Byla 1A-6/2014
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 3 dalį ir 99 straipsnį laisvės atėmimu 7 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Elenos Vainienės (pranešėjos), teisėjų: Aloyzo Kruopio, Lino Šiukštos, sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei, Rasai Maldanytei, dalyvaujant prokurorui Alvydui Valiukevičiui, gynėjai advokatei Raimondai Nesterovienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. gynėjos advokatės Raimondos Nesterovienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 3 dalį ir 99 straipsnį laisvės atėmimu 7 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir nuteistojo M. B. gynėjos apeliacinį skundą,

Nustatė

3M. B. nuteistas už tai, kad nuo 1952 metų kovo mėnesio (tikslios datos nustatyti nepavyko) iki 1960 metų (tikslios datos nustatyti nepavyko), būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros - Lietuvos TSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) agentu - smogiku, turėdamas agentūrinį slapyvardį „A.“, žinodamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros pagrindinį tikslą - fiziškai sunaikinti dalį Lietuvos gyventojų, priklausančių atskirai politinei grupei - pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviams - Lietuvos partizanams, siekdamas padėti Lietuvos TSR Valstybės saugumo ministerijai (MGB) įvykdyti jos pagrindinį tikslą, vykdė šios sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros nurodymus naikinti Lietuvos gyventojus, priklausančius minėtai politinei grupei, o būtent:

41952 m. birželio 17-18 d., apie 3 val., jis, vykdydamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros - Lietuvos TSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) nurodymą, iš anksto susitaręs ir veikdamas grupėje su Lietuvos TSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) agentais -smogikais R. O. „K.“, S. P. ,,M.“, P. P. „J.“, F. S. „T.“, J. M. „A.“, J. B. „B.“, apgaulės būdu, t. y. apsimetę pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviais - Lietuvos partizanais, Š. miške, esančiame netoli ( - ) rajone, susitiko su iškviestais į susitikimą „V.“ apygardos „T.“ rinktinės Štabo žvalgybos viršininku K. B., partizaninis slapyvardis ,,S.“, „T.“ rinktinės rajono vadu V. G., partizaninis slapyvardis ,,M.“, ir partizanu Z. C., partizaninis slapyvardis ,,M.“, po ko kartu su minėtais agentais - smogikais K. B., ,,S.“, suėmė, o V. G., ,,M.“, ir partizaną Z. C., ,,M.“, sušaudydami nužudė, t. y., dalyvavo fiziškai sunaikinant šiuos Lietuvos gyventojus, priklausančius atskirai politinei grupei - pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyvius - Lietuvos partizanus;

51952 metų liepos 15-16 d., apie 4 val., jis, vykdydamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros - Lietuvos TSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) nurodymą, iš anksto susitaręs ir veikdamas grupėje su Lietuvos TSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) agentais -smogikais A. R., „T.“, K. B. ,,G.“, P. P., „J.“, F. S., „T.“, ir S. P., „M.“, apgaulės būdu, t. y. apsimetę pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviais - Lietuvos partizanais, B. miške, esančiame netoli ( - ) rajone, susitiko su iškviestais į susitikimą keturiais G. K., partizaninis slapyvardis „G.“, būrio partizanais, šio būrio vadu G. K., „G.“, J. K., partizaninis slapyvardis „D.“, P. P., partizaninis slapyvardis „I.“, ir L. Š., partizaninis slapyvardis „K.“, po ko kartu su minėtais agentais - smogikais G. K., „G.“, J. K., „D.“, P. P., „I.“, ir L. Š., „K.“, sušaudydami nužudė, t. y. dalyvavo fiziškai sunaikinant šiuos Lietuvos gyventojus, priklausančius atskirai politinei grupei – pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyvius - Lietuvos partizanus;

61953 metų balandžio 19 d., apie 15 val., jis, vykdydamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros - Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) nurodymą, iš anksto susitaręs ir veikdamas grupėje su Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) agentais -smogikais P. P. „J.“, K. B. „G.“ ir J. D. „P.“, apgaulės būdu, t. y. apsimetę pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviais - Lietuvos partizanais, miške, esančiame ( - ) rajone, netoli A. kaimo, susitiko su iškviestais į susitikimą Lietuvos partizanais V. V., partizaninis slapyvardis „B.“, ir Z. P., partizaninis slapyvardis „T.“, po ko kartu su minėtais agentais - smogikais V. V., „B.“, ir Z. P., „T.“, sušaudydami nužudė, t. y. dalyvavo fiziškai sunaikinant šiuos Lietuvos gyventojus, priklausančius atskirai politinei grupei - pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyvius - Lietuvos partizanus.

7Nuteistojo M. B. gynėja advokatė R. Nesterovienė apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 3 ir 4 punktuose numatytais pagrindais.

8Apeliantė nesutinka su skundžiamu teismo nuosprendžiu, teigdama, kad teismas nuteistajam M. B. paskyrė neteisingą bausmę.

9Apeliantės manymu, teismas, skirdamas bausmę, turėjo atsižvelgti ir į laikmetį, kuriuo gyveno ir nusikalto M. B.. M. B. buvo kadrinis operatyvinis VSK darbuotojas, jis vykdė jam pavestas kovines užduotis ir dalyvavo ginkluotose susirėmimuose su Lietuvos partizanais, tačiau nedalyvavo taikių gyventojų naikinime. M. B. neturėjo motyvo nusikalsti ir nemanė darąs nusikalstamą veiką, nes jo veika atitiko tuometinės Lietuvos valstybės įstatymus ir interesus ir nebuvo laikoma nusikaltimu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnis numato, kad niekas negali būti nuteistas už nusikaltimą, kuris jo padarymo metu nebuvo laikomas nusikaltimu pagal nacionalinę arba tarptautinę teisę.

10Apeliantės teigimu, neteisinga teismo išvada, kad nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. M. B. prisipažino dalyvavęs partizanų naikinimo operacijose, o tai reiškia, kad jis kaltu prisipažino. Teismas neteisingai suprato ir įvertino M. B. duotus parodymus dėl prisipažinimo išsamumo. Nuteistasis duodamas parodymus teisme labai jaudinosi, kalbėjo užsikirsdamas, į jam užduotus klausimus negalėjo adekvačiai reaguoti ir tinkamai atsakyti, kadangi dėl klausos sutrikimo – kurtumo, negirdėjo, ko jis buvo klausiamas. Dėl blogos sveikatos būklės jis sunkiai orientavosi aplinkoje ir nelabai suprato jam užduodamus klausimus, todėl teismui galėjo susidaryti neteisingas įspūdis apie jo duotų paaiškinimų esmę ir jų išsamumą.

11Apeliantė mano, kad teismas be pagrindo nuteistajam M. B. netaikė BK 76 straipsnio nuostatų. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo M. B. sveikatos būklės neatitinka faktinėms bylos aplinkybėms. M. B. yra labai ligotas. Jis dar būdamas įtariamuoju skundėsi bloga sveikata ir dėl silpnos sveikatos negalėjo atvykti nei į vieną apklausą. Įtarimai M. B. buvo skelbiami ir apklausos atliekamos jo namuose, jam gulint lovoje. Su bylos medžiaga M. B. susipažino namuose, ją pagarsinus prokurorui. Ne vieną kartą dėl blogos sveikatos būklės nuteistasis negalėjo atvykti ir į teismą, dėl to teismo posėdžiai buvo atidedami. Į kitus teismo posėdžius M. B. atvykdavo tik su žmonos ir giminaičių pagalba. Tai, kad nuteistasis yra labai ligotas, patvirtina ir medicininė pažyma, kurioje konstatuota, kad M. B. jau 25 metus serga ( - ) liga su dažnai pasikartojančiomis krizėmis, ( - ) ir kitomis ligomis. Tačiau teismas, skirdamas M. B. bausmę, į šias aplinkybes neatsižvelgė. Apeliantės manymu, kilus abejonėms dėl M. B. sveikatos būklės, teismas turėjo paskirti teismo medicinos ekspertizę.

12Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantė nuteistojo M. B. gynėja prašė tenkinti jos apeliacinį skundą.

13Prokuroras prašė nuteistojo M. B. gynėjos apeliacinį skundą atmesti.

14Nuteistojo M. B. gynėjos advokatės R. Nesterovienės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

15Dėl BK 99 straipsnio normos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

16Nagrinėjant aptariamą bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegijai kilo neaiškumų, ar genocidu gali būti laikomi veiksmai nukreipti į socialinės bei politinės grupių sunaikinimą, kai pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas genocidu laikomi veiksmai, kuriais siekiama iš dalies ar visiškai sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, religinę ir rasinę grupę. Dėl to bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme buvo sustabdytas ir kreiptasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 99 straipsnis, 3 straipsnio 3 dalis bei 95 straipsnio 5 dalies 1 punktas pagal turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 4 daliai ir 138 straipsnio 3 daliai.

17Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 18 d. nutarime Nr. KT11-N4/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso kai kurių nuostatų, susijusių su baudžiamąja atsakomybe už genocidą, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad BK 99 straipsnis tiek, kiek jame nustatyta, kad genocidu laikomi veiksmai, kuriais siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, religinei, socialinei ar politinei grupei, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2, 4 daliai, 135 straipsnio 1 daliai, 138 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo nutarime nurodyta, kad pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas genocidu laikomi tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, religinę grupę; taigi saugomų grupių sąrašas yra išsamus ir į jį nėra įtrauktos politinės ir socialinės grupės; valstybės privalo priimti nacionalinius įstatymus, nustatančius atsakomybę už genocidą; valstybių praktikoje tai gali būti suprantama kaip tam tikra diskrecija, atsižvelgiant į konkretų istorinį, politinį, socialinį ir kultūrinį kontekstą, nacionalinėje teisėje nustatyti ir platesnės apimties genocido nusikaltimo apibrėžimą nei nustatytasis pagal visuotinai pripažintas tarptautines teisės normas, inter alia galimybė pagal nacionalinę teisę įtraukti į genocido apibrėžimą politines ir socialines grupes. Tokios galimybės nedraudžia Konvencija prieš genocidą ir Romos statutas, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika ir kurios yra visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos, pagal kurias apibrėžiami tarptautiniai nusikaltimai, įtvirtinančios universalios tarptautinės sutartys. BK 99 straipsnyje apibrėžiant genocido nusikaltimą, be saugomų nacionalinių, etninių, rasinių ir religinių grupių, taip pat nustatytos saugomos socialinės ir politinės grupės, kurių įtraukimą į BK 99 straipsnyje suformuluotą genocido apibrėžimą lėmė konkretus tarptautinis teisinis, istorinis ir politinis kontekstas – Lietuvos Respublikos okupacinių totalitarinių režimų padaryti tarptautiniai nusikaltimai. Taigi konstatuota, kad BK 99 straipsnyje nustatant saugomų grupių sąrašą yra inter alia įgyvendintas iš Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalies kylantis ir su konstitucinio teisinės valstybės principo išreiškiamais atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, teisinės valstybės siekiais susijęs reikalavimas Lietuvos Respublikos baudžiamaisiais įstatymais, susijusiais su atsakomybe už tarptautinius nusikaltimus, nenustatyti žemesnių standartų nei nustatytieji pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas.

18Sprendžiant, ar BK 3 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d., 2011 m. kovo 22 d. redakcijos) neprieštarauja (-avo) Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėta, kad atsižvelgiant į Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį, 31 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis principas nullum crimen, nulla poena sine lege nėra absoliutus; pagal Konstituciją baudžiamuosiuose įstatymuose gali būti nustatyta šio principo išimtis, taikytina nusikaltimams pagal tarptautinę teisę ar bendruosius teisės principus, inter alia genocido nusikaltimui. Konstitucinio Teismo nutarime nurodyta, jog pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas genocidu gali būti pripažįstami ir tokie tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama sunaikinti tam tikras socialines ar politines grupes kaip tokią reikšmingą nacionalinės, etninės, rasinės ar religinės grupės dalį, kurios sunaikinimas turėtų įtakos visai atitinkamai nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei. Taigi pagal Konstituciją, kaip ir pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, principo nullum crimen, nulla poena sine lege išimtis taikytina ir genocidu laikomiems tyčiniams veiksmams, kuriais siekiama sunaikinti reikšmingą nacionalinės, etninės, rasinės ar religinės grupės dalį, turinčią įtakos visos atitinkamos saugomos grupės, kurią sudaro tam tikros socialinės ar politinės grupės, išlikimui. Pažymėta ir tai, kad pagal Konstituciją, kaip ir pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, principo nullum crimen, nulla poena sine lege išimtis, pagal kurią baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus pagal tarptautinę teisę ar bendruosius teisės principus nustatantys baudžiamieji įstatymai gali turėti grįžtamąją galią, taikytina ir nusikalimams žmoniškumui bei karo nusikalimams, kurie gali būti nukreipti inter alia prieš tam tikras socialines ar politines žmonių grupes.

19Aptariamoje byloje nustatyta, kad M. B., būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros - Lietuvos TSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) agentu - smogiku, 1952 m. birželio 17-18 d., 1952 m. liepos 15-16 d. ir 1953 m. balandžio 19 d., dalyvavo fiziškai sunaikinant dalį Lietuvos gyventojų, priklausančių atskirai politinei grupei - pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviams - Lietuvos partizanams. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime nurodyta, kad atsižvelgiant į tarptautinį ir istorinį kontekstą, kvalifikuojant veiksmus, atliktus prieš pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvius kaip politinę grupę, turi būti atsižvelgiama į šios grupės reikšmingumą visai atitinkamai nacionalinei grupei (lietuvių tautai), kuri patenka į genocido apibrėžimą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. Lietuvos partizanai, kaip pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviai, priešinosi kitos valstybės agresijai, šiuo konkrečiu atveju – sovietinei okupacijai, ir tokią teisę Lietuvos Respublikos piliečiai turėjo pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. 1944-1953 m. organizuota ginkluota Lietuvos Respublikos piliečių kova su sovietine okupacija vertintina kaip Lietuvos valstybės savigyna. Taigi nagrinėjamu atveju M. B. atlikti veiksmai prieš Lietuvos partizanus, jų fiziškas sunaikinimas, vertinamas kaip siekis sunaikinti reikšmingą lietuvių tautos dalį, kurios sunaikinimas turėjo įtakos visos lietuvių tautos, kaip nacionalinės grupės, išlikimui, o tai tiek pagal visuotinas teisės normas, tiek pagal nacionalinę teisę yra pripažįstama genocidu. Todėl šioje byloje M. B. pagrįstai taikyta baudžiamoji atsakomybė, numatyta BK 99 straipsnyje.

20Dėl bausmės paskyrimo

21Apeliaciniame skunde apeliantė neginčija nuteistojo M. B. kaltės ir jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimų, tačiau nesutinka su nuteistajam M. B. paskirta bausme. Teigia, kad teismas nepagrįstai nepripažino M. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe – jo prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi, be pagrindo netaikė BK 76 straipsnio nuostatų bei neatsižvelgė į laikmetį, kuriuo gyveno ir nusikalto M. B.

22Dėl nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės

23Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino nuteistojo M. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe – jo prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi. Ji mano, jog teismas neteisingai suprato ir įvertino M. B. duotus parodymus dėl prisipažinimo, nes nuteistasis, duodamas parodymus teisme, labai jaudinosi, kalbėjo užsikirsdamas, į užduotus klausimus negalėjo adekvačiai reaguoti ir tinkamai atsakyti, dėl klausos sutrikimo – kurtumo, negirdėjo jam užduodamų klausimų. Dėl blogos sveikatos būklės nuteistasis sunkiai orientavosi aplinkoje, todėl teismui galėjo susidaryti neteisingas įspūdis apie jo parodymų esmę ir išsamumą.

24BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Norint pripažinti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui reikia nustatyti tiek kaltininko prisipažinimą, tiek nuoširdų gailėjimąsi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, tačiau tai padaro ne verčiamas objektyvių aplinkybių, o savo noru (kasacinės nutartys Nr. 2K-609/2005, 2K-123/2011, 2K-613/2011, 2K-379/2011, 2K-160/2012, 2K-122/2012).

25Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme M. B. dėl jam pareikštų kaltinimų kaltu prisipažino iš dalies. Nors apeliantė teigia, kad nuteistasis dėl blogos sveikatos būklės sunkiai orientavosi aplinkoje, todėl pirmosios instancijos teismui galėjo susidaryti neteisingas įspūdis apie jo parodymų esmę ir išsamumą, tačiau toks apeliantės teiginys prieštarauja bylos medžiagai. Iš teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, jog teisme prokurorui paskelbus kaltinamąjį aktą, M. B. pareiškė, jog kuo yra kaltinamas supranta, kaltę pripažįsta iš dalies. M. B. teisme davė parodymus ir atsakinėjo į jam užduodamus klausimus, nurodydamas, kurioje kaltinimo dalyje jis kaltu prisipažįsta, o kurioje - kaltę neigia. Kolegijos pirmininkei paskelbus M. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis juos patvirtino (4 t., 74-75 b. l.). Sakydamas teisme paskutinį žodį M.B. taip pat pareiškė, kad kaltas yra iš dalies ir labai apgailestauja. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. ( - ) nurodytas ekspertų komisijos objektyviai nustatytas aplinkybes, kad tiriamasis visapusiškai teisingai orientuotas laike, vietoje ir savyje. Kad jo mąstymas rišlus, nuoseklus. Tiriamasis gynybiškas jam pateiktų kaltinimų atžvilgiu. Neigia šaudęs partizanus. Kategoriškai laikosi savo pozicijos, aktyviai ginasi (4 t., 215-217 b. l.). Taigi aptartos aplinkybės ir jas patvirtinanti bylos medžiaga rodo, jog byloje nėra nuteistojo M. B. prisipažinimo padarius jam inkriminuotą veiką, o formali nuteistojo atgaila, faktiškai neprisiimant atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, nepripažintina atsakomybe lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.

26Dėl BK 76 straipsnio nuostatų taikymo

27Apeliantė prašo taikyti nuteistajam M. B. BK 76 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo laisvės atėmimo bausmės.

28Toks apeliantės prašymas atmestinas, nes tam nėra teisinio pagrindo.

29BK 76 straipsnyje reglamentuojamas atleidimas nuo bausmės dėl ligos. Šiame straipsnyje numatyti trys atleidimo nuo bausmės dėl ligos atvejai: pirma, nusikalstamą veiką padaręs asmuo suserga sunkia nepagydoma liga iki nuosprendžio priėmimo; antra, nusikalstamą veiką padaręs asmuo suserga sunkia nepagydoma liga po nuosprendžio; ir, trečia, asmeniui po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutrinka psichika ir jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti.

30BK 76 straipsnio 1 dalis ir 2 dalis numato ne teismo pareigą, o galimybę nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo bausmės. Pagal BK 76 straipsnio 1 dalį nuo bausmės dėl ligos gali būti atleidžiamas asmuo, kuris iki teismo nuosprendžio priėmimo suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku, o pagal BK 76 straipsnio 2 dalį – nuo tolesnio bausmės atlikimo gali būti atleistas asmuo, kuris po nuosprendžio priėmimo suserga sunkia nepagydoma liga. Sunkios nepagydomos ligos kriterijų nustatymas yra medicinos, o ne jurisprudencijos prerogatyva, todėl kiekvienu konkrečiu atveju speciali gydytojų komisija nustato, ar liga, kuria sega nuteistasis atitinka ,,Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos“ sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijų 1995-11-02 įsakymu Nr. 969/578.

31Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo paskirta ir atlikta teismo medicinos ekspertizė M.B. ligų pobūdžiui ir galimumui atlikti laisvės atėmimo bausmę nustatyti.

32Ekspertizės akto Nr. ( - ) išvadoje konstatuota, kad M. B. serga ( - ). Visos minėtos ligos yra nepagydomos. Ekspertų komisija konstatavo, kad jai nėra žinomi įstatymiškai patvirtinti kriterijai, kuriais remiantis galima būtų teigti, kad konkrečiu atveju tiriamajam dėl turimų ligų būtų sunku atlikti laisvės atėmimo bausmę. Visos minėtos ligos nėra įtrauktos į ,,Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos“ sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijų 1995-11-02 įsakymu Nr. 969/578 (4 t., 203-212 b. l.).

33Taigi teismo medicinos ekspertizės akto išvadoje nurodytų nuteistajam M. B. konstatuotų ligų pobūdis nesudaro galimybės nuteistajam taikyti BK 76 straipsnio 1 dalies nuostatas.

34Nepradėjus atlikinėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės negali būti sprendžiamas klausimas dėl nuteistojo atleidimo nuo bausmės dėl ligos pagal BK 76 straipsnio 2 dalies nuostatas. Tačiau jeigu bausmės atlikimo vietoje nuteistojo M. B. sveikatos būklė blogėtų, ligos progresuotų ir įkalinimo įstaigoje nebūtų galimybės užtikrinti tinkamo gydymo, bausmę vykdančios institucijos teikimu, remiantis gydytojų komisijos išvada, galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl jo atleidimo nuo tolesnio bausmės atlikimo (BK 76 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 177 straipsnis, BPK 359, 362 straipsniai).

35BK 76 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad asmuo, kuriam po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutrinka psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, atleidžiamas nuo tolesnio bausmės atlikimo. Atleisdamas tokį asmenį nuo bausmės, teismas nusprendžia dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo.

36Nagrinėjamoje byloje nuteistajam M. B. atlikus teismo psichiatrijos ekspertizę (ekspertizės aktas Nr. ( - )) joks psichikos sutrikimas nekonstatuotas. Ekspertų komisija konstatavo, kad M. B. gali suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti bei suprasti jam skirtiną bausmę. Šiuo metu M. B. nekonstatuojamas joks psichikos sutrikimas (4 t., 215-217 b. l.). Taigi esant tokioms ekspertų komisijos išvadoms nėra teisinio pagrindo nuteistajam M. B. taikyti ir BK 76 straipsnio 3 dalies nuostatas.

37Dėl bausmės dydžio

38Teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 2 dalies bei 61 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų.

39Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Atkreipiamas dėmesys, jog skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus šiuos reikalavimus, nė vienam iš BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytų tikslų neturi būti suteikiama išskirtinė prioritetinė reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-444/2007, 2K-748/2007, 2K-547/2010 ir kt.).

40Teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Parinkdamas bausmės rūšį ir dydį teismas vadovaujasi BK 54 straipsnio 2 dalies ir BK 61 straipsnio nuostatomis. BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, o būtent atsižvelgti į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį ir tik tame tarpe į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Visos paminėtos aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Įvertinęs visas šias aplinkybes teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK. 61 straipsnio 2 dalis).

41Baudžiamasis įstatymas už genocidą (BK 99 straipsnis) numato laisvės atėmimo bausmę nuo 5 iki 20 metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

42Pirmosios instancijos teismas nuteistajam M. B. už jo įvykdytą genocidą paskyrė 7 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra mažesnė už BK 99 straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Nustatydamas tokio dydžio bausmę, teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: kad M. B. padarė labai sunkų nusikaltimą žmogiškumui, veikė tiesiogine tyčia, kad nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe. Įvertinta ir M. B. charakterizuojantys duomenys: anksčiau neteistas, senyvo amžiaus, pensijos sulaukęs asmuo.

43Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje, sprendžiant bausmės dydžio nustatymo nuteistajam M. B. klausimą, būtina įvertinti ir baudžiamojo proceso trukmę.

44Baudžiamojo proceso trukmės atitiktis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam įmanomai trumpiausio laiko reikalavimui vertinama atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesį, valstybės institucijų elgesį organizuojant bylos procesą, proceso reikšmę persekiojamam asmeniui (taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumą ir jų taikymo trukmę) (pavyzdžiui, Kravtas prieš Lietuvą (Kravtas v. Lithuania, no. 12717/06, judgement of 18 January 2011; kasacinės nutartys Nr. 2K-503/2010, 2K-358/2011).

45Šioje baudžiamojoje byloje proceso eigos analizė rodo, kad ikiteisminis tyrimas byloje pagal požymius nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 1992-04-09 įstatymo ,,Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 ir 2 straipsnius dėl buvusių LSSR VSM (MGB) agentų – smogikų nusikalstamos veikos vykdant Lietuvos gyventojų genocidą sovietų okupacijos metais Lietuvoje pradėtas 1994 m. lapkričio 10 d. (1 t., 10 b. l.). 2009 m. balandžio 9 d. iš minėto tyrimo buvo išskirta nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 59-2-009-02 (1 t., 3-5 b. l.). Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo pradžia skaičiuojama nuo 2009 m. balandžio 9 d. Atariamoje byloje kaltinamasis aktas surašytas 2009 m. liepos 15 d. M. B. baudžiamoji byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje ir 2009 m. rugsėjo 21 d. (4 t., 60-62 b. l.). Byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta 2010 m. birželio 11 d., priimant apkaltinamąjį nuosprendį (4 t., 134 -143 b. l.). Apeliacinės instancijos teisme byla pradėta nagrinėta 2010 m. rugsėjo 23 d., bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme užtruko beveik keturis metus dėl objektyvių aplinkybių, t. y. dėl apeliantės, nuteistojo M. B. gynėjos, užimtumo kitose bylose, apeliacinės instancijos teisme paskirtų dviejų ekspertizių atlikimo laiko bei kreipimosi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso kai kurios nuostatos, susijusios su baudžiamąja atsakomybe už genocidą, atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją. Nors baudžiamojo proceso metu M. B. taikyta švelniausia kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti, vis dėlto jos taikymo trukmė ilga, be to, nuteistasis ilgą laiką buvo netikrumo dėl savo baudžiamosios bylos baigties būsenos. Todėl darytina išvada, kad nuteistojo M. B. teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką buvo pažeista (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 5 dalis).

46Tačiau tokia teismo išvada savaime nesuponuoja švelnesnės, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmės skyrimo, nes tokia bausmė skiriama tik esant BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse arba BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams.

47Teismų praktikoje yra nustatyta, kad: 1) taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (kasacinės nutartys Nr. 2K-264/2005, 2K-632/2007, 2K–395/2007 ir kt.); 2) BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (kasacinės nutartys Nr. 2K-123/2008, 2K-152/2009, 2K-7/2010, 2K-451/2012). Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitų bylos aplinkybių visumai. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas privalo nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės bylos 2K-413/2007, 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-226/2010, 2K-451/2012). Šiame kontekste pažymėtina, kad teisingumo principas reiškia ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimą, bet ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimą ir siekį juos saugoti bei ginti baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis. Dėl to bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė.

48Nagrinėjamoje byloje nuteistajam M. B. taikyti BK 62 straipsnyje numatytų nuostatų nėra teisinio pagrindo, nes nėra nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

49Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes: padarytas vienas sunkiausių nusikaltimų žmogiškumui, kuris tiek pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, tiek pagal nacionalinę teisę pripažįstamas genocidu, pagal BK priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis), nusikaltimas baigtas, tyčinis (veikta tiesiogine tyčia), nuteistojo vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo aktyvus, jis pats betarpiškai dalyvavo aštuonių Lietuvos partizanų sušaudyme; nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė - nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), bei įvertinusi nuteistąjį charakterizuojančius duomenis: neteistas, duomenų, kad būtų padaręs kitus teisės pažeidimus byloje nėra, yra senyvo amžiaus, konstatuoja, kad šioje byloje nustatytų, bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visuma neduoda pagrindo nuteistajam M. B. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų ir nustatyti jam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

50Tačiau dėl byloje nustatyto įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 5 dalis) nuteistajam M. B. paskirta laisvės atėmimo bausmė gali būti švelninama BK 99 straipsnio sankcijos ribose, vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktu (kasacinės nutartys Nr. 2K-503/2010, 2K-102/2011, 2K-358/2011).

51Teisėjų kolegija, konstatavusi nuteistojo teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 5 dalis), atsižvelgdama į nuteistojo amžių šiuo metu (XX metai) ir jam nustatytas somatines ligas bei jų pobūdį, taip pat į tai, kad nuo nusikaltimo, už kurį jis nuteistas, praėjo daugiau nei 60 metų, nuteistajam M. B. nustato minimalų bausmės, numatytos BK 99 straipsnio sankcijoje, dydį. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tokios bausmės nuteistajam M. B. paskyrimas atitinka bausmės paskirtį ir neprieštarauja teisingumo principui.

52Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

Nutarė

53Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 11 d. nuosprendį pakeisti:

54M. B., nuteistam pagal BK 24 straipsnio 3 dalį ir 99 straipsnį, sumažinti paskirtos bausmės dydį iki 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo.

55Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir nuteistojo M. B. gynėjos... 3. M. B. nuteistas už tai, kad nuo 1952 metų kovo mėnesio (tikslios datos... 4. 1952 m. birželio 17-18 d., apie 3 val., jis, vykdydamas sovietų okupacinės... 5. 1952 metų liepos 15-16 d., apie 4 val., jis, vykdydamas sovietų okupacinės... 6. 1953 metų balandžio 19 d., apie 15 val., jis, vykdydamas sovietų okupacinės... 7. Nuteistojo M. B. gynėja advokatė R. Nesterovienė apeliaciniu skundu prašo... 8. Apeliantė nesutinka su skundžiamu teismo nuosprendžiu, teigdama, kad teismas... 9. Apeliantės manymu, teismas, skirdamas bausmę, turėjo atsižvelgti ir į... 10. Apeliantės teigimu, neteisinga teismo išvada, kad nėra nuteistojo... 11. Apeliantė mano, kad teismas be pagrindo nuteistajam M. B. netaikė BK 76... 12. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantė nuteistojo M. B. gynėja... 13. Prokuroras prašė nuteistojo M. B. gynėjos apeliacinį skundą atmesti.... 14. Nuteistojo M. B. gynėjos advokatės R. Nesterovienės apeliacinis skundas... 15. Dėl BK 99 straipsnio normos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai... 16. Nagrinėjant aptariamą bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegijai kilo... 17. Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 18 d. nutarime Nr. KT11-N4/2014 „Dėl... 18. Sprendžiant, ar BK 3 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d., 2011 m. kovo... 19. Aptariamoje byloje nustatyta, kad M. B., būdamas sovietų okupacinės... 20. Dėl bausmės paskyrimo ... 21. Apeliaciniame skunde apeliantė neginčija nuteistojo M. B. kaltės ir jo... 22. Dėl nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės... 23. Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino... 24. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti... 25. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu,... 26. Dėl BK 76 straipsnio nuostatų taikymo... 27. Apeliantė prašo taikyti nuteistajam M. B. BK 76 straipsnio nuostatas ir... 28. Toks apeliantės prašymas atmestinas, nes tam nėra teisinio pagrindo.... 29. BK 76 straipsnyje reglamentuojamas atleidimas nuo bausmės dėl ligos. Šiame... 30. BK 76 straipsnio 1 dalis ir 2 dalis numato ne teismo pareigą, o galimybę... 31. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo paskirta ir atlikta teismo medicinos... 32. Ekspertizės akto Nr. ( - ) išvadoje konstatuota, kad M. B. serga ( - ). Visos... 33. Taigi teismo medicinos ekspertizės akto išvadoje nurodytų nuteistajam M. B.... 34. Nepradėjus atlikinėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės negali būti... 35. BK 76 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad asmuo, kuriam po nusikalstamos veikos... 36. Nagrinėjamoje byloje nuteistajam M. B. atlikus teismo psichiatrijos... 37. Dėl bausmės dydžio... 38. Teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies... 39. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo... 40. Teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už... 41. Baudžiamasis įstatymas už genocidą (BK 99 straipsnis) numato laisvės... 42. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam M. B. už jo įvykdytą genocidą... 43. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje,... 44. Baudžiamojo proceso trukmės atitiktis Žmogaus teisių ir pagrindinių... 45. Šioje baudžiamojoje byloje proceso eigos analizė rodo, kad ikiteisminis... 46. Tačiau tokia teismo išvada savaime nesuponuoja švelnesnės, negu straipsnio... 47. Teismų praktikoje yra nustatyta, kad: 1) taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies... 48. Nagrinėjamoje byloje nuteistajam M. B. taikyti BK 62 straipsnyje numatytų... 49. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bausmės... 50. Tačiau dėl byloje nustatyto įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo... 51. Teisėjų kolegija, konstatavusi nuteistojo teisės į bylos nagrinėjimą per... 52. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 53. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 11 d. nuosprendį pakeisti:... 54. M. B., nuteistam pagal BK 24 straipsnio 3 dalį ir 99 straipsnį, sumažinti... 55. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti....