudimo išmokų ir asmens patirtos žalos, turi pasiūlyti šalims teikti įrodymus, patvirtinančius realų apdraustojo (jam mirus – jo šeimos narių) patirtos žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2014-12-12 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2014; 2015-06-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-402-916/2015).
  4. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju ieškovas, įrodinėdamas reikalaujamą priteisti žalą, pateikė duomenis apie įstatymuose ir juos įgyvendinančiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas, jas pagrindžiančius dokumentus, tuo tarpu atsakovė savo poziciją grindė byloje paskirtos ir atliktos ekspertizės akto išvada. Teismo medicinos ekspertizės akte Nr. 0171/16 užfiksuota, jog teismo medicinos gydytojas dr. P. P. pateikė tokią išvadą: nustatant D. K. netektą darbingumą, įtakos turėjo D. K. lėtinės ligos – tai pagrindinai ir lėmė nedarbingumą, nes 2013-2015 m. pagrindiniai susirgimai bei nedarbingumas buvo dėl stuburo lėtinės patologijos lydimos radikuliopatijomis; nustatytas netektas darbingumas pagrindinai yra dėl stuburo lėtinių ligų su radukuliopatijomis, o dėl 2006-10-27 eismo įvykio padarinių – skausminis sindromas teismo medicinoje nevertinamas bendrojo darbingumo praradimu (13, 14 išvados punktai).
  5. CPK 218 straipsnyje nustatyta, kad eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas byloje teismo priimame sprendime arba nutartyje. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienodas visų įrodymų teisinės galios principas, reiškiantis, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Eksperto išvada nepriskirtina tokioms išimtims, ji teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Teismas gali nesutikti su eksperto išvada, tokio nesutikimo motyvus išdėstydamas bylos sprendime arba nutartyje (CPK 218 straipsnis). Nesutikimo su eksperto išvada ar abejojimo jos patikimumu priežasčių gali būti įvairių: išvados neišsamumas, neaiškumas, tam tikrų reikšmingų veiksnių neįvertinimas, ekspertizės akto turinio prieštaringumas, išvadų neišplaukimas iš tyrimo eigos, išvadų pateikimas dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų, prieštaravimas kitai ekspertizės išvadai ar kitiems byloje esantiems leistiniems įrodymams, faktų, keliančių abejonių eksperto nešališkumu, kvalifikacija ar kompetencija, paaiškėjimas ir kt. Tokiu atveju teismas gali arba atitinkamas išvadas daryti kitų pakankamų įrodymų pagrindu, arba skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-09-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008; 2009-05-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2009; 2013-11-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-313/2017).
  6. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, į bylą pateikta eksperto išvada yra išsami, aiški, neprieštaringa, išplaukianti iš atlikto tyrimo eigos, abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų, eksperto nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos nekyla. Pažymėtina, jog nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime nurodė, jog eksperto išvadą vertino kartu su kitais duomenimis ir įrodymais, iš sprendimo turinio matyti, kad teismas iš esmės šia išvada nesivadovavo, selektyviai atsirinko savo procesiniam sprendimui pagrįsti palankias išvados dalis, jas pateikė ir interpretavo izoliuotai, atsietai nuo viso išvados konteksto, tokiu būdu iškreipdamas nagrinėjamos išvados prasmę. Eksperto išvadoje aiškiai ir vienareikšmiškai konstatuota, jog D. K. netektą darbingumą didžiąja dalimi sąlygojo būtent nukentėjusiosios stuburo lėtinės ligos su radukuliopatijomis, o iki ginčo momento išlikęs 2006-10-27 eismo įvykio padarinys – skausminis sindromas – teismo medicinoje nevertinamas bendrojo darbingumo praradimo priežastimi. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nekreipdamas į tai dėmesio, priežastinį ryšį tarp 2006-10-27 eismo įvykio ir nukentėjusiosios netekto darbingumo nepagrįstai grindė ir skausminiu sindromu bei potraumine dubens dislokacija, kuri teismo eksperto iš viso nėra vertinama, kaip galinti daryti įtaką nukentėjusiosios darbingumui.
  7. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nors eksperto išvadai kaip įrodymų šaltiniui CPK nesuteikia išskirtinės galios, ji teismui neprivaloma, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-02-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-248/2017). Šiame kontekste teisėjų kolegija nurodo, jog ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-04-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016; 2017-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-313/2017), tačiau tokiu atveju tie kiti įrodymai turi sudaryti pagrindą spręsti priešingai tuo pačiu klausimu, kuriuo duota eksperto išvada. Nagrinėjamu atveju pagrindinis klausimas, kuriuo duota eksperto išvada, yra klausimas dėl priežastinio ryšio tarp ginčo eismo įvykio padarinių ir sveikatos sutrikimų, buvusių pagrindu nustatyti atitinkamą nukentėjusiosios darbingumo laipsnį bei ieškovui išmokėti reikalaujamą priteisti kompensaciją. Nors, pirmosios instancijos teismo vertinimu, kiti į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad ginčo eismo įvykis aktualiu laikotarpiu lėmė 40 procentų nukentėjusios darbingumo netekimą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog tokia išvada padaryta nepagrįstai, pažeidžiant įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles.
  8. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, jog teismo ekspertas vadovavosi medicininiais dokumentais, surašytais po eismo įvykio, o ne dokumentais, patvirtinančiais D. K. diagnozuotus lėtinius susirgimus iki eismo įvykio, nesudaro pagrindo atmesti ekspertizės akto duomenis kaip įrodymą byloje. Jei ekspertui pateikti duomenys būtų nepakankami duoti išvadą jam pateiktais klausimais, ekspertas turėtų tai konstatuoti ekspertizės akte. Nagrinėjamu atveju teismo ekspertas išvadą pateikė, kas reiškia, jog, eksperto vertinimu, jam pateikti duomenys išvadai duoti yra pakankami. Kvestionuoti šią nagrinėjamos išvados pateikimo būtinąją prielaidą pagrindo nėra. Nors pirmosios instancijos teismas tai padarė, nepateikė jokių tai pagrindžiančių motyvų. Teisėjų kolegija taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismo argumentas, jog NDNT laikėsi pozicijos, kad darbingumo lygį nustatinėjo išimtinai dėl 2006-10-27 eismo įvykio pasekmių, yra ne pastiprinantis pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo pagrindimą, o keliantis abejones dėl ginčo eismo įvykio ir atsiradusios žalos sąsajumo, nes nukentėjusiosios sveikatos būklė per se ginčui aktualiu laikotarpiu yra svarbus kontekstinis aspektas, sprendžiant nagrinėjamą klausimą.
  9. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad eksperto išvada nepaneigia nustatyto darbingumo lygio pagrįstumo. Su tuo apeliacinės instancijos teismas sutinka – eksperto išvada nepaneigia nustatyto darbingumo lygio pagrįstumo, ji paneigia priežastinį ryšį tarp ginčo eismo įvykio ir nukentėjusiajai nustatyto darbingumo lygio ginčo žalos kilimo momentu. Teisėjų kolegija taip pat sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teigti, jog po daugybinių sužalojimų, patirtų eismo įvykio metu, D. K. neišliko liekamųjų reiškinių, nėra pagrindo. Šie reiškiniai (skausminis sindromas bei potrauminė dubens dislokacija) išliko, ką patvirtina ir eksperto išvada, tačiau jie nenulėmė nukentėjusiosios nedarbingumo netekimo ginčo laikotarpiu. Nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nukentėjusiosios patirta politrauma galėjo sustiprinti sveikatos būklės pakitimus, pasireiškusius dėl amžiaus, tačiau to visiškai nemotyvavo. Tad teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju kiti byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo spręsti dėl priežastinio ryšio priešingai, nei konstatuota eksperto išvadoje.
  10. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
  11. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas dėl jo padaryto įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju įrodytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, kas lėmė, jog buvo neteisingai išspręsta byla. Tai yra pagrindu apeliacinį skundą tenkinti: panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, neįrodžius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. priežastinio ryšio tarp atsiradusios žalos ir neteisėtų veiksmų buvimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

16Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Apeliacinės instancijos teismui priėmus naują sprendimą yra pagrindas perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, šalių patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bei iš ieškovo atsakovės naudai priteisti 725,00 Eur už ekspertizės atlikimą, iš ieškovo į valstybės biudžetą – 13,08 Eur pašto išlaidų.
  2. Kadangi apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas priimtas atsakovės naudai, atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, tenkinamas, iš ieškovo atsakovei priteisiant 102,00 Eur žyminio mokesčio.

17Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

18Atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą tenkinti.

19Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

20Priteisti iš ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (į. k. 193180814) atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ (į. k. 110051834) naudai 725,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus valstybės naudai priteisti 13,08 Eur pašto išlaidų (sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660).

21Priteisti iš ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ naudai 102,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai